Pabegimas is rojaus

Iš rusų kalbos vertė GIEDRĖ TARTĖNIENĖ

Mes puikuojamės vieni prieš kitus ir pamirštame, kad visi iki vieno, jei tik nemylime, esame apgailėtini vargetos. Bet puikuojamės, dedamės pikti bei savimi pasitikintys tol, kol patys apsigauname ir pasiligojusius vištyčius imame laikyti baisiais liūtais... Iš L. Tolstojaus laiško V. G. Čertkovui

PIRMA DALIS

ISEJIMAS AR PABEGIMAS?

1910

metais, naktį iš spalio 27-osios į 28-ąją*, Tulos gubernijos Krapivnos apskrityje

nutiko į jokius rėmus netelpantis įvykis, neįtikėtinas netgi tokiai ypatingai vietai kaip Jasnaja Poliana – visame pasaulyje garsaus rašytojo ir mąstytojo Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus giminės dvarui. Aštuoniasdešimt dvejų metų grafas naktį slapčia pabėgo iš savo namų nežinoma kryptimi lydimas tik asmeninio gydytojo Makovickio.

Laikraščių antraštės To meto informacinė erdvė ne itin skyrėsi nuo nūdienės. Žinia apie skandalingą nutikimą žaibu pasklido po Rusiją ir visą pasaulį. Spalio 29 dieną iš Tulos į Peterburgo telegrafo agentūrą (PTA) pradėjo plaukti *  Visos datos pateiktos pagal senąjį kalendorių. (Aut. past.) 7

PAVEL BASINSKIJ

skubios telegramos ir jas kitą dieną ėmė spausdinti laikraščiai. „Buvo gautas ir visus sukrėtė pranešimas, jog Levas Nikolajevičius Tolstojus, gydytojo Makovickio lydimas, netikėtai paliko Jasnaja Polianą ir išvažiavo. Prieš išvykdamas Levas Nikolajevičius Tolstojus paliko laišką, kuriame pranešė, jog visam laikui išvyksta iš Jasnaja Polianos.“ Apie šitą laišką, kurį Levas Nikolajevičius (toliau – L. N.) parašė savo miegojusiai žmonai ir kurį ryte jai perdavė jų jauniausioji dukra Saša, nežinojo net Tolstojaus palydovas Makovickis. Jis pats apie tai perskaitė laikraščiuose. Operatyviausias iš visų pasirodė Maskvos laikraštis „Ruskoje slovo“. Spalio 30-ąją jame buvo išspausdintas išsamus Tulos korespondento reportažas apie įvykius Jasnaja Polianoje. „Tula, 29, X (skubiai). Grįžau iš Jasnaja Polianos, pranešu Levo Nikolajevičiaus išvykimo detales. Levas Nikolajevičius išvyko vakar, penktą valandą ryto, dar su tamsa. Levas Nikolajevičius atėjo į karietinę ir liepė kinkyti arklius. Vežikas Adrianas paliepimą įvykdė. Kai arkliai buvo paruošti, Levas Nikolajevičius kartu su gydytoju Makovickiu, pasiėmę būtiniausius daiktus, sukrautus dar nakčia, išvažiavo į Ščiokino stotį. 8

LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS

Priekyje važiavo paštininkas Filka, kuris deglu švietė kelią. Ščiokino stotyje Levas Nikolajevičius įsigijo bilietus iki vienos iš Maskva–Kurskas geležinkelio ruožo stočių ir išvažiavo pirmu traukiniu. Ryte, paaiškėjus netikėtam Levo Nikolajevičiaus išvykimui, Jasnaja Polianoje kilo baisi sumaištis. Levo Nikolajevičiaus sutuoktinės Sofjos Andrejevnos nevilties neįmanoma aprašyti.“

Šis pranešimas, apie kurį kitą rytą kalbėjo visas pasaulis, buvo išspausdintas ne pirmame, o tik trečiame puslapyje. Pirmasis puslapis, kaip tuo metu buvo įprasta, buvo atiduotas įvairiausių prekių reklamoms: „Geriausias skrandžio draugas – vynas Sent Rafaelis.“ „Smulkūs eršketai. 20 kapeikų už svarą.“ Gavę naktinę telegramą iš Tulos, „Ruskoje slovo“ ne­delsdami nusiuntė savo korespondentą į Tolstojų namus Chamovnikuose (šiuo metu čia įrengtas L. N. Tolstojaus namas-muziejus; namas yra tarp metro stočių „Park kultury“ ir „Frunzės“). Redakcijoje tikėtasi, kad grafas galbūt pabėgo iš Jasnaja Polianos į Maskvos sodybą. Bet „sename poniškame Tolstojų name buvo tylu ir ramu. Niekas neliudijo, kad Levas Nikolajevičius galėjo atvažiuoti į savo senąjį lizdą. Vartai užsklęsti. Namie visi miega.“ 9

PAVEL BASINSKIJ

Vytis Tolstojaus tikėtinu pabėgimo keliu buvo išsiųstas jaunas žurnalistas, teatro recenzentas Konstantinas Orlovas – Tolstojaus pasekėjo, mokytojo, liaudininko Vladimiro Fiodorovičiaus Orlovo, pavaizduoto apsakymuose „Sapnas“ ir „Nėra pasaulyje kaltų“, sūnus. Bėglį jis pavijo jau Kozelske ir slapčia lydėjo iki Astapovo, o iš ten telegrama Sofjai Andrejevnai bei Tolstojaus vaikams pranešė, kad sunkiai sergantis vyras ir tėvas yra apsistojęs mazginės geležinkelio stoties viršininko I. I. Ozolino namuose. Jei ne Orlovo iniciatyva, artimieji apie mirtinai sergančio L. N. buvimo vietą būtų sužinoję tik iš laikraščių. Ar reikia pasakoti, kaip skausminga tai buvo šeimai? Todėl, kitaip nei Makovickis, kuris „Ruskoje slovo“ veiklą vertino kaip šnipinėjimą, vyriausioji Tolstojaus dukra Tatjana Lvovna Suchotina buvo be galo dėkinga žurnalistui Orlovui. „Tėvas kažkur visai netoli merdėja, o aš nežinau, kur. Ir negaliu juo rūpintis, slaugyti. Gali būti, jo daugiau nebepamatysiu. Ar leis man bent pažvelgti į jį mirties patale? Nemigo naktis. Tikra kankynė, – savo ir visos šeimos dvasinę būseną po Tolstojaus pa-

bėgimo (tai jos pasakymas) prisimena Tatjana Lvovna. – Tačiau atsirado nepažįstamas žmogus, kuris suprato ir pasigailėjo Tolstojaus šeimos. Jis atsiuntė mums telegramą: „Levas Nikolajevičius Astapove pas stoties viršininką. Temperatūra – 40 °C.“ 10

LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS

Reikia pripažinti, kad su šeima, o ypač Sofja Andrejevna, laikraščiai elgėsi kur kas santūriau ir subtiliau nei su Jasnaja Polianos bėgliu, kurio kiekvienas žingsnis buvo negailestingai sekamas, nors visi laikraštininkai žinojo, kad atsisveikinimo raštelyje Tolstojus prašė jo neieškoti! „Prašau, nevažiuok iš paskos, net jei sužinosi, kur aš“, – rašė jis žmonai. „Beliove Levas Nikolajevičius nuėjo į bufetą ir valgė kiaušinienės“, – laikraščiai mėgavosi nepasninkišku vegetaro Tolstojaus elgesiu. Jie kvotė vežiką ir Filką, Jasnaja Polianos liokajus ir valstiečius, stočių kasininkus ir bufetininkus, vežiką, kuris vežė L. N. iš Kozelsko į Optos vienuolyną, svečių brolius ir visus, kurie nors menkiausią smulkmeną galėjo pasakyti apie aštuoniasdešimt dvejų senolio, kurio vienintelis troškimas buvo pabėgti, pasislėpti, tapti pasauliui nematomam, kelią. „Neieškokite jo! – ciniškai šūksniu į šeimą kreipėsi „Odeskije novosti“. – Jis ne jūsų, jis visų!“ „Savaime suprantama, nauja jo buvimo vieta labai greitai paaiškės, – šaltakraujiškai tvirtino „Peterburgskaja gazeta“. L. N. nemėgo laikraščių (tiesa, juos skaitė) ir to neslėpė. Visiškai kas kita – Sofja Andrejevna (toliau – S. A.). Rašytojo žmona kuo puikiausiai suprato, kad jos ir jos vyro reputacija nori nenori susideda iš laikraštinių publikacijų. Todėl ji noriai bendravo su laikraštininkais ir davė interviu, aiškino tam tikrus Tolstojaus elgesio 11

PAVEL BASINSKIJ

keistumus arba jo pasisakymus ir kartu nepamiršo (turėjo tokią silpnybę) priskirti ir sau vaidmens greta didžiojo žmogaus. Todėl laikraštininkų santykiai su S. A. buvo, sakytum, šilti. Bendrą toną formavo „Ruskoje slovo“. Spalio 31 dieną išspausdintas Vlaso Doroševičiaus feljetonas „Sofja Andrejevna“. „Senasis liūtas* išėjo mirti į vienumą, – rašė Doroševičius. – Aras pakilo pernelyg aukštai, mums niekaip nepavyktų sekti jo skrydžio.“ (Sekė ir dar kaip sekė!) S. A. jis lygino su Budos žmona Jasodara. Tai, be abejonės, buvo komplimentas, nes Jasodara niekuo nebuvo dėta dėl savo vyro išėjimo. Kita vertus, pikti liežuviai Tolstojaus žmoną lygino ne su Jasodara, o su graikų filosofo Sokrato žmona Ksantipe, kuri neva kamavo vyrą, nes buvo vaidinga ir nesuprato jo pažiūrų. Doroševičius sąžiningai nurodė, kad be žmonos Tolstojus nebūtų taip ilgai gyvenęs ir būtų neparašęs savo paskutinių kūrinių (tik kuo čia dėta Jasodara?). Feljetonistas padarė tokią išvadą: Tolstojus yra antžmogis, ir jo elgesio negalima vertinti pagal priimtas normas. S. A. – paprasta žemiška moteris, kuri stengėsi kiek galėjo dėl savo vyro, kol jis buvo paprastas žmogus. Tačiau virtęs antžmogiu jis tapo jai nepasiekiamas, ir čia jos tragedija. *  Visi posakiai, kuriuose pavartotas žodis „liūtas“, šioje knygoje įgyja kitą prasmę, nes vardas „Levas“ rusiškai reiškia „liūtas“. (Vert. past.) 12

LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS

„Sofja Andrejevna viena. Ji nebeteko savo mažylio, savo senolio, savo kūdikio titano, apie kurį reikia galvoti, kiekvieną minutę rūpintis: ar nešąla, ar sotus, ar sveikas? Nebėra kam po lašą atiduoti visą savo gyvenimą.“

S. A. skaitė feljetoną. Jis jai patiko. Ji buvo dėkinga laikraščiui „Ruskoje slovo“ ir už Doroševičiaus straipsnį, ir už Orlovo telegramą. Todėl buvo galima nepaisyti smulkmenų, tokių kaip nemalonios Tolstojaus žmonos išvaizdos aprašymas, kurį pateikė tas pats Orlovas: „Lakstančios Sofjos Andrejevnos akys išdavė vidinę kančią. Jos galva kretėjo. Ji buvo atsainiai užsimetusi naminę suknią.“ Galima buvo atleisti ir naktinį namų Maskvoje sekimą, ir nepadoriai nurodytą sumą, kurią išleido šeima, kad užsisakytų atskirą traukinį iš Tulos iki Astapovo – 492 rubliai 27 kapeikos, ir perregimą Vasilijaus Rozanovo užuominą, kad vis dėlto L. N. pabėgo nuo šeimos: „Kalinys paspruko iš jaukios belangės.“ Bėgdami akimis per laikraščių antraštes apie Tolstojaus išėjimą, pastebime, kad žodis „išėjimas“ aptinkamas retai. „NETIKĖTAS IŠVYKIMAS...“, „DINGIMAS...“, „BĖGIMAS...“, „TOLSTOY QUITS HOME“ („TOLSTOJUS PALIEKA NAMUS“). Čia visai ne laikraštininkų troškimas įkaitinti skaitytojus. Įvykis pats savaime buvo skandalingas. Tiesiog Tolstojaus dingimo iš Jasnajos aplinkybės kur kas labiau priminė pabėgimą nei didingą išėjimą. 13

PAVEL BASINSKIJ

Naktinis košmaras Pirma, viskas nutiko naktį, kai grafienė kietai miegojo. Antra, Tolstojaus maršrutas buvo taip kruopščiai įslaptintas, kad apie jo buvimo vietą ji sužinojo tik lapkričio 2-ąją iš Orlovo telegramos. Trečia (šito nežinojo nei laikraštininkai, nei S. A.), maršrutas, bent jau jo galutinis tikslas, buvo nežinomas ir pačiam bėgliui. Tolstojus aiškiai suvokė, iš kur ir nuo ko bėga, bet kur bėga ir kur bus galutinis prieglobstis, ne tik nežinojo, bet net ir stengėsi apie tai negalvoti. Iš pat pradžių tiktai Tolstojaus duktė Saša ir jos draugė Feokritova žinojo, kad L. N. ketino aplankyti savo seserį, vienuolę Mariją Nikolajevną Tolstają Šamordino vienuolyne. Bet ir tai pabėgimo naktį dar nebuvo visiškai aišku. – Pasilik, Saša, – tarė jis man. – Pakviesiu tave po kelių dienų, kai galutinai nuspręsiu, kur važiuoti. O važiuosiu, tikėtiniausia, pas Mašenką į Šamordiną, – prisimena A. L. Tolstaja. Naktį prižadintam gydytojui Makovickiui Tolstojus nė tiek nepasakė. Bet svarbiausia – nepasakė gydytojui, kad išvažiuoja iš Jasnaja Polianos visam laikui. Tik Sašai pasakė. Iš pradžių Makovickis manė, kad jie važiuoja į Kočetas, Tolstojaus žento M. S. Suchotino dvarą Tulos ir Orlovo gubernijų pasienyje. Pastaruosius dvejus metus Tolstojus dažnai ten vykdavo, vienas ir su 14

LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS

žmona, gelbėdamasis nuo Jasnaja Polianą užplūstančių lankytojų. Ten jis, kaip pats sakydavo, atostogaudavo. Kočetose gyveno jo vyriausia dukra Tatjana Lvovna. Ji, kitaip nei Saša, nepritarė tėvo norui palikti motiną, nors dėl jų konflikto ir stojo tėvo pusėn. Šiaip ar taip, Kočetose nuo S. A. nepasislėptum. Šamordine susekti būtų sunkiau. Nuo Bažnyčios atskirto Tolstojaus atvykimas į stačiatikių vienuolyną būtų buvęs ne mažiau skandalingas nei pats išėjimas. Galiausiai, ten Tolstojus būtų galėjęs visiškai kliautis sesers parama ir tylėjimu. Vargšas Makovickis ne iš karto suprato, kad Tolstojus nusprendė visam laikui išvažiuoti iš namų. Pamanęs, kad jie mėnesiui vyksta į Kočetas, Makovickis nepasiėmė visų savo pinigų. Nežinojo jis ir to, kad visas Tolstojaus turtas pabėgimo akimirką buvo penkiasdešimt rublių užrašų knygelėje ir šiek tiek smulkiųjų piniginėje. Tiktai atsisveikinant su Saša Makovickis nugirdo apie Šamordiną. Ir tiktai sėdint vežime Tolstojus pradėjo su juo tartis: kur, kad tik kuo toliau, važiuoti. Grafas išmanė, ką pasiimti palydovu. Atsidūręs tokioje padėtyje nesutriktų tiktai visiškai atsidavęs ir iš prigimties nesutrikdomas žmogus kaip Makovickis. Gydytojas tučtuojau pasiūlė važiuoti į Besarabiją, pas darbininką Gusarovą, kuris su šeima gyveno nuosavoje žemėje. „L. N. nieko neatsakė.“ Išvažiavo į Ščiokino stotį. Po dvidešimties minučių turėjo atvykti traukinys į Tulą, po pusantros valandos – į Gorbačiovą. Per Gorbačiovą į Šamordiną kelias 15

PAVEL BASINSKIJ

trumpesnis, tačiau Tolstojus norėjo sumėtyti pėdas. Baimindamasis, kad S. A. pabus ir jį pasivys, pasiūlė važiuoti per Tulą. Makovickis atkalbinėjo: kur jau kur, bet Tuloje juos tikrai atpažins! Išvažiavo į Gorbačiovą... Sutikite, mažai panašu į išėjimą. Net priimant žodį ne tikrąja (išeiti pėsčiomis), o perkeltine prasme. Tačiau būtent pažodinis Tolstojaus išėjimo supratimas iki šių dienų kaitina žmonių protus. Būtinai – pėsčiomis, tamsią naktį, su lauknešėliu ant pečių ir lazda rankoje. Ar gali taip išeiti aštuoniasdešimt dvejų metų senolis, nors ir tvirtas, bet labai ligotas, patyręs alpulių, atminties praradimų ir širdies priepuolių, kenčiantis nuo išsiplėtusių kojų venų? Kuo būtų gražus toks išėjimas? Bet žmogui kažkodėl norisi vaizduotis, kad didysis Tolstojus paprasčiausiai ėmė ir išėjo. Ivano Bunino knygoje „Tolstojaus išlaisvinimas“ su pasigėrėjimu cituojami žodžiai iš rašytojo atsisveikinimo laiško: „Elgiuosi taip, kaip paprastai elgiasi mano amžiaus senoliai. Pasitraukia iš pasaulio, kad paskutines gyvenimo dienas praleistų vienumoje ir tyloje.“ Kaip paprastai elgiasi senoliai? S. A. taip pat atkreipė dėmesį į šiuos žodžius. Vos atsigavusi po pirminio sukrėtimo, kurį sukėlė naktinis vyro pabėgimas, ji pradėjo rašyti jam laiškus maldaudama grįžti. S. A. kliovėsi trečiųjų asmenų tarpininkavimu perduodant laiškus. Antrame laiške, kurio Tolstojus nespėjo perskaityti, ji jam prieštarauja: „Rašai, kad senoliai pasitraukia iš pasaulio. Kur tai matei? Senoliai valstiečiai paskutines dienas nugyvena ant krosnies šei16

LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS

mos ir anūkų apsupti, lygiai taip pat yra ir dvarininkų, ir visose kitose šeimose. Nejau natūralu silpnam senoliui pasitraukti nuo jį supančių vaikų ir vaikaičių rūpesčio, globos ir meilės?“ Ji klydo. Buvo įprasta, kad seni valstiečiai, vyrai ir netgi moterys, pasitrauktų iš namų. Jie išeidavo elgetauti arba paprasčiausiai apsigyvendavo atskiroje trobelėje. Išeidavo nugyventi, kas liko, kad netrukdytų jauniems, kad negirdėtų priekaištų dėl papildomo kąsnio, kai jau negalėdavo dėtis prie lauko ir namų ruošos darbų. Išeidavo, jei namie apsigyvendavo nuodėmė: girtuoklystė, muštynės, nenatūralūs lytiniai santykiai. Taip, išeidavo. Bet nebėgdavo naktį nuo senos žmonos pritariant ir palaikant dukrai. Grįžkime į lemtingąją naktį iš spalio 27-osios į 28-ąją ir žingsnis po žingsnio pasekime, kaip išėjo Tolstojus. Makovickio užrašai: „Ryte, 3 val., L. N. su chalatu, basnirčias, pažadino mane; veidas kančios perkreiptas, sujaudintas ir ryžtingas. – Nusprendžiau išvažiuoti. Jūs važiuosite kartu. Lipsiu į viršų, o jūs ateikite, tik nežadinkite Sofjos Andrejevnos. Daiktų daug neimsim – tik būtiniausius. Po kokių trijų dienų atvažiuos Saša ir atveš, ko reikia.“

Ryžtingas veidas nebūtinai šaltakraujis. Tai greičiau ryžtas prieš šuolį nuo skardžio. Gydytojas Makovickis 17

PAVEL BASINSKIJ

pažymi: „Nervingas. Suskaičiavau pulsą – 100.“ Kokie daiktai yra būtiniausi išeinant aštuoniasdešimt dvejų senoliui? Tolstojus mažiausiai apie tai galvojo. Jis rūpinosi tuo, kad Saša paslėptų nuo S. A. jo dienoraščius. Pasiėmė automatinį plunksnakotį, užrašų knygeles. Daiktus ir produktus krovė Makovickis, Saša bei jos draugė Varvara Feokritova. Paaiškėjo, kad būtiniausių daiktų vis dėlto nemažai. Prireikė didelio kelioninio lagamino, kurio nebuvo galima paimti be triukšmo, nepažadinant S. A. Tolstojaus ir jo žmonos miegamuosius skyrė trejos durys. Nakčiai S. A. jas atidarydavo, kad prabustų nuo menkiausio pavojaus signalo iš vyro kambario. Ji teisinosi tuo, kad, jei naktį jam prireiktų pagalbos, pro uždarytas duris ji neišgirsianti. Tačiau pagrindinė priežastis buvo kita. Ji baiminosi, kad naktį jis nepabėgtų. Jau kurį laiką tokia grėsmė buvo reali. Galima netgi tiksliai įvardyti datą, kada ji ėmė tvyroti Jasnaja Polianos namų ore. 1910 metų liepos 15 dieną, po audringo ginčo su vyru, S. A. visą naktį negalėjo užmigti ir ryte parašė jam laišką: „Liovočka, mielasis, rašau užuot kreipusis žodžiu dėl to, kad po bemiegės nakties kalbėti sunku, pernelyg jaudinuosi ir galiu vėl viską sugadinti, o taip noriu, baisiausiai noriu būti tyli ir išmintinga. Naktį viską apgalvojau, ir štai kas man kankinamai paaiškėjo: viena ranka tu mane glostai, o kita rodai peilį. 18

LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS

Dar vakar neaiškiai pajutau, kad šitas peilis jau sužeidė mano širdį. Peilis šitas – tai grasinimas, labai aiškus, atsiimti savo pažadą ir tyliai nuo manęs pasitraukti, jeigu būsiu tokia kaip dabar... Vadinasi, kiekvieną naktį, kaip ir praėjusią, klausysiu – ar tu kur neišvažiuoji? Jei tik tavęs kiek ilgėliau nebus, imsiu kamuotis, kad visam laikui išvažiavai. Pagalvok, mielas Liovočka, kad tavo išvažiavimas ir tavo grasinimas prilygsta grasinimui nužudyti.“

Kol Saša, Varvara ir Makovickis rinko daiktus (elgėsi kaip sąmokslininkai, prisimena Feokritova: gesino žvakes išgirdę menkiausią krebždesį iš S. A. kambario pusės), Tolstojus tvirtai uždarė visas trejas duris, vedančias į žmonos kambarį, ir vis dėlto be triukšmo paėmė lagaminą. Tačiau ir jo nepakako, dar buvo ryšulys su apklotu ir paltu, maisto krepšys. Šiaip ar taip, mantos krovimo pabaigos Tolstojus nelaukė. Jis nuskubėjo į arklides žadinti vežėjo Andriano ir pats padėjo pakinkyti arklius. Išėjimas? Ar pabėgimas?.. Iš Tolstojaus dienoraščio: „ ... einu į arklidę, liepsiu kinkyti; Dušanas, Saša, Varia baigia krauti. Naktis, nors į akį durk, nuklystu nuo tako į flygelį, pataikau į tankmę, šakos bado, daužausi į medžius, krintu, pametu kepurę, nerandu, šiaip taip išsikepurnėju, einu namo, imu kepurę ir su žibintuvėliu nusigaunu iki arklidžių. Liepiu 19

PAVEL BASINSKIJ

kinkyti. Ateina Saša, Dušanas, Varia... Drebu, laukiu, kad pasivys.“

Tai, kas po paros, kai buvo rašomos šitos eilutės, dingojosi „tankmė, iš kurios jis vos ne vos išsikepurnėjo“, buvo paties Tolstojaus skersai išilgai išvaikščiotas obelų sodas. Šitaip paprastai elgiasi senoliai? „Daiktus krovėm kokį pusvalandį, – prisimena Aleksandra Lvovna. – Tėvas jau pradėjo jaudintis, skubino, bet mūsų rankos drebėjo, diržai nesitempė, lagaminas neužsidarė.“

Aleksandra Lvovna taip pat pastebėjo ryžtą tėvo veide. „Laukiau jo išėjimo, kiekvieną dieną laukiau, kiekvieną valandą, ir vis dėlto, kai jis pasakė, kad visam laikui išvažiuoja, mane tai sukrėtė lyg kokia naujiena, netikėtumas. Niekada nepamiršiu jo stoto duryse: vienmarškinis su žvake ir šviesiu, dailiu, ryžto kupinu veidu.“ „Šviesus ir ryžtingas veidas“, – rašo Feokritova. Bet nepadlaižiaukim. Gilią spalio naktį kaime, ir valstiečių, ir dvarininkų namuose, nė savo rankos neįžiūrėtum, jeigu prie pat akių neprisikištum. Staiga ant slenksčio išdygsta senolis šviesiais drabužiais, žvakės apšviestu veidu. Kas nebūtų sukrėstas! Žinoma, Tolstojus pasižymėjo unikalia dvasios stiprybe. Bet tai labiau liudija jo gebėjimą nesutrikti jo20

LEVAS TOLSTOJUS: PABĖGIMAS IŠ ROJAUS

kiomis aplinkybėmis. Jasnaja Polianos namų bičiulis muzikantas Aleksandras Goldenveizeris prisimena vieną atvejį. Kartą žiemą jie rogėmis išvažiavo į kaimą už devynių varstų nuo Jasnajos perduoti paramos stokojančiai valstiečių šeimai. „Artėjant prie Zasekos stoties pradėjo lengvai pustyti, paskui pūga vis stiprėjo. Galiausiai nuklydome nuo kelio ir važiavome laukais. Truputį paklaidžioję, netoliese išvydome miško trobelę. Tikėjomės pasiklausti girininko, kaip surasti kelią. Vos privažiavome prie trobesio, mus puolė trys keturi didžiuliai aviganiai. Baisiausiai skalydami jie apsupo arklius ir roges. Prisipažinsiu, mane apėmė siaubas... L. N. ryžtingu judesiu perdavė man vadeles ir taręs: „Palaikykit“, pats atsistojo, išlipo iš rogių, garsiai suriko ir tuščiomis rankomis drąsiai žengė tiesiai į šunis. Netikėtai baisieji šunys staiga nutilo, prasiskyrė ir davė jam kelią kaip turinčiam valdžią. L. N. ramiai praėjo tarp jų ir įėjo į trobelę. Tą akimirką su besiplaikstančia žila barzda jis buvo panašesnis į pasakų didvyrį nei į silpną aštuoniasdešimtmetį senolį...“

Štai ir 1910 metų spalio 28-osios naktį nedingo jo savitvarda. Padėjėjus su daiktais jis pasitiko pusiaukelėje. „Visur purvas, kojos slidinėja, mes sunkiai stūmėmės tamsoje, – prisimena Aleksandra Lvovna. – Ties flygeliu sumirgėjo melsva liepsnelė. Tėvas ėjo mūsų pasitikti. 21

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR