Dalis knygos tekstų buvo publikuoti šiose žiniasklaidos priemonėse: „Verslo žinių“ žurnale „Verslo klasė“, „Kauno diena“, „Literatūra ir menas“, „Naujasis Židinys-Aidai“, Delfi.lt, „Kaunas pilnas kultūros“, taip pat knygoje „Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“.
Dėkojame už galimybę šiuos tekstus panaudoti knygoje.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Kol kas (praėjus beveik šešiasdešimčiai metų) apie stalo žaidimus turiu tik keturias pasakojimo vertas istorijas: vieną niekaip nepasibaigiančią nuolatinę ir tris memorialines, kurias nedvejodamas (mano istorijos, ką noriu, tą ir darau) vadinu pasaulio kultūros antropologijos fragmentais.
Vis dar tebesitęsianti istorija yra nesudėtinga – prieš dešimt metų sugalvojau stalo žaidimo scenarijų ir tikiuosi, kad vieną dieną jį sukursiu. Jei nepavyks, būtų liūdna, nes šiandienė „turinys yra karalius“ būsena kartu su ilgos uodegos teorija praktikoje ir besiformuojančiu pandeminiu atsargumu stalo žaidimus daro ypač patrauklia kūrybine investicija. Žinoma, jei žaidimas yra geras.
O kad maniškis, kol kas teoriškai, yra puikus, neabejoju nė akimirką. Retkarčiais vis patikrinu naujienų pasiūlą –žvilgteliu su šiokia tokia baime, pavyzdžiui, į „Kickstarter“, ir iškart nusiraminu: ne, dar niekas nesugalvojo nieko panašaus. Formos požiūriu, aišku, panašumų randu – yra ne vienas išankstinio mokėjimo prašantis žaidimas su daugybe kruopščiai nulipdytų figūrų, sudėtinga prabangių korte-
lių sistema, papildomo veiksmo žetonais, pasiekimų antsiuvais – oi, čia šiek tiek išsidaviau, todėl nutylu.
„Kickstarter“ duoda ir praktinės naudos – kai pamatau, kokius pinigus suneša naujų žaidimų pasiilgę žmonės, vėl susirandu bylą su savo žaidimo scenarijumi ir kelias valandas (pusvalandį – tikrai) apie jį galvoju. Iš kitos pusės žiūrint, apsilankymas sutelktinio finansavimo platformose būna ir nuostolingas – imi kartais ir nusiperki vieną ar kitą žaidimą.
Manęs toks neatsparumas pirkimui nestebina. Štai prieš tuos pačius dešimtį metų organizavau žaidimo „Vampyrai miegamajame rajone“ pristatymą publikai. Na, kaip organizavau – į knygyną sukviečiau savo pažįstamus, žaidimo autoriai (mano brolis Liudas ir mūsų abiejų draugas keramikas Rokas Dovydėnas) – savo bičiulius, padarėm kavos, padėjom sausainių ir paruošėm kelis žaidimo egzempliorius naudoti.
Viskas atrodė gana įspūdingai – lempų šviesoje šiurpiai blyksėjo Roko nulipdytos vampyrų figūros, su parengta atmosfera nedisonavo juodos ir baltos spalvų žaidimo lentos dizainas. „Vampyrai miegamajame rajone“ taip ir nebuvo paminėti žiniasklaidoje, bet autoriai dėl to neliūdėjo – visus aštuoniasdešimt žaidimo egzempliorių (tiek Rokas pagamino vampyrų) publika gana greitai nupirko. Tą ir sakau – geras žaidimas visada bus parduotas.
Į pristatymą atėjęs Aurelijus Katkevičius (1962–2020), negaliu, kaip liūdna rašyti šitas datas, taip pat pažaidė, davė kelias pastabas ir prisiminė, kad jo pirmas žaistas nesovietinis stalo žaidimas buvo rankdarbinis „Monopolis“, per-
pieštas nuo originalo, kurį kažkas į Marijampolę atsiuntė iš Amerikos.
– Maždaug kelintais? – paklausiau.
– Maždaug aštuoniasdešimtais, – atsakė Aurelijus. Ir juk tikrai, aš irgi apie 1982-uosius, pirmame kurse, tokį žaidžiau. Lenta, kortelės, pinigai – viskas buvo nupiešta ir tvarkingai paspalvinta flomasteriais. „Monopolis“, net savadarbis, man taip patiko, kad taisyklių ir dizaino nepamiršau po poros metų, sovietų armijoje. Iki tarnybos pabaigos buvo likęs pusmetis, ir aš vieną dieną savo bičiulių (1982 metais Sovietų Sąjungoje prasidėjo absoliuti katastrofa – nuo armijos nebegelbėjo net aukštoji mokykla. Į tarnybą sėmė visus apysveikius studentus, baigusius pirmą kursą. Mano dalinyje kareivišką jungą tempė studentai, tad mentalinė aplinka buvo beveik pakenčiama) paklausiau, ar jie žino „Monopolį“. Apie žaidimą nebuvo girdėjęs niekas, ir aš, garantavęs tobulą pramogą, sėdau piešti, rašyti ir spalvinti.
Retkarčiais, o gal net ir dažnai teko improvizuoti – kortelių laimėjimus ir bausmes reikėjo sugalvoti pačiam.
Po kelių dienų į seansą pakviečiau artimiausius draugus ir dar kartą įsitikinau, kaip įtraukia ilgai žaidžiamas žaidimas. Dienomis mums vis dar reikėdavo šį tą nuveikti dalinyje, bet vakarai buvo atiduoti „Monopoliui“. Daugėjo ir savadarbių kopijų. Tame kontekste maniškis rankdarbis tapo originalu, ir aš smalsiai stebėjau, kaip kopijuotojai tiksliai kartoja mano padarytas klaidas.
Vėliau apie tai parašiau beveik mokslinį pranešimą. Vieną vakarą net pasijutau salono valdytoju – už kareivinių lango naktis, viduje uždegtas tik signalinis apšvietimas ir lem-
pa prie budinčio kareivio posto. Dviaukščių lovų antruose aukštuose miega jaunesni šauktiniai, o veteranai, po keturis susirangę apatinėse lovose, žaidžia „Monopolį“. Retkarčiais pasigirsta nusivylimo ar triumfo šūktelėjimai, susierzinę bankrotai liūdnai eina parūkyti, kai kas įnirtingai ginčijasi ir kviečia arbitrą išspręsti problemos.
Po dvidešimties metų tokią pat atmosferą netikėtai pajutau Turkijos viešbutyje. Mūsų atostogos jau ėjo į pabaigą, vakarėjo, mes sėdėjom verandoje šalia baseino. Jauniausia atostogautoja slankiojo palei lentynas, vartė paliktas knygas ir staiga apsidžiaugė – rado užkištą beveik visiškai sukomplektuotą „Monopolio“ dėžutę. Sugulėm ant šezlongų ir su malonumu pasiruošėm ramiam smagiam vakarui. Ramiam? Kur tau. Po pusvalandžio aš turėjau du kvartalus, vieną šalia kito, ir patenkintas stačiau juose viešbučius. Į spąstus pirmoji pateko septynmetė, iš karto po jos – trisdešimtmetė žaidėja. Amžių paminiu specialiai, nes pralaimėjimo reakcijai jis, pasirodo, nedaro jokios įtakos. Atidavusios man beveik visus pinigus, abi sviedė turto likučius ant stalo, pašoko ir, viena garsiai sriūbaudama, kita – ant raudojimo slenksčio, nuėjo prie jūros ramintis, keikti likimo ir manęs, godaus, pikto ir nesąžiningo kapitalisto.
Tą vasarą šiandien atsimenu kaip žaidimų vasarą. Grįžę į Vilnių, vieną vakarą, kaip visuomet, „Keistų ženklų“ kavinėje susitikom Aurelijų su Regina. Jie pakvietė tiesiog rytoj (buvo penktadienio vakaras) važiuoti porai dienų į ką tik nusipirktą sodybą.
Aš nesu sodybinio poilsio entuziastas, bet Katkevičiai pasiūlė stalo žaidimų naktį su nauju, niekada nematytu de-
tektyviniu žaidimu, ir mes atvažiavom. Naktis buvo puiki. Žadėtas žaidimas „Cluedo“ irgi nenuvylė. Šiek tiek užtrukom, kol išsiaiškinom taisykles, – man jos ir dabar atrodo klampios, bet įsivažiavę azartą pagavom.
Žaidėme ilgai, nes norėjom, kad visi dalyviai pajustų pergalės džiaugsmą. Man sekėsi sunkiausiai, ir naktį užbaigėm ryte, apie penktą. Truputį apduję nuo maisto, gėrimų, strateginių kombinacijų ir nuovargio, išėjom su Aurelijumi į namo prieangį. Brėško, ant žolės blizgėjo rasos lašai, čiulbėjo ankstyvi paukščiai. Žodžiu, tipiškas nemalonus rytas kaime. O Aurelijus buvo visiškai laimingas. Kaulus veriančią vėsą vadino energingu gaivumu, kiekvienam cyptelėjimui priskyrė po konkretų paukštį, o po rasą vaikščioti su gerais botais – vienas malonumas. – Beje, apie botus, – prisiminė Aurelijus. – Čia, kaime, detektyvai realūs, aktualūs ir įžūlūs. Aš va tokiam braidymui po rasotą veją nusipirkau puikius, ryškiai geltonus botus. Vieną sekmadienį, grįždamas į Vilnių, kažkodėl neįnešiau jų vidun, o palikau tiesiog čia, gonkose. Kai po savaitės atvažiavau, botų nebuvo. Apieškojau ir aplink, ir toliau, net iki pamiškės nuėjau – gal, galvoju, kokį žvėriuką suviliojo spalva ir nusitempė. Bevaikštant akies krašte kažkas sugeltonuoja. Atsisuku ir matau – iš gretimos sodybos link manęs eina kaimynas. Apsiavęs geltonus botus. Eina lėtai, patenkintas, mėgaujasi kelione. Galų gale priėjo. Pasisveikinom, užsirūkėm, aptarėm orą. Aš žiūriu į botus. Nu mano botai. Ir tada papasakoju apie keistą nutikimą su pradingusiais geltonais botais. Tas pasiūlo kelias versijas, tarp jų ir žvėriuko iš miško versiją. Aš nesutinku ir sakau, kad, mano
nuomone, botus kas nors pavogė. Kaimynas lengvai sutinka ir dar pakomentuoja, kad žmonės visai pakvaišo, botus vagia. Na ir ką tu į tai?
Ką aš į tai? Dabar jau nieko į tai. O Aurelijus, galvą guldau, užbaigtų istoriją savo tradiciniu „padidinkit mokytojams algas“.
Interjerai
Paskutiniai sodybų svečiai
Aukciono pabaigą stebėjau neramiai – paskutiniame etape liko du besivaržantys dalyviai: vienas su bitynu, o kitas su ką tik įrengta saulės elektrine ant stogo. Aš bičių privengiau (buvo keli nemalonūs incidentai), bet, jei bitininkas laimėtų, privalėčiau jas apžiūrėti ar, neduok Dieve, dalyvauti kopinėjime.
Dar kelios sekundės... Viskas. Laimėjo saulės elektrinė.
Prisipažinsiu: šitų klientų irgi nelabai mėgstu – jie turi to naujai atsivertusių tikinčiųjų maniakiškumo, nors patys dar nėra tikri, ar pasielgė teisingai, ir savo nerimą kompensuoja ilgais, technologiniais terminais perkrautais pasakojimais apie būsimas naudas. Savaime tai nėra blogai, aš moku suinteresuotai klausytis nuobodžių istorijų, bet, pavyzdžiui, maksimalaus dydžio paketo kontrakto sąlygose aiškiai įrašyta, kad paslaugos teikėjui (man) būtina pokalbiuose su klientais aktyviai dalyvauti, rišliai kalbant nuo 30-ies iki 50-ies procentų pokalbio laiko. O tai reiškia, kad teks atsiversti saulės energijai skirtą bylą ir pasikartoti medžiagą.
Beje, dėl to maksimalaus kontrakto...
– Laimėjo tas su saulės elektrine! – šūktelėjau žmonai į kitą kambarį. – Septyni tūkstančiai su trupučiu. Maksimalaus rinkinio paslaugos.
Programėlė „Farmify“, paaiškėjus aukciono rezultatams, atvėrė išsamius laimėtojų duomenis, kuriuos ir pradėjau nagrinėti.
– Šalia Merkinės! – vėl šūktelėjau. – Vyras, žmona, mūsų bendraamžiai. Mažas sodas, gėlynai, baseinas, yra šiltnamis, ežeras už dviejų kilometrų. Šuo Kopa.
Mes šios veiklos veteranai, dalyvaujame jau kiek? Penkti metai? Ir dar niekada nebuvo užsakymo iš užsienio, tik lietuviai dalyvauja, nors kūrėjai vartotojams paslaugiai suteikė galimybę dalyvauti aukcionuose kalbantiems visomis didžiosiomis, taip pat lenkų ir latvių, kalbomis. Pirmuosiuose pranešimuose spaudai startuolio atstovai aiškino apie savo tarptautinius planus, bet realybė greitai pakoregavo lūkesčius. Na, bet tuomet, prieš penkerius metus, niekas negalėjo pagalvoti, kad rinkos ekspertų nuostabą keliantis sodybų pirkimo bumas yra, pasirodo, grynai lietuviškas reiškinys. O štai „Farmify“ kūrėjai akimirksniu pagavo būsimą tendenciją. Tiksliau, iš pradžių jie darė labai banalų projektą – miestiečiai programėlėje varžosi dėl galimybės pabūti savaitgalį kaime. Privačių sodybų (ne kaimo turizmo!) šeimininkai išvardindavo savo pliusus – ežeras, šašlykas, pomidorai, avietės ir panašiai, o sodybų neturintys varžydavosi dėl pasiūlymo. Programėlė buvo visiškai nepopuliari, bet viskas pasikeitė, kai vieni sodybiečiai pasiūlė nulinę kainą ir gavo komentarą, kad „nevažiuotų į sodybą net už pinigus“. Komentaras tapo proceso katalizatoriumi. Sodybos šeimi-
ninkai iššūkį priėmė, komentatoriui pasiūlė trisdešimt eurų už apsilankymą su nakvyne. Tas nesutiko, į žaidimą įsitraukė kita sodyba ir pasiūlė penkiasdešimt eurų, pirmieji statymą permušė su šimtu ir šitaip svečią laimėjo. Įvykį pastebėjo žiniasklaida, žinia nuskambėjo, sulaukė žinovų aptarimo ir paaiškėjo, kad sodybų šeimininkai pradeda patirti „Demonstracijos Deficito sindromą“. Psichologai paaiškino, kad tai nėra liga, bet šiokį tokį emocinį diskomfortą sukelia.
Lietuvoje DD sindromą sukėlė sodybų pirkimo bumas –potencialūs savaitgalio svečiai, patys nusipirkę sodybas, iš pasiūlos segmento iškrisdavo, ir galiausiai šalyje susidarė situacija, kurioje sodybų šeimininkai neteko galimybės pademonstruoti savo didžiulių darbų rezultato – joks svečias nesižavėjo vejomis, išpuoselėtais alpinariumais, neuostė gėlių, nesidžiaugė kepamos mėsos kvapu, negulėjo hamakuose ir nepavydėjo tobulai sutvarkytos kanalizacijos įrangos, nes visi patys turėjo tą patį savo sodybose ir į svečius nebevažinėjo. Sodybos ištuštėjo. DD sindromo ekspansija aiškiai matėsi socialiniuose tinkluose – jei prieš dešimtmetį eilinė nuotrauka iš sodybos sulaukdavo bent keliolikos draugų ar giminių palankių reakcijų ir mažiausiai dviejų dekoratyviai pavydžių komentarų, prieš penkerius metus sodybinio gyvenimo fragmentas jau gaudavo nebe laikus, o atgalinius smūgius. Pavyzdžiui, šeštadienį ryte paskelbus rytinės terasos nuotrauką su kava, šviežia bandele ir vaizdu į gėlyną, įrašo komentaruose atsirasdavo kitų sodybininkų analogiškos nuotraukos su dar geresnėmis rytinėmis terasomis, putlesnėmis bandelėmis, kavos putoje stovinčiais šaukšteliais ir žydinčiomis džiunglėmis fone. Bet tai – senų laikų reika-
lai. Šiandien sodybiniai vaizdai socialiniuose tinkluose nebekelia jokių reakcijų. Absoliuti tyla.
Bet sodybininkų noras parodyti savo pasiekimus niekur nedingo, ir štai tuomet „Farmify“ kūrėjai sureagavo genialiai. Svečio už pinigus sodyboje atvejis jiems atskleidė visiškai naujas galimybes – dėmesio trokštantys vejų skutėjai buvo pasiruošę už dėmesį mokėti, tad jiems tereikėjo apversti programėlės veikimo logiką ir imti pinigus ne iš svečių, o iš šeimininkų. „Farmify“ iššovė. Pradžioje sumos nebuvo didelės, iki šimto eurų už savaitgalio pasisvečiavimą, bet mažėjant besodybinių žmonių pasiūlai kainos kilo, ir mes su žmona jau nesistebėdavom, kai aukciono laimėtojas mūsų pasisvečiavimą nusipirkdavo už tūkstantį eurų. Žinoma, mes esame labai paklausūs, nes klientams suteikiame ypač daug kokybiškų paslaugų: vyrišką pokalbį bet kuria (išskyrus politiką) tema prie kepsninės; gėlių (visų) aptarimą su argumentuotu žavėjimusi; pagalbą pernešant sunkų (iki 50 kg ir ne daugiau nei 20 metrų) daiktą; bendrą ėjimą prie ežero pakeliui pasisveikinant ir pasišnekant su kitų sodybų kaimynais; derliaus rinkimą (uogų – iki 15 min., vaisių – iki pusvalandžio, daržovių – iki 10 min.); pasportavimą (kamuolio pamėtymas į krepšį, badmintonas, stalo tenisas – iki 45 min. su pertrauka) ir panašiai. Toks yra standartinis paslaugų rinkinys, o maksimaliame pakete jų atsiranda dar daugiau, kad ir ta pati politikos tema pokalbyje prie kepsninės ar grybavimas miške su bendru rastų grybų valymu ir jų suvalgymu. Aišku, net ir už tokią gausą septyni tūkstančiai eurų, kuriuos už mūsų apsilankymą sumokėjo sodybos šeimininkai, yra išskirtinė suma, bet ir proga juk neeilinė.
Į sodybą už Merkinės atvažiavom penktadienį apie septintą vakaro – klasikinis podarbinis laikas. Kieme mūsų laukė šiek tiek sutrikę šeimininkai ir labai nustebęs šuo.
– Kopa gera, – nedelsdamas pranešiau šuniukui. – Kur kamuoliukas?
Šunį mano klausimas pritrenkė. Kopa apsidairė, žvilgtelėjo į šeimininkus ir nuskuodė į krūmus. Po kelių sekundžių atnešė smarkiai apkramtytą teniso kamuoliuką ir padėjo prie kojų. Aš nusviedžiau kamuoliuką atgal į krūmus ir ledai buvo pralaužti. Seniai išmokau taisyklę: nori naujus pažįstamus įsidėti į kišenę – susidraugauk su jų šunimi.
Darbą pradėjom tradiciškai, aš ir vyras prie kepsninės (abu džiugiai sutarėm, kad kepsim nedaug), žmonos pjaustė salotas (jau po penkiolikos minučių išgirdau kvatojimą), apie saulės elektrinę šnektelėjom paviršutiniškai. Vakare terasoje sumetėm kelias durniaus partijas, apie aštuntą persikėlėm į svetainę, pavakarieniavom, pažiūrėjom „Panoramą“, po jos – „Detektyvą Bekstriomą“, pabaigos nesužinojom, nes visi prisnūdom ir po to išsiskirstėm miegoti. Šeštadienį nuvažiavom prie ežero, grįžę visi pasivaikščiojom po sodą, paskabėm aviečių, aš pakramsnojau ananasinių obuolių, nuoširdžiai pagyriau ir gavau krepšį lauktuvių. Vakare pavakarieniavom, pažiūrėjom „Panoramą“, po jos – „Somerdalio bylas“, vėl neatlaikėm iki pabaigos. Sekmadienį įvyko šioks toks incidentas – atsisveikindamas klientas ištiesė maišelį.
– Čia toks nedidelis suvenyras. Išleidau savo knygą, tokią kaip ir biografiją...
Mes su žmona susižvalgėm. Klientas pradėjo teisintis:
– Čia be jokių įsipareigojimų, nieko tokio. Tiesiog kaip nors paženklinti pasibaigusią epochą, daugiau tikrai nieko tokio. Prisiminimui, paskutiniams svečiams iš paskutinio kliento.
Ir jis juk teisus. Šią savaitę mes tapome vieninteliais žmonėmis Lietuvoje be sodybos. „Farmify“ paskelbė, kad mūsų aukcionas bus paskutinis ir programėlė sekmadienio vidurnaktį susinaikins. Viskas. Dabar visi lieka kas sau. Su savimi. Žmona pamojavo pro langą. Žvyrkeliu atsargiai lingavom link asfalto. Sekmadienis tik įpusėjo ir mes turėjome pakankamai laiko užsukti į savo naujausią pirkinį – šaunią sodybą šalia Valkininkų. Mes žinojome, kad svečių ten nebus. Mums jų ir nereikia. Savo sodybinius vakarus skirsime kitam darbui – įsitraukėme, kaip paslaugos teikėjai, į naują programėlę „Reading Date“, tipo, „Pasimatymas per skaitymą“, kurioje knygas rašantys mėgėjai (o jas rašo visi) likusiems keliems knygų nerašantiems žmonėms moka pinigus už savo kūrybos skaitymą. Monetizacijos mechanizmo dar neperpratau, bet girdėjau, kad užsidirbti galima neblogai, ypač jei paslaugos kokybiškos.
Vieną vakarą dirbtiniam intelektui daviau užduotį – suskaičiuoti populiariausius šios knygos žodžius. Gauti statistiniai duomenys nenuvylė – daugiausia, 142 taškus, gavo „miestas“, kurį vijosi „kultūra“ (87), „laiptinė“ (83) ir „gatvės“ (73). Populiariausi žodžiai gerai iliustravo mano siekiamą atsargų avantiūrizmą, bet trūko bent trupučio aštrumo. Pavyzdžiui, jei rašydamas dažniau vartočiau žodį „žmogžudystė“ (dabar – tik trys paminėjimai, jei DI nemeluoja), jis, tas aštrumas, atsirastų. Žinoma, prieš atiduodamas knygą spaudai galėjau „žmogžudysčių“ į tekstus įterpti daugiau, bet toks veiksmas net ir man būtų per lėtas nuotykis.
Ernestas Parulskis
Ernestas Parulskis – menotyrininkas, eseistas, Nacionalinės dailės galerijos kuratorius, populiarios LRT radijo laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautoris. Vaikštinėtojas, istorijų kolekcininkas, nuotykių stebėtojas – visi šie apibūdinimai tinka autoriui. Jo tekstuose – ir daugybės dėmesio sulaukiančios diskusijos apie viešąsias erdves ar istorinę atmintį, ir netikėtos įžvalgos apie mūsų įpročius ar stereotipus. Tačiau jis nesipiktina ir nemoralizuoja – į pasaulį žvelgia su savitu humoru, pasiūlydamas netikėtą žiūros tašką. Tad leiskitės į „Lėtus nuotykius“!
