a p ri ly n n e p ik e
R omana s
Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė
Pirmas skyrius
Bandydamas kovoti su užplūdusiu nuovargiu, Tamenis prispaudė kaktą prie vėsaus lango stiklo. Ne laikas miegoti dabar, kai jį ir įpykusią žiemos fėją skiria tik plonytė drus kos juostelė. Šiandien Tamenis vos ne dviejų fėjų sargybinis. Paprastai vaikinas su pasididžiavimu tardavo šį nuo se novės vartojamą pavadinimą. Tai reiškė, jog jis Lorelės ser gėtojas, globėjas. Tačiau žodžio prasmė buvo dar gilesnė, siekianti daug daugiau nei labiau tradicinis žodis „asmens sargybinis“ – fėjų sargybinis reiškė dar ir prižiūrėtoją, tad Tameniui teko pareiga ne tik rūpintis Lorelės saugumu, bet užtikrinti, kad ši įvykdys misiją, tekusią dar tuomet, kai buvo vaikas. O dabar dar teko dirbti ir kalėjimo prižiūrėtoju. Tamenis pažvelgė į belaisvę. Juki kėdė stovėjo ant nu trinto linoleumo, baltos druskos grūdeliais storai nuberto rato viduryje. Fėja miegojo padėjusi skruostą ant kelių, o 7
a p ri ly n n e p ik e
rankos buvo gana laisvai surakintos už nugaros. Atrodė, jog jai nepatogu. Nugalėta. Nepavojinga. – Viską tau atleisčiau, – Juki balsas buvo pakimęs, tačiau aiškus. Tamenis pajuto, kaip nuo tvyrančią tylą pertraukusio garso Šeris akimirką sustingsta. „Galų gale, bent jau nemiega. Be to, ji nė akimirką nega li būti nepavojinga“, – priminė sau Tamenis. Mažas, baltas žiedas, išsiskleidęs fėjai ant nugaros, rodė, jog ji – žiemos fėja, ir buvo nepaneigiamas pavojaus įrodymas. Praėjo dau giau nei valanda nuo to laiko, kai Deividas prirakino ją prie kėdės, valanda nuo tada, kai Čelsė atskleidė neatremiamą faktą, jog Juki iš tiesų žiemos fėja, bet vis tiek Tamenis nepriprato prie šio vaizdo. Retai kada anksčiau juto tokią stingdančią ledinę baimę. – Buvau pasiruošusi. Štai kodėl sustabdžiau tave prieš tau įleidžiant mane vidun, – tarė Juki, pažvelgusi į vaikiną atkryžiavo kojas ir atsitiesė, kiek tik buvo tokiomis sąlygo mis įmanoma. – Bet juk ir tu žinojai, tiesa? Vaikinas prikando liežuvį. Jis žinojo. Ir akimirką net gun dėsi leisti fėjai viską prisipažinti. Bet tai nebūtų baigęsi ge ruoju. Juki galop būtų supratusi, kad jo meilinimasis – tik apgaulė, ir būtų sulaukęs tik žiemos fėjos paniekos. Geriau jau nutraukti apgavystes. 8
Liki m a i
Tamenis tikėjosi, kad pats savęs neapgaudinėja. Juki kėlė grėsmę, tad jis neturėtų jaustis kaltas dėl to, kad iš pradžių melavo, ir juolab dabar, kai žino, jog žiemos fėja taip pat melavo. Galia, kurią turėdamos žiemos fėjos valdė augalus, leido joms iš tolo pajusti gyvą augalą, tad nuo pat tos aki mirkos, kai Juki sutiko Tamenį, ši suprato, jog vaikinas – fėja. Lygiai taip pat žinojo, kas tokia Lorelė. Juki žaidė su jais visais. Tai kodėl Tamenis vis dar abejoja, jog pasielgė teisin gai? – Tami, juk mudviem kartu galėjo būti taip gera, – tęsė Juki šilkiniu balsu, tokiu švelniu, lyg jos susiglamžiusi si dabro spalvos suknelė, tačiau skambėjo ir gaidelė, nuo ku rios vaikiną ėmė šiurpas. – Lorelė nepaliks Deivido dėl ta vęs. Ji gal ir atrodo kaip fėja, tačiau širdyje – žmogus. Deivi das, ar kas kitas, Lorelė priklauso žmonėms, ir pats tą žinai. Vengdamas žiūrėti kapitonui į akis, Tamenis nusisuko į langą ir apsimesdamas, kad žiūri į... kažką, įsispoksojo į tamsą. Tiesiog kažką. Sargybinio gyvenimas kupinas neti kėtumų, tad Tamenis ir Šeris buvo matę vienas kitą iman tis ypatingų priemonių, kad tik apsaugotų gimtinę. Tačiau visada to prireikdavo prieš akivaizdžią grėsmę, žiaurų už puoliką, o ne tą, kuri be jokios abejonės yra fėja. Troliai – jų nuolatiniai priešai. Žiemos fėjos – Avalono valdovės. Ir nors Juki juos apgaudinėjo, niekada jiems nepakenkė. Kaž 9
a p ri ly n n e p ik e
kodėl sukaustyti Juki grandinėmis atrodė blogiau nei nudė ti šimtą trolių. – Tu ir aš, Tami, esame tokie patys, – toliau suokė Juki. – Mumis naudojasi žmonės, kuriems nerūpi, ko norime ir kada tampame laimingi. Mes jiems nepriklausome, mudu turime laikytis kartu. Tamenis nenoriai dirstelėjo į žiemos fėją. Nustebo pa matęs, kad kalbėdama ši nežiūrėjo į jį, o spoksojo kažkur pro šoną, pro langą, tarsi būtų įsivaizdavusi, kad įmanoma kokia nors šviesi ateitis. Vaikinas žinojo geriau. – Šiame pasaulyje nėra durų, kurios mudviem, Tami, būtų uždarytos. Jei dėsiesi prie manęs, net galėtume ra miausiai grįžti į Avaloną. Galėtume likti kartu ir gyventi rūmuose. – Iš kur žinai apie rūmus? – nejučia paklausė Tamenis ir vos prasižiojęs suprato, kad užkibo ant Juki kabliuko. Šeris vos girdimai atsiduso, ir Tamenis nusistebėjo, ar tas atodūsis skirtas Juki kvailumui, ar jo paties. – Arba galėtume likti čia, – ramiai kalbėjo toliau fėja, nors Tamenis nieko daugiau nepasakė. – Kur tik panorė tume, ten ir keliautume, darytume ką tik užsigeidę. Turė dami tokią galią, kokią tu rodai gyvūnams, o aš – auga lams, užvaldytume pasaulį. Žinai, kad pavasario ir žiemos fėjų pora būna sėkminga. Mūsų talentai puikiai papildo vienas kitą. 10
Liki m a i
Tamenis suabejojo, ar Juki suvokia, kokia yra teisi ir kaip menkai tai jį vilioja. – Būčiau mylėjusi tave amžinai, – sušnibždėjo fėja, nu leisdama galvą. Jos tamsūs žvilgantys plaukai užkrito ant veido, mergi na tyliai šniurkštelėjo nosimi. Ji verkia ar bando sulaikyti juoką? Išgirdęs beldžiant į duris, Tamenis nustebo. Nespėjus jam žengti žingsnio, Šeris tyliai nusėlino prie durų akutės. Sugniaužęs kumštyje peilį, Tamenis įsitempė – pasiruo šė. Ar tai Kli? Juk tam viskas ir pasitarnautų. Ratas, Juki su antrankiais – įmantrūs spąstai klastingai rudens fėjai, kuri galėtų bandyti juos nužudyti. Gal ir ne. Jei tik jie žinotų. O kol nežinojo, Tamenis laikėsi nuomonės, jog jie pavo juje – grėsmė mirtina. Tačiau vos pastebimai šyptelėjęs Šeris atvėrė duris, ir į kambarį įžengė Lorelė, o jai įkandin – Čelsė. – Lorele, – vos įstengė išspausti Tamenis, atgniaužda mas peilį. Netgi mylėjęs mergaitę taip seniai, kiek tik save prisimi nė, o pastaruoju metu jautęs kažką daugiau, kiekvieną kar tą pamatęs ją, pajusdavo, kaip užplūsta džiaugsmas. Lorelė buvo persirengusi tamsiai mėlyną vakarinę suk nelę, tą pačią, kurią vilkėjo tada, kai per Sauino, derliaus 11
a p ri ly n n e p ik e
nuėmimo, šventę buvo Tamenio glėbyje ir kai šis aistringai ją pabučiavo. Regis, labai seniai. Dabar Lorelė nežiūrėjo į Tamenį – nenuleido akių nuo Juki. – Neturėtum čia būti, – sušnabždėjo vaikinas. Atsakydama mergaitė tik kilstelėjo antakį. – Norėjau pati pamatyti. Tamenis sukando dantis. Iš tiesų norėjo, kad Lorelė čia būtų, bet jo savanaudiški troškimai nederėjo su rūpinimusi mergaitės saugumu. Ar kada nors pavyks abu šiuos norus suderinti? – Maniau, kad nusekėte paskui Deividą, – pareiškė Ta menis Čelsei, kuri vis dar vilkėjo tamsiai raudoną vakarinę suknelę. Mergaitė buvo kažkur nuspyrusi aukštakulnius, tad suknelės apačia lyg kraujo bala tysojo ant grindų aplink kojas. – Nepavyko jo rasti, – atsakė ji fėjų sargybiniui, o apati nė lūpa vos pastebimai suvirpėjo. Čelsė pažvelgė į draugę, vis dar neatitraukusios akių nuo nutilusios kalinės. – Juki? – atsargiai pakalbino ją Lorelė. – Ar tau viskas gerai? Juki pažvelgė į mergaitę – plieninis žvilgsnis buvo kupi nas įsiūčio. 12
Liki m a i
– Ar tau atrodo, kad gali būti gerai? Mane pagrobė! Pri rakino prie metalinės kėdės! Kaip tu jaustumeisi? Piktas žiemos fėjos balso tonas, regis, smogė Lorelei tarsi banga, nes mergaitė žengtelėjo atbula. – Atėjau pažiūrėti, kaip laikaisi, – Lorelė žvilgtelėjo į Tamenį, bet šis nelabai suvokė, ko ji tikisi. Padrąsinimo? Leidimo? Tad vaikinas tik skausmingai vyptelėjo ir vos pas tebimai bejėgiškai patraukė pečiais. Mergaitė vėl pasisuko į Juki, kurios veido išraiška buvo nesuprantama, o smakrą ji laikė aukštai pakėlusi. – Ko Kli nori iš manęs? – paklausė jos Lorelė. Tamenis nesitikėjo atsakymo, tačiau Juki pažvelgė Lore lei į akis ir paprasčiausiai atrėžė: – Nieko. – Tai ko tada pasirodei? Dabar žiemos fėja išsišiepė – kreivai ir klastingai. – Nesakiau, kad niekada nieko nenorėjo. Tačiau daugiau tu jai nereikalinga. Lorelė dirstelėjo į Tamenį, paskui į Šerį, o tada vėl atsi suko į belaisvę. – Lorele, klausyk, – tyliu, raminančiu balsu prabilo Juki. – Visa ši painiava visai nereikalinga. Mudvi pasikalbė sime, jei tik išvaduosi mane. – Gana, – rėžė Tamenis. – Nagi, eikš, užčiaupk, – atsiliepė Juki, piktai dėbsoda ma į fėjų sargybinį, ir nusigręžė į Lorelę. – Niekada nieko 13
a p ri ly n n e p ik e
nepadariau, kad įskaudinčiau tave, o juk žinai, kad galėjau. Galėjau pribaigti milijoną kartų, bet nepadariau to. Ar tai tau nieko nereiškia? Tamenis išsižiojo, bet Lorelė tildydama uždėjo jam ant krūtinės ranką. – Tu teisi. Bet juk esi žiemos fėja. Žinojai apie mus, bet slėpei tai. Kodėl? – Kaip manai, kodėl? Vos tik tavo kareivukai iššniukšti nėjo, kas esu, atėmė mano galias ir prirakino prie kėdės! Tamenis negalėjo pakęsti, bet Juki buvo teisi, ir Lorelė to paneigti negalėjo. – Gerai, gal pradėkime nuo pradžių, – atsiliepė Lore lė. – Jei išsiaiškinsime, kol nepasirodė Kli – dar geriau. Jei tik galėtum mums papasakoti... – Tamenis turi raktus, – tarė Juki žiūrėdama į vaikiną pykčiu degančiomis akimis. – Išleiskite mane iš čia, ir papa sakosiu viską, ko tik norite. – Nieko nebus, – atrėžė Tamenis, pasistengęs nutaisyti nuobodžiaujantį balsą. Juos nutraukė Lorelė, kuri vėl kreipėsi į Juki. – Tikriausiai visiems bus saugiau, jei... – Ne! – sušuko belaisvė. – Negaliu patikėti, kad ir tu susidėjusi su jais! Po to, ką jie tau padarė? Ką padarė tavo tėvams? Tamenis susiraukė – kuo čia dėti Lorelės tėvai? 14
Liki m a i
Tačiau mergaitė jau purtė galvą. – Juki, man nepatinka, kad buvau priversta pamiršti. Bet negaliu pakeisti praeities... – Pamiršti? Nekalbu apie atminties eliksyrą. O kaip nuodai? – Oi, tik nereikia, – užsipuolė Juki Tamenis. – Ša, – nutildė jį mergaitė. – Juki, ar žinai, kas nuodijo mano tėtį? Tamenis net neabejojo, koks bus atsakymas, ir nujautė, kad Lorelė taip pat žino – tai turėjo būti Kli. Bet jei tik Lo relei pavyktų įtikinti Juki patvirtinti jų įtarimus... – Tavo tėtį? – belaisvė atrodė nustebusi. – Bet kam jiems nuodyti tėtį? Kalbu apie mamą. Lorelė ir vėl sužiuro į Tamenį, o tas vos pastebimai pa traukęs pečiais papurtė galvą. Ką Juki sumanė? – Tu net nežinai, tiesa? Tiesiog sutapimai, kad pora, kuri atsitiktinai įsigijo žemę prie Avalono vartų, atsitiktinai pasi rodė bevaikiai – taip ir laukė, kol jų gyvenime atsiras nedi dukė šviesiaplaukė mergytė. Kaip... patogu. Kaip manai? – Gana, – šiurkščiai nutraukė fėją Tamenis. Turėjo nu spėti, kad taip ir bus – žaidimai nesibaigė. Juki tik ir ieško, kaip padaryti, kad jie suabejotų savimi ir vienas kitu. – Fėjos taip padarė, – kalbėjo Juki. – Prieš penkiolika metų, tau dar nepasirodžius ant tėvų slenksčio, fėjos pasi rūpino, kad tavo mama tetrokštų turėti vaikelį ir neabejo 15
a p ri ly n n e p ik e
dama priimtų tave. Jos pakenkė tavo mamai, Lorele. Padarė taip, kad niekada negalėtų turėti savo vaikų. Sugriovė jai gyvenimą, o tu susidedi su jomis. – Neklausyk jos, Lorele. Tai netiesa, – įsikišo Tamenis. – Ji tik bando „praplauti“ tau smegenis. – Nejaugi? O kodėl nepaklausus jo?
Antras skyrius
Lorelė nusekė Juki žvilgsnį, įsmeigtą į Šerį, sustingusį lyg statula – iš veido nebuvo galima nieko nuspėti. Negali būti, kad tai tiesa. Negali. Tik ne Šeris, kuris buvo jos nematomas sargybinis nuo to laiko, kai Lorelė pirmą sykį paliko Avaloną. Tai kodėl jis nepaneigia šmeižto? – Pasakyk jai, – Juki atsilošė į kėdę. – Papasakok, ką pa darei jos mamai. Šeris stovėjo kietai sučiaupęs burną. – Šeri, – tyliai paprašė Lorelė. Norėjo išgirsti jį sakant, jog tai netiesa. Jai reikėjo tai išgirsti. – Prašau. – Tai buvo būtina, – galop atsiliepė Šeris. – Mes nepa sirinkome tavo tėvų. Jie tiesiog ten gyveno. Planas turėjo pavykti, Lorele. Neturėjome kito pasirinkimo. – Pasirinkimas visada yra, – sušnabždėjo mergaitė, jos burna staiga išdžiūvo, o smakras drebėjo iš pykčio. 19
a p ri ly n n e p ik e
Šeris apnuodijo jos mamą. Šeris, kuris saugojo ją netgi ilgiau nei Tamenis, apnuodijo jos mamą. – Turiu namus ir šeimą, kuriuos ginu. Padarysiu bet ką, kad tik Avalonas būtų saugus. – Bet tu neturėjai... – įširdo Lorelė. – Privalėjau, – atrėžė Šeris. – Turiu daryti daugybę daly kų, kurių nenoriu, Lorele. Nejaugi manai, kad norėjau pa kenkti tavo tėvams? Norėjau, jog viską pamirštum? Darau, kas man liepiama. Todėl ir stebėjau tave kiekvieną dieną, kol atvyko Tamenis. Todėl žinau viską, ką tik galima žinoti apie tave. Apie šeimos relikviją, kurią sudaužei ir nuslėpei. Šunį, kurį palaidojai lauke po langu, nes negalėjai įsivaiz duoti, kad jis bus kur nors toliau. Laiką, kurį praleidai su Tameniu trobelėje spalio mėnesį. – Šeri, – aiškiai norėjo perspėti Tamenis. – Buvau jus palikęs, kol galėjau, – tyliai atsiliepė fėjų sargybinis, pagaliau lyg ir truputėlį apgailestaudamas. Ta čiau tas menkutis atsiprašymas aiškiausiai buvo skirtas Ta meniui, ne Lorelei, ir staiga mergaitei kilo noras perbėgus kambarį trenkti Šeriui antausį – to nepadarė tik todėl, kad iš pykčio stovėjo lyg paralyžiuota. Juki šypsena išblėso. – Tai su tokiomis jėgomis susidedi, Lorele? Gal ne visada sakiau tau tiesą, bet net ir man atrodo, kad esi geresnė nei tie siaubūnai, – kalbėjo Juki, žiūrėdama į jos kėdę supančią 20
Liki m a i
druską. – Tik brūkštelk koja, ir sustabdysiu visa tai. Eisime kartu ir parodysiu tau, koks neteisingas tapęs Avalonas. O tu gali man padėti jį pataisyti. Lorelė spoksojo į druską. Lyg ir norėjo padaryti kaip prašoma, tik tam, kad atkeršytų Šeriui. – Iš kur žinai apie Avaloną? – Argi svarbu? – atrėžė Juki bejausmiu veidu. – Galbūt. – Išlaisvink mane. Išklosiu visus atsakymus, kuriuos nuo tavęs slėpė. – Nedaryk to, Lorele, – tyliai perspėjo Tamenis. – Man taip pat tai nepatinka, bet jei ją paleisi, geriau nebus. – Nejaugi manai, kad to nesuprantu? – atrėžė mergai tė, tačiau negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo balto druskos rato prie kojų. Tamenis tyliai atsitraukė. Lorelė norėjo paspirti koja druską – tikrai norėjo. Tai buvo nepaaiškinamas troškimas, ir nors žinojo, jog niekada taip nepasielgs, bet karštos ašaros susitvenkė akyse, o noras net degino gerklę. – Lorele, – grąžindamas į realybę kažkas švelniai palietė jai ranką. Atsisukusi mergaitė pamatė išbalusią Čelsę. – Eime. Pakalbėsime, pasivažinėsime – ką tik nori, kad nurimtum. 21
įsigykite
knygą dabar