Iš rusų kalbos vertė GIEDRĖ TARTĖNIENĖ
PIRMA DALIS
IŠĖJIMAS AR PABĖGIMAS?
1910
metais, naktį iš spalio 27-osios į 28-ąją*, Tulos gubernijos Krapivnos apskrityje nutiko į
jokius rėmus netelpantis įvykis, neįtikėtinas netgi tokiai ypa-
tingai vietai kaip Jasnaja Poliana – visame pasaulyje garsaus rašytojo ir mąstytojo Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus giminės dvarui. Aštuoniasdešimt dvejų metų grafas naktį slapčia pabėgo iš savo namų nežinoma kryptimi lydimas tik asmeninio gydytojo Makovickio.
Laikraščių antraštės To meto informacinė erdvė ne itin skyrėsi nuo nūdienės. Žinia apie skandalingą nutikimą žaibiškai pasklido po Rusiją ir visą pasaulį. Spalio 29 dieną iš Tulos į Peterburgo telegrafo agentūrą (PTA) pradėjo plaukti skubios telegramos ir jas kitą dieną ėmė spausdinti laikraščiai. „Buvo gautas ir visus sukrėtė pranešimas, jog * Visos datos pateiktos pagal senąjį kalendorių. (Aut. past.) 5
PAVEL BASINSKIY
Levas Nikolajevičius Tolstojus, gydytojo Makovickio lydimas, netikėtai išvažiavo iš Jasnaja Polianos. Prieš išvykdamas Levas Nikolajevičius Tolstojus paliko laišką, kuriame pranešė, jog visam laikui išvyksta iš Jasnaja Polianos.“ Apie šitą laišką, kurį Levas Nikolajevičius (toliau – L. N.) parašė savo miegojusiai žmonai ir kurį ryte jai perdavė jų jauniausioji dukra Saša, nežinojo net Tolstojaus palydovas Makovickis. Jis pats apie tai perskaitė laikraščiuose. Operatyviausias iš visų pasirodė Maskvos laikraštis „Ruskoje slovo“. Spalio 30-ąją jame buvo išspausdintas išsamus Tulos korespondento reportažas apie įvykius Jasnaja Polianoje. „Tula, 29, X (skubiai). Grįžau iš Jasnaja Polianos, pranešu Levo Nikolajevičiaus išvykimo detales. Levas Nikolajevičius išvyko vakar, penktą valandą ryto, dar su tamsa. Levas Nikolajevičius atėjo į karietinę ir liepė kinkyti arklius. Vežikas Adrianas paliepimą įvykdė. Kai arkliai buvo paruošti, Levas Nikolajevičius kartu su gydytoju Makovickiu, pasiėmę būtiniausius daiktus, sukrautus dar nakčia, išvažiavo į Ščiokino stotį. Priekyje važiavo paštininkas Filka, kuris deglu švietė kelią. Ščiokino stotyje Levas Nikolajevičius įsigijo bilietus iki vienos iš Maskva–Kurskas geležinkelio ruožo stočių ir išvažiavo pirmu traukiniu. Ryte, paaiškėjus netikėtam Levo Nikolajevičiaus išvykimui, Jasnaja Polianoje kilo baisi sumaištis. Levo Nikolajevičiaus sutuoktinės Sofjos Andrejevnos nevilties neįmanoma aprašyti.“
6
LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS
Šis pranešimas, apie kurį kitą rytą kalbėjo visas pasaulis, buvo išspausdintas ne pirmame, o tik trečiame puslapyje. Pirmasis puslapis, kaip tuo metu buvo įprasta, buvo skirtas įvairiausių prekių reklamoms: „Geriausias skrandžio draugas – vynas „Sent Rafaelis“.“ „Smulkūs eršketai. 20 kapeikų už svarą.“ Gavę naktinę telegramą iš Tulos, „Ruskoje slovo“ nedelsdami nusiuntė savo korespondentą į Tolstojų namus Chamovnikuose (šiuo metu čia įrengtas L. N. Tolstojaus namas-muziejus; namas yra tarp metro stočių „Park kultury“ ir „Frunzės“). Redakcijoje tikėtasi, kad grafas galbūt pabėgo iš Jasnaja Polianos į Maskvos sodybą. Bet „sename poniškame Tolstojų name buvo tylu ir ramu. Niekas neliudijo, kad Levas Nikolajevičius galėjo atvažiuoti į savo senąjį lizdą. Vartai užsklęsti. Namie visi miega.“ Vytis Tolstojaus tikėtinu pabėgimo keliu buvo išsiųstas jaunas žurnalistas, teatro recenzentas Konstantinas Orlovas – Tolstojaus pasekėjo, mokytojo, liaudininko Vladimiro Fiodorovičiaus Orlovo, pavaizduoto apsakymuose „Sapnas“ ir „Nėra pasaulyje kaltų“, sūnus. Bėglį jis pavijo jau Kozelske ir slapčia lydėjo iki Astapovo, o iš ten telegrama Sofjai Andrejevnai bei Tolstojaus vaikams pranešė, kad sunkiai sergantis vyras ir tėvas yra apsistojęs mazginės geležinkelio stoties viršininko I. I. Ozolino namuose. Jei ne Orlovo iniciatyva, artimieji apie mirtinai sergančio L. N. buvimo vietą būtų sužinoję tik iš laikraščių. Ar reikia pasakoti, kaip skausminga tai buvo šeimai? Todėl, kitaip nei Makovickis, kuris „Ruskoje slovo“ veiklą vertino kaip šnipinėjimą, vyriausioji Tolstojaus dukra Tatjana Lvovna Suchotina buvo be galo dėkinga žurnalistui Orlovui. 7
PAVEL BASINSKIY
„Tėvas kažkur visai netoli merdėja, o aš nežinau, kur. Ir negaliu juo rūpintis, slaugyti. Galbūt jo daugiau nebepamatysiu. Ar leis man bent pažvelgti į jį mirties patale? Nemigo naktis. Tikra kankynė, – savo ir visos šeimos dvasinę būseną po Tolstojaus pabėgimo (taip jos įvardyta) prisimena Tatjana Lvovna. – Tačiau atsirado nepažįstamas žmogus, kuris suprato ir pasigailėjo Tolstojaus šeimos. Jis atsiuntė mums telegramą: „Levas Nikolajevičius Astapove pas stoties viršininką. Temperatūra – 40 °C.“ Reikia pripažinti, kad su šeima, o ypač Sofja Andrejevna, laikraščiai elgėsi kur kas santūriau ir subtiliau nei su Jasnaja Polianos bėgliu, kurio kiekvienas žingsnis buvo negailestingai sekamas, nors visi laikraštininkai žinojo, kad atsisveikinimo raštelyje Tolstojus prašė jo neieškoti! „Prašau, nevažiuok iš paskos, net jei sužinosi, kur aš“, – rašė jis žmonai. „Beliove Levas Nikolajevičius nuėjo į bufetą ir valgė kiaušinienės“, – laikraščiai mėgavosi nepasninkišku vegetaro Tolstojaus elgesiu. Jie kvotė vežiką ir Filką, Jasnaja Polianos liokajus ir valstiečius, stočių kasininkus ir bufetininkus, vežiką, kuris vežė L. N. iš Kozelsko į Optos vienuolyną, svečių brolius ir visus, kurie nors menkiausią smulkmeną galėjo pasakyti apie aštuoniasdešimt dvejų senolio, kurio vienintelis troškimas buvo pabėgti, pasislėpti, tapti pasauliui nematomam, kelią. „Neieškokite jo! – ciniškai šūksniu į šeimą kreipėsi „Odeskije novosti“. – Jis ne jūsų, jis visų!“ „Savaime suprantama, nauja jo buvimo vieta labai greitai paaiškės“, – šaltakraujiškai tvirtino „Peterburgskaja gazeta“. L. N. nemėgo laikraščių (tiesa, juos skaitė) ir to neslėpė. Visiškai kas kita – Sofja Andrejevna (toliau – S. A.). Rašytojo žmona kuo puikiausiai suprato, kad jos ir jos vyro reputacija nori nenori 8
LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS
susideda iš laikraštinių publikacijų. Todėl ji noriai bendravo su laikraštininkais ir davė interviu, aiškino tam tikrus Tolstojaus elgesio keistumus arba jo pasisakymus ir kartu nepamiršo (turėjo tokią silpnybę) priskirti ir sau vaidmens greta didžiojo žmogaus. Todėl laikraštininkų santykiai su S. A. buvo, sakytum, šilti. Bendrą toną formavo „Ruskoje slovo“. Spalio 31 dieną išspausdintas Vlaso Doroševičiaus feljetonas „Sofja Andrejevna“. „Senasis liūtas* išėjo mirti į vienumą, – rašė Doroševičius. – Aras pakilo pernelyg aukštai, mums niekaip nepavyktų sekti jo skrydžio.“ (Sekė ir dar kaip sekė!) S. A. jis lygino su Budos žmona Jasodara. Tai, be abejonės, buvo komplimentas, nes Jasodara niekuo nebuvo dėta dėl savo vyro išėjimo. Kita vertus, pikti liežuviai Tolstojaus žmoną lygino ne su Jasodara, o su graikų filosofo Sokrato žmona Ksantipe, kuri neva kamavo vyrą, nes buvo vaidinga ir nesuprato jo pažiūrų. Doroševičius sąžiningai nurodė, kad be žmonos Tolstojus nebūtų taip ilgai gyvenęs ir būtų neparašęs savo paskutinių kūrinių (tik kuo čia dėta Jasodara?). Feljetonistas padarė tokią išvadą: Tolstojus yra antžmogis, ir jo elgesio negalima vertinti pagal priimtas normas. S. A. – paprasta žemiška moteris, kuri stengėsi kiek galėjo dėl savo vyro, kol jis buvo paprastas žmogus. Tačiau virtęs antžmogiu jis tapo jai nepasiekiamas, ir čia jos tragedija. „Sofja Andrejevna viena. Ji nebeteko savo mažylio, savo senolio, savo kūdikio titano, apie kurį reikia galvoti, kiekvieną minutę rūpintis: ar nešąla, ar sotus, ar sveikas? Nebėra kam po lašą atiduoti viso savo gyvenimo.“ * Visi posakiai, kuriuose pavartotas žodis „liūtas“, šioje knygoje įgyja kitą prasmę, nes vardas „Levas“ rusiškai reiškia „liūtas“. (Vert. past.) 9
PAVEL BASINSKIY
S. A. skaitė feljetoną. Jis jai patiko. Ji buvo dėkinga laikraščiui „Ruskoje slovo“ ir už Doroševičiaus straipsnį, ir už Orlovo telegramą. Todėl buvo galima nepaisyti smulkmenų, tokių kaip nemalonios Tolstojaus žmonos išvaizdos aprašymas, kurį pateikė tas pats Orlovas: „Lakstančios Sofjos Andrejevnos akys išdavė vidinę kančią. Jos galva kretėjo. Ji buvo atsainiai užsimetusi naminę suknią.“ Galima buvo atleisti ir naktinį namų Maskvoje sekimą, ir nepadoriai nurodytą sumą, kurią išleido šeima, kad užsisakytų atskirą traukinį iš Tulos iki Astapovo, – 492 rublius 27 kapeikas, ir perregimą Vasilijaus Rozanovo užuominą, kad vis dėlto L. N. pabėgo nuo šeimos: „Kalinys paspruko iš jaukios belangės.“ Bėgdami akimis per laikraščių antraštes apie Tolstojaus išėjimą, pastebime, kad žodis „išėjimas“ aptinkamas retai. „NETIKĖTAS IŠVYKIMAS...“, „DINGIMAS...“, „BĖGIMAS...“, „TOLSTOY QUITS HOME“ („TOLSTOJUS PALIEKA NAMUS“). Čia visai ne laikraštininkų troškimas įkaitinti skaitytojus. Įvykis pats savaime buvo skandalingas. Tiesiog Tolstojaus dingimo iš Jasnajos aplinkybės kur kas labiau priminė pabėgimą nei didingą išėjimą.
Naktinis košmaras Pirma, viskas nutiko naktį, kai grafienė kietai miegojo. Antra, Tolstojaus maršrutas buvo taip kruopščiai įslaptintas, kad apie jo buvimo vietą ji sužinojo tik lapkričio 2-ąją iš Orlovo telegramos. Trečia (šito nežinojo nei laikraštininkai, nei S. A.), maršrutas, bent jau jo galutinis tikslas, buvo nežinomas ir pačiam bėgliui. 10
LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS
Tolstojus aiškiai suvokė, iš kur ir nuo ko bėga, bet kur bėga ir kur bus galutinis prieglobstis, ne tik nežinojo, bet net ir stengėsi apie tai negalvoti. Iš pat pradžių tiktai Tolstojaus duktė Saša ir jos draugė Feokritova žinojo, kad L. N. ketina aplankyti savo seserį, vienuolę Mariją Nikolajevną Tolstają Šamordino vienuolyne. Bet ir tai pabėgimo naktį dar nebuvo visiškai aišku. „Pasilik, Saša, – tarė jis man. – Pakviesiu tave po kelių dienų, kai galutinai nuspręsiu, kur važiuoti. O važiuosiu, tikėtiniausia, pas Mašenką į Šamordiną“, – prisimena A. L. Tolstaja. Naktį prižadintam gydytojui Makovickiui Tolstojus nė tiek nepasakė. Bet svarbiausia – nepasakė gydytojui, kad išvažiuoja iš Jasnaja Polianos visam laikui. Tik Sašai pasakė. Iš pradžių Makovickis manė, kad jie vyksta į Kočetas, Tolstojaus žento M. S. Suchotino dvarą Tulos ir Orlovo gubernijų pasienyje. Pastaruosius dvejus metus Tolstojus dažnai ten vykdavo vienas ir su žmona, gelbėdamasis nuo Jasnaja Polianą užplūstančių lankytojų. Ten jis, kaip pats sakydavo, atostogaudavo. Kočetose gyveno jo vyriausia dukra Tatjana Lvovna. Ji, kitaip nei Saša, nepritarė tėvo norui palikti motiną, nors dėl jų konflikto ir stojo tėvo pusėn. Šiaip ar taip, Kočetose nuo S. A. nepasislėptum. Šamordine susekti būtų sunkiau. Nuo Bažnyčios atskirto Tolstojaus atvykimas į stačiatikių vienuolyną būtų buvęs ne mažiau skandalingas nei pats išėjimas. Galiausiai, ten Tolstojus būtų galėjęs visiškai kliautis sesers parama ir tylėjimu. Vargšas Makovickis ne iš karto suprato, kad Tolstojus nusprendė visam laikui išvažiuoti iš namų. Pamanęs, kad jie mėnesiui vyksta į Kočetas, Makovickis nepasiėmė visų savo pinigų. Nežinojo jis ir to, kad visas Tolstojaus turtas pabėgimo akimirką buvo penkiasdešimt rublių užrašų knygelėje ir šiek tiek smulkiųjų piniginėje. 11
PAVEL BASINSKIY
Tiktai atsisveikinant su Saša Makovickis nugirdo apie Šamordiną. Ir tiktai sėdint vežime Tolstojus pradėjo su juo tartis: kur, kad tik kuo toliau, važiuoti. Grafas išmanė, ką pasiimti palydovu. Atsidūręs tokioje padėtyje nesutriktų tiktai visiškai atsidavęs ir iš prigimties nesutrikdomas žmogus kaip Makovickis. Gydytojas tučtuojau pasiūlė važiuoti į Besarabiją, pas darbininką Gusarovą, kuris su šeima gyveno nuosavoje žemėje. „L. N. nieko neatsakė.“ Išvažiavo į Ščiokino stotį. Po dvidešimties minučių turėjo atvykti traukinys į Tulą, po pusantros valandos – į Gorbačiovą. Per Gorbačiovą į Šamordiną kelias trumpesnis, tačiau Tolstojus norėjo sumėtyti pėdas. Baimindamasis, kad S. A. pabus ir jį pasivys, pasiūlė važiuoti per Tulą. Makovickis atkalbinėjo: kur jau kur, bet Tuloje juos tikrai atpažins! Išvažiavo į Gorbačiovą... Sutikite, mažai panašu į išėjimą. Net suprantant žodį ne tikrąja (išeiti pėsčiomis), o perkeltine prasme. Tačiau būtent pažodinis Tolstojaus išėjimo supratimas iki šių dienų kaitina žmonių protus. Būtinai – pėsčiomis, tamsią naktį, su lauknešėliu ant pečių ir lazda rankoje. Ar gali taip išeiti aštuoniasdešimt dvejų metų senolis, nors ir tvirtas, bet labai ligotas, patyręs alpulių, atminties praradimų ir širdies priepuolių, kenčiantis nuo išsiplėtusių kojų venų? Kuo būtų gražus toks išėjimas? Bet žmogui kažkodėl norisi vaizduotis, kad didysis Tolstojus paprasčiausiai ėmė ir išėjo. Ivano Bunino knygoje „Tolstojaus išlaisvinimas“ su pasigėrėjimu cituojami žodžiai iš rašytojo atsisveikinimo laiško: „Elgiuosi taip, kaip paprastai elgiasi mano amžiaus senoliai. Pasitraukia iš pasaulio, kad paskutines gyvenimo dienas praleistų vienumoje ir tyloje.“ Kaip paprastai elgiasi senoliai? 12
LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS
S. A. taip pat atkreipė dėmesį į šiuos žodžius. Vos atsigavusi po pirminio sukrėtimo, kurį sukėlė naktinis vyro pabėgimas, ji pradėjo rašyti jam laiškus maldaudama grįžti. S. A. kliovėsi trečiųjų asmenų tarpininkavimu perduodant laiškus. Antrame laiške, kurio Tolstojus nespėjo perskaityti, ji jam prieštarauja: „Rašai, kad senoliai pasitraukia iš pasaulio. Kur tai matei? Senoliai valstiečiai paskutines dienas nugyvena ant krosnies šeimos ir anūkų apsupti, lygiai taip pat yra ir dvarininkų, ir visose kitose šeimose. Nejau natūralu silpnam senoliui pasitraukti nuo jį supančių vaikų ir vaikaičių rūpesčio, globos ir meilės?“ Ji klydo. Buvo įprasta, kad seni valstiečiai, vyrai ir netgi moterys, pasitrauktų iš namų. Jie išeidavo elgetauti arba paprasčiausiai apsigyvendavo atskiroje trobelėje. Išeidavo nugyventi, kas liko, kad netrukdytų jauniems, kad negirdėtų priekaištų dėl papildomo kąsnio, kai jau negalėdavo dėtis prie lauko ir namų ruošos darbų. Išeidavo, jei namie apsigyvendavo nuodėmė: girtuoklystė, muštynės, nenatūralūs lytiniai santykiai. Taip, išeidavo. Bet nebėgdavo naktį nuo senos žmonos pritariant ir palaikant dukrai. Grįžkime į lemtingąją naktį iš spalio 27-osios į 28-ąją ir žingsnis po žingsnio pasekime, kaip išėjo Tolstojus. Makovickio užrašai: „Ryte, 3 val., L. N. su chalatu, basnirčias, pažadino mane; veidas kančios perkreiptas, sujaudintas ir ryžtingas. – Nusprendžiau išvažiuoti. Jūs važiuosite kartu. Lipsiu į viršų, o jūs ateikite, tik nežadinkite Sofjos Andrejevnos. Daiktų daug neimsim – tik būtiniausius. Po kokių trijų dienų atvažiuos Saša ir atveš, ko reikia.“ Ryžtingas veidas nebūtinai šaltakraujis. Tai greičiau ryžtas prieš šuolį nuo skardžio. Gydytojas Makovickis pažymi: „Nervingas. 13
PAVEL BASINSKIY
Suskaičiavau pulsą – 100.“ Kokie daiktai yra būtiniausi išeinant aštuoniasdešimt dvejų senoliui? Tolstojus mažiausiai apie tai galvojo. Jis rūpinosi tuo, kad Saša paslėptų nuo S. A. jo dienoraščius. Pasiėmė automatinį plunksnakotį, užrašų knygeles. Daiktus ir produktus krovė Makovickis, Saša bei jos draugė Varvara Feokritova. Paaiškėjo, kad būtiniausių daiktų vis dėlto nemažai. Prireikė didelio kelioninio lagamino, kurio nebuvo galima paimti be triukšmo, nepažadinant S. A. Tolstojaus ir jo žmonos miegamuosius skyrė trejos durys. Nakčiai S. A. jas atidarydavo, kad prabustų nuo menkiausio pavojaus signalo iš vyro kambario. Ji teisinosi tuo, kad, jei naktį jam prireiktų pagalbos, pro uždarytas duris ji neišgirsianti. Tačiau pagrindinė priežastis buvo kita. Ji baiminosi, kad naktį jis nepabėgtų. Jau kurį laiką tokia grėsmė buvo reali. Galima netgi tiksliai įvardyti datą, kada ji ėmė tvyroti Jasnaja Polianos namų ore. 1910 metų liepos 15 dieną, po audringo ginčo su vyru, S. A. visą naktį negalėjo užmigti ir ryte parašė jam laišką: „Liovočka, mielasis, rašau užuot kreipusis žodžiu dėl to, kad po bemiegės nakties kalbėti sunku, pernelyg jaudinuosi ir galiu vėl viską sugadinti, o taip noriu, baisiausiai noriu būti tyli ir išmintinga. Naktį viską apgalvojau, ir štai kas man kankinamai paaiškėjo: viena ranka tu mane glostai, o kita rodai peilį. Dar vakar neaiškiai pajutau, kad šitas peilis jau sužeidė mano širdį. Peilis šitas – tai grasinimas, labai aiškus, atsiimti savo pažadą ir tyliai nuo manęs pasitraukti, jeigu būsiu tokia kaip dabar... Vadinasi, kiekvieną naktį, kaip ir praėjusią, klausysiu – ar tu kur neišvažiuoji? Jei tik tavęs kiek ilgėliau nebus, imsiu kamuotis, kad visam laikui išvažiavai. Pagalvok, mielas Liovočka, kad tavo išvažiavimas ir tavo grasinimas prilygsta grasinimui nužudyti.“ 14
LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS
Kol Saša, Varvara ir Makovickis rinko daiktus (elgėsi kaip sąmokslininkai, prisimena Feokritova: gesino žvakes išgirdę menkiausią krebždesį iš S. A. kambario pusės), Tolstojus tvirtai uždarė visas trejas duris, vedančias į žmonos kambarį, ir vis dėlto be triukšmo paėmė lagaminą. Tačiau ir jo nepakako, dar buvo ryšulys su apklotu ir paltu, maisto krepšys. Šiaip ar taip, mantos krovimo pabaigos Tolstojus nelaukė. Jis nuskubėjo į arklides žadinti vežėjo Andriano ir pats padėjo pakinkyti arklius. Išėjimas? Ar pabėgimas?.. Iš Tolstojaus dienoraščio: „... einu į arklidę, liepsiu kinkyti; Dušanas, Saša, Varia baigia krauti. Naktis, nors į akį durk, nuklystu nuo tako į flygelį, pataikau į tankmę, šakos bado, daužausi į medžius, krintu, pametu kepurę, nerandu, šiaip taip išsikepurnėju, einu namo, imu kepurę ir su žibintuvėliu nusigaunu iki arklidžių. Liepiu kinkyti. Ateina Saša, Dušanas, Varia... Drebu, laukiu, kad pasivys.“ Tai, kas po paros, kai buvo rašomos šitos eilutės, dingojosi „tankmė, iš kurios jis vos ne vos išsikepurnėjo“, buvo paties Tolstojaus skersai išilgai išvaikščiotas obelų sodas. Šitaip paprastai elgiasi senoliai? „Daiktus krovėm kokį pusvalandį, – prisimena Aleksandra Lvovna. – Tėvas jau pradėjo jaudintis, skubino, bet mūsų rankos drebėjo, diržai nesitempė, lagaminas neužsidarė.“ Aleksandra Lvovna taip pat pastebėjo ryžtą tėvo veide. „Laukiau jo išėjimo, kiekvieną dieną laukiau, kiekvieną valandą, ir vis dėlto, kai jis pasakė, kad visam laikui išvažiuoja, mane tai sukrėtė lyg kokia naujiena, netikėtumas. Niekada nepamiršiu jo stoto duryse: vienmarškinis su žvake ir šviesiu, dailiu, ryžto kupinu veidu.“ 15
PAVEL BASINSKIY
„Šviesus ir ryžtingas veidas“, – rašo Feokritova. Bet nepadlaižiaukim. Gūdžią spalio naktį kaime, ir valstiečių, ir dvarininkų namuose, nė savo rankos neįžiūrėtum, jeigu prie pat akių neprisikištum. Staiga ant slenksčio išdygsta senolis šviesiais drabužiais, žvakės apšviestu veidu. Kas nebūtų sukrėstas! Žinoma, Tolstojus pasižymėjo unikalia dvasios stiprybe. Bet tai labiau liudija jo gebėjimą nesutrikti jokiomis aplinkybėmis. Jasnaja Polianos namų bičiulis muzikantas Aleksandras Goldenveizeris prisimena vieną atvejį. Kartą žiemą jie rogėmis išvažiavo į kaimą už devynių varstų nuo Jasnajos perduoti paramos stokojančiai valstiečių šeimai. „Artėjant prie Zasekos stoties pradėjo lengvai pustyti, paskui pūga vis stiprėjo. Galiausiai nuklydome nuo kelio ir važiavome laukais. Truputį paklaidžioję, netoliese išvydome miško trobelę. Tikėjomės pasiklausti girininko, kaip surasti kelią. Vos privažiavome prie trobesio, mus puolė trys keturi didžiuliai aviganiai. Baisiausiai skalydami jie apsupo arklius ir roges. Prisipažinsiu, mane apėmė siaubas... L. N. ryžtingu judesiu perdavė man vadeles ir taręs: „Palaikykit“, pats atsistojo, išlipo iš rogių, garsiai suriko ir tuščiomis rankomis drąsiai žengė tiesiai į šunis. Netikėtai baisieji šunys staiga nutilo, prasiskyrė ir davė jam kelią kaip turinčiam valdžią. L. N. ramiai praėjo tarp jų ir įėjo į trobelę. Tą akimirką su besiplaikstančia žila barzda jis buvo panašesnis į pasakų didvyrį nei į silpną aštuoniasdešimtmetį senolį...“ Štai ir 1910 metų spalio 28-osios naktį nedingo jo savitvarda. Padėjėjus su daiktais jis pasitiko pusiaukelėje. „Visur purvas, kojos slidinėja, mes sunkiai stūmėmės tamsoje, – prisimena Aleksandra Lvovna. – Ties flygeliu sumirgėjo melsva liepsnelė. Tėvas ėjo mūsų pasitikti. 16
LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS
– Ach, čia jūs, – tarė jis, – na, šį kartą laimingai priėjau. Jau kinko. Gerai, eisiu pirmas ir jums šviesiu. O kodėl Saša neša pačius sunkiausius daiktus? – priekaištingai kreipėsi jis į Varvarą Michailovną. Jis paėmė krepšį iš jos rankų, o Varvara Michailovna padėjo man tempti lagaminą. Tėvas ėjo priekyje, kartkartėmis paspausdavo elektrinio žibintuvėlio mygtuką ir tučtuojau jį atleisdavo. Tada atrodydavo dar tamsiau. Tėvas visada taupė ir čia, kaip visada, gailėjo eikvoti elektros energiją.“ Tai Saša po klaidžiojimų sode įkalbėjo jį įsigyti žibintuvėlį. Vis dėlto, kai Tolstojus padėjo vežikui kinkyti arklius, „jo rankos drebėjo, neklausė, jis niekaip negalėjo užsegti sagties“. Paskui „atsisėdo karietinės kamputyje ant lagamino ir tuojau prarado dvasią – nusiminė“. Ryški nuotaikų kaita lydės Tolstojų visą kelią nuo Jasnajos iki Astapovo, kur 1910 m. lapkričio 7-osios naktį jis mirė. Ryžtas ir supratimas, kad jo poelgis vienintelis teisingas, kaitaliosis su nevalingumu ir aštriausiu kaltės jausmu. Kad ir kaip L. N. ruošėsi šitam išėjimui, o ruošėsi jis tam dvidešimt penkerius (!) metus, akivaizdu, kad nei dvasiškai, nei fiziškai nebuvo tam pasirengęs. Buvo galima kiek nori kartų mintyse šį išėjimą įsivaizduoti, bet pirmi žingsniai tikrovėje, kaip tas paklydimas savame sode, atnešė netikėtumų, kuriems Tolstojus ir jo palydovai nebuvo pasiruošę. Vis dėlto kodėl jo ryžtingą nusiteikimą namie staiga pakeitė dvasios nuosmukis karietinėje? Atrodytų, daiktai sukrauti (per dvi valandas, tiesiog neįtikėtina!), arkliai beveik paruošti, iki „išsilaisvinimo“ liko vos kelios minutės. O jis netenka ūpo. Be fizinių priežasčių (neišsimiegojimas, jaudulys, paklydimas, teko tempti daiktus slidžiu keliu tamsoje), yra dar viena aplinkybė, 17
PAVEL BASINSKIY
kurią galima suprasti tik labai aiškiai suvokiant bendrą padėtį. Jei S. A. būtų pakirdusi jiems kraunant daiktus, būtų kilęs kurtinamas skandalas. Bet vis dėlto skandalas tarp namų sienų. Scena, skirta „išrinktiesiems“. Prie tokių scenų nepriprantama, bet pastaruoju metu jų vis kildavo Jasnaja Polianos dvare. Kuo labiau nuo šeimos židinio tolo Tolstojus, tuo daugiau vis naujų žmonių įsitraukė į jo išėjimą. Vyko būtent tai, ko jis labiausiai nenorėjo. Tolstojus tapo tarsi sniego gniūžte, prie kurios lipo vis didesni tumulai, ir tai vyko sulig kiekviena jo pasislinkimo erdvėje minute. Neįmanoma išvykti, nepažadinus vežiko Adriano Bolchino. Dar reikalingas arklininkas, trisdešimt trejų metų Filka (Filipas Borisovas), kad raitas fakelu šviestų kelią vežimui. Kai L. N. sėdėjo karietinėje, sniego gniūžtė jau buvo pradėjusi didėti, augo ir su kiekviena minute darėsi vis sunkiau pakeliama. Vis dar netrikdomi miegojo žandarai, laikraštininkai, gubernatoriai, dvasininkai... Dar ir pats Tolstojus negalėjo įsivaizduoti, kiek žmonių savo ir ne savo noru taps jo pabėgimo bendrininkais – iki pat ministrų, vyriausiojo archijerėjaus, Stolypino ir Nikolajaus I. Žinoma, Tolstojus negalėjo nesuprasti, kad nepastebimai dingti iš Jasnaja Polianos jam nepavyks. Nepastebimai pradingti nepavyko net Fediai Protasovui iš „Gyvo lavono“: jis imitavo savižudybę, bet galiausiai buvo demaskuotas. Vis dėlto nepamirškim, kad, be „Gyvo lavono“, Tolstojus dar parašė „Tėvą Sergijų“ ir „Pomirtinius senolio Fiodoro Kuzmičiaus užrašus“. Tikėtiniausia, kad išeidamas jis puoselėjo štai tokią mintį: žinomas žmogus pradingdamas ištirpsta žmonių minioje, tampa vienu iš mažutėlių, niekam nepastebimų. Legenda apie jį egzistuoja sau, o jis – sau. Nesvarbu, kas buvai praeityje: Rusijos caras, garsus burtininkas ar didis rašytojas. Svarbu, kad čia ir dabar esi pats paprasčiausias, paprastas žmogus. 18
LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS
Su sena miline ant vatinio, užsimaukšlinęs seną megztą kepurę, prisėdęs ant lagamino karietinėje Tolstojus, atrodytų, buvo visiškai pasirengęs įgyvendinti brangiausią širdžiai svajonę, bet... Tas laikas, 5 valanda ryto, „tarp vilko ir šuns“*. Murzglina, merkianti spalio pabaiga – pats bjauriausias Rusijoje metų laikas, tarpsezonis. Koks nepakeliamas, slegiantis laukimas, kai jau pajudėta, gimtosios sienos paliktos ir atgalios kelio tarsi nėra, bet... arkliai dar neparuošti, Jasnaja Poliana dar nepalikta... Žmona, su kuria nugyventa keturiasdešimt aštuoneri metai, kuri pagimdė jam trylika vaikų, o iš gyvų likusių septynių gimė dvidešimt trys vaikaičiai, ant kurios pečių jis užvertė visą Jasnaja Polianos ūkį, visus savo grožinių kūrinių leidybos reikalus, kuri kelis kartus dalimis perrašinėjo du jo pagrindinius romanus ir daugybę kitų darbų, kuri nemiegojo naktimis, kai jis merdėjo Kryme prieš devynerius metus, nes niekas, be jos, negalėjo jo taip intymiai prižiūrėti – šitas artimas žmogus galėjo bet kurią akimirką pabusti, pamatyti uždarytas duris, netvarką jo kambaryje ir suprasti, jog tai, ko ji labiausiai pasaulyje baiminosi, įvyko. Ar tikrai įvyko? Nereikia turėti lakios fantazijos, kad įsivaizduotum, kaip S. A. atsiranda karietinėje jos vyrui drebančiomis rankomis segant pakinktus. Tai jau nebe tolstojiška, o tiesiog gogoliška scena. Ne veltui Tolstojus ir mėgo Gogolio apsakymą „Vežimas“, ir negalėjo jo pakęsti: jame apskrities aristokratas Pitagoras Pitagorovičius Čertokuckis slepiasi nuo svečių karietinėje, tačiau trikdomiausiu būdu demaskuojamas. Tolstojus manė, kad tas kūrinys puikiai parašytas, bet nevykęs pokštas. Vis dėlto „Vežimas“ – visai nejuokingas kūrinys. Generolo apsilankymas karietinėje, kur mažiukas Čertokuckis gūžiasi ant sėdynės po odiniu dangalu, – juk * Posakį, tiesiogiai išvertęs iš prancūzų kalbos, A. Puškinas pavartojo poemoje „Eugenijus Oneginas“. Entre chien et loup – prieblanda, brėkšma (pranc.). (Vert. past.) 19
PAVEL BASINSKIY
tai paties likimo apsilankymas, ištinkantis žmogų būtent tuo metu, kai jis mažiausiai tam pasiruošęs. Koks jis tada būna menkas ir apgailėtinas! Sašos prisiminimas: „Iš pradžių tėvas skubino vežiką, o paskui atsisėdo karietinės kamputyje ant lagamino ir jo ūpas krito. – Jaučiu, kad mus tuoj tuoj užklups, ir tada viskas baigta. Be skandalo jau neišvažiuosim.“
Tolstojaus silpnybė Tolstojaus nusiteikimą per pabėgimą ir prieš tai, ir paskui galima paaiškinti dar ir tokiu paprastu dalyku kaip mandagumas, taktas. Kūrėjas, filosofas, „didis žmogus“ – Tolstojus iš prigimties buvo senovinis Rusijos ponas pačia gražiausia šių žodžių prasme. Šį daugialypį ir, deja, seniai prarastą dvasinį kompleksą sudarė tokios sąvokos kaip moralinis ir fizinis tyrumas, nepajėgumas atvirai meluoti, apkalbėti žmogaus už akių, baimė neatsargiu žodžiu užgauti kito jausmus arba paprasčiausiai būti kitiems nemaloniam. Jaunystėje dėl nesutramdomo proto ir būdo Tolstojus daug kartų nusižengė šioms įgimtoms ir šeimoje išugdytoms dvasinėms savybėms ir pats dėl to kentėjo. Bet senstant, be įgytos meilės ir atjautos žmonėms, vis labiau reiškėsi jo nepakantumas, nepriėmimas visko, kas bjauru, purvina, skandalinga. Beveik viso konflikto su žmona metu Tolstojus elgėsi nepriekaištingai. Jis jos gailėjo, stengėsi užkirsti kelią bet kokiems bandymams ją šmeižti, blogai apie ją kalbėti, netgi kai žinojo, kad tos kalbos pagrįstos. Jis paklusdavo, kiek įmanoma ir net kiek neįma20
LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS
noma, jos reikalavimams, kartais patiems kvailiausiems, kantriai kentė visus jos išsišokimus, kartais baisius, tokius kaip grasinimas nusižudyti. Tačiau šitokio elgesio, kuris stebino ir netgi erzino jo šalininkus, šerdis buvo ne bešaliai principai, o seno dvarininko, pono prigimtis: tiesiog nuostabaus senolio, kuris skaudžiai išgyvena bet kokį barnį, skandalą, aiškinimąsi. Ir štai šitas senolis slapčia naktį atlieka veiksmą, už kurį baisesnio jo žmonai būti negali. Tai netgi ne peilis, apie kurį rašė S. A. Tai kirvis! Todėl pats stipriausias jausmas, kurį karietinėje jautė Tolstojus, buvo baimė. Baimė, kad žmona pabus, išbėgs iš namų ir užtiks jį ant lagamino prie vis dar neparuošto ekipažo... Tada neišvengsi skandalo, kankinamos, širdį draskančios scenos, kuri taps crescendo (kulminacija) to, kas vyko Jasnaja Polianoje pastaruoju metu. Tolstojus niekada nebėgo nuo sunkumų... Paskutiniais metais, priešingai, dėkojo Dievui, kuris siuntė jam išbandymus. Nuolankia širdimi jis priėmė bet kokius „nemalonumus“. Džiaugėsi smerkiamas. Tačiau dabar aistringai troško, kad jį aplenktų „šita taurė“. Tai viršijo jo jėgas. Taip, Tolstojaus išėjimas buvo ne tik jo stiprybės, bet ir silpnumo pasireiškimas. Tai jis atvirai prisipažino draugei ir patikėtinei Marjai Aleksandrovnai Šmidt. Tikra dama, įtikėjusi Tolstojų kaip naująjį Kristų, pati nuoširdžiausia ir ištikimiausia tolstojininkė gyveno Ovsianikų troboje už šešių varstų. Tolstojus dažnai pas ją užsukdavo važinėdamas su arkliais: žinojo, kad šitie aplankymai ne tik suteikia senutei džiaugsmo, bet ir yra jos gyvenimo tikslas. Jis tarėsi su ja dėl dvasinių dalykų ir spalio 26-ąją. Likus dviem dienoms iki išėjimo, papasakojo apie dar negalutinį sprendimą išeiti. Marja sumostagavo rankomis. 21
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR