P H I L I P PA G R E G O RY
Tamsos ordinas I knyg a Romanas
Iš anglų kalbos vertė NOMEDA BERKUVIENĖ
ŠVENTOJO ANGELO PILIS, ROMA, 1453 M. BIRŽELIS Griausmingi smūgiai į duris akimoju išblaškė miegus lyg stačiai į veidą nukreiptas šaunamasis ginklas. Vaiki nukas, skubiai nuleidęs basas kojas ant ledinių kameros grindų, užčiuopė po pagalve paslėptą durklą. Sapne ką tik regėjęs savo tėvus ir senuosius namus, jis sukando dantis pajutęs įprastą ilgesio dilgtelėjimą. Jaunuolis ilgė josi visko, ką buvo praradęs: gimtosios trobos, motinos ir ankstesniojo gyvenimo. Kurtinamam beldimui pasikartojus vaikinas užki šo durklą už nugaros, atitraukė durų skląstį ir atsargiai, vos vos pravėrė duris. Kitapus durų stovėjo tamsi gob 5
P h i l ippa g re g or y
tuvu prisidengusi figūra, iš abiejų pusių apsupta dviejų žaliūkų, rankose laikančių po liepsnojantį deglą. Vienas drimba kilstelėjo fakelą apšviesdamas jojimo kelnėmis mūvintį tamsiaplaukį, iki pusės nuogą jaunuolį, iš po kirpčiukų besimarkstantį šviesiai rudomis akimis. Kokių septyniolikos metų vaikinuko veido bruožai buvo švel nūs it kūdikio, tačiau sunkaus darbo užgrūdintas kūnas panėšėjo į subrendusio vyro. – Lukas Veras? – Taip. – Eisi su manimi, – pareiškė gobtuvuotasis, o pamatęs vaikiną dvejojant pridūrė: – Nekrėsk kvailysčių. Mes tri se, o tu vienas, už nugaros slepiamu durklu mūsų tikrai nesulaikysi. – Čia ne prašymas, o įsakymas, – šiurkščiai prabilo ki tas vyras, – tu juk esi prisiekęs paklusti. Lukas davė klusnumo priesaiką vienuolynui, o ne šiems nepažįstamiesiems, tačiau po to, kai buvo iš vie nuolyno išvarytas, rodos, privalėjo klausyti kiekvieno, kas teikdavosi riktelėti įsakymą. Jis pasuko prie lovos ir atsisėdo užsitempti apavo. Audamasis nepastebimai įstū mė durklą į minkštoje odoje slypinčią makštį, apsivilko drobinius marškinius ir apsigobė pečius apiplyšusiu vil noniu apsiaustu. 6
Laumė s vaika s
– Kas jūs tokie? – pasiteiravo nenorom dūlindamas prie durų. Nepažįstamasis netardamas nė žodžio apsisuko ir pa traukė į priekį, o abu sargybiniai, lukterėję, kol Lukas išeis iš celės į koridorių, nusekė įkandin. – Kur mane vedate? Sargybiniai neatsakydami žirgliojo iš paskos. Lukas norėjo paklausti, ar jis suimtas ir ar jie veda jį atlikti neatidėliotinos egzekucijos, bet neišdrįso. Baimę kėlė jau pats klausimas, o galimas atsakymas – tikrą siaubą. Nors tarp vėsių, drėgnų akmeninių sienų tvyrojo žvar ba, vaikinas jautė, kaip po vilnoniu apsiaustu žliaugia prakaitas. Žinojo, kad per ne itin ilgą savo gyvenimą į tokią rimtą bėdą pateko pirmą kartą. Vos vakar keturi tam siais gobtuvais prisidengę vyrai ničnieko nepaaiškinę išsivedė jį iš vienuolyno ir atgabeno čionai, į šį kalėjimą. Vaikinas nežinojo, nei kur atsidūręs, nei kas jį čia kalina, nenutuokė, kuo galėtų būtų apkaltintas. Neįsivaizdavo, ar jo laukia pėrimas, ar kankinimai, ar mirtis. – Reikalauju kunigo, noriu atlikti išpažintį... – pra tarė Lukas. Vyrai, nekreipdami nė menkiausio dėmesio į jau nuolio žodžius, stūmė jį siauru akmenimis grįstu ko 7
P h i l ippa g re g or y
ridoriumi. Aplinkui viešpatavo tyla, iš abiejų pusių ri kiavosi uždaros celių durys. Vaikinas dorai nesupaisė, ar ši šalta, tyli vieta – kalėjimas ar vienuolynas. Buvo jau kiek po vidurnakčio, visur tvyrojo tamsa ir spen gianti ramybė. Sargybiniai, nesukeldami nė menkiau sio garso, žingsniavo koridoriumi, paskui nusileido akmeninėmis pakopomis, perėjo erdvią salę ir sraigti niais laiptais nulipo į vis tirštėjančią tamsą. Oras irgi po truputį vėso. – Pageidauju sužinoti, kur mane vedate, – pareika lavo paaiškinimo Lukas, tačiau jaunuolio balsas suvirp čiojo iš baimės. Palydovai neatsiliepė, bet vienas sargybinis žengte lėjo arčiau. Laiptų apačioje belaisvis pastebėjo nedidelę arką ir sunkias medines duris. Kelią rodantis vyras atrakino jas iš kišenės išsitrauktu raktu ir mostelėjo Lukui eiti lau kan. Vaikinui sudvejojus sargybinis iš už nugaros prisi spaudė visai arti ir galingu kūnu stumtelėjo jį į priekį. – Aš reikalauju... – pralemeno Lukas, bet stipraus stūmio išgrūstas pro duris aiktelėjo ūmai atsidūręs ant paties siauros, aukštos krantinės krašto. Toli apačioje, upėje, sūpavosi laivelis, tolumoje ne ryškiai juodavo kitas krantas. Lukas krūptelėjęs atšlijo 8
Laumė s vaika s
nuo stataus krašto. Vaikiną persmelkė šiurpi nuojauta, jog nepažįstamieji mielai nustumtų jį tiesiog ant uolų, užuot vedę žemyn iki valties laiptais. Vedlys, vikriai nusileidęs drėgnomis pakopomis, įlipo į laivelį ir ištarė kažkokį žodį valtininkui, kuris įgudusiais judesiais valdydamas vienintelį irklą neleido valčiai pa sileisti pasroviui. Irklininkas pažvelgė į dailų baltaveidį jaunuolį ir paliepė: – Lipk. Kito pasirinkimo Lukas neturėjo. Jis slidžiais laiptais nusekė paskui veidą po gobtuvu slepiantį nepažįstamąjį, įsiropštė į laiviūkštį ir įsitaisė pirmagalyje. Valtininkas, nelaukdamas sargybinių, tuojau pat nukreipė laivę į upės vidurį ir leido srovei nešti ją palei miesto sieną. Lukas grįžtelėjo į juodą vandenį. Jei persiverstų per kraštą ir leistųsi plaukti pasroviui, galbūt ir pavyktų nusigauti iki kito kranto bei pasprukti. Kita vertus, tokioje sraunioje upėje veikiausiai paskęstų arba persekiotojai pasiviję už tvatytų jį irklu. – Mano pone, – kreipėsi stengdamasis kalbėti oriu balsu. – Ar dabar jau galiu paklausti, kurlink mes trau kiame? – Netrukus sužinosi, – nuskambėjo atžarus atsaky mas. 9
P h i l ippa g re g or y
Upė it sraunus griovys kunkuliuodama veržėsi į prie kį palei Romos miesto sieną. Valtininkas, slėpdamasis nuo viršuje budinčių sargybinių, kreipė laivelį pačiu pa kraščiu. Netrukus priešakyje Lukas pastebėjo akmeni nio tilto kontūrus, o prieš pat tiltą – grotuotas arkines duris sienoje. Valčiai įsukus vidun ir įsirėmus priešakiu, grotos be garso nuslydo aukštyn, ir po vieno irklo stū mio jie atsidūrė deglų apšviestame požemyje. Dar labiau įsibaiminęs belaisvis jau ėmė gailėtis, kad praleido progą įšokti į upę. Jo laukiantys šeši niūrūs ža liūkai, valtininkui sugriebus nuzulintą žiedą ir sustab džius laivelį, tuojau pat pasilenkę išvilko Luką iš valties ir nustūmė siauru tuneliu. Vaikinukas, aiškiai girdėda mas iš baimės trūkčiojantį savo paties kvėpavimą, vei kiau pajuto nei pamatė abipus esant akmenines sienas ir glotnų medinį grindinį po kojomis. Būrelis sustojo prie sunkių medinių durų, vieną kartą pabeldė į jas ir ėmė laukti. – Įeikite! – atsiliepė balsas iš vidaus. Vienas sargybinis pravėrė duris ir stumtelėjo pro jas Luką. Vaikinas sustojo įnirtingai besidaužančia širdimi, markstydamasis nuo netikėtos kelių tuzinų vaškinių žvakių šviesos ir išgirdo, kaip jam už nugaros tyliai už sivėrė durys. 10
Laumė s vaika s
Už stalo priešais šūsnį popierių sėdėjo vienui vienas žmogus, apsitaisęs prabangiu aksominiu drabužiu tokio tamsaus mėlynumo, jog atrodė bemaž juodas. Gobtuvu pridengto veido įžiūrėti neįstengiantis Lukas stovėjo prie stalo ir stengėsi nuryti gerkle aukštyn kylančią baimę. Kad ir kas nutiktų, nusprendė vaikinas, jis nesižemins ir nemal daus dovanoti gyvybę. Teks pasisemti drąsos ir pasitikti jo laukiančią lemtį. Jis neprisidarys gėdos nei sau, nei tvir tam, ištvermingam savo tėvui ir neverkšlens lyg mergaitė. – Tikriausiai spėlioji, dėl ko esi čionai atvestas ir kas aš toks, – prabilo vyras. – Atskleisiu tau visa tai, tik tu pirmiausia privalėsi atsakyti į visus mano klausimus. Ar supratai? Vaikinas linktelėjo galvą. – Meluoti nedrįsk. Tavo gyvybė kybo ant plauko, o atspėti, koks atsakymas man patiks labiau, neturi jokios galimybės, taigi verčiau sakyk tiesą, mat būtų tikrai kvai la, jei tektų mirti dėl melo. Lukas pamėgino linktelėti, tačiau suvokė, jog tirta visu kūnu. – Ar tu Lukas Veras, Šventojo Ksavero vienuolyno novicijus, patekęs pas brolius vienuolikos metų amžiaus? Ar pastaruosius trejus metus esi našlaitis, nes tavo tėvai mirė tau esant keturiolikos? 11
P h i l ippa g re g or y
– Mano tėvai dingo, – atsikrenkštęs perdžiūvusia ger kle patikslino Lukas. – Galimas daiktas, jog jie tebėra gyvi. Jie buvo pagrobti osmanų antpuolio metu, tačiau negyvų jų niekas nematė. Nežinia, kur jie dabar, visgi įmanoma, kad juodu nežuvo. Inkvizitorius kažką pasižymėjo ant popieriaus lapo. Plunksnos koteliui judant lapo paviršiumi Lukas stebei lijo į juodą jos galiuką. – Taigi tu viliesi, – tarstelėjo vyras, – tu viliesi, jog jie vis dar gyvi ir sugrįš pas tave, – konstatavo jis tokiu tonu, tarsi viltį laikytų didžiausia kvailyste pasaulyje. – Taip, viliuosi. – Tave užaugino broliai, tu prisiekei būti ištikimas šventajam jų ordinui, bet, nepaisant nieko, kreipeisi į savo nuodėmklausį, o vėliau ir į abatą bei pareiškei jiems, girdi, vienuolyne laikoma relikvija – tikrojo kryžiaus vi nis – yra klastotė. Monotoniškas balsas nuskambėjo it kaltinimas. Vai kinas puikiai žinojo, jog inkvizitorius kalba apie jo erezi ją, o už ereziją laukė vienintelė bausmė – mirtis. – Aš nenorėjau... – Kodėl pasakei esą relikvija suklastota? Lukas dėbčiojo čia į savo batus, čia į patamsėjusias medines grindis, masyvų stalą, kalkėmis nubalintas sie 12
Laumė s vaika s
nas – į viską aplink, bet tik ne į šešėlyje slypintį tyliai kalbančio tardytojo veidą. – Aš maldausiu abato atleidimo ir atliksiu paskirtą at gailą, – pasakė vaikinas. – Neketinau paniekinti tikėjimo. Dievas mato, aš – ne eretikas. Nenorėjau nieko blogo. – Ar tu – eretikas, ar ne, nuspręsiu aš. Esu matęs jau nesnių už tave, padariusių ir pasakiusių kur kas mažiau, ir girdėjau, kaip jie trūkinėjant sąnariams klykia prašyda mi pasigailėjimo. Man teko girdėti, kaip už tave kur kas tvirtesni vyrai meldžia būti sudeginti ir trokšta mirties, kuri išvaduotų juos iš kančių. Pagalvojęs apie tai, jog inkvizitorius ir jam gali pa skelbti bei įvykdyti tokį pat nuosprendį tikėdamas, kad gina šlovingą Viešpaties vardą, Lukas nebeišdrįso nieko pridurti. – Kodėl pasakei, girdi, relikvija netikra? – Aš neturėjau galvoje... – Kodėl? – Relikvija – tai septynių su puse centimetro ilgio ir pusės centimetro pločio vinies gabalėlis, – nenorom pradėjo aiškinti jaunuolis. – Dabar jis aptaisytas auksu ir išpuoštas brangakmeniais, tačiau tikrąjį dydį vis tiek įmanoma įžiūrėti. Inkvizitorius linktelėjo. 13
P h i l ippa g re g or y
– Na ir kas iš to? – Šventojo Petro abatija irgi turi vinį iš tikrojo kry žiaus. Turi ir Šventojo Juozapo brolija. Aš apsilankiau vienuolyno bibliotekoje susidomėjęs, ar relikvijų yra ir daugiau, ir išsiaiškinau, jog vien Italijoje vinių yra kokie keturi šimtai, jau nekalbant apie daugybę tokių pat reli kvijų Prancūzijoje, Ispanijoje bei Anglijoje. Tardytojas nieko nepasakė, sėdėjo gaubiamas ledinės tylos. – Aš įvertinau apytikrį vinių dydį, – gailiu balseliu tęsė Lukas, – ir apskaičiavau, į kiek gabalėlių jos galėjo būti sulaužytos. Skaičiai nesutampa. Relikvijų pernelyg daug, todėl visos tos vinys nieku gyvu negali būti ištrauk tos iš vienintelio tikrojo kryžiaus. Biblijoje teigiama esą dvi vinys pervėrė delnus, o dar viena – pėdas. Taigi iš viso yra trys, – Lukas žvilgtelėjo į užtemdytą klausinėto jo veidą. – Taip kalbėti nėra šventvagystė, nes Biblijoje viskas išdėstyta labai aiškiai. Taigi, jei pridėsime dar ke turias vinis, panaudotas pačiam kryžiui sutvirtinti, bus dar keturios vinys, laikančios skersinę siją. Iš viso susida ro septynios originalios vinys. Tiktai septynios. Tarki me, kiekviena buvo kokių trylikos centimetrų ilgio, tad sudėjus turėsime devyniasdešimt vieną centimetrą origi nalių vinių gabalėlių, o relikvijų egzistuoja tūkstančiai. 14
Laumė s vaika s
Aš nieku gyvu nedrįstu ir nesiimu spręsti, kuri vinis ar vinies fragmentas yra tikras, o kuris ne, tačiau suprantu, jog vinių akivaizdžiai per daug, todėl visos jos negali būti ištrauktos iš tikrojo kryžiaus. Vyras vis dar nepratarė nė žodžio. – Apie tai byloja skaičiai, – bejėgiškai pridūrė Lu kas. – Tokia jau manoji mąstysena. Aš nuolat skaičiuoju, skaičiai mane ypač domina. – Tu savarankiškai ėmeisi šio tyrimo ir vaizdavaisi tu rįs teisę nuspręsti, jog pasaulio bažnyčiose yra pernelyg daug vinių, todėl jos visos negali būti kilusios iš šventojo kryžiaus? Suvokdamas savo kaltę Lukas parpuolė ant kelių. – Aš nenorėjau nieko blogo, – sušnibždėjo jis pakė lęs galvą į šešėlių gaubiamą pavidalą, – man tik pasidarė įdomu, todėl paskaičiavau, o paskui abatas surado popie rėlį, ant kurio užrašiau skaičiavimus... – Vaikino balsas nutrūko. – Abatas visiškai teisėtai apkaltino tave erezija bei uždraustu tyrinėjimu, klaidinga Biblijos interpretacija, laisvamanišku mąstymu, studijavimu netinkamu metu ir negavus leidimo, uždraustų knygų skaitymu... – žvelgda mas į lapą vardijo vyras ir žvilgtelėjęs į Luką užbaigė: – bei saviškais sprendimais. Pastarasis kaltinimas pats bai 15
P h i l ippa g re g or y
siausias, tiesa? Tu įstojai į ordiną, tvirtai tikintį nusisto vėjusiomis tiesomis, ir staiga imi mąstyti kitaip. – Aš labai gailiuosi, – nunarino galvą Lukas. – Dvasininkijai nereikia savaip mąstančių žmonių. – Žinau, – tyliu balsu atsiliepė jaunuolis. – Tu davei paklusnumo įžadus, reikalaujančius atsisa kyti savarankiško mąstymo. Lukas nuleidęs galvą laukė nuosprendžio. Žvakių liepsnelės suvirpčiojo, tarsi kažkam atidarius lauko duris per kambarius būtų praūžęs šalto oro šuoras. – Ar visad mąstei šitaip, remdamasis skaičiais? Lukas linktelėjo. – Draugų vienuolyne turi? Su kuo nors aptarinėjai šį reikalą? Jaunuolis papurtė galvą. – Su niekuo apie tai nesikalbėjau. Vyras vėl žvilgtelėjo į užrašus. – Turėjai draugužį, vardu Freizis? Lukas pirmą kartą šyptelėjo. – Jis – paprastas vienuolyno virtuvės darbininkas, – paaiškino. – Freizis pajuto man simpatiją išsyk, kai atvy kau tenai būdamas vienuolikos. Jam pačiam tada tebuvo dvylika ar trylika metų. Tąsyk jisai nusprendė, jog esu pernelyg liesas, todėl per žiemą neištempsiu, taigi ėmė 16
Laumė s vaika s
penėti mane papildomais kąsneliais. Jis – paprastas vy rukas, ir tiek. – Brolio nė sesers neturi? – Esu pasaulyje vienas kaip pirštas. – Ilgiesi savo tėvų? – Taip. – Jautiesi vienišas? Pastarasis klausimas nuskambėjo tarsi dar vienas kal tinimas. – Ko gero, taip. Jaučiuosi esantis visiškai vienas, jeigu tai tas pats. Paslaptingasis vyras susimąstęs priglaudė juodą plunks ną prie lūpų. – Tavo tėvai, – jis sugrįžo prie pirmojo savo pateikto klausimo, – kai gimei, juodu buvo gana seni, tiesa? – Taip, – nustebęs patvirtino Lukas. – Tiesa. – Kiek suprantu, žmonės pradėjo kuždėtis esą labai keista, kad senyva pora nei iš šio, nei iš to susilaukė tokio žavingo ir dar ypatingai sumanaus sūnaus? – Gimiau mažame kaimelyje, – suskubo gintis Lu kas. – Žmonės liežuvauja iš neturėjimo ką veikti. – Bet tu išties esi žavus ir neabejotinai sumanus. Ne paisant to, tėvai nesipuikavo tavimi, nedemonstravo vi siems aplinkui, o tyliai laikė namuose. 17
P h i l ippa g re g or y
– Mes buvome artimi, – atsakė Lukas. – Buvome maža, darni šeima, niekam nekėlėme rūpesčių, tiesiog ramiai gyvenome trise. – Tuomet kodėl jie atidavė tave Bažnyčiai? Manė, jog ten būsi saugesnis? Laikė tave ypatingai apdovanotu, to kiu, kuriam reikalinga Bažnyčios apsauga? Vis dar tebeklūpėdamas Lukas nesmagiai pasimuistė. – Nežinau. Tebuvau vos vienuolikos metų vaikas. Ne turiu supratimo, ką jie tuomet galvojo. Inkvizitorius laukė. – Jie norėjo, kad aš įgyčiau išsilavinimą ir tapčiau dva sininku, – galų gale pasakė vaikinas. – Mano tėvas... – jis nutilo prisiminęs mylimą žilaplaukį tėtušį, jo tvirtą ran ką ir švelnią meilę linksmam išdaigininkui sūneliui. – Mano tėvas be galo didžiavosi, kad aš išmokau skaityti, kad perpratau skaičius. Jisai pats nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, ir laikė šį sugebėjimą didžiu talentu. Vėliau, kai pro kaimą keliavo čigonai, aš išmokau jų kalbą. Vyriškis vėl kažką užsirašė. – Tu moki kelias kalbas? – Žmonės atkreipė dėmesį, kad aš per dieną išmokau čigoniškai. Mano tėvas laikė mane talentingu, apdova notuoju Dievo, tačiau šis sugebėjimas nėra toks jau ne paprastas, – bandė paaiškinti jis. – Virtuvės darbininkas 18
Laumė s vaika s
Freizis puikiai sutaria su gyvūnais, jo neįtikėtinai klau so žirgai, jis sugeba užsėsti ant bet kurio ristūno. Mano tėvo manymu, aš irgi turėjau panašų talentą, tik susijusį su mokslais. Jis troško, kad pasiekčiau daugiau už eilinį valstietį, norėjo, kad susikurčiau geresnę ateitį. Inkvizitorius, tarytum išvargintas klausymosi ir išgir dęs pakankamai, atsilošė krėsle. – Gali atsistoti. Kol Lukas nerangiai pakilo, vyras peržvelgė kelis juo du rašalu lape išvedžiotus įrašus. – O dabar aš atsakysiu į tau rūpimus klausimus. Esu Šventojo Tėvo paskirtas ordino vadas ir už atliktus dar bus atsiskaitau pačiam popiežiui. Tau nereikia žinoti nei mano vardo, nei ordino pavadinimo. Mes, vadovauja mi popiežius Mikalojus V, tiriame paslaptis, erezijas bei nuodėmes, kai įmanoma, jas išaiškiname ir stengiamės nugalėti. Mes sudarinėjame iškilusių grėsmių žemėlapį, keliaujame nuo Romos iki pat krikščioniškojo pasaulio pakraščių siekdami patirti, ką šneka žmonės, ko jie bai minasi ir su kuo kovoja. Privalome išsiaiškinti, kuriais ke liais klajoja velnias. Šventasis Tėvas žino apie artėjančią dienų pabaigą. – Dienų pabaigą? – Tą, kuri ištiks, kai Kristus sugrįš čionai teisti gyvųjų, mirusiųjų ir prisikėlusiųjų. Ar tau jau teko girdėti, kad 19