Issuu

Šioje knygoje rasite daug įdomių faktų. Sužinosite, kokie sparnuočiai laikomi protingiausiais, kokio dydžio jūrinio erelio lizdas, kuo ypatinga Aukštumalos pelkė ir ką pietums lesa skėtsakalis. Noriu nuoširdžiai padėkoti Ventės rago ornitologijos centro vadovui Vytautui Jusiui ir biologui dr. Vitui Stanevičiui už pagalbą bei patarimus, be kurių ši knyga nebūtų atsiradusi.

Kur dingo gandras Grantas?

Sveiki, mielieji! Ar jau keliavote po Baltijos jūrą su šauniaisiais ruoniukais? Šįkart kviečiu į Ventės rago ornitologinę stotį susipažinti su Lietuvoje gyvenančiais ir viešinčiais paukščiais. Susipažinsite su išmintinga šarka Pika, dėdule kikiliu Kiliu ir neklaužada liepsnele Ugne. Po Nidą pasižvalgysite su ilgauodegėmis zylėmis Zita ir Gita. Sutiksite juoduosius paukščius kormoranus, kurie pasirodys ne tokie jau ir baisūs. Prieš išskrisdami į šiltuosius kraštus žiemoti, paukščiai renkasi Ventės rage, kur šeimininkauja šarka Pika, paukščių sąskrydžio sekretorė. Ji rūpinasi, kad kiekvienas paukštelis gautų dailų žiedą su užrašu „Lietuva“. Bet prieš leisdamiesi į tolimą kelionę sparnuočiai būtinai turi išgirsti garbės pirmininko ir Lietuvos nacionalinio paukščio gandro Granto iškilmingą kalbą. Visi nekantrauja, tik štai antra diena jo niekur nematyti. Šarka su draugais pradeda paieškas. Kur dingo gandras? Gal užsibuvo Nidoje? O gal svečiuojasi pas bičiulį filosofą garnį Filą? Ar pavyks susigrąžinti gandrą ir išgirsti jo ilgai rengtą kalbą?

GINA VILIŪNĖ

Nauja „Smiltės ir Vėjaus kelionės po Baltijos jūrą“ autorės knyga vaikams apie Lietuvos paukščius.

GINA VILIŪNĖ

Kur dingo gandras

Grantas? P A U K Š Č I Ų N U OT Y K I A I V E NT Ė S R A G E

g ina viliūn ė I l i u s t r a v o U RT Ė K R A N I A U S K A IT Ė ISBN 978-609-466-542-4

9 786094 665424

GINA VILIŪNĖ

Kur dingo gandras

Grantas? P A U K Š Č I Ų N U OT Y K I A I V E NT Ė S R A G E

I l i u s t r a v o U RT Ė K R A N I A U S K A IT Ė

V ILNIU S

2021

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Turinys Šarka Pika – paukščių sąskrydžio sekretorė .............. 7 Kur skrenda gandrai .....................................................17 Kas gyvena šokančioje pušyje? ..................................31 Draugiški plėšikai .........................................................40 Varna nori būti nacionaliniu paukščiu .....................51 Kas gyvena didžiojoje tujoje? ....................................65 Kaimo ir miesto kregždės ...........................................75 Miesto parko gyventojai .............................................85 Garnio Filo filosofija ....................................................96 Pavojai vandenyje ir ore ........................................... 110 Nuotykiai pelkėje ...................................................... 121 Paukščiai kalbasi apie žmones ................................ 129 Gandro Granto bėdos .............................................. 138 Iškilminga gandro Granto kalba ............................. 149

SŠarka Pika - – pauksciu saskrydzio sekretore

Rugsėjui baigiantis ruduo kaip reikiant įsismarkavo ir ėmėsi dažyti pamario medžius ryškiomis spalvo�mis. Šermukšniai sprogte sprogo nuo uogų raudonio, beržai pamažu dabinosi auksu, raudonavo klevai, tik jo didenybė ąžuolas marių pakrantėje dar stovėjo išdidžiai žaliuodamas. Pro išsidraikiusius pilkus debesėlius švysčiojo saulės spinduliai, bet dangų virš Ventės rago užstojo klegantys, sūkuriuojantys paukščių debesys. Tai būriai kregždžių, kikilių, liepsnelių, zylių ir kitų paukščių ruošėsi tolimam skrydžiui, suko ratus ir tūpė pailsėti

patogioje vietoje, Ventės rage – siaurame iškyšulyje, apsuptame vandens. Čia buvo visko, ko reikia: nen�drėmis apžėlusių pakrančių vandens paukščiams, tan�kių krūmynų ir vešlių medžių mėgstantiems pasislėp�ti tarp šakų, o pusiasalio viduryje driekėsi plati pieva tiems, kurie mėgsta tūpti ant žemės ir susirasti žolėje kokį vabaliuką vakarienei. Ventės rage vyko kasmetinis paukščių sąskrydis. Jame norėjo dalyvauti ir maži, ir dideli sparnuočiai, todėl šios dienos šarkai Pikai buvo tikras darbymetis. Gražus, juodos ir baltos spalvos paukštis buvo matomas iš tolo – galvos ir nugaros plunksnos juodos, saulėje spindinčios žaliu atspalviu, o pilvas ir sparnų galai švietė akinamu baltumu. Nesupainiosi jos su jokiu kitu paukščiu, atskirsi iš tolo. Jau daugiau kaip dešimtmetį šarka Pika buvo paukščių sąskrydžio sekretorė, be jos pagalbos neapsieidavo joks didesnis sparnuotas būrys. Reikėjo išmokyti savanorius, prižiūrėti pirmamečius, duoti nurodymus atstovams, organizuoti iškilmingas palydas, kuriose kalbą sakydavo Ventės rago garbės pirmininkas gandras Grantas. Grantas buvo Ventės rago senbuvis, tarsi koks simbolis, ir visada pasitikdavo sąskrydžio dalyvius

tupėdamas ant namo stogo ir kalendamas snapu. Tiesa, organizaciniuose reikaluose iš jo buvo maža naudos. Mat Grantas buvo pagyvenęs gandras, skaičiavo antro dešimtmečio pabaigą, be to, ir šiaip lėtokas. Kol ką prisiruošdavo padaryti, šarka Pika jau ir savus, ir Granto reikalus būdavo sutvarkiusi. Vikrumo ir spar�tos jai buvo galima pavydėti. Todėl ilgainiui įsivyravo nerašytas susitarimas, kad Grantas netrukdo šarkai Pikai, tupi kur nors aukštai, šviečia raudonu snapu, o atėjus laikui sakyti iškilmingą kalbą, oriai prisistato. Kalbos Grantui sekėsi puikiai, mat gandras buvo matęs pasaulio, sukaupęs išminties ir turėjo ką paukščiams pasakyti. Šiandien Granto nebuvo matyti nei lizde, nei ant stogo kraigo. Pika kartkartėmis vis pasidairydavo, pagalvodavo, kur kaukai tą gandrą nešioja, bet įpuolusi į rūpesčius greitai pamiršdavo. Iškilminga kalba numatyta po dviejų dienų, atsiras tas gandras, kurgi dėsis. Svarbiausias Pikos darbas buvo iš paukščių būrio išrinkti savanorius – sumaniausius, veikliausius, greičiausius. Juos šarka greitai pamokydavo, ir tuomet jau savanoriai kreipdavo gentainių būrius teisinga linkme, į ornitologinės stoties tinklus.

– Žemyn! Kairėn! Neišsisklaidyt! Iki galo ir į de�šinę!.. – skambėjo įsakmūs savanorių balsai. Ne juokas kelis šimtus ar tūkstantį paukščių suginti į plevėsuojančio tinklo labirintą. Pirmamečiai baugščiai dairydavosi ir klausdavo: „Ar skaudės?“ Į tai šarka atsakydavo trumpu „Ne“ ir į kalbas nesileisdavo. Juk jeigu reikia, tai reikia. Žieduoti paukščius prieš skrydį buvo privaloma procedūra: taip buvo tvarkomi dokumentai, gaunamas ženklas ir įgaliojimai. Žiedas ant paukščio kojos buvo lengvas ir gražiai spindintis, su užrašu ZOOL. MUS. KAUNAS LITHUANIA, skirtingo dydžio, nelygu koja. Zylėms visai mažutėlis, o gulbėms ir žąsims – gerokai didesnis. Žinoma, nė trupu�čio neskauda jį dedant, ir Pika negaišo laiko aiškinti, tegul patys įsitikina. Kol vieni būriai klegėdami skrido į ornitologinės stoties tinklus, kiti lūkuriavo netoliese, sutūpę medžiuose, nendrynuose, ant stogų. Jiems irgi ateis eilė. Šarka Pika vos spėjo dairytis, dėtis galvon, kas kur laukia, kiek kokių paukščių atskrido. Čia pat krykštavo iš džiaugsmo jau sužieduoti plunksnuočiai, gyrėsi, rodė vieni kitiems naujus žiedus. Besiplūkiant nepastebimai atėjo vakaras, Pika ga-

lėjo atsipūsti. Atrodo, diena praėjo sklandžiai, paukščiai susirado patogias vietas nakvoti. Sumosavusi baltai kraštuotais juodais sparnais, Pika nuskrido apsidairyti į senąjį švyturį. Iš raudonų plytų sumūrytas bokštas stovi pačiame Ventės rago smaigalyje jau 160 metų. Kadaise mariose plaukiojo daug laivų ir žibintas bokšto viršūnėje rodydavo laivams kelią, tamsoje švysčiodamas ryškia šviesele. Todėl jis ir vadinamas švyturiu. Dabar visi laivai turi įvairiausių prietaisų ir švyturių jiems nebereikia. Nebent kokiam rūke pasiklydusiam valtininkui ar pėsčiomis per ledą žygiuojančiam žvejui žiemą gali pagelbėti. Pats senolis švyturys visai nesijautė nereikalingas, oriai stypsojo tarp dviejų vandenų, iškėlęs žibinto galvą, ir griūti neketino. Šarka Pika mėgo ant švyturio viršūnės nutūpti vakarais, kai tolumoje, už marių ir siauros smėlio juostos, vadinamos Neringa, leidžiasi raudona saulė. Tuomet dangus nusidažo šimtais rausvų atspalvių, atsispindinčių marių vandenyje. Šįvakar saulė leidosi į tamsų debesį be jokių rausvų gaisų. Šarka nužvelgė marias ir dirstelėjo žemyn, į žmonių namą ir daržinę, ant kurios stogo buvo sukrautas gandro Granto lizdas. Jis buvo tuščias.

Tiesą sakant, Grantui lizdo nė nereikėjo, nes jau sep�tynerius metus neturėjo pačios ir jauniklių neaugino. Ventės rage jau visi pamiršo meilų mažylių gandriu�kų kalenimą. Prieš septynerius metus gandro Granto pati išskrido žiemoti į šiltuosius kraštus ir nebegrįžo.

Šarkai Pikai visada būdavo keista, kad gandrai skrenda į pietus atskirai. Sakė ji tada Grantui – skrisk kartu. Bet Grantas buvo ištikimas gandrų tradicijoms, leido pačiutei keliauti vienai, su draugėmis. O pavasarį grįždavo ankstėliau, sutvarkydavo lizdą ir laukdavo išsiilgtos žmonos. Sakydavo, kad per žiemą pasiilgus net kalenimas snapu pasitinkant švelnesnis būna. Tik štai vieną pavasarį Grantas taip ir nesulaukė savo gandrienės. Lizdas liko tuščias, nors pirmus metus gandras jį vis taisė, puošė. Tikėjosi, kitais metais parskris. Neparskrido. Septynis pavasarius Grantas tupėjo lizde, ilgesingai žvelgdamas į dangų. Paseno belaukdamas. Buvo keletas dailių, jaunų gandryčių, besisukiojančių aplink puošnų Granto gandralizdį, tačiau veltui. Jis laukė savo pačios. Net pats nustojo į šiltuosius kraštus skraidyti, žiemodavo čia, Ventės rage, ar kur netoliese, kad, neduokdiev, nepražiopsotų grįžusios žmonos. Šarka Pika seniai suprato, kad nebėra Granto pačios, nebegrįš, tik nesakė draugui. Kam liūdinti vargšą? Ir pati Pika buvo vieniša šarka. Lizdo nesuko, jauniklių neperėjo. Kažkada, kai buvo jauna dvejų metų šarka, aplink mėgino suktis toks šarkius. Rėžė žvil�-

gantį sparną, čiulbėjo ulbėjo. Pika buvo jau beveik sutikusi imtis drauge gūžtą sukti, bet staiga gražusis šarkius dingo. Gal į plėšrūno nagus pakliuvo, o gal gražesnę šarką sutiko, kas žino? Pika tada paliūdėjo truputį ir susitaikė su lemtimi. Ėmėsi darbo Ventės rago žiedavimo stotyje ir savo gyvenimu liko visiškai patenkinta. Purptelėjusi nuo švyturio, Pika išskleidė sparnus ir lėtai apskrido ratą virš kyšulio. Vakaro prieblandoje įsivyravo ramybė. Paukščiai sutūpė, kur kuriam patogu ir nurimo. Ilgauodegių zylių būrys nakvojo pakrantės karklyne. Susiglaudusios zylės jau snaudė, šildydamos viena kitai šonus. Be to, drauge saugiau. Jei viena išgirs pavojaus garsą, purptels nuo šakos – tuoj ir visos kitos iš paskos. Tokios jau tos ilgauodegės zylės. Šarka patogiai įsitaisė ant aukšto alksnio šakos, palenkė galvą prie šono ir jau ketino nusnūsti, kai išgirdo negerą garsą. Lyg kas tykintų lapais nuklota žeme. Pramerkė akį – ogi šeškiūkštis, gyvenantis kaimyniniame miške, savo baltą snukį šiepia, lengvo grobio tikėdamasis, neatsargaus paukščiuko dairydamasis. Na jau ne! Šarka Pika to neleis! Suplasnojusi

sparnais, suklykė: „Ček-ček-ček! Pavojus!“ Šeškiūkš�tis sustingo, šmurkštelėjo po atsikišusia medžio šaknimi, tikėjosi palaukti, kol paukštis nurims. Bet ne šeškui šarką apgauti! Straktejėjusi ant šakos virš plėšrūno pakankamai aukštai, kad tas negalėtų pasiekti, šarka laidė gerklę, jos skambus čeksėjimas sklido per nurimusį mišką ir pakrantės krūmynus, perspėjo paukščius. Vienur kitur purptelėdavo būrelis prižadintų sparnuočių, perskrisdavo ant aukštesnės, saugesnės šakos. Sujudo nakvojantys žolėje ir melduose. „Ček-ček!“ – plyšavo šarka Pika tol, kol nusivy�lęs, baltą snukutį suraukęs šeškiūkštis gėdingai nu�spūdino atgal į mišką. Jau daugybę kartų šeškas sau prisiekė pačiupti tą juodmargę rėksnę, gadinančią jam medžioklę. Bet šarka Pika buvo ne šeškiūkščio nagams. Todėl jis iš pykčio tik purkštelėjo debesėlį smarvės ir išsinešdino. Šarka nurimo, vėl nutūpė miegoti. Paskui ją ir kiti paukščiai.

• Ornitologija – tai mokslas apie paukščius. Šis graikiškos kilmės žodis būtent tai ir reiškia. Paukščius stebintys ir tiriantys žmonės vadinami ornitologais. • Šarka yra varnos giminaitė, abi priklauso varninių šeimai. Tai protingiausi Lietuvos paukščiai. Šarką Lietuvoje galima sutikti ištisus metus.

Kur skrenda gandrai

Naujas rytas niekuo nesiskyrė nuo vakarykščio – Ventės ragas klegėjo tūkstančių paukščių balsais. Žmonės net suplukę segė ir segė naujai atvykusiems sparnuočiams žibančius žiedelius ant kojų. Šarka Pika spėjo visur būti, nurodyti, nukreipti, pamokyti, todėl žiedavimo procedūra vyko ganėtinai sklandžiai. Vis dėlto jos galvelėje krebždėjo nerimastingas klausimas – kur dingo gandras? Nei vakar, nei šįryt jis taip ir nepasirodė. Ištaikiusi laisvesnę akimirką, Pika nuskrido prie gandro Granto lizdo. Senas, didelis gandralizdis kėpsojo ant ūkinio pastato stogo. Net ir tuščias atrodė įspūdingai – didžiulė šakų, pagaikščių ir šakelių ku�-

peta, išklota minkštomis žolėmis, samanėlėmis ir plunksnomis. Nors Pika iš toli matė, kad gandro lizde nėra, gan�dralizdis iš tiesų nebuvo tuščias. Jo šone, plyšyje tarp dviejų didesnių šakų, sau butą buvo įsirengęs žvirblis Pilypas. Gandrui jis nuomos nemokėjo, bet šeimininkui netrukdė, sugyveno abu taikiai, kaimyniškai. Šeimininkas buvo geraširdis, žvirblį saugojo, kates ir miško kiaunes nuo lizdo vaikė. Pilypas tik džiaugėsi ir visiems savo prabangiu butu gyrėsi, nes buvo tikras pagyrūnas. Pas jį ir atskrido sunerimusi šarka. – Ei, žvirbli, – šūktelėjo nutūpusi ant lizdo krašto. – Pasirodyk, reikia pakalbėti. Iš plyšio lizdo šone kyštelėjo pasišiaušusi, ruda žvirblio galvelė baltais skruostukais. Žvirblis Pilypas markstėsi, lyg prikeltas iš miego. Šarka norėjo sugėdinti tinginį, bet nutarė negaišti laiko ir paklausė tiesiai: – Gal žinai, kur gandras? – Ne, – sučirškė žvirblis ir dingo plyšyje. – Ei, žvirbli Pilypai, tučtuojau išlįsk! – supyko šarka. – Čia ne juokai. Grantas, tavo kaimynas, prapuolė, o tu trūniji savo prabangiam bute lyg niekur nieko!

Kur dingo gandras Grantas?

GINA VILIŪNĖ

Nauja „Smiltės ir Vėjaus kelionės po Baltijos jūrą“ autorės knyga vaikams apie Lietuvos paukščius.

GINA VILIŪNĖ

Kur dingo gandras

Grantas? P A U K Š Č I Ų N U OT Y K I A I V E NT Ė S R A G E

g ina viliūn ė I l i u s t r a v o U RT Ė K R A N I A U S K A IT Ė ISBN 978-609-466-542-4

9 786094 665424