Issuu

ALEX ASTER

VILNIUS, 2026

Iš anglų kalbos vertė

Mantas Barcas

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-619-1

Versta iš: Alex Aster, Lightlark, New York: Amulet Books, 2022.

Meile mano, kad ir kaip stengčiausi, nesugebėčiau parašyti tokios istorijos kaip mūsų.

PIRMAS SKYRIUS

AISLA

Aisla Karūnė dažnai nardydavo žvaigždžių balose ir patekdavo į tolimiausius kraštus. Tai visada nutikdavo netikėtai ir, regis, pačiu netinkamiausiu metu.

Nors naudojosi portalais jau penkerius metus, iki šiol nuo to laužyte laužė visus kaulus. Rankose tvirtai spaudė savo žvaigždėlazdę, užgniaužusi kvapą krūtinėje, lyg būtų įkvėpusi retų kvepalų iš buteliukų ant savo tua letinio staliuko. Stik linis kambarys vis nesiliovė sukęsis aplink, lūžtančios spalvos liejosi ir nyko, kol galiausiai traukos jėga ją prirėmė tarsi visatoje plevenančią palaidą giją.

Vos tik spėjo paslėpti skeptrą po suk nele už nugaros, staiga atsilapojo durys.

– Kas tavo plaukams?! – garsiai cyptelėjo Popė.

Netrukus už jos pasirodė ir Tera, prilėkė kaukšėdama daugybe ant diržo sukabintų peilių ir kardų.

Šukuosena Aislai buvo menkiausia bėda, nors nekilo abejonių, kad jos plaukai pasidarę tarsi samanų kupstas. Per keliones tarp naujažemių kitose karalystėse, naudojantis žvaigždėlazde, paprastai išsimazgydavo net ir tvirčiausiai susuktos garbanos ar supintos kasos – gana netikėtas šalutinis poveikis.

Aisla nė nemėgino apsimesti, kad moka meistriškai naudotis šiuo prietaisu. Iš pradžių žvaigždžių balos nukeldavo ją į sunkiai nusakomas vietas. Tai į apsnigtus kaimus mėnulinių krašte. Tai į dausinių naujažemes, kur nuolat vyksta kokios nors smagios

Alex Aster

iškilmės. Buvo patekusi ir į keletą vietų, kuriose dar nėra naujakurių iš šešių karalysčių. Pamažu ji išmoko sugrįžti ten, kur jau lankėsi anksčiau. O daugiau apie tai, kaip naudotis žvaigždėlazde, nenutuokė. Abejonių nekėlė tik viena: paslaptingasis prietaisas kažkaip sugeba vos per kelias sekundes ją perkelti už šimtų kilometrų.

Tera atsiduso, viena jos ranka nuslydo nuo kardo rankenos.

– Pope, išsipynė kelios sruogos, tik tiek.

Tačiau Popė nekreipė į ją dėmesio. Iškart pripuolė prie Aislos ir, įmerkusi teptuką į lapų aliejų, lyg kokį sirupą, ėmė švysčioti taip, kaip prieš kiek metų Tera mokė mosuoti ginklais. Per žavesio mokytojos petį Aisla raukėsi savajai kovų trenerei ir net aiktelėjo, kai Popė pradėjo šiurkščiai smaigstyti plaukų segtukus. Bet ši tik papurtė galvą.

– Teks pradėti viską nuo pradžių, – sumurmėjo įsikišusi segtukus tarp lūpų. – Vos valandą palieku tave vieną, o tu tuojau atrodai kaip galas žino ko nutrenkta. Dėl viso pikto net duris užrakinau! Kaip sugebi šitaip susitaršyti, sėdėdama savo kambary, paukštuke?

Savo kambary. Jos kambarys taigi visai ne jos. Tai stik lo kupolas, senovinio šiltna mio likučiai. Tik uždažytais stik lais. Visi langai sandariai uždaryti. Pašalintos visos durys, vienos tik paliktos.

Ji tik rai paukštukė. Taip ją mėgsta vadinti Popė, o kartais –net ir Tera.

Narve įstrigusi paukštukė.

Aisla gūžtelėjo pečiais.

– Na, treniravausi kautis kardu.

Popė su Tera jai buvo visa šeima, nors iš tiesų jos ne giminaitės. Tie, su kuriais buvo vieno kraujo, jau seniai mirę. Tačiau apie žvaigždėlazdę nežinojo net ir jos. Jei išsiaiškintų, niekada neleistų ja naudotis. Bet tik taip ji gali ištrūkti iš šio narvo. O

Aisla jame užrakinta ne tik dėl savo saugumo…

Siekiama apsaugoti ir visus kitus.

Laitlarkas

Tera įtariai ją nu žvelgė, paskui nukreipė dėmesį sienos pusėn. Ten sukabintos dešimtys kardų – žvilganti eilė, atstojanti veidrodį.

– Gaila, kad nė vieno negali pa siimti su savimi, – tarė, pirštu braukdama per ginklų sieną.

Visus tuos kardus Aislai padovanojo ji, paėmusi iš senovinės ginklinės pilyje. Aisla juos užsitarnavo per sėk mingas treniruotes ir pasiekimus kovose.

Popė prunkštelėjo.

– Tai bene vienintelė Amžių turnyro taisyk lė, su kuria sutinku. Mums tik rai nereikia, kad ji patvirtintų siaubingą visų kitų karalysčių požiūrį į mus.

Aislai pilve ėmė siausti įtūžis, primenantis aud ros vaikomus medžių lapus. Prisivertė šyptelėti, nes žinojo: tai padės bent šiek tiek numalšinti Popės apmaudą – globėja nuolat jai kartoja, kad ji tikrai per retai šypsosi. Naujų žmonių Aisla sutikdavo nedažnai, bet tuos, su kuriais gavo progą susipažinti, buvo leng va perprasti. Jai reikėjo tik įmatyti jų siekius. Juk kiek vienas ko nors nori. O kai kuriuos norus išpildyti paprasta. Šypsena žavesio mokytojai, praleidusiai beveik du de šimt mečius aiškinant savo mokinei elgesio taisyk les. Komplimentas moteriai, grožį vertinančiai labiau už viską pa sau lyje.

– Pope, tu labai graži, bet siaubingos jų nuomonės nėra klaidingos. Mes ir esame pabaisos.

Atsidususi Popė įsegė Aislai į plaukus paskutinį segtuką.

– Tik ne tu, – nesutiko susimąsčiusi.

Jos globėjos žodžiai buvo persisunkę meile – tai gerai, – tačiau nuo jų iš siaubo oras įstrigo plaučiuose.

– Jie jau pasirengę, – pranešė Tera. Žengė porą žingsnių prie tua letinio staliuko. Aisla stebėjo jos atvaizdą veidrody je nuo senumo apmusijusiais kraštais. – O tu?

Ne. Ji niekada nesijaus pasirengusi. Amžių turnyras – ne šiaip renginys. Tai žaidynės. Galimybė nutraukti šešias karalystes slegiančius užkeikimus. Proga išsikovoti neprilygstamą galią. Šešių

Alex Aster

valdovų susiėjimas. Šimtas dienų prakeiktoje saloje, atsirandančioje tik kartą per šimtą metų. O Aislai… Beveik neabejotinas mirties nuosprendis.

Ar tu jau pasirengusi, Aisla? – paklausė negailestingas, pašaipus vidinis balsas.

Jos baimę šiek tiek numalšino tik smalsumas. Ji nuolatos troško daugiau… visko. Daugiau patirčių, daugiau vietų ir daugiau žmonių.

Sala, į kurią išsiruošė – Lait larkas, galėtų tai suteikti. Kol jos globėjos dar nesužinojo apie vieną netvirtą langą ir neužkalė, Aisla slapta pro jį išsliuogdavo iš savo kambario ir pabėgdavo į mišką. Ten ir susipažino su senole, kadaise gyvenusia Lait larke. Iki užkeikimų visi laukiniai gyveno salyne. Bet paskui daugumos karalysčių gyventojai iš ten paspruko ir per kilusį po katastrofos chaosą įkūrė naujus kraštus. Jos pasakojimai buvo kaip vaisiai medyje – saldūs, bet anksčiau ar vėliau užsibaigiantys. Ji pasakojo apie karalius, gebančius rankose laikyti saulę, apie baltaplaukes moteris, kurios mokėjo priversti jūras šokti, apie pilis debesyse ir žydinčias gėles, turinčias ypatingą galią.

Tai buvo iki užkeikimo.

Tačiau dabar iš salos liko tik ankstesnės didybės šešėlis: ji įkalinta nesibaigiančioje audroje, kuri neleidžia ten pakliūti nei laivu, nei užkalbėjimais ir nurimsta tik per Amžių turnyrą.

Vieną naktį Aisla rado senolę ant šono gulint po medžiu. Būtų pamaniusi, kad moteris paprasčiausiai miega, tačiau tamsi jos oda buvo pavirtusi žieve, o gyslos nutįsusios vijokliais. Laukiniai gyvenime valdo gamtą, o mirę su ja susilieja.

Tačiau senolės mirtis visai neatrodė paprasta. Nors moteris nugyveno daugiau nei penkis šimtus metų ir buvo toli nuo Laitlarko galios, vis tiek mirė per anksti. Jos mirtis pirmoji iš daugybės.

Ir dėl to kalta Aisla.

Tera pakartojo savo klausimą, varpydama akimis, tamsiai žaliomis kaip didžialapės gebenės, apraizgiojusios visus laukinių

Laitlarkas

rūmus – dabar jie atrodė lyg aptraukti oda. Tokios pat žalios buvo ir Aislos akys.

– Tai ar pasirengusi?

Aisla linktelėjo, tačiau pirštai ėmė dar smarkiau virpėti. Ji ištiesė rankas paimti karūnos. Tai buvo paprastas aukso vainikas, papuoštas auksiniais pumpurais, lapeliais ir šnypščiančia gyvate. Pakėlusi užsidėjo ant galvos, atsargiai stengdamasi nesujudinti segtukų, kurie prilaikė, kad ilgi, tamsiai rudi plaukai nekristų ant veido.

– Koks grožis, – tarstelėjo Popė.

Aislai nereikėjo pagyrų, kad žinotų, jog tai tiesa. Laukiniai apdovanoti grožiu. Tačiau tai ne tik dovana, bet ir prakeiksmas. Per jį pražuvo jos motina. O Aisla, regis, kaip du vandens lašai į ją panaši, tai kėlė dar daugiau nerimo. Popė veid rody je pažvelgė

Aislai į akis ir ryžtingai padrąsino:

– Paukštuke mano, tu stipri. Stipresnė už juos visus.

Jei tik tai būtų tiesa…

Aisla pajuto, kad staiga užplūdusi baimės banga surakino veidą. Kas bus, jeigu daugiau niekada nepamatys globėjų? Kas, jei niekada nebesugrįš į savo kambarį? Jos rankos instinkty viai siektelėjo globėjų, lyg trokštų paliesti paskutinį kartą.

Tačiau nespėjo, nes Tera pervėrė ją griežtu žvilgsniu ir privertė sustingti vietoje.

Sentimentalumas yra savanaudiškas, – priminė be žodžių.

Amžių turnyre svarbiausia ne Aisla. Pirmiausia reikia išgelbėti savo karalystę.

Savo tautą.

Akimis subarta Aisla pasitempė. Stovėjo nejudėdama, karūnos našta regėjosi gerokai sunkesnė už tik rą jį jos svorį.

– Suprantu, ką privalau padaryti, – tarė. Kiek vienas valdovas

į Amžių turnyrą atvyksta susidėliojęs planą. O Tera su Pope savąjį kalė Aislai į galvą jau nuo vaikystės. – Elgsiuosi taip, kaip nurodėte.

– Šaunu, – linktelėjo Tera. – Mums esi vienintelė viltis.

Alex Aster

Laukinių pilis buvo ne koksai uždaras pa statas, o atvira erdvė. Vietoj koridorių sales čia jungė tiltai. Visas sienas glostė ilgos medžių šakos, kiek viena švelniai kibo jai į suk nelę, tarsi mėgindamos atsisveikinti. Aislai praeinant pro nesibaigiančias patalpas, į kurias jai įžengti draudžiama, šonuose šlamėjo lapai, o iš paskos neatsilikdamos sekė Popė ir Tera. Sienomis rangėsi vijokliai.

Paukščiai panorėję tai įskrisdavo vidun, tai išlėkdavo laukan. Koridoriuose kaukčiojo vėjo šuorai, nuo kurių Aislai už nugaros vis pleveno apsiaustas. Ji vilkėjo tamsiai žaliais drabužiais, taip siekė pagerbti savo karalystę. Audinys, aptempęs krūtinę, liemenį, kelius, klostėmis krito prie pėdų. Apsiaustas nuaustas iš plonyčių siūlų, kone permatomas kiaurai, tad įprasta jo užduotis rodyti santūrumą liko neišpildyta. Šis drabužio pa sirin kimas atspindėjo jos karalystę ne mažiau nei spalva.

Laukiniai niekada nesigėdijo savo kūno, grožio ir gabumų. Jie myli kaip pašėlę, gyvena laisvai, o kaunasi nuožmiai.

Prieš penkis šimtus metų visos šešios karalystės – laukinių, žvaigždinių, mėnulinių, dausinių, saulinių ir naktišių – buvo užkeiktos, jų stiprybę paverčiant asmeniniu nuodu. Kiek vienas užkeikimas buvo savotiškas, vienas žiauresnis už kitą.

Laukiniams atiteko dvejopas. Jie užkeikti pražudyti tuos, kuriuos pamilsta… ir gyventi mintant vien žmonių širdimis. Taip jie virto košmariškai gražiomis pabaisomis, turinčiomis kraupią galią sugundyti vos vienu žvilgsniu.

Tūkstančiai laukinių vyrų ir moterų už tai buvo nužudyti. Jiems uždrausta mylėti. Meilė paskelbta beatodairišku nusižengimu. Dėl to stipriai sumažėjo gimstamumas… Jų karalystėje mergaičių visada gimdavo daugiau nei berniukų. Nors meilė gali būti įvairi, dėl sulaužytų taisyk lių vyrai buvo žudomi dažniau, todėl pamažu jų tauta virto nedidele bend ruomene, kurią sudarė daugiausia kovotojos moterys. Visi jų bijojo. Nekentė. Laikė menkystomis, nes kuo mažiau žmonių, tuo silpnesnė tauta. Amžių turnyras jiems tapo vienintele galimybe nutraukti užkeikimą, susigrąžinti anksčiau išsikovotą didybę ir atgauti

Laitlarkas

galią, kurios taip beviltiškai ilgėjosi. Vienintele galimybe tapo pati Aisla . Mums esi vienintelė viltis…

Ji tai išgirdo dar prieš pamatydama. Senovines skanduotes ir ginklų geležtes, kaukšinčias lyg muzikos instru mentai. Laukiniai neslėpdami demonstravo savo galią valdyti gamtą. Gėlės, žydinčios vis naujais žiedais, plūdo už balkono krašto, liejosi į salę ir liovėsi tik pasiekusios Aislos pėdas. Jų nepaliaujamai daugėjo, kiek vienas žiedas virto dviem naujais, netrukus ši žied lapių jūra jai uždengė kulkšnis. Pasak legendų, prieš tūkstantį metų laukiniai gebėjo vien mintimi užauginti didžiausius miškus, rankos mostu pajudinti kalnus.

O dabar, šimtus metų kankinami užkeikimo ir tiek pat laiko praleidę atskir ti nuo salos energijos, jie nebeturi galių ir geba atlikti tik menkus triukus.

Atsargiai žengdama per gėles, Aisla išėjo už pilies sienų ir pamatė šimtus džiūgaujančių laukinių veidų.

Medžių šakos virš galvos buvo aplipusios vyšniomis, įvairiomis uogomis ir kraujo raudonumo žiedais, lėtai byrančiais ant minios ryškiaspalviu lietumi. Iš miško sėlino žvėrys, būriavosi į grupeles ir sutūpė prie savo bendražygių. Laukinių galios, leidžiančios valdyti gamtą, buvo įvairios, bet dažnai padėdavo užmegzti artimą ryšį su gyvūnais. Tera turėjo milžinišką panterą vardu Šešėlis, su kuria gali susikalbėti ne prasčiau nei su Aisla. O Popė susidraugavusi su kolibriu, mėgstančiu susisukti jai plaukuose lizdelį.

Aislai linktelėjus, minia nutilo.

– Man atiteko didžiulė garbė Amžių turnyre atstovauti mūsų karalystei.

Jos pulsas padažnėjo, kone būgno ritmu drebino kaulus. Dairydamasi po minią ji nu žvelgė dailius, vilties kupinus veidus. Dalis laukinių vilkėjo suk nelėmis iš audinio su įaustais medžių lapais ir vijokliais. Kiti buvo visiškai nuogi, tik už nugaros turėjo pritaisytus kardus. Akivaizdu, kai kurie tik baigę valgyti:

Alex Aster

lūpos suteptos tamsiu raudoniu. Žvalgydamasi Aisla iš visų jėgų mėgino nesudrebėti. Neleisti užlūžti balsui ar susipinti liežuviui. Nesuteikti jiems dingsties susidomėti, kodėl jų valdovė gana dažnai slepiasi už storų pilies sienų. Kodėl į jos apar ta mentus draudžiama užsukti lankytojams. Stengėsi negalvoti, kiek daug iš tų, kas čia susirinkę, jau girdėjo panašią priesaiką iš kitos valdovės prieš šimtą metų. Ir neaišku, kiek tokių laukinių apskritai likę, nes pa sta ruoju metu vėl nemažai jų išmirė. Tad ji pažadėjo, nes jos tauta to ir trokšta. Kad kas nors patikintų. Suteiktų stiprybės. – Prisiekiu šįsyk visiems laikams nutraukti mūsų užkeikimą.

Laukiniai nerimavo ne šiaip sau. Jeigu Aislai nepavyktų, jie būtų pasmerkti laukti dar vieną šimtmetį. O juk nesėk me baigėsi jau keturi pastarieji Amžių turnyrai. Aisla stipriai sukando dantis ir ėmė laukti, kol jie permatys ją kiaurai, baimindamasi, kad jos nuojauta, ko jie trokšta iš tik rų jų, klaidinga.

Tačiau ryto orą perskrodė ugningi riksmai, aukštyn pakilo kardai. Medžių viršūnėse ėmė kvykčioti paukščiai. Stūgtelėjęs vėjas sušlamino lapus. Aplipusi žied lapiais Aisla leng viau atsipūtė ir nusileido laiptais. Jai po kojomis žiedais skleidėsi pati gamta, o minia priešais prasiskyrė ir atvėrė taką prie senųjų medžių dvynių.

Jų šak nys išsirietė, pakilo į orą, ėmė pintis viena su kita ir netrukus pavirto milžiniška arka išgaubtais kraštais – kaip didžiulis veid rodis. Už jos buvo kita miško pusė, saugi, pažįstama.

Tačiau Aislai teks eiti ne ten. Susiėmė. Juk šiai valandai rengėsi visą gyvenimą. Tera ir Popė padėjo rankas jai ant pečių.

Aisla įkvėpė ir žengė į portalą, atsiveriantį tik kartą per šimtą metų. Mintyse liko aidėti paskutiniai globėjoms ištarti žodžiai: Elgsiuosi taip, kaip nurodėte.

Gaila, tai buvo melas.