Kvapų saugotojas

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė

Vilnius, 2020

Skiriu saloms

PROLOGAS

Mes nesąmoningai saugojame savo tėvų paslaptis, esame tarsi bangelės, sklindančios nuo akmenuko, mesto į vandenį, nors nematėme, kas tai padarė. Kai užsimerkiu ir pradedu stebėti savo kvėpavimą, užuodžiu žiburiuojančią, šiurkščią akimirką, kai tėvas sulaužė mano pasitikėjimą, o kartu sudaužė man širdį. Užuodžiu saldžius lyg medus savo motinos pažadus. Galbūt tu taip pat užuosi tai ir dar daugiau: kunkuliuojantį berniuko pyktį, kai jis labai bijojo išlieti savo įtūžį, ryškų mergaitės sąstingį, kai narsumo akimirką ji staiga visko neteko, lietaus, druskos kvapą ir pypkės dūmelio užuominą, tai, kas nutiko prieš tau surandant kelią pas mane. Jaučiu tave, mažoji žuvele, plaukiančią savo gyslomis srūvančiame kraujyje, savo kvėpavime. Didumą mūsų, žmonių, sudaro vanduo, kuriame guli paslapčių akmenys. Brisk per plačią savo gyvenimo upę manaisiais akmenimis. Panaudok juos, kai statysi savo namą. Tegu akmenys tavęs nenugramzdina į dugną. Tai mano dovana tau. Noriu papasakoti tau istoriją. Noriu papasakoti tau viską.

7

Pirma dalis Sala

Pradžia

Seniai seniai, kol dar nieko nebuvo, gyvenau su savo tėvu salo­ je, pasislėpusioje neaprėpiamame salyne, kuris atrodė tarsi iš šalto sūraus vandens iškilęs įkvėpti oro. Augdama lietaus, pelkių ir senų storažievių medžių karalijoje lengvai pamiršau, jog didžioji mūsų salos dalis nugrimzdusi po vandeniu – nusileidusi žemyn, į kaulus stingdančią gelmę per du, tris, penkis šimtus pėdų, o iš tikrųjų į begalybę, nes norėdamas pasiekti dugną niekada neįstengdavai pakankamai ilgai sulaikyti kvėpavimo. Salose galėjau pabėgti nuo visko, nors anuomet to nesupratau. Man nereikėjo nuo nieko bėgti, tad galėjau jose likti. Tėvas man buvo viskas. Girdėjau žmones sakant, jog kažkas yra „visas jų pa­ saulis“, ir mačiau, kaip tuo metu jų akys spindėdavo lyg žvaigždės. Tačiau man tėvas buvo mano pasaulis tiesiogine žodžio prasme, nes jis ir dabar gali pastverti mano mintis, suimti į saują ir išbarstyti aplinkui tarsi audra, į krantą išmetanti medžius. Mūsų trobelė stovėjo salos viduryje, proskynoje. Buvome ne pirmieji jos gyventojai – salose nuo seno glausdavosi bėgliai. Be­ veik prieš šimtą metų atvyko prancūzų kailinių žvėrelių medžioto­ jai, kalbantys melodingu, šokti kviečiančiu akcentu. Paskui įsikūrė miško kirtėjai tvirtais pečiais ir žvejai, ieškantys lašišų sidabriškais 11

ERICA BAUERMEISTER

šonais. Vėliau pasirodė nuo karo besislepiantys šauktiniai ir tai­ syklių nesilaikantys hipiai. Salos priimdavo visus, bet audros ir tamsios žiemos daugumą išgindavo. Gamtos grožis buvo laukinis ir galėjo žmogų ne tik sužavėti, bet ir nužudyti. Mūsų trobelę pastatė tikrų tikriausias bėglys. Jis įsikūrė tokio­ je vietoje, kur jo niekas negalėjo rasti, susirentė trobelę iš paties nukirstų medžių. Saloje bėglys išgyveno keturiasdešimt metų, pa­ ruošė žemę sodui ir pasodino vaismedžių, o vieną rudenį dingo. Turbūt paskendo. Paskui trobelė daug metų stovėjo tuščia, kol atvykome mes, pamatėme obelis, pravėrėme į ją duris ir salos gy­ ventojų skaičių padidinome iki dviejų. Neprisimenu, kaip keliavau į salą, nes buvau labai maža. Prisi­ menu tik, kad joje gyvenau. Prisimenu takus, vingiuojančius tarp mus stebinčių medžių, žemės po kojomis kvapą – tamsų ir sun­ kiai apibūdinamą, lyg iš pasakos. Prisimenu mūsų vieno kambario trobelę, fotelį šalia malkomis kūrenamos krosnies, mūsų pasakų rinkinį, mokslo knygas. Prisimenu medienos dūmų ir pušų sakų kvapą, sklindantį nuo tėvo barzdos, kai jis man prieš miegą skaity­ davo, ir vaiduoklišką bėglio pypkės tabako aromatą, tą uodžiamąjį priminimą, įsiskverbusį į sienas ir niekada galutinai neišnyku­ sį. Prisimenu, kaip man užmiegant lietus šnekėdavosi su stogu, o ugnis spragtelėdavo ir liepdavo jam liautis. Vis dėlto aiškiausiai prisimenu stalčiukus. Tėvas juos įrengė iškart, vos tik atsikraustėme į trobelę, ir kai baigė, jais buvo uždengtos visos sienos nuo grindų iki lubų. Tie stalčiukai buvo maži, poliruotos medinės jų priekinės lentelės ne didesnės už mano vaikišką delną. Jie supo mus tarsi miškas ir salos lauke, už mūsų durų. Kiek­vie­name stalčiuke buvo po vieną mažą buteliuką, jame – į ritinėlį susuktas paslaptingas popierėlis. Buteliukų kamšteliai 12

KVAPŲ SAUGOTOJAS

užlieti skirtingų spalvų vašku: raudonos – viršutinėse eilėse, ža­ lios – žemesnėse. Tėvas beveik niekada neatidarydavo buteliukų. – Turime juos saugoti, – sakydavo. Bet aš girdėdavau, kaip popierėliai stalčiukuose šnabžda. Ateik, surask mane. – Prašau atidaryti, – vis maldaudavau. Pagaliau tėtis sutiko, ištraukė knygą odiniais viršeliais, prirašytą skaičių, ir sąrašo gale rūpestingai užrašė dar vieną, paskui atsisuko į stalčiukų sieną ir galvojo, kurį pasirinkti. – Ten, viršuje, – pasakiau rodydama į buteliukų raudonais kamš­ teliais eilę. Visos istorijos prasideda puslapio viršuje. Tėvas buvo pasigaminęs slankiąsias kopėčias. Žiūrėjau, kaip jomis užlipa beveik iki pat lubų, ištraukia stalčiuką ir išima iš jo buteliu­ ką. Nusileidęs ant žemės, atsargiai nuplėšė antspaudą. Girdėjau, kaip jam traukiant kamštelį stiklas brūžinasi į stiklą, kaip šiugžda išvynio­ jamas popierėlis, kol iš ritinėlio virsta vienspalviu, baltu kvadratėliu. Jis pasilenkė prie pat jo, įkvėpė ir knygoje užrašė dar vieną numerį. Turėjau stovėti tyliai, bet irgi pasilenkiau. Tėvas pažvelgė į mane, nusišypsojo ir ištiesė man popierėlį. – Štai, įkvėpk, bet negiliai, – pasakė. – Tegu kvapas pats su tavimi susipažįsta. Padariau, kaip jis liepė. Įtempiau krūtinę, įkvėpiau viršutine jos dalimi. Aromato srovelės kuteno man šnerves ir brovėsi į juodas gar­ banas. Užuodžiau stovyklos lauže degančios medienos kvapą, bet kokių medžių, neatpažinau; labai išdžiūvusios ir man nežinomos že­ mės; lietaus, kuris turėjo tuoj pratrūkti iš niekada nematyto dangaus. Kvepėjo laukimu. – Dabar giliai įkvėpk, – liepė tėvas. Įkvėpiau ir įkritau į kvapą, tarsi Alisa, kuri nėrė olon paskui Triušį. 13

ERICA BAUERMEISTER

) Tėvas vėl užkimšo buteliuką ir padėjo atgal, atsigręžiau į jį. Vis dar užuodžiau paskiausiai nuvilnijusį ir ore tebetvyrantį kvapą. – Papasakok man istoriją, – paprašiau. – Gerai, vieversėli, – sutiko jis, atsisėdo į fotelį, o aš patogiai įsitaisiau šalia. Krosnyje pleškėjo ugnis, lauke buvo tyku. – Seniai labai seniai, Emeline... – prabilo tėvas ir jo balsas ėmė lietis saldžiai, tarsi žodžiai būtų iš šokolado. Seniai labai seniai, Emeline, įkalinta didelėje baltoje pilyje gyveno graži karalienė. Niekas iš stiprių, drąsių riterių negalėjo jos išgelbėti. „Atnešk man tokį kvapą, kuris sugriautų sienas“, – paprašė ji drąsaus jaunuolio, vardu Džekas... Klausydavausi, o kvapai skverbdavosi į savo slėptuves – grind­ lenčių plyšius, istorijos žodžius ir manęs laukiantį gyvenimą.

14

KVAPu MEDŽIOTOJAS

Paskui kasdien tėvo prašydavau: – Ar galime atidaryti dar vieną buteliuką? Jis pagaliau nusileisdavo, bet ne taip dažnai, kaip būčiau no­ rėjusi. – Buteliukai skirti saugoti popierėliams, – aiškindavo tėvas. – Jei atidarinėsime juos pernelyg dažnai, kvapai dings. Nieko nesupratau. Man kvapai buvo tarsi lietus, kuris prasidėda­ vo ir liaudavosi, arba paukščiai, kurie išskrisdavo ir sugrįždavo. Kva­ pai pasakojo savas istorijas, pranešdavo, kada atslūgs potvynis, išvirs avižinė košė ar pražys obelys. Tačiau jie niekada neužsilaikydavo. Dar būdama labai maža supratau, kad kvapų popierėliai nepa­ prasti, stebuklingi. Juose tilpo ištisi pasauliai. Galėjau užuosti jų pėdsakus – sultingo ir saldaus, niekada anksčiau neragauto vaisiaus arba tingaus, anksčiau nematyto gyvūno kvapą. Dauguma kvapų man buvo visiškai nepažįstami – aštrūs, greiti, lygūs, neramūs. Norėjau pasinerti į tuos pasaulius. Norėjau suprasti, kaip atsi­ randa kvapai. O dar labiau norėjau tapti Džeku Kvapų Medžioto­ ju, tėvo istorijų herojumi, kuris braudavosi pro drėgnų džiunglių medžių šakas ir kopdavo į kalnų viršūnes tik tam, kad pagautų mažos gėlytės kvapą. 15

ERICA BAUERMEISTER

– Kaip jam pavykdavo? – paklausiau tėvo. – Kaip Džekas ras­ davo kvapus? – Sekdamas paskui ją, – atsakė jis ir patapšnojo man viršunosę. Nutilau. – Kaip? Tėvas nusišypsojo. – Tiesiog eini tuo keliu, kuriuo ji veda. Tiksliai nesupratau, ką jis norėjo pasakyti, bet nuo tol iš visų jėgų stengiausi leistis vadovaujama nosies. Pakeldavau ją kaskart, kai tik pasikeisdavo oras, tada pauostydavau žemę, kad sužino­ čiau, kaip ją veikia oro kaita. Ore nuolat tvyrojo jūros druskos kvapas, tačiau įkvėpusi jo pastebėjau, kad bangoms dūžtant į krantą jis sustiprėja. Pagavau ryškiai žalią kvapą, krintantį nuo di­ džiųjų pocūgių, tarsi nuo krioklio, ir sekiau paskui jį link vėjelio, judančio medžių viršūnėmis, sušiaušiančio spyglius. Pasiryžau atrasti visus įmanomus kvapus, tad kasdien saulei pa­ tekėjus skubėdavau dingti iš palėpės. – Tu – mano žadintuvas, – sakydavo tėvas, kai bildėdavau laip­ tais žemyn. – Tu – mano rytinis vieversėlis.

) Daugumą dienų mudu praleisdavome lauke. Auginome vištas dėl kiaušinių, prižiūrėjome vaismedžius, tvarkėme daržą. Tačiau vis tiek daugiausia maisto gaudavome iš laukinės salos gamtos. Neprisimenu, kad būčiau dykinėjusi. Aštuonerių maniau, jog esu svarbi – o gal net ir lygi tėvui – partnerė kovojant dėl mūsų išli­ kimo saloje. – Rinkėjų puota, – sakydavo tėvas ir mudu, pasiėmę kedrų krepšius, traukdavome į miškus. Vasarą rinkdavome ryškiai rau­ donas bruknes ir tamsiai mėlynas bruknuoles, tokias tamsias, 16

KVAPŲ SAUGOTOJAS

kad saujoje atrodydavo lyg naktis. Rudenį po medžiais rasdavo­ me pasislėpusi­ų grybų. Ypač mane žavėjo raukšlėti briedžiukai – jie panėšėjo į plyšelių išvagotus labirintus. – Ar gali papasakoti jo istoriją? – kartą paklausiau tėvo, nubrau­ kiau nuo veido garbanas ir pažvelgiau į jį. – Prašau. Jis pažiūrėjo į mane iš viršaus ir tyrinėdamas briedžiuką susi­ mąstė. Kartą, Emeline, – prakalbo tėvas, – Džekas atsidūrė užkerėtame miške, kuriame medžiai augo iki pat dangaus. Tame miške, iš kvapų pastatytame name, gyveno graži burtininkė. Kai tik Džekas ją pamatė, iškart įsimylėjo. Burtininkė jį atsivedė į nuostabų savo namą. Tačiau, įėjęs į vidų, Džekas pamatė, jog nebegali iš jo išeiti. – Oi, – aiktelėjau ir sudrebėjau nujausdama pavojų. – Ar man tęsti? – paklausė tėvas. – Taip, tęsk. „Aš tavęs neišleisiu“, – pasakė burtininkė, ir nusivedė Džeką į kambarį, sklidiną tokių kerinčių kvapų, kad vaikinas beregint pamiršo išorinį pasaulį. Kai tik jis pradėdavo jį prisiminti, moteris vesdavosi jį į kitą, dar labiau užburiantį kambarį. Daugybę metų Džekas vaikščiojo po tuos namus, kol kartą užklydo į anksčiau nematytą kambarį. Įėjęs į jį, jaunuolis užuodė kvapą, kuris jam priminė tai, ką norėjo nuveikti gyvenime ir kuo svajojo tapti. Tada jis pamatė raktą, parištą ant mėlyno kaspinėlio ir pakabintą prie durų. Laukiau nutiksiant ką nors įdomaus. Man patiko stebuklingi raktai. Taigi, – pasakojo tėvas, – jis nukabino raktą, atrakino duris ir niekada ten nebesugrįžo. Tylėjau tikėdamasi, kad tėvas papasakos daugiau, bet jis tik įdėjo grybą man į krepšį. – Dar, tėti, – maldavau, nes žinojau, kad pabaiga dažniausiai būna ne tokia paprasta. 17

ERICA BAUERMEISTER

– Pakaks, vieversėli, – pasakė jis ir pabučiavo man į viršugal­ vį. – Eikime. Krepšiai patys neprisipildys.

) Tinkamiausia vieta gėrybėms rinkti buvo prie mūsų lagūnos, negilaus ovalinio ežero, apsupto uolų ir pasipildančio vandens iš siauro kanalo, kuris srūdavo per potvynius. Ten galėjai rinkti gėrybes visą dieną. Palei krantą augo laukiniai svogūnai, jūriniai smidrai ir vešlūs gysločiai. Po paplūdimio akme­ nimis slėpėsi juodi krabai, didumo sulig nykščio nagu. Pakrantė nu­ sėta didelių akmenų, apkibusių polipais ir midijomis. Jūrų dumb­lių galėjai rasti įvairiausių rūšių. Mano mėgstamiausias – pūslėtasis gu­ veinis, kurio pūslelės sprogdavo burnoje ir padvelkdavo druska. Tačiau įdomiausia buvo ieškoti valgomųjų jūrų moliuskų. – Ten! – sakydavo tėvas ir rodydavo į vandenį, ištryškusį paplū­ dimyje. Bėgdavau prie jo kiek įkabindama, kad pagaučiau čiurkš­lę ir pajausčiau ją sruvenant per ištiestus savo pirštus. Buvau maža ir greita, bet atbėgusi užuosdavau tik druskos ir lengvų savo pėdų įspaudų smėlyje kvapą. Įsmeigusi lazdelę, pažymėdavau vietą. – Dar vienas! – šaukdavau ir lėkdavau paplūdimiu į kitą pusę. – Puikiai padirbėjai, – sakydavo tėvas sekdamas lazdelėmis pa­ žymėtu plotu su kastuvėliu rankoje. Valandą palakstę ir pakasinėję, prikraudavome pilną krepšį. Moliuskus turėdavome išdžiovinti ir laikyti žiemai, kai tamsa mus užklodavo tarsi sunki antklodė. Nemėgau žiemos, nes tada lietus pliaupdavo kada užsimanęs, o maisto spalva mūsų lėkštėse pradėdavo blukti tol, kol likdavo tik džiovinti produktai – obuo­ liai, moliuskai ir traškūs jūrų dumbliai. Tėvas taip pat išblukdavo ir nebepasakodavo istorijų. 18

KVAPŲ SAUGOTOJAS

– Ar būtinai turime džiovinti moliuskus? – paklausiau kartą ir tėvas giedrai nusišypsojęs sutiko rengti iškylą. Mudu užkūrėme ugnį, išvirėme moliuskų, skoniui pagerinti įmetėme laukinių svo­ gūnų ir jūrinių smidrų. Paskui valgėme iš dubenėlių, pasigamin­ tų iš jūrų ausyčių geldelių. Moliuskų kriauklelės atstojo šaukštus. Desertui skanavome uogų. Paskui sėdėjome ant smėlio. Dangus nusidažė melsva spalva. Tėvas žiūrėjo, kaip vanduo niurnėdamas teka siauru kanalu. Tas kanalas mane labai erzindavo. Keturis kartus per dieną pot­ vynis keisdavosi – tekėdamas vingiuota, akmenų pilna vaga jūros vanduo užliedavo mūsų lagūną ir vėl dingdavo. Vanduo buvo pik­ tas, pavojingas, tik ir tykodavo praryti viską, kas pasitaikydavo kelyje. Tėvas, pamatęs, kad vengiu žiūrėti į vandens pusę, pakėlė mo­ liusko kriauklelę, tarsi sakytų tostą. – Už kanalą, kuris mus saugo. Jis iš tikrųjų mus saugojo. Išskyrus lagūną, visi mūsų salos pakraščiai buvo labai statūs, tiesiog vertikaliai leidosi į vandenį. Visžaliai medžiai kabinosi į stačias uolų sienas, pagal žemiausias jų šakas, išaugusias tobula horizontalia linija, žinodavome, kada bus aukščiausias vandens pakilimas. Patekti į salą buvo galima tik kanalu. Anksčiau buvau mačiusi pilių paveikslų, jos man atrodė iškilios, neįveikiamos. Mūsų sala buvo pilis su piktu kanalu, lyg pakeliamuoju tiltu. – Kanalas baisus, – pasakiau. – Bet jis saugo mus nuo piratų ir meškų, – pareiškė tėvas. Knygų paveiksliukuose buvau mačiusi ir vienų, ir kitų. Ir visai netroškau jų sutikti. – Už kanalą, – pasakiau ir pakėliau savo šaukštą. 19

ERICA BAUERMEISTER

) Kartais atvykę į lagūną pamatydavome, kad paplūdimys iki pat aukščiausio vandens pakilimo ženklo pašėlusiai apdrabstytas jūrų dumbliais. – Undinių vakarėlis, – sakydavo tėvas ir, regis, nemeluodavo, nes smėlis būdavo itin neįprastai išpuoštas, o tai galėjo padaryti tik nežemiškos būtybės. – Pažiūrėkime, ar jos mums ką nors paliko, – pasiūlydavo jis. Tikrindavome, kas yra už akmenų, ieškodavome mėlynių krūme­ liuose, kurie augo eilėmis paplūdimyje. Tikėdavomės rasti ką nors brangaus: sandarių juodų plastikinių dėžių, kurios spragtelėda­ mos tvirčiau užsidarydavo nei kvapų buteliukai, ir jų rasdavome. Jose būdavo nuostabiausių dovanų: ryžių, miltų, šokolado, kavos, net knygų, batų ir drabužių. Kartą, kai man buvo kokie devyneri, radome ypatingą lobį – dvi juodas dėžes, vienoje buvo aulinių batų pora, kitoje mėlynas, neperšlampamas apsiaustas – kaip tik mano dydžio. – Iš kur undinės žino, ką mes mėgstame? – paklausiau tėvo. – Jos – stebukladarės, – atsakydavo jis ir tai būdavo tiesa, nes pas mus patekti kanalu būdavo galima tik stebuklingai. Pakėlėme dėžes ir pergalingai nusinešėme į trobelę. Džekas ieškodavo gėlyčių, bet mes laimėjome sunkų žaidimą. Tą vaka­ rą puotavome, tiesa, saikingai, didumą lobio padėjome į maisto sandėliuką. Žinojome, kad vandenynas nepastovus, jo paslaptys nenuspėjamos. Jis gali ne tik duoti, bet ir atimti. Tai mums nuolat primindavo niekada neišsivadėjantis, tvyrantis pabėgėlio pypkės tabako kvapas. Po vakarienės mudu su tėvu, kaip būdavome įpratę, vienas kitam skaitydavome. Tėvui patiko mokslinės knygos, jis mane 20

KVAPŲ SAUGOTOJAS

mokydavo apie orą, žvaigždes, vardydavo aplinkui augančių me­ džių pavadinimus. Valandų valandas žiūrėdavome į nepaprastų jūrų būtybių, augalų ir gyvūnų piešinius, tarsi atėjusius iš kito pasaulio. – Kas čia? – kartą paklausiau, rodydama į paveikslėlį, kuria­ me buvo pavaizduotas rudas gyvūnas grakščiomis kojomis ir maža barzdele ant ilgo snukio. – Ožka, – atsakė tėvas. – Ar ožkos tikros? Jis linktelėjo. – Ar undinės galėtų padovanoti ožką? Gyvūnas atrodė greitas, protingas, net juokingas. Ji galėtų būti mano draugė, pamaniau. Tėvas patylėjo. – Niekada nežinai, ką undinės gali padaryti, – galiausiai atsakė. – Gal paprašykime jų? Tuščias dėžes visada nunešdavome atgal į paplūdimį. Padėkok undinėms, sakydavo tėvas ir mes, ant popieriaus skiau­ tės parašę Ačiū, raštelį įdėdavome į dėžę. – Pamėgink paprašyti ir palauk, – tėvas gūžtelėjo pečiais. – Niekada nežinai, kas bus. Tais žodžiais, regis, kalbą baigėme. Tėvas turėjo tokį įprotį. Ga­ lėdavo labai ilgai pasakoti apie vidinį medžio gyvenimą ar orą, bet kartais staiga liaudavosi. – Paskaityk man pasaką, – paprašiau ir naudodamasi jo tylė­ jimu vietoj mokslo knygos pakišau storą pasakų rinkinį. Ant jo viršelio buvo pavadinimas aukso raidėmis ir žavingas princesės bei susiraukšlėjusio nykštuko paveikslėlis. Pasakos buvo nuostabios, kupinos nuotykių, apie amžinai miegančias mergaites ir sausainių bei melų namus. 21

ERICA BAUERMEISTER

Tėvas man sakydavo, jog daug kas pasakose netikra. Tačiau mano bėda buvo ta, kad nesuprasdavau, kas konkrečiai būda­ vo pramanyta. Aišku, žinojau, kad miškai tikri, bet man, gyve­ nančiai saloje tik su tėvu, dviejų vaikų, susiėmusių už rankų, vaizdas buvo ne mažiau keistas nei verpiamo šiaudo virtimas aukso gija. Galvodavau, koks jausmas apimtų, jei laikyčiau to­ kio pat didumo ranką kaip manoji, pažinčiau tą, kuris, kaip ir aš, turėtų daugiau klausimų nei atsakymų. Apie daug ką tada galvodavau. – Kodėl mes neturime motinos? – kartą paklausiau tėvo spok­ sodama į moters ilgais, šviesiais plaukais, su vaiku ant kelių piešinį. – Todėl, kad tu turi mane, – atsakė tėvas ir atvertė puslapį, kuriame pamačiau į veidrodį žiūrinčios piktos moters baltu veidu, ilgais, tamsiais plaukais atvaizdą. Tėvas į mano klausimą taip ir neatsakė, bet, manau, pasiūlė tam tikrą kompromisą – užuominą apie pasakose šalia motinų visada šėlstančias raganas. Puslapius apie piktas moteris perversdavau greitai, jausdama lengvą vėjelį, ir stengdavausi kuo greičiau jas pamiršti. Maždaug ties knygos viduriu buvo plyšys, panašus į švarplę burnoje. Jis mane kaskart labai traukdavo. Mėgdavau įkišti į jį pirštą ir iš­ traukti, braukdama per aštrius apspurusios nugarėlės kraštus. – Ar čia buvo istorija? – paklausiau tėvo. – Ji nebuvo gera, – atsakė jis. Pažvelgiau į jį klausiamai, bet jis tik pabučiavo man į kaktą. – Šiam vakarui pakaks, Emeline. Vieversėliams metas miegoti. Užlipau į palėpę ir apsiklojusi mąsčiau apie undines, ožkas, motinas, išplėštus puslapius ir raganas. Ir dar apie tėvus, kurie tau nesako visko, ką norėtum sužinoti. Tačiau diena buvo ilga, dėžės sunkios, o mano tėvo meilė kambary apačioje tikra ir pastovi. Tad nieko daugiau neklausinėjau. Jei būčiau paklausiusi, galbūt viskas būtų buvę kitaip. 22