Beviltiškiems romantikams. Ir nenorintiems tokiems būti.
1 EIDENAS
Meilė – tai melas.
Bent jau taip skelbiama virš durų. Užrašas išraitytas didelėmis įmantriomis raidėmis. Jį supa širdelės, o apatiniame kairiajame kampe – lūpdažio žymė. Primena šūkį, kreivai kabantį vidurinės mokyklos koridoriuje, o ne atvirai skelbiantį apie žmonijos nuosmukį kavinukėje rytinio darbymečio metu.
Nestinga ir kaspinų. Raudoni ir balti tįsta nuo šalia lango kabančių krepšelių. Kas kartą kam nors įsmukus iš lauko jie audringai sušvytruoja ir vėl liūdnai nukąra vos tik durims užsivėrus.
Raukydamasis žvelgiu į raudoną balioną, ant kurio nenutrinamu žymekliu nupieštas iksas. Laukdamas, kol Džeksonas grįš prie staliuko, glostau barzdos šerius ant žandikaulio. Moteris, nešina nedidelės valstybės dydžio krepšiu, vožteli juo man į pakaušį. Susinėręs ant krūtinės rankas saugodamas ramybę ištiesiu kojas taip, kad užimtų pusę praėjimo. Jei Džeksonas greitai negrįš, tikriausiai pradėsiu doroti druskinę. Vos tik mums prisėdus pareikalavau ragelio, dviejų beigelių ir kavos puodo, dydžio sulig mano
galva. Tai mokestis už tai, kad tokią nepadoriai ankstyvą valandą ištempė mane iš lovos.
Įprastai po naktinės pamainos esu pernelyg išvargęs, kad prisiversčiau atsikelti anksčiau nei dešimtą. Vis dėlto Džeksonas užsispyrė, o kai to nepakako, perėjo prie grasinimų. Jo kalba pernelyg pribloškė, kad sugalvočiau tinkamą pasiteisinimą. Per ketverius bendro darbo radijo stotyje metus niekada negirdėjau Džeksono pikto, ką jau kalbėti apie grasinimus sužaloti, jei nesutiksiu pasimatyti knygyno kavinukėje už poros kvartalų nuo mano namų.
Aštuntą valandą būk „Machinacijose“, pareikalavo. Kitaip aš tave susirasiu.
Užslėpti grasinimai taip išblaškė, kad nė nepasivarginau paklausti, kokia kavinė pavadinama „Machinacijomis“. Pavadinimas galbūt tinkamas piratų laivui. Tikrai ne kavinei.
Džeksonas alkūnėmis skinasi kelią per būrelį žmonių, kovojančių dėl vietos prie prekystalio, ir ant vienos rankos balansuodamas padėklą įsitaiso krėsle priešais mane. Ant languotų marškinių apsivilkęs pilką megztuką, rankoves atsiraitojęs iki alkūnių. Atrodo nepriekaištingai tvarkingas, nė plaukelis negula ne savo vietoje. Lažinuosi, kad keliasi penktą, šeštą jau pabaigia mankštą, o septintą verdasi hipsterišką kavą. Aš vilkiu marškinėlius, kuriuos radau užmestus ant lovos rėmo. Kone neabejoju, kad jie sutepti makaronų padažu.
Čia atvykus pavyko užsiimti staliuką, nors viliojamai atrodo ir minkšti krėslai antrame aukšte, supami lentynų, nuo lubų iki pat grindų prikimštų skaitytų knygų. „Machinacijos“ ne tik švenčia meilės nuosmukį; pasirodo, čia gausus literatūros pasirinkimas ir visame mieste skaniausi krafinai. Kad ir kas tai būtų.
Džeksonas nekantraujančiu veidu tiesia man kavos puodelį.
– Matei užrašą?
– Jį sunkoka pražiopsoti. – Vėl pakeliu žvilgsnį į šūkį virš durų ir jį supančias dekoracijas. – Begalviai Kupidonai –šaunus akcentas.
Džeksonas nuo padėklo nukrauna likusias gėrybes.
– Kiekvienais metais čia švenčiama Antivalentino diena. Pamaniau, tau patiks.
Patiks atrodo kiek stiprokas žodis kalbant apie demoniškus Kupidonus, nukarusius nuo lubų. Nesugebu liautis spoksojęs į artimiausią. Kažin kaip per skerdynes jam pavyko išsaugoti galvą. Dabar akys mane seka.
– Pamaniau, derės prie tavo nuotaikos. – Džeksonas kilsteli antakius krumpliais stumtelėdamas akinius aukščiau ant nosies. – Supranti. Šūdinos tavo nuotaikos.
Pradėjęs darbą 101.6 LENGVAI FM Džeksonas nė už ką nebūtų kasdieniškame pokalbyje pavartojęs žodžio šūdinos. Panašu, kad pastaruosius trejus metus kartu leidžiami vakarai paliko žymų pėdsaką.
– Subtilu, – suniurzgu. Siekiu beigelio, bet apsigalvojęs verčiau nusitaikau į ragelį. – Ar todėl čia ir esu? Nori pasikalbėti apie mano nuotaiką?
– Apie ką dar galėtume kalbėtis?
– Nežinau. – Knebinėju keptą skanėstą. – Pamaniau, nori drauge papusryčiauti. Aptarti, kas naujo. Elgtis, kaip elgiasi draugai.
– Kaip patogu. Kad esame draugai, prisimeni, kai mėgini nuo ko nors išsisukti.
– Neišsisukinėju, – aikštingai suniurnu.
– Dar ir kaip išsisukinėji. O aš norėjau krafino, bet juos išpardavė jau prieš valandą.
Stoja slogi tyla. Užuomina, kad, jei būtume susitikę pusę aštuonių, kaip Džeksonas ir siūlė, jis dabar su džiaugsmu dorotų savo mėgstamą kepinį. Atsikrenkštęs padaliju ragelį pusiau.
– Atsiprašymas už neparagautą krafiną.
– Atsiprašymas priimtas. – Džeksonas pačiumpa pusę ragelio. – O dabar aptarkime, kodėl kiekvieną vakarą, nuo aštuonioliktos valandos iki vidurnakčio, kai turėtum dalyti patarimus meilės klausimais, tavo balsas skamba it iš kūno būtų siurbiama siela. Per tave nukenčia ir mano pranešimai apie orus.
– Tavo pranešimams apie orus viskas gerai, – suniurnu. Esu kone įsitikinęs, kad Džeksono kas valandą skaitomi pranešimai apie eismo ir orų sąlygas yra populiariausia mūsų laidos dalis. – Nežinau, ką tau pasakyti. Patarimai išseko. – Tapau įmantriu autoatsakikliu. Imliu beformiu dariniu, klausančiu, kaip žmonės lieja jausmus. Po šešerių metų vedant „Širdies stygas“, Baltimorės patarimų meilės klausimais laidą, supratau, kad žmonės nenori girdėti, kaip pataisyti gyvenimus, nenori atsakyti už savo veiksmus. Jie tik trokšta klausytis patys savęs ir pateisinti savo narcisistinius poelgius.
Taip pat nori dvidešimt šešias minutes ir trisdešimt dvi sekundes skųstis, kai vyras neteisingai ištuština indaplovę.
Atsidūstu.
– Nerimauji, kad mano požiūris pakenks laidai.
Džeksonas raukosi. Abipus lūpų išryškėja nematytos raukšlelės. Vienu pokalbiu pasendinau jį dešimtmečiu.
– Ak, tai jau seniai praeityje, bičiuli. Žinau, kad kenkia laidai. Šis pokalbis apie tave, Eidenai. Pamatas tos draugystės, apie kurią dažnai mėgsti užsiminti, bet taip retai pritaikai praktikoje. – Džeksonas stabtelėjęs pasikaso
žandą. – Be to, Megė minėjo, kad jei visiems ir toliau teks ant pirštų galiukų stypčioti aplink tave ir trapiuosius tavo jausmus, pati išspardys tau subinę.
Megė, mūsų viršininkė radijo stotyje, niekada nevynioja žodžių į vatą.
– Štai ir tiesa, – atsidūstu.
– Eidenai. – Džeksonas palinksta į priekį. Raukosi visu veidu. – Tiesioginiame eteryje išvadinai žmogų šūdžiumi.
– Nes tas vyrukas ir buvo tikras šūdžius. – Pamirkau ragelį kavoje. Dalis gėrimo pro mano nuskelto puodelio kraštą nuvarva ant visko mačiusio stalo. Stipresnį emocinį ryšį jaučiu su ta išlieta kava, nei su žmonėmis, per pastaruosius tris mėnesius skambinusiais į radijo stotį. – Moteris jis prilygino galvijams, Džekai.
Džeksonas krūpteli.
– Žinau. Bet juk ir anksčiau esi susidūręs su tokiais skambučiais. – Man raukantis draugas iškelia rankas ragindamas: Po velnių, atsipalaiduok. – Nesakau, kad jis buvo teisus. Akivaizdu, jis tikras avigalvis, bet seniau mokėdavai su tokiais žmonėmis susitvarkyti. – Džeksonas palinksta artyn. Akys man virš peties šauna į aplink besibūriuojančius žmones. Pritildo balsą. – Nepradėdavai labai kūrybingos ir išsamios prakalbos, kur jiems susikišti savo nuomonę. Megė laukia skambučio iš Federalinės ryšių komisijos. Vienintelė viltis išsisukti – pokalbis vyko po dvidešimt antros valandos. O aš įsikišau su skubiu pranešimu apie orus.
Įsikišau yra mandagus būdas apibūdinti, kaip įsiveržė į pranešėjo kabiną ir išplėšęs mikrofoną pradėjo kalbėti apie žemo slėgio sritis.
Ranka pasitrinu žandikaulį.
– Pranešei apie besiartinančią audrą. Nebuvo jokių audrų.
– Sumelavau, – jis triukšmingai kužda. – Eidenai, privertei mane meluoti apie oro sąlygas.
Mėginu nesijuokti. Žinau, kaip rimtai Džeksonas žvelgia
į savo darbą. Svajojo įsidarbinti Nacionalinėje orų agentūroje, bet teko mesti koledžą ir perimti mažųjų sesučių globą, mamai nusprendus prisijungti prie klajojančios lūpinių armonikėlių trupės. Jis mergaitėmis pasirūpino. Nusprendė, kad jos nusipelnė bent šio to stabilaus gyvenime.
Džeksonas dėbso į mane.
– Kas su tavimi dedasi?
Toliau mirkau ragelį į kavą. Nesugebu liautis.
– Nežinau.
– Tau trūksta kantrybės.
– Taip.
– Esi irzlus.
– Taigi.
– Ūmus ir atgrasus.
– Atrodo kiek perdėta, bet tebūnie.
Džeksonas kilsteli antakius it sakytų: Pavadinai žmogų
šūdžiumi, o tada per visą patalpą paleidai kavos puodelį it varžytumeisi atrankoje į Olimpines žaidynes.
– Problemos su šeima? – atsargiai teiraujasi. – Ar mama...
– Jai viskas gerai, – pertraukiu. – Jaučiasi gerai. Vėžys visiškai išgydytas. Visiems viskas gerai. – Prieš šešis mėnesius gerai atrodė nepasiekiama. Gerai yra pernelyg santūrus žodis apibūdinti tą palengvėjimo balioną, kylantį po mano šonkauliais kiekvieną kartą pagalvojus, kaip nedaug trūko, kad netekčiau motinos. Dar kartą. Kaip sumautai siaubinga buvo stebėti ją kapanojantis iš ligos gniaužtų. Ir vėl.
Į smilkinį įrėmęs krumplius mėginu ištrinti vaizdus, kaip smulkus mamos kūnas atrodė ligoninės lovoje, su vamzdeliais, vinguriuojančiais iki rankos, ir netvirta šypsena veide.
Viskas gerai, Eidenai, brangusis. Man viskas gerai. Papurtau galvą. Vėžys nugalėtas. Gydytojai nusiteikę viltingai. Vėžys nugalėtas. Atsikrenkštęs pakeliu į Džeksoną akis.
– Mama ir tėtis švenčia keliaudami po pakrantę. Kelionę planuoti pradėjo dar gydantis, dabar planą įgyvendina.
Jie vis siunčia man nuotraukas, kuriose pozuoja prie skirtingų valstijų ženklų. Išsišiepę Delavero paplūdimyje, susisupę į šiltas striukes. Su derančiomis apsitrynusiomis beisbolo kepurėlėmis Niujorke. Mama, priešais sulinkusį Niu Džersio ženklą prie krūtinės spaudžianti sliekų formos guminukų maišelį. Ant tik pradėjusių ataugti plaukų – megzta kepurėlė. Tėvų veiduose – netramdomas džiaugsmas.
– Nusiminei, nes praleidai kelionę? Ar todėl elgeisi kaip šunsnukis?
Papurtau galvą.
– Ne. Džiaugiuosi dėl jų.
– Tai kas tuomet? – neatlyžta Džeksonas. – Kas su tavimi dedasi?
Apsuku kavos puodelį ratu. Viskas blogai. Taip blogai, kaip Džeksonas ir mano. Nežinau, kaip paaiškinti siaubą, kurį pajuntu kiekvieną kartą studijoje sėsdamas į pranešėjo kabiną. Ar tirštą, sunkų jausmą, prislegiantį it akmuo kiekvieną kartą, kai spusteliu mirksintį raudoną mygtuką, leidžiantį man kreiptis į klausytojus. Tai tartum maudimas. Tuštuma. Nežinau. Jei mano tėvai yra tikras džiaugsmo pavyzdys, tai aš – egzistencinio siaubo portretas. Seniau labai
mėgdavau šnekėtis su žmonėmis. Klausytis jų istorijų, dalytis savosiomis. Pajusdavau su jais ryšį.
Tačiau dabar esu tiesiog... išsekęs.
– Nežinau, – suniurnu. – Man tiesiog... – sunku , pamanau, bet bijau žodį ištarti balsu. Bijau paversti jį tikru. Man sunku, bet nenumanau, kaip tai pakeisti. Ar apskritai įmanoma pakeisti. Man regis, aš... Manau, įmanoma, kad lioviausi mylėti meilę. Buvau nudegintas pernelyg daug paviršutiniškų skambučių. Įskaudintas šūdinų aplinkybių, kliuvusių šeimos nariams. Atrodo, kiekvieną kartą pradėjus tikėtis ko nors gero visu svoriu užgriūva realybė. Jau nebežinau, kaip būti viltingu žmogumi.
Paprasčiau juo nebūti.
Atsiplėšiu gabalėlį ragelio.
– Gal vertėtų pamąstyti apie darbo keitimą.
Tarp Džeksono antakių išryškėja griovelis.
– Taip nemanai.
Gūžteliu pečiais.
– Nežinau, žmogau. Iš dalies manau. – Sudedu ant stalo alkūnes. – Girdėjai Megę darbuotojų susirinkimuose. Laidos reitingas prastas. Rėmėjų gerokai sumažėję. Sulaukiame per pusę mažiau skambučių, ir visi jie...
– Sudėtingi? – Džeksonas pasiūlo variantą.
– Apgailėtini, – užbaigiu.
Esame romantinė laida be menkiausio romantikos lašelio.
Džeksonas atsilošia kėdėje.
– Žinau, bet... Megė turi idėjų. Siūlė gausybę naujų, vilčių teikiančių segmentų. Laidą pavertė tinklalaide, kad žmonės galėtų klausytis kada užsimanę.
– Tinklalaidė turi keturiolika prenumeratorių, – primenu. – Viena jų – mano mama.
Džeksonas prunkšteli.
– Trys iš jų yra mano seserys.
„Širdies stygos“ jau kelis mėnesius nesutraukia padoraus klausytojų skaičiaus. Laikomės vos ne vos.
Triukšmingai atsilapoja kavinukės durys, tarp stalų nuvilnija smarkus vėjas. Taip arti uosto esame it poliarinio viesulo sūkuryje. Nuo arčiausiai durų sėdinčių žmonių staliukų sutartinai pasigirsta skundai, ir durys vėl užsitrenkia. Varpelių dzingsėjimas užgožia skundus. Į mane dėbso pašėlusiai siūbuojantis Kupidonas demoniškomis akimis. Strėlė lanke nukreipta tiesiai man tarp akių.
Poetiška.
– Radijas niekada nebuvo mano ilgalaikis planas, – pamažu prabylu. – Gal taip visata man sako judėti pirmyn.
Džeksonas ištiesia ranką virš stalo ir pačiumpa ragelio likučius. Leidžiu jam taip elgtis.
– Pradėjai tikėti visatos siunčiamais ženklais? Tas pats vyrukas, prunkštelėjęs, kai Megė pasiūlė retkarčiais perskaityti horoskopus?
– Na, horoskopai yra tikras absurdas.
Džeksonas pavarto akis.
– Tipiškas Jautis.
Nepaisau jo.
– Kas nors privalo pasikeisti. Manau, keistis turiu aš.
Kažkas man už nugaros braunasi prie prekystalio ir suvaro alkūnę tarp mano menčių. Sudejavęs pasislenku pirmyn.
– Ar jau baigei Megės užsakytą tardymą? Ar galiu eiti atsinešti dar vieno ragelio?
Džeksonas tvirtai suspaudžia lūpas.
– Žinoma. Pranešiu jai, kad nežinai, kas dedasi, nenumanai, ar liksi dirbti laidoje, ar apskritai dar mėgsti žmones, nors vedi populiariausią Baltimorės vėlyvo vakaro radijo laidą.
– Seniau buvo populiariausia, – suniurzgu sukiodamas pustuštį kavos puodelį, svajodamas, kad jis stebuklingai savaime prisipildytų. – Man regis, dabar populiarumu jau atsiliekame nuo visuomeninio transliuotojo laidos. Tai apie kates.
– „Šauniausios katytės“?
– Būtent šios.
Džeksonas atrodo sutrikęs.
– Ji rimtai apie kates?
Dėbteliu.
– O apie ką dar galėtų būti, Džekai?
– Katytės yra dviprasmiškas terminas, – ginasi draugas. –O laida transliuojama vėlai vakare. Liaukis į mane šitaip dėbsojęs.
Gerdamas paskutinį kavos gurkšnį prunkšteliu. Per „Šauniausias katytes“ grojamos dainos, kuriose būtinai pavartojamas žodis katė. Likusi laidos dalis skirta kraikams palyginti ir patarti, kur Baltimorėje rasti geriausios katžolės. Laida keistai raminanti.
Mačiau jų statistiką. Klausytojų skaičius trigubai lenkia mūsiškį.
Atsidusęs susmunku kėdėje vos išvengdamas rankinės smūgio į pakaušį. Nuo mūsų atvykimo klientų kavinukėje nesumažėjo. Prie prekystalio grūdasi net daugiau žmonių, mėginančių pabėgti nuo sunkių debesų, besiritančių virš vandens. Antras lofto aukštas taip pat sausakimšas. Žmonės atvertę knygas sėdasi ir ant grindų.
– Manyk, kad savo pareigą atlikai, – suniurnu stebėdamas pilkšvą dangų lauke. Vasaris Baltimorėje – šlykštus mėnuo. Nemanau, kad tie begalviai virš galvų nukarę Kupidonai pagerina nuotaiką. – Buvau deramai išbartas. Ir panašiai.
– Ne toks buvo mūsų pokalbio tikslas.
Suprantu, kad ne toks, bet vis tiek apima gėda. Nesitikėjau, kad dar kas nors pastebėjo mano vis silpstantį entuziazmą. Žinoma, smarkiai susierzinus sviesti kavos puodelį per kambarį nebuvo labai subtilu.
– Žinau, – užtikrinu. Džeksonas yra geras draugas. Tikriausiai pasisiūlė pasidomėti, kaip laikausi, nes jam rūpiu.
Draugystė, kaip jis tiksliai įvardijo. – Pasistengsiu pasitempti. Esi teisus. Gal tinklalaidė bus naudinga. Pagalvosiu naujų idėjų. Gal pavyks sukurti naujų koncepcijų.
– Gal dar išmėgink meditaciją, – pasiūlo Džeksonas. –Turiu programėlę, kurią galėtum išbandyti.
Jis prasižioja norėdamas dar šį tą pasakyti, bet nuo detalių apie jo meditacijos pratybas mane išgelbsti staigus, ausis rėžiantis rūko sirenos gausmas. Pusė kavinukėje susirinkusių žmonių krūpteli; likusi pusė džiūgauja. Mūsų stalelis pasidalija pusiau.
– Po velnių, kas čia dedasi?! – delnais užsispaudęs ausis perrėkiu stiprėjantį triukšmą.
– Jei daugiau nei dukart tenka ką nors kviesti, kad atsiimtų gėrimą, įjungia sireną. – Džeksonas toliau maišo arbatą tartum nieko ypatingo nevyktų. Tartum kasdien girdėtų kurtinamą sireną. Gal taip ir yra. – Dabar, kai tylu, neabejoju, kad baristė vėl suriks vardą.
Kitoje prekystalio pusėje išdygsta šviesi galva. Surauktame veide pabrėžtina neviltis, dešinėje rankoje laiko itin
didelį ledinės kavos puodelį. Kilsteli jį virš galvos vos nevožtelėdama plinkančiam vyrui, panardinusiam nosį į knygą minkštais viršeliais.
– Bruksas Robinsonas! – rikteli balsu, garsumu kone prilygstančiam rūko sirenai. – Balinta kava Bruksui Robinsonui.
Minia prasiskiria, maišosi, juda. Žmonės, pasislėpę tarp knygų lentynų lofte, kyšteli nosis pro turėklą. Girdėti susidomėjimą išduodantys kuždesiai. Bruksas Robinsonas –svarbus vardas Baltimorėje.
– Kaip manai, tai tikrai jis? – pasiteirauja Džeksonas.
Sėdėdamas prie staliuko sukiojasi mėgindamas geriau įsižiūrėti.
– Abejoju, ar trečias pagal rezultatyvumą visų laikų trečiosios bazės gynėjas antradienio rytą knygyne, švenčiančiame Antivalentino dieną, pirktų balintą kavą.
Džeksonas gūžteli pečiais.
– Niekada negali žinoti.
Susikryžiuoju rankas ant krūtinės.
– Jei paaiškės, kad tai jis, paklauskime, gal norėtų dalyvauti seniau populiariausioje Baltimorės vėlyvo vakaro radijo laidoje.
Džeksonas šypsodamasis atsigręžia į mane.
– Štai koks puikus nusiteikimas. Mąstydami pozityviai sugebėsime šį laivą išvairuoti.
Neatsakau. Mano nuomone, laivas jau nugrimzdęs vandenyno gelmėse.
EIDENAS VALENTINAS: Ar kada nors susimąstote, kokia visa to prasmė?
SKAMBINANTYSIS: ...Ką?
EIDENAS VALENTINAS: Kokia visa to prasmė? Ką mes čia veikiame? Ar tiesiog gyvename ir tikimės geriausio? [pauzė].
SKAMBINANTYSIS: Klausiau, ar derėtų dažniau dovanoti merginai gėlių?
EIDENAS VALENTINAS: Gėlės miršta. Viskas miršta.
SKAMBINANTYSIS: Maniau, tai romantinių patarimų linija.
2
LIUSĖ
Kažkas yra koridoriuje.
Vis išgirstu krebždesį, kuždesį, ar... kažką panašaus į drabužius, besisukančius džiovyklėje su sauja centų, kuriuos Maja nežinia kodėl vis palieka kišenėse. Tylus krebždesys, tada garsus dunkstelėjimas.
Nežinau, kas, po paraliais, ten vyksta.
Nuleidžiu knygą ant krūtinės ir sėduosi lovoje. Kas kartą, kai pamanau tik įsivaizdavusi, išgirstu vėl. Tačiau Majos kambaryje tamsu, o vienintelės kitos durys toje koridoriaus pusėje yra skalbinių spinta, kurios niekada nepavyko praverti daugiau nei per dešimt centimetrų. Joje laikome rankšluostėlius. Ir nosinaičių dėžutes, kurių taip ir nepavyksta išsitraukti. Kitus smulkius daiktus, kuriuos pasiseka įkišti pro tarpelį.
Dievulėliau. Ar mūsų skalbinių spintoje vaidenasi? Ar joje tūno bloga linkinti dvasia, siuntanti dėl mano negebėjimo sulankstyti paklodę su guma? Jei namuose vaidenasi, sudeginsiu juos iki pamatų. Mudvi su Maja persikraustysime į kavinukę kitapus gatvės. Drabužiai atsiduos beigeliais ir pernelyg stipria kava, bet bent nebūsime apsėstos.
Išsliuogusi iš lovos pasičiumpu tuščią arbatos puodelį, užsimoju it ginklu. Neįsivaizduoju, kaip jį panaudočiau akis į akį susidūrusi su miglotu Viktorijos laikų moters siluetu, sklendžiančiu mano koridoriumi, bet pasijuntu padėtį valdanti. Bent truputį.
Iškišu galvą pro duris, žvilgteliu į laiptus, vedančius prie laukujų durų. Įsitikinu, kad durys užšautos skląsčiu. Pro simetriškus vitražus duryse besiskverbianti auksinė lauko žibintų šviesa mūsų nediduką prieangį nudažo neryškių šviesų kaleidoskopu.
Čia viskas taip, kaip ir turi būti. Mūsų batai tvarkingai išrikiuoti po kabliukų eile ant sienos. Mano darbinis krepšys pūpso šalia Majos kuprinės.
Nematyti nieko grėsmingo ir vaiduokliško.
Vėl išgirstu tą garsą. Jis sklinda iš arčiau, ne iš galbūt vaiduoklių apsėstos skalbinių spintos. Staigiai pasuku galvą į Majos kambario duris. Tarpe tarp grindų ir durų nežinia kas įkišta. Kažkas tamsiai mėlynos spalvos, kaip pledas ant Majos lovos. Pro medį skverbiasi dar vienas garsas. Šįkart tai juokas. Skamba tiksliai taip, kaip mano dvylikametės dukters. Mano dvylikametės dukters, kuri turėtų miegoti lovoje užsiklojusi pledu, o ne su kažin kuo šnekėtis ar juoktis.
Ant pirštų galiukų sėlinu prie jos kambario ir prispaudžiu ausį prie durų. Kai Majai buvo aštuoneri, nudažėme jas šviesiai rožine spalva, papuošėme žėrinčiomis žvaigždutėmis. Kai dukrai sukako vienuolika, nusprendė tokio vaizdo nekenčianti. Mėginau žvaigždes nulupti, bet didžiausios užsispyrėlės vis dar laikosi netoli viršutinio krašto, kur nė viena nepasiekiame. Išblukę krašteliai užsirietę.
– Nežinau, – pro duris girdžiu prislopintą Majos balsą. –Nesu tikra, kad mama dėl to apsidžiaugtų. – Stoja ilga tyla. –Na, taip. Tavo tiesa. Šiuo metu jos čia nėra. Mes jau taip toli nuėjome.
Kas tie mes? Ir kur jie taip toli nuėjo? Mano širdis ritasi į kulnus, gerklę sukausto panika. Staiga prisimenu visas internete skaitytas siaubo istorijas apie paauglius. Siekiu durų rankenos. Iš manęs liko tik baimės pažadintos cheminės reakcijos. „Mentos“ ledinukas, įmestas į kolos butelį, grėsmingai šnypščiantis. Atlapoju duris it ant nerimo debesies sklandydama virš savo kūno. Mano puodelis nežinia kaip atsiduria kitoje kambario pusėje, minkštoje, patogioje kėdėje, kurioje įsitaisiusi Maja mėgsta skaityti. Kone neabejoju, kad mano širdis lekia kartu su juo.
Man staigiai išdygus kambaryje Maja iš visų plaučių surinka. Antklodė, po kuria guli susisukusi, sukruta virš lieso jos kūnelio. Mėgina po antklode slėpti telefoną, bet nuplėšusi ją sviedžiu ten pat, kur puodelį. Oficialiai tapau baisesne už vaiduoklį skalbinių spintoje. – Su kuo kalbiesi?! – surinku.
Nerimas graužia gerklę, po juo justi verianti baimė. Įkūniju maždaug nulį procentų išminties iš tų švelnios tėvystės knygų, kurias vis ėmiau iš bibliotekos, kai dukrai sukako šešeri. Nieko negaliu padaryti.
Mano dukra vidury nakties pakuždomis kalbasi mobiliuoju telefonu ir tai slepia. Taip prasideda visos kriminalinės laidos.
Maja nieko neslepia. Išsako man visas mintis, šaunančias į mieląją galvelę. Net kai beviltiškai trokštu, kad ką nors nutylėtų. Vienintelį kartą man melavo mokydamasi trečioje
klasėje. Tada pradėjo stebuklingai išgaruoti visi jos pinigai pietums. Pasirodė, kad visai klasei pirkdavo minkštus riestainius. Kiekvieną dieną. Vadindavo tai riestainių švente.
Pasakiau, kad šitai turi liautis, ir ji kone dvi savaites prie vakarienės stalo patyliukais dėl to ašarodavo.
Maja geras vaikas. Minkštos širdies. Ruošia namų darbus. Padeda namuose. Susitaiko su mano kartais keistomis darbo valandomis ir vidury nakties slapta nesikužda su nepažįstamaisiais.
Siekiu jos telefono, bet ji pakreipia jį taip, kad nepasiekčiau, glaudžia prie krūtinės. Samanų žalumo akys – visai tokios kaip mano – iš baimės išsiplečia.
– Ne, – sukužda. – Negali to daryti.
Kitame linijos gale girdžiu tylų balsą. Tonas sakinio gale pagarsėja tartum uždavus klausimą. Pašnekovo balsas gilus. Tai vyro balsas.
Vyras, vidury nakties besikalbantis su mano nepilnamete dukra jos mobiliuoju telefonu.
– Maja. – Stengiuosi įkvėpti pro nosį, iškvėpti pro burną. – Duokš telefoną.
Jos pirštai tvirčiau surakina dėkliuką.
– Viskas ne taip, kaip galvoji, – sukužda.
– Nė nenumanai, apie ką šiuo metu galvoju.
– Numanau. Veidas byloja apie kriminalines laidas. Tikriausiai mąstai, kad reikėjo atidžiau stebėti mano veiklą internete, bet aš tau sakau, kad viskas ne taip, kaip manai. –Nenuleisdama nuo manęs žvilgsnio dukra pamažu kelia telefoną prie ausies. Jaučiuosi it būtume atsidūrusios vieno iš tų itin žiaurių filmų, kuriuos mano vaikystėje vis žiūrėdavo tėtis, kulminacijoje. Blogietis nukoręs nuo dangoraižio
krašto laiko mielą, pūkuotą šunelį. Nežinau, esu blogietis ar šuo.
– Palauk sekundėlę, – Maja paprašo vyriško balso kitame linijos gale.
Man trūkčioja akis. Esu blogietė. Neabejotinai blogietė, o dabar vystosi istorija, kaip tokia tapau.
– Neturi jokių sekundėlių. Duokš telefoną, – reikalauju kaip įmanydama ramiau. Nepakankamai ramiai, sprendžiant iš to, kaip Maja krūpteli. Linkteli, tada papurto galvą, vėl linkteli.
– Gerai, – vis dar linksėdama suniurna pati sau. – Viskas klostosi kiek greičiau, nei man patiktų, bet susitvarkysiu.
– Su kuo susitvarkysi? – amteliu.
– Su šiuo telefono skambučiu, – sako Maja, iškeldama telefoną ir jį papurtydama. Skambutis trunka jau maždaug dešimt minučių, tai pamačius širdis vėl įsisuka dar vienoje panikos spiralėje. Maja su nežinia kuo šnekasi jau dešimt minučių, o aš gulėjau lovoje ir svarsčiau, ar įmanoma, kad skalbinių spintoje vaidenasi. – Čia tau.
– Ką?
– Telefono skambutis. Jis tau, – ramiai pakartoja dukra. Gyvenime bendrauju su keturiais žmonėmis, vienas jų yra šiame kambaryje.
– Šaunu. Tokiu atveju duokš man telefoną.
– Aš tik... – Maja suspaudžia lūpas. – Pabandyk, gerai? Neužverk proto.
Protas bus visiškai atviras, kai vidury šio miegamojo man sprogs galva.
– Duokš telefoną.
– Gerai. – Maja pasislinkusi ant lovos krašto paduoda jį man. It išminavimo specialistė. – Šaunu. Ačiū, mama. Tu visų geriausia.
– Nepataikauk, – iškošiu pro sukąstus dantis. Ji man iškelia virpančius nykščius.
Glaudžiu telefoną prie ausies. Alsuoju it drakonas. Ar serijinis žudikas. Drakonas serijinis žudikas. Mėginu širdies ritmą apraminti giliais, švokščiamais įkvėpimais, bet nemanau, kad padeda.
– Kas... – apsilaižau lūpas, mėginu prabilti ne gergždžiančiu balsu. Noriu kalbėti galingai. Bauginamai. – Po velnių, su kuo kalbu?
Kitame linijos gale stoja tyla. Girdžiu prislopintą garsą. Gal kosulį. Arba juoką.
Visa mano baimė susitelkia į mažutį kamuoliuką, iš manęs telieka įsiūtis.
– Ar pasakiau ką nors juokingo?
– Neabejoju, kad po sekundėlės suprasi, kas mane pralinksmino, – prabyla nepažįstamasis kitame linijos gale.
Neatrodo smarkiai nustebęs dėl to, kad mergaitė, su kuria šnekučiavosi, staiga virto ugnimi besispjaudančia moterimi. – Labas. Mano vardas Eidenas.
– Gerai, Eidenai. – Pažvelgiu į dukrą, po savimi pakišusią kojas, sėdinčią ant paties lovos kraštelio, pečius apsigaubusią pledu su undinėlėmis. Sumirksėjusi regiu ją ketverių metukų, į nelygias uodegėles surištais plaukais, virš grindų maskatuojančią basomis kojomis. Vėl sumirksėjusi matau ją artėjančią prie paauglystės, stebinčią mane įdėmiu žvilgsniu. – Kodėl vakare, laikrodžiui rodant
keturiasdešimt dvi minutes po dešimtos valandos, kalbiesi su mano vaiku?
Vėl stoja tyla.
– Ar patikėtum, jei pasakyčiau, kad ji paskambino man?
– Man nerūpi, ar tai ji paskambino tau. – Pradedu prarasti savitvardą. – Man nerūpi, ar ji slapta yra Džekas Ryčeris* ir čia vyksta įkaitų drama. Jai tik dvylika metų.
Maja rankomis užsidengia akis ir sunkiai atsidususi aukštielninka krinta ant lovos.
– Man nepatinka tavo mėtomos užuominos, – kerta vyras.
– Na, o man nepatinka tai, kuo užsiimi.
– Ei, luktelk sekundėlę. Jei tik gaučiau galimybę paaiškinti...
– Ar esi pratęs vėlai vakare telefonu šnekučiuotis su nepilnametėmis?
– Nieko nesu pratęs daryti su nepilnametėmis, – piktinasi jis.
Esu labai patenkinta girdėdama, kaip lūžinėja jo balsas. Eidenas jau nebesijaučia pralinksmintas. Puiku.
– Nesu... – Jis purkštauja, dūsauja ir kitaip reiškia susierzinimą. – Manau, mums derėtų pradėti iš naujo.
– Ne, dėkoju. Man šio pokalbio jau gana. Dedu ragelį.
– Sekundėlę luktelk.
– Ko?
– Paaiškinimo.
– Neabejoju, turi sukūręs nepriekaištingą pasiteisinimą, bet manęs tai nedomina.
* Jack Reacher – 2012 metų amerikietiško veiksmo trilerio tokiu pat pavadinimu veikėjas, vaidinamas Tomo Cruise’o.
Kitame linijos gale vėl pasigirsta murmėjimas.
– Tokiu atveju paklausk Majos.
– Ką?
– Kadangi vargu, ar patikėsi mano aiškinimais, paklausk Majos, kodėl ji vakare, dešimtą valandą keturiasdešimt dvi minutės, kalbasi su manimi telefonu.
Vyras kalba tyliu balsu. Šiurkščiu. Primenančiu audrą, greitai atslinkusią virš uosto ir ten pakibusią. Gruma griaustinis, vienas trenksmas seka kitą, kol net kaulais junti dangaus vibracijas. O gal tai mano įsiūtis. Nežinau. Primerkiu akis ir paverčiu telefoną tolyn nuo burnos. Delnu pridengiu mikrofoną.
– Ar įstojai į sektą? – klausiu Majos.
Vyras kalba kaip sektantas. Ar bent mažų mažiausiai atsakingas už kelių lygių rinkodaros apgavystę.
Maja patyliukais purto galvą.
– Ar šitaip prašai pagalbos?
Dukters lūpos trūkčioja užgimstant šypsenai, tačiau ji turi pakankamai proto ją nuslopinti.
– Ne sau, – suniurna.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Ji turi omenyje tave, – įsiterpia Eidenas. Gal tas balsas ir paveiktų patiklią, nekaltą sielą, kurią mėgina įsivilioti į savo eterinių aliejų imperiją, bet manęs nepaveiks. – Tai pagalbos šauksmas, bet jis skirtas tau. Štai kodėl ji paskambino.
– Kokios pagalbos? – pratrūkstu susierzinusi, kad, pasirodo, jis mane nugirdo.
Dar dvi sekundės, ir nutraukusi pokalbį įmesiu telefoną į atliekų smulkintuvą virtuvėje. Kantrybė išseko. Išgaravo. Sudūlėjo. Buvo įkišta į nedidukę skalbinių spintą kartu su
rankšluostėliais ir mašinėlėmis, kurias būdama šešerių ten įmetė Maja ir daugiau niekas jų nebematė.
– Vedu radijo laidą, – ramiai aiškina Eidenas. – Maja paskambino paprašyti patarimo dėl susitikinėjimo.
Stipriau suspaudžiu telefoną.
– Patarimo dėl susitikinėjimo? Jai dvylika metų.
– Skambino ne dėl savęs. Skambino dėl tavęs. – Vyras patenkintas prunkšteli. – Esu Eidenas Valentinas ir tu kalbi laidos „Širdies stygos“ tiesioginiame eteryje. Tai Baltimorės romantinių patarimų linija.
EIDENAS VALENTINAS: Sveiki paskambinę į „Širdies stygas“. Jūs tiesioginiame eteryje.
SKAMBINANČIOJI: Rimtai? Turite omenyje dabar?
EIDENAS VALENTINAS: Taigi. Būtent šią akimirką.
SKAMBINANČIOJI: Šaunu.
EIDENAS VALENTINAS: Atrodo, esi... jauna.
SKAMBINANČIOJI: Ne tokia jau ir jauna.
EIDENAS VALENTINAS: Jaunesnė, nei įprastinis mums skambinantis pašnekovas.
SKAMBINANČIOJI: Man regis, įprastinis jūsų pašnekovas yra moteriškė vardu Šarlena, mananti, kad paskambino į kinų restoraną.
EIDENAS VALENTINAS: Tiksliai pastebėta. Kuo tu vardu?
SKAMBINANČIOJI: Maja, bet skambinu ne dėl savęs. Skambinu dėl mamos.
