R omana s
t
L
ietaus lašai skardžiai barbeno į metalines palan ges, girdėjosi kieme besisukiojančių automobilių maurojimas skrodžiant asfalto duobes, pilnas lietaus vandens, kažkur tolumoje griausmingai kvatojo mote ris, juokas buvo garsus, gerklinis. Supypsėjo mano telefono žadintuvas – laikas keltis. Nors būtinybės nebuvo – juk neturėjau darbo, ir ne krimtau jokių mokslų, vis tiek kasvakar nustatydavau žadintuvą dešimtai ryto, kad neįprasčiau ilgai miegoti. Mano patirtis sako, kad prie gero priprantama greitai ir lengvai, o atprantama – sunkiai, skausmingai, kar tais net visai to padaryti nepavyksta. Lėtai lyg katė pasirąžiau ir atsisėdau lovoje – kaip liūdna ir nyku prabusti vienumoje. Net šviečiant saulei, kai pasaulis rodosi ryškus, gyvas, išties smagi vieta gyventi, vienatvė iš pasalų gnaibo širdį, o lyjant ji tampa tokia bjauri, šalta ir gąsdinanti, kad ta buvimo vienumoje būsena tampa stačiai nepakenčiama. Bet juk pati kalta – kadaise turėjau vaikiną – Rimą, kurio 5
ANA BARBORA
nemokėjau tinkamai mylėti, tad jis susirado, kuo mane papildyti, idant jam nieko netrūktų. Dideliausią jausmą, kurį kadaise jaučiau savo gyvenimo vyrui – Augustinui, ir kuris buvo tobulas kaip šokoladinis saldainis (todėl jį taip ir vadindavau – Saldainiuku) bet kuriai merginai ar moteriai, aš uoliai bandžiau pritaikyti savo poreikiams, kurie, ko gero, yra tokie dideli, kad jų išpildyti negalėtų joks realus vyras (meilės romanuose aprašomi su tuo susidorotų net nemirktelėję), o nepavykus – leidau jam lėtai išnykti horizonte. Kitą kandidatą į laisvalaikio ir (ar) lovos ir (ar) gyvenimo palydovus – buvusį savo bosą Simą, kurį vadindavau Nuoboduliu (savaime aišku, jam negir dint), atstūmiau net neleidusi jam įrodyti, jog geba mane mylėti, kaip esu to nusipelniusi. O paskutinį vyrą, suvirpinusį mano širdį – Domą (Simpatuką), praradau net dorai neatradusi – mat nieko nedariau, o jis taip pat nieko nedarė, tad taip ir likom kas sau. Aiškumo dėlei turiu pasakyti, jog mūsų santykiai iš pat pradžių nebuvo paprasti, nes jis – mano geriausios draugės nesantuokinio vaiko tėvo sūnus (iš pirmos ir vienintelės teisėtos santuokos). Reikia pripažinti, jog būna ir kur kas paprastesnių variantų. 6
L I K I M O B U R TA I
Įmonė, kurioje dirbau, buvo likviduota, ir jau de vynis mėnesius aš esu bedarbė. Štai todėl lyjant prabundu viena, pypsint žadin tuvui, nors neturiu kur rytais eiti.
t
K
aip kasryt įsijungiau kompiuterį ir prisijungiau prie savo elektroninio pašto paskyros. Kaip kas dien atsidariau darbo skelbimų puslapių naujienlaiš kius. Ir kaip kiekvieną mielą vienodą dieną išvydau tą patį – absurdo mugę. Ir vėl ieškomi pardavimų vady bininkai, nekilnojamojo turto brokeriai (ir ką jie šiais sąstingio laikais ketina pardavinėti?..), pardavėjai kon sultantai, IT specialistai, prekybos centro pardavėjai kasininkai. Ir ką daryti man, jei neatitinku nė vieno skelbimo reikalavimų? Aš nekenčiu vadybininkauti, pardavinėti, su kompiuteriais mano santykiai sudėtin gi, tiesa, šiek tiek išmanau word programą, su excelliu man susitarti pavyksta ne taip jau ir dažnai, lengviau siai orientuojuosi internete, tiesa, tik elektroninėse parduotuvėse. Sąžiningai sakau – pagal tuos išvardy tus reikalavimus netinku net paprasčiausiai pozicijai – pardavėjo konsultanto. Už 300 eurų aš turiu idealiai mokėti anglų ir rusų kalbas, pageidautina dar prancū 7
ANA BARBORA
zų ir (ar) vokiečių, turėti aukštąjį, pageidautina uni versitetinį, išsilavinimą, pageidautina ekonomikos ar verslo vadybos srityje, be abejonės, mokėti dirbti kasos aparatu, gerai dirbti kompiuteriu („MS Office“), būti reprezentatyvios išvaizdos. Taip pat būti komunikabi li, energinga, atkakli, nebijoti žodžio „ne“, net jei jis tvirtas ir sakomas daug kartų, turėti vairuotojo pažy mėjimą ir nuosavą automobilį, kurį nedvejodama eks ploatuočiau naujajame darbe. Jei pasiryžčiau, manęs laukia šaunus jaunas kolektyvas, kompetenciją atitin kantis atlyginimas, kuris laikui bėgant gali šiek tiek – 30–50 eurų – pakilti. Nieko naujo – garbės žodis. Ne suprantu. Tikrai. Visiškai ir absoliučiai. Kaip gali taip būti? Juk statistinis šalies atlyginimas yra 615,9 euro. Man, o ir kitiems, siūlo pusę statistinio atlyginimo, tačiau iš manęs nori tokių gabumų ir įgūdžių, kurie, mano ribotu supratimu, turėtų būti įkainojami maž daug 1000 eurų. Ir kandidatuojančiųjų skaičius į bet kokią, nors ir kokią nerealią poziciją, nesikeičia – jų maždaug 50. Už minimalų atlyginimą be galo sudėtin gas kompetencijas atitinkantys žmonės kandidatuoja būriais. Ir taip jau devynis mėnesius – tiek laiko esu bedarbė ir su kitais likimo draugais konkuruoju darbo rinkoje. 8
L I K I M O B U R TA I
„Tu gyveni švogerių krašte, mieloji. Jei neturi reika lingų pažinčių, gero darbo gali net nesitikėti, nebent būtum Einšteinas, bet juk nesi“, – „guodė“ mane bro lis Lukas. „Visada galiu atleisti vieną savo pardavėjų ir įdarbinti tave“, – bandė pakelti nuotaiką ar bent jau mano nuslūgusią kovinę dvasią geriausia draugė Ieva – ji vadovauja prabangių drabužių salonui. Kol laukėsi, nedirbo, tačiau gimus dukrytei į darbą grįžo, mat sa vininkas labai jau prašė. Be to, pakėlė atlyginimą dvi dešimt penkias procentais, o jis ir taip nebuvo mažas. Pasirodo, kartais mesti darbą naudinga. „Visada gali grįžti mokytojauti“, – paslaugiai siūlė mama, nors puikiai žinojo, kad karas su nepilname čiais nėra mano prioritetų sąraše. „Galėtum baigti buhalterijos kursus, tuomet tavo galimybės susirasti darbą būtų didesnės“, – patarinėjo tėtis, uoliai igno ruodamas prigimtinę, labai aiškiai išreikštą mano hu manitarinę pakraipą ir įgimtą nemeilę skaičiams. Net artėdama prie trisdešimtmečio slenksčio – į garbingą ketvirtą dešimtį įkopti turėjau po pusantrų metų, vis dar nežinojau, kuo noriu būti užaugusi. Jau čiausi neatradusi savęs – nei kaip asmenybė, nei kaip moteris, tad dosniai aplinkinių žarstomi patarimai, kaip stipriai suimti į rankas savo gyvenimo vairą, man labiau trukdė, nei gelbėjo. 9
ANA BARBORA
Galiausiai, pavargusi nuo svarstymų, nusprendžiau imtis pirmo pasitaikiusio darbo, dėl kurio būsiu pa kviesta į pokalbį. O tai neabejotinai turėjo nutikti, nes nusprendžiau kandidatuoti į visas šiandienos darbo skelbimų pozicijas. O jų buvo nei daug, nei mažai – penkiolika. Tolimųjų reisų vairuotoju, ko gero, dirbti nepakvies, bet padavėjos darbą gauti turėčiau – kiek, galų gale, galima gyventi iš tėvų bei brolio pagalbos. Jiems ir patiems nelengva, nors, žinoma, jiems tikrai mažiau rūpi, kad žiemos išpardavimas ant nosies. Nesu šmutkininkė, bet kai moterys į parduotuves trau kia būriais, sunku išlaikyti vidinę ramybę.
t
T
elefonas skambėjo įnirtingai. Plaukiodama ma loniame sapne, kuriame linksmai laigiau po pievą, pilną gražių spalvotų gėlių, neturėjau net men kiausio noro iš to malonumo išnirti, bet telefonas nesi liovė, tas aštrus nirtulingas birbimas lengvai ir spėriai trynė mano sapną, grubiai traukdamas atgal į realybę. Galop atitokusi užtektinai, kad suvokčiau, jog tai ne žadintuvas, kaire ranka čiupau nuo stalelio telefoną ir nutaisiusi kuo žvalesnį balsą atsiliepiau: – Klausau. 10
L I K I M O B U R TA I
– Sveiki. Ar kalbu su Marija Krauč? – Taip, tai aš. – Aš skambinu jums dėl darbo. Ar vis dar ieškote darbo? – moters balsas skambėjo žvaliai, entuziastin gai. – Taip, taip, ieškau. – Puiku, tuomet kviečiu jus atvykti į pokalbį. – Ir greitakalbe padiktavusi adresą, telefoną bei susitikimo laiką mikliai atsisveikino – tiesa, dar spėjo palinkėti geros dienos. Mintyse kartodama adresą šokau iš lovos ir lyg pa klaikusi ėmiau lakstyti po namus ieškodama bet kokio popiergalio, ant kurio galėčiau užsirašyti informaciją. Lyg tyčia po ranka nieko nebuvo, tad pastvėrusi markerį išmarginau savo šaldytuvą hieroglifais. Iš tiesų, te lefono numerio tiksliai neprisiminiau, tačiau tikėjausi, kad skambinti neteks. Tik visiškai pabudusi supratau, kad moteris nepa minėjo darbo pozicijos. Tačiau susivokiau, kad tą ga liu sužinoti pagal adresą ir įmonės pavadinimą – jį ma lonioji skambintoja ištarė didžiuodamasi. Tai, ko gero, reiškė, jog iš žmonių kalbų, spaudos ar net televizijos, o gal kokių labai autoritetingų reitingų turėjau būti girdėjusi apie įmonę, kurioje ketinu dirbti. Gaila, ta 11
ANA BARBORA
čiau tokia įmonė man nebuvo žinoma. UAB „Šansas“ dirbo IT srityje. Išsižiojau – juk negalėjau būti tokia kvaila, kad kandidatuočiau į programišiaus vietą, turė dama tokias žinias, tiksliau, neturėdama tokių (jokių) žinių. Įsijungiau kompiuterį ir peržiūrėjau savo paskyros istoriją, idant išsiaiškinčiau, kas ir kaip. Ir tikrai jokios klaidos nebuvo – aš išties kandidatavau į... valytojos vietą... Susmukau kėdėje. Mano šeima manęs išsižadės. Bet daviau sau pažadą dirbti bet kokį man pasiūlytą darbą, tad eiti dirbti teks. Be abejo, jei mane priims, juk kol kas mane tik į pokalbį pakvietė – šiais keistais laikais viskas taip iškreipta, kad, žiūrėk, dar pasirodys, jog man neužtenka gabumų ir išsilavinimo plauti grin dis bei valyti dulkes. Pokalbis turėjo vykti miesto centre pirmą valandą dienos. Kadangi buvo tik kelios minutės po devynių, nusprendžiau dar šiek tiek pasnausti – jau buvau išsi ugdžiusi prastą įprotį keltis ne anksčiau kaip dešimtą. Kai pramerkiau akis, laikrodis rodė penkias po dvyliktos. Ramiai žiūrėjau į laikrodį ir galvojau, kodėl taip ilgai miegojau – ach, tiesa, juk vakar iki vėlumos žiūrėjau „Kortų namelį“ (House of cards). Neblogas se 12
L I K I M O B U R TA I
rialas, tik sezonų mažai, tad reikia taupyti ir žiūrėti tik po vieną seriją per dieną, bet vakar nusižengiau tradi cijai, nes buvo taip įdomu, taip įtempta ir neaišku, kad pažiūrėjau iškart tris serijas, todėl dabar skauda galvą lyg po pagirių. – Velnias!!! Juk mažiau nei už valandos turiu būti darbo pokalbyje. Vėluoti negaliu... Velnias velnias vel nias... – kaipmat puoliau iš lovos, nulėkiau į vonią ir stryktelėjau po dušu. Dar niekada, prisiekiu – tikrai niekada nebuvau susiruošusi per penkiolika minučių. Dabar tai padariau. Didžiavausi savimi. Matyt, man reikėtų pagalvoti apie dalyvavimą realybės šou, kur įtampa verčia žmones elgtis kvailai, o stipriausiuo sius – labai protingai. Gal paaiškėtų, kad ekstremalio se situacijose esu tiesiog supermergina. „Stresas ir įtemptos situacijos man nieko nereiškia, esu joms atspari, – pasakiau sau. – Be to, tapčiau įžy mi. Bet ar aš noriu būti žinoma? – paklausiau savęs. – Ne, – atsakiau.“ Juk iš tiesų yra milžiniška kvailystė būti atpažįstamam tik dėl to, kad tave parodė per TV ar apie tave parašė vienas žymesnių šalies portalų, nes tu į feisbuką įkėlei savo nuotrauką su šortais ir beran kove palaidine. Tai juk taip kvaila. Juk neišradai vais tų nuo vėžio ir eidama pro šalį neišgelbėjai skęstančio 13
ANA BARBORA
vaiko. Kaip ir nesukūrei simfonijos, neparašei poe mos, nenutapei šedevro iš aronijų sulčių milžiniškoje ekologiškos drobės skiautėje. Manau, kad tai šių laikų problema – niekam nerei kia tavo gabumų, kartais netgi talento – užtenka mo kėti daug ir gražiai malti liežuviu. Tačiau aš to daryti nemoku. Esu gimusi sovietiniais metais, kai kuklumas buvo vertinama savybė, o išsišokėliai – nemėgstami, tad aš aplinkos veikiama taip ir neišmokau visam pa sauliui rėkti, kokia esu nuostabi, juolab kad ne tokia jau aš ir nuostabi. Neapsigaukite – aš ne blogesnė už kitus (-as), tik blaiviau už juos vertinu save. Taip galvojau važiuodama į susitikimo vietą. Turiu sudaryti įvaizdį, kad esu patikima ir atsakinga būsima darbuotoja. „Kvailystės“, – nutraukiau save. Juk einu dirbti va lytoja. Koks skirtumas, ar žodį „šiandien“ rašau su „ia“, ar su „e“, juk man reikės pasirašyti tik darbo sutartį, o ten žodžio „šiandien“ nėra. Šiandien spalio dvidešimtoji. Pūtė bjaurus šaltas vėjas, dulkė smulkus lietus, žmonių ir mašinų gatvė se mažai. Todėl į sutartą vietą – daugiaaukštį pastatą prie upės, atvykau vos per dešimt minučių. Žvilgte lėjusi į laikrodį nustebau – iki susitikimo dar beveik dvidešimt minučių. Jei tiksliau – septyniolika. O tai 14
L I K I M O B U R TA I
reiškia, kad dar galiu spėti pasidažyti. Radusi laisvą vietą pačiame automobilių stovėjimo aikštelės krašte išjungiau variklį ir ėmiau dažytis. Neskubėdama, per nelyg nesistengdama – koks, po galais, skirtumas, kaip atrodo valytoja?! Keista, tačiau rezultatas pranoko lū kesčius. Pasistačiusi palto apykaklę išlipau iš mašinos ir kiek įmanoma greičiau nuskuodžiau link pastato, dunksančio virš manęs lyg uola. Pakilusi liftu į aštuntą aukštą pasijutau dar žemes nė, nei esu – aplink pirmyn atgal zujo aukšti vyrai, kai kurie kostiumuoti, kiti paprastais kasdieniais dra bužiais. Pamačiusi apvalų sekretorės stalą, nudrožiau tiesiai prie jo. – Laba diena, jūs tikriausiai atėjote į darbo pokal bį, – maloniai šypsodamasi prabilo maloni maždaug dvidešimtmetė blondinė, nors nesilažinčiau, nes pa prastai sunkiai atspėju nepažįstamųjų amžių. Jos ilgi tobulai tiesūs plaukai spindėjo, veido oda lygi, be menkiausios raukšlelės ar dėmelės, jau nekalbu apie spuogelius. Dantys balti lyg popieriaus lapas, o gal ir baltesni už jį. Išpuoselėta ranka su pusilgiais rožiniais nagais pakilo iš už stalo manęs link: – Aš Stefanija, – prisistatė ir darsyk nusišypsojusi paspaudė man ranką. Tuomet atsistojo ir tarė: –Eime, palydėsiu į personalo skyrių. 15
ANA BARBORA
– Sveiki, taip, aš dėl darbo, – atsakiau. – Mano var das Marija, – šypsojausi ir aš, nors ne taip plačiai, nes mano dantys ne tokie balti. Nusekiau Stefaniją kori doriumi. „Įdomu, ar galiu ją vadinti Stefi? Stefi – kaip Steffi Graf – viena žymiausių Vokietijos tenisininkių. Skamba romantiškai, bet tikriausiai negalėsiu jos taip vadinti, nes jei jai patiktų Stefės trumpinys, būtų tą pasakiusi: „Aš Stefanija, bet galite vadinti mane Stefi.“ Bet aš taip neprisimenu vardų... ypač retų ir ilgų... jei vadinčiau ją Stefi – tikrai prisiminčiau. Ką gi, kadangi nepanašu, kad ji žaistų tenisą, krikštiju Stefaniją „Stef fi-ne-Graf “. Prie vienų durų Stefanija stabtelėjo ir švelniai pasi beldusi jas atidarė. – Atėjo kandidatė į valytojos vietą, – abejingai pra nešė, ir nors ji tai ištarė ramiu neemocingu balsu, ne atskleidžiančiu jos požiūrio į šią darbo poziciją, aš net susigūžiau išgirdusi žodį „valytoja“. Bet susigriebiau, pakėliau galvą ir įėjau vidun. Prie stalo sėdėjo jaunas vyras – maždaug trisdešim ties, o gal ir jaunesnis. – Labas, – draugiškai pasisveikino ir ranka parodė į tuščią kėdę prieš save: – Sėskis. Situacija man priminė kitą, panašią situaciją – kai darbinausi į internetinę parduotuvę direktoriaus asis 16
L I K I M O B U R TA I
tente. Tuomet jaunas vyras už stalo man priminė tikrą nuobodą – toks griežtas, susikaustęs, be menkiausios šypsenėlės. Tad įsidarbinusi pakrikštijau jį Nuobodu liu, jis buvo mano bosu daugiau kaip metus. Pirmas pokalbis buvo įtemptas. Bet Nuobodulis nepasikeitė ir pradėjus dirbti kartu, pravardė jam labai tiko. Tie sa, taip pat gerai atminiau ir paskutinį mūsų pokalbį. kurio metu jo santūrumas buvo trumpam išgaravęs. Kai atėjau į buvusią darbovietę pasiimti kelių paliktų asmeninių daiktų, jis, netikėtai užklupęs, prisipažino mane mylįs, o gal pasakė, kad yra įsimylėjęs – jau ne pamenu, galų gale nežinau, ar yra didelis skirtumas, kai vyras sako, jog yra tau neabejingas. Nors gal yra? Mano draugas Tomas – tarp kita ko buvęs mano ben dradarbis, bet tikras draugas, su kuriuo draugystė ne nutrūko ir man perėjus dirbti kitur, sykį išdėstė savo meilės laipsnių teoriją. Ji skamba taip: Pirmas laipsnis – Simpatija. Lengviausias ir natūraliausias jausmas, kurį pajunti pamatęs gražų ir malonų žmogų. Šis jausmas man ypač patinka, nes jis laisvas ir lengvas – jį gali jausti gražiam vyrui, kuris galantiškai praleidžia tave į priekį prie gydytojo kabineto ar perkant bilietus kino teatro kasoje, mielam vaikui, kuris plačiai tau šypsosi bedante burna, prekybos centro 17
ANA BARBORA
kasininkei ar jaunatviškai močiutei, kuri eidama pro šalį tau valiūkiškai mirkteli, galvos mostu rodydama patrauklų vyrą. Šis jausmas gimsta natūraliai, spontaniškai, iš pačių sielos gelmių, jis nelauktas, neprašytas, todėl nevaldomas. Jį arba jauti, arba ne. Čia jau nieko neprigalvosi. Susižavėjimas užklumpa tada, kai vienam žmogui patinka kitas žmogus. Labai patinka. Taip labai, kad žmonės, pamatę vienas kitą, ima plačiai šypsotis. Labai plačiai. Paprastai susižavėję žmonės ieško progų „atsitiktinai“ susitikti. Ir jų randa. Kartais susižavėjimo būsena perauga į įsimylėjimą, bet kartais ir ne, mat blogiausia susižavėjimo savybė yra ta, kad jausmas stiprus, bet nekurstomas abiejų pusių vienodomis jausmų pliauskomis išblėsta lygiai taip greitai, kaip ir įsižiebė. Įsimylėjimas pasireiškia itin stipriais jausmais konkrečiam žmogui. Tai toks jausmas, nuo kurio rankos virpa, kojos dreba, pilve skraido drugeliai, širdis beviltiškai spurda, o akys prilimpa prie meilės objekto vos jį išvydus horizonte stipriau nei nuo „Super Glue“ klijų. Žmogus dažniausiai nesistengia arba (ir) nepajėgia nuslėpti nuo adoracijos objekto, taip pat aplinkinių, kad jis jaučia didžiulį prielankumą mylimajam. Šioje stadijoje žmogus būna apgirtęs nuo jausmo, jam nesvarbios jokios prie18
L I K I M O B U R TA I
žastys, anei perspektyvos, kliūtys, trikdžiai ar motyvai. Vienintelis jo ar jos siekis yra būti su ar kuo arčiau TO žmogaus. Jei žmonės ima draugauti, būtent šioje stadijoje jiems viskas patinka – net ir purvinos mylimojo kojinės vidury svetainės – ant balto kilimo, atrodo viso labo žavus įprotis, nuo kurio mylimasis neabejotinai atpras, garsus sriubos srėbimas – netyčinis, o riaugėjimas pavalgius – natūralus procesas. Tai stadija, kai be mylimojo ar mylimosios žmogus – lyg be rankų. Ir net jei išrinktasis netobulas, tai visai nesvarbu, nes jis neabejotinai pasikeis – juk meilė gali viską. Ir meilė tikrai gali viską, tik ne toje – įsimylėjimo, o kitoje – meilės stadijoje. Meilės stadija. Tai periodas, dažnai trunkantis metų metus. Jame jau nėra tiek daug nuoširdaus jausmo proveržių, daug mažiau jautrumo mylimajam, bet jausmas nuoseklus, tvirtas ir tikras. Ir net kai ant mylimojo kojos atsiranda nuospaudų, o ant mylimosios veido – spuogų, tai visai netrukdo, nes tai tik smulkus trikdis, neturintis jokios įtakos bendrai situacijai. Meilė yra apčiuopiama ir aiški, lyg tavo kūno tąsa. Juk jei žmogui skauda koją ar ranką, jis stengiasi pašalinti skausmo priežastį, bet jei jam ranka amputuojama – jis dar daug metų „jaučia“ ranką ar koją, nors minėtos galūnės ir nebėra. Lygiai taip ir su mylimuoju – būdamas kasdien pamiršti šalia 19
ANA BARBORA
esančiojo privalumus, jis neatrodo toks jau nuostabus, bet jei tik jis dėl kokių nors aplinkybių ilgesniam laikui išnyksta iš horizonto, jautiesi taip, lyg būtum ne iki galo sukomplektuotas, minčių kertelėje nuolat tūno jausmas, kad kažko nepadarei, kažkas tuoj nutiks ir tada atsikvėpsi. Jei nesigilini, tai net ir nesupranti, kokia mintis, koks jausmas knibžda smegenų vingiuose, kol tas laikas ateina ir supranti, iš kur tas nerimo jausmas – tu esi skyrium nuo mylimojo ar mylimosios, todėl jautiesi keistai tuščias. Tad tiek meilės teorijų... Bet ūmai prisiminimai nutrūko, nes jaunas vyras prisistatė esąs Armandas, o jo elgesys visai nepriminė Nuobodulio – jis buvo linksmas, atsipalaidavęs, drau giškas ir nuoširdus. Jam buvo smagu, ir jis iš paskuti niųjų stengėsi, kad smagu būtų ir man. Vyras emocin gai bėrė informaciją apie įmonę, už ką pasijutau jam nuoširdžiai dėkinga. – Papasakok, kaip įsivaizduoji šį darbą, – paprašė nežiūrėdamas į mano CV ir neklausinėdamas apie pa tirtį. Jis iš karto kreipėsi į mane „tu“, tačiau manęs tai visai neerzino, nors šiaip esu jautri tujinimui. – Noriu būti naudinga jūsų įmonei. Dirbti man patinkantį darbą, nors tokio darbo patirties ir netu riu, – įsijautusi variau, – bet kas gi savaitgaliais netvar 20
L I K I M O B U R TA I
ko namų? Aš tvarkau, o kartais netgi broliui padedu, taigi tikiu, kad galiu prisidėti prie įmonės klestėjimo kukliu savo darbo įnašu. – Man patinka tavo požiūris, – šypsodamasis pasa kė Armandas. – Kokio atlyginimo tikiesi? – Vidutinio statistinio darbo užmokesčio. – Oho, nemažai. – Po euro įvedimo viskas pabrango. – Taip, pastebėjau, nors analitikai ir sakė, kad ne brangs. Žinai, mes vertiname savo darbuotojus ir at lyginimams netaupome, nes geras darbuotojas yra būtina sėkmingo verslo sąlyga. Bet kol tu apsiprasi, atlyginimas bus minimalus. – Taip bus tik bandomuoju vieno mėnesio laiko tarpiu, – pridūrė pamatęs mano ištįsusį veidą. –Tris dešimt dienų yra pakankamas laiko tarpas apsiprasti su nauju darbu. Jei pasirodys, kad mums tinki, atlygi nimą pakelsime. Jei ne – negaišinsime nei tavęs, nei sa vęs. Bet aš neabejoju, kad mums tiksi, – padrąsinamai pridūrė. – Ir aš taip manau, – atsakiau, nors nebuvau tuo tikra. – Kada galėtum pradėti dirbti? – Rytoj?.. – netvirtai išlemenau. 21
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR