ministerija“
Atmintis veikia kaip Vikipedijos puslapis: gali įeiti ir jį pakeisti. Bet tai gali padaryti ir kiti!
Dr. Elizabeth Loftus, psichologijos profesorė ir atminties ekspertė
Mano sūnus dingo.
Mano berniukas, mano šaknys, mano dangus.
Stoviu terasoje ir žiūriu į debesis – rytuose nusidažiusius rožine, vakaruose – oranžine spalva, tarsi negalinčius apsispręsti, kokiu apdaru pasipuošti. Saulė šįvakar leidžiasi pamažu, bet ore jau tvyro nakties gaiva.
Per kūną perbėga šiurpulys. Apsigaubiu krūtinę megztuku. Drebu ne nuo šalčio, o baimės – baimės, kuri spaudžia gerklę ir suka vidurius.
Šįryt, vos pramerkusi akis, svarsčiau, ar vasariška orų prognozė neatneš vienos tų klastingų norvegiškų birželio dienų, kai saulės spinduliai sušildo tik širdį. Galvojau apie visus vaikus, kurie tąkart susirinko į vakarėlį prie baseino mano sūnaus gimtadienio proga. Apie visus vaisius, kuriuos reikėjo supjaustyti mirkyti į šokolado fontaną; pirmąkart išbandytą cukraus vatos aparatą, apie kelių aukštų tortą, svyravusį vyno rūsyje. Akimirkai užsimerkiau, kilo išblėsęs velionio vyro šypsenos atminimas, įsivaizdavau, kaip būtume praleidę šį rytą švęsdami devintąjį sūnaus gimtadienį.
Subarška įstiklintos terasos durys.
Atsisuku. Tarpduryje stovi tėvas, jo kūnas sukaustytas nerimo, veido bruožai įšalę. Aišku, kad naujienų vis dar nėra.
– Ramona atvažiavo, – sako jis.
Atsistojusi įeinu vidun ir uždarau įstiklintas duris. Dusina tvankus virtuvės oras. Nešvarios stiklinės ir krūvos šokolado ir rausvo cukraus dryžiais išteptų lėkščių, susigrūdusios ant virtuvės stalo tarsi praėjusio gyvenimo liekanos.
Vetlės vakarėlis prie baseino pavyko puikiai. Mudu su tėvu lakstėme kaip akis išdegę, tikriausiai buvome tokie pat laimingi kaip ir vaikai, kurie, atrodė, bendravo vien džiaugsmo šūksniais ir juoko protrūkiais, žaidė
vieną žaidimą po kito, o nuotykių centre visuomet atsidurdavo milžiniški
spurgos formos plaukimo ratai ir vandens pistoletai. Kaip įprasta, Vetlė susibūrė su Eva, Heda ir Jesperu. Mes, tėvai, juos praminėme „fantastiškuoju ketvertu“, nes vaikai buvo neišskiriami nuo pat pirmųjų darželio metų.
Popietės pabaigoje vaikai susirinko svetainėje. Vetlė paprašė mano tėvo, kuris buvo policijos komisaras, parodyti tarnybinį ženklelį ir papasakoti jaudinančių istorijų. Išplėtę akis mažieji gaudė kiekvieną žodį, o tėtis pasakojo jiems apie nervus kaitinančias automobilių gaudynes ir dramatiškus areštus.
– Bet nori pasakyti... tu pats jiems uždėdavai antrankius? – paklausė
Heda, viena ranka apsikabinusi Vetlės kaklą, kita – Evos, o Jesperas, kaip dažnai nutikdavo, sėdėjo šalia manęs ant sofos.
– Taip, kartais tekdavo.
– Oho, – šypsodamasi tarė Eva, o Jesperas susijaudinęs nusijuokė, plekšnodamas Vetlei per nugarą, tarsi šis pats būtų atlikęs areštus. Svarsčiau, kas didžiavosi labiau – mano tėvas ar sūnus.
Septintą valandą vakaro, kai Viljamas Biulovas atvyko pasiimti Hedos ir Evos į kažkokią filmo premjerą miesto centre, „fantastiškasis ketvertas“ vis dar buvo sulipęs ir žaidė futbolą.
– Tu vis dar gyva, – šiltai juokėsi Viljamas. – Dvidešimt keli cukraus prisivalgę siaubūnai, klykiantys tavo sode. Oficialiai reiškiu pagarbą.
– Ačiū, – nusišypsojusi atsakiau.
– Turbūt esi išsekusi.
– Ne, ne, viskas gerai.
Jis nusijuokė.
– Kaip geriausia pasaulyje melo atpažinimo ekspertė, galėtum meluoti kiek įtikinamiau.
– Ne pirmas tai sakai.
Abu nusijuokėme.
– Kari?
Tėvo balsas.
Sumirksiu.
Vis dar stoviu priešais nešvarius indus, o į galvą grįžtančios dienos nuotrupos tarsi vaizdo klipai sukasi mintyse. Bet su kiekvienu pakartojimu jie vis labiau išsikraipo. Jau greitai šie išardyti ir savavališkai pasąmonės pergrupuoti vaizdiniai bus vieninteliai tos dienos prisiminimai.
– Eikš.
Einu koridoriumi iš paskos, tėvas atsisukęs trumpai žvilgteli į mane, o tada vėl valdingai nužingsniuoja tolyn. Tai, kad man jau gerokai per keturiasdešimt, nieko nepakeitė – aš vis dar jo vienintelė dukra, o jis – mano uola. Po Vetlės tėvo mirties tėtis tapo mano gelbėjimosi ratu ir apsauginiu tinklu, suteikusiu galimybę nesirinkti tarp sūnaus ir karjeros. Istorija pasikartojo: aš augau be mamos, o mano sūnus skinasi kelią per gyvenimą be tėvo. Tačiau Vetlei jo nebuvimas buvo tik abstraktus faktas, o „tėtis“ – tik teorinė sąvoka. Jo „senelis policijos komisaras“ viską sutvarkydavo.
Vyresnioji inspektorė Ramona Norum kalbasi su uniformuotu policininku. Pareigūnas į jos nurodymus atsako greitais, dėmesingais linktelėjimais. Baigusi pokalbį Ramona prieina prie mūsų.
Pirmą kartą su ja susitikau prieš aštuonerius metus. Susisiekiau su ja, kai per televiziją pamačiau interviu, kuriame gynybos advokatas, paklaustas apie savo kliento nekaltumą, melavo nė nemirktelėjęs. Tai, kad pasirodžiau esanti teisi, buvo vaisingo bendradarbiavimo pradžia, vėliau peraugusi į šiltą draugystę su visa Ramonos šeima – jos partnere Linėja ir dviem poromis dvynių.
Ramona motiniškai mane apkabina. Jaučiu kūnu, kaip ji išgyvena mano skausmą, kaip niekuomet, kaip kiekvienas tėvas ar motina, nenorėtų to paties patirti pati.
Atsitraukiu nuo jos, puikiai žinodama, kad pasinėrusi į jos glėbio šilumą visiškai palūšiu.
Hedai ir Evai išėjus su Viljamu, Vetlė paklausė, ar gali nueiti pas Jesperą.
– Dabar? – pažvelgiau į laikrodį. Buvo beveik pusė aštuonių.
– Prašauuu? – šokinėjo priešais mane aukštyn žemyn, tampydamas mano megztuką, o akys net žibėjo laukdamos atsakymo.
Supratau, kas vyksta: Jesperas pasikvietė mano sūnų žaisti „Fortnite“ ar, Dievas žino, kokį kitą vaizdo žaidimą, kurio niekada neleisčiau žaisti savo namuose. Jespero tėvai buvo kitokie. Pažvelgiau į sūnų ir perbraukiau pirštu per jo suprakaitavusią kaktą, nubraukdama žolės likučius, prilipusius prie jo harmoningų veido bruožų.
– Valandai, – jau tardama šiuos žodžius gailėjausi.
– Pusantros valandos? – atsakė Vetlė. – Užtruks, kol nuvažiuosiu ir grįšiu, mama, net jei važiuosiu dviračiu. Grįšiu iki devintos. Pažadu.
Nusišypsojusi pasilenkiau jį pabučiuoti. Mano sūnus kvepėjo chloru ir vasariško kremo nuo saulės aromatu.
– Gerai. Nė sekundės vėliau.
– Valio!
Po šių žodžių, kaip ir daugybę kartų prieš tai, Vetlė su Jesperu išėjo. Kai Vetlė paskambino iš Jespero namų pranešti, kad jie saugiai atvyko, išsiunčiau tėvą namo ir šiek tiek padirbėjau, atidėdama virtuvės ir sodo tvarkymą vėlesniam laikui.
Nekantriai laukiau Vetlės grįžtant.
Nors jau būtų vėlu, norėjau jį palepinti dar viena naujausio serialo, kurį žiūrėjome kartu, serija. Galų gale dar porą valandų bus jo gimtadienis.
Nebuvo neįprasta, kad sūnus vėluotų bent kelias minutes, tačiau, jam nepasirodžius, po devynių penkiolika paskambinau Anitai Bach-Hansen, Jespero mamai. Ji pasakė, kad Jesperas, kaip įprasta, palydėjo Vetlę
pusę kelio ir jau geras dvidešimt minučių buvo namie. Krūtinėje susitelkė
paralyžiuojantis nerimo kamuolys.
Tada paskambinau tėčiui, kuris tvirtino, jog tikriausiai galima logiškai paaiškinti, kodėl Vetlė dar negrįžo namo. Kartais vaikai tiesiog praranda
laiko nuovoką arba pasiklysta. Taip nutinka nuolat. Pasak jo, policija, net jei paskambintume dabar, prieš siųsdama paieškos būrį, dar kiek palauktų. Pasakiau tėčiui, kad šįkart viskas kitaip. Jaučiau tai. Vetlė žinojo, kaip svarbu būti punktualiam, o Biogdiojaus miškų kelius ir takelius pažinojo kaip savo penkis pirštus. Vis dėlto tėtis liepė man niekur neiti, jei kartais
Vetlė grįžtų, ir visada laikyti telefoną prie savęs. Nesiginčijau – mano tėvas policijoje dirbo daugiau nei pusę savo gyvenimo. Bet visas mano kūnas rėkė eiti ieškoti sūnaus.
Keista, bet tą akimirką prisiminiau Vetlės gimimą. Akušerė liepė nebestumti. Apie kaklą apsisukusi virkštelė smaugė Vetlę, o širdies ritmas sulėtėjo iki pavojingo lygio, todėl laukiau, kol mane nuveš į operacinę skubiam Cezario pjūviui. Visas mano kūnas maldavo stumti, kad pagimdyčiau sūnų, bet akušerė ragino kovoti su prigimtimi, kad jį išgelbėčiau.
Praėjo valanda, o Vetlės vis dar nebuvo. Būtent tada tėvas nusileido ir iškvietė pastiprinimą.
Praėjo dar penkiasdešimt minučių.
– Pasak Jespero, jiedu su Vetle išsiskyrė Paradisbuktoje, – sako Ramona. – Ir Jesperas nuėjo tiesiai namo. Sakė, nematė nieko slankiojant aplinkui.
Žiūriu į savo tėvą. Pirmą kartą matau, kaip byra mano uola. Jis susikūprinęs, laikysena – gynybinė, neužtikrinta. Širdis pradeda plakti taip greitai, kad nieko daugiau negirdžiu. Užuodžiu Vetlės kvapą, tarsi būčiau nosimi susmigusi į jo kaklo įdubą. Jaučiu, kaip jo drėgnos, nepaklusnios plaukų sruogos šukuojamos slysta man tarp pirštų. Jo besijuokiančios, mylinčios, švelniai provokuojančios akys.
Mano sūnus.
Mano brangus sūnus.
– Kaip jau aiškinau viršininkui... – Ramonos žvilgsnis nusisuka ir nukrypsta į mano tėvą, jos viršininką. – Kalbiname visus, kuriuos sutinkame miške, bet tokiu metu negalime tikėtis daug žmonių. Taip pat beldžiamės į netoliese esančių namų duris, tikėdamiesi, kad kas nors matė ką nors neįprasta. Pasitelkėme visas pajėgas, šukuojame mišką. Paieškas tęsime ir naktį. Kaip žinote, miškas gana didelis ir gausus takų bei takelių. Bet mums pasisekė – dar kurį laiką bus šviesu, o ir temperatūra ne per žema.
Papurtau galvą, kad nuvyčiau siaubingus, baimės tapomus vaizdus, nuo kiekvieno jų ima tiesiog pykinti.
– Greitai sureagavote, – tęsia Ramona. – Tai labai gerai. Jis negalėjo toli nueiti. – Sugniaužia mano plaštaką tarp abiejų savųjų. – Stenkis nesijaudinti, Kari, – guodžia toliau, – mes jį rasime. Rasime tavo Vetlę.
2
Praėjus kelioms minutėms po vidurnakčio, randamas Vetlės dviratis.
Jis gulėjo šlaito papėdėje, ne toliau kaip per metrą nuo fjordo, apvirtęs, susuktu priekiniu ratu, nukritusia grandine. Šalmo nerado, bet ant netoliese esančių aštrių akmenų aptiko kraujo pėdsakų, kurie rodė, kad kažkas – greičiausiai mano sūnus – pateko į nelaimingą atsitikimą. Policija ištirs kraują, kad nustatytų, ar jis sutampa.
Tai, kad nelaimingas atsitikimas, regis, įvyko taip arti kranto, priverčia mano baimę augti geometrine progresija. Ramona bando mane nuraminti, sakydama, kad aplinkui yra medžių ir šakų, kurie būtų sutrukdę jam įkristi į fjordą. Bet ji negali sustabdyti kylančios panikos. Jei ne vandenyje – tai kur, po velnių, jis yra?
Lygiai aštuntą valandą ryto suskamba mano telefonas. Namai dūzgia kaip avilys. Virš kompiuterių ir monitorių palinkę nepažįstami veidai,
fone šnypščia nepaliaujamas jų šnabždesys. Sėdžiu ant svetainės sofos, bandau kvėpuoti, atsiriboti nuo situacijos, kad išlaikyčiau ramybę. Man nesiseka. Visiškai.
Telefono ekrane parašyta „Nežinomas numeris“.
Matau nerimą Ramonos ir tėvo veiduose. Oras, rodos, tirštėja, kvėpuoti darosi sunkiau.
– Atsiliepk, – sako Ramona, jos balsas įtemptas, bet tvirtas. – Gal koks susirūpinęs kaimynas siūlo pagalbą. O gal kas iš tavo klientų?
Drebančiais pirštais perbraukiu nykščiu per ekraną. Mano „Klausau?“ nuskamba kaip atsargus šnabždesys.
– Įsijunkite TV2, – kitame laido gale nuskamba robotiškas balsas.
– Ką? – Širdis plaka taip stipriai, kad gerklėje jaučiu pulsą. – Kas čia?
– Įsijunkite TV2, – pakartoja balsas. – Jūsų sūnus pas mus.
Ryšys nutrūksta.
Sustingstu ir pirmiausia įsistebeiliju į tėvą, paskui – į Ramoną.
– Ar... ar girdėjote? – mikčioju.
Ramona sekundę raukosi, tada spragteli pirštais, kad atkreiptų kitų esančių kambaryje pareigūnų dėmesį. Įsako arčiausiai esančiam policininkui įjungti televizorių. Jam reikia tėvo pagalbos, kad rastų tinkamą kanalą.
Ekranas atrodo didesnis nei įprastai. Per TV2 šviesiaplaukė žinių vedėja, vilkinti raudoną švarkelį, baigia reportažą. Ji laukia, kol sufleris pereis prie kitos naujienos.
Tada:
– Trisdešimt aštuoni tūkstančiai žuvusiųjų. Ir jų bus dar daugiau.
Apie kieno mirtis ji kalba?
Žinių vedėja tęsia:
– Viduržemio jūroje nuskendo daugiau žmonių nei kada nors anksčiau. Mažiausiai trisdešimt aštuoni tūkstančiai. Tai beveik devyniasdešimt per savaitę, beveik trylika per dieną. Prastos valtys, kuriomis buvo
neįmanoma plaukti. Jokių skrupulų neturintys kontrabandininkai, nevertinantys gyvybės. Neviltin puolę žmonės rizikuoja viskuo...
Nesuprantu. Tas robotiškas balsas sukasi man galvoje. Kyla tulžis.
Jūsų sūnus pas mus.
Aplink mane pradeda suktis technikai. Duodami nebylūs įsakymai, į orą pakyla rankos, pirštai rodo į kažką, ko nematau. Tėvas stovi prie kavos staliuko, sukryžiavęs rankas spokso į televizorių. Prakaito lašai srūva per kaklą ir nugarą. Jaučiu ir pažastyse. Ramona pritupia šalia, uždeda rankas man ant pečių.
Žinių vedėjui prabilus apie Chose Mourinho, mano telefono ekranas vėl nušvinta.
Ir vėl – „Nežinomas numeris“.
Ramona gestu parodo, kad kelias sekundes palaukčiau, kol jos technikai prijungs programinę įrangą skambučiui įrašyti. Jai parodo nykštį į viršų. Kažkas nutildo televizorių. Kambaryje įsivyrauja nepakeliama tyla, kurią pertraukia tik mano telefono skambėjimo ritmas.
Ramona atsako į skambutį; aš nepajėgiu. Ji įjungia garsiakalbį.
– Sveika, Kari, – tas pats robotiškas balsas.
Iš gerklės išsiveržia nevalingas dejavimas.
– Ir sveiki visi.
Pažvelgiu į tėtį – jis įdėmiai klauso. Kad ir kas tai būtų, jis žinojo, kad čia jau bus policija ir mano telefonas bus stebimas.
Sunkiai nuryju seiles, suteikdama balsui tvirtumo:
– Čia Kari Vos. Kur mano sūnus?
Atsakymas ateina greitai:
– Gavote elektroninį laišką.
Ryšiui nutrūkus, mano širdis kalatojasi, spengia ausyse.
Sustingusi aikteliu.
Tai iš tiesų nevyksta, kartoju sau mintyse. Mano galvoje sukasi neigimo sūkurys. Tai negali būti tikra.
– Ar turi telefone elektroninio pašto programėlę? – klausia Ramona.
Man pavyksta linktelėti. Ji vėl griebia mano telefoną ir peržiūri programėles. Po kelių akimirkų ištaria:
– Jie atsiuntė tau vaizdo įrašą.
Atsitraukia per kelis žingsnius. Suprantu, kodėl. Visas mano kūnas ima drebėti. Ji nori manęs pagailėti, jei kartais...
Užsimerkiu, vydama šalin baisiausias mintis.
Tėtis prieina ir beveik nagais įsitveria mano rankos. Vėl užsimerkiu ir purtau galvą, vydama šalin vaizdus, kurie per daug siaubingi suvokti.
– Geros naujienos! – sušunka Ramona. – Vetlei viskas gerai.
Ji grįžta pas mane ir vėl pritupia, atremdama telefoną į knygų krūvą ant kavos staliuko. Paleidžia vaizdo įrašą.
Sukūkčioju pamačiusi savo sūnų, sėdintį ant kėdės kažkokioje svetainėje, – neįmanoma numanyti jo buvimo vietos.
Jis gyvas.
Mano sūnus juda.
Kvėpuoja.
Užsidengiu burną ranka, kad nuslopinčiau besiveržiančią raudą. Jis vilki tuos pačius Zlatano Ibrahimovičiaus futbolo marškinėlius, kaip ir per savo gimtadienio šventę. Ant kairės rankos – didelis pleistras. Ant stalo priešais jį stovi stiklinė pieno.
Už jo, ant sienos, televizoriaus ekrane TV2 žinių vedėja praneša žiūrovams, kad trisdešimt aštuoni tūkstančiai žmonių žuvo bandydami perplaukti Viduržemio jūrą.
– Dieve mano, – ištaria tėtis.
Vaizdo įrašas trunka šešias sekundes.
Ramona paleidžia jį keturis kartus iš eilės. Penktą kartą peržiūrą nutraukia kitas skambutis. Ir vėl ekrane užrašas – „Nežinomas numeris“.
Šįkart atsiliepiu iš karto, nelaukdama Ramonos leidimo.
– Ko norite? – išrėžiu tvirtu balsu, kuriame girdėti augantis pyktis.
– Penkių milijonų Norvegijos kronų, – atsako robotiškas balsas. –
Nurodymai bus.
3
Praėjus dviem dienoms, tyla varo mane iš proto.
Ramona peržiūrėjo visas policijos bylas, į kurias buvau įsitraukusi per pastaruosius aštuonerius metus, ieškojo žmonių, kurie iš keršto ar dėl kitų priežasčių galėtų turėti motyvų man pakenkti, tačiau nerado jokių galimų įtariamųjų. Mano tėvas, būdamas Oslo policijos viršininkas, žinoma, būtų akivaizdus kandidatas, jei kokie negailestingi nusikaltėliai siektų atpildo. Bet šie žmonės – ar šis vaikinas – nori pinigų, tik dėl kažkokios priežasties savo aukomis pasirinko mane – Vetlę, mus.
Praėjo dvi valandos ir penkiasdešimt septynios minutės, kai pagal pagrobėjo nurodymus pervedėme penkis milijonus Norvegijos kronų į kriptovaliutos sąskaitą. Man teko įkeisti namą, o mano tėvui pavyko gauti dar vieną paskolą savo namui. Neturėjome daug laiko, bet pavyko.
Nuo to laiko negirdėjome nė žodžio. Jokių skambučių, jokių žinučių. Jokių elektroninių laiškų. Nieko.
Ramona ir jos komanda visą parą neatitraukia akių nuo ekranų. Nenoriu girdėti jokių smulkmenų apie tai, ką jie daro. Man nerūpi „pinigų pėdsakų sekimas“. Man taip pat nesvarbu, kas tas vaikinas. Noriu tik atgauti savo sūnų gyvą.
Laikas slenka nepakeliamai lėtai. Tarsi kiekviena sekundė būtų rožinio karoliukas, o kiekviena minutė – malda.
Pradėjau melstis. Dievui, kuriuo niekada netikėjau, bet jis maloningai apsireiškė tą pačią sekundę, kai iš manęs atėmė sūnų.
Mano smakras nusvyra ant krūtinės. Bandau prisiversti vėl atmerkti
akis, kad nuvyčiau siaubingus vaizdus, kurie vis lenda į akis. Išgirstu išsigandusį priešais mane prie virtuvės stalo sėdinčio tėčio klausimą:
– Ar tau viskas gerai?
Kelis kartus linkteliu, jaučiu, kad į mano protą pamažu skverbiasi nuodai, kuriuos nusipurtydama stengiuosi suvaldyti.
Staiga vienas iš policininkų sušunka:
– Jie vėl susisiekė. Turime koordinates!
Mano širdis pradeda beprotiškai plakti. Atsikeliu nuo kėdės.
– Tai... netoli nuo Ytre Enebako, – sako Ramona, įdėmiai žiūrėdama į ekraną. – Šiek tiek daugiau nei pusvalandis kelio nuo čia.
– Prie automobilių stovėjimo aikštelės, – prideda pareigūnas, rodydamas į žemėlapį. – Miške. Pagal jų nurodymus, Vetlė mūsų laukia paties pasidarytame namelyje medyje. Vaikai juos nuolat stato, – man abejingai pažvelgus priduria jis. – Pats taip darydavau.
– Gerai, – sako Ramona. – Važiuojam.
4
Ramona sėda prie vairo. Tėvas – šalia jos. Aš dėl kažkokios priežasties atsidūriau gale. Automobiliui dideliu greičiu lekiant už miesto, abiem rankomis įsikibau į rankeną virš lango.
Greitai vėl pamatysiu savo sūnų.
Tegaliu galvoti vien apie tai.
Grįšime namo, pagaminsiu jo mėgstamiausią patiekalą, o šiąnakt, jam užmigus, atsigulsiu šalia ir budėsiu, kad daugiau niekas niekada iš manęs jo neatimtų. Visą naktį nemiegosiu, stebėsiu, kaip jis kvėpuoja ir sapnuoja. Mano sūnau, sakau sau.
Mano vaike.
Aš jau pakeliui. Mes jau beveik čia. Ateinu tavęs paimti.
Neįsivaizduoju, kur esame ir kiek laiko važiuojame, bet staiga atsiduriame siaurame, medžiais apsodintame kaimo keliuke. Palydovinė navigacija liepia Ramonai sukti į kairę ir važiuoti giliau į mišką.
Po ratais traška ir lūžinėja akmenys bei šakelės. Po kelių minučių atvykstame į automobilių stovėjimo aikštelę.
– Čia kažkur turi būti takelis, – iš priekinės sėdynės sumurma tėtis. Žiūri į savo telefoną, kuriame išsisaugojo pagrobėjų pateiktas GPS koordinates. – Štai.
Ramona manevruoja automobilį į tolimąjį aikštelės galą. Sustojame ir išlipę pasileidžiame bėgti į mišką takeliu, kurį rado mano tėvas.
Beveik nejaučiu kojų.
– Neturėtų būti toli, – sako tėvas.
Laikausi vos per žingsnį nuo jo, miško paklotėje ieškau sūnaus pėdsakų.
– Vetle! – šaukiu. – Ar tu čia? Kur tu, Vetle?
Atsakymo nėra.
Judame toliau. Trokštu vien išgirsti jo balsą, paliesti jo odą. Laikyti savo glėbyje.
– Ten! – sušunka tėtis, rodydamas į netoliese esančią eglę.
Prisimerkusi pastebiu gilumoje tarp tamsių šakų, tiesiai virš mūsų galvų, kelias lentas. Bet Vetlės nematau. Gal jis surištas? Užkimšta burna? Vėl šaukiu jo vardą. Ir vėl. Viduje viskas susisuko į mazgą.
Jokio atsakymo.
Puolu per krūmus ir pradedu ropštis į medį, griebdama vieną šaką po kitos. Viršuje – tyla ir jokio judesio. Kyla panika. Ropščiuosi pirštais griebdamasi šiurkščios medžio žievės. Pagaliau pasiekiu namelį medyje. Tyla tiesiog spengia.
Staiga orą perskrodžia klyksmas.
Prireikia akimirkos, kad suprasčiau, jog tai aš klykiu.
Namelis medyje tuščias.
Mano sūnaus ten nėra. 5
Po septynerių metų
Poveikis juntamas iš karto, bet Eva Ek-Svendsen tai išgyvena kitaip nei kada galėjo įsivaizduoti ar netgi bijoti. Jokių staigių ar dramatiškų pokyčių – sienos netirpsta, grindys po kojomis nevirsta drebučiais. Spalvos lieka tos pačios, jokių psichodelinių pojūčių. Nepersikelia į kitą dimensiją, kur visos formos, balsai ir garsai maišosi, keičia vieni kitus.
Draugai, įskaitant Jesperą, pasakojo, kad tai turėjo atrodyti būtent taip. Visi žadėjo, kad bus nuostabus, beprotiškas, laukinis jausmas.
– Vienintelis dalykas, dėl kurio gailėsiesi, – kad nepabandei to anksčiau, – sakė jie.
Bet viskas lieka beveik taip pat. Vienintelis skirtumas – ir jis gana didelis – tas, kad ji staiga viską jaučia ir patiria daug stipriau. Tarsi kažkas jos pojūčiuose garso lygmenį būtų padidinęs iki šimto. Niekada nebuvo tokia laiminga. Juokiasi iš visko iš eilės. Kiekvienas užkandis ar gėrimas –lyg sprogimas burnoje. Gyvenimas tiesiog be galo gražus. Kaipgi ji to nesuprato iki šiol?
Eva taip pat jaučia gilią, šiltą meilę savo tėvams ir Hedai. Ir net Erikui – savo broliui. Jie visi tokie malonūs. Ir geri. Dieve, kokie jie geri. Eva jaučia stiprų poreikį pasakyti jiems, kaip stipriai juos myli ir vertina, kokia dėkinga, kad turi juos visus – kiekvieną iš jų – savo gyvenime.
Galbūt turėtų atsiprašyti už viską, ką per daugelį metų pasakė ir padarė. Už nedėkingą elgesį, šiurkščius žodžius, ypač skirtus broliui. Kad tai padarytų tuoj pat, siekia telefono, bet neranda. Nieko tokio. Mintyse
