Mike Goldsmith Kosmoso užkariavimas Saulės sistema Pirmieji kosminiai skrydžiai Orbitoje Mėnulio raketa Mėnulio tyrinėjimas Gyvenimas kosmose
turinys 4 6
8 10 12 14 16
Iš anglų kalbos vertė
Daugkartinio naudojimo erdvėlaivis Išėjimas į atvirą kosmosą Artimiausios kaimynės Dujinės milžinės Marso tyrinėjimas Šiuolaikinės misijos Rodyklė
Raminta Nagelytė
18 20 22 24 26 28 30
Kosmoso u�kariavimas Iki XVI amžiaus žmonės manė, kad Žemė yra Visatos centras. Mokslininkams įrodinėjant, kad mūsų planeta – tik viena iš daugelio Visatoje, žmonės pradėjo svajoti apie keliones į kitus pasaulius, ypač į Mėnulį. Kosminei raketai sukurti reikia milžiniško techninio pasirengimo ir daugybės mokslinių žinių, tad teko patirti daug nesėkmių, kol šios svajonės tapo realybe. Kosminės raketos, dar kartais vadinamos nešančiosiomis raketomis, pradžioje buvo naudojamos paleisti į kosmosą palydovams. Vėliau jomis į kosmosą pakilo ir žmonės.
Skystasis kuras
Varomoji raket� j�ga
Pirmąsias raketas maždaug prieš 700 metų sukūrė kinai. Iš pradžių jas naudojo fejerverkams, vėliau – kaip ginklus. Varomąja raketų jėga tapo kitas kinų išradimas – parakas. Uždegus paraką, įvyksta cheminė reakcija ir išsiskiria deguonis, be kurio parakas nedegtų. Kai kurios šiuolaikinės raketos, kaip ir senovės kinų, vis dar naudoja kietąjį kurą. Jose deguonį išskiriantys cheminiai elementai yra sumaišomi su kietuoju kuru. Tokiu kuru varomos raketos yra labai galingos, bet paleidus jų variklių neįmanoma išjungti.
4
1926 m. amerikiečių išradėjas Robertas Godardas (Robert Goddard; 1882−1945) sėkmingai paleido pirmąją skystuoju kuru varomą raketą. Mažytė raketa pasiekė tik 12,5 m aukštį ir nukrito po 2,5 sekundžių. Visgi šis bandymas parodė, kad skystasis kuras ateityje galėtų tapti varomąja raketų jėga. Skystuoju kuru varomos raketos turi kuro ir skysto deguonies rezervuarus. Kai kuras sumaišomas su skystu deguonimi ir padegamas, išsiskiria karštos dujos. Jos veržiasi iš raketos, stumdamos ją į priekį. Skystuoju kuru varomos raketos yra sudėtingesnės nei kietojo kuro, bet jas lengviau valdyti.
Raket� k�r�jai
Nors Konstantinas Ciolkovskis (Константин Циолковский; 1857−1935) niekada neturėjo pinigų sukonstruoti raketai, bet šis rusų išradėjas nemenkai prisidėjo prie šiuolaikinių kosminių kelionių atsiradimo. 1903 metais jis paskelbė „Ciolkovskio formulę“, matematinę lygtį, kuri tapo raketų kūrimo pagrindu. Ciolkovskis taip pat suvokė, kad raketos kuro rezervuarai daro ją per sunkią skrydžiams į Žemės orbitą, tad jis sumodeliavo daugiapakopę raketą. Tokia raketa turi rezervuarus skirtingose korpuso pakopose. Sunaudojus kurą pakopoje, rezervuarai yra numetami. Mūsų dienomis visus pilotuojamus erdvėlaivius pakelia daugiapakopės raketos.
Karinis ginklas
„V-2“ – nepilotuojama vokiečių raketa, kuri turėjo kovinę galvutę ir buvo naudojama kaip ginklas per Antrąjį pasaulinį karą. Karo pabaigoje, 1945 m., JAV pagrobė kelias „V-2“ raketas ir pasinaudoję vokiečių inžinierių pagalba sukūrė savo raketas.
Palydovas danguje
1957 m. spalio 4 dieną mėgėjai radijo operatoriai savo radijo siųstuvuose išgirdo keistą pasikartojantį pypsėjimą. Signalai sklido iš „Sputnik 1“, dirbtinio sovietų palydovo (aparato, skriejančio aplink Žemę). Jis savo orbitą įveikdavo per 96 minutes ir praleido kosmose 3 mėnesius.
Skriejimas orbita
Šiuolaikinės raketos
Dabar į kosminę erdvę kyla šiuolaikiškos nešančiosios raketos, tokios kaip europiečių „Ariane 5“. Paleidžiant jų pirmosios pakopos varikliai ir startiniai varikliai paleidžiami, kad pagamintų užtektinai varomosios jėgos pakilti nuo žemės. Vėliau, kai jose esantis kuras sunaudojamas, užvedami antrosios pakopos varikliai, toliau stumiantys raketą į kosminę erdvę.
„Envisat“ buvo paleistas 2002 m. Jis skrieja 790 km aukštyje „Sputnik 1“ buvo paleistas 1957 m. Jis skriejo 215–939 km aukštyje
Kai palydovai skrieja aplink Žemę nedideliame aukštyje, dėl išorinio planetos atmosferos sluoksnio pasipriešinimo jie gali palikti savo orbitą. Taip nutiko „Sputnik 1“ po 1 440 kelionių aplink Žemę. „Envisat“ skrieja be trukdžių. „V-2“ nebuvo pritaikytas skrieti orbita.
Pirmoji „V-2“ raketa buvo paleista 1944 m. Ji pasiekė 206 km aukštį
5
Orbitoje
Nors dirbtinis SSRS palydovas „Sputnik 1“ buvo laikomas nepaprastu pasiekimu ir pirmuoju kosminiu palydovu, jo funkcijos apsiribojo pastoviu radijo signalo siuntimu. Tik paleidus „Telstar 1“ 1962 m. buvo pademonstruota, ką palydovai iš tikrųjų sugeba. Palydovas įrodė, kad galima akimirksniu žmonėms skirtingose pasaulio pusėse perduoti tolimų įvykių ir vietų vaizdus. Keisdamiesi radijo ir televizijos signalais su Žemėje esančiomis stotimis, palydovai pakeitė pasaulį. Nors iš pradžių jie nebuvo labai galingi, mūsų dienų modernus palydovas vienu metu gali perduoti tūkstančius signalų.
„Explorer 1“ svėrė tik 14 kg
Kosmoso amžiaus atradimas Amerikos palydovo „Explorer 1“ paleidimas 1958 metais nulėmė vieną reikšmingiausių kosmoso amžiaus atradimų. Palydovo atsiųsti duomenys atskleidė, kad Žemę supa dvi radiacijos juostos, sudarytos iš Saulės išspinduliuotų dalelių. Juostos pavadintos jas atradusio mokslininko Van Aleno (Van Allen) vardu.
Polinė kintančio aukščio orbita Geostacionarinė orbita ekvatoriaus plokštumoje 35 786 km aukštyje
Elipsės formos, kintančio aukščio orbita
Žemė
Žemoji kintančio aukščio orbita
Atspindėtieji signalai Kol dar nebuvo paleisti pirmieji palydovai, Jungtinių Valstijų kariuomenė bandė nuo Mėnulio atspindėti radijo signalus. Septintame dešimtmetyje NASA išbandė šį sumanymą su „Echo 1“ (kairėje) ir „Echo 2“. Šių milžiniškų balionų paviršius buvo padengtas švytinčiu aliuminiu, kuris atspindėjo visus jiems perduodamus radijo ir televizijos signalus. Visgi antžeminės antenos galėjo priimti signalus tik tuomet, kai „Echo“ palydovai buvo matymo lauke. Kai jie išnykdavo už horizonto, signalas nutrūkdavo.
10
Skirtingos orbitos
Palydovai, priklausomai nuo jų paskirties, yra paleidžiami į vieną iš keturių skirtingų orbitų. Mobiliųjų telefonų tinklams naudojami palydovai išvedami į žemąją orbitą. Meteorologinės ir aeronavigacijos sistemos naudoja polinius ir geostacionarinius palydovus. Palydovai, skriejantys geostacionarinėmis ar elipsės formos orbitomis, daugiausia yra ryšių palydovai.
Saulės elementai „Telstar 1“ paviršiuje tiekė energiją palydovo baterijoms
Perduodami vaizdai
Palydovas „Telstar 1“ buvo tarptautinis projektas, kuriam lėšų skyrė JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. 1962 m. liepos 10 d. palydovas buvo paleistas ir perdavė pirmą bandomąjį vaizdą iš Androverio stoties (JAV) į Plomer Bodu (šiaurės vakarų Prancūzijoje), buvo rodoma Amerikos vėliava. Liepos 23 dieną palydovas perdavė pirmuosius pasaulyje tiesioginius televizijos vaizdus iš Androverio į Gunhilo palydovinę stotį pietvakarių Anglijoje. Tą patį vakarą palydovas perdavė ir pirmąjį palydovinį telefono skambutį.
Pirmoji transliacija Pirmoji „Telstar 1“ televizijos transliacija turėjo rodyti JAV prezidento Džono Kenedžio (John Kennedy) kalbą, bet signalas gautas, kai prezidentas dar buvo nepasiruošęs. Užpildyti eteriui buvo transliuojami vaizdai iš JAV. Mirgančiuose ekranuose buvo rodoma (nuo viršaus iš kairės pagal laikrodžio rodyklę): Kanaveralo kyšulio raketų paleidimo aikštelė, Rašmoro kalno memorialas, beisbolo rungtynės, Niujorko peizažas ir Vašingtono spaudos konferencija su Džonu Kenedžiu.
11
Mėnulio tyrinėjimas Kosmoso varžybų nugalėtojo prizas atiteko Amerikai 1969 m. liepos 16 d., kai pagal „Apollo“ programą pavyko išlaipinti Mėnulyje pirmąjį žmogų. Pastatęs koją ant dulkėto Ramybės jūros paviršiaus, astronautas Nilas Armstrongas įamžino šį istorinį įvykį ištardamas garsiąją frazę: „Tai mažas žingsnelis žmogui, tačiau didžiulis šuolis žmonijai.“ Armstrongas ir jo kolega Buzas Oldrinas prieš skrydį atgal į Žemę turėjo mažiau nei dvi valandas Mėnuliui tyrinėti. 1969−1972 m. įvyko penki sėkmingi skrydžiai, kurių metu Mėnulyje išsilaipino dar 10 astronautų. Iki mūsų dienų niekas nenukeliavo toliau nuo Žemės nei šie „Apollo“ astronautai.
Valdymo centras
Tiesioginis kontaktas su „Apollo“ astronautais buvo palaikomas per Skrydžių valdymo centrą Hiustone (Teksaso valstijoje). Skrydžių valdymo centre buvo tikrinamos visos kelionės detalės ir nuodugniai stebima astronautų sveikatos būklė. Bendrauti su astronautais ir jiems stebėti buvo naudojami radijo signalai. Valdymo centras taip pat perdavė dalį signalų įvairioms pasaulio televizijos kompanijoms, kad visi norintieji galėtų stebėti kapsulę ir astronautų išsilaipinimą Mėnulyje.
Saugus nusileidimas Pirmojo žmonių pilotuojamo skrydžio į Mėnulį baigiamoji fazė buvo komplikuota, atrodė, kad įgula gali žūti. Modulis, pavadintas „Eagle“*, artėjo prie vietos, kuri buvo pernelyg akmenuota, kad joje būtų galima leistis. Besibaigiant degalams kapitonas Nilas Armstrongas sugebėjo rasti saugią vietą ir pačiu laiku nutupdė modulį. „Erelis“ nusileido“, – perdavė Skrydžių valdymo centrui. *Angl. eagle – erelis. (Vert. past.)
14
Nusileidimas ant vandens Grįždami po tris dienas trukusios kelionės visų Mėnulio skrydžių įgulų moduliai nusileisdavo Ramiajame vandenyne. Iš čia juos išgabendavo Jungtinių Valstijų laivyno gelbėjimo sraigtasparniai ir laivai. Trijų pirmųjų skrydžių astronautai grįžę tris savaites buvo uždaryti karantinui, kad mokslininkai įsitikintų, jog jie neužsikrėtė nežemiškomis bakterijomis. Įgulų nariai buvo sveiki, tad po vėlesnių skrydžių karantino atsisakyta.
Mažas modulis
Mėnulis yra žymiai mažesnis už Žemę, tad traukos jėga jo paviršiuje yra šešis kartus silpnesnė nei Žemės. Vietoje daugiapakopės raketos su 11 variklių ir pilnais kuro bakais atsiplėšti nuo Mėnulio paviršiaus užtenka vieno mažo raketos variklio. Visi moduliai pakilo tokiu būdu, palikę savo apatinę pusę Mėnulio paviršiuje.
Orientacijos varikliai, naudojami skrydžio metu valdyti Mėnulio moduliui
Amerikos vėliavą, astronautų įsmeigtą Mėnulio paviršiuje, prilaikė viela, nes Mėnulyje nėra vėjo
15
Daugkartinio naudojimo erdvėlaivis 1981−2011 m. daugkartinio naudojimo kosminis laivas kėlė žmones į kosmosą ir grįždavo iš jo. Jis gabeno įgulą ir įrangą į Tarptautinę kosminę stotį ir buvo naudojamas kaip bazė palydovų remontui. Pirmasis pasaulyje daugkartinio naudojimo kosminis laivas taip pat tapo pirmuoju istorijoje erdvėlaiviu, į kosmosą gabendavusiu didelius palydovus. Penki tokio tipo erdvėlaiviai vykdė kosmines misijas, pirmasis jų buvo pavadintas „Columbia“. Šeštas daugkartinio naudojimo laivas „Enterprise“ buvo skirtas ne kosminėms kelionėms, bet atlikti bandomiesiems skrydžiams Žemės atmosferoje.
2
Nešančiosios raketos 2 minutes veikia kartu su pagrindiniais varikliais. Tuomet jos atsiskiria ir parašiutais nusileidžia į Žemę.
Orbitinis aparatas
1
18
Užvedami trys pagrindiniai varikliai ir kartu paleidžiamos kietuoju kuru varomos nešančiosios raketos, kad erdvėlaivis atsiplėštų nuo žemės.
Išorinis degalų rezervuaras Nešančiosios raketos
Palydovas iškeliamas pro krovinines duris
3
Pagrindiniai varikliai užgęsta, kai pakilus praeina 8,5 minutės. Numetamas tuščias išorinis rezervuaras.
4
Orbitinis aparatas pakyla į kosmosą ir pasiekęs reikiamą aukštį pradeda judėti nustatyta orbita.
Į kosmosą ir atgal
Šis erdvėlaivis visuomet tokiu pat būdu keliaudavo į orbitą ir atgal. Pakilęs iš Kenedžio kosminių skrydžių centro Floridoje, jis numesdavo nešančiąsias raketas ir išorinį rezervuarą. Tada būdavo pakoreguojamas maršrutas, kad laivas pakiltų į reikiamą orbitą. Užbaigęs misiją, laivas apsisukdavo ir užvesdavo variklius, kad prieš skrydį atgal sulėtėtų. Besileisdamas atmosferoje jis daug kartų apsisukdavo, kad galėtų sklandžiai nutūpti ant žemės.
Nusileidimas
Besirengdamas nusileisti, erdvėlaivis paleisdavo variklius, kad sumažintų greitį. Skriejant oru, išorinis jo paviršius tapdavo nepaprastai karštas. Dėl šios priežasties jis buvo padengtas keturių skirtingų rūšių karštį izoliuojančiomis plokštėmis. Kai kurios iš jų galėjo apsaugoti laivą 1 500 °C temperatūroje.
5
Krovininės durys atsidaro. Vidinėje jų pusėje esantys radiatoriai išleidžia perteklinę šilumą.
6
Orbitinio aparato paviršiaus temperatūra leidžiantis į Žemę dėl trinties pakyla iki 1 260 °C.
7
Priartėjęs prie Žemės orbitinis aparatas nuleidžia važiuoklę. Tai įvyksta orbitiniam aparatui skriejant 340 km/h greičiu. Erdvėlaiviui sustabdyti naudojamas parašiutas.
Korekcija
Viena iš garsiausių ir sudėtingiausių misijų vyko 1993 metais, kai daugkartinio naudojimo kosminis laivas „Endeavour“ buvo išsiųstas taisyti Hablo kosminio teleskopo. Dėl neteisingos pagrindinio teleskopo veidrodžio formos planetų ir tolimųjų galaktikų vaizdai, kuriuos teleskopas siųsdavo į Žemę, buvo iškraipyti. Įgula pritaisė specialų įrenginį, kuris kompensuoja ydingą veidrodžio formą. Po remonto Hablo siunčiami vaizdai tapo ryškūs ir aiškūs.
19
0
Venera
Merkurijus
Kai vienas pirmųjų automatiškai valdomų kosminių aparatų pasiekė Mėnulį, mokslininkai ir inžinieriai sutelkė dėmesį į arčiausiai Žemės esančių planetų tyrinėjimą. Tarp Saulės ir Žemės esančios planetos Merkurijus ir Venera yra artimiausios mūsų kaimynės. Kaip ir Žemė, jos yra palyginti mažos, tankios, sudarytos iš metalo ir uolienų. Visgi tarp Žemės ir šių planetų yra nemažai skirtumų. Merkurijus beveik neturi atmosferos, o Veneroje nepaprastai karšta. Merkurijus yra taip arti Saulės, kad jį sunku stebėti netgi teleskopu. Nors Venera gali būti ryškiausias objektas mūsų danguje, negalime matyti jos paviršiaus, nes jį nuolat dengia tankūs sieros rūgšties debesys. Kol šių planetų nepasiekė kosminis laivas, apie šiuos du karštus dangaus kūnus buvo mažai žinoma, todėl pirmosios sėkmingos kelionės į šias planetas buvo kupinos atradimų.
Saulė
Artimiausios kaimynės
57
108
Vidutinis atstumas milijonais kilometrų
Sunki kelionė
Atstumas iki Merkurijaus ar Veneros kosminiam laivui ne kliūtis. Merkurijus priartėja prie Žemės per 77 milijonus kilometrų, o Venera – per 38 milijonus kilometrų. Visgi šios planetos yra palyginti arti Saulės, todėl bandantys jas pasiekti kosminiai laivai susiduria su milžiniška Saulės traukos jėga. Norint nukeliauti į Merkurijų, erdvėlaiviui reikia daugiau degalų negu kelionei į Neptūną, nors ši planeta yra 50 kartų toliau nuo Žemės.
„Messenger“ skrydis į Merkurijų 1974 ir 1975 m. „Mariner 10“ padarytos Merkurijaus nuotraukos daugelį metų buvo vienintelės šios planetos nuotraukos. 2011 m. „MESSENGER“ kosminis laivas įskrido į orbitą aplink Merkurijų. Didelės raiškos nuotraukos ir duomenys, kuriuos erdvėlaivis atsiuntė į Žemę, suteikė vertingos informacijos, leidžiančios spręsti apie planetos kilmę.
Rutulys su nusileidimo aparatu
„MESSENGER“ daryta Merkurijaus paviršiaus nuotrauka, kurioje dirbtinai paryškintos spalvos
Baterijos, paverčiančios Saulės šviesą zondui reikalinga elektra
Veneros zondas
„MESSENGER“
22
Merkurijus
1978 m. sovietų zondas „Venera 11“ nusileido Veneroje. Nors jame buvo įtaisytos dvi kameros ir dirvožemio tyrinėjimo įranga, visos šios sistemos dėl nepalankių planetos sąlygų sugedo. Visgi aparatas užfiksavo, kad Veneroje blyksi žaibai ir griaudžia griaustinis.
Antena
Navigacijai naudojamas Saulės ieškiklis
Navigacijai naudojamas žvaigždžių ieškiklis
Žemė
Zondo „Magellan“ radaru sudarytas Veneros žemėlapis
150
Apsilankymas kometoje
Kartais kometos iš Saulės sistemos platybių priartėja prie Saulės. 1986 m., kai Halio kometa priartėjo prie Žemės per 100 milijonų kilometrų, jos tyrinėti Europos kosmoso agentūra nusiuntė kosminį zondą „Giotto“. Šis priartėjo prie kometos per 596 km ir padarė jos branduolio nuotraukų. Kosminis zondas taip pat rinko duomenis apie dulkes ir dujas, sklindančias nuo kometos branduolio, Saulei jį sušildžius.
Nesvetingas pasaulis
Karštis ir tanki Veneros atmosfera sunaikino daug kosminių zondų. Pirmasis aparatas, išsilaikęs tiek, kad spėtų atsiųsti Veneros paviršiaus nuotraukų, buvo 1975 m. paleistas zondas „Venera 9“. 1982 m. „Venera 13“ atsiuntė pirmąsias spalvotas nuotraukas. Jose buvo matomas akmenuotas peizažas ir dangus, švytintis gelsvai oranžine spalva.
23
Dujinės milžinės Keturios išorinės Saulės sistemos planetos yra labai nutolusios nuo Žemės, tad kelionės jų link trunka daug metų. Jupiteris ir Saturnas yra pakankamai ryškūs, kad juos būtų galima įžiūrėti be teleskopo. Uranas ir Neptūnas yra mažesnės planetos, jos dar labiau nutolusios, tik priartėjus „Voyager 2“ buvo padaryta geros kokybės planetų nuotraukų. Išorinių planetų branduoliai sudaryti iš uolienų ir ledo, juos supa stori skysto vandenilio ir helio sluoksniai, o virš jų yra debesuota atmosfera. Dėl šios priežasties planetos dar vadinamos dujinėmis milžinėmis. Jos neturi tvirto paviršiaus, ant kurio būtų galima nusileisti, tad zondai negali jose nutūpti, jie tyrinėjo tik planetų atmosferas, nusileidę ant vieno iš palydovų.
Debesuotas Jupiteris
Daugybė skirtingų dujų Jupiterio atmosferoje suformuoja debesis. Juos ginant stipriems vėjams, aplink planetą susiformuoja margos juostos. Vienoje juostų matoma rausva ovali tris kartus didesnė už Žemę dėmė, vadinama Didžiąja raudonąja dėme. Tai yra audrų sistema, primenanti gigantišką uraganą. Ši dėmė egzistuoja daugiau nei 300 metų. Jupiteryje buvo pastebėta ir daugiau ovalių baltos, rudos ar raudonos spalvos dėmių, bet nė viena iš jų tiek ilgai neišsilaikė.
24
Jupiterio tyrinėjimas
Septynerius metus gamtinių Jupiterio palydovų būrys buvo papildytas dirbtinio NASA palydovo „Galileo“. 1995 m. gruodį „Galileo“ zondas atsiskyrė nuo kosminio aparato ir įskrido į Jupiterio atmosferą. Kaip parodyta šiame piešinyje, skriejimo greitis buvo sulėtintas parašiuto, kad zondas turėtų daugiau laiko tyrimams. 58 minutes zondas perdavė informaciją apie Jupiterio atmosferą ir jos sudėtį. Aparatas taip pat užfiksavo stipresnius nei tikėtasi vėjus, kurių greitis 530 km/h.
Palenės žiedas
Jano (Epimetėjaus) žiedas
Nauji Saturno žiedai
2009 m. skriedamas aplink Saturną, „Cassini-Huygens“ zondas atsidūrė vienoje linijoje su Saturnu ir Saule. Saturnui užtemdžius Saulę, zondas 12 valandų buvo apsaugotas nuo tiesioginių Saulės spindulių ir galėjo nufotografuoti planetos žiedus, kurių dar niekas nebuvo matęs. Foninis Saulės apšvietimas taip stipriai juos išryškino, kad pirmą kartą buvo pamatyti blankūs nauji žiedai.
Titanas iš arti
2005 metais kosminis zondas „Huygens“ nusileido Titane, didžiausiame Saturno palydove, kuris yra antras pagal dydį Saulės sistemoje. Atsiųstose zondo nuotraukose matomi apledėję kalnai ir tamsių spalvų landšaftas. Šviesūs objektai iliustracijoje yra ledo gabalai. Vėlesni tyrimai parodė, kad Titane yra skysto metano upių, tad tai yra vienintelis dangaus kūnas, neskaitant Žemės, kurio paviršiuje yra skysčių.
Ūkanotasis Saturnas
Saturnas – antra pagal dydį ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta, turinti didžiausius ir ryškiausius žiedus. Viršutiniai Saturno atmosferos sluoksniai labai ūkanoti, negalime ryškiai kaip Jupiteryje matyti auksinių jo debesų juostų ir audrų sistemų.
25
Marso tyrinėjimas
Švelnus nusileidimas
Į Marsą buvo pasiųsta daugiau kosminių aparatų nei į bet kurią kitą planetą. Astronomai, stebėję Marsą iš Žemės, anksčiau tikėjo matantys planetoje dideles augmenijos sritis. Kosminiai zondai taip pat ten ieškojo gyvybės. Praeityje Marsas turėjo tankią atmosferą, o paviršiuje buvo vandens, tuo metu planeta buvo palankesnė gyvybei. Visgi ten nerasta nei augalijos, nei gyvų organizmų pėdsakų. Jei Marse šiuo metu egzistuoja gyvybė, tai turėtų būti mikroskopiniai bakterijų dydžio organizmai.
2004 m. pasiekę Marso atmosferą, marsaeigiai „Spirit“ ir „Opportunity“ turėjo sumažinti greitį, kad leisdamiesi nesudužtų. Pradžioje aparatai skriejo atmosfera, tada abu išskleidė parašiutus, kad sulėtėtų. Paskui buvo paleistos retro raketos greičiui dar labiau sumažinti. Net ir tai atlikus marsaeigiai krito taip staigiai, kad būtų sudužę, jei ne juos saugančios oro pagalvės. Nusileidus ant planetos paviršiaus jos sugėrė didžiąją smūgio dalį.
Aerogaubtas saugo marsaeigį skrendant ir leidžiantis Retro raketos
Marsaeigio parašiutas
Išsipučia apsauginės oro pagalvės
1
Parašiutas padeda sulėtinti „Opportunity“ marsaeigio nusileidimą.
Raudonoji planeta
Marsaeigio „Opportunity“ darytoje Marso nuotraukoje matomas akmenuotas planetos paviršius, padengtas rausvai rudomis dulkėmis. Joms tokią spalvą suteikia geležies oksidas (rūdys). Atmosfera taip pat nudažyta rudai raudona spalva dėl mažų dulkių dalelių, kurios nuolat sklando. Dėl šios priežasties Marsas dar vadinamas Raudonąja planeta.
2
Oro pagalvės, dengiančios marsaeigį, padeda jam nusileisti: jis kelis kartus atsimuša į planetos paviršių ir apsiverčia.
Iš oro pagalvių pašalinamas oras
26
Skrydžio į Marsą imitacija
„Mars-500“ buvo jungtinis Europos ir Rusijos eksperimentas. Uždaryti kosminėje kapsulėje ilgiau nei metus žmonės, dalyvavę eksperimente, išgyveno sąlygas, kurias kosmoso keliautojams iš tikro tektų patirti keliaujant į Marsą. Šis „Mars-500“ įgulos narys vilki skafandrą, kokį dėvėtų vaikščiodamas Marse.
Ilgai veikiantys marsaeigiai Gyvybės paieškos
2011 m. NASA marsaeigis „Curiosity“ pakilo skristi į Marsą. Jis yra penkis kartus didesnis nei „Spirit“ ir „Opportunity“. Jame įtaisyta žymiai daugiau tyrinėjimo įrenginių. Aparatas taip pat gali nukeliauti daug toliau. Tęsiant gyvybės paieškas Marse, „Curiosity“ užduotis yra pragręžti Marso uolienas ir pririnkti dirvožemio pavyzdžių. Šiuos pavyzdžius robotizuotas aparatas gali analizuoti savo laboratorijoje ir tikrinti, ar juose yra cheminių medžiagų, iš kurių sudaryti gyvi organizmai.
3
NASA marsaeigiai „Opportunity“ ir „Spirit“ turėjo veikti tik tris mėnesius, bet išliko Marse daugybę metų. Aparatai buvo varomi Saulės energijos. Jie atsiuntė į Žemę daugybę Marso paviršiaus nuotraukų.
4
„Opportunity“ iš nusileidimo vietos iškeliauja tyrinėti naujojo pasaulio.
Saugančios plokštės išsiskleidžia kaip žiedlapiai, leisdamos marsaeigiui išsivaduoti iš oro pagalvių.
27