Romanas
Iš anglų kalbos vertė vytenis šidla
1 Išduoda dūzgimas. Per kelias sekundes visiškai prabundu ir klausausi garso, kurio ilgai negirdėjau: nepamirštamas NSO dūzgimas. Šį kartą jis kybo virš mano namo. Kol apsivelku megztinį ir apsimaunu džinsus, garsas nutyla. Aš paliekamas laukti. Po kelių minučių pasigirsta šaltą gruodžio rytą mano gatve artėjančio motociklo garsas. Pasilenkiu per savo langą, kad pamatyčiau odine striuke vilkinčio vaikino, privažiuojančio prie mano durų Harley Davidsono, kontūrus. Žiūriu į jį ankstyvo ryto brėkšmoje. – Benicijau, kaip laikaisi? – išstenu kuo kasdieniškiau. Bet viduje visas degu iš nekantrumo. Benicijus čia, Oksforde! Balsą sugeria drėgnas oras. Mano antros eilės pusbrolis Benecijus nusiima šalmą ir švysteli plaukus nuo akių. Pažiūri į mane. 5
– Ačiū, Jošai, gerai. Sekundę spoksome vienas į kitą. – Ateisi čia? – Neužeisi? – Maniau, jog sutarėme. Saugiau nuvykti kur nors toliau nuo tavo namų. Taigi pasiimk švarką, nes čia labai šalta! Vos prisimenu, su kuo aš sutikau. Kai antrą valandą ryto tau paskambina į keistai atrodantį telefoną, kurio niekada anksčiau negirdėjai skambančio ir kurį manei, kad išjungei... Na, tuo metu nesi labai susikaupęs. Labiausiai džiaugiesi. Išgirsti tokį skambutį, kuris viską sukrečia – geru būdu. Puikiu būdu. Man reikėjo būti taip pažadintam. Atrodo, miegojau mėnesius. Jošai, turime kai ką papasakoti, kai ką parodyti. Svarbios naujienos iš Ek Naabo. Ir... aš atvyksiu asmeniškai. Senasis gerasis Benicijus – visada galiu pasikliauti juo. Vos po kelių minučių aš bandau įsprausti galvą į atsarginį Benicijaus šalmą, vynioju šaliką aplink kaklą (lauke tikrai šalta), tyliai uždarau duris ir sėdu už Benicijaus ant Harley. Lekiame mūsų maža Oksfordo gatvele ir keliaujame link tikslo – Sanimydo pievos – kur Benicijus paslėpė muvaną, kuriuo atskrido iš Ek Naabo Meksikoje į Oksfordą. – Visada norėjau pamatyti Oksfordą, – sako Benicijus dėl antveidžio prislopintu balsu. 6
Aš taip pat. Visada norėjau pamatyti Oksfordą – iš oro. Motociklas lekia per trumpą tiltą šalia pievos. Paskui važiuojame per slidžią žolę pievoje. Grožėdamasis NSO sekundei sustoju. Nes giliai paslėptas žemuose debesyse jis taip ir atrodo – dūzgiantis daiktas, skleidžiantis mėlynas ir oranžines šviesas. Nepanašu nė į vieną lėktuvą, kokį mačiau. – Kaip nusileidai čia, kad niekas nepastebėtų? – klausiu Benicijaus lipdamas nuo motociklo. Nuotolinio valdymo pulteliu jis atidaro duris muvano apačioje. Orlaivis stovi už žemų, padrikų medžių. – Mes visai šalia žiedo! Išsišiepęs Benicijus įstumia motociklą į muvaną ir uždaro duris. Oksfordo kelio žiedas yra arčiau nei už penkiolikos metrų, kitoje medžių eilės ir gyvatvorės pusėje. Net taip anksti turiu kalbėti garsiau, kad mane girdėtų. – Gal kas nors ir pamatė mane. Bet NSO pastebėjimai dabar yra tokie nuobodūs – daugelis žmonių net nesivargina pranešti apie juos, – jis atidaro pagrindinę orlaivio dalį. – Jošai, bet kuriuo atveju tai netaps įpročiu. – Kodėl tu čia? Benicijus gūžteli pečiais. Kelias akimirkas jis bando atrodyti rimtas. – Lipk. Turime pasikalbėti. Jis pakelia muvaną beveik vertikaliai. Vos per dvi sekundes – ir mes virš žemų debesų. Antros versijos muvane sėdžiu už Benicijaus. Majų kalba muvanas reiškia paukštvanagį. 7
Neprisiverčiu galvoti apie jį kaip majų technologiją. Gal Ek Naabo žmonės ir yra slaptos senovės majų genties palikuoniai, bet jų technologija atsirado iš kitur. Kai buvau Ek Naabe man nepasakė, iš kur ir iš ko. Ar gali būti, kad net jie nežino? Muvane yra vietos pilotui ir dviem žmonėms gale. Lakūno kabinos langas tęsiasi iki piloto sėdynės ir toliau iki keleivių, taigi galiu matyti ne tik į priekį, bet ir į viršų. Stiklas – jei čia stiklas – užtamsintas rausvai auksine spalva. O gal čia Oksfordo ankstyvo ryto dangaus spalva? Stebint debesų sluoksnius per langą atrodo, kad spalva keičiasi nuo rausvai auksinės iki sidabriškai pilkos. – Iš kur atsiveria geras vaizdas į tuos „sapnų bokštus“? – klausia Benicijus. Prisimenu, kaip kartą tėtis nusivežė mane ant kalvos prie golfo lauko, kur parodė atsiveriantį įžymųjį Oksfordo bokštų vaizdą. – Hinskio kalva, – atsakau. Po kelių sekundžių mes nusileidžiame žemiau debesų, praskriejame pro golfo lauką ir nutupiame tylioje vietoje. Benicijus įdėmiai žiūri į atsiveriantį vaizdą. Žemumos šalia miesto užklotos tirštu baltu rūku. Atrodo, jog bokštai kyla iš magiškos salos, apsuptos debesų. Neprisimenu, kada Oksfordas atrodė toks gražus. – Oho, – sumurma Benicijus. – Įspūdinga. Atsisegu diržą ir pasilenkęs į priekį paliečiu jo sėdynės kraštą. 8
– Taip... Oksfordas visai šaunus. Iš švarko kišenės jis išsitraukia sulankstytą popieriaus lapelį. – Nuo Karloso. Tau. Išlankstau jį. – Laiškas? Tai ne laiškas, o laikraščio iškarpa. Dar šiugždanti ir nauja – iš neseno laikraščio Libano reporteris. Peržvelgiu ją. Iš pradžių nesuprantu, kodėl Benicijus man ją įdavė. Kol perskaitau iki galo. – Simonas Medisonas? – Karlosas stebi visus naujienų šaltinius pasaulyje. Laukia bet kokios užuominos apie Simoną Medisoną. Jis privertė mus nupirkti neįtikėtinai brangią programinę įrangą, kad galėtume analizuoti žinias, – tokią naudoja žvalgyba. Panašu į Karlosą Montoją, kurį prisimenu. Kryptingas – jis padarytų viską, kad tik neleistų rasti Ek Naabo. Ir jei kas buvo priartėjęs prie slaptojo įėjimo į Ek Naabą, tai Simonas Medisonas. Straipsnis leidžia manyti, kad Medisonas yra įtariamas teroristas. Bet kol slapti JAV agentai iš Nacionalinio tyrimų biuro – NTB – nepasakė to paties, na... Tikrai maniau, kad Medisonas dirba jiems. – Taigi, Medisonas grįžo, – sakau Benicijui. – O kaip tas artefaktas, kurį jis paėmė? – Neįsivaizduoju. Montoja norėjo, kad žinotum, jog jis nesnaudžia. Medisonas buvo Beirute, bet jis lengvai gali 9
grįžti į Oksfordą. Kartą jis jau įsilaužė į tavo namus... Taigi pasisaugok. – Nuo to laiko pakeitėme visas spynas. Ir įsirengėme labai sudėtingą signalizaciją. – Tiesiog neatsipalaiduok. Gerai? Dar kartą žvilgtelėjęs į laikraščio iškarpą linkteliu. – Supratau. – Ir, Jošai... – Benicijus atrodo truputį susigėdęs. – Yra dar kai kas. – Taip? – Tavo tinklaraštis... Jis turi baigtis. – Mano tinklaraštis? – Montoja rado tavo vadinamąjį slaptą tinklaraštį. Tą, į kurį rašei nuo tada, kai tariamai uždarei. Mano mintys akimirksniu nukrypsta į paskutinį įrašą vos prieš kelias dienas. Tikriausiai asmeniškiausias įrašas, kokį tik esu parašęs. Pradedu rausti. Laimei, Benicijus nežiūri į mane. – Montoja rado jį neįtikėtina nauja interneto paieškos sistema, kurią nusipirko. Jošai, jei rado jis... – Suprantu. Jei Montoja rado, tai gali rasti ir NTB. Ir Medisonas. Ir tas, kam iš tiesų dirba Medisonas. Nuolankiai atsidūstu. – Taigi, galiu pasakyti Karlosui, kad ištrinsi jį? Dar kartą atsidūstu. – Taip. Benicijus atgyja. 10
– Excelente*! Gerai. O dabar ar galiu tave kur nors nugabenti? – Nugabenti? – Muvanu. Ar tau reikia į mokyklą, ar kur nors? Patikrinu laikrodį. – Dar ankstoka... Kaip galiu atsisakyti galimybės praskristi muvanu virš Oksfordo iki mokyklos? – Bet nieko. Gerai! Pažadinsiu savo draugę Emi... Benicijus įjungia antigravitacinį variklį ir užtvirtina piloto antveidį. – Sapnas apie tavo tėvą, – sako. – Tavo paskutinis įrašas, „Mėlyna Žaliam“... Prasideda... Tikrai nenorėjau, kad kas nors perskaitytų šitą. Jis stabteli. – Atviras sapnas. Gal turėtum pasikalbėti su psichologu. Manau, tau sunkiai sekasi susitaikyti su tėvo mirtimi. – Na, taip! – viduje užverdu. – Net nežinau, kaip jis mirė... NTB persekiojo jį savais muvanais, tiek žinau... Bet kai jį pagavo, kas ir kodėl jį nužudė? Benicijus užjaučiamai atsako: – Užjaučiu. Turėtų būti sunku. Muvanas pakyla vos išleidęs garsą ir nuskrieja virš miesto. Mums pralėkus pro miesto centrą akmeniniai * Puiku (isp.) 11
universiteto bokštai atrodo viliojamai arti. Artėjant prie rytinio miesto galo pamatau aukštą, į spurgą panašų savo mokyklos pastatą. Kad pasislėptų, Benicijus neria į debesis. Tada muvanas krinta kaip akmuo ir nusileidžia šešėlyje skendinčiame parke netoliese. – Tu pamišęs! Čia gyvenamoji zona! Mus galėjo pamatyti daugybė žmonių! Benicijus atidaro kabiną ir stebi, kaip išlipu. – Patikėk manimi, nieko nenutiks. Po trijų minučių jau būsiu už šimtų mylių. Vietiniame laikraštyje pasirodys istorija. Gal neryškus vaizdo įrašas ar nuotrauka, daryta mobiliuoju telefonu. Tikriausiai net to nebus. Ir niekas nepatikės. Jis sapnuoja. Naikintuvo dydžio orlaivis ką tik paleido mane parke! Istorija turėtų būti didesnė. Bet, atrodo, Benicijus pasitiki savimi. – Pasitikėk manimi. Dariau tai daug kartų. Ir, spėju, tuo pačiu užsiėmė ir tavo draugai iš NTB. Užsidarant langui Benicijus paskutinį kartą apsidairo. – Tau pasisekė, kad gyveni čia. Tikiuosi, supranti, ką turi. – Ek Naabas irgi ne prasčiausia vieta. – Maži horizontai. Kartais manau, kad būtų šaunu gyventi išoriniame pasaulyje. Su tais žodžiais langas užsidaro. Benicijus išsišiepia, juokaudamas atiduoda pagarbą, tada lėtai pakelia muvaną virš medžių. 12
Ir su staigiu į viršų traukiamo oro švilpesiu jo nebėra. Susiveržiu šaliką, užsisegu švarką, pasižiūriu į laikrodį. Dar tik šešios ryto. Vis dar negalėdamas atsigauti, išeinu iš parko. Beveik plevenu. Mėlyna Žaliam
Šią savaitę kiekvieną naktį sapnavau tą patį sapną. Jaučiuosi išsekęs. Štai koks jis. Vieną karštą, saulėtą dieną vaikštau. Neatpažįstu gatvės, bet kažkodėl manau, kad turėčiau. Tada suprantu, kas taip keista – nėra automobilių. Einu, tada pastebiu, jog esu basas. Kelias šiltas, malonus padams. Dangus ryškiai mėlynas. Nė debesėlio. Visi sodai, pro kuriuos praeinu, pilni rozmarinų ir levandų – oras tirštas nuo jų kvapo. Pastebiu vynuoges ir figmedžius – visi žaliais lapais. Pradedu spėlioti, kur pamatysiu savo namus. Tik tada pirmą kartą suprantu, jog esu savo gatvėje. Mano namų durys praviros, lengvai siūbuoja. Aplink nieko nematyti. Darosi baisu – šiame rajone visada kas nors yra. Šiandien tik aš. Durys prasiveria ir kviečia mane vidun. Išgirstu tyliai grojančią muziką. Mailzas Deivisas – Kind of Blue melodija. 13
Širdis ima plakti greičiau. Įeinu į virtuvę. Viskas ištuštinta, nėra jokio maisto. Ant šaldytuvo durų taip pat nieko nėra – jokių įprastų blunkančių mano piešinių, kuriuos nupiešiau, kai man buvo penkeri. Tik vienas atvirukas. Už manęs pasigirsta garsas. Apsisuku ir vos nenualpstu. Jis įeina pro virtuvės duris. Čia jis – mano tėtis. Jis toks aukštas, toks gyvas. Įdegęs, sveikas, apsivilkęs įprastais languotais marškiniais, jo juodi plaukai glotnūs nuo plaukų lako. Stebėdamas, kaip jis įprastai stovi mūsų virtuvėje, lyg ką tik būtų grįžęs iš universiteto, vos galiu kvėpuoti. Tėtis nežiūri į mane, jis siekia šaldytuvo durų. – Sūnau, ar niekada nesijauti, lyg būtum ką nors pamiršęs? Smulkmeną? Man taip visada; pražiūriu ką nors. Detalę, žaidimo pavadinimą. Tu jau pradėjai. Jis pasako tik tiek. Įsipila stiklinę pieno. Gal man ir pavyksta ką nors išlementi, neprisimenu. Kad ir ką pasakiau, jis atlaidžiai pažiūri į mane. – Kur buvau? Norėjau pakalbėti su tavimi apie tai. Jis paima mano ranką. – Paklausyk, tavo mamai ir man kilo nemalonumų. Suaugusiems kartais taip būna. Supranti? Sustingęs nukratau jo ranką. – Ne, – sausa burna sakau jam. – Maniau, kad tu negyvas. Tėtis žiūri nusivylęs. 14
– Tai nebuvo mano mintis. – Ką?! – Ta mirtis. Ne mano mintis. Dabar jis susierzinęs papurto galvą. – Tada kieno? – Tavo mamos. – Ir tu sutikai? Prispaudęs rankas prie šlaunų jis sustoja. – Taip. Susvirduliuoju ir atsiremiu į virtuvės stalą. – Tu ir mama... Nusprendėte apgauti mane, kad manyčiau, jog esi negyvas? – Ji nusprendė. – Ką?! Kurį laiką jis nieko nesako, tik stebi mane, lyg spėliotų, ką darysiu toliau. – Tikriausiai taip. Kaip sakiau, atleisk. Buvau Meksikoje. Dabar pradedu pykti, jaučiuosi išduotas. – Buvai Meksikoje? Kodėl nepaskambinai? Vienas sumautas skambutis telefonu. Aš maniau, kad tu negyvas. Jo akyse išvystu sielvartą. Visiškai susipainioju, jau nekalbant apie tai, jog esu nuliūdęs. Kokie tėvai taip išduotų savo vaiką? Ir kaip jis parengė tą lėktuvo katastrofą? Tada (visada tada) sapnas pasibaigia. Aš atsibundu. Pirmus kelis kartus jausmas toks tikras, jog atsibundu apsiverkęs. 15