Issuu

TURINYS 138 144

13 38 42 48

Amžiaus tarpsniai. Kas vyksta vaiko gyvenime nuo 6-erių iki 11 metų Asmeninė erdvė. Kodėl nereikia versti bučiuotis ir apsikabinti Atsakomybė ir pareigos. Ką vaikas privalo ir ko ne Auklėjimas. Pozityvus auklėjimas XXI amžiuje: kur dingo žodis “auklėjimas”

154 158

164

B 56 62 66

Baimės. Kaip su jomis gyventi Bendravimas su bendraklasiais. Apie draugystes ir karus Būreliai. Kaip tinkamai pasirinkti ir kiek yra per daug

C 72

Ciniškas elgesys. Kokius signalus jis mums siunčia

Č 78

86 90

98 102 108

114

122 126

132

Čempionai ir primabalerinos. Pagrįsti ir nepagrįsti lūkesčiai

Dirbantys tėvai. Kaip visur suspėti Draugystė. Vaikas – mano draugas

170

176 182 186 192 196

204 208 212 214

Elgesys klasėje. Kas yra tinkama, o kas – ne Emocinis tvirtumas. Kokių klaidų turėtume vengti namie ir mokykloje Empatija. Kodėl svarbu atpažinti ne tik savo, bet ir kitų jausmus

222

234

Finansinis sėkmingumas. Kada pradėti kalbėtis apie pinigus

Galių kovos. Kada sunerimti Gebėjimai ir talentai. Kaip atrasti stipriąsias vaiko puses ir jas ugdyti

Higiena. Kaip savigalbos įgūdžius paversti kasdieniais įpročiais

226 230 238 244 250 254 260

266 270 276 278

Interneto saugumas. Kaip apsaugoti vaiką Intymumas ir seksualumas. Kada pradėti kalbėtis “nepatogiomis” temomis

Įsitraukimas į ugdymą(si). Pokalbiai apie mokyklą Įtakos ir pagundos. Kaip atsiriboti nuo blogų dalykų

Ydos. kaip trūkumus paversti privalumais

Jautrumas. Ar su jautriu vaiku bendrauti kitaip

Kaltės jausmas. Ar jūs blogi tėvai Keiksmažodžiai. Ką daryti, kad netektų raudonuoti Konfliktai. Kaip juos spręsti Konkurencija. Ugdyti ar slopinti Kritinis mąstymas. Kaip ugdyti mąstančią asmenybę

Laimingas vaikas. Pradinuko laimės formulė Laisvalaikis. Kaip prasmingai išnaudoti laisvą laiką Lankomumas. Kodėl svarbu nevėluoti į pamokas Lepinimas. Kada meilė peržengia ribas

Matematika. Kaip matematika susijusi su genais Melas. Kai peržengiamos fantazijų ribos Miegas. Kada ir kiek ilsėtis pradinukui Mityba. Kaip užauginti stiprų ir sveiką vaiką Mirtis. Kaip padėti išgyventi sielvartą Mokymasis. Kaip sudominti vaiką mokytis ir jam padėti Mokymasis namie. Privalumai ir trūkumai. Mokykla. Kaip išsirinkti vaikui tinkamiausią mokyklą Mokytojai. Kaip tapti viena komanda

Naminiai gyvūnai. Ko jie moko vaikus Namų darbai. Kištis ar nesikišti Nesėkmės baimė. Kaip ją įveikti Nusirašinėjimas. Kodėl tai ydinga

284 288

294 302 310 316 320 324

330 336

342 346 352 358 362 366 370 378 384 390 392 398 402 408

Oratorystė. Kaip ugdyti vaiko gebėjimą kalbėti viešai ir sklandžiai reikšti mintis bei idėjas Organizuotumas. Visada pasirengęs

Pasitikėjimas. Kaip užauginti stiprią ir savimi pasitikinčią asmenybę Patyčios. Kaip užkirsti kelią ir kaip padėti vaikui Pergalės ir pralaimėjimai. Kodėl svarbu išmokti ne tik nugalėti, bet ir pralaimėti Pykčio priepuoliai. Kodėl jie kyla ir kaip reaguoti Pilietiškumas. Ugdyti patriotą ar kosmopolitą Priešmokyklinė klasė. Geriau darželyje ar būsimoje mokykloje

Raidos sutrikimai. Apie vaikus, kuriems reikia specialaus dėmesio Rašymas. Viskas, ką svarbu žinoti mokantis rašyti

Santykiai su tėvais. Kaip bendrauti su pradinuku Santykiai su broliais ir seserimis. Apie draugystes ir kovas Santykiai su seneliais. Apie begalinę meilę Savanorystė klasėje. Kodėl tai svarbu Savarankiškumas. Kaip jį ugdyti Savikontrolė. Kaip ją ugdyti Skaitymas. Kaip sudominti vaiką skaitymu Skyrybos. Kaip sumažinti traumos pasekmės Smalsumas. Įgimta ar išugdoma savybė Sportas. Kasdienio judėjimo svarba Sraigtasparniai tėvai. Ar jūs tokie Stresas. Kas jį sukelia ir kaip jo sumažinti Sunkus vaikas. Kodėl jis neklauso ir kada vertėtų sunerimti Susitikimas su mokytoja. Kokius klausimus reikia užduoti

Š 414

420 426 432

Šventės, gimtadieniai. Kas iš tiesų patinka vaikams, arba kaip nepersistengti

Taisyklės. Kodėl tai svarbu ir kaip jų laikytis Technologijos. Ką drausti ir ką (bei kiek) leisti Tvirta mergaitė. Apie lyčių stereotipus.

440

Užsienio kalbų mokymasis. Kaip padėti vaikui

V 446 450

456

462 470

Vagystės. Kaip elgtis Valdingumas. Slopinti ar džiaugtis

“Z” karta. Kuo ji ypatinga ir kokie iššūkiai jos laukia

Žaidimai. Kaip žaidimai padeda ugdyti ir kada vaikui žaisti pasidaro nebeįdomu Žinios. Akademiniai duomenys ir jų svarba

Amžiaus tarpsniai Kas vyksta vaiko gyvenime nuo 6 iki 11 metų Kiekvieno vaiko raida yra ne tik būdinga konkretaus amžiaus vaikui, bet ir unikali, kompleksinė, sudėtinga. Negalime tiesiog besti pirštu ir sakyti, kad mūsų vaikas – tipinis aštuonmetis. Gali būti, kad jo socialinė raida būdinga aštuonerių metų vaikui, tačiau kognityvinė – lenkia bendraamžius arba atvirkščiai – atsilieka. Arba jis turi puikių šio amžiaus tarpsniui būdingų emocinių gebėjimų, tačiau jo fizinė raida – netipinė. Be to, kiekvieno vaiko raidą veikia kontekstas, kuriame jis auga, tad genetinis užtaisas toli gražu nėra viskas. Todėl taip svarbu išmanyti visą skirtingų amžiaus tarpsnių ypatumų kompleksą. Tik tuomet galėsime suprasti, kas būdinga aštuonerių metų vaikui, bet taip pat atsižvelgti į septynerių bei devynerių metų tarpsnių ypatumus. Kontekstas yra be galo svarbus vaiko raidai. Amžiaus tarpsnių ypatumai, apie kuriuos kalbu šiame skyriuje, nėra akmenyje iškaltos taisyklės: jie kalba apie tendencijas ir tam tikrus standartinius lūkesčius konkretaus amžiaus vaikui, tačiau raidos ribos yra plačios, ypač pradinėje mokykloje. Tik gerai išmanydami amžiaus tarpsnių ypatumus galėsime spręsti, dėl ko dar neverta jaudintis, o kada jau verta susirūpinti ir kreiptis pagalbos ar patarimo į specialistus. Kaip ne kartą kartoju šioje knygoje: visada yra geriau pasitarti, negu ignoruoti, be to, kuo anksčiau vaikui suteikiama pagalba, tuo geriau. O kas nenori, kad vaikui būtų geriau?!

Šešeri metai Pagrindinė dilema, su kuria susiduria daugelio šešiamečių tėvai – ar mano vaikas jau pasirengęs eiti į pirmą klasę? Tėvai, trokštantys, kad vaikas kuo anksčiau pradėtų lankyti mokyklą, dažnai akcentuoja jo akademinius pasiekimus: mažylis jau skaito, rašo ir puikiai skaičiuoja. Tačiau neretai pamirštama, kad vis dėlto kur kas rimtesnis svertas šiame amžiuje yra socioemociniai gebėjimai. Deja, daugelis mažųjų, per anksti atsisėdusių į pradinės mokyklos suolą, susiduria su sunkumais, patiria nemažai streso ir tiek pat jo sukelia mokytojams. Todėl šį svarbų sprendimą reikėtų priimti tik gerai pasvėrus ir įvertinus konkretaus vaiko kontekstą ar net pasitarus su vaiko raidos specialistais. Fizinė raida Šio amžiaus vaikų stambioji motorika jau gana pažengusi. Jie gali bėgti į visas puses, šokti, voliotis, perkelti svorį nuo vienos kojos ant kitos, pasižymi neprasta koordinacija. Kiek sunkiau jiems sekasi mesti ir gaudyti, spirti ir pataikyti. Tačiau visi šie įgūdžiai greitai lavėja, jei lanko sporto būrelį, jei su jais nuolat užsiimama, jei dažnai žaidžia aktyvius žaidimus. Vaikams, kurie nelanko jokio sporto būrelio, nedūksta kieme, nevažinėja dviračiu, būdinga kur kas lėtesnė fizinė raida. Tad turime suprasti, kad vien rūpintis vaiku neužtenka – jis turi nuolat aktyviai judėti. Beje, pati geriausia sporto ir žaidimų aikštelė yra miškas, kur daug nusvirusių medžių šakų ir nežinomybės, priešingai nei kiemo žaidimų aikštelė, kur viskas aišku ir įprasta.

Emocinė raida Šešiamečiai mėgsta parodyti, ko išmoko ir ką atliko puikiai. Jie jau geba atpažinti vieną ar kitą emociją ją vos pajutę, o ne tada, kai praranda savitvardą. Šiame amžiaus tarpsnyje emocijų spektras išsiplečia nuo „linksmas“ ir „liūdnas“ iki „pavydus“, „sunerimęs“, „kantrus“, „išsigandęs“ ir pan. Apskritai šešiamečiai, šiek tiek padedant suaugusiesiems, jau gali įvardyti didžiąją dalį emocijų. Šio amžiaus vaikai vis geriau geba dalytis, tačiau vis dar neretai įsivelia į santykių dramas: „Tu man nebesi geriausia draugė, aš su tavimi išvis nebedraugausiu!“ Todėl šešiamečiams svarbu justi stabilumą ir rutiną namuose. Jie turi žinoti, kad nubudę rytą išsivalo dantis, apsirengia, papusryčiavę važiuoja į mokyklą, ten juos pasitinka mokytojas, kuriuo jie pasitiki, o vakare grįžta pas mylinčius tėvus. Ryšys su suaugusiaisiais šiame amžiaus tarpsnyje yra be galo svarbus. Šio amžiaus vaikai vieną dieną gali atrodyti labai savimi pasitikintys, o kitą – slėptis mamai ar tėtei už nugaros. Eiti į svečius be tėvų jiems vis dar yra rimtas žingsnis paliekant komforto zoną. Tėvai gali tik paskatinti vaiką pasiūlydami jam pamėginti ir patikindami, kad juo visiškai pasitiki. Šešiamečiai jau pradeda reikšti įvairių pageidavimų, pavyzdžiui, kaip norėtų rengtis, kaip susišukuoti plaukus ar kaip valytis dantukus. Ir tegu jie tai daro! Žinoma, visada turime būti šalia, kai jiems prireikia pagalbos – juk vis dėlto jiems dar tik šešeri. Socialinė raida Vaikų gyvenime atsirandant vis daugiau emocinio stabilumo, jų draugystės tampa kiek kompleksiškesnės ir sudėtingesnės. Svarbu, kad jie turėtų galimybę draugauti su bendraamžiais, susitikti su jais, pasisvečiuoti ir taip mokytis, kad kiekvienoje šeimoje galioja kiek kitokios taisyklės, kad su aplinkiniais reikia elgtis pagarbiai, mandagiai, kad negalima skaudinti kitų.

Šešiamečių kalba jau kur kas labiau pažengusi nei ikimokyklinukų, tačiau jiems dar ne visada pavyksta įvardyti juos užplūstančias stiprias emocijas. Kalba – visa ko pagrindas, todėl patarčiau nuolat stebėti ir taisyti jų kalbėseną, jei nėra taisyklinga. Jeigu matote, kad vaikas nuolat susiduria su sunkumais, nebijokite kreiptis į logopedą – dauguma bėdų įveikiamos su specialisto pagalba, ypač jei iššūkiai laiku pastebimi, įvardijami ir prasideda darbas. Penkerių metų vaiko gyvenime atsiveria vadinamasis skaitymo langas, tad šešerių jis jau puikiai gali mokytis skaityti. Žinoma, nereikia perspausti, palengva įveskite vaiką į skaitymo pasaulį. Jei skaityti jis pradėjo dar penkerių, sulaukęs šešerių jau pamažu ims suprasti, ką perskaitė. Tačiau nenusiminkite, jei jūsų šešiametis dar išvis neskaito. Kiekvienas vaikas, kaip ir jo raida, be galo individualus. Tokio amžiaus vaikas bent jau turėtų žinoti, kad raštą galima perskaityti, atpažinti dažnai matomus užrašytus žodžius, mokėti užrašyti savo vardą. Pasistenkite, kad jo aplinkoje būtų kuo daugiau rašto, skaitykite vaikui eilėraščius, kartu vartykite komiksų knygeles, darykite viską, kad būsimasis pirmokas kuo labiau pamiltų raštą ir imtų juo mėgautis. Šio amžiaus vaikai mėgsta istorijas, net nemokėdami rašyti improvizuoja ir gali prirašyti ištisus lapus kardiogramą primenančių raštų. Kai kurie kopijuoja raštą iš knygų. Jie ima suprasti, kad istorijos gali būti apipintos įvairiausiais žodžiais, epitetais, metaforomis. Šešiamečiai jau gali suskaičiuoti iki šimto, suprasti lyginius ir nelyginius skaičius, spręsti nesudėtingas sudėties ir atimties užduotis, atpažinti geometrines figūras, jie geba klausytis, sekti instrukcijas ir visai neblogai orientuojasi erdvėje.

Šešiamečiams svarbu suprasti, kas yra teisinga, o kas – ne. Jie tiesiog pasiunta, jei kas nors nesilaiko taisyklių. Šio jų teisuoliškumo nereikėtų stabdyti, net jei kartais atrodo, kad vaikas nuolat skundžia kitus. Įsiklausyti į vaiko žodžius gebantis suaugęs žmogus visada galės atskirti, kas yra skundikas, o kas – teisybės ieškotojas.

Tačiau vaikų mintys vis dar sklando tarp realybės ir įsivaizduojamo pasaulio, jie dar ne iki galo nusileidę ant žemės. Vis dar gali suteikti žmogiškų savybių gyvūnams, pavyzdžiui, sakydami: „Žiogas galvoja, kad nori mane užpulti“ arba „Drugelis turi blakstienas“, arba „Šita boružėlė šypsosi“. Iš tokių pasakymų ne reikėtų šaipytis, o padėti vaikams įvardyti ir objektyviau pajusti juos supantį pasaulį. Tai svarbi ugdymo dalis, neatsiejama nuo realių patirčių. Tyrinėti pasaulį jiems tikrai įdomu, todėl šio amžiaus vaikams patinka žaisti su jaunųjų mokslininkų rinkiniais, statyti namus skruzdėlėms, auginti augaliukus ar kristalus – visa tai galima drąsiai įtraukti į dovanų sąrašus.

Šiame amžiuje vaikai nori viską daryti tobulai ir piktinasi, kai nepavyksta. Atrodo, jiems egzistuoja tik balta ir juoda, tik teisinga arba neteisinga. Kol kas visų kitų atspalvių jų spalvų paletėje dar nėra.

Šešiamečiams svarbi saviraiška. Jie patys mano, kad gali ir piešti, ir groti, ir šokti, ir yra puikūs dainininkai. Jie drąsiai sės prie pianino ir ims skambinti, net jei iki šiol nė karto nebuvo groję.

Sunerimti vertėtų tuomet, jei matome, kad vaikas be galo jaudinasi kaskart, kai reikia eiti į darželį ar mokyklą, jei niekada nenori išsiskirti, jei negeba susirasti draugų, nemoka sekti nurodymų, jei nenori ir nemoka užrašyti savo vardo, net nebando skaityti ir absoliučiai nekontroliuoja savo emocijų.

Tad šešeri – puikus laikas bandyti ir ieškoti, kas vaiką iš tiesų sudomintų. Kartais tėvai visai be reikalo užstringa ties vienu būreliu ir įkyriai stumia vaiką nuo pat mažens kryptingai siekti, pavyzdžiui, smuikininko karjeros. Manau, neturėtume apriboti mažųjų pasirinkimo laisvės, reikėtų skatinti juos išbandyti kuo daugiau.

Kiekvieno vaiko raida – natūrali ir sudėtinga. Tad kalbant apie konkretų vaiką reikėtų matyti ir konkretų paveikslą. Jei šiandien vaikas ko nors nemoka, tai tikrai nereiškia, kad niekada neišmoks. Turėkite kantrybės!

Septyneri metai

Kognityvinė raida Šešiamečiai pamažu mokosi dalyvauti struktūrizuotose veiklose. Jiems svarbios įvairios patirtys, jie mėgsta eiti į žygius, iš kaladėlių statyti namus, fantazuoti ant popieriaus lapo – taip – žaisdami – jie mokosi. Moksliniai tyrimai rodo, kad būtent toks ir turėtų būti ugdymo bei ugdymosi procesas priešmokyklinėje ir pirmoje klasėje – įtraukiant kuo daugiau žaidybinių elementų. Šio amžiaus vaikai be galo smalsūs, užduoda begalę klausimų, jiems viskas įdomu ir nuolat reikia suaugusiųjų pagalbos – ir ieškant atsakymų, ir paaiškinant žaidimo ar elgesio taisykles.

Septynmečiai yra itin smalsūs, jiems viskas įdomu: pradedant tuo, kodėl stalas kvadratinis arba stačiakampis, baigiant klausimu „Iš kur atsiradau?“ Dauguma nori eiti į mokyklą ir yra drąsūs. Septynmečiai trokšta dalytis savo emocijomis, žiniomis, patirtimis, todėl noriai kelia ranką. Jie didžiuojasi savimi ir drąsiai rodo, ką nuveikė, kokie yra šaunūs ir ko išmoko. Septynmečiai mokykloje pasijunta dar geriau, kai supranta, kokios yra mokyklos taisyklės, kokie jiems keliami lūkesčiai, kas yra tinkama, o kas – ne. Jiems smagu įgyti naujų žinių ir demonstruoti jas tėvams, draugams ar seneliams. Jie deklamuoja eilėraščius, rodo savo darbus ir piešinius. Jie tiesiog pilni gyvybės ir džiaugsmo.

Atsakomybės ir pareigos Ką vaikas privalo ir ko – ne Turbūt esate girdėję apie vaikus, kurie iš vakaro tvarkingai susiruošia drabužėlius kitai dienai, anksčiau nubudę rytą nukasa kieme sniegą ir pagamina šeimai pusryčius. Tačiau dažniausiai tai kažkodėl ne mūsų vaikai. Vis dėlto tokie vaikai nėra stebuklas, ir jūsiškiai gali tapti tokie pat atsakingi bei pareigingi, jei tik ugdysite šiuos jų įgūdžius. Atsakingi netampame savaime Vaikai, nuo mažens neturintys jokių atsakomybių, auga manydami, kad viską už juos privalo padaryti suaugusieji. Atsakomybės ugdymas – tai ne griežtas liepimas padaryti tą ar aną, bet tėvų ir vaikų požiūris bei noras prisidėti prie bendros gerovės. Žinoma, jau geriau per sukąstus dantis įvykdyta pareiga nei išvis neatliktas darbas, tačiau norėčiau kalbėti apie siekiamybę, apie vidinę vaiko motyvaciją ir pasididžiavimą nuveiktu darbu. Pradėti ugdyti tinkamus vaiko įpročius reikia nuo pat ankstyvo amžiaus. Net jei dažnai mums atrodo, kad šiam mažyliui dar ne metas įsitraukti į buities darbus, kad jam tereikia džiaugtis nerūpestinga vaikyste. Bet, žiūrėk, nespėji susivokti, o mažyliui sukanka aštuoniolika, ir jis vis dar taip pat nerūpestingai džiaugiasi gyvenimu. Naivu tikėtis, kad atsakomybė atsiras savaime, kai vaikas pradės lankyti mokyklą. Jei nėra įpročio, nebus ir pareigos jausmo. Štai gyvenimiška mūsų šeimos istorija. Rūšiuoti šiukšles įpratome gyvendami Belgijoje, kai lietuviams tai buvo vis dar svetima ir sunkiai suprantama. Pamenu, grįžus į Lietuvą mūsų dvejų metukų dukrai pats smagiausias nuotykis būdavo krauti šiukšles į skirtingus maišus, paskui juos susidėti į automobilio bagažinę ir važiuoti ieškoti rūšiavimui skirtų konteinerių. Jai tai buvo ne tik didžiausia pramoga, bet ir puiki pareigų bei atsakomybių pamoka. Šiandien, būdama dešimties, tų atsakomybių ji turi jau kur kas daugiau. Jos pareiga – išsiurbti visus namus, susitvarkyti savo kambarį, prižiūrėti triušį. Pamenu, kartą pamiršusi laiku užsakyti savo augintiniui maisto ji kėlėsi ankstų savaitgalio rytą ir viešuoju transportu važiavo į artimiausią parduotuvę – mes tai pamatėme ir supratome tik atsibudę. Ar mums, tėvams, buvo baugu suvokti, kad vos dešimties mergina visa tai nusprendė ir padarė savarankiškai? Šiek tiek. Tačiau jai tai buvo fantastiška patirtis. Atsakomybė reikalauja kantrybės Mane dažnai stebina nugirsti aplinkinių pokalbiai su jau ūgtelėjusiais paaugliais. Štai skambina 12 metų sūnus mamai ir skundžiasi: „Aš alkanas, kada grįši?“ Žinoma, beviltiška tikėtis, kad jis pats pasigamins vakarienę, jei niekada nemokėte jo ruošti maisto, tačiau tai, kad jis jaučiasi bejėgis tokioje paprastoje situacijoje būdamas dvylikos, yra tiesiog netoleruotina.

Pradėti ugdyti atsakomybės jausmą ir savarankiškumą rekomenduojama nuo dvejų metų. Tad pradinėje mokykloje šis procesas jau turėtų būti gerokai įsibėgėjęs. Jei vis dėlto ką nors praleidote ir jūsų pradinukas vis dar kiekviename žingsnyje prašo jūsų pagalbos, niekada nevėlu susiimti. Tik nebūkite iš tų tėvų, kurie klaidingai mano, kad vaiko atsakomybė ugdoma nuolat zyziant: susitvarkyk, padėk į vietą, išplauk indus! Kalbėdami apie vaiko pareigas turime tai daryti ramiai, draugiškai ir dar neblogai būtų su šypsena. Zyzti ir burbėti galėjome gyvendami savo tėvų namuose, tačiau šis etapas baigėsi, kai iš tų namų išėjome. Dabar esame atsakingi už kito žmogaus – savo vaiko – ugdymą ir kuo dažniau burbėsime patys, tuo didesnį burbeklį užauginsime. Neretai tėvai tiesiog numoja ranka į atsakomybės ugdymą, nes vaikas visus darbus atlieka dvigubai ar net trigubai ilgiau už suaugusiuosius. Vadinasi, turime ne numoti ranka, o susiplanuoti dukart daugiau laiko net patiems paprasčiausiems namų ruošos darbams. Jeigu to nepadarysime, deja, mūsų vaikas niekada taip ir neišmoks tvarkingai susidėti drabužių, susitvarkyti savo darbo vietos, išrūšiuoti skalbinių ar išplauti grindų. Ir net jei jis tai daro kur kas prasčiau už jus (o tai visiškai tikėtina, kai esi penkiametis), svarbiausia, kad jis stengiasi. Jei jus erzina jo atlikto darbo rezultatai, palaukite, kol vaikas užmigs, ir išplaukite grindis dar kartą. Esmė – neburbėti, nevartyti akimis ir neperplauti grindų jam matant. Žinoma, ir vakarienę šeimai jūs pagamintumėte kur kas greičiau nei vaikas, o ir tvarkytis po to reikėtų kur kas mažiau, tačiau prisiminkite, kad vaikai mokosi per patirtį, atlikdami įvairius darbus kartu su jumis. Be to, dalyvauti bendroje veikloje pakviestas vaikas jaučiasi įvertintas ir svarbus. Tad jis ne tik išmoksta naujų dalykų, bet ir ima didžiuotis savimi bei savo naujais gebėjimais. Vienodai atsakingų nebūna Žinoma, visos vaikui skirtos užduotys turėtų atliepti jo amžiaus tarpsnio ypatumus. Juk dvejų metukų mažyliui tikrai neleistume darbuotis su chemikalais, o štai septynmetis, užsivilkęs pirštines, jau gali šveisti vonią ir tualetą. Gerai prisimenu, kaip kartą su vyru išvykome visam savaitgaliui ir paprašėme sūnus sutvarkyti vonios kambarius. Jie pasiskundė nežinantys, kaip šveisti plyteles, tad tiesiog pasiūlėme paieškoti instrukcijų. Jas jie rado jutubo kanale, ir mums grįžus vonios fantastiškai švytėjo. Dar labiau švytėjo berniukai, kurie suprato, kad visi namų ruošos iššūkiai yra įveikiami! Jie pasijuto ne nuskriausti, o galintys veikti. Pradinukai jau tikrai gali patys susiruošti užkandžius į mokyklą. Tereikia išmokyti, kaip pjaustomi vaisiai ir daržovės. Štai neseniai nubudusi vieną savaitgalio rytą nustebau, kad namai gardžiai kvepia. Pasirodo, mūsų dvylikametė pusryčiams prikepė vaflių, kartu su broliu juodu sutvarkė namus, o nusileidusi į virtuvę išgirdau: „Mama, ar tau padaryti kavos?“ Štai tokiomis akimirkomis suprantu, kad gyvenimas nepaprastai gražus ir mums tikrai neblogai sekasi auginti vaikus! Apskritai mūsų jaunėlė auga neįtikimai savarankiška. Kas vakarą užsukusi į jos kambarį matau tvarkingai sudėliotus drabužėlius ir rytojui paruoštą kuprinę. Kas rytą ji nubunda anksčiau už visus ir taisyklingais kvadračiukais pjausto triušiui salierus. Vis stebiuosi, kada gi jai visa tai nusibos, bet atsakomybės jausmas niekur nedingsta. Jei jis yra – tai jau visam gyvenimui. Tokia anksčiau buvo ir mūsų vyresnėlė. Pamenu, į svečius užsukusios mano draugės fotografuodavo dukros idealiai tvarkingą kambarį, kur kiekvienas stalčius ar dėžutė turėjo aiškią paskirtį ir užklijuotą lipduką su vaikiška rašysena užrašytomis etiketėmis: „Kojinės“, „Popierius“, „Kreidelės“ ir t. t. Kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ne visi keturi mūsiškiai vienodai atsakingi bei pareigingi. Apskritai mėgstu kartoti, kad vaiko kambarys yra jo asmeninė erdvė, tad neturėtume reikalauti, kad ji atrodytų taip, kaip patinka mums. Juk ir vaikas atėjęs į mūsų kambarį nezyzia, kad susitvarkytume, neklausinėja, kodėl šį daiktą

padėjome čia, o tą – ten. Kiekvienam mūsų reikia erdvės, kur galėtume gyventi būtent taip, kaip norisi. Tad kai draugės skundžiasi: „Bet juk jo kambary siaubingas jovalas“, atsakau paprastai: „Uždaryk duris ir nematysi.“ Tegul kiekvienas vaikas turi nors kampelį sau, kur galioja jo taisyklės ir jo tvarka. Žinoma, ne visada vaikai gali turėti atskirus kambarius, dažnai juos tenka dalytis su broliu ar sese. Tokiu atveju reikėtų kūrybingai atskirti kiekvieno vaiko erdvę. Pavyzdžiui, mūsų sūnūs gyveno viename kambaryje iki vėlyvos paauglystės, ir dėl to nė vienas nesijautė blogai. Aš pati irgi dalijausi kambariu su jaunesniąja seserimi, tačiau kiekvienos erdves skyrė dvipusė knygų lentyna. Tiesiog aš, vyresnioji, miegoti eidavau kur kas vėliau, o ir norėdavau niekieno netrukdoma pasišnabždėti su į svečius užsukusiomis draugėmis. Su sese gerai žinojome, kad norėdamos užsukti viena pas kitą privalome pasibelsti į lentyną. Tad abi turėjome užtektinai privatumo, nors ir augome viename kambaryje. Pareigos – pagal amžių Namai – pati geriausia atsakomybių mokykla. Jau priešmokyklinukus, o ir dar mažesnius vaikus, galima išmokyti padengti stalą ir nurinkti indus vakarienei pasibaigus. Tokio amžiaus vaikas gali padėti gaminti valgį, užsakyti reikiamų produktų (jei naudojatės maisto užsakymo paslaugomis), tvarkingai išdėlioti pirkinius, palaistyti gėles, išrūšiuoti ir gražiai sulankstyti skalbinius, išravėti daržą ar sodą, nuvalyti dulkes ar veidrodžius, pamaitinti naminius gyvūnus ir net pakeisti patalynę. Pradinukas, be visų šių pareigų, turėtų mokėti pasikloti lovą, susitvarkyti savo darbo ir žaidimų vietą, išsiurbti namus, jei reikia – nukasti sniegą, iššluoti kiemą, iš pašto dėžutės parnešti laiškus, pavedžioti šunį ir surinkti jo kakučius, gaminti elementarius patiekalus: išsivirti košę, kiaušinį ar makaronų, išsikepti kiaušinienę, susitepti sumuštinį, paruošti salotas. Jei pusryčiams vaikas mėgsta valgyti dribsnius, rytą galite net nelipti iš lovos. Dešimtmetis gali skalbti skalbinius, pjauti žolę, gaminti sudėtingesnius patiekalus, puikiai išplauti indus, keptuves ir prikepusius puodus rankomis, iššveisti vonios kambarį, išnešti šiukšles. Tiesa, mūsų šeimoje pastarąją atsakomybę iš vyresnėlio perėmė jo brolis, mat vyriausiasis sūnus imdavo žiaukčioti kas kartą paėmęs į rankas šiukšlių maišą. Tad jis mielai iš brolio perėmė indaplovės reikalus. O jaunėlis džiūgavo, kad išnešti šiukšles kur kas paprasčiau, negu sukrauti visus nešvarius indus į indaplovę. Tad namų ruošos užduotis ne paskirstykite, o geriau visas susirašykite ir tada per šeimos susirinkimą visi pasidalykite. Pažįstu šeimų, kuriose užduotys nuolat rotuoja, o, pavyzdžiui, mūsų šeimoje susitariame dėl užduočių, ir jos galioja iki kito karto. Svarbiausia – turėti aiškias taisyklės, aiškius susitarimus ir jų laikytis. Pasekmės moko daugiau nei apdovanojimai Dažnai savotiškai norime apsaugoti savo vaikus nuo buities darbų manydami, kad tai – suaugusiųjų atsakomybė. Tačiau, kaip turbūt jau supratote skaitydami šį skyrių, tai nėra teisingas požiūris. Su vaikais turėtume kalbėti, kad kiekvienas turime savų atsakomybių, pareigų ir buities darbus reikia dalytis. Šeimoje turime tradiciją bent kartą per metus visi susėsti ir sutarti, kokios bus kieno pareigos. Žinoma, metams bėgant kai kas pasikeičia, tačiau susitarimas, kad kiekvienas prisidės prie bendros šeimos gerovės, išlieka visada. Žinoma, tikėdamiesi, kad vaiko atsakomybės jausmas bėgant laikui tik stiprės, turėtume pirmiausia atsakingumą rodyti savo pavyzdžiu. Nedera reikalauti, kad vaikai nusineštų nuo stalo nešvarias lėkštes, jei to nepadarome patys. Žinoma, ir mes ne visada savo nešvarias kojines padedame į skalbinių krepšį, tačiau suklydus visada galima atsiprašyti ir pasitaisyti. Tuomet vaikai matys, kad mums išties svarbu švarūs ir tvarkingi namai. Tėvai neretai nustemba pamatę, kaip greitai teisingi poelgiai virsta įpročiu. Jei tik nuosekliai ir sistemingai dirbame ta linkme, dažnai tai įvyksta per keletą mėnesių. Tiesiog ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinukai turi įgimtą norą padėti, būti geri, jaustis reikalingi ir įvertinti, jie nori, kad tėvai jais didžiuotųsi. Deja, jei atsakomybės

neišugdysime šiame amžiuje, jūsų paauglys tikrai nebus toks geranoriškas, kai teks tvarkytis ir padėti tėvams. Todėl namuose augant mažiems vaikams svarbios visos smulkmenos. Ypač – jūsų dėkingumo kupinos akys, kai matote, kad mažylis nuoširdžiai stengiasi. „Kaip smagu, kad savo batukus padėjai į batų dėžę, o ne numetei koridoriuje“, – pagirkite iš lauko ką tik grįžusį vaiką, ir kaskart parėjus namo padėti batus į vietą jam taps svarbu, jis žinos, kad tai – jo pareiga, už kurią galima sulaukti pagyrimo, o galiausiai jis pradės džiaugtis tiesiog teisingu savo poelgiu – atsiras vidinė motyvacija. Neretai išgirstu diskusijų, ar už įvairius buities darbus vaikus galima apdovanoti. Mano įsitikinimu – ne. Taip, vaikams norisi materialių apdovanojimų, tačiau juos jie turėtų pelnyti ne už tai, ką padaryti privalo, nes šie darbai – tai mūsų visų atsakomybė ir bendros gerovės kūrimas. Kita kalba, jei vaikas pasisiūlo nupjauti žolę kaimyno kieme ir šis už darbą pasisiūlo sumokėti. Nes kaimynui šiaip ar taip būtų tekę samdyti žmogų, kuris sutvarkytų kiemą. Tas pats ir su mažųjų brolių bei seserų priežiūra. Jei susiruošę kepti blynus staiga pritrūkote pieno ar miltų ir paprašote vyresnėlio pažiūrėti mažylį, kol jūs greitai nubėgsite į parduotuvę, už tai neturėtumėte jam siūlyti atlygio, nes tiesiog reikia pagalbos, kad visa šeima galėtų pasimėgauti gardžiais blynais. Kitas reikalas, jei norite turėti daugiau laisvo laiko ir svarstote samdyti auklę. Galite pasitarti su vaiku, gal kartais jis ją pakeistų ir už tai galėtų užsidirbti papildomų pinigėlių. Reikia atskirti, kas yra bendruomeniška veikla, o kas – paslauga, už kurią galima vienaip ar kitaip atsiskaityti. Kartais galima paskatinti vaiką atlikti tam tikrus buities darbus, tik ne piniginiais apdovanojimais, o kuo nors, kas jam malonu. Aišku, nereikėtų pažadėti naujo kompiuterio, jei vaikas susitvarkys savo kambarį. Pradžiugintų ir pasiūlymas po to visiems kartu nuvažiuoti ledų ar pažadas pažiūrėti jo mėgstamą filmą. Tačiau nepersistenkite su apdovanojimais, greta jų visada turi išlikti natūralūs ir logiški padariniai, tai yra vaikas privalo suprasti, kad neatlikus tam tikrų savo pareigų jo lauks pasekmės. Tarkime, jei nesudės savo purvinų drabužių į skalbinių krepšį, vadinasi, vieną dieną tiesiog liks be švarių rūbų. Taip pat su indais – jei niekaip neįpranta išsiplauti savo lėkštės ar sudėti nešvarių indų į indaplovę, jam gali tekti valgyti iš purvinos lėkštės arba ją išsiplauti prieš vakarienę. Pasekmės leidžia vaikui suprasti, kad viskas šiame gyvenime veikia bendrų susitarimų principu ir jų laikytis privalome kiekvienas. Ugdykite laisvas asmenybes, o ne paklusnius robotukus Atsakomybės ugdymas nėra lengvas darbas. Jei atleidžiame vadeles ar nuslystame į šalį, greitai namuose ir vėl įsivyrauja palaida bala. Na, bet kas gi sakė, kad tėvystė lengva?! Mūsų laikas rodyti savus kaprizus buvo tuomet, kai patys buvome pradinukais, o dabar esame atsakingi už mažą žmogų ir privalome už tai prisiimti atsakomybę. Tam reikia praktikos, įdirbio, ir jokių stebuklų čia tikėtis neverta. Kokių klaidų darome ugdydami vaikams atsakomybę? Kartais ją supainiojame su paklusnumu, tačiau šis nemoko vidinės motyvacijos. Paklusnumas – tai daryti, ką liepė tėvai. Atsakomybė – daryti tą patį ir didžiuotis tuo, ką nuveikei. Atsakomybė kalba apie pasitikėjimą, žodžio laikymąsi ir norą padaryti taip, kaip galima geriausiai, pripažinti savo klaidas ir mokėti už jas atsiprašyti. Atsakomybė kyla iš vidaus, paklusnumas – iš baimės. Jei bijodami, kad vaikas suklys ar jam nepavyks, imame tam tikrus darbus už jį atlikti patys, jis tikrai netampa atsakingas – tik paklusnus. Pažįstu vaikų, kurių tėvai taip perdėtai kontroliuoja kiekvieną jų veiksmą, kad net griežtai nurodo, kur kuprinėje turėtų būti sudėti pieštukai, kur – gulėti penalas, o kur – knygos. Vaikas, žinoma, paklūsta, nes būna išsiugdęs įprotį būti paklusniu robotuku. Tad užuot nurodinėję, kaip jam elgtis, verčiau leiskite bandyti – vienaip, antraip, trečiaip, kol galiausiai pats atras tinkamiausią būdą. Galite papasakoti, kaip patys tvarkotės savo rankinę, patarti ir paklausti, gal ir jis norėtų visus pieštukus susidėti į penalą, kad šie neišbyrėtų. Tačiau galutinį sprendimą leiskite priimti pačiam vaikui.

Štai viena mūsų dukra visada pamiršdavo raktus. Kartą jai prisipažinau, kad anksčiau ir aš lygiai taip pat nuolat nerasdavau raktų, todėl išmokau juos prisirišti prie rankinės (taip darau iki šiol). Išgirdusi šią istoriją dukra nepradėjo lygiai taip pat rišti savo raktų, tačiau tai ją įkvėpė ieškoti originalių būdų, kad raktai visada būtų su ja ir daugiau netektų stovėti prie užrakintų namų durų. Atsakomybės ugdymas – didelis menas ir toks pat didelis mokslas. Tad visiems tinkamo universalaus patarimo, kaip tai daryti, nėra. Kiekvienas vaikas unikalus, kiekvienas bręsta skirtingai, o ir kiekvieno santykis su atsakomybe yra vis kitoks. Vieni gimsta turėdami stiprų pareigos jausmą, o kiti dar ilgai skraido padebesiais. Tačiau iš patirties galiu tvirtai pasakyti, kad viskas įmanoma, atsakomybės ugdymas nėra raketų mokslas, tai tik įpročių puoselėjimas. Atsakomybės mokymas daugiausia yra darbas su mūsų nuostatomis ir požiūriu, jei tik jie bus formuojami teisingai, jei skiepysime vaikams, kad atsakomybė yra didelė vertybė, galiausiai jie ims didžiuotis savimi, kai jų poelgiai taps atsakingi ir pilietiški. Mūsų vaidmuo – nuolat laviruoti tarp dviejų ribų: būti apsaugančiais, mylinčiais ir globojančiais, tačiau netapti perdėm auklėjančiais, pamokslaujančiais ir baudžiančiais tėvais. Nėra gerai būti nei per daug atlaidžiam, nei pernelyg griežtam. Svarbiausia – be galo mylėti savo vaiką, nepaisant to, ar jis šiandien išnešė šiukšles, ar pamiršo, IR nebijoti reikalauti iš jo prisiimti atsakomybę. Mūsų meilė nesusijusi nei su šiukšlėmis, nei su nešvariais indais ar skalbiniais. Vaikas neturi bijoti, kad bausime, jei rizikuos ir suklys. Tačiau turime brėžti aiškias ribas, reikalauti disciplinos ir susitarimų laikymosi. Žinoma, mokydamiesi atsakomybės vaikai susidurs su pykčiu, nerimu, baime, jiems teks priprasti palaukti apdovanojimo, suvaldyti savo impulsyvumą ir egoizmą. Jie turi išmokti būti atsakingi už savo elgesį visose gyvenimiškose situacijose.

Atsakingas žmogus – tas, kuris saugo gamtą, padeda, yra pagarbus ir rodo visiems pavyzdį. Urtė, 6 m.