R omana s
Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jagminaitė
Vilnius, 2021
Prologas
Jei tik būtum mus išgirdęs, šitai nebūtų nutikę.
7
Įvykio liudytojų pasakojimai
Balandžio dvyliktoji Pirmasis liudytojas:
Vos išėjęs į lauką, pamačiau kažką šmėstelint, tarsi judant kitoje verslo centro pusėje, ir iš pradžių pamaniau, kad tai didžiulis paukštis, paskui – kad teroristų bomba. Dar po akimirkos suvokiau, jog tai žmogus. Nesupratau – vyras ar moteris. Šio rajono žmonės konservatyvoki. Vis dar nešioja kostiumus. Įprastus. Vėjyje plaikstėsi juodos kelnės ir švarkas. Šiaip ar taip, krito jis iš aukštai.
Antrasis liudytojas:
Buvo kokia pusė dviejų. Kaip tik ėjau papietavęs su klientu „Dakotoje“. Vos neišvėmiau salotų su jautiena.
Trečiasis liudytojas:
Nesakau, kad man jo negaila. Gaila. Tai baisu. Bet, kita vertus, koks turi būti egoistas, kad taip pasielgtum? Gatvėje pilna žmonių. Ką tik po pietų. Jei tikrai, trūks plyš privalai tai padaryti – daryk laisvu laiku, kai aplink tuščia. Tiek tenoriu pasakyti.
8
Pirmas skyrius
Prieš tris savaites – diena, kai viskas prasidėjo
kovo dvidešimtoji Iki tos dienos mūsų gyvenimai skriejo nematomais linksmųjų kal nelių bėgiais, vagonėlį ant jų laikė kažkokios mums, tegu ir turin čioms ne vieną mokslo laipsnį, iki galo nesuvokiamos konstrukcijos ir jėgos. Judėjome valdomo chaoso ritmu. Buvome sauso šampūno rūšių žinovės. Mums prireikdavo keturių dienų, kad peržiūrėtume vieną įsirašytą „Viengungio“ seriją. Užmig davome, nešiojamiesiems kompiuteriams svilinant šlaunis. Daryda vome dviejų valandų pertraukas, kad paskaitytume savo mažyliams pasakas prieš miegą, ir stengėmės neskaičiuoti, kiek valandų dirba me mamų ir samdomąjį darbą nebenutuokdamos, kuris jų svarbes nis. Buvome pakankamai kvalifikuotos, bet per menkai vertinamos, mėgdavome nurodinėti ir būti visuomet teisios. Tvirtai spausdavome ranką, turėjome solidžias sąskaitas banke. Pasigamintus pietus už miršdavome virtuvėje ant stalo. Kasdien tas pats. Kol vieną kartą tai baigėsi. Tą rytą, kai mirė mūsų bendrovės vadovas, staiga atsikvošėjome ir supratome, kad vagonėliui trūksta rato ir mes tuoj skriesime nuo bėgių. Ardė Valdez – kantri, stojiška būtybė, patogiais, kokybiškais ita liškais batais, pirmoji ėmė įtarti artėjant krachą. Išgirdo naujienas ir nusprendė slėptis. – Greise? – ji stovėjo minimalistiniame, bet neįperkamais paveiks lais nukabinėtame koridoriuje, ir beldė į kabineto duris su karvę vaiz duojančiu magnetuku. – Čia aš, Ardė. Galiu užeiti? 9
Chandler Baker
Pastovėjo klausydamasi, kol išgirdo už durų šiugždesį. Spragtelėjo pagal įstatymus motinos kambariui privalomas užraktas. Ardė nėrė į kambariuką ir užsklendė duris. Greisė jau sėdosi ant odinės sofos, kreivai susisagsčiusi šilko palaidinę, slepiančią du plasti kinius prie krūtų pritaisytus piltuvėlius. Ardė tiriamai nužvelgė kambarį. Šaldytuviukas. Nudrengta sofa, ant kurios sėdėjo Greisė. Nedidelis televizorius rodė Elenos Dedžene ris pokalbių laidą. Už durų girdėjosi balsai, skubrūs žingsniai, ragelių kilnojimas ir kopijavimo aparato ūžimas. Ji suraukė antakius ir prita riamai linktelėjo. – Čia lyg ir asmeninė tavo slėptuvė. Greisė pasuko pientraukio reguliavimo rankenėlę ir šis ėmė mo notoniškai zvimbti. – Arba asmeninis kapas, – atsakė nerūpestingai. Juodas Greisės humoras visuomet užklupdavo Ardę netikėtai. Pažiūrėti Greisė atrodė lengvai perprantama. Sušiauštais, šviesintais plaukais, aktyvi buvusių „Trijų deltų auklėtinių“ klubo narė, ji su savo aukštu, tamsiaplaukiu, mėgstančiu vilkėti languotus marškinius vyru Liamu lankė Prestono presbiterijonų bažnyčią. Per Džordžo V. Bušo prezidentinės bibliotekos atidarymą juodu buvo įtraukti į asmeninį kviestinių svečių sąrašą ir laikė save „atjaučiančiais konservatoriais“, taigi, Ardės supratimu, pritarė gėjų santuokoms, bet norėjo mokėti kuo mažesnius mokesčius. Be to, Greisės drabužinės lentynoje įtaisy tame nedideliame seife jie laikė ginklą – gal ir ne vieną. Nepaisydama viso šito, Ardė Greisę mėgo, o tai jau buvo šis tas. – Ir išvis, kiek maisto reikia kūdikiams? Aš be paliovos nusitrauki nėju. Turiu omeny, eina šikt, Arde, pažvelk į mane – žiūriu pokalbių laidą vidury dienos. Įprastai Greisė nesakydavo: „Eina šikt.“ Ardė prisiminė, kaip lėtai slinkdavo dienos, kai jos sūnus Maiklas išmiegodavo vos po kelias valandas. Visas kūnas atrodė apsunkęs ir nešvarus, tarsi padengtas plonu apnašų sluoksniu, lyg nevalyti dantys. 10
kuždesių tinklas
Ji pasikuitė krepšyje ir ištraukė dvi aprasojusias „La Croix“ skar dines. Vieną padavė Greisei ir klestelėjo ant grindų priešais sofą. Ardė nesibodėdavo prisėsti ant grindų darbe, nes – pati tai pripa žino – jai buvo nusispjauti. Tiesą sakant, jau seniai. Ji verčiau dar pamiegodavo, nei sugaišdavo papildomą valandą šukuodamasi ir dažydamasi. Beveik niekada nevaikščiodavo po parduotuves. Ne gaišdavo savo brangaus laiko pilatese. Tai buvo geriausi sprendimai jos gyvenime. Ardė žvilgtelėjo į telefoną. Vis dar neskambina. – Na ką, – tarė, – pasirodo, mirė Bankoulas. Šįryt savo namuose, ruošdamasis į darbą. Ji pranešė tą naujieną be ceremonijų. Ardė nemokėjo kitaip pra nešti naujienų. Rėždavo tiesiai: „Mano mamai vėžys“ arba „Mudu su Toniu skiriamės“. – Ką? Kaip? – Greisė paleido iš rankų vamzdelius, kuriuos bandė sukišti į iš maitinimo liemenėlės kyšančius piltuvėlius. – Ištiko širdies smūgis. Žmona rado vonioje, – įdėmiai žvelgdama į Greisę, Ardė įsirėmė alkūnėmis į kelius. – Ką tik sužinojau. Ardė buvo tik kartą sutikusi įmonės vadovą Dezmondą Bankou lą – juodu lifte paspaudė vienas kitam ranką, mat tas stengėsi bent sykį pabendrauti su visais, kas dirbo jo pastate, net ir su valytojomis. Jo dantys buvo labai balti. Smulkesnio sudėjimo, nei Ardė įsivaizda vo, iš kostiumo rankogalių kyšojo paukštiški riešai. – Beje, aš slapstausi, – tarė Ardė ir, Greisei dar nespėjus paklausti nuo ko, paaiškino, – nuo Eimzo. Jis vis klausinėja, kur Slouna. Sa kiau, kad turbūt išėjo pietauti. Jis pareiškė, kad šiandien neleido jai išeiti pietų. Aš pasakiau, kad ji – Šiaurės Amerikos teisės reikalų sky riaus viceprezidentė ir jai nereikia jo leidimo papietauti, o... – Taip jam ir pasakei? – Greisė atsitiesė. Slouna jų draugė, nors formaliai – jų vadovė, o Eimzas – jų vadovės vadovas. – Aišku, nepasakiau. Gal išprotėjai? 11
Chandler Baker
– Aa, – mirksėdama ištarė Greisė. Ji tampė deimantinį kryželį ant grandinėlės. Trumpą tylą drumstė tik monotoniškas pientraukio dūz gimas. – Todėl ir slapstausi čia kaip kokia bailė, – tęsė Ardė. – Laukiu, kol Slouna man paskambins. Dažniausiai tokie vyrai kaip Eimzas Arde nesidomėdavo. Jam ne patikdavo klausytis žmogaus, į kurį jam būdavo negražu žiūrėti. Kai klausė, kur Slouna, jo akys bėgiojo ir jis skubiai pasišalino. Apie šitai ji Greisei neužsiminė. Ardė susigūžė. Greisės krūtys šiame mažame kambarėlyje badė akis. – Tas aparatas siurbia taip, kad jos atrodo kaip torpedos. Neskau da? – Maiklą Ardė įsisūnijo prieš beveik ketverius metus – tai buvo laiminga metų metus trukusios kovos su nevaisingumu pabaiga. Pati ji niekada nemaitino, bet visada įsivaizdavo romų žindimą, pavydėti nai artimą ryšį, nuo drovuolių saugančią, nerūpestingai užmestą ran kų darbo skraistę. Tik jau ne tokį žvėrišką siurbimą. – Jei atvirai, ne taip smarkiai, kaip Emos Keitės burna. (Maitinti krūtimi neskausminga, sakė visi. Maitinti krūtimi nuostabu. Aha – būtų gerai, kad taip sakantieji brūkštelėtų savo speniais per asfaltą ir patys patirtų, kaip tai neskausminga ir nuostabu.) – Dieve, mes gebame sukurti išmaniuosius dantų šepetėlius, – tarė Ardė. – Mano robotas siurblys vakare pats susiranda vietą ir nueina miegoti, tačiau negalime nors kiek patobulinti šitos pieną siurbian čios nesąmonės. Tas aparatas groteskiškai hipnotizavo. – Nes vyrai turi dantis, – kilstelėjo antakius Greisė. – Ir grindis. Ardė patraukė didelį gurkšnį greipfrutų skonio gazuoto vandens, o ekrane Elena Dedženeris ant scenos sveikinosi su kažkokiu jaunuo liu. Jis atrodė kaip paauglys, Ardė nė nenutuokė, kas toks galėtų būti. Vėl patapšnojo telefono ekranėlį – nieko naujo. – Man į galvą ką tik šovė bauginanti mintis, – tarė po akimirkos. – Naujuoju generaliniu gali tapti Eimzas. 12
kuždesių tinklas
– Baik jau. Manai? – Jis panašus į generalinį. Aukštas. Žmonėms aukšti patinka, – Ardė pagniaužė kumštį mankštindama riešo kanalą, dėl kurio vis nu tirpdavo plaštaka. – Sakau tau, – tarė. – Tas šunsnukis gali tapti šios įmonės vadovu, o kas tada bus mums? Ir ne vien dėl gandų apie praktikantę. Arba to, kas nutiko jo pa dėjėjai prieš porą metų per Bairono Nelsono golfo turnyrą, po kurio, spėkit, kuris buvo atleistas? Išduosiu – ne Eimzas. Ir net ne dėl to, kad įmonės kultūra prasideda nuo vadovų, o todėl, kad jei Eimzas stos prie „Truviv“ vairo – medžioklės sezoną galima skelbti atidarytą. Eimzas Garetas nekenčia Ardės. – Nežinau, – tarė Greisė. – Su manim jis visada malonus. Ardė nepuolė ginčytis. Greisė keleriais metais jaunesnė už jiedvi su Slouna ir vis dar mano, kad žmogus gali būti geras, nors jo veiksmai liudija ką kita. O Ardė buvo mačiusi Eimzą Garetą veikiant. Vis dėlto esama dalykų, kurių neaptarinėji net su draugėmis: reli gija, pinigai ir, galimas daiktas, Eimzas. Pasukusi rankenėlę, Greisė padidino pientraukio galingumą. Vie na žarnelė išsprūdo ir rangydamasi nuskriejo grindimis. Greisei ant sijono užtiško baltas lašas. Ji užsimerkė ir atlošė galvą, šnervės išsiplė tė. Kai atsimerkė, akys blizgėjo. Riešu nusivalė nosį ir itin ramiai pa kėlė žarnelę. Dukart nepataikė bandydama vėl viską sujungti. Trečias bandymas buvo sėkmingas. Ji atsargiai įsitaisė ant sofos. – Bet dėl Bankoulo iš tiesų liūdna, – nukreipė stiklinį žvilgsnį į ekraną. – Ar blogai, kad mes nelabai smarkiai liūdim? Ardė neatsakė, nes Greisė, tiesą sakant, atrodė labai nuliūdusi. Ji vėl pasitikrino telefoną. Vienintelis signalo stiprumo brūkšnelis. Kur, po galais, Slouna?
13
Antras skyrius
kovo dvidešimtoji Slouna spoksojo į lifto lubas trokšdama, kad šis greičiau kiltų, vos tik penkioliktame aukšte durys atsivėrė, ji rovė lauk it lenktyninis žirgas. – Visi pasitarimų kambaryje... – iškišo galvą iš savo posto jos sek retorė Beatrisė – nuo prie ausies prispausto ragelio tįso spiralinis te lefono laidas. – Žinau, Beatrise, žinau, – Slouna pralėkė pro ją koridoriumi. – Man vis tiek jau šakės. Beje, dar prieš porą valandų, kai juodu su vyru susėdo pasikalbėti su dešimtmetės dukters Abigailės mokyklos direktoriumi, viskas buvo gerai. Slouna pareigingai įsidėjo telefoną į daiktų prigrūstą rankinę, nes ji gera mama, šiuo atveju – neblaškoma mama. Arba bent jau ke tino apsimesti tokia prieš direktorių Klarką. Ir še tau! Po susitikimo ji išsitraukė mobilųjį ir perskaitė Ardės žinutes: „Šįryt Dezmondas užvertė kojas.“
„Širdies smūgis.“ „Tavęs ieško Eimzas.“ „Ne, rimtai, kur esi?“ „Slouna???“
Ji nespėjo nė atsisveikinti su vyru. 14
kuždesių tinklas
Pagaliau Slouna stovėjo už šiaurinio pasitarimų kambario durų, širdis daužėsi taip, kad apėmė baimė, ar neištiks smūgis. Baisiausias į penktą dešimtį įkopusių moterų žudikas! Kažkur tai girdėjo. Gal per „Požiūrį“? Ji spustelėjo rankeną ir žengė į vidų. Aplink stalą sėdėjo septyni vadovų ar dar aukštesnio lygio teisinin kai. Eimzas – vyriausiasis teisininkas. Kunalas iš Ryšių su visuomene skyriaus, Markas iš Personalo, Ardė iš Mokesčių, Filipas, atsakingas už rizikas, Džo – už ginčus, Greisė vadovavo Atitikties vertinimo skyriui. Ir dar viena jaunesnė moteris trumpai kirptais kaštoniniais plaukais ir Snieguolės skruostais, Slounai dar nematyta. Visi iki vieno sužiuro į ją. – Atsiprašau, kad vėluoju, – Slouna įsliuogė į tuščią kėdę šalia Eimzo. Trumpaplaukė jai mandagiai nusišypsojo. Eimzas pakėlė akis nuo dokumentų šūsnies. Per jo tankius, juodus kaip kava – žilti buvo pradėję tik smilkiniai – plaukus vilnijo balta sruoga. – Kur buvai? – Buvau... – Slouna akimirkai nutilo svarstydama, ką atsakyti. (Mes visos taip elgdavomės. Ir per pasimatymus, ir darbe suvokė me, kaip svarbu apsimesti, jog mūsų vaikai neegzistuoja. Vyras gali pasakyti, kad ima laisvadienį žvejybai su sūnumi, o motinai verčiau nutylėti, kad jos pietų pertrauka užsitęsė, nes vedė vaiką pas gydytoją. Vaikai paversdavo vyrus didvyriais, o nesugebančias išlaviruoti moti nas – prastesnėmis darbuotojomis.) – ... trumpam išbėgusi, – ji atsikrenkštė. – Be telefono? – Eimzas paseilino pirštą, kad būtų lengviau versti puslapius. Aplink stalą visi nejaukiai pasimuistė. – Taip, kurį laiką buvau nepasiekiama, – tarė Slouna. – Prastas ryšys. Ne per geriausias pasiteisinimas tokiomis aplinkybėmis. Eimzas numykė ir įsimetė į burną keletą cinamoninių saldainių. Slouna stebeilijo į jį, stengdamasi atsispirti pagundai pažvelgti į septynias poras į ją įbestų akių. 15
Chandler Baker
Tada Eimzas jai mirktelėjo. Kaip visuomet, kaire akimi. Jo akių kampučiuose susimetė neryškios raukšlelės. Buvo vienas iš nedaugelio jos pažįstamų vyrų, kurie vis dar mirktelėdavo. Ir, tiesą sakant, jam tai tiko. Tas mirktelėjimas reiškė: „Viskas gerai“, bet drauge ir: „Paradui vadovauju aš.“ – Slouna Glover! – mostelėdamas pranešė visiems, tarsi pristatytų ant scenos lipantį komiką. Slouna pyktelėjo, bet išliko rami. Dirbti su Eimzu – lyg nuolat gauti netikėtą smūgį į paširdžius. – Kaip puiku, kad pagaliau galime pradėti. Tai ir nedelskime. Visi nesmagiai palinksėjo. Šalia sėdintis Filipas atsargiai pastūmė Slounai savo bloknotą ir rašiklį. Ji prispaudė ranką prie krūtinės ir iškvėpė. Ačiū, be garso ištarė visados kreivai kaklaraištį pasirišusiam Filipui, o šis tik gūžtelėjo pečiais. Būtų gerai, jei visi biuro vyrai būtų bent kiek panašūs į Filipą. – Manau, jau visi girdėjote, kad mus, deja, paliko bendrovės vado vas Dezmondas Bankoulas, – prakalbo Eimzas. – Apie mišias ir kitką bus pranešta artimiausiomis dienomis. Tikiuosi, kad dalyvausite lai dotuvėse. Eimzui vardijant Bankoulo nuopelnus, Slouna greitai susirašė ant popieriaus veiksmų planą – sudarė jį mintyse pakeliui į biurą. Eimzas piktai į ją pašnairavo. Slouna padėjo rašiklį. – Pasistenkime suderinti veiksmus, – jis padėjo ant stalo sunertas rankas. – Paprašiau Greisės, kad pirmiausia išaiškintų mums, kokių teisinių įsipareigojimų turi „Truviv“ kaip viešojo kapitalo bendrovė. Greise? Greisė įsitempė. Slouna dažnai susimąstydavo, ar jos pačios veidas irgi taip keisdavosi, kai tekdavo autoritetingai pasisakyti kokiu dar biniu klausimu. Gerai žinojo, kad taip nutikdavo, kol sukako trisde šimt. Tada užsidėdavo pasitikėjimo savimi kaukę, pažemindavo balsą, išmesdavo iš kalbos visus „ta prasme“ ir susiimdavo, primindavo sau 16
kuždesių tinklas
esanti kompetentinga. Greisė išsiduoda subtiliau. Ji kilsteli smakrą. Atlošia pečius. Slouna, kaip ir daugelis mūsų, retai pastebėdavo, kad šitaip save drąsintų kolegos vyrai. Gal todėl, kad jiems tai nebūtina? Ar per mažai juos pažįstame, kad atkreiptume dėmesį? – Žinoma, – atsakė Greisė ir pradėjo ilgą kalbą apie Vertybinių po pierių ir biržos komisiją, akcininkų informavimą ir įmonės interneto svetainės atnaujinimą. Paaiškino, kad taip netikėtai netekus vadovo svarbiausia – skaidrumas. – Visiems atsiųsiu suprantamesnę atmintinę, – baigė ji. – O mes rengiame pranešimą, – tai pabrėždamas Kunalas bedė į stalą pirštu. – Kol jis dar neparengtas, į visus žiniasklaidos paklausi mus prašyčiau atsakyti, kad labai liūdime dėl Dezmondo netekties ir asmeniniu, ir profesiniu atžvilgiu, – jis didelėmis rudomis akimis tyrinėjo kambaryje sėdinčiųjų veidus. – Nieku gyvu neatsakinėkite: „Komentarų nebus.“ Akcininkai nekenčia šio posakio. Aišku? Steng simės paruošti pranešimą rytojaus rytui. Slouna, ar spėsi? Slouna atsilošė kėdėje. – Manau, taip, – užtikrintai atsakė. Vyrams pavykdavo išsisukti nuo tiesių atsakymų. Tai buvo laiko ma apgalvotu žingsniu. O jei Slouna būtų ėmusi tuščiažodžiauti, at rodytų, jog nežino, ką daro. – Turime akcentuoti bendrovės tęstinumo planą ir remtis nese nais, itin gerai žinias apie vadovų mirtį ar ligą suvaldžiusių įmonių pavyzdžiais. Į galvą šauna keletas, kaip antai „Mc... – Tiesą sakant, turėtume atkreipti dėmesį į „McDonald’s“, – per traukė Eimzas. Slounos kojų pirštai nejučiomis užsirietė. – Jie susi dūrė su panašia situacija. Per dvejus metus mirė du vadovai. Pirmojo mirtis buvo netikėta. Ir „Imation“. Remčiausi šiais dviem pavyzdžiais, Kunalai. Slouną užliejo nusivylimas. Per savo karjerą jau buvo išnaudoju si visus galimus atsakymo variantus. Jos mėgstamiausias buvo man dagus: „Įdomu, bet skamba labai panašiai į ką tik mano išsakytą 17
Chandler Baker
siūlymą“, jį ištardavo saldžiausia savo pietietiška tarme. Bet šįkart tiesiog tarė: – Puiki mintis, Eimzai. Eimzas patenkintas pasitrynė rankas. – Gerai, tada visi laisvi. Jei manęs prireiks – kabineto durys visuo met atviros. Jie pakilo eiti. Slouna spragtelėjo rašiklį. Dešinės jos rankos di džiojo piršto pagalvėlė buvo nusėta tušo taškeliais. Ardė ir Greisė, sėdėjusios kartu tiesiai priešais, apsuko ratą, kad praeitų pro ją. – Užjaučiu, – pasilenkusi ir lėtai purtydama galvą sušnabždėjo Ardė. Greisė suspaudė lūpas ir spustelėjo Slounai ranką. Slouna paste bėjo ant Greisės šilkinės palaidinės drėgną dėmę, kurios – ji galėjo nė nemirktelėjusi pasakyti – bus nebeįmanoma išvalyti. Maitinant kūdikį vilkėti šilką beviltiška. Reikėjo perspėti Greisę. – Katerina, – Eimzas iškėlęs pirštą kreipėsi į naujokę, vis dar stovi niavusią visiems skirstantis. – Luktelėk valandėlę. Man reikia paimti nuo savo darbo stalo pranešimo juodraštį Slounai. – Jis pažvelgė į Slouną. – Tu juk ne prieš užsukti į mano kabinetą?
Kad ir ką sakė Eimzas, jo kabineto durys būdavo atviros ne visada. Nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Siauru koridoriumi Slouna nu sekė įkandin dviem žingsniais ją lenkiančio Eimzo. Jis atidarė savo kabineto duris ir jie kartu įžengė į Šventovę – Eim zo nuotraukų su garsiais sportininkais galeriją. „Truviv Inc.“ – pa saulyje pirmaujantis sportinių drabužių prekės ženklas, remiantis visus žymiausius šalies sportininkus. Štai jis žaidžia golfą su Taigeriu Vudsu. Šičia sėdi ant atsarginių suolelio su traumuotu Kevinu Du ranu. O čia, tik pažvelkite, dar vienas nesurežisuotas kadras, kaip jis mėto kamuoliuką su Džastinu Verlanderiu ir jo žmona Keite Apton. Net jei Eimzas ir suprato, kad ant šios sienos įamžinti vyrai ir moterys 18
kuždesių tinklas
bičiuliaujasi su juo tik dėl to, kad didumą jų rėmimo čekių išrašo „Truviv“, jam tai buvo nė motais. Šventykla, Slounos nuomone, buvo socialiai beveik priimtinas penio nuotraukos pakaitalas. – Taigi, – tarė Eimzas apsisukęs ir atsišliejęs į stalą. Pusamžis vyras, kuriam tinka tamsiai pilki kostiumai ir pavyksta su amžiumi atrodyti vis geriau. Slouna žinojo, kad tokia yra objektyvi tiesa, bet jai pačiai jis jau nebeatrodė patrauklus. Tai tebuvo dar vienas mitas apie Eimzą, kuriuo Slouna nebetikėjo. – Dezmondo nebėra, – jis užsimerkė ir nykščių pagalvėlėmis stipriai pasitrynė akis. – Šito tikrai nesitikėjau. – Man... na, taip, man labai gaila, – Slouna leido sau paėjėti toliau nuo slenksčio. Tik dabar ji susiejo užuojautas su vadovo mirtimi. Tai siaubinga. Jis turėjo vaikų, rodos, du – abu vos vyresni už Abigailę. Ji ketino suvirškinti šią netektį vakare su savo vyru Dereku prie taurės vyno – puikiausio šardonė, kokio tik buvo šaldytuve. Prisiminė gyvy bingą ir dėmesingą Dezmondo veidą, kai šis sėdėdavo pirmoje kėdė je iš kairės prie pasitarimų stalo ir klausydavosi, kaip Slouna skaito bendrovės vadovams ketvirčio ataskaitas. – Ar atmeni, kaip jis visada vadindavo tave panele Slouna? – Eim zas sunėrė pirštus. Jis tyliai, geraširdiškai nusijuokė. – Lyg kokią pra dinukų mokytoją? Tai prisiminusi ji šyptelėjo. – Taip, o Dieve. Manęs tai visiškai neerzindavo. Iš jo lūpų. – Tu jam patikai, – Eimzas pakilo nuo stalo ir apėjęs jį ėmė barš kinti klaviatūra nepasivarginęs prisėsti. Ji palaukė keletą akimirkų, dvejodama, ar Eimzas labai užsiėmęs. – Atsiprašau, kad keičiu temą, bet kas ta moteris? – paklausė Slou na. – Jei neklystu, Katerina? Jis atidarė stalčių, iškratė porą cinamoninių saldainių ir įsimetė į burną – įprotis, atsiradęs bandant mesti rūkyti. – Katerina Bel. Supažindinsiu. Kai tiek visko vyksta, iškrito iš galvos. Sekundėlę, – jis paspaudė dar keletą klavišų ir pakėlė akis į Slouną. 19
Chandler Baker
Jai dingtelėjo, jog kartais Eimzą apima tarsi kokia selektyvi amne zija apie jų darbo bendrovėje pradžią. O kitąsyk atrodydavo, kad tai vienintelis dalykas, kurį Eimzas apie ją prisimena. Šiandien jis buvo aiškiai nusiteikęs apsimesti, kad ta praeitis neegzistuoja. – Nauja darbuotoja, – tarė. – Didžiulė korporatyvinė patirtis. Dirbs tavo skyriuje. Pamatysi, ji tikra profesionalė. Slouna pasuko glvą į Eimzo pusę, lyg būtų neišgirdusi. – Mano skyriuje? – perklausė. – Taip. – Ir tau nešovė į galvą pasitarti su manimi prieš samdant nau ją darbuotoją į mano skyrių? – Jos balsas skambėjo pernelyg spigiai. Eimzas veikiausiai ir būtų pavadinęs tai spiegimu. – Aš esu to skyriaus viceprezidentė. Jau seniai, labai seniai, Eimzas nebuvo jai ko nors panašaus iš krėtęs! Slouna vos nesprogo iš pykčio ir nepaleido vėjais daugybės mėnesių, kai tvardėsi ir nekreipė dėmesio į klaikias Eimzo nesą mones. Jis vėl pasilenkė prie kompiuterio. – O aš vyriausiasis teisininkas, – tarė. – Gal apsikeičiam gyvenimo aprašymais? Slouna jau įsivaizdavo, kaip šįvakar prieš veidrodį valydamasi dan tis vėl išgyvens šį pokalbį ir gailėsis, kad jis buvo toks. – Kur Katerinos kabinetas? – paklausė. – Pagalvojau, kad tuo galėtum pasirūpinti tu. Galiausiai, – Eimzas nušvito šypsena, kuriai neįmanoma atsispirti, o smakre atsirado duo butė, – tu juk esi „vyresnioji viceprezidentė“. – Tiesa, – Slouna giliai įkvėpė ir susidėliojo mintis. Juk jie negali palikti teisininkės, net jei Slounai jos nereikia, nežinia kiek lūkuriuo ti pasitarimų kambaryje. Ji pasidėjo bloknotą ant rankos ir pačiame veiksmų plano viršuje prirašė: „Surasti Katerinai kabinetą.“ Kokia nevykusi pirmoji darbo diena. O Katerina tokia jauna, taip gerai sudrėkinta jos oda. Į galvą lindo žodis „inženiu“, bet tai absurdiška. 20
kuždesių tinklas
Katerinai turėtų būti mažiausiai trisdešimt, vyresnė nei Slouna, kai čia įsidarbino. Slouna pasisuko eiti pamiršusi, ko čia atėjo. – Slouna, pamiršai juodraštį, – Eimzas pagaliau nusprendė atsisės ti ir rinko tekstą, kurio ji nematė, nes ekranas buvo pakreiptas žemyn. Jis linktelėjo į bloknotą ant stalo. – Pradžią apmečiau pats. Noriu permesti akimis prieš paviešinant. Slouna grįžo prie jo stalo. Ant bloknoto gulėjo išžergtos žirklės. Sidabriniai ašmenys metė ant geltonų puslapių griežtą ikso formos šešėlį. Jai trūko miego, kamavo neatplėštų sąskaitų stirtos ir pyktis. Jos pirštai pakibo virš vėsaus metalo. Kartais, stovėdama labai aukštai, Slouna bijodavo, kad ją užvaldys noras šokti ir ji nugarmės žemyn. Visos buvome patyrusios tą jausmą, staigiu rankos judesiu Slouna ar bet kuri kita iš mūsų galėjo pagriebti žirkles ir perrėžti Eimzui kaklo arteriją. Ji išsitraukė bloknotą iš po žirklių, sudrėkę nuo prakaito pirštų galiukai lipo prie puslapių. – Sugrąžinsiu jį po valandos, – tarė, o balse jau ne pirmą kartą sprunkant iš Eimzo Gareto kabineto pasigirdo nenuoširdi gaida.
21