S.Lazarev Tevų auklejimas. Pirma dalis
TURINYS Norėčiau jums pasakyti... ...........................................................................................1 Vaistai sielai ................................................................................................................7 Seminaras ..................................................................................................................16 Meilės testas...............................................................................................................26 Puikybė ......................................................................................................................33 Meilės energija ..........................................................................................................44 Konfliktai ...................................................................................................................49 Sielos homeostazė .....................................................................................................52 Kitų auklėjimas .........................................................................................................64 Palaimos priesakai .....................................................................................................77 Gundymo fiziologija ..................................................................................................81 Sielos apvalymas ......................................................................................................89 Nuodėmių atleidimas ...............................................................................................105 Naujas mąstymas .....................................................................................................111
TĖVŲ AUKLĖJIMAS Pirma dalis Serija ATEITIES ŽMOGUS S. N. LAZAREVAS
NORĖČIAU JUMS PASAKYTI... Kiekvienas žmogus nori būti laimingas (ir kuo greičiau!). Beje, daugeliui laimė – tiesiog esatis be neigiamų emocijų. Kuo daugiau gausime teigiamų emocijų, tuo būsime laimingesni, – taip mano dauguma. Apie tai, kad laimė – tai ne tik troškimų išsipildymas, bet ir jų atsisakymas, daugelis nė nesusimąsto. O juk laimė – tai meilė, suderinanti dvi priešybes. Įsivaizduokime, kad žmogus atsisėda prie stalo, apkrauto gardžiais valgiais, ir ima pietauti. Tuo metu jis nusiteikęs smagiai. Tačiau jeigu šlamš gardumynus be jokio saiko, teigiamos jo emocijos pamažėle virs neigiamomis, o laiku nesustojus susisuks žarnos, ir žmogų gali ištikti mirtis. Visi žinome paprastą tiesą: nuo stalo reikia pakilti dar šiek tiek alkanam, kitaip sakant, atsisakyti malonumo, jam dar nepasiekus maksimalios ribos. Tačiau daugumai atsisakyti malonumo yra tas pats, kas patirti nemalonumą. Visos mūsų pasaulio religijos propaguoja susilaikymą ir atsiribojimą, kad žmonės nors kiek sutramdytų savo nepaliaujamą teigiamų emocijų – malonumo – troškulį. Dabar, kai religijos silpsta, pasaulyje formuojasi vartotojiška visuomenė. Mūsų laikais daugumos žmonių svarbiausias siekis – nepaliaujamai ieškoti malonumų. Jaunimas, kurį visuomenė pamiršo, vystosi pats, kaip išmano, jauni žmonės stengiasi būti laimingi, kurti šeimas. Tačiau netekę dorovinių orientyrų ir teisingos pasaulio sampratos, jie dažnai nebeįstengia šeimos nei sukurti, nei sukūrę puoselėti. Suprantu, kad žmonėms norisi gauti keletą itin išmanių patarimų ir pasidaryti sveikiems bei laimingiems. Tačiau dabar aš pateiksiu pavyzdžių, įrodančių, kad jokie, net patys išmaningiausi patarimai nepadės, jeigu žmogaus pasaulėžiūra neteisinga. Nevisavertis pasaulėvaizdis skatina žmogų pažeisti aukštuosius dėsnius ir žaloja jo sielą. Aukštuosius visatos dėsnius atspindi Dievo įsakymai, tie dėsniai užšifruoti šventraščiuose. Šiuolaikinei civilizacijai be jų būtų buvę neįmanoma nei atsirasti, nei egzistuoti. Svarbiausias visatos principas – absoliutus vienis ir meilė kaip to vienio simbolis. Jei žmogus pernelyg prisirišęs prie aplinkinio pasaulio gėrybių, jo siela pasidaro agresyvi, ir jis galiausiai atsižada meilės. Apie tai esu rašęs ankstesnėse savo knygose. Daugelis žmonių, remdamiesi mano tyrinėjimais, stengėsi pakeisti savo charakterį. Jie pradėjo keistis, netgi įstengė įveikti sunkias ligas, o tada nusprendė: tereikia visiems atleisti, ir būsi sveikas; į tai jie sutelkė visą savo pasaulėžiūrą. Tačiau atleidimas – tik pirmas žingsnis į meilę. Prisimenu savo pokalbį su viena jauna moterimi. Paprastai konsultuotis ateinama tada, kai problemos būna sunkios, o ši moteris tiesiog norėjo sužinoti, kokia jos dabartinė būsena.
– Aš labai uoliai stengiausi pasikeisti, – pasakė ji. – Atsikračiau baimių ir nusiminimo. Išmokau pasikliauti Dievo valia. Širdyje pasidarė lengva. Jaučiausi pakylėta virš nemalonumų. Man atrodė, kad tokia mano būsena įstengė apvalyti ir mano palikuonius. Linktelėjau. – Pokyčių yra, tačiau dėl dabartinės būsenos noriu kai ką pasakyti, kas Jus nuliūdins. Turite didelę bėdą. Ji žaloja Jūsų palikuonių likimą iki trečios, ketvirtos kartos. – Tikriausiai pernelyg lankstausi idealams? – sumetė pacientė. Žiūrėjau į ją ir tylėjau. Paskui, po ilgos pauzės, atsakiau: – Ne, taip yra dėl girtavimo. Juk jūs gėrėte vakar, užvakar? Ji padelsė, prieš atsakydama. – Taip, vakar buvau vienoje kompanijoje, tačiau gėriau tik sausą vyną. – Ir kiek jo išgėrėte? – Na, pusantro butelio. – Taigi noriu jums pasakyti, kad potraukis alkoholiui neigiamai veikia ne vien kūną, bet ir sielą. Jis ardo dvasines struktūras, susijusias su žmonių bendravimu. Bendraudami nuolat naudojame subtiliąją energiją. Ši energija formuoja ne tik santykius tarp žmonių, bet ir būsimus vaikus. Jaunai moteriai gerti ypač pavojinga. Potraukis alkoholiui gali sukelti blogas pasekmes būsimiems vaikams: nukentės jų šlapimo ir lyties organų veikla, santykiai šeimoje ir likimas. Todėl nūdieniška alaus ir alkoholio propaganda, tiesą sakant, yra šalies sterilizacija. Jaunuoliai įpranta tarpusavyje bendrauti tik gerdami alkoholį. Negatyvios gėrimo pasekmės pasireiškia kartais po daugelio metų. Tačiau būsimus vaikus žudo ne tik besaikis gėrimas. Neseniai nustatinėjau diagnozę vienam jaunam vaikinui. Jį žudė nepaprastai stipri savigriovos programa, galinti pakenkti palikuonių sieloms iki septintos kartos ir susijusi su pačių aukščiausių jausmų garbstymu, o tai – akivaizdus itin blogas lankstymosi idealams variantas. Jei meilė susijusi su pernelyg dideliu prisirišimu, agresyvumu, ji pragaištingai silpsta. Tas silpnėjimas gali būti perimtas iš tėvų, arba gali būti neteisingos pasaulėžiūros, netinkamo gyvenimo būdo pasekmė. Kad būtų dar aiškiau, pasistengiau išsiaiškinti priežastį. Ir pasirodė, kad savigriova vaikino sieloje labiausiai susijusi su gyvensena, konkrečiau tariant, su seksu: vaikinas juo itin mėgavosi. Iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl mėgavimasis seksu gali žudyti palikuonius iki septintos kartos, tačiau paskui viskas paaiškėjo. Seksas – ne tik malonumas ir pasimėgavimas, pagrindinė jo funkcija – pasirūpinti ateitimi, pasistengti, kad palikuoniai išvystų pasaulį. Taigi sekso metu pasitenkinimas būna ir materialus, ir drauge dvasiškas. O jeigu besimėgaujantysis seksu dvasiškai mylėti yra neišmokęs ir tik garbsto aukštuosius jausmus, tai jų žlugimas tam žmogui tampa pražūtingas. Žmogus netenka ir ateities, ir, iš dalies, savo palikuonių, – palikuonių jis gal ir susilauks, bet jų ateitis bus apribota, pernelyg trumpa. Taigi kiekvienas, itin pamėgęs erotiką ir pornografiją, nuolatos išgyvenąs audringus romanus, yra žmogus, kuriam tikimybė turėti sveiką ainiją – labai menkutė.
– Sakykite, o mūsų laikais nudistai, norintys būti arčiau gamtos ir ją mėgdžiojantys, ar pažeidžia kokius nors dėsnius? – teiraujasi moteris. – Žinoma, – atsakau aš. – Jeigu jiems, kaip, sakysim, elniams, sueities laikotarpis būtų kartą per metus, mėgdžioti gamtą būtų normalu. Žmogui tasai procesas nėra vienkartinis. Neseniai užsienio mokslininkai nustatė, kad jeigu moteris rengiasi itin erotiškai, tai hormoninės perkrovos gali ją padaryti nevaisingą. Tas pat gresia ir nudistams. Šiuo metu ties visa mūsų šalimi yra pakibusi tokia grėsmė. Tai, kas nuolatos demonstruojama televizorių ekranuose, siekiant pakelti reitingą ir surinkti daugiau pinigų, išorinėje plotmėje atrodo kaip pramoga, o pasąmonėje – kaip katastrofa. Jokia visuomenė neišliks gyva, jeigu jos kultūra sužlugdyta. Tai liudija istorija. Kultūra formuojasi ilgai, o suardoma greitai. Šeimos ir santykių kultūros samprata šiuo metu Rusijoje, galima sakyti, neegzistuoja. O pastangos sukurti šeimą, kai nėra teisingos pasaulėžiūros ir kai siela visiškai subjurusi, gali baigtis tragiškai. Štai viena iš daugybės istorijų. Jaunai merginai nesisekė bendrauti su vaikinais, santykiai klostydavosi sunkiai. Galiausiai užsimezgė romanas su vienu, kuriam ji labai patiko. Po kelių mėnesių jis jai pradėjo nebepatikti, tačiau, kai ji nusprendė išsiskirti, vaikinas tam pasipriešino. Visaip prašė, maldavo, kad ji liktų su juo, net pradėjo grasinti, kad nusižudysiąs. Mergina jo pagailėjo ir santykių nenutraukė. Tačiau kaskart, kai kildavo išsiskyrimo grėsmė, jis šaukdavo, kad atimsiąs sau gyvybę. Merginos tėvai kreipėsi į mane, klausdami, ką daryti. Pirmiausia reikia suprasti štai ką. Nusikaltėlio elgesys priklauso nuo aukos būsenos. Jeigu išorinis jauno vyro prisirišimas toks agresyvus, vadinasi, mergina itin linkusi vyrams nusilenkti, prisirišti prie jų, jiems pavyduliauti ir, savaime suprantama, justi jiems agresiją. Kai lankstomasi žmogiškumui, tai anksčiau ar vėliau jis sugriaunamas. „Aplinkybės, kuriose atsidūrė jūsų duktė, aiškiai parodo, kad pasąmoningai ji prisirišusi prie vyrų, sekso, prie šeimos taip, kad dabartinė būklė pasidarė kritiška, – pasakiau tėvams. – Jeigu nieko nesiimsite, tai tikimybė, kad jūsų duktė sukurs šeimą ir susilauks sveikų vaikų, bus minimali. Taigi jums ir jūsų dukrai reikia rimtai pagalvoti apie būtinybę keisti savo charakterį ir pasaulėžiūrą.“ „Antra. Negalima aklai klausyti šantažuojančiojo valios. Jeigu priimsite jo sąlygas, prisirišimas tiek jo, tiek ir jūsų dukters sieloje sustiprės. Vadinasi, tasai vaikinas pasidarys dar agresyvesnis išoriškai, o jūsų duktė – vidujai. Leisti, kad tai įvyktų, visiškai nepageidautina. Arba tegu ji išvažiuoja gyventi į kitą miestą, arba tegu pasistengia su vaikinu susitarti. Tačiau, žinoma, šitaip problemą išspręstumėte tik grynai išoriškai. Jeigu mergina nepasikeis vidujai, tai netrukus susilauks kitokių nemalonumų.“ Po pusmečio merginos tėvai man papasakojo, kas dėjosi vėliau. Kartą, grįždama namo, mergina prie durų pamatė taksi ir tą vaikiną, kuris jos laukė. – Man reikia su tavimi pasikalbėti, – tarė jis ir įstūmė ją į mašiną. – Išvažiuojame iš miesto, – pasakė jis taksistui ir, atsigręžęs į merginą, pridūrė. – Vežu tave nužudyti.
Pažvelgusi jam į akis, mergina suprato, kad vaikinas nejuokauja. Tuomet ji pradėjo melstis ir ūmai pajuto, kad nebesijaučia sukaustyta, kone paralyžiuota. Vidujai išsilaisvinusi iš jo valios, ji iš visų jėgų pradėjo spardytis, trankyti per mašinos stiklus, ir nepatenkintas vairuotojas, bematant sustabdęs mašiną, juos išsodino. Vaikinas prigrasė: „Vis tiek tu nuo manęs niekur nepasislėpsi“ ir dingo jai iš akių. Merginai teko iš to miesto išvažiuoti. Asmeninis gyvenimas po šio įvykio jai vis vien gerai nesusiklostė, tačiau ji liko gyva. Ši istorija (teisybė, labai savotiška) – irgi pastangos sukurti šeimą. Kad ir kaip žmogui norėtųsi laimės, kad ir kaip dorai žmogiškuoju požiūriu jis elgtųsi, problemos, susikaupusios jo pasąmonėje ir susijusios su neteisinga pasaulėžiūra, gali jam visiškai užkirsti kelią į žmogiškąją laimę. Kita istorija. Kartą, būdamas Izraelyje, susipažinau su viena savo kraštiete, kuri iš Rusijos buvo išvažiavusi jau labai seniai, kai ištekėjo už švedo. Regis, ji gavo viską, ko norėjo: galimybę keliauti, gyventi ištaigingai. Jos vyras buvo geraširdis, tik labai prieraišus ir pavydulingas. Viskas klostėsi gerai, teisybė, vaikų jiedu nesusilaukė. Po kiek laiko ji paskambino man ir pasakė, kad negali įveikti depresijos, nepadeda nei vaistai, nei bendravimas su gydytojais. – Tau reikia skubiai pakeisti gyvenimo būdą, – pasakiau jai. – Depresija atsiranda tada, kai silpnėja gyvybinė sielos energija. Kad meilė silpnėja, mes nepastebime: neturime tokio organo, kuriuo galėtume tai pajusti, o gyvybinės energijos silpimą juntame iškart ir suvokiame jį kaip nusiminimą ir depresiją. Galbūt tau reikia išvažiuoti į kitą šalį ir pradėti dirbti. Atsirastų problemų, jas turėtumei spręsti, ir siela atgytų. Arba bent įsigyk naminį gyvūnėlį. Kai vaikų nėra, rūpinimasis juo vėl suteiktų sielai šilumos ir sustiprintų šeimą. – Mano vyras nenori laikyti jokių naminių gyvūnėlių, – liūdnai atsiduso moteris. – Sako, kad tada aš galiu pamiršti jį. Jis nori, kad jam priklausytų visa mano meilė. Praėjo keletas mėnesių. Matydamas, kad jo žmona jaučiasi itin prastai, vyras nusprendė mėnesiui išsiųsti ją pas giminaičius, kad atsigaivelėtų. Pasiėmė dokumentus, atsisėdo į mašiną ir išvažiavo į banką, o kai grįžo, pamatė, kad žmona nusižudė. Dar viena istorija. Neseniai Maskvoje vedžiau seminarą, kurio svarbiausia tema buvo šeimos išsaugojimas ir ugdymas. Šeima susikuria, kad pasaulyje atsirastų vaikų. Kai vyras ir moteris bendrauja tarpusavyje ir myli vienas kitą, subtiliojoje plotmėje formuojasi jų būsimų vaikų emocijos, likimas ir charakteris. Priartėjusi vaiko siela tarsi įgauna naują apvalkalą. Net jeigu šeima bevaikė, palikuonys vis tiek formuojasi – jie gali atsirasti kitame įsikūnijime. Savo elgesiu ir jausmais mes darome jiems teigiamą arba neigiamą įtaką. Taigi, šeima kuria ateitį, o ateitis formuojasi iš dieviškosios energijos. Ir jeigu mes sąmoningai ar nesąmoningai pažeidžiame aukštuosius dėsnius, tai ateitį prarandame, o tada šeima ir palikuonys išsigimsta. Visos pasaulinės religijos padeda kurti, stiprinti ir ugdyti šeimą. Kiekvienoje valstybėje šeimos yra jos ląstelės. Jei šeimos sugriūva, valstybė darosi nebegaji. Žūstant paskiroms ląstelėms, ilgainiui žūsta ir visas organizmas. Mes nė neįsivaizduojame, kiek daug mūsų pasąmonei reiškia dorovinės nuostatos. Jos –
nelyginant oras, kuriuo kvėpuojame, prie kurio esame pripratę ir liovęsi jį pastebėti. Jei oras būtų pakeistas smalkėmis, kvėpuotume jomis, bet paskui nė nepasijustume, kaip numirtume. Taip šeimą ir valstybę veikia dorovės ir laimės stygius. Kad šeima būtų išsaugota, kad ji išliktų, žmonės privalo išsikuopti savo sielą, vadinasi, jie turi suprasti, ką byloja bet kuri religija ir visi šventraščiai. Jei sieloje nėra harmonijos, jokie praktiški patarimai nepadės. Po seminaro prie manęs priėjo asistentė ir pasakė, kad pacientė, kuri keletą kartų buvo pas mane konsultuotis ir lankė seminarus, šį kartą ateiti negalėjo, nes negali vaikščioti. Man tai pasirodė keista. Tą moterį prisiminiau. Po mano paskaitų jai ne sykį buvo pasidarę bloga, kitaip sakant, įveikti vidines problemas jai itin nesisekė. Bet iš kur po daugelio paskaitų ir seminarų toks sunkus pablogėjimas? Kodėl jai nebuvo leista ateiti būtent į šitą seminarą? Kūriau kuo įvairiausias prielaidas. Galbūt šitaip valomi palikuoniai, juk dabar balandis – pavasaris. Gal ji neteisingai suvokė mano informaciją. Gal pakenkė netinkamas gyvenimo būdas ir nesveika mityba. Gal gavo išbandymą, ar mokės atsisakyti prisirišimo, ar ištvers skausmą, kurio anksčiau neištvėrė. Pabandžiau diagnozuoti ją per nuotolį ir atkreipiau dėmesį, kad ji ėmė itin pavydulingai garbstyti kitą žmogų. Šis įsižiebęs nepaprastai stiprus prisirišimas prie jo virto agresija, o toji agresija – ne prieš vyrus, o prieš save pačią. Taigi moteris, to net nesuvokdama, save žudė. Be to, savigriova septynis kartus viršijo kritinę ribą. Ji galėjo numirti per kokį nelaimingą atsitikimą, galėjo susirgti onkologine ar kokia kita neišgydoma liga, tačiau šiuo metu pasąmoninga savigriova pakirto sąnarius ir taip išgelbėjo jai gyvybę. Prisiminiau, kad prieš keletą mėnesių ji atėjo į paskaitą su kažkokiu jaunuoliu. Ko gero, jos siela pasirodė nepasiruošusi priimti staigiai apėmusią žmogišką laimę. Kai ką nors norime gauti, pirmiausia reikia vidujai to atsisakyti, būti pasiruošusiam susitaikyti su praradimu. Harmonija viešpatauja ten, kur yra dvi priešybės, kitaip galima pavirsti troškimo vergu. Pabandžiau gauti informacijos, kokia atmosfera dabar tos moters šeimoje. Mūsų bendra pažįstama ją apibūdino tiesmukiškai: „Ji gyvena su suteneriu, kuris jai draudžia melstis, bendrauti su kitais žmonėmis. Be jos tas suteneris turi ir kitų moterų. Tačiau naudojasi jos pinigais.“ Viskas man paaiškėjo iškart. Kai žmogus stengiasi pajusti savo vienybę su Dievu, jo giluminė dvasinė energija pradeda stiprėti. Kuo labiau ji stiprėja, tuo greičiau stiprėja ir prisirišimas. Pamąsčiau, kad kalbant apie formą, išorinį lygmenį, toji moteris nieko nėra itin pažeidusi.Tą žmogų jinai pamilo, agresijos jam nejuto, taigi tiksliai laikėsi pagrindinių sveikatos priesakų. Tačiau, vidujai paklusdama mylimam vyriškiui, ji žudė save ir savo sielą. Meilė – tai džiaugsmas ir skausmas, pokyčiai ir auklėjimas. O toji moteris manė teturinti du elgesio variantus: atsisakyti mylimojo ir pražudyti žmogiškąją meilę arba atsiduoti jos traukai, priimant bet kokį pažeminimą. Ir ji atsidavė žmogiškos meilės traukai, pražudydama dieviškąją. Ji nesuprato, kad abu tie variantai pragaištingi. Jeigu dėl šeiminių santykių žmogus darosi savanaudiškesnis, agresyvesnis, tai siekiant, kad meilė būtų išsaugota, tokius santykius geriau prarasti. Pats teisingiausias, tačiau ir pats sunkiausias kelias – išsaugoti meilę, auklėjant save ir savo partnerį. Meilė – tai nepaliaujamas virsmas ir saviaukla. Kai dėl
pasimėgavimo, komforto ir stabilumo mes žudome kito žmogaus arba savo sieloje meilę, tai tą komfortą, pasimėgavimą ir stabilumą dažnai prarandame podraug su sveikata, kartais net su gyvybe. Tie, kurių širdyse dieviškumas jau yra pradėjęs susilieti su žmogiškumu, iš kiekvienos situacijos mato tik dvi išeitis: lankstymąsi kitiems, keliaklupsčiavimą prieš juos ir savigriovą arba panieką kitiems, iškeliant savo pranašumą, save aukštinant. Beje, kiekvienas pats pasirenka, ką jis žudys – kitus ar save. Jei dieviškumas ir žmogiškumas širdyje susilieja, mums lemta sužlugti, mūsų asmenybei – pakrikti. Paradoksalu, nes Kūrėjas slypi kiekvienoje gyvoje būtybėje, visutėliai visoj esatyje – tai svarbiausias komponentas. Būtent šis komponentas, kitaip sakant, turinys, leidžia formai nepaliaujamai keistis. Ir kai forma, užmiršusi turinį, ima garbstyti pati save, ji miršta. Kita vertus, jei forma stengiasi visiškai identifikuotis su turiniu, ji nebesivysto ir taip pat miršta. Dieviškoji meilė mūsų sieloje užsislaptina, apsisiaučia žmogiškąja meile ir visada neregimai joje slypi. Tačiau jeigu žmogus liaujasi paisyti aukštųjų būties dėsnių, dieviškoji logika jam susilieja su žmogiškąja. Jis mano, kad gyvena, laikydamasis dieviškosios logikos ir vienybės su Kūrėju, o iš tikrųjų ima garbstyti pagonišką savo jausmų ir aistrų stabą. Vienas iš pagrindinių klausimų, kuriuos kelia kiekviena religija: kaip savo sieloje pajusti dieviškumą ir jo nenuvertinti? Vos tik siela praranda vienybę su Kūrėju, ji nebetenka ateities energijos, vadinasi, toji terpė, iš kurios semiamasi kūrybos savo šeimai, žmonių tarpusavio santykiams, būsimų vaikų likimui, pradeda irti ir nykti. Siekdami susilaukti harmoningų vaikų, jų tėvai privalo būti iš tikrųjų dori ir sveiki. Jų sielos privalo būti sveikos – štai kas svarbiausia. Apie tai, kaip ugdyti savo sielą, kalbama šventraščiuose. Pasaulinės religijos supažindina žmones su aukštaisias būties dėsniais, atkreipia dėmesį į juos, leidžia žmonėms gauti energijos, būtinos harmoningiems santykiams, šeimai kurti ir išlikti ateityje. Suprantu, kad visiems labai norisi konkrečių patarimų ir greitų rezultatų, todėl pradėsime nuo to patarimo, kurį laikau pagrindiniu. Išmokite susitvarkyti savo sielą. Beje, greitų rezultatų verčiau nesitikėkite. Kas laukia greitų rezultatų, tas garbsto ateitį. Tačiau net jeigu jūsų sveikata, likimas ir santykiai su žmonėmis visiškai geri, tai nereiškia, kad galite nebesirūpinti savo siela ir jos ugdymu.
VAISTAI SIELAI Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraelitų bendrijai ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. Kiekvienas gerbs savo motiną ir tėvą, švęs mano šabus; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Nesikreipkite į stabus ir nedirbkite sau liedinamų dievų; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Kai atnašaujate bendravimo auką VIEŠPAČIUI, atnašaukite taip, kad ji būtų maloni jūsų labui. Ji bus suvalgoma tą pačią dieną, kai paaukojate, arba rytojaus dieną; o kas liko iki trečios dienos, turi būti sudeginta ugnyje. Jeigu ji iš viso būtų valgoma trečią dieną, ji bus pasibjaurėtina. Ji nebus maloni. Kas ją valgo,
užsitraukia kaltę, nes išniekina tai, kas Viešpačiui šventa. Toks žmogus bus pašalintas iš savo tautos. Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių nei rinksi likusias derliaus varpas. Savo vynuogyno plikai nenuskinsi ir savo vynuogyne nukritusių vynuogių nerankiosi, paliksi jas vargšui ir ateiviui; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Nevogsite, nesielgsite apgaulingai ir vieni kitiems nemeluosite. Neprisieksite apgaulingai mano vardu, išniekindami savo Dievo vardą; aš esu VIEŠPATS. Neengsi savo artimo, neapiplėši. Neužlaikysi darbininko atlygio iki ryto. Neužgausi nebylio, nepadėsi kliūties neregiui. Bijosi savo Dievo; aš esu VIEŠPATS. Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai. Nevaikštinėsi, skleisdamas šmeižtus tarp savo giminių; savo artimo gyvasties nestatysi į pavojų; aš esu VIEŠPATS. Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį; aš esu VIEŠPATS. Kun 19, 1–18. Vienoje populiarioje knygoje man krito į akis įdomi informacija apie tai, kaip elgiasi žmogus, kai suvokia, kad jis miršta. Pirma stadija – žmogus visiškai nepriima ligos ir prisėlinusios mirties. Kad ir kaip sirgdamas jis stvarstosi savo planų, tikslų ir užduočių. Jis nenori ir negali įsivaizduoti, kad jam atėjo paskutinioji, kad netrukus praras savo gyvastį. Antra stadija – žmogus ima neapkęsti aplinkinio pasaulio ir savo artimųjų, trokšta surasti, kas čia kaltas, ir ant to kaltininko išlieti savo neigiamas emocijas. Daugeliui ligonių, ypač vėžininkams, ši stadija trunka ilgiausiai. Trečia stadija – ligonis karštligiškai ieško išeities, maldaujančiomis akimis žvelgia į gydytojus, trokšta palaikymo, bent jau savo mirties atitolinimo. Ketvirta stadija – ligonis suvokia, kad jo pastangos bevaisės. Karštligiškas blaškymasis baigiasi, prasideda pasyvumas. Ligonis ramiai ir nuolankiai priima besiartinančią mirtį. Penkta stadija – ligonis pradeda mąstyti apie amžinybę. Prabunda tikėjimas Dievo, permąstomas požiūris į pasaulį, artimuosius ir save patį. Siela nejučiom prisipildo meilės. Norisi atmesti viską, kas kliudo mylėti. Ūmai žmogus pradeda savo artimuosius prašyti atleidimo, šiltai ir atjaučiai prisimena žmones, kurių anksčiau neapkentė, kuriuos smerkė. Tą, kas jam atrodė nelaimė, jis pradeda suvokti kaip gyvenimo mokyklą, vertingą pasaulio pažinimo ir mokėjimo mylėti patirtį. Mirštantysis supranta, kad mirtis neišvengiama, ir liaujasi bijoti ateities, podraug išsivaduodamas iš visų apgailestavimų dėl praeities. Daugelis netikėtai patiria nušvitimą. Meilė yra jausmas, kuris išlieka ir po mirties. Kupinai meilės sielai pomirtinis egzistavimas kur kas lengvesnis.
Prisimenu sau pačiam nustatytą mirties diagnozę ir lėtos mirties patirtį. Analizuodamas savo elgesį tuo metu, ėmiau suprasti, kodėl žmonės, jaučiantys, kad jų likimas jau nulemtas, ir turintys savigriovos programą, dažnai pridaro visokių nusikaltimų ir, kad įmanytų, sunaikintų visą žmoniją. Tai savotiškas kerštas už besiartinantį gyvenimo galą. Kai aš suvokiau, kad tikimybės išgyventi nebeturiu, pajutau tikrą įtūžio priepuolį, tūžau ant viso aplinkinio pasaulio. Kodėl visi kiti gyvens, o aš turiu mirti? Pavydas, pasirodo, gali pasireikšti ir taip. Laimė, pirmos keturios stadijos man truko tik keletą dienų, paskui prasidėjo penktoji. Radau Biblijoje žodį „meilė“ ir supratau, dėl ko verta gyventi ir kas išliks po mirties. Kai tą suvokiau, mano likimas pasikeitė. Visą gyvenimą stengiausi pažinti pasaulio dėsnius. Žiniuonio patirtis man padėjo sujungti filosofiją su praktika. Subtiliųjų plotmių įžvalga, kurią įgavau daugelį metų uoliai praktikuodamas, leido man susieti priežastį su pasekme, suvokti, kas žmogaus sieloje dedasi kur kas anksčiau, negu jis suvokia sergąs taip, kad gali numirti. Pamačiau, kaip vidinė agresija pamažėle virsta liga. Pasirodo, sukauptos nuoskaudos, smerkimas ir nusiminimas ilgainiui pasireiškia kaip ligos ir nelaimės. Be to, jos persiduoda palikuoniams ir galiausiai dėl to dažna giminė visa išmiršta. Man pasidarė įdomu, kurgi yra vidinės, emocingos agresijos esmė. Apstulbęs pamačiau, kad tai prisirišimas prie pasaulio gėrybių. Iš pradžių galvojau, kad tos gėrybės tik materialios. Tačiau paskui, apmąstydamas daugybę skausmingų situacijų, supratau, kad laimė gali būti ir dvasinė, ir jutiminė. Įdomi detalė: tai suprasti man pasisekdavo tik po to, kai pats teisingai įveikdavau kokią nors situaciją, kitaip sakant, kol nėra asmeninės patirties, nėra ir suvokimo. Sakoma: „Kvailiai mokosi iš savo klaidų, o protingi – iš klaidų, kurias padaro kiti.“ Suvokiau, kad yra ne visai taip. Protingas iš savo klaidų mokosi greičiau. Jeigu esi sukaupęs asmeninės emocinės patirties, kaip įveikti kad ir nedidelę problemą, tai tas emocijas gali panaudoti, suvokdamas kitų žmonių patirtį. Paskui padariau dar vieną atradimą. Įsivaizduokite visiškai neagresyvų, ramų žmogų. Dėl savo silpnumo jis tampa išdaviku, o jo vaikai paskui serga ir miršta. Liga akivaizdi, akivaizdu, kad tasai ramuolis labai prisirišęs prie gyvenimo ir gerovės, tačiau agresijos nėra. Kodėl gi Dievas baudžia žmogų, jeigu tas nesielgia agresyviai? Vėl sugrįžau prie savo tyrinėjimų. Deformacija itin subtilių biolauko struktūrų ilgainiui sukelia sunkias ligas. Tas biolauko subtilybes, kurių deformacijos tikriausiai niekas iki tol nebuvo įžvelgęs, pavadinau karminėmis. Jų deformacija sukeldavo ne tik ligas, dėl tos priežasties suirdavo šeimos, žmogų ištikdavo lemtingos nelaimės. Kitaip sakant, problema išplisdavo į žmogaus kūno, dvasios ir sielos dėmenis. Paskui kibau į ieškojimus, kaip paaiškinti kitus akivaizdžius faktus, kuriuos reikėjo apmąstyti. Tarkim, žmogus dažnai persivalgo, mėgsta delikatesinį maistą, o po kiek laiko suserga, ir tada paaiškėja, kad jis susirgo cukriniu diabetu. Tačiau juk čia agresijos nėra, kodėl gi jis susirgo? Yra tik prisirišimas prie valgio, prie jutiminio pasimėgavimo. Agresija kaip prisirišimo rezultatas dar nepasireiškė, o liga jau pasireiškė. Ir staiga, nelauktai netikėtai supratau, kad žmogus suserga tada,
kai praranda meilę. Neapykanta, nuoskaudos ir smerkimas – meilės atsižadėjimo formos. Meilės galima išsižadėti, išduodant sau artimą žmogų. Galima išsiskirti su mylimuoju, neatleidus jam kokių nors nuoskaudų. Galima tiesiog nemylėti šio pasaulio ir paskui susirgti itin sunkia liga. Didžiausiu malonumų šaltiniu, didžiausiu pasimėgavimu žmogui gali būti ne meilė, o valgis ir seksas, ir paskui toks žmogus serga pats ir mato, kaip išmiršta jo palikuoniai. Pasirodo, meilė, sutvirtinta doroviniais pagrindais, yra geriausias vaistas žmogaus sielai, sąmonei ir kūnui. Pradėdamas savo tyrinėjimus maniau, kad pirmiausiai suserga kūnas, o paskui aiškiai, akivaizdžiai supratau, kad kūnas ir sąmonė suserga tada, kai jausmai jau nebesveiki. Būtent tenai, mūsų jausmų gelmėse, ir įvyksta procesai, kurie daro laimingus ar nelaimingus mus ir mūsų palikuonius. Mes kasdien prausiamės, rūpinamės savo kūnu, ir tai natūralu, kitaip kūnas pasiligotų. Tačiau rūpintis savo siela kažkodėl nėra įprasta. Anksčiau tuo rūpinosi religija ir iš dalies valstybė. Dabar religija nusilpo, o mokslas, kuris niekada apie dorovę nė nemąstė, dar nėra supratęs, kad kūno ir jo instinktų garbstymas šiuolaikinio žmogaus sielą neišvengiamai sugrąžina į pirmykštės stabmeldystės epochą. Iš esmės bet kuri nuodėmė, kad ir kaip ji būtų apibūdinama religiniuose mokymuose, yra vienybės su Kūrėju praradimas. Sielos penas – dieviškoji meilė, ta aukštoji energija, kuri nuolatos srūva iš Pirmapradės Priežasties, per kurią vyksta visatos vystymasis. Ko siela siekia, tą ji (drauge su sąmone bei kūnu) ir gauna. Nuo pasaulėžiūros priklauso mūsų sielos ir jos energijos linkmė. Jei pasaulėžiūra neteisinga, netinkamas bus ir iš jos išplaukiantis elgesys. Nuodėmei leidžiame įsigalėti savo emocijomis, sąmone ir elgesiu. Pasąmonėje palengva prarandama aukštoji meilės energija. Taip išmiršta civilizacija, tauta, paskira giminė, žmogus ir jo palikuoniai. Jeigu pasiseka, tai prasideda visokeriopos nelaimės ir ligos, kurios gali išgelbėti nuo mirties, tačiau, kad išsigelbėtum, būtinai reikia pačiam skausmingai keistis. Daugeliui žmonių lengviau numirti. Iš atminties išplaukia vienas epizodas. Mano pažįstami labai prašė padėti jų draugui, sergančiam sunkios formos onkologija. Jis, labai aukšto rango valdininkas, besipuikuojantis savo pranašumu, buvo įspėtas, kad pokalbis gali būti griežtas ir kad jam bus sunku įveikti savo jauseną. Prasidėjo pirma konsultacija telefonu. Kai pamačiau sergančiojo subtiliąsias biolauko struktūras, pasąmonės emocijas, susijusias su siela, supratau, kad jo būklė katastrofiška. – Prasti popieriai, – pasakiau. – Tačiau galimybę išgyventi turite. Kristus yra pasakęs, kad į Dievo karalystę įžengs tik tie, kurie bus it vaikai. Ar žinote, kas yra Dievo karalystė? Tai erdvė, kurioje didžiausia vertybė ir garbinimo objektas yra Dievas, kitaip sakant, meilė. Ne pinigai, ne jėga, ne protas, ne pranašumas, palyginus su kitais, ne pasimėgavimas seksu, valgiu ar kitais jusliniais malonumais, o meilė. Taigi, norint pajusti dieviškąją meilę kaip aukščiausią vertybę, reikia būti panašiam į vaiką. Vaikas pasikliauja jausmais, o ne sąmone, vaikas beginklis, jis nesigina. Šalia jo visada yra suaugusiųjų, protingų ir tobulų, kitaip sakant, vaikas kiekvieną akimirką jaučia, koks jisai silpnas ir netobulas. Vaikas neturi praeities, jam nėra ko gailėtis. O ateitis jam visuomet atrodo
džiaugsminga. Vaikas intuityviai saikingas, jis nejunta potraukio seksui, todėl aukštoji energija pirmiausia ugdo jo dvasią, o ne kūną. Jeigu vaikas nuskriaudžiamas, jis nejunta neapykantos, jis tiesiog verkia. Vaiko siela būna atsivėrusi tėvams, ir jis visada būna nuoširdus. Nuoširdumas jo sielą daro beginklę ir skatina jį atsiverti meilei kaip didžiausiai savo gynėjai. Vaikas kur kas lengviau atleidžia bet kurią patirtą nuoskaudą, nes jo sąmonė dar neišsivysčiusi. Būtent sąmonė gali nesėkmę paversti katastrofa, nuoskaudą – mirtinu nusikaltimu, o netikėtą netektį – visišku savo likimo žlugimu, nors po teisybei nelaimių mastas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Meilė bet kurią nuoskaudą ir pralaimėjimą gali paversti pergale. O sąmonė, priešingai, bet kurią pergalę gali paversti pralaimėjimu. Ar žinote, kodėl? Todėl, kad meilė duoda energijos, o sąmonė ją atima. Meilė jaučiasi kaip vaikas, ji nesigina, dieviškajai meilei nė nereikalinga gynyba – ji amžina. O sąmonė, kaip ir kūnas, yra laikina, turinti savo baigmę, ji suyra. Suirti gali labai staigiai, ir agresyvus žmogus mano, kad gynyba labai reikalinga, todėl jo sąmonė ir agresyvumas visada glaudžiai susiję. Jeigu sąmonė iškelta į pirmą vietą, o meilė nustumta į antrąją, tuomet agresyvumo ir instinktų garbstymo įveikti neįmanoma. Taigi, – toliau telefonu kreipiuosi į savo pašnekovą, – aš nesu su jumis susitikęs ir nežinau, kaip jūs atrodote, bet matau, kaip atrodo jūsų siela. Ir galiu jums pasakyti, kad jeigu nepasijusite esąs beginklis, aš jums padėti negalėsiu. Pagalvokite apie tai ir paskambinkite man po trijų dienų. Jis nepaskambino. Prieš keletą metų būčiau dėl to smarkiai krimtęsis, o dabar jaučiuosi ramus. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti. Jeigu gydūnas „įjungia“ savo energijos išteklius kaip pagalbą tik paciento kūnui, tai jis gali pakenkti sielai, kuri valosi per ligą. O tada neabejotinai nukenčia ne tik gydūnas, bet ir jo vaikai. Esu savo gyvenime padaręs pernelyg daug klaidų, nebenoriu jų dar pridaryti. Žmogiškosios laimės ir malonumų liūnas pratina mus prie savęs nuolat ir nepastebimai. Signalai, kad tame liūne jau murkdomės, pasireiškiantys kaip ligos ir nelaimės, kartais mums ateina per vėlai, kai jau esame tapę savo įpročių vergais ir visiškai priklausome nuo savo instinktų. Kažkodėl prisiminiau keistą istoriją, perskaitytą laikraštyje. Vyras su žmona laimingai išgyveno drauge penkiasdešimt metų ir iškeliavo atšvęsti savo auksinių vestuvių į Portugaliją. Apsistojo miestelyje su įspūdingu vaizdu į vandenyną: nuo stataus uolų skardžio ten buvo galima stebėti nuostabius saulėlydžius. Antrą ar trečią buvimo ten dieną žmona liko viešbučio kambaryje, o laimingas jos vyras patraukė į miestelį pasivaikščioti. Atsitiktinai susitiko vietinį fotografą, kuris tuoj pat jam pasiūlė nusifotografuoti tos vietovės egzotiškame fone. Pro šalį atsitiktinai ėjo kelios to miestelio merginos. Fotografas nedelsdamas pasiūlė joms atsistoti šalia senuko, jos linksmai sutiko, ir nuotrauka išėjo puiki. Vyriškis dar kurį laiką vaikštinėjo, apžiūrinėdamas vietines grožybes, o paskui grįžo į viešbutį, įžengė į judviejų kambarį ir juokdamasis parodė nuotrauką savo žmonai. Nelauktai netikėtai žmonos širdy užsiliepsnojo pašėlęs pavydas. Vyras apstulbo, nes žmona niekuomet nebuvo leidusi sau šitaip nesitvardyti. Atmosfera itin įkaito, ir žmona išbėgo iš kambario. Ji negrįžo nei po valandos, nei po dviejų, nei po trijų. Negrįžo ir nakvoti. Kitą dieną jos pradėjo ieškoti policija. Ir po trijų dienų rado jos lavoną jūroje. Ji nusižudė, nušoko nuo uolos, nors psichiškai buvo visiškai sveika.
Psichologui ar psichiatrui ši situacija pasirodytų nepaaiškinama. Tačiau kiekvienas tikintysis intuityviai suprastų šio nutikimo dėsningumą. Jei nėra ligų ir nemalonumų, o svarbiausią vertybių sistemą sudaro mylimas žmogus, šeima, stabilumas, sėkmingas darbas, anksčiau ar vėliau siela peržengia ribą, nuo kurios jau sunku sugrįžti, – viskas, ką mes garbstome, mūsų manymu, privalo būti amžina. O čia ir yra paradoksas: šiame pasaulyje niekas, išskyrus meilę, amžinai būti negali. Tačiau siela, pripratusi prie stabilumo, to neištveria – joje suliepsnoja neapykanta ir pasipiktinimas: pasikėsinta į jos laimę ir stabilumą! Iš pradžių, jei suvaržoma fizinė, dvasinė ar jutiminė laimė, siela piktinasi, jaučiasi apskritai nuskriausta ir skriaudėjus smerkia. Paskui, ištikus ligai, siela piktinasi ir ant visų niršta dėl fizinės negalios. Dar po kiek laiko visas tas pasipiktinimas dvasiškai nukrypsta atgal – tada žmogus nebetveria savyje iš neapykantos savo likimui, sau pačiam, dažnai pasineria į nusiminimą ir depresiją, o paskui atsiranda minčių apie savižudybę. Ir vis dėlto anksčiau ar vėliau žmogus priima visa, kas įvyko. Nors gali ateiti paskutinioji, esant vos pirmojoje stadijoje, kai atsiranda nepasitenkinimas aplinkiniu pasauliu, tačiau taip nutinka tik tiems, kurie jau yra nugrimzdę į žmogiškosios laimės liūną. Visi kiti, skausmingai kankindamiesi, pasiekia tą būseną, dėl kurios ir gavo nelaimių bei ligų naštą – ima justi nenutrūkstamą vienybę su Pirmaprade Priežastimi ir suvokia gyvenimo prasmę. Daugumai ligonių esu pataręs imtis saviugdos būtent pasiekus šią stadiją. Tą patį pasakiau vieno savo pažįstamo žmonai, kai jai pasisekė man prisiskambinti. – Mano vyras apako, – atsiduso ji, – jau tris mėnesius jis ničnieko nemato. Yra apimtas gilios depresijos, pyksta ant viso pasaulio. Gal pasikalbėtumėte su juo, bent jau paguostumėte. Nebežinome, ką daryti. – Pirmiausia reikia liautis spyriojusis ir priimti savo likimą, susitaikyti su juo. Nepriimdama jo, po teisybei, niekinate Dievą. Likimą galima keisti ir gerinti, tačiau negalima jo neapkęsti. Pagalvokite pati, argi mes galime pagerinti tai, ko neapkenčiame, ant ko norime išgiežti savo apmaudą? Anksčiau ar vėliau jūsų vyras vis vien su šia situacija susitaikys. Tad verčiau su ja susitaikyti dabar, kitaip jis praras visas galimybes ją pakeisti. – O su kuo jo būsena gali būti susijusi? – domisi moteris. – Iš pirmo žvilgsnio,– sakau aš, – su vaikaičiais. Mes nesimatėme tiek metų, jūs galbūt vaikaičių jau turite? – Taip, – nustebusi atsakė ji, – prieš du mėnesius gimė vaikaitė. – Matote, senelio charakteris, jo ūmus būdas ir pernelyg stiprus įsitikinimas, kad jis visada teisus, vaikaitei yra labai pavojingi, o neapykanta temdo akis. Taigi jūsų vyrui reikia peržvelgti savo gyvenimą iš naujo, reikia per save pasirūpinti vaikų ir vaikaičių likimu. – Tačiau gydytojų pastangos bevaisės, argi jam galima padėti? – Galima, tačiau tik tokiu atveju, jeigu jis pasikeis. – O pas jus ar pakliūtume į konsultaciją? Mes jį atvežtume. – Dabar ligonių nekonsultuoju, – atsakau. – Tegu peržiūri paskaitų ir seminarų įrašus. Kiekviena užduotis turi būti vykdoma nuosekliai.
– Betgi jis nieko nemato! Gūžtelėjau pečiais. – Tai dar geriau: mano fizionomija jo neblaškys. Po poros mėnesių jis paskambino man pats. – Regėjimas sugrįžo, dabar gydausi ambulatoriškai, – pasakė jis ir patylėjęs pridūrė: – Neįsivaizduoji, ką išgyvenau per tuos tris mėnesius. Tarytum juodą maukšlę kas nors ant galvos būtų užmovęs. Patikėti negaliu, kad viskas jau praėjo. – Tai dar reikia įvertinti teisingai, – atsakiau. – Manau, kad geriausia į pasveikimą žiūrėti kaip į avansą, kurį būtina atidirbti. Kūno pasveikimas – tik pirmas žingsnis, jis gali rodyti tik sielos pokyčių pradžią. O rūpintis siela sunkiau nei kūnu. Kiek vėliau aš dar kartą įsiskaičiau į Senąjį Testamentą ir vėl pagalvojau, kokių visapusiškų žinių turi žmonija jau keletą tūkstančių metų. Į akis man krito toks tekstas: „ Žiūrėk, kad neužmirštum VIEŠPATIES, savo Dievo, ir laikykis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, kuriuos aš tau šiandien įsakau. Kai būsi sočiai pavalgęs, pasistatęs gerus namus ir juose gyvensi, kai tavo galvijų bandų ir avių kaimenių bus padaugėję, tavo sidabro ir aukso pagausėję, ir visa, kas tau priklauso, bus suklestėję, saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų ir neužmirštų VIEŠPATIES, savo Dievo... (Įst 8, 11–14). Anksčiau laikiausi nuomonės, pasitikėdamas mokslu, kad gyvūnai neturi nei sielos, nei sąmonės. Tačiau faktai atkakliai bylojo, kad yra priešingai. Gyvūnai gali sukurti darbo įrankius, jie gali modeliuoti ateitį, o tai yra išvystytos sąmonės aktas. Gyvūnai turi savitą bendravimo kalbą – jie susikalba garsais, gestais, kurių padedama formuojasi kolektyvinė ir individuali sąmonė. Palyginti neseniai mokslininkai atliko įdomų eksperimentą. Dešimt šimpanzių (patinų) suleidus į vieną narvą, po kurio laiko jų tarpusavio santykiai įgavo ryškią hierarchijos formą. Beje, lygiai tokią, kokia būna kalėjime tarp kalinių. Vienas – vadeiva, autoritetas, kuris akylai stebi, kad būtų bendra tvarka, keturi „kertiniai stulpai“, kitaip sakant, vadeivos padėjėjai, kiekvienas kontroliuojantis savo narvo kampą. Tarp kitų patinų irgi išryškėjo pasiskirstymas į labiau ar mažiau autoritetingus. Tai kuo gi žmogus skiriasi nuo gyvulio? Ryškiausias skirtumas – religija. Pirmykštės stabmeldiškos religinės pažiūros galėjo susikurti tik tada, kai iki tam tikro lygio sustiprėjo gyvos būtybės jausmai ir sąmonė. Sielos energija privalėjo pasidaryti pakankamai aukšta. Kiekviena dievybė stabmeldžių tikėjime globoja savą žmogiškos laimės aspektą, įkūnija svarbiausias gamtos jėgas. Iš pradžių pirmykščiai žmonės lenkėsi gamtos reiškiniams: jie turėjo miško, upės, lietaus, žemės dievybes, paskui ėmė tikėti dievybes, įasmeninančias žmogaus instinktus (tai yra gyvenimą, gyvastį), taip pat dievybes, atsakingas už pomirtinę žmonių egzistenciją. Pamažėle išsirikiavo sudėtinga pasaulį valdančių dievų hierarchija. Ilgainiui atsirado suvokimas, kad visi garbinami objektai yra vienos aukščiausios, vyriausios esybės atspindžiai. Taigi imta suvokti, kad yra aukštybėse dievas, už visus viršesnis, o dar po kiek laiko, kad dievas yra vienas. Tokiam suvokimui reikėjo kur kas aukštesnio vidinės energijos lygio, o stabmeldžiai, po teisybei, fiziologiškai negalėjo suvokti absoliutaus visatos vieningumo – jie tiesiog to nepajėgė. Mat pasirodė, kad aukštas energinis lygis, leidžiantis visur pajusti
Vienatinio Dievo esatį, yra glaudžiai susijęs su būtinybe laikytis tam tikrų reikalavimų. Tas aukštasis energinis lygis atveria žmogui plačias galimybes vystytis ir save realizuoti kaip asmenybę, tačiau tam būtinos tinkamos emocijos, pasaulėžiūra ir elgesys. Pirmykštė stabmeldiška pasaulėžiūra leido žmonėms būti kanibalais. Labiau išsivysčiusi stabmeldystė kanibalystę uždraudė, tačiau kadangi stabmeldžių dievai buvo įasmeninti žmogaus instinktai, atsiduoti instinktams nebuvo nemoralu. Taigi netramdomas seksualinių gyvenimo aspektų garbstymas, apgaulė, vagystė ir netgi žmogžudystė stabmeldžių požiūriu dažnai atrodė kaip šaunumo požymiai. Žydų tauta patyrė labai daug vargo, kol perėjo prie vieno Dievo tikėjimo: reikėjo energiją, kuri kone visa buvo panaudojama kūnui ir jo poreikiams, pakelti į sielos ir dvasios lygmenį. Reikėjo pažeminti kūną ir sąmonę, prislopinti jų funkcijas. Kad žydų tauta šitaip pasiruoštų viendievystei, prireikė šimtus metų išbūti Egipto nelaisvėje. Šio ilgo ir skausmingo proceso metu tauta, kenčianti sunkią priespaudą, neturinti jokių teisių, visą savo dvasinę energiją nukreipė į Vienatinio Dievo tikėjimo formavimą. Ir, kai tos energijos prisikaupė pakankamai, tapo galimi stebuklai, aprašyti Senajame Testamente. Daug kartų esu žiūrėjęs, kas darosi žmonėms, kurių sielos energiją ryškiai nusilpnina neapykanta, nuoskaudos, nedoras elgesys. Ir visur mačiau tą patį vaizdą: jie dvasiškai ir fiziškai išsigimsta. Analizuodamas dešimtis tūkstančių atvejų, aš pakeičiau savo požiūrį į Senojo Testamento tekstus. Tai, ką anksčiau laikydavau izraelitų Dievo grasinimais, priėmiau kaip būties dėsnius. Kai gyvulys virsta žmogumi, yra natūralus dėsningas procesas. Tačiau jeigu žmogus stengiasi pavirsti gyvuliu, tuomet jis pradeda sirgti ir numiršta. Kitaip sakant, gyvos būtybės sieloje meilės kaupimosi procesas turi būti negrįžtamas. Visata atsirado iš taško ir išlieka absoliučiai vieninga subtiliojoje plotmėje, o prie jos mes prisiliečiame per meilę ir vienybę su Dievu. Visata vystosi ir plečiasi, ir kuo aktyviau vystosi laikas, erdvė ir materija, tuo labiau stiprėja tendencija grįžti į Pirmapradę Priežastį. Kai meilės jausmo lygmuo pasieks pirmapradį impulsą, visata vėl sugrįš į savo raidos pradžią ir pavirs tašku. Taigi visatos vystymasis reiškia nepaliaujamą dieviškosios energijos kaupimą kiekviename objekte. Atsiverčiu Senąjį Testamentą ir naujaip suvokiu žodžius, kuriuos jau anksčiau buvau skaitęs: Bet jei tu, užmiršęs VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi pas kitus dievus jiems tarnauti ir jų garbinti, šiandien įspėju jus, kad tikrai pražūsite. Jūs žūsite kaip tautos, kurias VIEŠPATS naikina jūsų akivaizdoje, nes neklausėte VIEŠPATIES, savo Dievo, balso. (Įst 8, 19–20). Meilės kaupimo procesas negrįžtamas. Jo labui visa kita, kas susikaupia, tas ir suyra. Galiausiai dėl meilės mums duota viskas: mūsų jaunystė, grožis ir energija, mūsų jausmingumas, troškimai ir svajonės, mūsų valia, protas ir sąmonė. Mes senstame, pamažėle blėsta mūsų gabumai, grožis ir energija, materialių gėrybių mes ir gauname, ir jų netenkame, džiaugiamės ir nusiviliame, ir visa tai mums duota dėl meilės. Bitė išskrenda iš avilio ir nuskrenda dešimtis kilometrų, ieškodama gėlių, iš kurių gauna nektaro ir žiedadulkių. Paskui visa tai pavirsta medumi. Gėlės ir
žolynai nuvysta ir nudžiūsta, o medus lieka. Toks ir mūsų gyvenimas: kad ir kaip jį nugyventume – laimingai ar nelaimingai, kaupiame tai, kas svarbiausia, tai, dėl ko šis gyvenimas mums duotas. Visa, kas išoriška, suyra, o tai, kas yra esmė, stiprėja ir vystosi. Tam, kad turinys vystytųsi, senoji forma privalo suirti, užleisdama vietą naujai formai. Jeigu turinys su forma susilieja, vystymasis sustoja, todėl dieviškoji meilė visą laiką galynėjasi su įvairiopomis žmogiškosios laimės formomis. Ir kiekviena eilinė forma, atsirasdama, vystydamasi ir sunykdama, papildo dieviškosios meilės taupyklę; su tais sukauptais meilės ištekliais siela įžengia į tolimesnius vystymosi etapus. Neseniai man į akis krito įdomus straipsnis laikraštyje. Kolos pusiasalyje buvo išgręžtas itin gilus grežinys, ir pasirodė, kad gruntas, paimtas iš keturių kilometrų gelmės, savo sudėtimi yra visiškai identiškas Mėnulio gruntui. Vadinasi, Mėnulio kilmė žemiška, ir atsirado jis palyginti neseniai, žinoma, turint omeny kosminius mastus. Jau esu rašęs, kad planetų ir palydovų prasidėjimas, žvaigždžių atsiradimas subtiliojoje plotmėje mažai kuo skiriasi nuo vaiko pradėjimo ir gimimo. Šiuolaikiški moksliniai tyrinėjimai jau ima šias prielaidas realiai patvirtinti. Anksčiau mokslininkai manė, kad visata šąla ir merdi, apie tai buvo sukurta vadinamosios stacionarios visatos hipotezė. Paskui pasirodė idėjų, bylojančių, kad vis dėlto visata plečiasi. Manau, laikui bėgant mokslininkai supras, kad visatoje vyksta ir gimimo, ir atmirimo procesai. Tačiau atmirimas yra grįžimas į Pirmapradę Priežastį. Iš Pirmapradės Priežasties atsiradęs laikas įgauna energijos, kuriančios neišreikštą ir išreikštą visatą. Kuo labiau materija vystosi, tuo stipriau ji įsidvasina, darosi gyvybingesnė, vis labiau panašėja į Pirmapradę Priežastį. Šis procesas yra užprogramuotas nuo pat pradžių pradžios. Subtiliojoje plotmėje priežastis ir pasekmė atsiranda vienu metu, toje plotmėje visata – absoliutus taškas, sutraukiantis į save ne tik laiką, bet ir erdvę. Todėl kiekvienas Visatos objektas, kiekvienas jos plotelis yra holografiškas. Jame slypi informacija apie visą visatą, apie tai, kas buvo ir kas bus. Išoriniame lygmeny gali būti priežasties ir pasekmės eigos pokyčių, kitaip sakant, įvykiai gali būti nenuspėjami, paveikiami to, ką vadiname žmogaus valia. Tačiau kuo giliau pasineriame į subtiliąją plotmę, tuo mažiau ten matome žmogaus valios, ir tuo labiau ten pasireiškia tai, kas dieviška. O ten, kur visa esamybė yra spindintis taškas, žmogiškoji valia dingsta; drauge dingsta ir tai, kas nenuspėjama. Lapelis gali būti vėjo blaškomas, keisti savo padėtį. Kamienas gali būti lankstomas vėjo. Medžio šaknis nejuda. Susimąstau: ar žmogus, pažeidžiantis dorovinius priesakus, įsakymus, paskelbtus dar Senajame Testamente, gali būti iš tikrųjų tikintis? Ir suprantu, kad atsakymas buvo duotas daugiau negu prieš tris tūkstančius metų: negali. Tas, kuris garbsto savo instinktus ir nenori savęs tvardyti, tas, kuris nė nemirktelėjęs gali pavogti, apgauti, tas, kuriam pinigai ir turtu pagrįsta gerovė yra svarbiausios vertybės, po teisybei, nėra ir negali būti tikintis, kad ir kaip jis save tokiu vadintų. Net jeigu jis ir kasdien vaikščiotų į šventyklą ir laikytųsi visų ritualų, netgi jei apsigyventų šventykloje ir iš ten nebeiškeltų nė kojos, vis vien tikinčiuoju netaps, o jo sielą kaip ir anksčiau gelbės nelaimės ir ligos. Ir ateities jis negali turėti, nes ateičiai aprūpinti reikia energijos, o žmogus, dėl nedorovingo elgesio praradęs
meilę, tos svarbiausios, strateginės energijos tiesiog neturės. Kiek žmonių mūsų planetoje nusikaltimus prieš savo sielą yra teisinę ir tebeteisina noru aprūpinti palikuonius, nesuprasdami, kad, padėdami jų kūnams, ardo ir žudo jų sielas! Dėl šiandienos jie žudo rytdieną. Bet kurios materialios gėrybės – tai sustingusi energija, forma, kuri susilaukia galo, jeigu jo susilaukia turinys, tad turinys turi nuolat stengtis ją palaikyti. Visokeriopi materialūs turtai tik pagreitina netobulos sielos suirimą. Jau keli tūkstančiai metų, kaip žmonės tai žino, tad kodėl gi nūdienos pasaulis pamažu, bet nesustodamas ritasi atgal, į stabmeldystę? Kodėl žmonės nenori matyti ryškių požymių, kad civilizacija išsigimsta ir miršta? Ir vėl mąstau, kad atsakymas, ko gero, gali būti tik vienas. Tai, kas nauja, nesusikuria iš to, kas tik atremontuota ir pagerinta sena; nauja atsrūva kaip nauja energija, tyra, spindinti. Tad reikia būti pasiruošusiam, reikia naujumui nusiteikti. Kitaip ateities tiesiog nebus. O kadangi atsrūvantis naujumas nuaustas iš dieviškosios meilės, jį priimti galės tik tie, kurie lėtai ir skausmingai, tačiau drauge su laime ir lengvumu širdy meilę Kūrėjui iškėlė į pirmą vietą ir pajuto tai visa savo esybe. Daugumai bus lengviau numirti, negu tai padaryti. Kita vertus, juk pasirinkimo teisė tikriausiai yra vienas iš laimės aspektų...