ROBERT SERVICE
pirma knyga
Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė
ŠIA
S URĖ
JŪR
A
VOK
IET
ŠVEDIJA
IJA
Kelionė į Šveicariją (1895)
Helsinkis RI ST AU NGR VE
Ryga
J IJ AA
Sankt Peterburgas (1893)
Varšuva
Pskovas
RU
(1900)
M
UN
IJ
BU
A
LG
AR
IJ
A
Podolskas
Kijevas
MASKVA
(1900)
Nižnij Novgorodas Simbirskas JU
(1870)
Kokuškinas Kazanė (1887)
OD
OJ
Alakajevka
RA I JŪ
ga Vol
Samara (1889)
Ufa
(1900)
Astrachanė Omskas Ob
ė
Tbilisis Irtyš
S J ŪR
A
ius
SP
IJO
Baku
ARALO JŪRA
KA
OSMANŲ IM P E R IJA
BALKAŠO EŽERAS
PERSI JA
A F GA N I STAN A S
ZAISANO EŽERAS
LENINO VAIKYSTĖ IR JAUNYSTĖ Volga, Sankt Peterburgas, Sibiras nuo 1870 iki 1900 m. Lenino kelionių maršrutas
S VA N DE NYNA
S
S V A N D E N Y N A
RAMUSI
A R K T I E S
Jenisiejus
na Le
Angara
Sachalinas
Krasnojarskas (1897)
Šušenskoje
Chabarovskas
(1897)
Irkutskas
Čita BAIKALO EŽERAS
S I J O K I N
I M
P
E
R
A I J
Vladivostokas
J APONIJ A
Įvadas
Leninas buvo ypatinga asmenybė. Įkūrė komunistų – bolševikų – organizaciją, ją pertvarkė į partiją, kuri 1917 metais įvykdė Spalio revoliuciją. Paskelbta pirmoji pasaulyje socialistinė valstybė. Ši valstybė – vėliau išaugusios SSRS branduolys – išliko nepalankiomis sąlygomis. Leninas ir komunistų partija išvedė Rusiją iš Pirmojo pasaulinio karo ir laimėjo pilietinį karą. Įkurdama Kominterną Lenino vadovaujama partija įsitvirtino žemyno politiniame gyvenime. Pasaulio kairiesiems socialistams SSSR buvo švyturys, o konservatoriams, liberalams ir nuosaikiems socialistams – pavojinga uola. Lenino požiūris į Markso (K. Marx) ir Engelso (F. Engels) doktrinas komunistams tapo šventraščiu, o Leninui mirus buvo pavadintas marksizmu-leninizmu. Po Antrojo pasaulinio karo komunizmo modelis – vienpartinė valstybė, ideologinis monopolis, teisinis nihilizmas, griežtas ateizmas, valstybinis teroras ir visiška vienvaldystė – paplito Rytų Europoje, Kinijoje, Azijos pietryčiuose, vėliau dalyje Karibų ir Afrikos valstybių. Rytų Europoje komunistų valdžia nuversta 1989 metais, o SSRS – 1990 metų pabaigoje. Šiaip ar taip, kuriant ir įtvirtinant komunistų režimą nebuvo įtakingesnio žmogaus už Leniną. Gal visa tai ir neįvyktų, jeigu Leninas nebūtų brendęs ypatingoje visuomenėje, kuri tuo metu išgyveno ypatingą raidos laikotarpį. Jis
8
ROBERT SERVICE
augo XIX amžiaus pabaigos Rusijos imperijoje ir kartu su savo amžininkais pakliuvo į istorinių permainų verpetą. Didžiausios pasaulyje šalies potencialas buvo beveik išsemtas. Nors senoji kultūrinė ir socialinė tvarka iro, tačiau stiprėjo tarptautiniai ryšiai, pasaulį žavėjo kultūriniai bei moksliniai Rusijos imperijos pasiekimai. Kadangi šalies pokyčiai buvo vos tik prasidėję, dauguma išsilavinusių rusų nerimavo dėl lėtos šalies pažangos. Daugelis manė, kad pernelyg didelė, nevienalytė ir tradicijų sukaustyta Rusija nepajėgi pasikeisti, ir buvo pagrindo taip galvoti. Nuo Lenkijos žemių imperijos vakaruose iki Vladivostoko Ramiojo vandenyno pakrantėje driekėsi 8 000 kilometrų. Nuo Baltosios jūros iki Persijos ir Osmanų imperijos sienų – 3 000 kilometrų. Keliai buvo prasti, o upės užšaldavo per ilgą žiemą. Geležinkelių tinklas buvo neišplėtotas: 1891 metais pradėtas tiesti Sibiro geležinkelis užbaigtas tik 1903 metais. Prie kiekvienos sienos tykojo grėsmė. Vakaruose plytėjo priešiška Austrija-Vengrija. Pietuose tvyrojo įtampa su Osmanų imperija, o 1876 metais prasidėjo karas. Rusija baiminosi, kad kitos jėgos pajungs rytuose esančią Kiniją. Taip pat augo Japonijos galybė. Rusijos ginkluotosios pajėgos jau seniai buvo praradusios nenugalimųjų vardą. 1854–1856 metais Krymo kare rusų gynybos vos nepralaužė nedidelės britų ir prancūzų ekspedicinės pajėgos. Tiesa, rusams geriau sekėsi kovoti su turkais, tačiau vis tiek nebuvo pagrindo nusiraminti. Romanovų galia jau neturėjo tokios tarptautinės įtakos kaip po pergalės prieš Napoleoną 1812 metais, kai imperatorius traukėsi iš Maskvos. Rusijos visuomenė nebuvo pasiruošusi pokyčiams. Šalis „praleido“ Renesansą, čia mažai pasireiškė Šveičiamasis amžius. XVIII amžiaus pradžioje reformatorius caras Petras I sustiprino feodalizmą
leninas
9
įteisindamas valstiečių baudžiavą. Gyventojų išsilavinimas buvo apgailėtinas. Įstatymų buvo nepaisoma. Šalis skendėjo dideliame skurde. Policinė Romanovų valstybė gniaužė politines partijas, žlugdė prekybos sąjungas ir visuomenės pasipriešinimą, valstybės valdymo institucijose vyravo savivalė. Šalies modernizacija susirūpinęs imperatorius Aleksandras II 1861 metais panaikino baudžiavą ir padarė nemažai pakeitimų teisės, karybos ir švietimo srityje. Vis dėlto išliko praraja tarp turtingųjų ir vargšų. Legendiniams turtuoliams Jusupovams priklausė dvarai visoje šalyje, kurie sudarė mažos Europos valstybės dydžio teritoriją, be to, iš Vokietijos traukiniu jiems buvo specialiai gabenami tarnai, senųjų meistrų paveikslai, prabangūs drabužiai ir maistas. Priešingame socialinės eilės gale – Rusijos vargšų buitis. Dauguma valstiečių gyveno gimtuosiuose kaimuose ir retai iš jų išvykdavo. Jie avėjo vyžas, vilkėjo palaidus apsiaustus, augino ilgas barzdas ir bijojo Dievo pagal tradiciją, neskaitydami Biblijos. Valstiečiai buvo labai patiklūs ir beveik nepažino platesnės visuomenės gyvenimo. Ištisos carų kartos juos išnaudojo kaip darbo jėgą, įteisino jų diskriminaciją, netgi fizines bausmes. Nepasitenkinimas valdžia ir turtuoliais buvo didžiulis. Visoje šalyje kūrėsi grupės, kurios priešinosi socialinei tvarkai. XVII amžiuje vadinamieji sentikiai nepripažino bažnytinių apeigų reformos. Taip pat gyvavo įvairios religinės sektos. Policija beveik nepasiekdavo retai gyvenamų Sibiro teritorijų, be to, Sibiras buvo nusikaltėlių tremties vieta, kaip britams Australija. Nepasitenkinimas augo ne tik Rusijos centre, bet ir pasieniuose. XVIII amžiuje Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo Lenkiją, o 1830 ir 1863 metais Romanovų valdomi lenkai sukilo. Rusų akivaizdžiai nekentė ir
10
ROBERT SERVICE
suomiai, XIX amžiaus pabaigoje maištavo Kaukazo kalniečiai. Ėmė bruzdėti net ukrainiečiai, kurie carams retai keldavo rūpesčių. Imperijoje buvo neramu. Vis dėlto šalis turėjo milžiniškas galimybes – nepranokstamai gausius išteklius. Rusijos imperijoje slūgsojo akmens anglių, geležies rūdos, deimantų, aukso ir naftos klodai, bekraščiai laukai buvo tinkami grūdams auginti. Šalis galėjo plėtoti pramonę pritraukdama užsienio kapitalą. Šalį valdžiusi aukštuomenė plėtė akiratį palaikydama ryšius su užsieniu ir buvo viešai giriama už pastangas greitai pasivyti pažengusias Vakarų pramonines valstybes. Rusijoje ir jos pasienio teritorijose klestėjo aukštoji kultūra. Rusų rašytojai Tolstojus, Dostojevskis ir Turgenevas audringai veržėsi į Europą. Pripažinimo sulaukė ir Mendelejevo vadovaujami rusų mokslininkai. Rusų kompozitoriai Rimskis-Korsakovas ir Čaikovskis garsėjo visame žemyne, dailininkai, nors kol kas nežinomi užsienyje, buvo puikūs savo srities meistrai. Visoje Rusijos imperijoje švietimas žengė į priekį. Gausėjo vidurinioji profesionalų klasė, kuri siekė sukurti nuo valstybės nepriklausomas įstaigas ir paslaugas. Buvo įkurtos vietinės savivaldos agentūros, ir švietimas tapo prieinamas neturtingųjų sūnums ir dukterims, ypač miestuose. Keitėsi architektūra, aprangos stilius ir elgesio normos. Netgi carizmo biurokratinėje sistemoje tradicinės diduomenės įtaka, anksčiau buvusi įprasta, gerokai sumažėjo. Šalyje vyko audringos permainos. Skirtingų ideologijų kova kaitino politines aistras. Ryžtingesni status quo kritikai ėmė nuožmiai pulti imperiją, kuri ilgus šimtmečius slogino visuomenę. Socialistai (narodnikai) jau nuo XVIII amžiaus septintojo dešimtmečio aktyviai skleidė savo propagandą, o kai kurie iš jų dalyvavo pasikėsinimuose.
leninas
11
Buvo ir liberaliųjų politinių grupių. O nuo devintojo dešimtmečio Romanovų monarchiją ėmė nuožmiausiai pulti marksizmas. Šalis lenktyniavo su laiku. Ar caro sistema išlaikys pajėgumą ir valdžią tiek laiko, kad spėtų modernizuoti visuomenę ir ekonomiką? Ar revoliucionieriai prisitaikys prie kintančios realybės ir atsisakys smurtinių išpuolių prieš valstybę? Ar caro sistema darys nuolaidų, kad išlaikytų stabilumą? Leninas buvo vienas iš daugelio intelektualų, kurie reikalavo revoliucijos. Politinė ir ekonominė struktūra jam atrodė neteisinga, o socialinė hierarchija pasidygėtina. Jo nežavėjo susitarimu pagrįstos Rusijos raidos galimybės. Leninas neapkentė Romanovų ir senosios Rusijos, troško naujos, europinės, vakarietiškos valstybės. Jis ypač žavėjosi Vokietija. Vis dėlto „Vakarai“ jam buvo priimtini tik iš dalies: jam patiko Marksas, vokiečių marksistų sąjūdis ir Vokietijos pramonė bei technologijos. Jis troško ir Vakarų pokyčių – esą Europos socialistinė revoliucija turėtų nušluoti visą kapitalistinę tvarką. Jis buvo įsitikinęs, kad pasenusią, išnaudotojišką santvarką vienu metu reikia panaikinti Rusijoje ir visur kitur. Leninas priklausė ypatingam savo kartos mąstysenos tipui: tikėjo švietimo, pažangos, mokslo ir revoliucijos idėjomis. Visus šiuos idealus jis suprato savaip, ir niekas nepakeitė jo įsitikinimų tų idėjų teisumu. Istorinę Lenino reikšmę lėmė ne tik jo veiksmai, bet ir aplinka. Faktas, kad bendražygiai bolševikai palaikė jo politinę viziją, rodo, kad partija išliko per visą revoliuciją, gyvavo net tada, kai vadas buvo geografiškai atskirtas ar fiziškai neįgalus. Be atsidavusios ir veiklios partijos Leninas būtų neturėjęs jokios politinės galios. Be to, jam padėjo tarp rusų intelektualų, darbininkų ir kitų socialinių grupių
12
ROBERT SERVICE
paplitęs priešiškumas carizmui ir daugeliui kapitalistinės santvarkos aspektų. Galų gale jam pasitarnavo ir nepaprasta Rusijos padėtis: politinė įtampa, administracinis silpnumas, vidinis tautinis ir socialinis susiskaldymas, smurto persmelkta liaudies kultūra. Pirmasis pasaulinis karas sukėlė lemtingą Romanovų monarchijos krizę – kovos Rytų fronte smogė šalies ūkiui – pakriko transportas, šalies valdymas ir ekonomika. Taigi nekyla abejonių, kad 1917–1918 metais sėkmė buvo bolševikų pusėje. Jeigu Pirmąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi Vokietija, kaizeris būtų užgrobęs Rusiją, ir Lenino vyriausybė būtų uždusinta dar lopšyje. Be visų šių sėkmės veiksnių Leninas būtų likęs tik antraeilis aktorius XX amžiaus istorijos scenos pakraštyje. Žinoma, apie Leniną jau prirašyta daug. Tačiau tik neseniai tapo prieinama dalis svarbios medžiagos apie jo gyvenimą ir veiklą. Valdant Michailui Gorbačiovui, buvo paskelbta svarbių dokumentų rinkinių. 1991 metais žlugus SSRS, Borisas Jelcinas leido naudotis centriniu partijos archyvu. Tais metais rašydamas trilogiją apie Lenino politiką rėmiausi žiniomis apie revoliucinę partiją, sukūrusią pirmąją socialistinę valstybę, ir mėginau atskleisti praktinės Lenino veiklos bei jo doktrinų ryšį. Mano analizė – anuometinė ir dabartinė – iš esmės skiriasi nuo kitų darbų apie Leniną, ypač nuo oficialių sovietinių ir įvairių trockininkų pranešimų, kurie Leniną vaizduoja kaip nepriekaištingą mąstytoją, politiką ir humanitarą.1 Kiti darbai, nors ir neliaupsina Lenino, kelia pernelyg daug abejonių. Nepritariu Neilo Hardingo įsitikinimui, kad Lenino idėjos nuodugniai rėmėsi vien marksizmo principais, o visi jo veiksmai atspindi „ortodoksinę“ doktriną.2 Taip pat sunku sutikti su Rolfo Theeno mintimi, kad visas pagrindines
leninas
13
idėjas Leninas slapta perėmė iš nemarksistų rusų revoliucionierių.3 Be to, tolesni šios knygos skyriai nepatvirtina Marcelio Liebmano teiginio, kad Leninas siekė sumažinti autoritarizmą savo partijoje ir Sovietų Sąjungoje (naudinguose Aleksandro Rabinovičiaus (Alexan der Rabinowitch) darbuose išreikštas tikėjimas itin demokratiška 1917 metų bolševikų partijos organizacija).4 Mano galva, jokiais įrodymais nepagrįsti ir Mošės Levino (Moshe Lewin) bei Stiveno Koeno (Stepheno Coheno) teiginiai, kad prieš mirtį Leninas mėgino komunizmą reformuoti, norėdamas panaikinti jo sąsajas su diktatūra, klasių kova ir teroru.5 Lenino ideologinis pasišventimas lieka ginčų objektu. E. H. Karas (E. H. Carras) matė jį kaip politiką, kuris labiau norėjo kurti valstybės institucijas, užuot stūmęs pirmyn revoliuciją.6 Jei kalbėsime apie užsienio politiką, Adamas Ulamas teigė, kad, komunistams perėmus valdžią, revoliucijos plėtra į kitas valstybes jau nebuvo pagrindinis Lenino tikslas. Orlandas Figesas pažengia dar toliau spėdamas, kad 1920 metais Leninas įsakė veržtis į Lenkiją vien dėl gynybinių priežasčių.7 Tolesni šios knygos skyriai patvirtina, kad svarbu išnagrinėti leninizmą, jei norime suprasti Spalio revoliucijos ištakas ir padarinius. Daug rašyta ir apie Lenino asmenybę. Ričardas Pipesas (Richard Pipes) neabejotinai klysta valdantį Leniną vaizduodamas kaip psichopatą, kuriam idėjos nieko nereiškė ir kurio pagrindinis motyvas buvo troškimas valdyti ir žudyti.8 Ši knyga polemizuoja ir su Aleksandru Solženycinu bei Dmitrijumi Volkogonovu, kurie teigia, kad leninizmas visiškai svetimas rusų tradicijoms.9 Be to, nesutinkame su antisemitiniu Valentino Solouchino požiūriu, kuris Lenino ideologiją
14
ROBERT SERVICE
aiškina jo žydiška kilme.10 Nuosaikesnį Lenino portretą matome Ralfo Karterio Elvudo (Ralph Carter Elwood), Dytricho Gėjerio (Diet rich Geyer), Leopoldo Heimsono (Leopold Haimson), Džono Kipo (John Keep) ir Leonardo Šapiro (Leonard Shapiro) darbuose.11 O per porą pastarųjų dešimtmečių tyrėjai, ypač Šeila Fitzpatrik (Sheila Fitzpatrick) ir Ronaldas Sanis (Ronald Suny), siūlė Lenino fenomeną aiškinti ne tik asmenybe, bet ir platesniu Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos valstybiniu bei visuomeniniu kontekstu.12 Ankstesniame darbe pabrėžiau politinį ir organizacinį spaudimą, kuris tam tikrais atvejais Leniną vertė elgtis ne pagal savo norus.13 Netgi Alfredas Majeris (Alfred Meyer) ir Martinas Malija (Martin Malia), kurių darbai įtikinamai pagrindžia ideologijos reikšmę, nepakankamai įvertina kliūtis, ribojusias Lenino laisvę ir saviraišką.14 Taigi Lenino asmenybę būtina nagrinėti atsižvelgiant į jo laikmečio kontekstą. Vis dėlto galime daryti prielaidą, – kurią tikiuosi įrodyti, – kad Lenino įtaka jo laikmečio ir vėlesniems įvykiams buvo lemiama. Mano tikslas ne tik pateikti iš kitų rimtų veikalų išsiskiriančią analizę. Taip pat noriu atskleisti tokią asmens biografiją, kokios iki šiol buvo neįmanoma parašyti. Sovietų valstybė slėpė nuo mūsų istorinį Leniną. Oficialaus įvaizdžio nepatvirtinantys dokumentai ir atsiminimai buvo įslaptinti. Valdant Gorbačiovui, pirmiausia į dienos šviesą buvo ištraukti Lenino giminių ir bolševikų partijos narių atsiminimai, paskelbtos kai kurios revoliucijos laikotarpio Politinio biuro ataskaitos. Apie Leniną jau galėjome sužinoti gerokai daugiau, tačiau iki 1991 metų istorikams nebuvo leidžiama archyvuose pasiskaityti dominančios medžiagos. Tais metais viskas pasikeitė. (Laimei, tą dieną, kai po nesėkmingo pučo prieš Gorbačiovą atsivėrė centriniai
leninas
15
partijos archyvai, viešėjau Maskvoje ir galėjau pasinaudoti nauja istorine laisve.) Netrukus bylos buvo išslaptintos. Tapo prieinami Politbiuro, Centro komiteto, suvažiavimo ir konferencijos protokolų originalai. Buvo galima tyrinėti net 1923 metų Lenino kampanijos dėl Stalino nuvertimo medžiagą. Taigi istorikai sudėliojo išsamesnį Lenino kaip politiko paveikslą. Jau vien tai viliojo naujai pažvelgti į Leniną. O vėliau gauta prieiga prie archyve saugomos Lenino šeimos korespondencijos ir atsiminimų galiausiai paskatino šiam užmojui. Seni įtarimai pasitvirtino. Paaiškėjo, kad netgi Lenino žmonos atsiminimai, pasirodę valdant Gorbačiovui, politiniais sumetimais buvo iškarpyti. Cenzūros neišvengė Lenino sesers, brolio, gydytojo ir slaugių pranešimai. Pagaliau dabar atsirado galimybė parašyti tikrą biografiją. Knyga remiasi prielaida, kad neįmanoma atsieti Lenino revoliucio nieriaus nuo Lenino žmogaus. Neteigiame, kad jo mišri etninė kilmė neturėjo jokios reikšmės. Vis dėlto negali būti, kad vien tai lėmė „antirusišką“ ir „žiaurų“ Lenino būdą. Kalbant apie jo šeimą, verta paminėti, kad jos nariai priklausė visuomenės elito paribiui ir nesėk mingai bandė į jį įsilieti. Kaip ir kitos panašios šeimos Lenino tėvai spaudė vaikus siekti mokslo. Per griežti to meto tėvų reikalavimai vaikus slėgė ir ne vieną palaužė. Leninui sekėsi mokytis, o susiformavęs poreikis sunkiai dirbti ir laikytis terminų išliko iki pat mirties. Paliko įspaudą ir žinių turinys. Dar nebuvo pastebėta, kad Lenino išsilavinimas buvo gilus, bet siaurų sričių, todėl jo sąmonė liko imli įvairioms įtakoms, ypač revoliucinėms idėjoms. Leninas galėjo skaityti užsienio kalbomis, gerbė mokslą, tačiau buvo linkęs priimti bet kokią ideologiją, kuri atrodė tinkama jo meto visuomenei.
16
ROBERT SERVICE
Leninas gebėjo valdyti emocijas. Netgi po vyresniojo brolio egzekucijos kartuvėse jis, nors buvo giliai sukrėstas, elgėsi ramiai. Vėliau atrado nuolatinį pasitenkinimą darbu ir santuoka. Tačiau būta ir audrų. Kai kurios smulkmenos atskleidžia, kad moterys jį viliodavo, ir vienai iš jų – Inesai Armand – pavyko kuriam laikui pavergti vyro širdį. Vis dėlto Leninas daugiausia pats manipuliuodavo moterimis. Naudodamasis jų pagalba jis vieną po kitos vyniodavo jas apie pirštą, taip pat ir žmoną Nadeždą Krupskają atiduodamas ne itin malonių savo seserų malonei. Tos moterys jam pagelbėdavo kasdienėje organizacinėje veikloje. Nors Krupskaja ne visada pasiduodavo jo žavesiui, tačiau dažniausiai ji atlyždavo. Moteris ypač palaikė vyrą nuo 1922 metų, kai jis mirtinai susirgo. Truputį linkęs į hipochondriją Leninas be rūpestingos artimųjų paramos būtų pratrūkęs. Jam visada grėsė proveržis – jis buvo tarsi tiksinti bomba. Intelektinė įtaka jį pastūmėjo į revoliuciją ir šį impulsą dar sustiprino vidinis įniršis. Lenino griaunamoji aistra pranoko meilę proletariatui. Lenino politinis tapatumas buvo neatsiejamas nuo asmenybės bruožų. Iki 1917 metų jis partijoje garsėjo pykčio proveržiais, o prieš mirtį jie taip sustiprėjo, kad ėmė kelti rūpesčių dėl vado psichikos būklės. Tačiau paprastai susitvardydavo ir savo pyktį išreikšdavo kaip tikslingą agresiją. Jis buvo politikas kovotojas. Tai niekada nebuvo slepiama, tačiau tik dabar aiškiau atsiskleidė jo karingas būdas. Netgi ramesniais laikotarpiais, pavyzdžiui, kai jis 1921 metais paskelbė Naująją ekonominę politiką, jo teiginiai ir pasiūlymai buvo beatodairiški. Pasitaręs su kolegomis ir pažįstamais, savo idėjas koreguodavo, tačiau pagrindinių nuostatų niekada nekeitė. Nartus kovotojas, Leninas suvokė laikino atsitraukimo naudą, todėl kartais
leninas
17
būdavo santūrus. Jis keisdavo taktiką, kartais drastiškais būdais – kai iškildavo pavojus netekti valdžios. Tačiau jo mąstysena, susiformavusi XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, iš esmės išliko nepakitusi iki mirties 1924 metais. Ne vienerius metus išgyvenęs vienoje vietoje – Londone, Ciuriche ar Maskvoje – jis nesugebėjo padaryti teisingų išvadų apie aplinką, kurią lengvai pažindavo kiti be jokių įsisenėjusių išankstinių nuostatų. Jis gyveno ir mirė kaip leninistas. Pagrindinių politinių nuostatų požiūriu, Leninas nebuvo chameleonas. Leninas sekė ne tik marksizmu. Žinome, kad kurį laiką jam įtaką darė XIX amžiaus pabaigos rusų socialistai teroristai (narodnikai). Marksizmas ir populizmas iš tiesų nebuvo priešybės – šios ideologijos turėjo daug bendra. Leninas patyrė ir menkesnių veiksnių įtaką. Ilgą laiką jį jaudino ir žavėjo vaikystėje skaitytos knygos, pradedant Dėdės Tomo trobele. Be to, Leninas žavėjosi rusų literatūra – vienas jo mėgstamiausių rašytojų Glebas Uspenskis rašė apsakymus apie rusų valstietiją, kurie sustiprino Lenino abejonę optimistiniu požiūriu į to meto valstiečius. Vėliau jis sėmėsi idėjų iš Makiavelio ir Darvino raštų ir netgi iš atsitiktinių šaltinių, kurių nuostatos galėjo būti priešingos marksizmui. Iš šių veiksnių vienas reikšmingiausių buvo stačiatikių dvasininkas ortodoksas tėvas Gaponas, kritikavęs Romanovų režimą. Marksizmas buvo Lenino mąstymo pagrindas, tačiau šį sutvirtino kitokios idėjos. Leninas visada laikėsi savo esminių nuostatų, tačiau galėjo laisvai pakeisti taktiką, netgi jei tuo suerzindavo kolegas. Priimdamas tam tikrus sprendimus jis visiškai nepaisė aplinkinių. Leninas mėgavosi diskusijomis dėl Spalio revoliucijos, Brest Litovsko sutarties
18
ROBERT SERVICE
ir Naujosios ekonominės politikos, tačiau kaip partijos galva leisdavo bendražygiams ginčytis tarpusavyje, kad nukreiptų kritiką nuo savęs. Jis buvo kone apeliacinis teismas. Tik vienintelį Leniną gerbė visos bolševikų partijos frakcijos, o savo viršenybę jis dar sustiprino patriarchaliniu vadovavimo stiliumi, bent kol leido sveikata. Savo autoritetą jis palaikė rafinuotai, t. y. sugebėjo atrodyti radikalus net siūlydamas nuosaikias priemones. Leninas taip pat galėjo būti apgaulus; siekdamas šią akimirką svarbiausio tikslo sumenkindavo mažiau svarbius klausimus. Negana to, kitus politikus pranoko gebėjimu vienu metu kalbėti skirtingais terminais. Jis mokėjo naudodamasis marksistine terminologija kurti populiarius šūkius. Partijos suvažiavimuose visada skynė pergales. Jis buvo grubus, tačiau įkvepiantis lyderis. Jis nuolat papildydavo savo politinių gudrybių arsenalą, bet niekada neatsisakė pamokomo tono ir keistos tarties. Tačiau asmenybės galia ir ideologinis kryptingumas sustiprindavo jo įtaigumą ir jis išmoko pasitikėti savo instinktais. Vis dėlto Leninas nebuvo visagalis. Jo rūsti asmenybė iš dalies nulėmė ribotą požiūrį į politiką. Leninas, būdamas knygų žmogus – apsigimęs skaitytojas ir rašytojas, – per didelį vargą išmoko kalbėti viešai. O 1917 metais veikė du geriausi XX amžiaus politiniai žong lieriai – bolševikams priešiškas premjeras Aleksandras Kerenskis ir Lenino bendražygis bolševikas Levas Trockis. Įprasta manyti, kad Leninas visada buvo garsenybė, tačiau tai netiesa. Keletas amžininkų jį, 1917 metais grįžusį į Rusiją, matė visiškai kitokį. Apie jo raštus žinojo tik gerai informuoti marksistai. 1917 metais Lenino nuotraukos nespausdino nei Pravda, nei kiti laikraščiai. Netgi per pilietinį karą visuomenė jo beveik nepažinojo. Leninas iš-
leninas
19
garsėjo tik 1921 metais, įvedęs Naująją ekonominę politiką. Kalbant apie Lenino politinę įtaką, svarbu pastebėti, kad jis dažnai neturėdavo lemiamo balso partijai ar vyriausybei priimant svarbius sprendimus. Dėl tremties Sibire ir emigracijos Europoje jis retai galėdavo dalyvauti partijos veikloje. 1917 metais jis negrįžo iki balandžio, o liepą pabėgo į Suomiją, kur išbuvo iki spalio pradžios. Be to, Leninas dažnai sunkiai sirgdavo. Dabar jau žinome, kad nuo pat jaunystės buvo silpnos sveikatos. Jį kamavo opos, migrena, nemiga, rožė. Teko daug vadovaujamojo darbo patikėti kitiems ir, jo nusivylimui, vyresnieji kolegos įrodė, kad gali tinkamai valdyti valstybę be jo. Šiaip ar taip Leninas buvo istorijos kūrėjas. 1917 metų Balandžio tezėse jis išdėstė partijos strategiją dėl valdžios perėmimo, o spalį jau reikalavo tą valdžią užgrobti. 1918 metų kovą jis apgynė šalį nuo Vokietijos sudarydamas Brest Litovsko sutartį. 1921 metais įvesdamas Naująją ekonominę politiką Sovietų valstybę išgelbėjo nuo liaudies sukilimo. Be šių strateginių žingsnių SSRS nebūtų įkurta ir sutvirtinta. Tačiau ne visi Lenino sprendimai buvo naudingi. Ypač neapgalvotas buvo centralizuotos vienpartinės valstybės sukūrimas. Viena didžiausių amžiaus negandų buvo sukurta spontaniškai, be išsamesnių planų. Vis dėlto nevisiškai atsitiktinai. Leninas net improvizuodamas mąstė ir veikė remdamasis savo ilgalaikėmis pagrindinėmis nuostatomis. Jis džiaugėsi savo darbo rezultatais, didžiavosi doktrinomis, partija ir revoliucija ir išliko įtakingas net po mirties. Jis turėjo didžiulę institucinę galią: įsteigė Liaudies komisarų tarybą ir panaikino Steigiamąjį susirinkimą. Įkūrė ČEKA, sušaukė Kominterną. Negana to, darė ideologinę įtaką. Atmetė etikos principus, pateisino
20
ROBERT SERVICE
diktatūrą ir terorą. Leninas vedė politinį avangardą ir palaikė tvirtą valdžią. Jis įtikino partiją, kad jo marksizmas yra tobula ideologija, išreiškianti vienintelę teisingą politiką. Lenino strategija, institucijos ir pažiūros padarė ilgalaikį poveikį Rusijos ir kitų šalių radikaliajam kairiajam socializmui.
PIRMA DALIS ––––––––––––
Sukilimas prasideda Po kokio šimtmečio norėčiau atsikelti iš kapo ir pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. –––––– [ Lenino senelis daktaras Aleksandras Blankas ] ––––––
1
ULJANOVAI IR BLANKAI
1870 metų balandį Volga – didžiausia Europos upė ir svarbiausias pietrytinės Rusijos miesto Simbirsko geografinis objektas – ėmė rodyti pirmuosius pavasario ženklus. Temperatūra pakilo iki 5 °C šilumos. Platus ledo laukas tarp upės krantų pradėjo kilotis ir eižėti. Atėjo pavasaris, atnešdamas džiaugsmą į visus namus, išskyrus vienus Streleckajos gatvėje, kur į pasaulį beldėsi naujagimis. Tėvai Ilja ir Marija Uljanovai jau turėjo du vaikus, o po kelių dienų visa šeima dalyvavo krikštynose Šv. Nikolajaus sobore. Dvasininkas vandeniu pašlakstė kūdikio galvą ir pakrikštijo jį Vladimiru Iljičiumi Uljanovu. Krikšto tėvai buvo Imperijos civilinės administracijos apskaitininkas ir Iljos šachmatų partneris Arsenijus Belokrysenka ir našlė Natalija Aunovskaja, vieno Iljos bendradarbio motina.1 Po krikštynų Ilja Uljanovas išvyko į Sankt Peterburgą dalyvauti pedagoginėje konferencijoje, o gimdyvę Mariją Aleksandrovną paliko naujosios auklės Varvaros Sarbatovos globai. Gyvenimas namuose Streleckajos gatvėje grįžo į vėžes.2 Vladimiras Iljičius Uljanovas istorinėse knygose vadinamas Leninu – pagrindiniu jo slapyvardžiu, kuriuo jis naudojosi per rusų
24
ROBERT SERVICE
revoliucinį sąjūdį. Šį vardą perėmė ir jo doktrina – marksizmas-leninizmas. Tačiau Lenino gimtasis miestas 1924 metais jo garbei buvo pavadintas ne Leninsku, bet Uljanovsku, ir šis pavadinimas išliko iki šių dienų. XIX amžiuje vyravo nuostata, kad tokiose vietovėse kaip Simbirskas įsigalėjęs sąstingis, o visas judėjimas ir šurmulys telkiasi tik Sankt Peterburge. Toks įspūdis kildavo ne tik svetimšaliams. Taip manė ir patys rusai, įskaitant carus, dvasininkus ir intelektualus. Buvo paplitusi nuomonė, kad provincijos gyvenimas nusistovėjęs: esą kuo labiau miestas nutolęs nuo sostinės, tuo jis ramesnis. Iš tiesų Rusijos provincijos miestuose nebuvo ramu. Volgos uoste Simbirske, esančiame maždaug už pusantro tūkstančio kilometrų nuo sostinės, gyventojai visomis išgalėmis stengėsi sudurti galą su galu. Aukščiausia miesto vieta buvo iškilusi virš vandens lygio 137 met rus, tačiau didžioji dalis miesto teritorijos driekėsi 17 kilometrų palei krantą žemumoje. Prieplaukos buvo pagrindinės miesto artelės, jose įvežamos ir išvežamos įvairios prekės. Svarbų miesto plėtros išteklių sudarė žūklė, daugiausia buvo gaudomi eršketai. Simbirskas buvo įsikūręs palei maršrutą, kuris centrinę Rusiją jungė su Kaspijos jūra. Baržų vilkikai, vadinamieji burliokai, įamžinti Volgos valtininko dainoje, aukštyn ir žemyn upe traukdavo sunkius plokščiadugnius laivus. Mieste nebuvo didelių gamyklų. Visą Simbirsko gubernijos pramonę sudarė kelios drabužių siuvyklos ir senoji Simbirsko spirito varykla. Nors vyko nuolatinė prekyba su Osmanų imperija ir Persija, Simbirskas nepanėšėjo į tokius ekonominius centrus kaip Sankt Peterburgas ir Maskva. Nebuvo nei metalurgijos fabrikų, nei jokių svarbesnių užsienio įmonių. Dauguma namų buvo mediniai,
leninas
25
ir beveik nesimatė imperijos sostinėms būdingų architektūrinių puošmenų. Antras ekonomikos ramstis buvo žemės ūkis. Valstiečių produkciją supirkdavo Simbirske ir kituose miestuose įsikūrę verslininkai. Pagrindinė grūdinė kultūra buvo rugiai. Taip pat augindavo bulves, kviečius, avižas ir miežius. Tradicinius gubernijos valstiečių ir dvarininkų santykius smarkiai sukrėtė 1861 metais caro Aleksandro II pasirašytas įsakymas dėl baudžiavos panaikinimo, valstiečiams suteikiantis asmeninę laisvę nuo žemvaldžių. Tačiau žemės paskirstymas Simbirsko valstiečiams buvo itin nenaudingas. Dirbama žemė Pavolgyje buvo derlinga kaip ir kitose Rusijos vietose, tačiau didelė dalis priklausė dvarininkams. Todėl retas valstietis galėjo išgyventi vien iš savo ūkio ir daugelis prisidurdavo įvairiais amatais. Simbirsko krašte vešėjo miškai, todėl čia vyravo medienos apdirbimas ir prekyba jos dirbiniais. Buvo gaminami ir parduodami mediniai vežimai, ratai, rogės, lopetos ir kiti buityje naudojami daiktai. Rinkdavosi spalvingi turgūs, didžiausias buvo Simbirsko Sbornajos turgus, kur galėjai gauti visko, kas tik gaminama gubernijoje. Didžioji dauguma Simbirsko gubernijos gyventojų – 88 procentai – priklausė rusų Stačiatikių bažnyčiai (pačiame Simbirske – net 97 procentai). Du procentai buvo laikomi visokio plauko „sektantais“ – taip oficialiai vadinti krikščionys, nepriklausę Stačiatikių bažnyčiai. Tarp šių buvo vadinamieji sentikiai, atmetę liturgijos ir apei gų reformas, kurias XVII amžiaus viduryje įvedė caras Aleksejus. Gubernijoje gyveno ir krikščionių, išpažįstančių svetimšalių atneštą tikybą, pavyzdžiui, liuteronų ir katalikų. Be to, buvo apie 400 žydų. Antroji pagal dydį gyventojų grupė po stačiatikių – musulmonai –
įsigykite
knygą dabar