LAISVAS KAMBARYS Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė
Vilnius, 2021
Prologas Šį kartą jis tikrai ketino tai padaryti. Ant naktinio staliuko stovėjo nepradėtas brendžio butelis ir taurė. Tačiau, tvirtai nusprendus tai padaryti, jokio cheminio apkvaitimo ar anksčiau vartotų raminamųjų jam nereikėjo. Rankose turėjo paties parašytą ir sprendimą paaiškinantį laišką. Metams bėgant, ne vieną tokį suraitė. Vieni buvo trumpi, kiti ilgi. Vieni buvo stačiokiški, be jokių užuolankų vedantys tiesiai prie reikalo. Kituose painiai vinkliota, prašyta, kad suprastų ir atjaustų asmuo, kuriam tai turi ar neturi rūpėti. Galiausiai suvokęs, kad nesiruošia to daryti, daugumos laiškų nė nebaigė. Bet šįsyk jis ketino. Tikrai ketino. Nors ir nenorėjo akių kelti viršun, prisivertė žvilgtelėti į aukštai užrištą virvę. Po ja stovėjo kėdė. Viskas taip paprasta. Užlipti ant kėdės. Stipriai ant kaklo užveržti kilpą. Žengtelti į šoną. Vos kelios minutės skausmo ir panikos, kol virvė atliks savo darbą, išspaus gyvybę. Dauguma žmonių būtų dėkingi už tas kelias prieš mirtį išgyventas kančios minutes. O juk jaunystėje jis matė begalę mirčių. Kelios minutės agonijos – niekis. Buvo skaitęs, kad kybant tomis paskutinėmis akimirkomis, kai smegenys alksta deguonies, skausmas apleidžia ir tu nerūpestingai plūduriuoji, palengva leisdamasis į nebūtį. Kaip tik to jis labiausiai ir geidė. Nebūties. Namo gilumoje vėl pasigirdo aršiai besiginčijantys balsai. Girdėjo ją šaukiant, o jį atšaunant atgal. Troško, kad jie liautųsi. Kodėl, 7
Dreda Say Mitchell
prieš paliekant šį pasaulį, jie negalėjo jam duoti tų brangių užtarnautų ramybės minučių? Namą vėl apglėbė tyla. Jis klestelėjo ant lovos ir pasiekė brendžio butelį. Kelios išmestos burnelės tikrai nepakenks. Šiuo metu jam nereikėjo jokios olandiškos drąsos*, tik kad gėrimas kiek sušildytų vidurius. Jis pripildė taurę ir, kliukindamas spindintį gėralą, įsispoksojo į kilpą. Prisipylė dar vieną. Ir tik tuštindamas trečią sumojo, ką darąs. Lygiai taip pat kaip ankstesniais kartais. Maukti iki sąmonės netekimo. Tik nereikia iš to daryti žygdarbio. Jis pastatė butelį ir taurę, priešais rūpestingai padėjo raštelį, atsistojo. Nuo brendžio mažumėlę svyruodamas, žengė prie kėdės, nenoromis užlipo. Rankomis stipriai sugriebęs kilpą, per galvą užsimovė. Tarytum rišdamas kaklaraištį užveržė mazgą. Giliai kvėpuodamas užsimerkė. Susikaupęs, vydamas iš galvos bet kokias abejones jis buvo bežengiąs nuo kėdės. Tačiau atsitraukė. Tuomet darsyk pabandė, dabar jau artėjo prie krašto, kelias akimirkas viena koja tabalavo ore, bet ir vėl pastatė. Iš nevilties net užspringo. Kodėl, taip geisdamas nebūties, jis negali padaryti tokio paprasto dalyko? Teisingo. Vienintelio. Apačioje balsai vėl pešėsi. Kodėl jie negali nutilti? Tiesiog, po velnių, nutilti. Jis atrišo mazgą ir nulipo nuo kėdės. Klupdamas nuskubėjo prie lovos ir įsipylė dar brendžio. Paėmė raštelį, gaižiai šypsodamasis suplėšė į skutelius ir išmetė į vietoj šiukšliadėžės padėtą plastikinį maišelį. * Alkoholio sukeltas narsumas.
8
Laisvas kambarys
Kam tai gali rūpėti? Nieko sau pokštas. Tie, kuriems kažkada rūpėjo, seniai mirė, iškeliavo. Niekam nebuvo įdomūs jo aiškinimai ar atsiprašymai, net jam pačiam. Numetęs ant lovos taurę, čiupo už kakliuko butelį. Galbūt, jei būtų jį ištuštinęs, nebūtų sudvejojęs ten ant kėdės, kaip kad girtas vairuotojas nedvejoja sėsdamas už vairo. Užsivertęs maukė kiek pajėgdamas, kol pradėjo degti burna, tada butelį pastatė. Žengtelėjęs prie kėdės, vėl užlipo. Trūktelėjo užnertą kilpą, užsimerkė, apglėbė rankomis kūną, tarytum mėgintų užčiuopti nebūtį. Ilgą laiką stovėjo nė nekrustelėdamas, kol vėl praplėšė akis. Kūnas buvo apdujęs, tačiau jis pats – ne. Blaivus, skaidrios sąmonės timpčiojo kaklą juosiančią kilpą. Visa tai buvo melas. Jis neketino to daryti nei šį, nei kurį kitą kartą. Verčiau pasiliks tarp gyvų numirėlių, nei atliks tai, kas teisinga. Silpnas, silpnas, silpnas. Štai koks jis buvo. Silpnas ir apgailėtinas. Būtent silpnumas prie negandų ir privedė. Jis truktelėjo tvirtai po žandikauliu užnertą kilpą. Siūbuojant alkoholio apsvaigintam kūnui, mėgino atrišti mazgą. Neišsilaikęs kryptelėjo į šoną. Įsikirsdama į kaklą kilpa užsiveržė. Pagautas panikos bandė atsitiesti, tvirčiau atsiremti kojomis, tačiau batai slystelėjo ir nučiuožė nuo kėdės. Ši nuvirto ant šono. O Dieve. Jis pakibo ore plačiai mostaguodamas rankomis ir kojomis, be garso šaukdamas. Oras nebegalėjo nei pakliūti į plačius, nei iš jų išeiti. Nebesigirdėjo jokio šauksmo, tik desperatiškas springstantis gargaliavimas. Čiupęs rankomis kilpą, mėgino ją įveikti. Bet mirties instrumentas užveržė kaklą. Ištiktas šoko, iš paskutinių jėgų nusilpusiais pirštais mėgino įsikibti į virvę ir gelbėdamasis save kilstelėti. Trumpam tai pavyko. Į plaučius siūbtelėjo tokio brangaus oro. Tik veikiai jo neliko. 9
Dreda Say Mitchell
Bejėgės rankos degančiais delnais ir pirštais slydo per virvę. Jis pasileido, užsiverždama kilpa atkragino galvą. Nevalingai sutrūkčiojo rankos ir kojos – paskutinis slopstančios gyvybės judesys. Ir tuomet teliko nebūtis.
10
Skelbimas Kambario nuoma Išnuomojamas puikus dvivietis kambarys vienam asmeniui NAUJIENA! Nuostabus kambarys įspūdingame dideliame name Šiaurės Londone. Erdvus, jaukus, šviesus ir ryškus. Tobula šiuolaikinio ir istorinio Londono dermė. Suremontuotas ir su naujais baldais. Mokesčiai įskaičiuoti. Minutė kelio iki metro stotelės. Puikus susisiekimas su miestu. Dabartiniai gyventojai yra ir namo šeimininkai, ieškantys jų namus mylėsiančio žmogaus! J
11
Pirmas skyrius Žvelgiant į tą namą man užima kvapą. Jis didžiulis, net ištaigus. Trijų aukštų ir greičiausiai su rūsiu. Akmeninės sienos vėlyvoje vasaros popietės saulėje nurudusios lyg sausainis. Kviečia užeiti. Fasadinėmis namo sienomis šliaužianti gebenė kyla link tvirtų kaminų gretos, aptūptos būrelio į pasaulį spoksančių paukščių. Nė vienas jų nečiulba. Nesunku šį namą įsivaizduoti praeitame amžiuje priklausius garbiam karalienės Viktorijos laikų džentelmenui, kurio augančiai šeima reikėjo pakankamai erdvės, o aptarnaujančiam personalui daugybės viršuje įrengtų kambarių. Aišku, kad jis ne blokuotasis; nė vienas Viktorijos laikų tėvas nenorėtų, kad jo dukters grojimo pamokos trukdytų kaimynams ar kad pastarieji girdėtų, kaip jis pats koneveikia tarnaitę, išdrįsusią patiekti susvilusių silkių. Alėją juosia žali kupoliški medžiai, už jų esantiems namams atstojantys uždangą. Kadaise tai tikrai nebuvo atvira, pašalinei akiai matoma vieta, juk net ir dabar, kai vis dar aiškiai regima prabanga, čia miela ir jauku, nors iš namų padaryti butai bei studijos. Atskiri kambariai. Vis dėlto vienas daiktas, stovintis ties įvažiavimu, darko mano tobulą nuotrauką. Baltas furgonas. Ant vieno jo šono stambiais rašmenimis užrašyta „Džekas Smarkuolis“, ant kito – „Imuos visų namų ruošos darbų, man nėr mažų“. Nurodytas ir mobiliojo telefono numeris. Prie stogo grotelių virvėmis pririštos kopėčios, jų galuose – spalvotos atraižos. Nėra abejonių, kad, Viktorijos epochos 13
Dreda Say Mitchell
name šeimininkaujant pirmiesiems savininkams, „Džekas“ būtų buvęs paprašytas savo šiuolaikinį arklį ir karietą statyti už namo. Žvyrui duriant ir smingant per plonus juodų žemakulnių padus, žingsniuoju keliuku, vedančiu prie namo, rankoje lyg savo testamentą spausdama internetinės nuomos agentūros duomenis. Nuo prakaituoto delno sudrėksta popierius, rašalas vietomis susilieja. Einant akį patraukia neįprastas ženklas ant sienos virš prieangio. Tai didžiulis akmenyje iškaltas apskritimas su rakto įspaudu vidury. Yra ir data: 1878-ieji. Laukujės durys – tvirtos, juodos, blizgančios, be jokių įspūdingų belstukų. Krumpliais belsdama jaučiu, kaip per visą kūną siūbteli kraujas. Negirdžiu nė žingsnio, tačiau po kurio laiko įkyriu šeštuoju pojūčiu patiriu, kad kažkas mane stebi. Nusiraminu duryse pastebėjusi blyksint mažą apvalią plastmasinę akutę. Tas, kas mane stebi, nusprendžia, jog nekeliu grėsmės, ir durys plačiai atsidaro. – Tikriausiai būsi Liza? Iš nuomos agentūros? Vyriškis apytikriai mano amžiaus, įpusėjęs trečią dešimtį, bet čia palyginimas ir baigiasi. Apsirengęs kasdieniškai – išblukusiais džinsais ir marškinėliais, plaukai surišti į padriką vyrišką kuoduką. Šiuolaikiškas, dėmesį mėgstantis atkreipti vyras – nuo piratiško, kilpos formos auksinio auskaro iki ant abiejų rankų viena su kita besivaržančių tatuiruočių. Kodėl žmonėms taip dilga ženklinti savo odą? Oda turi būti be defektų, lygi, tik visagaliam laikui leista palikti joje savo žymę. Nors, tiesą sakant, pažiūrėti jis neblogas; vienintelis nuokrypis kvadratinio žandikaulio įrėmintame vyriškume – nuo besaikio rūkymo atsiradęs dantų geltonis. – Taip, tiesa, – pagaliau atsakau, stengdamasi išlaikyti viltingą ir draugišką toną. Man tikrai reikia to kambario. Jis žvilgteli į laikrodį. Veide šmėsteli grimasa. 14
Laisvas kambarys
– Na, tu kiek ankstyva. Ar jo veidas išsikreiptų dar labiau, jei pasakyčiau, kad net dvidešimt minučių gervinėjau alėja? – Ar tai kelia nepatogumų? Man grįžti? Jis vėl nutaiso grimasą, tik šįsyk nutviekstą nikotino dėmėmis išteptos šypsenos, moja užeiti vidun. – Žinoma, ne! Nusispjaut man į tas ceremonijas. Negaliu greitai žengti vidun. Atrodo, lyg po ilgo laiko grįžčiau namo. Jei tik gausiu kambarį, šis įspūdingas pastatas tikrai taps mano namais. – Užeik į mano rūmus, kaip kad voras kvietė musę. Beje, aš – Džekas. Jis veda mane koridoriumi, kuris, sakytumei, įtraukia. Iš nuostabos išpučiu akis. Viduj namas atrodo dar didesnis nei iš išorės. Koridorius, kurio grindys išklotos autentiškomis juodomis ir baltomis plytelėmis, veda į valgomąjį primenantį kambarį, už jo sušvysčioja virtuvė. Kitos durys sandariai uždarytos. Durys kambarių, kurių Džekas nesiruošia man rodyti. Jis miklina prie laiptų, šiuos juosia puošnūs mediniai turėklai ir dengia įmantrių raštų takas. Koridoriuje patiestas didžiulis kilimas. Jis stulbinamas, juodai raudonas, su gėlių pakraščiais, o viduryje – arabiškus rašmenis primenantys ornamentai. Man jis panašus į tuos dulkių nutūptus kilimus ir takus, kuriuos dar paauglė, atostogaudama su tėčiu ir mama, mačiau Maroke. Prisiverčiu ant jo atsistoti. Įkvėpti namo širdies. Juk koridorius ir yra namo širdis. Netikėkite šiuolaikinių nekilnojamojo turto agentų tauškalais, kad tai – virtuvė. Širdis plaka erdvėje tarp paradinių durų ir laiptų, ten, kur paprastai nėra judesio. Kur rimtis. – Ar ateini? – klausia jau pusę laiptų užlipęs Džekas. Žengiu nuo tako ir seku paskui. 15
Dreda Say Mitchell
Argi ne keista, kad toks jaunas vyrukas yra šio nuostabaus namo savininkas. Namas greičiausiai vertas milijonų, be to, nežinia, ar jis išties šio vyro. Nuomos agentūroje nepasakė, kas savininkas, tik pasirūpino, kad elektroniniu paštu susitartume dėl abiem pusėms tinkamo laiko. – Taigi, kuo užsiimi, Liza? – Dirbu programuotoja banke. Regis, Džeką mano pasirinkta profesija nustebina. – Programuotoja? Gal kiek ekscentriška kaip merginai? Argi vaikinai vis dar mėto tokias replikas? Įdomu, ar Džekas yra girdėjęs apie #MeToo judėjimą? Nesiteikiu pagerbti jo komentaro atsakymu. Aleksas tokios nesąmonės niekada nebūtų leptelėjęs. Staiga man dingteli, kad galbūt rizikuoju būdama name su šiuo vyru. Nepažįstamuoju. Klausiu savęs, ar nesu snobė. Privatus mokslas tokia gali padaryti. Juk nėra jokios priežasties galvoti, kad jis man gali pakenkti. Kaip pasakytų mano mama, jis „nėr žavus, tačiau ir nepavojingas“. Mėginu įsikalti į galvą, kad mieste pilna žmonių, neturinčių kitos išeities, kaip tik nuomotis kambarį nepažįstamųjų namuose. Be to, nuomos agentūra užregistravo mano vizitą. Pasiekiame pirmo aukšto laiptų aikštelę. Visos durys uždarytos, išskyrus vienas – dirstelėjusi pamatau patalpą, panašią į didelį vonios kambarį. Esu vedama prie kito laiptų maršo, daug siauresnio ir labiau išlenkto, be jokio tako ar kilimo, turinčio nukloti kelią į patį namo viršų. Mums lipant, laiptai girgžda ir dejuoja. – Ar buvai apžiūrėti ir kitų kambarių? – klausia jis. Papurtau galvą, nors ir žinau, kad jis nemato. – Ne. Šis pirmas atkreipė mano dėmesį. Ar jį jau kas žiūrėjo? 16
Laisvas kambarys
– Keletas, – atsako. – Praeitą savaitę atėjo tokia aktorė. Atrodė gana miela, tačiau, sutik, vaidyba – gal ir smagus bei žavus darbas, bet tikrai nepastovus. O neturint darbo, nebus mokama ir nuoma, – atsigręžęs perlieja mane žvilgsniu. – Mes neužsiimam labdara. Nedelsdama patikinu jį: – Mano darbas nuolatinis, ir dirbu jau ketverius metus. Turiu rekomendacijas ir pažymą iš policijos. Stabtelėjęs laiptų viršuje, atsisuka į mane. Atrodo itin patenkintas. – Pažymą iš policijos? O tu nuovoki. Man tai patinka. Mažumėlę pridūstu, kol užlipu laiptais. – Štai ir jis, – Džekas rodo į duris, žvelgiančias į mus iš paties neilgo koridoriaus galo. Niekuo neišsiskiriančios, nudažytos matiniais baltais dažais, jos veizi į mane, tarytum būtų tyliai laukusios visą mudviejų gyvenimą. Džekui lenkiant senovinę rankeną, gerklėje įstrigęs gumulas atima amą. Jis plačiai atidaro duris. Žengia į kambarį. Lieku įaugusi toje pačioje vietoje, vidun žvelgianti pašalietė. – Gerai jautiesi? Atrodai lyg sustingusi. – Jis rodo į didžiulį stog langį, esantį giliai kambaryje. – Nori, kad uždaryčiau? – Ne, man viskas gerai. Drebu dėl plūstelėjusio šalto gūsio. – Įeinu į kambarį. – Tik norėjau pasakyti, kad, regis, nesi per lengvai apsirengusi, – patenkintas šypteli į savo taiklią pastabą. Niekas neturi man priminti, kad su savo megzta, ilgarankove, nuo pat smakro iki žemiau kelių nutįsusia, prie storų timpių prigludusia suknia atrodau taip, lyg šių metų naujausia mados tendencija būtų Apšerkšnijęs sniego senis*. Neuždengtos tik kelios vietos: pėdų * Dainelės ir animacinio filmuko pavadinimas (angl. Frosty the Snowman).
17
Dreda Say Mitchell
keltys, plaštakos ir veidas. Mane turėtų pilti prakaitas, bet nepila. Žinau, ką jis mato: moterį trumpais sruogelėmis iškarpytais plaukais ir pailgame veide įstrigusiomis didžiulėmis akimis. Jokio makiažo. Dirbtinių spalvų teplionės ir šešėliai – tikrai ne man. Taip iš tiesų ir yra; nieko daugiau neįžvelgsi. Laikau save eiline Džeine. Ir man tai kuo puikiausiai tinka. – Ką gi, tai galėtų būti tavo nauja kukli buveinė. Graži, ar ne? Jis sako tiesą. Kambarys gražus. Kaip ir buvo nurodyta skelbime, erdvus ir jaukus. Įrengtas namo pastogėje, kur lubos leidžiasi nuožulniai nuo vieno krašto iki kito. Užlietas natūralios šviesos; vieni saulės liepsnos spinduliai skvirbsta pro stoglangį, kiti slysta žemyn, nutvieksdami alėją ir šiaurinio Londono priemiesčius. Kambaryje stovi puošnus juodas židinys su pritvirtinta metaline plokšte, neleidžiančia pabirti kamino nuosėdoms. Yra ir ovalus pastatomas veid rodis. Sienos neseniai išklijuotos baltais tapetais, baltai perdažytos ir grindys. Baldų nedaug ir jie visi praktiški: kukliai paklota dvigulė lova, šalia stovinti spintelė su stalčiais, sieninė spinta, rašomasis stalas su kėde. Ir man tai patinka. Nesu reikli. Šis kambarys įrengtas kaip tik man. Vienintelė menka bėda, kad čia atsiduoda oro gaivikliu. Kažkokioje gamykloje pagaminti šleikštūs salsvo alkoholio kvepalai. Nesvarbu. Jei kambarys bus mano, nesunkiai išvėdinsiu. Tik tas kvapas vis tiek prikimba prie mano nosies sienelių, ant liežuvio galo apkarsta. – Neprieštarausite, jei paklausiu, kodėl išėjo ankstesnis nuomininkas? – Ankstesnis nuomininkas? – Be šypsenos dėbtelėjęs į mane, pakreipia galvą. – Kodėl manai, kad čia galėjo gyventi kažkas kitas? – Man tik įdomu, kodėl kažkam reikėtų išsikelti iš tokio puikaus kambario? 18
Laisvas kambarys
Jo šypsena vėl tvyksteli. – Nėra buvę kito nuomininko, Liza. Tu pirmoji jį išmėginsi! Nori apžiūrėti virtuvę ir valgomąjį? Mums išeinant nesusilaikau neperliejusi kambario dar vienu ilgesingu žvilgsniu. *** Valgomasis neįsimintinas, visai nepasirūpinta apstatymu, visa užgožia gremėzdiškas medinis praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio stalas, kėdės, vitrina. Mano motiną tai papiktintų. Valgomasis – jos pasididžiavimas ir džiaugsmas. Vieta, kurioje jos šeima susėda dalintis, juoktis, būti kartu. Daugeliui jis atrodo seno stiliaus, bet mamai labai svarbu tradicijos. Virtuvė didžiulė. Atrodo nauja, bet nekaip įrengta. Spėju, tai bus Džeko darbas; jis nepanašus į labai rūpestingą šeimininką. Džekas aiškina, kad išskirs mano maistui šiek tiek vietos šaldytuve. Jis kalba ir kalba, bet aš, tiesą sakant, neklausau. Spoksau pro galinių durų viršutinį stiklą. Sodas, regis, begalinis. Tankiai prisodinta medžių, apstu aukštų krūmų, apaugusiais takais išraižytų pievelės lopų. Sprendžiant iš atstumo iki kito namo, sodas gali driektis kone šimtą jardų*, bet kai tiek žalumos, sunku pasakyti. Mėginu atidaryti galines duris. Džekas šiurkščiai trukteli man už rankos. Krūptelėjusi iš nuostabos atsisuku. – Ak, ak, ak, – išsprūsta jam iš burnos. Širdis daužosi lyg padūkusi. O gal Džekui visai netinka posakis „jis nėr žavus, tačiau ir nepavojingas“. Gal jis – serijinis žudikas. * 91,44 m.
19
Dreda Say Mitchell
Jis taikiai kilsteli rankas. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti. Sodas – mūsų privati erdvė, – ėmęs kalbėti lėčiau, tęsia: – Matai, kai nuomoji privačiame name kambarį, turi pasilaikyti ir šį tą sau, tiesa? Ir tikėdamasis supratimo priduria: – Jei negali apsieiti be deginimosi saulėje, yra apsčiai vietos priešais namą. Tačiau pastebėjau, kad tavo oda – pienas ir kraujas, tad greičiausiai saulė tau nerūpi. Ir labai išmintinga, juk nuo jos melanoma ir visa kita. Nors ir neskauda, paglostau riešą, už kurio jis buvo sugriebęs. Konvulsyviai gurkiu seiles, širdies ritmas įdūksta. Jam tereikėjo pasakyti, kad į sodą eiti draudžiama. Nebuvo jokio reikalo griebtis fizinės jėgos. Taip, jis atsiprašė, bet visgi... – Tu – Liza, ar ne? – kitas balsas atitraukia mane nuo Džeko. Tarpduryje stovi vyresnio amžiaus vidutinio ūgio moteris. Ji dėvi elegantišką kelnių ir švarko eilutę, avi itin aukštus aukštakulnius ir atrodo liguistai liesa, tarytum būtų po ilgos ligos ar alinančių dietų. Matyt, jau bus pradėjusi penktą dešimtį, bet neatrodo, kad į šį amžiaus tarpsnį žengtų ramiai. Jos dailių bruožų veidas puikiausiai tiktų eskizui, tačiau oda ištempta, sustingusi, kokia būna po botokso injekcijų. Vien tik tos žalios į Džeką, ne į mane spindakiuojančios akys išduoda, kokia graži moteris ji kadaise buvo. Ir iš dalies vis dar yra. Atsitraukiu nuo Džeko. Vis dar jaučiu ryžtingą jo rankos spustelėjimą. – Taip, atėjau apžiūrėti kambario. – Mesteliu žvilgsnį į Džeką; džiaugiuosi matydama, kad jis jaučiasi nesmagiai. – Jūsų sūnus man aprodė šį nuostabų namą. 20
Laisvas kambarys
Keista, bet ji nieko nesako. Vietoj atsakymo pasigirsta aukštakulnių kaukšt kaukšt, ji žengia per numintas grindų plokštes Džeko pusėn. Pasilenkia prie jo ir pabučiuoja – tiesiai į lūpas. Oi! Griebtis už galvos verčianti akimirka! Gėda pliskina veidus. Noriu, kad žemė mane prarytų. Juk turėjau prisiminti, kad skelbime buvo nurodyta, jog namas priklauso porelei, ne motinai ir sūnui. Dėl Dievo meilės, jie net nepanašūs vienas į kitą! Nusmelkia nerimas; ji tikrai man parodys duris. Aš negaliu prarasti šio kambario. – Labai atsiprašau, – suburbu. „Nutilk. Nutilk, tu tik viską verti velniop.“ Priėjusi ir ranką ištiesusi Džeko žmona išvaiko mintyse zvimbiančius žodžius. – Aš – Marta. Rankos paspaudimas tvirtas, oda lygi; tikrai ne moters, kuri gyvenime turėjo sunkiai dirbti. Į mane dvelkteli brangių kvepalų aromatas. Ji džiaugsmingai nusišypso savo vyrui. – Kodėl tau neparnešus šparaginių pupelių vakarienei? Linktelėjęs mano pusėn, Džekas apsidžiaugia, galėdamas sprukti į man uždraustą sodą. – Jis nenorėjo tavęs sugriebti. – Sutelkiu visą dėmesį į Martą. – Jis kiek savininkiškas dėl to sodo. Augina ten daug ką. Marta prabyla tylesniu balsu, būdingu draugiškiems pašnekesiams. – Tarp mudviejų kalbant, jis kartais net į mane šnairuoja, kai ten einu. Gal aš užplikysiu arbatos ir poilsio kambaryje galėsime kiek šnektelt? Arbata skamba viliojančiai, bet... – Atleiskit, bet mane spaudžia laikas. Kitą kartą. Ji nepaleidžia mano žvilgsnio. 21
Dreda Say Mitchell
– Tik ar bus kitas kartas? Ar Džekas pasiūlė kambarį? – Mes apie tai dar nekalbėjom. – Jei pasakysiu, kad kambarys tavo, ar imsi jį? Atsiminusi jo gniaužtą, sudvejoju. Bet prisiverčiu nuslopinti prisiminimus. – Džiaugčiausi galėdama apsigyventi jūsų namo atskirame kambaryje. *** Palieku namą spindinčia šypsena, kartu jaučiu į nugarą įbestą Martos žvilgsnį. Užsidarius durims, išpučiu didžiulį tumulą oro ir žūtbūt panorstu į ką nors atsiremti. – Tai prisikvatojai iš manęs iki soties? Mane išgąsdina iš kairės skardintis balsas. Gretimame namo priešaky esančiame sode stovi sena moteris ir iš po rudai dažytos vilnos skrybėlės, priekyje papuoštos megzta rausvai violetine gėle, rūsčiai dėbso į mane. Ji atkiša sodo žirkles taip, tarytum ketintų man įkirpti. Žengiu atatupsta. – Malonėkite atleisti? – Baksnodama ir kvatodama iš mano sodo. Ir tai, po velnių, yra mano sodas. Visai sutrinku. – Atleiskit... Aš ne... Neleisdama man pabaigti, lydima dviejų katinų moteris rūksta į savo namus. Jai įlėkus, trinkteli durys.
22