V skyrius
Gr a žioji pakeleivė
K va r t e r o n ė
Dar nespėjęs pakalbėti su kapitonu, pastebėjau prie plaukos link besiartinančią karietą, išvažiavusią, matyt, iš pran cūzų kvartalo mieste. Tai buvo dailus ekipažas, kurį valdė gerai apsirengęs stambus juodaodis vežėjas; kai ekipažas pririedėjo artyn, pamačiau jame sėdinčią jauną grakščią damą. Nežinau kodėl, bet mane apėmė nuojauta, o galbūt ir slaptas troškimas, kad ta nepažįstamoji būtų mano pakeleivė. Netru kus sužinojau, kad ji iš tikrųjų nori plaukti mūsų garlaiviu. Karieta pririedėjo prie kranto, ir aš pamačiau, kaip dama krei pėsi į vieną artimiausių keleivių, o šis jai parodė mūsų kapitoną. Supratęs, kad kalbama apie jį, kapitonas priėjo prie ekipažo ir nu silenkė. Aš stovėjau čia pat, visai netoli, ir girdėjau kiekvieną žodį. – Pone, ar jūs esate Vakarų gražuolės“ kapitonas? – paklau ” sė dama prancūziškai. Kapitonas truputį mokėjo šios kalbos, kadangi nuolat susi durdavo su kreolais. – Taip, ponia, – atsakė jis. – Aš norėčiau plaukti jūsų garlaiviu. – Būsiu laimingas, galėdamas jums pasitarnauti, ponia... Pone Sirli, ar pas jus atsiras laisva kajutė? – kreipėsi jis į priei nantį stiuardą.
25
T h o m a s M a y n e R e i d
26
– Tai nesvarbu, – pasakė dama, nutraukdama jo žodžius. – Man kajutė nereikalinga. Mano plantaciją jūs pasieksite dar prieš pusiaunaktį, ir aš neketinu miegoti garlaivyje. Žodžiai mano plantacija“, matyt, padarė kapitonui įspūdį. ” Būdamas ir šiaip negrabus žmogus, jis tapo dar malonesnis ir atidesnis. Plantacijos Luizianoje savininkas – tai toks žmogus, su kuriuo negalima elgtis nepagarbiai, ypač jei jis yra jauna ir žavi dama. Kas gi galėtų jai būti nemandagus! Šiaip ar taip, tik jau ne kapitonas B., Vakarų gražuolės“ garlaivio vadas. Pats jo ” laivo pavadinimas kalbėjo apie tai. Mandagiai šypsodamasis, jis paklausė, kur turįs nugabenti tokį brangų krovinį. – Į Brindžersą, – atsakė dama. – Mano dvaras stovi truputį žemiau prie upės, bet ten nepatogi prieplauka, o aš turiu daug krovinių, tad geriau bus išlipti Brindžerse. Ir karietos šeimininkė ranka parodė į virtinę vežimų su dė žėmis ir statinėmis, kurie ką tik buvo privažiavę ir sustoję už jos ekipažo. Šis krovinys dar geriau nuteikė kapitoną, kuris buvo kartu ir šio laivo dalininkas. Jis dar labiau ėmė berti komplimentus naujajai savo keleivei ir pareiškė esąs pasiruošęs įvykdyti viską, ko ji panorėsianti. – Pone kapitone, – tarė gražioji dama maloniu, bet rimtu tonu, vis dar neišlipdama iš karietos, – aš turiu jums vieną bū tiną sąlygą. – Malonėkite. Sakykite, kokią? – Štai kokią. Aš girdėjau, kad jūsų laivas ketina eiti lenktynių su kitu laivu. Jeigu tai tiesa, negalėsiu būti jūsų keleivė. Kapitono veidas ištįso. – Kartą per vienas lenktynes aš vos nežuvau ir tvirtai nu sprendžiau niekada daugiau nelįsti į tokį pavojų. – Ponia... – buvo bepradedąs kapitonas ir užsikirto.
K va r t e r o n ė
– Ką gi! – sušuko dama. – Jei jūs negalite užtikrinti, kad nei site lenktynių, aš palauksiu kito garlaivio. Keletą akimirkų kapitonas stovėjo nuleidęs galvą. Matyt, jis abejojo. Priimti sąlygas – vadinasi, atsisakyti laukiamo malo numo ir lenktynių azarto, pergalės, kurios jis tikėjosi, ir pelno. Be to, visi nuspręs, kad jis nepasitiki savo laivo greitumu ir bijo pralaimėjimo, o tai varžovui sudarys progą visur girtis ir paže mins kapitoną įgulos ir keleivių akyse, – juk visi girdėjo, kad ruošiamos lenktynės. Antra vertus, kaip nepatenkinti tos damos prašymo, tiesą sakant, ne tokio jau kvailo, o, turint galvoje, kad ji gabeno didelį krovinį – tai net labai išmintingo, ypač kad ta dama – turtinga plantacijos savininkė iš prancūzų kranto“ ir gali ” rudenį, kai jis plauks į Naująjį Orleaną, pasiųsti jo garlaiviu kele tą šimtų statinaičių cukraus ir kelis šimtus ryšulių tabako. Visi tie samprotavimai, kaip jau sakiau, buvo labai palankūs damos pra šymui. Aš manau, kad, gerai apsvarstęs, kapitonas B. priėjo kaip tik prie tokios išvados, kadangi, valandėlę abejojęs, pažadėjo pa tenkinti tą prašymą, nors ir be ypatingo noro. Apsispręsti, matyt, jam nebuvo lengva, bet vis dėlto viršų paėmė nauda, ir jis tarė: – Priimu jūsų sąlygą, ponia. Laivas nedalyvaus lenktynėse. Aš tai jums pažadu! – Malonu! Ačiū! Nuoširdžiai jums dėkoju, pone kapitone. Būkite toks geras ir priimkite į laivą mano krovinį. Karietą aš taip pat imu su savimi. Štai mano ūkvedys... Ateikite čia, Antua nai!.. Jis viską prižiūrės. O dabar malonėkite pasakyti, kapitone, kada jūs manote išplaukti? – Po kokių penkiolikos minučių, ne vėliau. – Jūs tuo esate tikras, kapitone? – paklausė ji, vylingai šypso damasi ir tuo parodydama, kad jai labai gerai žinomas čionykš čių garlaivių punktualumas. – Visiškai tikras, ponia, – atsakė kapitonas, – tuo jūs galite pasitikėti.
27
T h o m a s M a y n e R e i d
– Jei taip, tai negaišiu. Tai pasakiusi, ji lengvai nušoko nuo karietos paminos ir, at sirėmusi į ranką, mandagiai pasiūlytą kapitono, nuėjo su juo į garlaivį; jis ją palydėjo į moterų saloną, kuriame ji ir pasislėpė nuo nustebusio ne tik mano, bet ir kitų keleivių žvilgsnio.
28
VI skyrius
Ūkvedys Antuanas
K va r t e r o n ė
Aš labai susidomėjau šia dama. Mane ne tiek stebino jos grožis, nors ji ir buvo nepaprastai graži, kiek ypatingos jos manieros ir pati povyza. Sunku tai apsakyti, bet jos laikyseno je buvo matyti kažkoks tiesumas, rodęs savitvardą ir drąsą. Jos elgesyje nebuvo nieko, kas būtų kreipę dėmesį, bet jautei, kad ši nerūpestinga būtybė, linksma kaip vasaros diena, gali, jei rei kės, parodyti nepaprastą valios jėgą ir narsumą. Ši moteris bet kurioje šalyje būtų pripažinta gražuole. Prie jos grožio derėjo manierų ir drabužių grakštumas, matėsi, kad ji įpratusi bend rauti su aukštuomenės sluoksniais. O ji atrodė labai jauna, tu rėjo ne daugiau kaip dvidešimt metų. Beje, dėl savito Luizianos klimato žmogus subręsta anksčiau, ir dvidešimties metų kreolė dažnai atrodo taip, kaip dešimčia metų už ją vyresnė anglė. Ar ji ištekėjusi? Man tai atrodė sunkiai įtikima; kažin, ar ji būtų sakiusi mano plantacija“ ir mano ūkvedys“, jei savo na ” ” muose būtų turėjusi ką nors artimą, nebent tik labai mažai būtų jį gerbusi – tiksliau sakant, jei tas artimas“ jai būtų buvęs ” tiesiog niekas“. Ji galėjo būti našlė, labai jaunutė našlė, bet ir ” tai atrodė mažai tikėtina. Mano akimis žiūrint, ji visai neatro dė panaši į našlę, ir nei jos drabužiuose, nei jos veido išraiškoje nebuvo matyti jokių gedulo žymių. Tiesa, kapitonas ją vadino
29
T h o m a s M a y n e R e i d
30
ponia“, bet jis, matyt, su ja nebuvo pažįstamas, lygiai taip pat, ” kaip ir su prancūzų papročiais, antraip tokiu neaiškiu atveju jis ją būtų pavadinęs panele“. ” Nors tuo metu dar buvau nesubrendęs, pasak amerikiečių, žalias“ jaunuolis, aš vis dėlto domėjausi moterimis, ypač jei jos ” būdavo gražios. Šiuo atveju mano smalsumą žadino daugelis priežasčių. Pirmiausia, dama buvo nepaprastai žavi; antra, mane domino jos kalbėjimo maniera ir tie faktai, kuriuos sužinojau iš jos pašnekesio su kapitonu; trečia, jei neklydau, ji buvo kreolė. Man dar mažai buvo tekę susidurti su tais savotiškais žmo nėmis ir magėjo juos pažinti iš arčiau. Aš buvau girdėjęs, kad jie nelabai nusiteikę atidaryti savo namų duris atvykėliams ang losaksams, ypač senoji kreolų aukštuomenė“, kuri ir šiandien ” anglų kilmės amerikiečius laiko grobikais ir uzurpatoriais. Ši toks nepalankumas įsišaknijęs nuo senų laikų. Mūsų dienomis jis pamažu nyksta. Ketvirtoji priežastis, kaitinusi mano smalsumą, buvo damos į mane mestas atidus žvilgsnis, kuriame jautėsi daugiau negu paprastas dėmesys. Neskubėkite manęs smerkti už šią prielaidą. Pirma išklausykite. Aš nė vienos akimirkos nedrįstu vaizduotis, kad tame žvilgsnyje švietė žavėjimasis. Man tai nė į galvą neatė jo! Tuo metu aš buvau per daug jaunas, kad būčiau galėjęs save guosti tokiais prasimanymais. Be to, mano padėtis tuo metu buvo be galo apverktina. Likęs su penkiais doleriais kišenėje, aš jaučiausi iš tiesų nekaip. Ar galėjau tada vaizduotis, kad tokia nepaprasta gražuolė, žvaigždė, turtinga plantacijos savininkė, ūkvedžio ir būrio vergų valdytoja, nusileistų iki manęs ir imtų žvalgytis į tokį benamį klajūną kaip aš? Sakau tikrą teisybę: aš nepuoselėjau tokių vilčių. Nutariau, kad tai tik paprastas jos smalsumas, ir daugiau nieko. Ji pastebėjo, kad esu užsienietis. Mano išorė, šviesios akys, drabužiai, galbūt net šioks toks nerangumas jai sakė, kad esu
K va r t e r o n ė
svetimas šiame krašte, ir ji akimirką į mane pažiūrėjo, bet tik kaip į paprasčiausią užsienietį, štai ir viskas. Tačiau tas jos žvilgsnis dar labiau sužadino mano smalsumą, ir aš panorėjau bent sužinoti, kuo vardu ta nepaprasta būtybė. Sužinosiu iš jos ūkvedžio“, – pagalvojau ir nuėjau pas jį. ” Tai buvo aukštas, padžiūvęs ir žilas prancūzas, gražiai ap sirengęs ir toks orus, kad jį galėjai palaikyti jaunosios damos tėvu. Jis laikėsi labai didingai, ir tai rodė, kad jis seniai tarnauja įžymioje šeimoje. Eidamas prie jo, supratau, kad turiu mažai vilties ką nors laimėti. Jis buvo toks slapus – kaip vėžlys atsisky rėlis. Mūsų pokalbis buvo labai trumpas, jo atsakymai vienskie meniai. – Pone, leiskite paklausti, kas yra jūsų šeimininkė? – Dama. – Visiškai teisingai. Tą pasakytų kiekvienas, kas turi malonu mą ją matyti. Bet aš klausiu, kuo ji vardu. – Jums nereikia jo žinoti. – Žinoma, jei jūs turite priežastį jį laikyti paslaptyje. – Po velnių! Šiais žodžiais, kuriuos jis sumurmėjo sau vienas, baigė si mūsų pokalbis, ir senasis tarnas nusigręžė, turbūt mintyse mane pavadinęs įkyriu jankiu“. ” Po to kreipiausi į juodąjį vežėją, bet ir vėl nieko nepešiau. Jis vedė savo arklius į garlaivį, ir nenorėdamas man atsakinėti, vi saip išsisukinėjo, bėgiodamas aplink arklius ir dėdamasis labai įnikęs į savo darbą. Aš negalėjau išgauti net jo ponios vardo ir pasitraukiau visiškai suglumęs. Bet netrukus viena aplinkybė padėjo sužinoti jos vardą. Aš grįžau į garlaivį, vėl atsisėdau po tentu ir ėmiau stebėti jūreivius, kurie, atsiraitoję raudonų savo marškinių rankoves, plikomis raumeningomis rankomis vilko į laivą krovinius. Tai buvo tie pa tys kroviniai, kuriuos ką tik atgabeno nuosavi nepažįstamosios
31
T h o m a s M a y n e R e i d
damos vežimai. Tai buvo daugiausia statinės su kiauliena ir mil tais, daugybė rūkytų kumpių ir kavos maišai. Atsargos dideliam jos dvarui“, – pagalvojau. ” Tuo tarpu nešėjai lieptu pradėjo gabenti visai kitos rūšies krovinį: odinius lagaminus, portpledus, raudonmedžio skry nutes, dėžutes su skrybėlėmis ir t. t. Aha, štai asmeninis jos bagažas“, – pagalvojau, pūsdamas ” cigaro dūmus. Stebėdamas, kaip kraunami šie daiktai, netyčia pamačiau užrašą ant didelio odinio sakvojažo. Aš pašokau nuo kėdės ir priėjau artyn. Žvilgtelėjęs į užrašą, perskaičiau: Panelė ” Eženi Bezanson“.
32