NovelÄ—s
Vilnius, 2020
Turinys
Klasika su prieskoniu 7 Viduje 19 Kūnai 33 Žmogus gali viską 45 CV 57 Deniso Lukošiaus kūryba 69 Performansas Romoje 87 Šiuolaikiniai gyvūnai 99 Niuansas 111 Laumžirgis 123 Paplūdimys 137 Netikri prisilietimai 147
Kūnai
dundesys. Nebėra jausmo, kad jį kažkas seka, gal veikiau, kad kažkas tyko priešaky. Lėtai už stiklo riedantys lėktuvai primena gyvūnus gigantiš kame terariume. Gal todėl žmonėms taip patinka juos stebėti? Didelis judantis objektas, turintis galių, kurių mes stokojame, gražus pažiūrėti, bet kupinas gyvuliškos grėsmės. Įspūdis, kurį sukelia šalia riedantis lėktuvas, teoriškai galėtų būti panašus į patirtis stebint dinozaurus, mamutus, dramblius. Dideli lėk tuvai – tingūs, apatiški. Mažesni – judrūs, manevringi ir ištroš kę nuotykių. Panašiai kaip žvėrys gamtoje, tik kad Žemėje jų nebelikę šitokių dydžių – bent jau nieko apie juos nežinome. Marijus mintį pasižymėtų juodoje užrašų knygelėje, bet tik ką sumojo ją palikęs ant stalelio šalia viešbučio lovos.
Niuansas
H
ermanas panardina pirštus į minkštus pudros mil telius. Atsainiai trinkteli sau per kaktą, tada – per skruostus, o tuo, kas liko, perbraukia gumbais nu ėjusią nosį. Į veidrodį net nepažiūri – vis tiek nepamatys ten nieko naujo, tik tą patį laiko nukramsnotą snukį. Prie durų pūpso vienas ant kito sukabinti paltai. Hermanas pasistumia taburetę, atsiremia į iškvepintą medžiagą ir tiesiog laukia, kol viskas prasidės ir baigsis. Dėdę Vanią vaidino dvidešimt pen kerius metus. Šįvakar paskutinis kartas. – Spektaklis išsikvėpė, trūksta naujų vėjų, – pasakė režisierius. – Aš gal ir senas, bet ne durnas, – Hermanas atsakė fraze, kurią kažkur girdėjo, ir pats suabejojo, ar nenusišneka, nes jei nebūtų durnas, jo nedrįstų šitaip maustyti. 111
Kūnai
– Hermanai, nenusiminkit. Bus dar tų vaidmenų, tik rai bus, pamatysit, jūs iki devyniasdešimties vaidinsite, net neabejoju. – Nenoriu aš iki devyniasdešimties vaidinti. Aš gyventi tiek nenoriu. Nebent dar mokėsiu užsirišti batus ir laikysiu šlapi mą, o šito niekas negali pažadėti. Antono Pavlovičiaus Čechovo pjesėje Vaniai – keturias dešimt septyneri. Hermanui – trisdešimčia metų daugiau. Tą patį spektaklį rodo taip ilgai, kad pasikeitė kelios aktorių kar tos. Serebriakovą iš pirmojo sąstato jau seniai suėdė kirminai. Voinickaja paliko našle ne tik pjesėje, bet ir gyvenime. – Gerbiamas režisieriau, o jūs dar prisimenate senąjį Teleginą? – Kaip jis ten – Čižys ar Čiužys? – Ne, Munščinskas. – Nežinau, gal ir prisimenu. Na, ir ką? – Tai jį irgi sudegino. Anais laikais juos užkasdavo. Dabar degina ir išpilsto į vazas. Iš kitos pusės pagalvojus, gal ir gerai? Būdavo, stimpi ant lauko su vainiku – krematoriume bent šilta. O jei jau sulauks devyniasdešimties, ateis dar kiti laikai, ką tada su juo darys? Išskaidys po ląstelę ir išdalins tiems, kam labiau rei kia? Paguldys ant konvejerio ir supresuos į vyniojamąjį po pierių? Būtų visai logiška – visi gi skundžiasi, kad šiukšlės planetoje nebetelpa. 112
NIUANSAS
Iki spektaklio – valanda. Aktoriai grimerinėje zuja. Skraido kojinės, švarkai ir beretės, o Hermanas ant savo ta buretės jau seniausiai sėdi pasiruošęs – su aptriušusia Vanios skrybėle ir kelnėmis išdilusiu užpakaliu. Planavo atiduoti kostiumininkei sulopyti, bet nebeverta. Įtempia atmintį, kad suskaičiuotų, kiek matė persirenginėjančių jelenų, nu sisukusių į tą patį grimerinės kampą – tikrai bus mažiau siai dešimt, ir visos dar gyvos. Naujausioji Jelena į kampą nebenusisuka. Jis toks senas, toks beviltiškai senas, kad aktorė nemato prasmės vaidinti susigėdusią. Ant palangės nutrenkia švarką, išsineria iš palaidinės ir jau tuoj atsisegs liemenėlę. Hermanas šypsosi. Prisimena, kaip šitoje grimerinėje visi šoko susikeitę drabužiais. Kaip kažkelintam Teleginui nu trūkusi gitaros styga pataikė tiesiai į akį ir buvo daug strio ko. Ne trupė jie buvo, o broliai ir seserys, kuriuos laikas negrįžtamai išskyrė. Gal ir gerai, kad išeina, geriau jau vis tiek nebebus, o blogiau būti gali. Prieš pat atkabindama lie menėlės kabliukus aktorė žvilgteli į jį ir nusisuka. Ne, jis dar nemiręs. Vaiskiuose prisiminimuose ant fotelio, kurio čia jau nebėra, sėdi jo mažytė moteris – jauna, paskui vyresnė, paskui žila – vienintelė jo Jelena. Hermanas nuryja seilę. Dabar labiau už viską norėtų degtinės. Tik jokiu būdu ne šaltos ir ne užsienietiškos. Paprastos drungnos lietuviškos degtinės su apypigia dešra, papjaustyta ant seno laikraščio. 113
Kūnai
– Jums viskas gerai? – klausia jaunutė Jelena. Aišku, nebe ta pati, bet tam juk ir yra vaizduotė. – Tai, kas mus gyvenime pakeičia, mažai susiję su traumos išoriniu dydžiu. Pažinojau žmogų, kurio nė kiek nepakeitė fak tas, kad avarijoje žuvo abu jo tėvai, bet amžiams sutraumavo, kai sakydamas tostą pamiršo jubiliato vardą. Arba toks akto rius. Oi, kaip jaudinosi, kad viena jo koja trumpesnė. Mata vo kas dieną, bijojo, kad dar labiau nesusitrauktų. Pusantro centimetro, ji buvo trumpesnė tik pusantro centimetro – nie kas nepastebėdavo. Bet. – Iškelia į viršų rodomąjį pirštą. – Čia svarbus vienas „bet“. Jam nė kiek nerūpėjo, kad vos dvidešimt kelerių pradėjo plikti – sykiu ir nuo pakaušio, ir nuo smilki nių, ir netgi nuo sprando. Brangioji Jelena, aš jums nemeluoju, tas žmogus atrodė taip, lyg jam kas būtų padegęs galvą. Bet nenusiskuto plikai, nenešiojo skrybėlės. Suprantate, ką noriu pasakyti? – Žinoma. O ko čia nesuprasti? – aktorė klykteli apsimutu riavusi sulamdyta pilka suknia. – O jus kas nors irgi taip pakeitė? – Ne, Jelena. Aš likau toks pats. – Mat kaip. Aktorė suirzo, kad į ją kreipėsi personažo vardu, bet Her manui vis tiek, nes jį patį visi vadina Vania. Šitas vardas po oda palindo, žmonės gal jau mano, kad jis rusas. – Aš ne rusas, – sako Jelenai. – Kad aš jums nieko ir nesakiau. – Bet, mačiau, pagalvojot. 114
NIUANSAS
Artisto du didžiausi priešai – visų pirma, jis pats, o tada – valdžia. Anksčiau aiškino, ką vaidinti, dabar aiškina, ką kada gerti. Arba važiuoja dabar, arba liks be degtinės. Hermanas pakyla nuo taburetės, bet niekas neklausia nei kur jis eina, nei ar grįš. Koridoriai tušti. Anksčiau net laisvas dienas aktoriai leisdavo teatre, šnekos aidėdavo per visą gatvę. Dabar tekini ateina, tekini išeina, į laikrodžius žiūri dažniau nei į akis. Kalbi su žmogumi, o jis – kažkur kitur. – Man nesvarbu, kur aš esu, nes jau pabuvojau visur, iš skyrus vieną vietą, – atsako į klausimą, kurio niekas neuždavė. Diena buvo giedra, o vakaras šąla. Rausvame danguje virš fabrikų burbuliuoja dūmai. Eilėse be žodžių keikiasi žmonės. Šviesoforai nespėja karpyti sulipusių automobilių – vis kuris prasprūsta pro raudoną, kitas šmurkšteli kairėn, neva nepaste bėjęs ženklo, trečias, tik per plauką nenudaužęs veidrodėlio, atsiprašinėja, mirksi. Miestas burzgia, pypsi ir žybsi. Karava nas juda lėčiau ir lėčiau, tempiasi kaip virvė, kol visiškai susto ja. Vienas po kito laukan lenda vairuotojai, eina žiūrėti, kas ten priekyje darosi. – Kas ten darosi? – Hermanas klausia jaunuolio. Jaunuolis – išsipuošęs, kostiumuotas, stypčioja prie au tomobilio ir nepaliaujamai keikiasi, košia per dantis, net spjaudosi: – Ką jos bando apgauti? Anglijos fabrikų prasčiokės, įsibru kusios į pigias sukneles, įtraukusios nuo kebabų išsipūtusius 115
Kūnai
pilvus, po manikiūru paslėpusios paplavų ištirpdytus nagus. Pirmiausiai jas išduoda eisena, bet labiausiai – burna. Pa žiūrėkit į moteries burną – suprasite, kas ji iš tiesų yra. Ne taisyklingo sąkandžio išklaipyti dantys, violetiniai liežuviai, siauros blizgančiu lūpdažiu apvestos lūpytės – kaip vėdarų žarnos. Prieina prie manęs damutė. Negali sakinio suregz ti, kažką šlebizavoja. Ir vyrui liepė pasipuošti – lyg kiaulė su kaklaraiščiu jau būtų džentelmenas. O paskui bus kaip priva loma. Ant kėdžių pakarti švarkai, nešvankūs juokai. Žinote, kaip prasideda visi geriausi anekdotai? – Hermanas gūžteli pečiais. – Geriausi anekdotai prasideda fraze: „Užkimškite vaikučiams ausis.“ Žiūrėk, dėdė po stalu, klausyk, jau kažkas verkia, jau kažkas į snukį siūlo – viskas kaip iš chrestomatijos, net pasakoti gėda. – Jaunuoli, jūs taip nesijaudinkit, praeis. Bet kas tenai darosi? – Avarija. Tik truputį kepštelėjo, bet jeigu labai skubate, geriau jau apsisukit. – O ko jūs pats neapsisukat? – Nes durna galva. Jubiliejų vesiu už pusvalandžio. Užsi velku kostiumą, jau mausiuos batus – nėra. Maniau, greitai palėksiu iki namų, bet dabar matau, kad teks atidirbti su ši tais, – kilsteli koją, apautą oranžiniu žygio batu, – bent būčiau su sportbačiais, o čia – kaip traktoristas. Bet gal net ne dėl to man pikta. Šlykštu, kad toje salėje vien fabrikinės, o aš stoviu šitam baisiam kamšty, nes jaudinuosi, kad joms batai neįtiks. 116
NIUANSAS
– Taigi čia baisu. O koja kelinta? – Ketvirta. – Tai jūs nesispjaudykite. Imkite mano batus, dar visai ne blogi, – Hermanas pasuka pėdas į šviesą. – Ne, baikit, negaliu. – Aš jūsų primygtinai prašau. Paimkite mano batus. Atsi stokite štai taip. – Hermanas ištiesia nugarą. – Ir pamatysit, kaip publika suklus, kaip gaudys kiekvieną jūsų žodį, tada ir klakatuos mažiau, nes neturės progos įsiterpti. Gal kitas jūsų nesuprastų, bet aš, patikėkit, suprantu. Batai scenoje – labai svarbus dalykas, gal net ir svarbiausias. Žmonės juokiasi, filmuoja ir fotografuoja. Ne kasdien pa matysi, kaip kažkoks senis, apsitaisęs drapanomis iš devynio liktojo amžiaus, bėgioja po gatvę tik su kojinėmis ir bando batus atiduoti. O recipientas, kostiumuotas išvaizdus vyriškis, laksto nuo senio kaip nuo piktosios dvasios. Vienas kiša batus kone į nosį, kitas traukiasi atatupstas, ir šitaip be galo. Hermanas pats nesupranta, kas jam užėjo, kodėl taip nori dykai atiduoti batus, kurie tiek metų ištikimai tarnavo. Bet širdis iš krūtinės plėšiasi, atrodo, neatiduos batų, nepadarys gero darbo – kažkas blogo atsitiks. Be to, ir duoti ne gėda – ne nauji, bet kokybiškos odos, prižiūrėti, dar prieš savaitę pakalė pas batsiuvį. – Laikys ilgiau, nei reikia, – pažadėjo batsiuvys. 117
Kūnai
– Tai kiek čia maždaug metų? Batsiuvys atsiprašė, kad tiksliai negali atsakyti, ir nemoka mai davė rudo tepalo. Hermanas nustūmė tūbelę. – Pats ir pasitepkit, jei jums reikia. Numiršta žmogus ir palieka pasaulyje daiktų, o kitas gimsta nuogas – čia didžiausia neteisybė. Sieninis laikrodis penkiasdešimt metų nenustoja ėjęs, sekcija salione – dar nuo vestuvių, knygos nugeltusios, bet skaityti galima – kam jam naujų, kai ten tas pats, tik kitais žodžiais. Vaikų Hermanas neturi. Dėl to gailėjosi tik vieną sykį, kai poliklinikos korido riuje pamatė žilą senolę be vienos rankos pirštų, nevykusiai bandančią užsisegti palto sagas. Nuo to karto prieš užtrenk damas mašinos duris, pasitikrina, ar viduje neliko kuri nors ranka – maža kas. Trijų kambarių bute, kurį už nuopelnus kultūrai kadaise skyrė valdžia, Hermanas gyvena vienas. Gerai būtų mažes nis – šildyti brangu, bet dar nesugalvojo, kur padėtų kainų skirtumą. Nesmagu numirti su pilnu stalčium pinigų – tai būtų ženklas, kad neišnaudojo visų suteiktų galimybių. Be to, senieji namai maloniai primena jo mylimą Jeleną, su kuria didžiąją dalį laiko pragyveno nei kartu, nei atskirai. Kai pasipylė gastrolės po Sąjungą, Jelenai ėmė vaidentis neištikimybė. Pradėjo jį uostyti, raustis tarp daiktų, švarkų pažastyse aptikusi svetimų plaukų, lėkdavo į teatrą aiškintis, 118
NIUANSAS
kuri čia jau ta paleistuvė. Grįžęs žmoną jis rasdavo liūdnesnę ir liūdnesnę, kol vieną sykį, parvažiavęs iš tuometinės Jugoslavi jos, ant virtuvės stalo pamatė skyrybų popierius, o miegamojo duryse – įtaisytą spyną. Jelena įsikūrė viename miegamajame, Hermanas – kitame. Valgė, prausėsi ir šiukšles nešė pagal gra fiką, kurio abu griežtai laikėsi. Virtuvė ir svetainė liko bendro naudojimo, jei užeitų svečių, bet jei ir pavykdavo ką nors pri sikviesti, antrąsyk pakartoti vizito niekas nepageidaudavo. Ši taip su Jelena jie praleido dvidešimt paskutinių jos metų, bet jų Hermanas beveik neprisimena. Jeigu kas paklausia, sako, kad su ta pačia prabuvo visą gyvenimą, o jau kuriuose kamba riuose – niekieno reikalas. Hermanas pabeldžia jaunuoliui į mašinos langą. – Imkite batus arba apsisuku ir išvažiuoju. – Tiek jau to, duokite. Tik nuo manęs atstokit. – Nėra už ką. Sėkmės jums jūsų renginiuose. Toks jausmas, kad viskas jau įvykę, o tai, kas vyksta da bar, – tik atsikartojimai. Neliko pasaulyje nė vieno mažmožio, kuris ko nors neprimintų. Kojos sušalo taip, kad nors nusi pjauk, o Hermanas šypsosi – prisimena laikus, kai keliaudavo į gastroles nešildomais autobusais. Kaip tik pasileidžia kamštis – lyg kas būtų čiaupą atsu kęs, ir jis dar spės į parduotuvę laikraščio, dešros ir butelio 119
Kūnai
degtinės. Dabar tik pagalvoja, kad prastokai apsirengęs – bet nieko, čia dar ne baisiausia gėda. Sykį vaidindamas miegantį, iš tiesų užmigo – užknarkė per visą amfiteatrą. Buvo pamiršęs ir žodžius, ir patį spektaklį pražiopsojęs. Tiesa, ne visai dėl savo kaltės: prigulė girtas draugo žiguly, o tas jį užrakino ir užmiršo. Dėl nieko Hermanui jau nebe gėda. Nei dėl gum buotos nosies, nei kad aktoriumi tapo per klaidą: „Reikia ir kitokių“, – šitaip jam pasakė, kai priėmė į aktorinį. Miestas burzgia, pypsi ir žybsi, o jis, pralėkęs pro geltoną, pirmąkart susimąsto, kad tie Ivano Petrovičiaus Voinickio žodžiai ir pa čiam tinka. – Jei būčiau gyvenęs normaliai, iš manęs galėjo išeiti Šo penhaueris, Dostojevskis... – kartoja sukiodamas vairą. Už baltos šviesos pluošto juoduoja suklususi publika. Plau čius pripildęs dulkėto salės oro Hermanas prabyla: – Miegu ne laiku, per pusryčius ir pietus valgau kažkokią egzotiką, geriu vynus... Akustika puiki, žodžiai susigeria į tamsą kaip į minkštą ak somą. Jis ne iš tų aktorių, kuriems daug kartų atliekant tą patį vaidmenį pojūčiai palieka prėski. Atvirkščiai: jaučia kiekvie ną savo žodžio virpesį, kiekvieną raumens krustelėjimą, girdi, kaip pasąmonė įsakinėja kūnui tiksliai, ne ką prasčiau negu jaunystėje. – O nuo kada Vania be batų? – kažkas šnabžda iš kulisų. – Ir dar raudonom kojinėm. 120
NIUANSAS
Kulisai Hermanui nerūpi – ausys pačios atsisako visko, kas šiuo metu nereikalinga. Jis Vania paskutinį kartą ir batai čia nieko nepakeistų. Hermanas verkia tylios Telegino gitaros fone. Rauda bal su, kaip Čechovas pjesėje nurodė. Bet kai Sonia prieina pa guosti, tai jau ne vaidyba – jis rauda iš tikrųjų. Ašarų upeliai stabteli giliose skruostų raukšlėse ir nutekėję per gyslotą kaklą pasislepia už marškinių apykaklės. Uždanga pamažu leidžia si. Nudunda aplodismentai. Susikibę už rankų aktoriai išei na nusilenkti netgi du kartus – anksčiau tai buvo retenybė, dabar – įprasta praktika. Gėlėm nešini atlekia jaunų artisčių mylimieji. Kad jį kas pasveikins, Hermanas nelaukia. Stovi scenoje basas ir prisimena jaunuolį, kuriam šiandien padova nojo batus – jei tas gražus jaunuolis būtų galėjęs, būtų pasvei kinęs, nėra abejonių. Po spektaklio jis prisėda ant savo taburetės, atremia nugarą į paltų stirtą, ir kūnas atsipalaiduoja. Į veidą porąsyk pakšteli aktorių lūpos. Sustoję ratu kolegos postringauja apie amžiny bę ir pasišventimą scenai, tiesia puokštę, saldainius ir nespal votą nuotrauką iš gastrolių po Jugoslaviją. – Praktiška dovana. Apjuosiu juodu kaspinu ir pasistatysiu šalia grabo. Aktoriai prapliumpa juoktis, nors Hermanas ir nejuokavo. – Ko jūs stebitės? Aš nuoširdžiai dėkingas! 121
Kūnai
Truputį paplepėjusi – tik tiek, kiek būtina, kad nepasirody tų nemandagi, viena artistė jau prašo pasitraukti: – Jūs prispaudėte mano paltą. Po jos ir kiti aktoriai – už paltų ir namo. Tik Jelena dar nusirenginėja nusisukusi į kampą. Hermanas klausia: – Gal norėtumėte apsikeisti drabužiais? – O kam? – Kad būtų linksmiau. – Man ir taip neliūdna. – Aš ne rusas. – Jau sakėte. Kai ketvirtį amžiaus kartos tuos pačius Čechovo žodžius, pati neprisimins, ką jau sakė, o ko – ne. – Viso gero, Hermanai, sėkmės. Hermanas atsikemša butelį degtinės, į kelnes pablizgina peilį ir taurelę. Ant stalo pakloja laikraštį ir jau pjaus dešrą, bet akis užkliūva už vienos straipsnio eilutės: „1942 m. gimimo vyras vis dar dingęs be žinios.“ – Velnias, čia veikiausiai aš.