Knygos Kur susitinka dangus ir jūra ištrauka by knygos.lt

Richard Sacker nuotr.

Tyla yra poetiška, bet dauguma nesustoja jos pasiklausyti. Žmonės tiesiog plepa, plepa, plepa, bet nieko nepasako, nes bijo išgirsti savo širdies plakimą. Bijo savo mirtingumo. BENJAMIN MYERS (Bendžaminas Majersas, g. 1976) – anglų rašytojas ir žurnalistas, 10 romanų autorius, apdovanotas prestižine Walterio Scotto premija už istorinę grožinę literatūrą. Jau tapęs bestseleriu Jungtinėje Karalystėje, o The Times įtrauktas į geriausių 2019 m. istorinių romanų sąrašą, „Kur susitinka dangus ir jūra“ – pirmasis autoriaus romanas lietuvių kalba.

Viskas prasideda Šiaurės Anglijoje lemtingą 1946-ųjų vasarą. Kol gimtajame angliakasių miestelyje dar sklando niūrūs karo atgarsiai, šešiolikmetis Robertas Epljardas nusprendžia pabėgti nuo gresiančio darbo šachtoje. Susikrovęs reikalingiausius daiktus, vaikinas leidžiasi į ilgą kelionę pėsčiomis, „kurios vienintelis tikslas – neturėti tikslo“. Jo klajonės Anglijos užmiesčiais nutrūksta sename žvejų kaimelyje, priėjus ant kalvos stovinčią vilą. Čia gyvena Dulcė Paiper, ekscentriška, žodžio kišenėje neieškanti senutė. Robertas dar nežino, kad laikas, praleistas šioje vietoje, pakreips jo gyvenimą visai kita linkme. Viloje laisvai liejasi vynas ir dialogai apie meilę, žmogiškumą, troškimus ir gyvenimo klaidas, padedantys netikėtiems draugams įžvelgti prasmę išprasmėjusiame pasaulyje. Tačiau šis namas slepia ir skausmingą patirtį, apie kurią Dulcė vis dar nepasiruošusi prabilti... „Kur susitinka dangus ir jūra“ – įtraukiantis romanas apie žmogų, kovojantį su savo lemtimi. Tai pasakojimas, padedantis ištverti didžiulius istorinius lūžius ir iš naujo atrasti laimę paprasčiausiuose, bet dažnai lengviausiai pražiūrimuose dalykuose.

Benjamin Myer s

R O M A N A S

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė

VILNIUS 2024

Benjamin MYERS THE OFFING Bloomsbury Publishing, London, 2019

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © Benjamin Myers, 2019 © Greg Heinimann, viršelio dizainas © Danguolė Žalytė-Steiblienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-770-1

Kur dingo gyvenimas? Kiekvieną rytą suvokiu, kad užduodu šitą klausimą veidrodžiui, bet atsakymo nesulaukiu. Matau tik spoksantį į mane nepažįstamą žmogų. Taigi šliurinu į virtuvę, maišau arbatą, kabinu šaukštu avižinę košę ir murmu amžiną savo šūkį – tu niekada nebūsi jaunesnis kaip dabar, – bet mano lūpose jis skamba nenuoširdžiai. Negaliu apgauti nei laiko, nei savęs. Visada būsiu senas kaip dabar ir dar senesnis. Grindų lentų dažus nutryniau, vilkdamas kojas, maudžiančias, nes sukorė bent milijoną mylių; lentos persimetusios it galeono korpusas ant kranto, pieva nepjauta, nes dienos slenka ir metų laikai trumpėja. Kelios vasaros čia, kelios ilgos tamsios žiemos ten; sėkmė, nešlovė, liga, truputis meilės, dar truputis sėkmės, ir staiga suvoki, kad žiūri ne pro tą teleskopo galą. Šiomis dienomis skauda viską, ne tik pėdas. Skauda kojas, rankas, akis. Riešai ir pirštai, visą gyvenimą daužę rašomosios mašinėlės klavišus, tvinkčioja. Be perstojo sopa sprandą, ir aš stebiuosi, kad mano kūnas taip ilgai ištvėrė –

tai šioks toks stebuklas. Kartais atrodo, kad jį laiko tik prisiminimų skaidulos ir vilties sausgyslės. Protas yra dulkių nusėstas muziejus. Bet kadaise aš buvau jaunas, labai jaunas ir žalias, ir to niekas nepakeis. Atmintis leidžia man vėl būti tokiam. Tada nežinojau, ką gali kalba. Dar nesupratau žodžių jėgos ir galios. Painūs kalbos kerai buvo svetimi kaip nepažįstamas kraštas, kurį mačiau aplinkui tą vasarą. Dabar manyje auga kažkoks klastūnas; jo šaknys įleistos giliai. Iš už kampų tiesiasi vijokliai, kad sugriebtų ir suveržtų. Aš nesipriešinu parazitams. Esu pernelyg pavargęs kovoti, todėl taikstausi su jais, sėdžiu ir tiesiog svarstau, kur dingo gyvenimas. Ir laukiu. Mano rašomasis stalas senas, o kėdė girgžda. Dukart tvirtinau sandūras ir keičiau apmušalus. Kartais sena malkomis kūrenama krosnis išspjauna dūmus į kambarį, o stoglatakiai užkimšti samanomis. Vienas langas įtrūkęs, ir man netrukus teks ieškoti meistro stogui taisyti. Remontuoti reikia visą namą, bet dabar aš tam per senas; pastatas ir baldai mane pergyvens. Tačiau sena tekstų rengyklė vis dar veikia. Ir jai, ir man dar pakanka energijos, elektra yra, o kol tai turiu, privalau kai kuo pasidalyti. Dabar sėdžiu čia prie atdaro lango, silpnas vėjelis atpučia paukščių giesmelių glissando ir paskutinės artėjančios vasaros kvapus, ir aš kabinuosi į poeziją taip, kaip kabinuosi į gyvenimą.

I Man prieš akis atsivėrė didžiulė įlanka, prieš šimtus tūkstančių metų išgraužta girgždančių ledynų ir sruvenančio vandens. Prisiartinau prie jos iš šiaurės ir išvydau milžinišką pusapskritę aikštę su vienkiemiais ir kaimeliais, žemė it piltuvas leidosi žemyn nuo violetinių viržynių, po kuriomis iki pat mainančios spalvas jūros driekėsi laukai, o plyšyje virš vandens pavojingai kūpsojo pulkelis susiglaudusių namukų. Tarp jų ir jūros – siauras žėrinčio smėlio ruožas. Bronzinė juosta. Namai kaip pakliuvo spietėsi virš slūgstančio potvynio ant stataus biraus purios žemės ir drėgno molio skardžio, kurį lėtai ardė sūrūs purslai ir sūkuriuojantis rūkas. Namai priminė į krantą išmestus jūreivius, kurių laivą sudaužė begalinės audros. Pats laikas daužė šį pajūrio kampelį, iš naujo kurdamas salą netikrumo amžiuje. Pagalvojau, kad jūra skirta priminti apie baigtinį kietojo kūno egzistavimą ir vieninteles tikras ribas, kurios yra ne apkasai, slėptuvės ir kontrolės postai, o uolos, jūra ir dangus.

Sustojau čia prisipilti į gertuvę vandens iš pakelės šaltinio, srūvančio į akmeninį lovį, jausdamasis taip, tarsi būčiau atklydęs į paveikslą. Saulė buvo žvilgiai šviesus mirgaus baltumo skritulys virš plonu dažų sluoksniu užtepto kraštovaizdžio, ir aš supratau, ko gero, pirmą kartą, kas skatina žmones griebtis teptuko ar kurti eilėraščius: troškimas įamžinti pojūtį, nuo kurio smarkiau suplakė širdis, dabarties akimirką, kai tau nuo vaizdo grožio užgniaužia kvapą, juo labiau kad nieko panašaus nesitikėjai. Menas yra bandymas išsaugoti gintarinį akimirkos švytėjimą. Gaivus vanduo nutekėjo gerkle it šilko virvelės ir trumpam atšaldė skrandį ten telkdamasis. Vanduo pats skaniausias ką tik pasemtas iš žemės ir išgertas iš metalinio indo: tiek kaušas, tiek samtis, tiek snapelis, regis, įkvepia jam gyvybės. Atsigėriau dar, paskui pakišau rieškučias ir laikiau, srovelė teškėjo į rausvus delnus, užsipyliau vandens ant kaktos, veido ir kaklo. Vėl prisipildžiau gertuvę ir nuėjau. z

Neseniai buvo karas, ir nors jis pasibaigė, tebesiautėjo vyrams ir moterims, kurie parsinešė jį namo. Jis gyveno jų akyse ar slėgė jų pečius it krauju permirkęs apsiaustas. Jis pražydo jų širdyse, juoda gėlė, kuri įsišaknijo ir niekada nebus išrauta. Sėklos buvo pernelyg nuodingos, pernelyg giliai pasėtos, todėl prisiminimai liks pragaištingi amžinai.

Karas truko daug ilgiau negu mūšiai, kurie baigėsi, ir pasauliui atrodė, kad jis visas skylėtas. Man jis atrodė randuotas, sudaužytas į šipulius, praradęs prasmę galingųjų valia. Visa buvo suskaldyta, visa sudeginta. Aš buvau per jaunas, kad tapčiau didvyriu, ir per senas, kad išvengčiau kronikų kadrų ar ilgų tamsių šešėlių, kuriuos kariai grįždami vilko įkandin tarsi tuščius karstus. Nes iš tikrųjų niekas niekada nelaimi karo: tiesiog vieni pralaimi ne taip triuškinamai, kaip kiti. Aš buvau vaikas, kai karas prasidėjo, ir jaunuolis, kai baigėsi, jam įkandin driekėsi regimos netektys, tarsi didžiulis sunkus debesis kybančios virš salos, ir to negalėjo pakeisti nei baisybė raudonų-baltų-mėlynų vėliavų, nei medaliai, prisegti prie kūkčiojančių nežuvusiųjų krūtinių. Nereikia besąlygiškai tikėti istorijos knygomis: Sąjungininkų pergalės skonis nebuvo saldus, o vėlesnės žiemos buvo tokios pat speiguotos ir negailestingos kaip visada. Nes, nors gamtai beveik nerūpi žmonių beprotybė, net baltas ką tik iškritęs sniegas atrodo nešvarus tiems, kurie matė pirmąją filmuotą medžiagą su spygliuotomis vielomis ir suniokotais kūnais. Tačiau jaunimo akimis karas buvo abstrakcija, nutolęs ir jau dylantis prisiminimas. Tai buvo ne mūsų karas. Jis nesugriaus mūsų gyvenimų, dar jiems neprasidėjus. Priešingai, man jis pažadino norą ieškoti nuotykių, aistrą nukeliauti toliau nei gatvės galas, kur grindinio plokštės pagaliau tampa laukais ir, apgaubta pirmos šiltos artėjančio sužaliavimo meto miglos, nusidriekia į tolį pramoninė Šiau-

rės Anglija, patyrinėti, kas glūdi už šio mirguliuojančio miražo, pavertusio horizontą banguojančiu žydinčios žalumos vandenynu. Aš buvau laisvas alkanas šešiolikmetis. Alkanas, nes mums visiems trūko maisto – trūko daug metų, – tačiau alkau ne tik valgomų dalykų. Tiems, kurie apdovanoti gyvenimo geismu, atrodė, kad ši akimirka yra brangus tuščias indas, laukiantis, kol bus pripildytas patirties. Dabar laikas buvo vertingesnis; tai vienintelis dalykas, kurio turėjome per akis, nors karas mus išmokė, kad laiko ištekliai irgi riboti ir jį leisti neišmintingai ar švaistyti – nuodėmė, ne mažesnė už kitas. Mes buvome jauni vaikinai ir merginos ir dabar gyvenome už tuos, kurie krito mūšio laukuose svečiose šalyse, buvo pašauti skrydyje kaip škotinė žvyrė rugpjūčio dvyliktąją, prasidėjus medžioklės sezonui, ar palaidoti masinėse kapavietėse – šių vargšų jau net ne lavonai, o tik jų liekanos. Gyvenimas buvo šalia, pasiruošęs, laukė, kol bus godžiai prarytas. Sušlamštas, nugurktas. Mano juslės buvo sudirgintos ir nepasotinamos, ir aš privalėjau apsiryti už save ir visus tokius kaip aš, kurie mirė, šaukdamiesi motinos arba grimzdami į krešintį savo esybės klaną. Tačiau labiau už viską mane viliojo gamta, ir aš ketinau pasinerti į jos pasaulį. Iš knygų žinojau, kad Šiaurė – labai įvairus dykviečių ir miškų, viržynių ir kalvų, slėnių ir klonių kraštas, pilnas augalų ir gyvūnų, laukiančių, kol juos išvys mano plačios klaidžiojančios akys. Namie visas galimybes buvau išnaudojęs. Buvau stropiai

surašęs visus pastebėtus praskrendančius paukščius, ir migruojančius, ir ne. Turėjau kuklų kaulų ir kaukolių rinkinį, kurį, stropiai nupjaustęs ir nugrandęs nuo jų mėsą, laikiau arbatos dėžėje prie išbetonuotos anglių duobės už užpakalinių durų, nes motina neleido man jų neštis į vidų. Aš žvejojau, medžiojau su šeškais, gaudžiau žiurkes ir spendžiau spąstus, o kartą neatsispyriau pagundai ir išėmiau kiaušinį iš perinčio kranklio lizdo ant stačios uolos, nors netrukus pasibjaurėjau gyvūnų žudymu dėl pramogos, medžiokle dėl malonumo. Man atrodė, kad nedora jau vien trikdyti juos. Būdamas paauglys, medžiuose praleidau tiek laiko, kad man įkyrėjo tie patys vaizdai, ta pati iš anksto žinoma metų laikų kaita. Norėjau patirti, kas vyksta plačiajame pasaulyje, už angliakasių kaimelio, įsikūrusio švelniai banguojančiuose laukuose tarp miesto ir jūros. Norėjau stebėtis. Tik vienas tyruose imdavau miglotai suvokti savo tikrąją esybę; visur kitur laiką atimdavo triukšmingi žaidimai ir pamokos, ruoša ir įprastos pramogos. z

Nekantraudamas iškeliavau pavasarį, pasikabinęs per pečius kuprinę su būtiniausiais daiktais kelionei, kurios vienintelis tikslas – neturėti tikslo: miegmaišiu, antklode, neperšlampama paklode, drabužių pamaina. Du žygio prikaistuviai, puodelis, gertuvė, šakutė, šaukštas ir lėkštė. Kastuvėlis savo reikalui. Be žemėlapio. Skustuvo man irgi nereikėjo.

Dar nešiausi bloknotą, rašiklį, gabalėlį muilo, dantų šepetuką, degtukų ir dambrelį, kurį man padovanojo senelis, sykiu duodamas išmintingą patarimą: jei moki groti kokiu nors muzikos instrumentu, tai visada gali prasimanyti pinigų, nes anglai – tauta, vertinanti pastangas labiau už talentą ir mananti, kad pakanka bandyti, ir nors aš dar nemokėjau groti šiuo keistu klaikiai skambančiu instrumentu, tikrai ketinau išmokti. Įsivaizdavau, kad, žingsniuodamas keliais ir takeliais, turėsiu marias laiko ir bent kelias naktis, kurių vienišą tylą tikrai papuoš truputis muzikos, net nedarnios ir nemeistriškai atliekamos. Išvykimo rytą mama užsispyrė ir įbruko man į kuprinę ryšulėlį – kelis storus kumpio bryzus, sūrį, obuolių ir didelį ragaišį, suvyniotus į kilpinį rankšluostėlį, kuriuo turėjau naudotis bent kartą per dieną – motina privertė duoti žodį. Oras buvo vis dar vėsokas, kai išėjau iš senovinio miesto prie upės ties aukštais bokštais puikios katedros, kuri išdidžiai stūksojo ant kyšulio. Vadovavausi lėta vandens tėkme, žingsniavau aukštupio link per miškingą tarpukalnę, o paskui toliau į didžiąją nežinomybę. z

Kol kas didžiumą jaunystės praspoksojau pro klasės langą, ilgėdamasis gyvenimo už šių sienų, trokšdamas, kad koridoriuje greičiau suskambėtų skambutis ir aš galėčiau nevaržomai lėkti per laukus.

Ir pagaliau aplinkui skleidėsi stebuklų šalis, sūkuriavo žydėjimo metas, jaukiai uldavo keršuliai ir taukšėjo geniai, kvepėjo žilės, sprigės, o iš atšlaitės už medžių – rapsai: svaigiai, raminamai it muskusas. Netrukus iš Šiaurės Afrikos grįš kregždės ir čiurliai vasaroti čia, pasaulio centre, Šiaurės Anglijoje, visų laikų žaliausiame krašte, tokiame, kad jaunuoliui nuo kvapų ir vešlios žalumos prabangos gali apsisukti galva. Palei upės krantus augo ir aitriai kvepėjo meškiniai česnakai. Eidamas skyniau diržingus lapus ir kramčiau, sodrus skonis kirpo liežuvį. Sultys klampios beveik kaip aliejus. Pasitraukiau nuo Viro upės, nes žinojau, kad, jei toliau eisiu palei ją, tai atsidursiu vakaruose, Volsingamo aukštumų slėniuose, Vestgeite ir Virhede, kalbama, kad ten upė burbuliuodama kyla iš žemės, viso labo gurguliuojantis kliuksėjimas, o paskui nieko, išskyrus mažučius kaimelius, kokį nors Kauhilą ar Kornrigsą. Ten darbo vargu ar gausiu. Vienur žingsniuodavau takais, kitur – šiltų asfaltuotų plentų pakelėmis. Užėjau apleistų karjerų, plačių bedugnių žemėje, žiojinčių ir nelygių, tarsi čia būtų ištrauktas dantis. Atsargiai pėdinau rūdijančiomis bėgių liekanomis ir alavo bei skalūno kasyklų keliukais. Praėjau pro uždarytą gipso įmonę ir proskynas, nusėtas lyno ritėmis ir apverstais vežimėliais rąstams vežioti, bet be jokių kitų žmonių paliktų ženklų. Kur tik būdavo įmanoma, eidavau per miškus ir progumas, laukus ir slėnius. Darbo susirasdavau pakeliui, sodybose ir ūkeliuose. Dažniausiai už vienetinį atlyginimą, atsitiktinių darbų vien-

kiemiuose, nes daug šeimų buvo netekusios vyrų arba sulaukusios išsekusių, palūžusių griuvenų be kai kurių kūno dalių – tarsi nebenaujų dėlionių, kurioms trūksta kibukų. Tik vienas kitas grįžo visiškai sveikas ir pajėgus gyventi toliau, tarsi niekas nebūtų pasikeitę, bet, nors daugelis tebebuvo tvirto kūno, galvoje kliukėjo ne vienam. Tokiems namams visada reikėdavo jaunų stiprių vyrukų nudirbti darbams, kurių nebepajėgė dirbti sugrįžėliai, primenantys sulaužytus žaislus, ir durys, į kurias pasibelsdavau, paprastai man mielai atsiverdavo. Viduje rasdavau tykius išlikėlius, kurie buvo matę anksčiau neįsivaizduojamų dalykų. Karas iš dalies buvo liga, gydoma tik laiko tėkmės, o daugelis nepasitaisė iki savo dienų galo. z

Lėtai, bet ryžtingai stūmiausi pirmyn link tos vietos, kur Daramas susitinka su Kambrija, o Kambrija sveikinasi su Šiaurės Jorkšyru, kur alavo ir švino gavyba tebebuvo vietos pramonės šakos arba kur kiaurus metus vėjo užpučiamuose aukštumų viržynių šlaituose ganosi avys, tie vilnoti padarai, suvaromi į aptvarus ir kerpami vasarą ir kasami iš pusnių ilgą varginančią žiemą. Gamtovaizdis skyrėsi nuo man įprasto – jis irgi buvo raižytas ir randuotas, bet šiek tiek malonesnis. Nepažįstamas naujumas svaigino. Čia net garsai buvo kitokie, tuščių viržynių platybių kuždesys nepriminė angliakasių gyvenimo žvangesio ir barškėjimo. Kraštas, kuriam svarbos teikė mitas. Tai jaudino.

Vienoje tokioje sodyboje aš pabučiavau nekalbią merginą vardu Teresa, jos skonis buvo kaip anyžių, o smalsus saldus liežuvis ragavo mano burną ištisas dešimt sekundžių, bet paskui ji apsisuko ir nubėgo, netarusi nė žodžio, ir, nors tyrinėjo mane su beveik smurtinga energija, susidomėjimą prarado taip staiga, tarsi aš būčiau pro šalį kicenantis asilas, – ir vis dėlto aš suvokiau, kad tai labai svarbus mano gyvenimo įvykis. Be abejo, namie niekas manimi nepatikės, persirengimo kambarys prie sporto salės ir taip ūžia nuo pagyrūniškų melagysčių apie nematytas merginas, pabučiuotas tolimuose užkampiuose. Tokie dalykai nutinka tik kitur, be liudininkų. O dabar aš iš tikrųjų atsidūriau niekados karalystėje, nevaržomas pažįstamų vietų ir žmonių. Deilze žemė buvo nederlinga, o sodybos toli viena nuo kitos, todėl patraukiau į pietus, pjaustydamas rąstus, prižiūrėdamas besiėriuojančias avis, nuveždamas ir atveždamas, ko reikia, skaldydamas malkas ir obliuodamas. Diena čia, diena ten, eidavau paskui saulę ir ilsėdavausi, kai ateidavo laikas ilsėtis. Pagaliau nebuvau švininio klasės žadintuvo tiksėjimo vergas: kai kuriomis dienomis jo rodyklės slinkdavo kankinamai ir, regis, piktdžiugiškai lėtai, kartą ar du man net pasivaideno, kad jos visiškai sustojo, ir ši sustingusi akimirka nusidriekė į begalybę, o bendraklasiai aplinkui nieko nenutuokė apie šį sąmokslą amžinai laikyti mus laiko spąstuose ir nelaisvėje. Dabar buvau pats sau ponas ir su kiekvienu posūkiu vis labiau vadavausi iš paauglystės išnaros.

Pavargęs apsinakvodavau seniai apleistose daržinėse, pašiūrėse ir furgonuose, o kelis kartus miegojau kaip užmuštas, įsispraudęs po siena gervuogių ir bugienių gyvatvorės, turbūt pasodintos viduramžiais, trijų metrų aukščio siena, neįveikiama it Bergen Belzeno spygliuotos vielos ritiniai. z

Kitomis naktimis, kai dangus būdavo giedras ir ūkininkai spėdavo, kad kurį laiką nelis, susirasdavau plyną lauką, iš neperšlampamos paklodės pasidarydavau savotišką palapinę ir užmigdavau aukštielninkas ant žolės, gęstančiam laužui šviečiant man į veidą, atgręžtą į mėnulį, o pabusdavau sustiręs, dažnai permirkęs iki siūlo galo, keikdamas nieko nevertas ūkininkų spėliones. Valgyti gaudavau nemokamai. Dažniausiai mitau kiaušiniais, bulvėmis ir pernykščiais obuoliais, kartais gaudavau pieno įsipilti į gertuvę, šviežio sviesto gniužulą, įvyniotą į kanapinį audinį, ar duonos papentį, taip sudžiūvusį, kad tokiais būtų buvę galima apšaudyti plytų mūrinius. Daržovių irgi gaudavau. Buvo špinatų ir lapinių burokėlių sezonas. Kartais ropę, jas grauždavau žalias, bet taip ir nepamėgau. Mėsos pasitaikydavo retai. Kartą gavau stiklainį medaus, ir paaiškėjo, kad į jį galiu mirkyti bet ką. Net ropės gabaliukas, pasmeigtas ant šakutės, tapdavo valgomas ir net skanus, jei užsimerkdavau ir triaukšdavau jį iki kartaus vidurio.

Kuo didesnis buvo nuotolis nuo visų man pažįstamų dalykų, tuo nerūpestingiau jaučiausi. Nerimas, paskutiniais mokslo metais nudiegdavęs paširdžius, pradėjo slūgti, sykiu prašviesėjo galvoje. Pirmą kartą išnirau iš gargždaus žvagaus šachtos vamzdžio šešėlio ir atsikračiau tamsiai pilkų dulkių, kurios ramiomis giedromis dienomis, regis, nusėsdavo visur, jas reikėdavo išmušti iš paklodžių ir skalbinių, džiūstančių ant virvių, ištemptų nuošaliuose skersgatviuose. Dabar aš giliai kvėpavau, jutau, kad einu žvaliau, o giedrais rytais net pamanydavau, kad galiu nesustodamas bastytis kelias dienas. Be to, jutau, kad kaulai, sąnariai, raumenys ir smegenys veikia sutartinai ir tobulai, tarsi gerai suteptos mašinos detalės, nors mane palaikė, galima sakyti, tik jaunystė ir vos pakankamai valgio. Nuo tada, kai pradėjau suprasti, ką girdžiu, neišvengiamas darbas iki mirties dulkėtoje požeminėje tamsoje tykojo tarsi vaiduoklis, nėjo iš galvos, temdė viską. Iš pradžių ši mintis mane tik gąsdino, bet pastaruoju metu ėmiau jos nekęsti ir atkakliai jai priešintis. Tėvams nė į galvą neatėjo, kad galėčiau dirbti kokį nors kitą darbą, ne šachtininko. Buvo vaikinų, su kuriais užaugau, jau dirbančių anglių kirtavietėje po dvejus trejus metus, tačiau aš taip mėgau gryną orą ir vienatvę, kad kaip tik jų viltys, jog aš dirbsiu šachtininku kaip tėvas, o prieš jį – jo tėvas, dabar vijo mane Anglijos takais. Tai buvo bandymas pabėgti ir maištauti, tačiau ryšiai su bendruomene tebebu-

vo tokie tvirti, kad aš svarsčiau čia būsiant tik trumpalaikį atokvėpį, pirmą ir paskutinį pasilinksminimą prieš siaubingą ateitį, nes prieš vėją nepapūsi. Turėjau bent pabandyti pamatyti kitokį pasaulį, kol manęs nenusavino anglys ar – dar blogiau – karas. Aplinkui įsisiūbavo pavasaris. Tomis vis šiltesnėmis savaitėmis sutikau pakeliui daug visokių žmonių: valkatų, tralerio žvejų ir kelis čigonus. Šie buvo vadinami skardininkais arba skudurininkais ir užsidirbdavo pinigų, taisydami puodus ir prikaistuvius, pindami iš žilvičių vytelių pintines, pirkdami ir parduodami. Kartą sėdėjau prie laužo su septynių asmenų šeima, ir visi kasnakt susigrūsdavo į romaus, seno, kresno arklėko traukiamą furgoną išgaubtu viršumi. Karo pasekmės iki šiol nebuvo pražūtingos taupiesiems ir išradingiesiems. Aš susidūriau su neskubančiais vėl išplaukti jūrininkais, uogautojais, neramiai laukiančiais, kol prinoks pirmosios mėlynės ir gervuogės, apynių skynėjais, laukiančiais tikros vasaros, kai galės traukti į pietus, ir žmonėmis, kurie milžiniškais teptukais, traukiamais iš didžiulių rūkstančių degutbetonio kubilų, lygino kelius; laisvas minutes leisdavau su pritrenktais ir kontūzytais, visais ligi vieno išlikėliais. Pokalbius su nepažįstamais žmonėmis lengviausia užmegzti prabilus apie orus, nes anglai – tauta, kuriai jie amžinai per karšti, per šalti, per drėgni ar per sausi. Retai išgirsi anglą sakant, kad jo šalies klimatas puikus, o žolė žalia, nes jis žino, kad kitoje grafystėje ji žalesnė. Pokalbis apie orą – tik užslėptas šifras ar mainų valiuta, sandoris kaip bū-

das pereiti prie vertingesnių dalykų, kai abi pusės išsikovoja viena kitos pasitikėjimą. Tai aš sužinojau kelionėje, nes aplinkybės ir praktiniai išgyvenimo klausimai priversdavo mane išsižioti dažniau, negu buvau pratęs namie, kur beveik visas mano bendravimas su suaugusiaisiais apsiribodavo įsakymų vykdymu, mykiant kaip jaučiui ir lalant kaip žąsiai. Pirmiausia man liežuvį atrišo vienatvė, nors netrukus sužinojau, kad vienatvės tyruose bijoti nereikia; tiesą sakant, aš dažnai ir visiškai netikėtai būdavau pakilios nuotaikos dėl triuškinamos dabartinės savo beprasmybės. Galėjau eiti bet kur, daryti bet ką. Būti bet kuo. Man kalbantis su nepažįstamaisiais, karo beveik niekas neminėdavo; ta pabaisa tebebuvo užkasta. Ją iškasti būtų nepakeliama. z

Laikui bėgant, man įkyrėjo grioviai ir miškeliai, mane paviliojo jūra, ir aš pasukau Europos link, vadovaudamasis kelio ženklais, vedančiais į pakrantę per kaimus netoli Klivlando ir rytinio Šiaurės Jorkšyro pakraščio. Skiningrouvas ir Loftusas. Stezas ir Hindervelas. Kiekviename rasdavau pakankamai darbo prasimaitinti dieną ar dvi, paskui eidavau toliau. Užsukau į Ranzvik Bėjų, Sandzendą ir galop įžengiau į Vitbio miestelį su banginio kaulų arka ir actu dvelkiančiu vėju, o priešais įlanką pamačiau seno vienuolyno griuvėsių siluetą.

Šiame pajūrio ruože aš du kartus praėjau pro lėktuvus, numuštus karo perskeltame danguje, vienas buvo juoda ugnies perkreipto metalo abstrakcija išsilydžiusiu staugiančiame ugnies kamuolyje stiklu. Antrąjį aptikau javų lauke, be sparno, bet šiaip sveikutėlį, jo nosis ilsėjosi jaunose aplinkui augančių kviečių varpose, tarsi lėktuvas būtų čia vangiai nutupdytas iškylautojų. Tačiau ant uodegos ir išlikusio sparno buvo pražūtingi siaubo imperijos ženklai, o žemė nuklota niūraus mirties skrydžio nuolaužomis, dar nesurinktomis vietos vaikinų, nesuvokiamai pražiopsojusių tokį lobį: iškraipyta propelerio mentė, kurios ilgis prilygo mano ūgiui, ir apdriskusi audinio skiautė, kurios nesiryžau pakelti. Tarsi bombonešis būtų vos prieš kelias minutes nukritęs, įvijai sukdamasis virš svetimos šalies laukų, panašių į šachmatų lentą netaisyklingais langeliais, jam įkandin būtų nusidriekę dūmai, o paskubomis besimeldžiančio lakūno, dar vienos beprotiško karo šokio aukos, būtų pakilusi pasveikinti mirtis. Dar vienas statistikos vaiduoklis. Aš ten neužsibuvau, netrukus užkopiau ant Hai Normanbio kalvos ir pažvelgiau žemyn į ganyklomis paverstus Failingtorpo šlaitus, o po jais įlanką, kurios vanduo buvo graži mozaika iš sudaužyto smaragdo ir malachito veidrodžio šukių.

Richard Sacker nuotr.