R omana s
Iš anglų kalbos vertė EUGENIJUS ALIŠANKA
Vilnius, 2026
Pirmas i Kaip ir daugelis kitų, nesupratau, kad tai artinasi. Bet Viljamas yra mokslininkas ir jis suprato; turiu galvoje, suprato anksčiau už mane.
Viljamas – mano pirmasis vyras; mes buvome susituokę dvidešimt metų ir jau maždaug tiek pat laiko esame išsiskyrę. Mūsų santykiai draugiški, retkarčiais pasimatau su juo; abu gyvename Niujorke, kur įsikūrėme tik susituokę. Kadangi mano (antrasis) vyras mirė, o Viljamo (trečioji) žmona jį paliko, pastaruoju metu matausi su juo dažniau. Maždaug tuo metu, kai Viljamą paliko trečioji žmona, jis sužinojo, kad turi netikrą seserį Meine; sužinojo tai iš interneto 9
Eli za bet h Strout
svetainės, skirtos genealoginėms paieškoms. Jis visada manė esąs vienturtis, todėl tai jam tapo didžiule staigmena. Viljamas paprašė dviem dienoms vykti kartu į Meino valstiją jos ieškoti, mes taip ir padarėme, tačiau ta moteris – jos vardas Loisa Bubar, – na, aš pasimačiau su ja, bet ji nepanoro susitikti su Viljamu, ir dėl to jis pasijuto labai blogai. Be to, per tą kelionę į Meiną sužinojome apie Viljamo motiną tokių dalykų, kurie jį galutinai prislėgė. Prislėgė ir mane. Paaiškėjo, kad jo motina gimė neįtikėtiname skurde, kad jos vaikystė buvo dar baisesnė negu mano. Reikalas tas, kad praėjus dviem mėnesiams po mūsų trumpos išvykos į Meino valstiją, Viljamas paprašė vykti su juo į Didįjį Kaimaną, kur mes lankėmės su jo motina Ketrina prieš daugybę metų, dar tada, kai mūsų mergaitės buvo mažos, kai keliaudavome ten kartu su jomis ir su Ketrina. Tądien, kai atėjo į mano butą ir paprašė vykti su juo į Didįjį Kaimaną, jis buvo nusiskutęs didžiulius ūsus ir labai trumpai nusikirpęs visiškai žilus plaukus – tik vėliau supratau, kad tai padarė dėl Loisos Bubar nenoro su juo pasimatyti ir dėl visų tų žinių apie motiną. Tuomet jam buvo septyniasdešimt vieni, bet, sakyčiau, tikriausiai buvo įklimpęs į kažkokią vidurio ar vyresnio amžiaus krizę, nes jo daug jaunesnė žmona išsikraustė, pasiėmusi jų dešimties metų dukrą, tada įseserė nepanoro jo matyti, o galiausiai jis išsiaiškino, kad visiškai nepažįsta motinos. 10
LIUSĖ PR IE JŪROS
Taigi padariau tai: spalio pradžioje tris dienas praleidau su juo Didžiajame Kaimane. Jaučiausi keistai, bet smagiai. Turėjome atskirus kambarius, buvome malonūs vienas kitam. Viljamas atrodė uždaresnis nei įprastai, ir man buvo keista matyti jį be ūsų. Tačiau netrūko akimirkų, kai jis atlošdavo galvą ir iš širdies nusijuokdavo. Mes visą laiką elgėmės mandagiai; tai buvo šiek tiek neįprasta, bet kartu ir malonu. Tačiau kai grįžome į Niujorką, ėmiau jo ilgėtis. Ilgėjausi ir savo antrojo vyro Davido, kuris buvo miręs. Aš iš tiesų ilgėjausi jų abiejų, ypač Davido. Mano bute tvyrojo tokia tyla!
Esu rašytoja, tą rudenį pasirodė mano knyga, todėl po mūsų kelionės į Didįjį Kaimaną turėjau daug keliauti po šalį; tą ir dariau spalio pabaigoje. Taip pat buvo numatytos kelionės į Italiją ir Vokietiją kovo pradžioje, bet gruodžio pradžioje – pačiai sau netikėtai – ėmiau ir nusprendžiau ten nevykti. Šiaip niekada neatšaukiu knygų pristatymo turų, leidėjai buvo nepatenkinti, bet aš vis dėlto atsisakiau. Artėjant kovui, kažkas pasakė: „Gerai, kad nevažiavai į Italiją, ten jie turi tą virusą.“ 11
Eli za bet h Strout
Tada tik ir atkreipiau dėmesį į jį. Manau, pirmą kartą. Tikrai nemaniau, kad jis kada nors pasieks Niujorką. Bet Viljamas manė kitaip.
ii Paaiškėjo, kad pirmąją kovo savaitę Viljamas paskambino mūsų dukterims Krisei ir Bekai ir paprašė – maldavo – jas išvykti iš miesto; abi jos gyveno Brukline. „Ir kol kas nesakykit mamai, bet prašau, išvykite. Aš pats pasišnekėsiu su ja.“ Taigi jos man neprasitarė. O tai keista, nes jaučiu, kad su mergaitėmis esame artimos, sakyčiau, esu su jomis artimesnė nei Viljamas. Tačiau jos paklausė tėvo. Paklausė ir Krisės vyras Maiklas, dirbantis finansų srityje, jiedu su Krise susitarė vykti į Konektikutą ir apsistoti Maiklo tėvų namuose, – jo tėvai buvo Floridoje, todėl Krisė su Maiklu galėjo apsistoti jų namuose, – tačiau Beka priešinosi, aiškino, kad vyras nelinkęs išvykti iš Niujorko. Abi mergaitės sakė norinčios, jog žinočiau, kas vyksta, ir tėvas joms pažadėjo: „Pasirūpinsiu jūsų mama, tačiau nedelsdamos išvažiuokite iš miesto.“ Po savaitės Viljamas man paskambino ir visa tai paaiškino, tačiau aš neišsigandau, tik sutrikau. – Jie tikrai išvyksta? – paklausiau, turėdama galvoje Krisę ir Maiklą, ir Viljamas patvirtino. 12
LIUSĖ PR IE JŪROS
– Netrukus visi dirbs iš namų, – pasakė jis, ir aš vėl nieko nesupratau. Ir pridūrė: – Maiklas serga astma, todėl turėtų ypač saugotis. – Jo astma nėra tokia baisi, – pasakiau. Viljamas trumpam nutilo ir netrukus tarė: – Gerai, Liuse. Tada papasakojo, kad jo senas draugas Džeris užsikrėtė virusu ir buvo prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato. Džerio žmona irgi pasigavo virusą, bet ji namuose. – O, Pili, labai užjaučiu! – pasakiau, tačiau vis tiek nesupratau įvykių svarbos. Keista, kaip protas iki paskutiniųjų stengiasi neįsileisti kai kurių minčių. Kitą dieną Viljamas paskambino ir pasakė, kad Džeris mirė. – Liuse, norėčiau tave išgabenti iš šito miesto. Esi nebejauna, liesa, nesportuoji. Tau gresia pavojus. Taigi važiuok su manimi, – ir pridūrė: – Tik kelioms savaitėms. – O kaip Džerio laidotuvės? – paklausiau. – Laidotuvių nebus, Liuse. Mes esame... visiškam mėšle. – Kur iš miesto? – Iš miesto, – atsakė jis. Pasakiau, kad dar turiu reikalų, kad reikia susitikti su buhalteriu, apsilankyti kirpykloje. Viljamas pareiškė, jog turėčiau 13
Eli za bet h Strout
paskambinti savo buhalteriui ir susitarti dėl ankstesnio susitikimo, atšaukti apsilankymą kirpykloje ir po dviejų dienų būti pasiruošusi išvykti su juo. Negalėjau patikėti, kad Džeris mirė. Sakau nuoširdžiai – tikrai negalėjau tuo patikėti. Jau daug metų nebuvau mačiusi Džerio, galbūt todėl jaučiausi apimta nerimo. Tačiau kad Džeris mirė, to negalėjau suvokti. Jis buvo vienas pirmųjų žmonių, mirusių nuo viruso Niujorke; tuo metu šito nežinojau. Man pavyko susitarti su buhalteriu dėl ankstesnio susitikimo, taip pat su kirpėja, o kai nuėjau pas buhalterį, pakilau mažu liftu: šis stoja kiekviename aukšte, buhalterio biuras yra penkioliktame, žmonės stovi susispaudę, su popieriniais kavos puodeliais rankose ir stebeilija į savo batus, kol išlipa, ir taip aukštas po aukšto. Buhalteris yra stambus tvirtas vyras, mano amžiaus, ir mudu mėgstame vienas kitą; tai gali skambėti kiek keistokai, nes už biuro sienų mes nebendraujame, bet jis yra vienas iš mano mėgstamiausių žmonių, visus šiuos dešimtmečius man buvęs itin malonus. Kai įžengiau į biurą, pamojavęs ranka jis tarstelėjo: „Saugus atstumas“, ir tada supratau, kad neapsikabinsime, kaip buvome pratę. Pajuokavo apie virusą, bet mačiau, kad nerimauja. Kai baigėme šnekėtis apie reikalus, jis pasiūlė: – Gal nusileisk krovininiu liftu, parodysiu, kur jis yra. Būsi jame viena. 14
LIUSĖ PR IE JŪROS
Nustebusi atsisakiau: – Ne, tai visai nebūtina. Kiek patylėjęs, jis tarė: – Gerai. Iki, Liuse B. – Ir pasiuntė oro bučinį, o aš paprastu liftu nusileidau į gatvę. – Pasimatysime metų pabaigoje, – atsakiau jam; prisimenu, kad tai pasakiau. Tada nuvažiavau metro į miesto centrą pas kirpėją. Man niekada nepatiko moteris, kuri dažo man plaukus, – dievinau ankstesniąją kirpėją, dariusią tai daugelį metų, bet ji persikėlė į Kaliforniją, o į jos vietą atėjusi moteris man tiesiog nepatiko. Nepatiko ir tądien. Jauna, turinti mažą vaiką ir naują vaikiną, tačiau tą dieną supratau, kad ji nesidžiaugia savo vaiku, kad ji šalta, ir pagalvojau: niekada nebegrįšiu pas tave. Prisimenu, jog taip galvojau. Grįžusi namo, lifte sutikau vyrą, jis papasakojo ką tik bandęs nueiti į sporto salę antrame aukšte, tačiau ši buvo uždaryta. Atrodė nustebęs. „Dėl viruso“, – pasakė jis.
Tą vakarą paskambino Viljamas ir pareiškė: – Liuse, rytoj ryte tave pasiimsiu, ir mes išvyksime. Tai buvo keista; turiu galvoje, pernelyg nesijaudinau, bet jaučiausi kiek nustebinta jo atkaklumo. 15
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR