Issuu

WA LT E R I S A AC S O N

L E O NA R Da s DA VI n č i s

Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas, Irmina Domeikienė, Nomeda Berkuvienė, Giedrė Tartėnienė, Vaida Jėčienė

Florencija XV a. devintajame dešimtmetyje, Bruneleskio katedra centre ir Sinjorijos rūmai, vyriausybės buveinė, jų dešinėje.

2 skyrius

Mokinys

P e r s i k r au s t y m a s Iki dvylikos metų Leonardo gyvenimas Vinčyje buvo visiškai ramus, nepaisant painiavų dėl priklausymo plačiai giminei. Daugiausia jis gyveno su savo seneliais ir dykaduoniu dėde Frančesku šeimos namuose, pačioje Vinčio širdyje. Jo tėvas ir pamotė įrašyti kaip gyvenantys drauge, kai Leonardui buvo penkeri, bet vėliau jų pagrindiniai namai buvo Florencijoje. Leonardo motina Kotryna su sutuoktiniu Akatabriga ir jųdviejų augančių vaikų govėda bei vyro tėvais ir brolio šeimyna gyveno ūkyje, vos už kelių kilometrų nuo miestelio. Kaip vėliau nutapytame paveiksle jaunasis Jėzus išdykauja Marijos ir šv. Onos akivaizdoje, taip ir Leonardą prižiūrėjo dvi motinos. Tačiau 1464 m. šis pasaulis sugriuvo. Jo pamotė Albjera mirė gimdydama kartu su savo pirmagimiu. Taip pat pasimirė Vinčių šeimos galva, Leonardo senelis Antonijas. Taigi, kai Leonardas pasiekė amžių, tinkamą mokytis prekybos amato vingrybių, jo tėvas, gyvenęs vienas ir tikriausiai buvęs vienišas, atsivežė jį į Florenciją.1 Savo užrašuose Leonardas retai rašydavo apie asmeninius išgyvenimus, todėl sunku nuspėti, ką jis jautė persikraustydamas. Tačiau užrašytose pasakėčiose kartais įmanoma aptikti užuominų apie jausmus. Vienoje iš jų pasakojama apie liūdną akmens kelionę, akmens, gulėjusio ant kalvos žydinčių gėlių ir giraitės apsupty, – kitaip tariant, Vinčį

walter isaacson

primenančioje vietoje. Žvelgdamas į akmenis, išsibarsčiusius ant kelio kalvos papėdėje, akmuo nusprendė norįs prie jų prisidėti. „Ką aš turiu bendra su šiais žolynais?“ – klausė jis savęs. „Noriu gyventi taip, kaip mano broliai.“ Tada nuriedėjo žemyn pas saviškius. „Tačiau netrukus, – pasakoja Leonardas, – akmuo pasirodė pasmerktas nepaliaujamai kankynei, kurią kėlė tai vežimų ratai, tai žirgų pasagos, tai praeivių kojos. Vieni jį paspirdavo, o kiti įmindavo. Kartais akmenį pamėtėdavo aukštyn, kartais apdrėbdavo purvu ar kokio gyvulio mėšlu, bet veltui jis visaip stengėsi pamatyti viršuje tą vietą, iš kurios kadaise atkeliavo ir kuri buvo vienatvės ir ramybės prieglobstis.“ Leonardo pamokymas skambėjo taip: „Taip nutinka tiems, kurie palieka vienišų apmąstymų gyvenimą ir pasirenka gyventi miestuose su minia, niokojama nepaliaujamų blogybių.“2 Jo užrašuose aptinkama daugybė kitų aforizmų ir sentencijų, liaupsinančių gyvenimą kaime. „Palik savo šeimą, draugus ir keliauk per kalnus ir slėnius į kaimą, – mokė jis pripažinimo siekiančius tapytojus. – Kai būsi vienas, tapsi tikruoju savęs šeimininku.“3 Šios kaimo gyvenimo pagyros – išties romantiškos ir visai patrauklios tiems, kurie puoselėja vienišo genijaus įvaizdį, bet jos sukeltos fantazijų. Leonardas beveik visą savo kūrybos laikotarpį gyveno Florencijoje, Milane ir Romoje, perpildytuose meno ir prekybos centruose, dažniausiai apsuptas mokinių, bičiulių ir globėjų. Jis retai išvykdavo į kaimą, kad ilgesnį laiką pasimėgautų vienatve. Kaip ir daugelį menininkų, jį skatindavo buvimas su įvairių interesų žmonėmis, tad (norėdamas paprieštarauti savo užrašams) jis pareiškė, kad „piešti draugijoje yra daug geriau nei vienam“4. Jo apatiškojo senelio ir dėdės, kurie abu mėgavosi ramiu kaimo gyvenimu, paskatos atsispindėjo Leonardo vaizduotėje, bet niekada nebuvo pritaikytos praktiškai. Pirmaisiais metais Florencijoje Leonardas gyveno su tėvu, kuris netrukus jam padėjo įgyti tinkamą išsilavinimą ir parūpino užsakymų. Tačiau vieno reikšmingo dalyko ponas Pjeras nepadarė, nors daugybę ryšių turinčiam notarui tai būtų buvę vieni niekai: jis nesiėmė teisinių procedūrų, kad įsivaikintų sūnų. Tereikėjo, kad tėvas ir nesantuokinis vaikas nueitų pas vietos administratorių, vadinamąjį palatiną, paprastai dvariškį, kuriam suteikta teisė spręsti tokius klausimus, ir pateiktų prašymą, o pavainikiui tereikėtų priklaupti ir prisiekti ištikimybę.5 Pjero sprendimas

Mokinys

nepripažinti Leonardo yra ypač keistas, nes tada jis dar neturėjo kitų vaikų. Galbūt priežastis, dėl kurios Pjeras neįsivaikino Leonardo, buvo ta, kad jis tikėjosi sulaukti sūnaus ir paveldėtojo, kuris laikytųsi šeimos tradicijos ir taptų notaru, o tuo metu, kai Leonardui sukako dvylika metų, tapo akivaizdu, kad jis nėra linkęs į teisę. Pasak Vazario, Pjeras pastebėjęs, kad sūnus „niekad nepaliauja piešti ir kurti skulptūras; šie užsiėmimai labiau už bet kokius kitus atitiko jo pomėgius“. Be to, notarų gildija turėjo taisyklę, kurios galėjo būti sunku nepaisyti, draudžiančią narystę netgi įteisintiems pavainikiams. Tad Pjeras, matyt, nematė jokio reikalo pradėti procesą. Neįteisindamas Leonardo, jis vylėsi susilaukti kito įpėdinio, kuris taps notaru. Po metų jis susituokė su kito garsaus Florencijos notaro dukra, bet tik 1475 m. susituokęs su šešeriais metais jaunesne už Leonardą moterimi susilaukė teisėto įpėdinio ir kitų vaikų.

Florencija XV amžiuje nebuvo kitos tokios vietos (jų apskritai buvo nedaug) kaip Florencija, kurios aplinka taip skatintų kūrybiškumą. Miesto, kuriame kadaise daugumą sudarė nekvalifikuoti vilnos verpėjai, ekonomika staiga išaugo, suvienydama meną, technologijas ir prekybą. Dailininkai čia dirbo išvien su šilko audėjais ir pirkliais, kūrė meno dirbiniams prilygstančius audinius. 1472 m. Florencijoje dirbo aštuoniasdešimt keturi medžio raižytojai, aštuoniasdešimt trys šilko gamintojai, trisdešimt tapybos meistrų ir keturiasdešimt keturi juvelyrai. Ji taip pat virto bankininkystės centru: florinas, žinomas dėl aukso grynumo, tapo vyraujančia standartine valiuta visoje Europoje, o dvejybinės buhalterijos įvedimas, kai fiksuojami debetai ir kreditai, lėmė prekybos suklestėjimą. Jos pirmaujantys mąstytojai priėmė Renesanso humanizmą, kuris skatino tikėjimą asmens orumu ir siekiu per žinias ieškoti žemiškosios laimės. Mažiausiai trečdalis Florencijos gyventojų buvo raštingi – tai didžiausias rodiklis ano meto Europoje. Palaikydamas prekybą, miestas netruko tapti finansų centru ir idėjų katilu. „Gražuolėje Florencijoje yra visi septyni pagrindiniai dalykai, kurių reikia tobulam miestui, – netrukus po Leonardo atvykimo, 1472 m.,

walter isaacson

rašė eseistas Benedetas Dėjis (Benedetto Dei). – Visų pirma, čia vyrauja visiška laisvė; antra, ji turi gausią, turtingą ir elegantiškai apsirėdžiusią gyventojų minią; trečia, čia teka upė su švariu, grynu vandeniu ir sukasi malūnai; ketvirta, ji valdo pilis, miestus, žemes ir žmones; penkta, ji turi universitetą, kuriame mokoma ir graikų kalbos, ir apskaitos; šešta, čia rasi kiekvienos meno srities meistrų; septinta, ji turi bankų ir verslo tarpininkų visame pasaulyje.“6 Bet kuris iš minimų dalykų buvo vertingas anuo metu ir tebėra svarbus net šiandienos miestui: ne tik „laisvė“ ar „švarus vanduo“, bet ir „elegantiškai apsirėdę“ gyventojai ar universitetas, kuriame mokoma apskaitos ir graikų kalbos. Miesto katedra buvo gražiausia Italijoje. XV a. ketvirtajame dešimtmetyje ji buvo vainikuota didžiausiu pasaulyje kupolu, kurį sukūrė architektas Filipas Bruneleskis (Filippo Brunelleschi, 1377–1446 m.). Tai meno ir inžinerijos triumfas, o šių dviejų disciplinų siejimas puikiai atspindėjo florentietiškojo kūrybiškumo pagrindą. Daugelis miesto menininkų taip pat buvo architektai, jo audinių pramonė užgimė iš puikaus technologijų, dizaino, chemijos ir prekybos derinimo. Šis skirtingų disciplinų idėjų maišymas tapo norma, nes bendradarbiavo įvairių gebėjimų žmonės. Šilko gamintojai dirbo su auksakaliais, kad sukurtų stebuklingus mados pavyzdžius. Architektai ir dailininkai išvystė perspektyvos mokslą. Medžio raižytojai kartu su architektais puošė šimtą aštuonias miesto-valstybės bažnyčias. Krautuvės virto dirbtuvėmis. Prekybininkai tapo finansininkais, o amatininkai – menininkais.7 Leonardui atvykus į Florenciją joje gyveno 40 000 gyventojų. Panašus skaičius laikėsi jau beveik šimtmetį, tačiau dar nebuvo pasiekęs 1300 m. populiacijos, kai prieš Juodąją mirtį ir vėlesnius maro protrūkius čia gyveno maždaug 100 000 žmonių. Mieste buvo mažiausiai šimtas itin turtingų šeimų, taip pat apie penki tūkstančiai gildijų narių, krautuvininkų ir prekybininkų, kurie sudarė klestinčios viduriniosios klasės dalį. Kadangi dauguma buvo neseniai praturtėję, stengėsi įtvirtinti ir apginti savo statusą. Jie tai padarė užsakydami išskirtinius meno kūrinius, pirkdami prabangius šilko ir aukso drabužius, statydami puošnius rūmus (trisdešimt tokių išaugo tarp 1450 ir 1470 m.) ar tapdami literatūros, poezijos bei humanistinės filosofijos globėjais. Gausėjo vartotojų, bet jų skonis buvo

Mokinys

geras. Prieš Leonardui atvykstant Florencijoje darbavosi daugiau medžio raižytojų nei mėsininkų. Pats miestas tapo meno kūriniu. „Gražesnės vietos visame pasaulyje nerasit“, – rašė poetas Ugolinas Verinas (Ugolino Verino).8 Kitaip nei kitus feodalinius Italijos miestus, Florencijos nevaldė karališkosios giminės paveldėtojai. Prieš gerą šimtmetį iki į miestą atvykstant Leonardui labiausiai klestintys pirkliai ir gildijų vadovai įkūrė respubliką, kurios išrinkti delegatai rinkdavosi Sinjorijos rūmuose, dabar vadinamuose Vekjo rūmais (Palazzo Vecchio). „Žmonės kiekvieną dieną galėjo mėgautis spektakliais, parodomis, šventėmis ir naujovėmis, – rašė XV a. Florencijos istorikas Frančeskas Gvičardinis (Francesco Guicciardini). – Jie valgė puikius maisto produktus, kurių miestas turėjo į valias. Visos pramonės rūšys klestėjo. Talentingi ir nagingi vyrukai gaudavo paramą, o visi literatūros, meno ar bet kurios humanitarinės srities mokytojai galėjo tikėtis svetingumo ir patikimos darbo vietos.“9 Tačiau respublika nebuvo demokratinė ar lygiavinė. Tiesą sakant, ji mažai kuo priminė respubliką. Prisidengdama demokratija valdė Medičių giminė, nepaprastai turtingi bankininkai, darę poveikį Florencijos politikai ir kultūrai visą XV amžių, nors neturėjo postų ar paveldėtų titulų (kitame amžiuje jie tapo paveldimo titulo kunigaikščiais, o menkesni giminės nariai – popiežiais). 1430 m. Kozimui de Medičiui (Cosimo de ‚Medici) perėmus šeimos banką, šis tapo didžiausiu Europoje. Valdydami pasiturinčių žemyno šeimų turtus, Medičiai tapo turtingiausi iš visų. Jie buvo apskaitos srities novatoriai, įvedę debeto ir kredito sąskaitų knygų naudojimą, tapusį vienu iš didžiausių progreso stimulų Renesanso epochoje. Papirkinėdamas ir rengdamas sąmokslus Kozimas tapo faktiniu Florencijos valdovu, o ši, jo globojama, netruko virsti Renesanso meno ir humanizmo lopšiu. Senovinių rankraščių kolekcininkas Kozimas, išmanęs senovės graikų ir romėnų literatūrą, palaikė atgimusį domėjimąsi antika, tapusia Renesanso ir humanizmo šerdimi. Jis įkūrė ir finansavo pirmąją Florencijos viešąją biblioteką bei įtakingą, tačiau neoficialią Platono akademiją, kurioje mokslininkai ir visuomenės intelektualai aptarinėjo klasikinę literatūrą, filologiją ir istoriją.

walter isaacson

Meno srityje jis globojo Fra Andželiką (Fra Angelico), Filipą Lipį ir Donatelą (Donatello). Kozimas mirė 1464 m., vos Leonardui atvykus į Florenciją iš Vinčio. Jo vietą užėmė sūnus, o po penkerių metų – garsusis anūkas Lorencas de Medičis, vykusiai pramintas Lorencu Puikiuoju. Lorencas de Medičis mokėsi humanistinės literatūros ir filosofijos prižiūrimas savo motinos, puikios poetės, be to, globojo senelio įkurtą Platono akademiją. Jis taip pat buvo puikus sportininkas, pasižymėjo riterių turnyruose bei medžioklėje, dresavo sakalus ir veisė žirgus Palio di Siena lenktynėms. Dėl šių priežasčių Lorencas tapo geresniu poetu ir mecenatu nei bankininku; jis labiau džiaugėsi naudodamas turtą, o ne jį kaupdamas. Visus dvidešimt trejus valdymo metus jis rėmė novatoriškus menininkus, tarp jų Botičelį (Botticelli) ir Mikelandželą, taip pat globojo Andrėjos de Verokjo, Domeniko Girlandajo (Domenico Ghirlandaio) ir Antonijo del Polajuolo (Antonio del Pollaiuolo) dirbtuves, kuriose gimdavo klestintį miestą puošiantys paveikslai ir skulptūros. Lorenco Puikiojo menų globa, autokratinis valdymas ir gebėjimas išlaikyti trapią politinę taikos pusiausvyrą su konkuruojančiais miestais-valstybėmis pavertė Florenciją meno ir prekybos lopšiu – tokia ji ir buvo Leonardo kūrybinio kelio pradžioje. Lorencas taip pat linksmino savo piliečius stulbinamais viešais reginiais ir puikiai sukurtomis pramogomis, pradedant Kristaus kančios misterijomis ir baigiant Užgavėnių karnavalais. Šių reginių organizavimo rezultatas būdavo trumpalaikis, tačiau pelningas, ir kurstė daugelio dalyvaujančiųjų menininkų, ypač jaunojo Leonardo, kūrybinę vaizduotę. Florencijos švenčių kultūrą paskanino slaptas padažas: gebėjimas įkvėpti kūrybingų minčių turinčius žmones suvienyti skirtingų disciplinų idėjas. Siaurose gatvelėse audinių dažytojai darbavosi greta auksakalių ir lęšių gamintojų, o per pertraukėles jie keliaudavo į aikštę, kur įsitraukdavo į gyvus svarstymus. Polajuolo dirbtuvėse jaunieji skulptoriai ir dailininkai studijuodavo anatomiją, kad geriau suprastų žmogaus kūno formas. Menininkai gilinosi į perspektyvos mokslą ir tai, kaip šviesos kampai sukuria šešėlius ar kaip suvokti gylį. Kultūra labiausiai apdovanojo tuos, kurie įvaldė ir gebėjo suderinti įvairias disciplinas.

Mokinys

B ru n e l e s k i s i r A l b e rt i s Dviejų tokių eruditų palikimas turėjo didelę įtaką Leonardo formavimuisi. Pirmasis – katedros kupolo projektuotojas Filipas Bruneleskis. Kaip ir Leonardas, jis buvo notaro sūnus. Trokšdamas kūrybiškesnio gyvenimo mokėsi juvelyro amato. Laimei, domėjimasis kitomis sritimis neliko be atsako, mat juvelyrai plakėsi prie kitų amatininkų, tokių kaip šilko audėjai ir pirkliai, gildijos, kuriai priklausė ir skulptoriai. Netrukus jo interesų ratą papildė ir architektūra, tad Bruneleskis su savo draugu Donatelu, dar vienu jaunu Florencijos juvelyru, kuris vėliau išgarsėjo kaip skulptorius, išvyko į Romą tyrinėti klasikinių statinių griuvėsių. Jie išmatavo Panteono kupolą, nagrinėjo kitus didingus pastatus ir skaitė senovės romėnų kūrinius, iš kurių atidžiausiai – Vitruvijaus veikalą De Architectura (Apie architektūrą), šlovinantį klasikines proporcijas. Taigi jie įkūnijo klasikinių žinių atgimimą ir daugiadisciplinius interesus, formavusius ankstyvąjį renesansą. Norėdamas pastatyti garsųjį katedros kupolą – savarankišką beveik keturių milijonų plytų struktūrą, kuri vis dar yra didžiausias mūrinis kupolas pasaulyje – Bruneleskis turėjo sukurti sudėtingus matematinius modeliavimo metodus ir išrasti daugybę keltuvų bei kitų inžinerijos priemonių. Puikus florentietiškąjį kūrybingumą skatinančių skirtingų jėgų pavyzdys yra faktas, jog kai kurie iš tų keltuvų būdavo naudojami Lorenco de Medičio nuostabiesiems vaidinimams, kai prireikdavo skrajojančių personažų ir judančių dekoracijų.10 Be to, Bruneleskis iš naujo atrado ir išplėtojo klasikines vizualinės perspektyvos, kurios taip trūko viduramžių mene, koncepcijas. Atlikdamas vieną eksperimentą, iš esmės laikytiną Leonardo darbų pranašu, menininkas nutapė ant lentos paveikslą, kuriame pavaizdavo krikštyklos pastatą per aikštę nuo Katedros. Išgręžęs lentoje mažą skylutę, viena akimi žiūrėjo pro ją į krikštyklą iš kitos paveikslo pusės. Tada laikydamas veidrodį per ištiestos rankos atstumą taip, kad šis atspindėtų paveikslą, judino jį regos lauke ir lygino savojo paveikslo atspindį su tikrąja krikštykla. Pasak jo, realistiškos tapybos esmė – perteikti trimatį vaizdą ant dvimačio paviršiaus. Atlikęs šį triuką ant tapyto pano, Bruneleskis

walter isaacson

parodė, kaip lygiagrečios linijos susilieja tolumoje ties išnykimo tašku. Jo suformuluota linijinė perspektyva pakeitė meną ir turėjo įtakos optikos mokslui, architektų amatui bei Euklido geometrijos panaudojimui.11 Bruneleskio įpėdiniu ir nauju linijinės perspektyvos teoretiku tapo kitas Renesanso eruditas – Leonas Batista Albertis (1404–1472 m.), poetas, menininkas, architektas ir rašytojas. Jie su Leonardu turėjo daugybę panašumų: abu buvo nesantuokiniai pasiturinčių tėvų sūnūs, sportiški, išvaizdūs, niekada nevedę ir besižavintys viskuo – nuo matematikos iki meno. Vienintelis skirtumas tas, kad pavainikio statusas nesukliudė Alberčiui įgyti klasikinio išsilavinimo. Jo tėvas išrūpino atleidimą nuo bažnytinių įstatymų, draudžiančių pavainikius priimti į šventąsias brolijas arba užimti bažnytines pareigas, tad Albertis studijavo teisę Bolonijoje, buvo įšventintas į kunigus ir tapo popiežiaus raštininku. Perkopęs į ketvirtą dešimtį parašė tapybą ir perspektyvą analizuojantį savo šedevrą Apie tapybą. Knygą jis dedikavo Bruneleskiui. Inžinieriaus instinktas skatino Albertį bendradarbiauti. Taip pat jis, kaip ir Leonardas, anot mokslininko Antonio Graftono (Anthony Grafton), buvo „linkęs bičiuliautis“ ir „atviros širdies“. Taip pat tobulino dvariškio įgūdžius. Leonas domėjosi visais menais ir technologijomis, tad mėgdavo vaikštinėti ir klausinėti visų visuomenės sluoksnių žmonių, nuo batsiuvių iki universiteto mokslininkų, kad perprastų jų paslaptis. Kitaip tariant, jis buvo panašus į Leonardą, išskyrus vienu aspektu: šis nejautė stiprios motyvacijos viešai skleisti ir leisti savo atradimus, o Albertis, priešingai, atsidavė savo darbų sklaidai, būrė intelektualių kolegų, kurie galėtų tobulėti naudodamiesi vienas kito atradimais, bendriją ir skatino atviras diskusijas bei leidybą kaip būdą gausinti žinias. Pasak Graftono, kaip bendradarbiavimo maestro, Albertis tikėjo „kalbėjimu viešai“. Kai Leonardas Florencijoje tapo paaugliu, Albertis jau buvo įžengęs į septintą dešimtį ir daug laiko praleisdavo Romoje, todėl mažai tikėtina, kad jiedu būtų susitikę ir bendravę. Vis dėlto jis padarė Leonardui didžiulę įtaką. Šis studijavo Alberčio traktatus ir sąmoningai stengėsi pamėgdžioti tiek rašymo manierą, tiek meno kūrinius. Albertis sukūrė savo, kaip gracijos ir takto įsikūnijimo kiekviename žodyje ir judesyje,

Mokinys

reputaciją, kuri Leonardui darė didelį įspūdį. „Didžiausio meistriškumo reikia trims dalykams, – rašė Albertis, – vaikščioti po miestą, jodinėti žirgu ir kalbėti, nes kiekvienoje iš šių sričių būtina stengtis visiems įtikti.“12 Leonardas puikiai įsisavino visus tris dalykus. Veikale Apie tapybą Albertis išplėtojo Bruneleskio perspektyvos analizę, pasitelkęs geometriją apskaičiuoti, kaip nutolusius objektus perteikti ant dvimatės plokštumos. Jis pasiūlė menininkams tarp drobės ir tapomo objekto kabinti plono siūlo šydą ir pasižymėti, kur ant jo krinta kiekvienas elementas. Nauji metodai patobulino ne tik tapybą, bet ir kitas sritis, pradedant kartografija ir baigiant scenografija. Pritaikydamas matematikos dėsnius mene, Albertis išaukštino dailininko statusą ir sukėlė diskusiją, kad vizualieji menai verti būti prilyginti kitoms humanistinėms veikloms. Vėliau dėl šio reikalo kovos ir Leonardas.13

I š s i l av i n i m a s Vienintelis formalus išsilavinimas, kurį gavo Leonardas, buvo „skaitytuvų mokykla“, pradinio mokslo įstaiga, kurioje daugiausia dėmesio buvo skiriama matematikos įgūdžiams, praversiantiems prekybinėje veikloje. Ten nemokė formuluoti abstrakčių teorijų; dėmesys buvo skiriamas praktinėms situacijoms. Vienas iš ugdytų įgūdžių – kaip nustatyti analogiją tarp skirtingų atvejų. Šiuo metodu Leonardas ne kartą pasinaudos vėlesniuose moksliniuose tyrimuose. Analogijų ir struktūros suvokimas taps jo pradiniu teorijų kūrimo metodu. Da Vinčio ankstyvasis biografas, energingasis Vazaris, rašė akivaizdžiai perdėdamas: „Per tuos keletą mėnesių, kai mokėsi aritmetikos, jis padarė tokią pažangą, kad nuolat keldamas abejones ir sunkumus mokytojui, kuris jį mokė, labai dažnai pastarąjį išmušdavo iš vėžių.“ Vazaris taip pat pažymėjo, jog Leonardas domėjosi tokia daugybe dalykų, kad lengvai išsiblaškydavo. Jam puikiai sekėsi geometrija, bet jis taip ir neįvaldė tuo metu egzistavusios pirminės algebros. Neišmoko ir lotynų kalbos. Artėdamas prie keturiasdešimties vis dar stengsis ištaisyti šį trūkumą, sudarinėdamas lotyniškų žodžių sąrašus, kruopščiai užrašinėdamas netikusius vertimus ir grumdamasis su gramatikos taisyklėmis.14

walter isaacson

Kairiarankis Leonardas puslapyje rašė iš dešinės į kairę, priešinga kryptimi žodžiams šiame ir kituose įprastuose puslapiuose, kiekvieną raidę atbulai. „Tuos užrašus įmanoma perskaityti tik su veidrodžiu“, – paaiškino Vazaris. Kai kas manė, kad Leonardas ėmėsi šios rašysenos kaip koduotės, kad įslaptintų savo darbus. Bet tai netiesa; ją galima skaityti su veidrodžiu ar be jo. Jis šitaip rašė todėl, kad kaire ranka galėtų per puslapį slinkti kairėn ir neišteplioti jo tušu. Anuomet tai nebuvo neįprasta. Bičiulis matematikas Luka Pačolis, apibūdindamas veidrodinį Leonardo rašymą, pažymėjo, kad kiti kairiarankiai rašą panašiai. Populiarioje XV a. kaligrafijos knygoje netgi mokoma, kaip kairiarankiams skaitytojams geriausia rašyti lettera mancina, arba veidrodiniu raštu.15 Kairiarankiškumas paveikė ir Leonardo piešimo būdą. Kaip ir rašydamas, jis piešė iš dešinės į kairę, kad nesuteptų linijų ranka.16 Dauguma menininkų brūkšniuodavo pradėdami nuo apačios kairėje ir kildami aukštyn, daugmaž šitaip: ////. Tačiau Leonardo brūkšneliai išsiskyrė tuo, kad iš dešinės apačioje kildavo į viršų, štai šitaip: \\\\. Šiandien mums toks stilius turi papildomo pranašumo: brūkšniavimas kaire ranka tampa įrodymu, kad piešinys yra Leonardo. Jei į Leonardo raštą žvelgtume veidrodyje, pamatytume, kad jis šiek tiek panašus į jo tėvo, o tai rodo, kad šis tikriausiai padėjo Leonardui išmokti rašyti. Tačiau dauguma jo skaičiavimų užrašyti įprastu būdu, tad lyg ir patvirtina, kad „skaitytuvų mokykloje“ veidrodinė rašysena matematikoje nebuvo itin skatinama.17 Atrodo, kairiarankiškumas niekam pernelyg netrukdė. Tačiau jis buvo laikomas šiokia tokia keistybe, savybe, dažniau priskiriama grėsmingam ar netikusiam, o ne nagingam ar sumaniam žmogui. Vienaip ar kitaip, šis bruožas, kaip ir jis pats manė, tik pabrėžė Leonardo išskirtinumą.

V e ro k j a s Būdamas notaras, Leonardo tėvas turėjo svarbių ryšių. Maždaug tuo laiku, kai sūnui suėjo keturiolika, tėvas išrūpino jam mokinio vietą pas vieną iš klientų, įvairiapusį menininką ir inžinierių Andrėją del Verokją, kuriam priklausė viena geriausių dirbtuvių Florencijoje. „Pjeras paėmė

Mokinys

keletą jo piešinių ir nunešė geram savo bičiuliui Andrėjai del Verokjui bei pasiteiravo, ar, jo manymu, berniukui būsią pelninga mokytis piešimo.“ Leonardo paauglystės metais Pjeras ne mažiau kaip keturis kartus tvirtino Verokjui teisinius susitarimus ir nuomos dokumentus, tačiau pastarasis tikriausiai priėmė Leonardą į mokinius už jo nuopelnus, o ne darydamas paslaugą. Pasak Vazario, jį „apstulbino“ berniuko talentas. 18 Verokjo dirbtuvė ir studija, įsikūrusi gatvėje netoli Pjero notaro biuro, tapo puikia vieta Leonardui. Verokjas taikė griežtą mokymo programą. Čia buvo nagrinėjama paviršiaus anatomija, mechanika, piešimo technikos ir šviesos bei šešėlio poveikis medžiagai, pavyzdžiui, draperijai. Kai Leonardas atvyko, Verokjo dirbtuvėje kūrė puošnų akmens ir bronzos Medičių antkapį, liejo iš bronzos nuostabią Kristaus ir šv. Tomo skulptūrą, kūrė baltos taftos vėliavas ir kaspinus, puoštus sidabro bei aukso gėlėmis, skirtus Medičių karnavalo eisenai, kuravo Medičių antikinio meno kolekciją ir tapė paveikslus su Madonos atvaizdais pirkliams, kurie troško pademonstruoti savo turtus ir pamaldumą. Dirbtuvės aprašas rodo, kad joje stovėjo valgomasis stalas, lovos, gaublys ir įvairios knygos italų kalba, tarp jų – Petrarkos ir Ovidijaus klasikinė poezija ir humoristiniai populiaraus XIV a. Florencijos rašytojo Franko Sakečio (Franco Sacchetti) pasakojimai. Verokjo dirbtuvėje svarstydavo matematikos, anatomijos, skrodimų, antikos, muzikos ir filosofijos problemas. Pasak Vazario, „visą savo dėmesį jis kreipė į mokslus, o ypač – į geometriją“19. Verokjo studija, kaip ir penkių ar šešių pagrindinių jo konkurentų Florencijoje, labiau panėšėjo į amatininko krautuvę, tokią kaip toje pačioje gatvėje dirbančių batsiuvių ar juvelyrų, nei į įmantrią meno buveinę. Pirmame aukšte įsikūrė atvira gatvės lankytojams parduotuvė ir darbo ateljė, kurioje amatininkai ir mokiniai prie darbastalių, degimo krosnių, molbertų, keramikos ratų ir metalo šlifuotuvų gamino masinę produkciją. Daugelis darbuotojų kartu gyveno ir valgė antrojo aukšto patalpose. Paveikslų ir kitų kūrinių niekas nepasirašydavo, nes jie nebuvo individualios išraiškos darbai. Dauguma būdavo sukuriami bendromis pastangomis, įskaitant daugybę paveikslų, dažniausiai priskiriamų Verokjui. Mat Verokjo ir jo pameistrių tikslas buvo palaikyti nuolatinį perkamų meno gaminių srautą, o ne puoselėti kūrybingus genijus, trokštančius surasti rinką savo originalumui.20

walter isaacson

Tokių dirbtuvių amatininkų, paprastai neturinčių lotyniškosios mokyklos išsilavinimo, niekas nelaikė kultūringo meno, literatūros ir filosofinio elito dalimi. Tačiau menininkų padėtis pradėjo keistis. Atgimęs susidomėjimas senovės romėnų klasikais prikėlė iš užmaršties Plinijaus Vyresniojo veikalus. Šis autorius liaupsino klasikinius menininkus, kurie esą taip tiksliai pavaizduodavo gamtą, kad jų vynuogės galėdavusios suklaidinti paukščius. Dėl Alberčio raštų ir matematinės perspektyvos plėtojimo dailininkų socialinė ir intelektualinė padėtis stiprėjo, o kai kurie iš jų tapo itin paklausūs. Kadangi Verokjas pirmiausia buvo kvalifikuotas auksakalys, teptuko vedžiojimą po drobę jis paliko kitiems, ypač jaunųjų menininkų būriui, kuriam priklausė ir Lorencas di Kredis (Lorenzo di Credi). Jis buvo malonaus būdo mokytojas; kai kurie mokiniai, tarp jų ir Leonardas, net ir pasibaigus mokinystės laikui, dažnai likdavo gyventi ir toliau jam dirbti, o kiti jaunieji dailininkai, tarp jų ir Sandras Botičelis (Sandro Botticelli), pakliuvo į jo draugų ratą. Draugiškas Verokjo būdas turėjo vieną neigiamą pusę: jis nebuvo reiklus ir griežtas mokytojas, tad dirbtuvė garsėjo kaip laiku nepristatanti užsakymų. Vazaris pažymi, kad kartą Verokjas parengė eskizus mūšio scenai su nuogomis figūromis ir kitiems epiniams meno kūriniams, „tačiau dėl kažkokios priežasties, kad ir kokia ji būtų, visi jie liko nebaigti“. Kitais kartais Verokjas praleisdavo metų metus prie tapybos drobių, kol jas baigdavo. Leonardas gerokai pralenks savo mokytoją visais atžvilgiais, įskaitant ir polinkį išsiblaškyti, palikti nebaigtus projektus ir ilgus metus gaišti prie paveikslų. Vienas gražiausių Verokjo kūrinių – šimto dvidešimt dviejų centimetrų aukščio bronzinė jauno kario, Dovydo, stovinčio triumfo akimirką prie Galijoto galvos, skulptūra (1 pav.). Jo šypsena erzinanti ir šiek tiek mįslinga (apie ką būtent jis galvoja?), kaip ir tų, kurias vėliau tapydavo Leonardas. Joje tiek pat vaikėziško triumfo, kiek ir suvokimo apie savo, kaip lyderio, ateitį. Įžūli šypsena, sugauta tą akimirką, kai virsta ryžtu. Kitaip nei marmurinė Mikelandželo Dovydo statula, kur įamžintas bemaž suaugusio vyro kūnas, Verokjo Dovydas atrodo šiek tiek mergaitiškas ir nepaprastai gražus maždaug keturiolikos metų berniukas.

Mokinys

1 pav. Verokjo Dovydas

3 pav. Piešinys, kuriame galbūt nupieštas Leonardas, pozuojantis Verokjui, kuriančiam Dovydą

2 pav. Numanomas Leonardo autoportretas paveiksle Išminčių pagarbinimas

Tiek metų buvo ir Leonardui, neseniai priimtam į studiją mokiniu; būtent tuo laiku Verokjas tikriausiai pradėjo kurti statulą.21 Yra daugybė priežasčių manyti, kad jai pozavo Leonardas.22 Veidas pasirinktas ne įprastas platus, kaip anksčiau mėgdavo Verokjas. Jis aiškiai rado naują modelį, o neseniai į dirbtuvę atvykęs berniukas buvo akivaizdus kandidatas,

walter isaacson

ypač todėl, kad, pasak Vazario, jaunasis Leonardas turėjo „neapsakomo grožio kūną, kurio puikumas pradžiugindavo labiausiai nusiminusias sielas“. Tokias pagyras maloniai jaunojo Leonardo išvaizdai atrandame ir kitų ankstyvųjų biografų liudijimuose. Kitas įrodymas: Dovydo veidas yra panašus (tvirta nosis ir smakras, švelnūs skruostai ir lūpos) į berniuko, kurį Leonardas nutapė paveikslo Išminčių pagarbinimas kampe, veidą. Aptikta ir kitų tariamų panašumų, tad laikoma, jog tai dailininko autoportretas (2 pav.). Tereikia tikėjimo ir šiek tiek vaizduotės, kad žiūrėdami į Verokjo nuostabią gražaus berniuko Dovydo statulą galėtume įsivaizduoti, kaip atrodė jaunasis Leonardas da Vinčis, kai stovėjo pozuodamas pirmame aukšte įrengtoje studijoje. Galime netgi pažvelgti į jį nuogą. Išliko vieno iš Verokjo mokinių piešinys, kuris greičiausiai yra statulos eskizo kopija. Joje užfiksuotas berniukas, stovintis ta pačia poza, netgi pirštus uždėjęs ant klubų ir turintis mažą įdubą ten, kur kaklas jungiasi su raktikauliu, tačiau visiškai nuogas (3 pav.). Kartais Verokjo menas būdavo kritikuojamas kaip prasčiokiškas. „Jo skulptūrų ir tapybos stilius pasižymėjo griežtumu ir grubumu, nes radosi iš nepaliaujamų tyrinėjimų ir mokymosi, o ne iš įgimto talento“, – rašė Vazaris. Tačiau jo sukurta Dovydo statula yra įstabus brangakmenis, kuris paveikė jaunąjį Leonardą, kai šis pozavo ir stebėjo, kaip ji kuriama. Dovydo garbanos, nukirstos Galijoto galvos plaukai ir barzda vejasi prašmatniomis spiralėmis ir gijomis, kurios ilgainiui tapo Leonardo meno skiriamuoju bruožu. Be to, Verokjo statula (kitaip nei, tarkim, Donatelo variantas, sukurtas 1440 m.) demonstruoja atidumą ir meistriškumą perteikiant anatomines detales. Pavyzdžiui, dvi matomos Dovydo dešinės rankos venos yra tiksliai pavaizduotos ir iššokusios būtent taip, kad parodytų, jog, nepaisydamas tariamo abejingumo, jis labai tvirtai spaudžia durklą primenantį kardą. Panašiai ir raumuo, jungiantis Dovydo kairįjį dilbį su alkūne, yra ištemptas taip, kad dera su rankos pasukimu. Šis gebėjimas perteikti judesio subtilumus statiškame mene buvo vienas per menkai vertinamų Verokjo talentų, kurį Leonardas perims ir toli pranoks savo tapyboje. Labiau nei daugumos ankstesnių menininkų

Mokinys

Verokjo statuloms buvo būdingi posūkiai, linkiai ir laisvasis kritimas. Bronzinėje skulptūroje Kristus ir šv. Tomas, pradėtoje tuomet, kai Leonardas dar buvo mokinys, šv. Tomas pasisuka į kairę, kad paliestų Jėzaus žaizdą, o šis, pakeldamas ranką, sukasi dešinėn. Judėjimo pojūtis paverčia statulą pasakojimu. Ji perteikia ne tik akimirką, bet ir Jono evangelijoje aprašytą istoriją, kai Tomas abejoja Jėzaus prisikėlimu, bet paklūsta jo paliepimui: „Ištiesk savo ranką ir paliesk mano šoną.“ Kenetas Klarkas skulptūrą pavadino „pirmąja tokią sudėtingą judėjimo tėkmę perteikiančia renesanso kompozicija, pasižyminčia priešpriešinėmis figūrų ašimis, kurios tapo pagrindiniu visų Leonardo konstrukcijų motyvu“23. Tą Verokjo meilę judesiui ir laisvajam kritimui regime šv. Tomo plaukuose ir Jėzaus barzdoje, kurie vėlgi išsiskiria jausmingų garbanų ir standžių gijų gausybe. „Skaitytuvų mokykloje“ Leonardas mokėsi matematiką pritaikyti prekybos tikslams, bet iš Verokjo jis sužinojo kai ką gilesnio. Kai Kozimas de Medičis pasimirė, Verokjas kūrė jo antkapinę plokštę, kurią baigė 1467 m., kaip tik tada, kai Leonardas tapo meistro mokiniu. Vietoj religinių vaizdų plokštėje pavaizduoti sudėtingi geometriniai raštai, kuriuos vienija apskritimas kvadrato viduje, kaip tik toks, kokį Leonardas panaudos Vitruvijaus žmogaus piešinyje. Kompozicijos viduje Verokjas ir jo mokiniai kruopščiai iškalė proporcingus stačiakampius ir pusapskritimius, kurių spalvos buvo parinktos remiantis darnos santykiu ir Pitagoro muzikine gama.24 Leonardas sužinojo, kad geometrijoje slypi grožis, o proporcijose – harmonija. Matematika yra gamtos dailininkė. Geometrija ir harmonija dar kartą susiliejo po dvejų metų, kai Verokjo studijai teko monumentalios inžinerijos užduotis: pritvirtinti dviejų tonų rutulį ant Florencijos katedros Bruneleskio kupolo. Tai tapo ir meno, ir technologijų triumfu. Vainikavimo momentas, kurį lydėjo fanfaros ir giesmės, atėjo 1471 m., kai Leonardas buvo devyniolikos. Projektas, kurį jis prisimins užrašų knygelėje praėjus net keliems dešimtmečiams, įskiepijo meno ir inžinerijos sąveikos pojūtį; jis atsidavęs kūrė kruopščius kėlimo mechanizmų ir prietaisų, kuriuos naudojo Verokjo studija, bei įtaisų, pirmiausia išrastų Bruneleskio, brėžinius.25

walter isaacson

Rutulio, pagaminto iš akmens, padengto aštuoniais vario lakštais, o tada paauksuoto, konstrukcija taip pat paskatino Leonardo susižavėjimą optika ir šviesos spindulių geometrija. Tuo laiku nebuvo suvirinimo aparatų, taigi trikampius vario lakštus teko sulituoti draugėn naudojant maždaug metro skersmens įgaubtus veidrodžius, kurie saulės šviesą sutelkdavo į intensyvaus karščio tašką. Reikėjo išmanyti geometriją, kad išsiaiškintum tikslų spindulių kampą ir atitinkamai nušlifuotum veidrodžių išlinkį. Leonardas susižavėjo „ugnies veidrodžiais“ (kaip pats juos vadino), o kartais jį tiesiog užvaldydavo manija, tad per daugybę metų jis savo užrašų knygeles papuošė beveik dviem šimtais brėžinių, nurodančių, kaip suprojektuoti ir pagaminti įgaubtus veidrodžius, kurie sutelktų šviesos spindulius iš skirtingų kampų. Beveik po keturiasdešimties metų, Romoje darbuodamasis prie didžiulių išlenktų veidrodžių, kurie saulės kaitrą paverstų ginklu, Leonardas pažymėjo užrašuose: „Pamenate, kaip Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedros rutulį sulipdė iš dalių?“26 Leonardui įtaką darė ir pagrindinis Verokjo verslo konkurentas Florencijoje, Antonijo Polajuolo studija. Polajuolas taip pat, net labiau nei Verokjas, eksperimentuodavo su judančių ir besisukančių kūnų išraiškos priemonėmis, dėl to atlikdavo žmonių kūnų paviršinius skrodimus, siekdamas ištirti anatomiją. Pasak Vazario, jis buvęs „pirmasis meistras nudirti odą daugeliui žmonių kūnų, kad ištirtų raumenis ir šiuolaikiškiau suprastų nuogų figūrų vaizdavimą“. Graviūroje Dešimties nuogų vyrų mūšis ir skulptūroje bei paveiksle Heraklis nugali Antėją Polajuolas tikroviškai vaizdavo karius, susikibusius aršioje kovoje ir mėginančius nudobti ar sutramdyti vieni kitus. Raumenų ir nervų anatomija puikiai atsispindi veidų grimasose ir galūnių judesiuose.27 Leonardo tėvas Pjeras ėmė vertinti sūnaus veiklą, o kartą net sulaukė pelno iš jo karštligiškos vaizduotės ir gebėjimo sujungti meną su gamtos stebuklais. Kartą Vinčyje dirbantis valstietis padirbdino nedidelį medinį skydą ir paprašė Pjero nugabenti šį į Florenciją ištapyti. Pjeras patikėjo užduotį Leonardui, kuris nusprendė ant skydo pavaizduoti siaubingą slibiną primenančią baidyklę, spjaudančią ugnimi ir raugėjančią nuodais. Kad pabaisa atrodytų kuo natūralesnė, jis sunarstė ją iš tikrų driežų,

Mokinys

svirplių, gyvačių, drugelių, žiogų ir šikšnosparnių dalių. „Jis darbavosi taip ilgai, kad nugaišusių gyvūnų dvokas tapo tiesiog nepakeliamas, bet Leonardas to nepastebėjo dėl savo didelės meilės menui“, – rašė Vazaris. Kai Pjeras pagaliau sugrįžo pasiimti skydo, jis kaip reikiant persigando, mat blausioje šviesoje baidyklė iš pirmo žvilgsnio pasirodė esanti tikra. Pjeras nusprendė pasilikti sūnaus kūrinį, o valstiečiui nusipirkti kitą skydą. „Vėliau ponas Pjeras slapta pardavė Leonardo išdailintą apvalų skydą kažkokiems pirkliams Florencijoje už šimtą dukatų; ir per trumpą laiką skydas pateko į Milano kunigaikščio rankas, kai tie pirkliai jį jam pardavė jau už tris šimtus dukatų.“ Tas skydas, galbūt pirmasis užregistruotas Leonardo meno kūrinys, parodė jo viso gyvenimo talentą derinti fantaziją su stebėjimu. Vėliau parašyto traktato Apie tapybą pastabose dailininkas rašė: „Jei norite, kad jūsų išgalvotas įsivaizduojamas gyvūnas, tarkim, slibinas, atrodytų tikras, galvą paimkite iš mastifo ar skaliko, akis – iš katės, ausis – iš dygliakiaulės, nosį – iš kurto, antakius – iš liūto, smilkinius – iš seno gaidžio, o kaklą – iš balų vėžlio.“28

D r a p i ru o t ė , š v i e s o ta m s a i r s f u m ata s Vienas iš Verokjo studijoje įprastų pratimų buvo tapyti drapiruotės etiudus, kurie dažniausiai piešiami naudojant švelnius permatomus juodos ir baltos spalvos potėpius ant lino drobės. Pasak Vazario, Leonardas „lipdydavo molio figūras, apdengdavo jas gipse sumirkytais minkšto klostyto audeklo gabalais, o tada kantriai juos piešdavo juoda ir balta spalvomis teptuko galiuku ant plono batisto arba lino drobės. Švelniam draperijų klosčių ir bangų vaizdavimui buvo būdinga kruopščiai perteikta šviesos, tolygiai pereinančių šešėlių atspalvių ir atsitiktinio blizgesio žaismė. (4 pav.). Kai kurie draperijų piešiniai iš Verokjo studijos atrodo kaip paveikslų etiudai. Kiti tikriausiai atlikti tik kaip mokymosi pratimai. Šie piešiniai sukėlė gyvybingą akademinių studijų bangą ir diskusijas apie tai, kuriuos iš tų etiudų piešė Leonardas, o kuriuos, labiau tikėtina, – Verokjas, Girlandajas ar kiti bendradarbiai.29 Tai, kad sunku nustatyti piešinių autorystę, įrodo, jog Verokjo dirbtuvėje vyravo bendradarbiavimo dvasia.

walter isaacson

4 pav. Drapiruotės etiudas iš Verokjo studijos, priskiriamas Leonardui (apie 1470 m.)

Drapiruotės etiudai padėjo išugdyti vieną svarbiausių Leonardo meninio genialumo komponentų: gebėjimą šviesą ir šešėlius išdėstyti taip, kad šie sukurtų kuo tikroviškesnę trimatės erdvės iliuziją dvimačiame paviršiuje. Tie piešiniai taip pat padėjo jam ištobulinti gebėjimą stebėti, kaip šviesa subtiliai glamonėja objektą, sukeldama blizgesio spindesį, sustiprintą kontrastą ant klostės ar vos pastebimą atspindėto švytėjimo slinkimą šešėlio link. „Svarbiausias dailininko tikslas, – rašė Leonardas, – plokščiame paviršiuje parodyti kūną, tarsi šis būtų nulipdytas ir atskirtas nuo plokštumos, o dailininkas, kuris pralenkia kitus šiais įgūdžiais, nusipelno daugybės pagyrimų. Šis pasiekimas, kuriuo apvainikuotas tapybos mokslas, kyla iš šviesos ir šešėlio, arba, galime pasakyti, iš šviesotamsos.“30 Šį teiginį galime laikyti jo meniniu manifestu ar bent jau pagrindiniu elementu.

Mokinys

Šviesotamsa, arba chiaroscuro, – šviesos ir šešėlių kontrastų kaip modeliavimo technikos naudojimas, skirtas plastiškumo ir trimačio vaizdo dvimačiame meno kūrinyje iliuzijai pasiekti. Leonardo naudojamai technikai buvo būdingas spalvų tamsumo paįvairinimas pridedant juodo pigmento, o ne spalvos prisodrinimas ar jos atspalvio paryškinimas. Pavyzdžiui, paveiksle Benua Madona jis, tapydamas mėlyną Mergelės Marijos suknelę, panaudojo atspalvius, kurių paletė siekia nuo bemaž balto iki bemaž juodo. Verokjo studijoje piešdamas draperijų etiudus Leonardas tapo ir garsiosios išsiliejusių kontūrų ir linijų technikos, vadinamos sfumatu (sfumato), pradininku. Šis būdas suteikė menininkams galimybę vaizduoti objektus taip, kaip juos regime, o ne su aštriomis briaunomis. Ši pažanga paskatino Vazarį paskelbti Leonardą „šiuolaikinio stiliaus“ tapyboje išradėju, o meno istorikas Ernstas Gombričius (Ernst Gombrich) pavadino sfumatą „garsiuoju Leonardo išradimu, kur neryškūs kontūrai ir sušvelnintos spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir visada ką nors palieka mūsų vaizduotei“31. Šios technikos pavadinimas kilęs iš itališko žodžio sfumato, reiškiančio dūmus, o tiksliau, dūmų išsisklaidymą ir laipsnišką jų išnykimą ore. Leonardas vengė ryškių linijų ir vietoj jų kūrė kontūrus, kurie atrodo aptemdyti plonos dūmų uždangos. „Šviesa ir šešėliai turėtų susijungti be linijų ar ribų, taip, kaip dūmai ištirpsta ore“, – rašė jis išsamiame nurodymų jauniems dailininkams rinkinyje.32 Nuo angelo akių Kristaus krikšte iki šypsenos Monoje Lizoje neryškūs ir dūmais paslėpti kontūrai suteikia peno mūsų vaizduotei. Be aštrių linijų mįslingi žvilgsniai ir šypsenos ima paslaptingai virpėti.

Kariai su šalmais 1471-aisiais, maždaug tuo laiku, kai vario rutulį užkėlė ant katedros kupolo, Verokjas ir jo pameistriai, kaip ir dauguma kitų Florencijos amatininkų, dalyvavo rengiant Lorenco de Medičio organizuotas šventines iškilmes, skirtas žiauraus ir autoritariško (ir netrukus krisiančio nuo žudiko rankos) Milano kunigaikščio Galeaco Marijos Sforcos (Galeazzo

walter isaacson

Maria Sforza) apsilankymo proga. Galeacas atvyko lydimas savo žavaus juodbruvo jaunesniojo brolio Ludoviko Sforcos (Ludovico Sforza), kuris, kaip ir Leonardas, buvo devyniolikos metų. (Būtent jam, praėjus vienuolikai metų, Leonardas parašys garsųjį laišką, kuriame prašys darbo.) Verokjo dirbtuvėms teko dvi pagrindinės užduotys: dekoruoti kambarius Medičio svečiams ir nukaldinti šarvus su šalmu kunigaikščiui dovanų. Milano kunigaikščio kavalkada turėjusi apstulbinti net viešų reginių persisotinusius Florencijos gyventojus. Vilkstinę sudarė du tūkstančiai žirgų, šeši šimtai kareivių, tūkstantis medžioklinių skalikų, sakalų, sakalininkų, trimitininkų, fleitininkų, kirpėjų, šunų dresuotojų, muzikantų ir poetų.33 Sunku nesižavėti palyda, keliaujančia su asmeniniais kirpėjais. Kadangi buvo gavėnios metas, jokie riterių turnyrai ir dvikovos nevyko. Juos pakeitė trys religinių misterijų vaidinimai, tačiau visuotinė atmosfera toli gražu nepriminė gavėnios. Šis apsilankymas žymėjo Medičių praktikos naudoti viešuosius renginius ir vaidinimus visuotiniam nepasitenkinimui išsklaidyti kulminaciją. Makiaveliui, kuris, be vadovėlio autoritariškiems valdovams, parašė ir Florencijos istoriją, polinkis į reginius atrodė susijęs su palaidumu ir dekadansu, kurie apniko Florenciją santykinės taikos laikotarpiu, kai Leonardas ten tik pradėjo menininko kelią. „Jaunimas, labiau pasileidęs nei anksčiau, apsirėdęs pernelyg įmantriais drabužiais, pramogaujantis, kitaip ištvirkaujantis ir niekur nedirbantis, švaistė laiką ir lėšas žaidimams bei moterims; jų pagrindinis rūpestis – kaip apsitaisyti, kad atrodytų puikiai, ir kaip įvaldyti klastingo bendravimo vingrybes, – rašė Makiavelis. – Tokį elgesį dar labiau skatino Milano kunigaikščio palyda. Sforca su kunigaikštiene ir visu dvaru atvyko į Florenciją, kur buvo sutiktas pompastiškai ir pagarbiai.“ Makiavelis pažymėjo, kad per iškilmes viena bažnyčia sudegė iki pamatų ir gaisras palaikytas dieviškuoju atpildu už tai, kad „per gavėnią, kai Bažnyčia mums liepia susilaikyti nuo mėsos, milaniečiai, nepaisydami nei Dievo, nei Bažnyčios, kasdien ja mito.“34 Greičiausiai su šiuo kunigaikščio vizitu susijęs garsiausias ankstyvasis Leonardo piešinys35, vaizduojantis stotingo romėnų kario, dėvinčio puošnų šalmą, profilį (5 pav.), kuris „pasiskolintas“ iš Verokjo piešinio ir gali būti susijęs su jo studijos sukurtu šalmu, Florencijos dovana Milano

Mokinys

5 pav. Romėnų karys

kunigaikščiui. Sudėtingai nupieštas sidabriniu pieštuku ant tonuoto popieriaus, Leonardo karys puikuojasi šalmu, kurį puošia bauginamai tikroviškas paukščio sparnas ir taip jo mėgstamų garbanų bei vijų įmantrybės. Ant krūtinės šarvo pritvirtintas absurdiško, bet mielo riaumojančio liūto snukis. Kario veidas subtiliai suformuotas švelniais šešėliais, sukurtais kantriai brūkšniuojant, tačiau kario kakta, skruostas ir apatinė lūpa perdėtai paryškinti, bemaž karikatūriški. Profilis su pakumpusia nosimi ir išsišovusiu žandikauliu, t. y. grubus senas karys, kilnus, bet šiek tiek juokingas, tapo Leonardo piešinių leitmotyvu. Verokjo įtaka aiškiai pastebima. Iš Vazario veikalo Gyvenimai žinome, kad Verokjas sukūrė „dviejų metalinių galvų“ skulptūrinius reljefus, „kurių vienas vaizdavo Aleksandro Makedoniečio profilį, o kitas – persų karalių Darijų“. Šie darbai neišliko, bet yra žinomi dėl daugybės tuo laiku sukurtų kopijų. Vašingtono nacionalinėje dailės galerijoje saugomas marmurinis jauno Aleksandro Makedoniečio reljefas, priskiriamas Verokjui

walter isaacson

ir jo dirbtuvei. Jame rasime panašų įmantrų šalmą su sparnuotu slibinu, krūtinės šarvą, išpuoštą riaumojančiu snukiu, ir gausybę garbanų bei plazdenančių sruogų, kurias meistras perdavė savo mokiniui. Leonardas pašalino plačianasrį gyvūną, kurį Verokjas užsodino ant šalmo, pavertė slibiną augalų vijomis ir, apskritai, sukūrė paprastesnį dizainą. Pasak Martino Kempo ir Džulijanos Baronės ( Juliana Barone), „taip supaprastinus Leonardui pavyko pasiekti, kad žiūrovų akys kryptų į kario ir liūto galvų profilius, kitaip tariant, į vyro ir gyvūno bendrystę“36. Kaip ir kurdamas Darijaus bei Aleksandro reljefų porą, Verokjas retkarčiais gretindavo stambių bruožų seno kario profilį su jauno gražaus berniuko profiliu. Šį metodą labai pamėgo Leonardas. Toks sugretinimas dažnai aptinkamas dailininko piešiniuose ir retkarčiais – užrašų eskizuose. Vienas iš pavyzdžių yra Verokjo Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas, sidabrinis reljefas, kurį menininkas sukūrė Florencijos krikštyklai. Jame jaunas karys ir senas kareivis yra greta tolimame kampe, dešinėje. Tuo laiku, kai ši skulptūra buvo kuriama, o pradėta ji maždaug 1477 m., kai Leonardui suėjo dvidešimt penkeri, tampa neaišku, kuris kuriam darė įtaką; jauno ir seno karių, stovinčių vienas priešais kitą, taip pat angeliško berniuko, pavaizduoto toli kairėje, judesys ryškus, o ir veidų išraiškos kupinos emocijų, tad atrodo visai įmanoma, jog Leonardas čia bus pridėjęs ranką.37

R e g i n i a i i r va i d i n i m a i Florencijos dirbtuvių menininkams ir inžinieriams darbas Medičių organizuojamuose reginiuose ir vaidinimuose buvo svarbi jų veiklos dalis. Leonardui ši veikla teikė džiaugsmo. Jis jau garsėjo kaip dabita, dėvįs spalvingus drabužius, itin mėgstąs brokato liemenes ir rožines tunikas, ir kaip ekspertas, išmanąs vaizdingo scenos meno subtilybes. Per tuos metus Florencijoje, o ypač po to, kai persikėlė į Milaną, jis praleido daugybę laiko kurdamas kostiumus, teatro dekoracijas, scenos įrenginius, specialiuosius efektus, rampų šviesas, vėliavas, kaspinus ir pramogas. Šie darbai buvo trumpalaikio pobūdžio ir išliko tik kaip eskizai Leonardo rankraščiuose. Galėtume juos atmesti kaip pramogas, tačiau dailininkui jie tapo maloniu būdu sujungti meną ir inžineriją, todėl darė didžiulę įtaką asmenybei.38

Mokinys

Menininkai, kūrę toms misterijoms scenografijas, tapo XV amžiuje ištobulintos meninės perspektyvos meistrais. Jų tapytos dekoracijos ir fonų drobės turėjo derėti su trimačiu scenos apipavidalinimu, rekvizitais, judančiais objektais ir aktoriais. Tikrovė ir iliuzija susiliejo. Leonardą, kuris mėgo meistrauti sparnuotas pabaisas, kad išgąsdintų tėvą ir pralinksmintų draugus, labai įkvėpė ir paveikė tie vieši spektakliai. Jis džiaugėsi kurdamas specialiuosius efektus, kostiumus, dekoracijas bei teatro mechanizmus, ir, ko gero, tai padeda paaiškinti daugelį jo užrašuose esančių eskizų ir fantastinių pasažų, kurie dažnai glumina mokslininkus. Florencijos impresarijai sukūrė sumanius mechanizmus, vadinamus ingegni, keičiančius foninius peizažus, išstumiančius pribloškiančias butaforijas ir paverčiančius scenas gyvaisiais paveikslais. Pavyzdžiui, Vazaris giria Florencijos dailidę ir inžinierių, sukūrusius baigiamąją iškilmių sceną, kurioje „Kristus ant angelais nusėto debesies pakyla į kalną, išskobtą iš medžio ir kaulo, o tada – aukštyn į dangų“. Mano galva, Leonardo užrašuose puikiai pavaizduoti įtaisai, svertai ir mechanizmai yra teatro įrenginiai, kuriuos jis matė ar pats sukūrė. Atrodo, kad ir kai kurie skraidantys keisti aparatai, aptinkami užrašuose, buvo skirti teatro žiūrovų pramogai. Florencijos vaidinimuose dažnai pasitaikydavo, kad personažai ir butaforijos nusileidžia iš dangaus arba stebuklingai pakimba ore. Dalis Leonardo skraidančių mechanizmų, kaip pamatysime, aiškiai nukreipti į tikrą žmogaus skrydį. Tačiau kiti, kuriuos aptinkame XV a. devintojo dešimtmečio sąsiuvinio puslapiuose, atrodo, skirti tik teatrui. Jie turi riboto mosto sparnus, kuriuos judina alkūniniai svertai ir kurie, pilotuojami žmogaus, niekaip nepakiltų į dangų. Panašiuose puslapiuose aptinkame pastabų apie scenos apšvietimo valdymą bei aktorių pakėlimo mechanizmų brėžinių.39 Galimas daiktas, kad Leonardo garsusis oro sraigto brėžinys (5 pav.), kuris dažnai klaidingai vadinamas pirmuoju sraigtasparnio brėžiniu, patenka į tą ingegni, sukurtų reginiams ar viešiesiems vaidinimams, kategoriją. Teoriškai jo spiralinis mechanizmas iš lino, vielos ir nendrių turėjo suktis ir kilti aukštyn į orą. Leonardas išvardijo detales, pavyzdžiui, pasirūpinti, kad lininio audeklo „akutės būtų užteptos krakmolu“, bet nenurodė, kaip žmogui naudotis tuo aparatu. Pažiūrėti tas mechanizmas gana didelis,

walter isaacson

6 pav. Tikriausiai teatro reikmėms skirtas skraidantis aparatas

kad žadintų susidomėjimą, bet tikriausiai per mažas pakelti žmogų. Prie vieno modelio jis parašė, kad „ašis bus pagaminta iš plonos plieno geležtės, išlenktos per jėgą, o kai ją išlaisvins, ši suks sraigtą“. Panašūs mechanizmai buvo naudojami ano meto žaisluose. Kaip ir kai kurie dailininko sukurti mechaniniai paukščiai, oro sraigtas tikriausiai buvo skirtas žiūrovų vaizduotei, o ne jų kūnams.40

Arno upės slėnis Leonardui taip patiko draugiška ir šeimyniška atmosfera Verokjo dirbtuvėje, kad 1472 m., baigęs mokinystę ir sulaukęs dvidešimties, nusprendė toliau ten dirbti ir gyventi. Su tėvu, gyvenusiu šalimais ir nesulaukusiu vaikų su antrąja žmona, jis vis dar palaikė draugiškus santykius. Tapęs Florencijos tapytojų brolijos Compagnia di San Luca (Šv. Luko draugijos) nariu, Leonardas patvirtino savo giminystę pasirašydamas kaip „Leonardas, sero Pjero da Vinčio sūnus“ (Leonardo di Ser Piero da Vinci). Toji draugija nebuvo gildija, o greičiau klubo pobūdžio savitarpio pagalbos visuomeninė organizacija ar bendrija. 1472 m. į ją taip pat įstojo ir

Mokinys

rinkliavas mokėjo Botičelis, Perudžinas (Perugino), Girlandajas, Polajuolas, Filipinas Lipis ir pats Verokjas.41 Draugija egzistavo jau šimtmetį, tačiau ji atsinaujino, iš dalies todėl, kad menininkai reiškė nepasitenkinimą atgyvenusia Florencijos gildijų sistema. Pagal senąją struktūrą menininkus priplakė prie 1197 m. įkurtos gydytojų ir vaistininkų gildijos Arte dei Medici e Speziali, tačiau XV a. pabaigoje jie panoro siekti labiau išskirtinio statuso. Praėjus keliems mėnesiams, kai tapo meistru, Leonardas pabėgo nuo triukšmingų siaurų Florencijos gatvelių bei sausakimšų dirbtuvių į žalių kalvų apsuptą Vinčį. „Apsistojau pas Antoniją ir esu visiškai laimingas“, – brūkštelėjo jis užrašuose 1473 m., būdamas dvidešimt vienerių.42 Kadangi Leonardo senelis Antonijas jau buvo miręs, tikėtina, kad minimas motinos vyras Antonijas Butis (Akatabriga). Galime įsivaizduoti jį laimingą, gyvenantį pas motiną ir jos didžiulę šeimyną kalnuose, visai netoli Vinčio, o tada prisiminti ir pasakėčią apie akmenį, kuris norėjo nusiristi ant šurmuliuojančio kelio, bet vėliau troško grįžti į ramų prieglobstį ant kalvos. Šio rankraščio lapo kitoje pusėje randame pirmąjį žinomą Leonardo da Vinčio piešinį, skelbiantį tviskančią karjeros, jungiančios mokslinius stebėjimus su meniniu jautrumu, pradžią (7 pav.). Veidrodiniu raštu autorius nurodė datą: „1473 m. rugpjūčio 5-oji, Marijos Snieginės diena“.43 Piešinys yra impresionistinė panorama, škicuota greitais plunksnos mostais, vaizduojanti uolingas kalvas ir žaliuojantį slėnį, supantį Arno upę netoli Vinčio. Kūrinyje aptinkame keletą žinomų vietovės objektų – kūgio formos kalvą, galbūt pilį. Atrodo, kad vaizdas iš viršaus – taip būdingas Leonardui tikrų ir įsivaizduojamų dalykų mišinys (7 pav.) – regimas skriejančio paukščio akimis. Leonardas suvokė, kad menininko didybė slypi gebėjime priimti tikrovę, bet nesileisti jos varžomam. „Jei tapytojas užsigeis pamatyti gražų dalyką, įkvepiantį žavesį, tai jo galioje jį sukurti, – rašė jis. – Jeigu jis užsigeis surasti slėnius, jei panorės nuo kalnų viršūnių pamatyti besidriekiančius kaimo laukus ir jei vėliau užsigeis pamatyti jūros kraštą, tai ir tokių dalykų valdovas yra jis.“44 Kiti menininkai vertino gamtovaizdį tik kaip foną, o Leonardas ėmėsi visai ko kito: jis vaizdavo gamtą dėl pačios gamtos. Dėl to Arno upės

walter isaacson

7 pav. Leonardo pieštas Arno upės slėnis, 1473 m.

slėnio piešinys yra pirmasis toks peizažas Europos mene. Geologinis tikroviškumas tiesiog pribloškia: upės išgraužtų uolų atodangos atskleidžia tiksliai nupieštus slūgsančių uolienų sluoksnius. Šis dalykas žavės Leonardą visą likusį gyvenimą. Taip pat pribloškia bemaž tiksli linijinė perspektyva ir tolimojo horizonto suliejimas su aplinka, optinis reiškinys, kurį jis vėliau pavadins „oro perspektyva“. Dar įspūdingesnis yra jaunojo menininko gebėjimas perteikti judesį. Medžių lapai ir net jų šešėliai nupiešti greitomis išlenktomis linijomis taip, kad jie, atrodo, dreba vėjyje. Į tvenkinį tekančio vandens kunkuliavimas perteiktas mitriais energingais brūkštelėjimais. Tai nuostabus judesio stebėjimo meno pavyzdys.

To b i ja s i r a r k a n g e l a s R a fa e l i s Darbuodamasis kaip meistras Verokjo dirbtuvėje paskutiniaisiais paauglystės metais ir perkopęs antrą dešimtį, Leonardas prisidėjo prie dviejų šeimininko paveikslų tapymo: buvo atsakingas už liuoksintį šunį ir

Mokinys

blizgančią žuvį kūrinyje Tobijas ir arkangelas Rafaelis (8 pav.) ir už angelą kairiajame paveikslo Kristaus krikštas kampe. Šis bendradarbiavimas parodo, ko jis išmoko iš Verokjo ir kaip vėliau jį pranoko. Pasakojimas apie Tobiją ir jo angelą sargą Rafaelį, kilęs iš Senojo Testamento apokrifų, buvo itin populiarus XV a. pabaigos Florencijoje.

8 pav. Verokjo ir Leonardo drauge tapytas Tobijas ir arkangelas Rafaelis

walter isaacson

Jis pasakoja apie berniuką, kurį aklas tėvas išsiuntė susigrąžinti skolą. Berniukas iškeliauja lydimas angelo Rafaelio. Kelionėje jiedu sugauna žuvį, kurios viduriai pasirodo turį gydomųjų galių, tarp jų ir galią sugrąžinti tėvui regėjimą. Rafaelis buvo šventasis keliautojų, gydytojų ir vaistininkų gildijos globėjas. Pasakojimas apie Tobiją labai patiko turtingiems Florencijos pirkliams, meno globėjams, ypač tiems, kurių sūnūs keliavo.45 Šį pasakojimą tapė ne vienas Florencijos dailininkas, tarp jų Antonijas Polajuolas, Andrėja Verokjas, Filipinas Lipis, Sandras Botičelis ir Frančeskas Botičinis (Francesco Botticini) (septynis kartus). Polajuolo variantas (9 pav.) buvo sukurtas XV a. septintojo dešimtmečio pradžioje Orsanmikelės bažnyčiai. Paveikslą matė ir Leonardas, ir Verokjas, kuris tos bažnyčios sienos nišai kūrė Kristaus ir šv. Tomo skulptūrą. Po kelerių metų, kurdamas savąjį Tobiją ir arkangelą Rafaelį, Verokjas įsivėlė į akivaizdžią konkurenciją su Polajuolu.46 Verokjo dirbtuvėje sukurtoje versijoje yra tokie patys elementai kaip ir Polajuolo paveiksle: Tobijas ir angelas eina susikibę rankomis, greta liuoksi Bolonės terjeras, Tobijas nešasi karpį, virvelėmis parištą prie pagaliuko, o Rafaelis laiko delne dėžutę su žuvies viduriais, abi figūros – vingiuotos upės peizažo su žolės kuokštais ir medžių guotais fone. O vis dėlto tai buvo iš esmės kitoks paveikslas tiek poveikio, tiek detalumo požiūriu, puikiai atskleidžiantis, ko mokėsi Leonardas. Pagrindinis skirtumas tas, kad Polajuolo kūrinys – šaltas ir sustingęs, o Verokjo – perteikia judesį. Kaip skulptorius jis įsisavino sūkius ir stūmius, suteikiančius kūnui dinamiškumo. Verokjo žingsniuojantis Tobijas pasviręs pirmyn, su besiplaikstančiu apsiaustu, kurio spurgai ir kutai plazdena. Jie su Rafaeliu natūraliai pasisukę vienas į kitą. Net jų susikabinusios rankos atrodo dinamiškiau. Polajuolo paveiksle veidai dvelkia tuštuma, o Verokjo versijoje kūno judesiai jungiasi su jausmingomis veidų išraiškomis, perteikdami tiek protinį, tiek fizinį judėjimą. Būdamas labiau skulptorius negu dailininkas, Verokjas ne itin meistriškai vaizdavo gamtą. Tiesa, jo paveiksle Kristaus krikštas rasime puikų puolantį plėšrųjį paukštį, tačiau apskritai laikoma, kad menininkas tiesiog „stokojo įgūdžių“ bendrauti su gyvūnais arba buvo „abejingas“.47 Nenuostabu, kad nutapyti žuvį ir šunį jis paprašė savo mokinio

Mokinys

9 pav. Antonijo Polajuolo sukurtas Tobijas ir arkangelas Rafaelis

Leonardo, kurio pastabumas gamtoje atrodė pribloškiantis. Abu gyviai nutapyti ant baigto foninio peizažo; žinome tai, nes, kaip kartais nutikdavę su eksperimentiniais Leonardo temperos mišiniais, jo dažai tapo šiek tiek permatomi. Spindintys ir žvilgantys žuvies žvynai rodo, kad Leonardas jau beveik buvo įvaldęs ant objekto krintančios ir mūsų akyse atsispindinčios šviesos

walter isaacson

magiją. Kiekvienas žvynas atrodo tarsi brangakmenis. Saulės šviesa, plūstanti iš paveikslo kairiojo kampo viršaus, sukuria šviesos, šešėlio ir spindesio mišinį. Ir už žiaunų, ir vandeningos akies priekyje yra spindintys taškai. Kitaip nei kiti dailininkai, Leonardas netgi pasivargino nutapyti iš perpjauto žuvies pilvo varvantį kraują. Na, o šuo, išdidžiai tipenantis prie Rafaelio kojų, turi išraišką ir charakterį, savo žavesiu prilygstančius Tobijui. Visiškai kitaip nei Polajuolo sustingęs terjeras, Leonardo šuo natūraliai žingsniuoja ir budriai stebi aplinką. Labiausiai pastebimos jo garbanos. Jų kruopštus piešinys ir blizgus apšvietimas sutampa su Tobijo garbanomis virš ausies. Kaip patvirtina ir kairiarankio piešimo stiliaus analizė, Tobijo garbanas taip pat nutapė Leonardas.48 Besiplaikstančios ir laisvai karančios garbanos, puikiai apšviestos ir susivijusios, ilgainiui tapo išskirtiniu Leonardo tapybos bruožu. Šiame itin patraukliame ir gyvame paveiksle galime grožėtis meistro ir mokinio bendradarbiavimo galia. Leonardas jau nebuvo paprastas gamtos stebėtojas, jis stengėsi įsisavinti gebėjimą perteikti šviesos poveikį objektams. Negana to, iš skulptūros meistro Verokjo jis perėmė džiaugsmą perteikti judesį ir pasakojimą.

K r i s tau s k r i k š ta s Leonardo bendradarbiavimas su Verokju pasiekė kulminaciją XV a. aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai jiedu užbaigė paveikslą Kristaus krikštas, kuriame vaizduojamas Jonas Krikštytojas, pilantis vandenį ant Jėzaus, ir du angelai, klūpantys prie Jordano upės ir stebintys procesą (10 pav.). Leonardas nutapė spinduliuojantį pasisukusį angelą kairiajame scenos kampe, o kai jį pamatė Verokjas, taip susižavėjo, kad „nusprendė niekad daugiau neimti į rankas teptuko“, – bent jau taip tvirtina Vazaris. Netgi žinant Vazario polinkį mitologizuoti ir griebtis nuvalkiotų temų, tikriausiai šiame pasakojime slypi tiesos grūdas. Mat vėliau Verokjas pats niekada nebaigė nė vieno naujo paveikslo.49 Be to, palyginus Leonardo ir Verokjo sukurtas paveikslo dalis, aiškėja, kodėl vyresnysis menininkas galėjo būti pasirengęs pasitraukti.

Mokinys

10 pav. Verokjo ir Leonardo paveikslas Kristaus krikĹĄtas

įsigykite

knygą dabar