Iš anglų kalbos vertė Žiedė Gintalaitė
PROLOGAS SKOTĖ
– ATSIKNISK, ŠIKNIAU!
– Pats atsiknisk!
– Pasprink šūdais!
Ak, kaip myliu Niujorką.
Nėra nieko geriau, nei stovėti užkandinėje ant kampo, laukiant savo pusryčių burito, ir stebėti, kaip tuoj įsiplieks muštynės tarp taksisto ir motoroleriu atlėkusio maisto kurjerio. Tiesiog nepakartojama.
Virpėti iš džiaugsmo verčia ne tik gatvių chaosas. Žavi ir pulsuojantis miesto ritmas rytinio piko metu.
Vasaros tvankuma – dar viena kliūtis, kurią įveikiu sparčiai ir ryžtingai žygiuodama tikslo link.
Ir tas aitrus žmonijos kvapas, tvyrantis pervargusiose centro gatvėse. Nuostabu.
Pyyyyyyp.
– Žiūrėk, kur lendi, asile!
Išsišiepusi gurkšteliu kavos.
Aš namie.
Niekas neprilygsta Niujorkui vasarą.
– Skote, tavo užsakymas! – šūkteli Vincentas, padėdamas jį ant prekystalio krašto.
– Ačiū, – padėkojusi pamoju pirštais, lyg būtume seniai nesimatę bičiuliai. – Rytoj tuo pačiu metu, seni?
Visiškai neatkreipęs į mane dėmesio, jis toliau darbuojasi: plaka kiaušinius, kepa šoninę. Nieko tokio. Dar spės mane pažinti. Ketinu čia užsukti kiekvieną rytą ir užmegzti tokį ryšį, kad priėjus prie vitrinos, nukabinėtos beigelių nuotraukomis, išgirsčiau: „Labas rytas, Skote. Kaip visada?“
O aš atsakyčiau: „Būtų puiku, Vincentai. Kaip vaikai?“
Jis mesteltų juokelį, pavyzdžiui: „Šaldytuvą tuština greičiau, nei spėju pildyti.“
Abu nusijuoktume. Aš susimokėčiau ir, atsistojusi šone, kantriai laukčiau burito. Įsikiščiau ausines, o jose užgrotų kokia nors klasika –tarkim, „The Cranberries“ daina „Dreams“.
Tobula pradžia bet kuriai Niujorke vykstančiai Noros Ephron* romantinei komedijai, kur meilė tyko už kampo.
Tik užuot nepriekaištingai surežisuoto susidūrimo prie biuro pastato – tokio, kur netyčia apsipilu kava, o jis pasilenkęs mėlynu kaklaraiščiu bando ją nuvalyti nuo mano krūtinės, – šią istoriją pakreipsiu kita linkme. Tai nebus pasakojimas apie meilę kitam žmogui.
Tai istorija apie meilę sau.
Taip jau nutinka, kai tau dvidešimt devyneri ir esi išsiskyrusi.
Šiuo metu noriu mylėti tik vieną žmogų – save. Ir nieko daugiau.
Štai aš Niujorke – mieste, kuriame po studijų visada svajojau praleisti jaunystę. Žingsniuoju betoninėmis gatvėmis, rankoje laikydama kavą, pakeliui į sav...
– Žiūrėk, kur eini, kale! – Alkūnė trenkiasi į mano puodelį – amerikano pakyla į orą ir akimirksniu šliūkšteli tiesiai ant kreminės šilkinės palaidinės.
– O Dieve, – iškošiu, atitraukdama karštą audinį nuo odos. Skubantys praeiviai tik susiraukia ir nužingsniuoja savais keliais.
* Nora Ephron (1941–2012) – amerikiečių rašytoja, scenaristė ir režisierė, žinoma dėl romantinių komedijų scenarijų ir režisūros.
Apsidairau – gal atsiras koks vyras, pasiruošęs pulti padėti, bet kai nė
vienas nesustoja, suprantu – šiandien man nesiseka.
Ką aš ten sakiau apie Niujorką?
Ai, taip... myliu jį.
Kartojau sau tai vėl ir vėl, vienoje rankoje nešdama buritą, o kita vėdindama palaidinę. Persirengsiu darbe. Mūsų įmonėje polo marškinėlių –per akis. Žinau tai, nes dauguma bendradarbių juos vilki kone kasdien.
Apmaudu, kad kavos jau nebeišgersiu. Bet tokia tikra Niujorko patirtis. Tebūnie tai krikštas. Savotiškas įšventinimas. Augau Niujorko priemiestyje, tad visada svajojau gyventi mieste – ne studentų bendrabutyje, o Aukštutiniame Istsaide. Dabar, kai vėl esu čia, niekas man nesutrukdys mėgautis šia vieta.
Niekas.
Tai mano nauja pradžia.
Persikėliau arčiau draugų, įsidarbinau „Lengvame smūgyje“ – redaguoju reklaminius tekstus ir straipsnius. Dabar gyvenu vienišės gyvenimą, bandydama susigrąžinti pasitikėjimą savimi, kurį kažkur pamečiau būdama Mato žmona.
Kava ant palaidinės gal ir nėra ideali pradžia pasitikėjimui auginti, bet tikrai ne blogiausia, kas galėjo nutikti. Netgi puiki pokalbio pradžia.
Bendra tema.
Galėsiu apie tai pasikalbėti su naujais kolegomis, nors kol kas su jais mažai turiu ką bendra.
Kaip ir sakiau – visiškai niekas nesutrukdys man mėgautis šiuo nauju gyvenimo etapu.
Skotė Prais klesti.
Ji vieniša.
Protinga, charizmatiška, žavinga.
Gyvena savo geriausią Noros Ephron įkvėptą laikotarpį – mokosi mylėti save.
Ir niekas to iš jos neatims.
Niekas.
1 SKYRIUS SKOTĖ
– SUSIRINKIMAS UŽ DEŠIMTIES MINUČIŲ, – praneša Dankanas, pabelsdamas į mano kabineto durų staktą.
– Žinau, – sumurmu, pirštais suspausdama smilkinius. Priminimo nereikia.
Dar vienas prakeiktas ketvirtadienio rytinis susirinkimas, kuriame įkyrūs plepiai mėgaujasi savo pačių balsais, nors iš tikrųjų niekas nevyksta.
Puiku.
Dirbu čia tris mėnesius, ir viskas nuolat kartojasi. Sušliaužiam į posėdžių kambarį. Bradas S. mosikuoja golfo lazda lyg karalius Artūras prie apskritojo stalo* ir pasakoja apie aštuoniolika duobučių, kurias ketina įveikti savaitgalį. Bradas F. – dar vadinamas Finkiu – ir Čadas jį kursto iš šonų kaip uoliausi gerbėjai, kone putodami iš susižavėjimo.
Taip. Bradas, Bradas ir Čadas.
Bradų ir Čado šou.
Apsidairau po biurą. Stikliniai stalai eilėmis sustatyti ant golfui žaisti skirtos dirbtinės vejos dangos. Ant stalų – sporto žvaigždžių figūrėlės, linguojančios kaskart pro šalį praeinant falui po falo.
* Karalius Artūras ir apskritasis stalas – britų legendų ciklo veikėjas, laikomas idealizuotu karaliumi; jo dvaras ir riteriai (vadinamieji Apskritojo stalo riteriai) simbolizuoja lygybę, garbę ir riteriškus idealus.
Perskaitėte teisingai... vienas po kito, chino stiliaus kelnių aptempti falai.
Trumpai tariant, dirbu tikrame „dešrelių baliuje“.
Ir ne bet kokiame, o pačiame blogiausiame.
Jaunimas juos vadina... finansų ereliais.
*Per kūną nubėga šiurpas*
Gerai, gal jie ir nėra tikri „finansų ereliai“, nes dirba golfo įmonėje, bet estetiką įvaldę nepriekaištingai.
Kasdien panyru į margą įmonės logotipais išsiuvinėtų liemenių, rusvai žalsvų chino šortų, mokasinų ir polo marškinėlių kratinį, persipynusį su ankstyvo ryto broliškais apsikabinimais ir draugiškais vienas kito patraukimais per dantį.
Kodėl tai mane erzina? Be to, kad su jais neįmanoma išbūti vienoje patalpoje, esu vienintelė moteris įmonėje – neskaitant vadovės.
O ši biure pasirodo retai, ypač dabar, kai pristato naują „Lengvo smūgio“ mini golfo aikštynų liniją.
Tačiau labiausiai man nervus tampo – iki to, kad bent kartą per savaitę tenka kvėpuoti į pravertą stalčių lyg į popierinį maišelį – tai, kad jie vedę.
Visi iki vieno.
Savaime aišku, tai nėra blogai. Tiesą sakant, problema net ne jų santuokose. Problema – aš, kuri kadaise taip pat buvo ištekėjusi.
Santuokos pradžioje tarp manęs ir buvusiojo tikrai tvyrojo meilė. Jaudulys. Aistra. Tačiau metams bėgant pradėjau matyti, kaip jo susidomėjimas manimi blėsta. Dingo noras paimti už rankos, prisiglausti, pabučiuoti prieš miegą. Meilė vis traukėsi, kol paskutiniais santuokos metais galutinai išblėso. Tą dieną jis pamiršo mano gimtadienį. Viena sėdėjau prie virtuvės stalo ir valgiau pačios nusipirkto torto gabalėlį, kol jis žaidė kompiuterinius žaidimus.
Todėl būti biure, kupiname laimingai vedusių vyrų... sunku. Primena Matą. Primena jausmą, kad manęs neužteko. Kad nebuvau verta jo dėmesio.
Be to, su kolegomis neturime nieko bendro. Nebent jiems būtų įdomu klausytis apie kramtomąją gumą, prilipusią prie mano bato pado per vienišės pasivaikščiojimą Centriniame parke savaitgalį.
Vargu ar juos sudomintų ir mano sekmadienio vakaro „mergaitiška vakarienė“ – du marinuoti agurkėliai, vienas krekeris ir puodelis obuolių tyrės, kurią šaukštais kabinau žiūrėdama „Netflix“ dokumentiką apie brolius Menendezus*.
Kartais atrodo, kad egzistuoja kažkoks santuokos kultas, o aš stoviu už jo ribų ir stebiu iš šalies. Neduok Dieve, jie sužinotų, kad esu išsiskyrusi. Jau matau, kaip susigriebia už išsiuvinėtų liemenių, o siaubas užlieja ką tik nuskustus veidus.
Skotė Prais. Vienišė. Užsidariusi kabinete. Geriau prie jos nesiartinti –dar pasigausi „išsiskyrėlės“ virusą. Retą būklę, galinčią plisti per artimą kontaktą.
– Eini? – paklausia Finkis, mostelėdamas galva posėdžių kambario link.
Mano šnervės išsiplečia.
– Aha.
– Geriau nevėluok. Šiandien bus Elison.
Mano estrogenų radaras sucypsi.
– Elison? Rimtai?
– Taip. Tikrai nenorėtum įžengti paskutinė.
Nenorėčiau.
Greitai pagriebusi užrašų knygelę ir rašiklį, pasiimu kavą ir išeinu į atvirą biuro erdvę. Per ją patraukiu posėdžių kambario link – vyrai jau renkasi. Apėjusi stalą susirandu vietą ir akimis perbėgu susirinkusiuosius. Mano vidinis redaktorius tuoj pat išrikiuoja juos po vieną.
Bradas S. – vietoj „marškinėliai“ rašo „maikė“, kad ir kiek kartų priminčiau.
* 1989 m. broliai Lyle Menendez ir Erik Menendez nužudė savo tėvus. Ši byla sulaukė didelio visuomenės dėmesio, o „Netflix“ apie ją išleido vaidybinį serialą „The Menendez Brothers“ (2024 m.).
Dankanas – niekada nepateikia šaltinių, tad vis turiu jį kvosti.
Finkis – juokingas, bet aprašydamas golfo lazdą apsiriboja žodeliais „kieta“ ir „pilka“.
Čadas – oi, tas Čadas – mūsų dizaino asas. Jo maketus tenka peržiūrėti kone su didinamuoju stiklu – net savo vardą sugeba parašyti klaidingai.
Dar yra Kailas, Benas ir Šonas – viską žinantys kvaileliai praktikantai, kurie, mano galva, čia labiau dėl nemokamų dovanėlių nei patirties.
Ir tai tik keli pavyzdžiai.
– Ką veiksi savaitgalį? – paklausia Finkis Čado, kol laukiame Elison.
– Vešiuosi Danielę į koncertą Ugnies saloje. Pati viską suplanavo. O tu?
– Vyno degustacija užmiestyje, – atsako Finkis. – Šįryt Lindsė pareiškė ketinanti prisigerti taip, kad nieko neprisimintų.
– Kas ką ketina? – paklausia Elison, įžengdama į posėdžių kambarį. Atrodo stulbinamai – ilgi šviesūs plaukai surišti į kasą, kostiumas nepriekaištingai prigludęs prie figūros.
Tai vyksta. Ramiai. Ji čia.
Jei kam nors šiame biure ir noriu padaryti įspūdį, tai tik jai.
Finkis pasitraukia į šoną.
– Mano žmona. Savaitgalį vešiuosi ją prie Pirštų ežerų į vyno degustaciją.
– Neseniai ten buvau su Sandersu, – sako ji, sėsdamasi stalo gale. Oho, kokia laikysena. Grožis ir elegancija. Pečiai atlošti, aplink – pasitikėjimo aura, reikalaujanti pagarbos. – Apsistojome labai jaukiuose svečių namuose. Cinamoninės bandelės buvo nuodėmingai gardžios.
– Ta pati vieta, kurią rekomendavau? – viltingai klausia Bradas S. – Taip, – atsako Elison. – Išbandėme tavo minėtą „įsimylėjėlių paketą“. Buvo fantastiška.
Kas tai apskritai? Spoksoti vienam į kitą ir kabinti makaronus ant ausų?
– Galvojau ten nusivežti saviškį, – įsiterpia Dankanas, akivaizdžiai stengdamasis patraukti jos dėmesį. – Gal gimtadienio proga.
– Kada jo gimtadienis? – paklausia Elison ir paėmusi kavos puodelį atsilošia kėdėje.
– Kitą mėnesį, – atsako Dankanas.
– Jei mėgsta vyną ir cinamonines bandeles, jam patiks. – Tada atsisuka į Čadą. – Kaip Danielė?
Čado kvaila mina nušvinta.
– Puikiai. Vis dar bandome pastoti. Šį savaitgalį vešiuosi ją į Ugnies
salą, kad atsipalaiduotų. Manau, ji per daug save spaudžia.
– Išmintingas sprendimas, – pritaria Elison. – Jei prireiktų papildomos pagalbos ar nestandartinio sprendimo, pažįstu nuostabią akupunktūros specialistę.
– Parašysiu jums elektroninį laišką, – mirkteli Čadas.
Mane tai erzina.
Tie mirktelėjimai. Užuominos. Tas savų ratas... Žinoma, jie visi draugiški su Elison – juk yra vedę.
Kaip ir sakiau – kultas. Prakeiktas kultas, o aš – vieniša senmergė anapus vartų. Net praktikantai vedę arba susižadėję. Jei nesigaudyčiau, pagalvočiau, kad antra pusė – privaloma sąlyga dirbti „Lengvame smūgyje“.
– Džena gamino pagal tą receptą, kurį anądien siuntei, – įsiterpia
Bradas S. – Aštrių vištienos sparnelių padažą lėto virimo puode.
– Ir kaip pavyko? – klausia Elison.
Kodėl man to recepto niekas neatsiuntė?
Man patinka aštrūs padažai.
Bradas S. nusijuokia ir papurto galvą.
– Tarkim, padažo buvo kiek per daug. – Jis pasitrina pilvą kaip koks keturiasdešimtmetis tėtis su džinsiniais šortais, „New Balance“ sportbačiais ir baltomis kojinėmis iki blauzdų. – Vėliau pilvas maištavo.
Elison susiraukia.
– Bet vis tiek suvalgei, nes esi geras vyras.
– Žinoma.
Visiškas košmaras.
Sėdžiu apsupta laimingų porų, kurios giriasi savaitgalio planais ir kalba apie antrąsias puses it šventuosius. Koks išvis tai jausmas? Net neįsivaizduoju.
O jei jau vadinsime daiktus tikraisiais vardais – mane graužia pavydas.
Beprotiškai.
Jei atvirai, tas romantiškas gyvenimas, kurį įsivaizdavau persikeldama į miestą, visai neprimena Nancy Meyers* filmų. Buto estetika panaši – jaukūs baldai su užvalkalais, žolelės ant palangės. Bet meilė sau? Nelabai.
Kaimynė už sienos nuolat primena, kad vaikštau lyg viena koja būtų trumpesnė. Jai gerokai per aštuoniasdešimt. Vietoj lazdos ji remiasi šluota, tad akivaizdu – kitų nuomonė jai nė motais.
Prieš savaitę pamačiau savo atspindį „Trader Joe’s“ parduotuvės vitrinoje ir, žinot, ką? Atrodžiau kaip pakvaišusi benamė su maišais, lesinanti balandžius – nes jie vieninteliai dar skiria dėmesio.
Buvo siaubinga.
O blogiausia nutiko prieš tris dienas. Naktį pabudau, nes ėmiau dusti nuo... savo rytinio burnos kvapo. Išpūstomis akimis gaudžiau orą ir tik tada suvokiau, kad tas tvaikas *šnabžda* sklinda nuo manęs.
Tad meilė sau... na, kol kas – ne.
– O tu, Skarlet?
Mintys nutrūksta. Pakeliu galvą – visų žvilgsniai susmigę į mane.
Ar Elison ką tik pavadino mane Skarlet?
– A... – nutęsiu. – Aš Skotė.
– Ak, atsiprašau, – taria, prispausdama delną prie krūtinės. – Nežinau, kodėl taip kreipiausi. Aišku, kad Skotė.
Įdomu, ar suklystų su Bradu Bufordu. Ar Čadu Čarlsu.
* Nancy Meyers (g. 1949) – amerikiečių kino režisierė ir scenaristė, garsėjanti romantinėmis komedijomis.
Ne. Tik su kreivakoje, vieniša balandžių dama, kurios burnos kvapas aitrus it ugnis.
– Tai ką veiksi savaitgalį? – paklausia, šypsenai žaidžiant lūpose.
Nužvelgiu stalą – barzdos, pūstos liemenės. Visi spokso laukdami atsakymo. Tikriausiai tikisi išgirsti apie jogą parke. Tą pačią, kurią teigiau lankanti, nors iš tikrųjų tuo metu tik stebiu kitus, valgydama šokoladinį kruasaną.
Jie mandagiai išklausys, bet nepasidomės detalėmis. Pokalbis greitai pasisuks kita linkme, o po susirinkimo, nuleidusi galvą, grįšiu į kabinetą taisyti jų socialinių tinklų įrašų ir straipsnių.
Bet gal šį kartą bus kitaip.
Gal pavyks įsilieti.
Elison čia pat – puiki proga padaryti įspūdį. Jei rasim bendrą temą, gal ji pagaliau pastebės ir mane.
Kas žino – gal net pasirodysiu tokia įdomi, kad svarstys paaukštinti. Pavyzdžiui, perkelti į žurnalą „Golfo galaktika“. Būtų smagu: mažiau darbo su tais socialinių tinklų rijikais, daugiau tekstų spaudai ir patirties.
O galbūt vieną dieną atsidursiu kitame leidinyje – tarkim, visų blizgių leidinių meka laikomame „Better Homes and Gardens“.
Ir tada ne tik gyvenčiau kaip kine, bet ir apie tai rašyčiau.
Sunku sugalvoti ką nors prasmingesnio.
Vadinasi, nuspręsta.
Laikas įsilieti į kolektyvą.
Nusišypsojusi savo auditorijai, sukryžiuoju kojas ir tariu:
– Šį savaitgalį su vyru apžiūrėsime antikvariatą.
Vos ištarusi žodį „vyras“, suprantu padariusi klaidą. Per veidus nuvilnija šokas, kurio tikrai nesinori matyti.
– Tavo vyras? – klausia Elison. – Nežinojau, kad esi ištekėjusi.
– Na...
– Niekas nežinojo, – įsiterpia Čadas, sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir žvilgteli it pasiruošęs mane prigauti.
– Tiesiog...
– Tu net vestuvinio žiedo nenešioji, – neatlyžta jis.
Visos akys šiame įtampos kupiname posėdžių kambaryje susminga
į mano kairę ranką.
Kaip man dabar reaguoti?
Nervingai nusišypsau, lyg niekur nieko nuleidžiu pliką ranką po stalu ir padedu ją ant drebančios kojos.
– Dėl to...
– Skote, – taria Čadas, pasilenkdamas taip, lyg būtų tėvas, prigavęs vaiką meluojant. – Mes žinome, kad tu neištekėjusi. Jei bandai pritapti, bent jau nekurk istorijų.
Koks įžūlumas!
Žinai ką, Čadai – tu net kablelio nesugebi padėti, tad gal užteks gilintis
į mano meilės reikalus.
– Ar jis sako tiesą? – paklausia Elison, suraukdama antakius. – Tu tikrai neištekėjusi?
Štai kodėl, mielieji, nereikia meluoti.
Nes visada atsiras koks nors Čadas, vaidinantis Šerloką Holmsą, pasiruošęs sugriauti tavo įvaizdį.
Turiu du pasirinkimus. Galiu gėdingai linktelėti, nuryti išdidumą ir prisipažinti, leisdama Čadui mėgautis triumfu. Pasakyti, kad troškimas pritapti buvo toks stiprus, jog susikūriau išgalvotą vyrą – kad neatrodyčiau kaip senmergė.
Arba galiu įsikasti kulnais, išlipti sausa iš balos ir tęsti melą, priversdama Čadą užspringti savo žodžiais – su kaltės garnyru ir žiupsneliu gėdos.
Pirmasis variantas – orus, rodantis charakterį.
Antrasis – tarsi šauksmas visoms pasaulio moterims: jokie bradai ir čadai mūsų nepalauš!
Manau, jau aišku, kur link suku.
Susiveržkite diržus ir pasitaisykite liemenėles, damos. Mes nepasiduodam.
Pažvelgiu Čadui tiesiai į akis.
– Ačiū, Čadai, kad atkreipei visų dėmesį į mano bežiedę ranką. –
Išsitiesiu ir pakeliu smakrą. – Neplanavau tuo dalytis, bet su vyru dabar išgyvename sudėtingą etapą. Kurį laiką gyvename atskirai, todėl ir žiedo nėra.
Cha!
Turėk, Čadai.
Še tau.
Ryk. Pasprink.
Taip, po galais – pasprink.
Kambaryje stoja tyla. Erdvę užpildo tik duslus kompiuterių ūžesys.
Tikiuosi, dabar jūs patenkinti, santuokos kulto nariai. Tikiuosi, pažvelgę į veidrodį pagalvosite, kaip siaubingai pažeminote vargšę Skotę – jai teko prieš viso dvidešimt trečio aukšto darbuotojus viešinti savo santuokos dramas vien todėl, jog Čadui būtinai reikėjo pasirodyti kietesniam, nei yra.
Žinai ką, Čadai? Tavo rankos mažos, pirštai ploni – ir visi puikiai suprantame, ką tai reiškia...
– Skote, – pertraukia Elison, patraukdama mano dėmesį. – Gal galim pasikalbėti privačiai?
Pajutus jos žvilgsnį, ant sprando pasišiaušia plaukeliai. Ji nori su manimi pasikalbėti privačiai?
Dabar jau neramu, nes viskas gali pasisukti dviem kryptimis.
Pirma – ji, kaip tikras vanagas, kiaurai perprato mano melą.
Arba antra – ketina atsiprašyti už kolegų paauglišką elgesį.
Pirmasis variantas mane mirtinai išgąsdintų. Antrasis... o šis man visai patiktų.
Netgi galėtų nuvesti Čadą į ilgą susitikimų maratoną su Žmogiškųjų išteklių skyriumi. Turėčiau dėl to jaustis kalta, bet nesijaučiu. Jis pats žaidė su ugnimi – dabar teks nudegti.
– Gal koridoriuje?
Atsikrenkščiu.
– Žinoma.
Elison pakyla ir mosteli durų link. Atsistoju, susirenku daiktus ir slapta viliuosi, kad nesklandumas baigsis laisvu pusdieniu. Manęs laukia pusė dėžutės sausainių tešlos šaldytuve ir nebaigta brolių Menendezų dokumentika. Būtų tobula, jei ši drama padovanotų dar kelias valandas vegetavimo ant sofos.
Praeidama pro Čadą vos susilaikau neiškišusi jam liežuvio, nors tai būtų pernelyg vaikiška. Palikim tokius žaidimus jam, o pačios išlaikykime orumą. Ypač jei viskas gali pasisukti ne mano naudai.
Išėjusi iš posėdžių kambario, Elison patraukia mane į šalį ir padeda ranką ant peties.
– Apgailestauju dėl tavęs ir tavo vyro.
Uf. Išvengta kulkos. Parašysiu visus įmanomus skundus. Žmogiškųjų išteklių skyrius, ruoškitės – aš ateinu.
Rimtai linkteliu.
– Ačiū. Sunku, bet stengiamės.
– Tai pagirtina. Turbūt nelengva dirbti tokioje aplinkoje.
– Būta įtampos, – prisipažįstu. Ir tai tiesa.
– Galiu drąsiai pasakyti, kad žinau, kodėl čia tiek laimingų santuokų.
Ką?
Pakeliu į ją akis.
– Mano vyras – Sandersas Martinas. Pala, ar turėčiau žinoti, kas jis toks?
– Kalbama, kad jis – prestižiškiausias porų terapeutas Šiaurės Rytuose. Sandersas užsibrėžė tikslą padėti visiems biuro darbuotojams, norintiems ir pasiruošusiems dirbti dėl savo santykių. – Ji švelniai suspaudžia mano ranką. – Kalbu apie tai su jų sutikimu. Visi labai patenkinti.
Oi ne.
Deja, nujaučiu, kur tai veda.
– Kaip šaunu, – tariu, mintyse pamažu traukdamasi ir klausydamasi moralinės pamokėlės, kodėl meluoti blogai.
– Norėčiau, kad su juo pasikalbėtum. Esu tikra, jis galėtų padėti.
Štai jis – mano kapas. Tas pats, kurį pati sau kasiau visą šį laiką.
– Suprantu, kad tai netikėta, ir nenoriu tavęs spausti, bet jaučiu, kad bandote susitaikyti. Klystu? Drąsiai sakyk, jei turėčiau nesikišti.
Taip, Elison, tikrai turėtum nesikišti. Turėtum vesti susirinkimą, o ne spręsti mano išgalvotos santuokos krizę.
Bet, žinoma, to jai nepasakysiu.
– Jaučiu, kad tau nejauku apie tai kalbėti, – taria. – Nieko tokio...
– Ne, viskas gerai. – Mane apima panika, nes jos veide matau nusivylimą. – Tiesiog nesitikėjau, kad šalia turėsiu tokį išskirtinį protą.
Išskirtinį protą? Apsiramink, mergyt.
– Labai malonu tai girdėti. Sandersas tikrai daro stebuklus. Tuoj pat jam raštelsiu.
Rimtai? Dabar – per susirinkimą?
Elison išsitraukia telefoną iš kišenės ir – taip – pradeda rašyti žinutę.
– Ar tiktų rytoj devintą ryto?
– Rytoj? – išlemenu. – Dirbsiu.
Elison mosteli ranka.
– Gali pasiimti pertrauką.
– Puiku. – Nuryju besikaupiančias seiles.
– Nuostabu, tada rytoj devintą.
– Oi, devintą... Vyreliui būti sudėtinga... – Teisingai, suverskim viską vyrui.
– Sako, galėtų ir septintą trisdešimt. Tada spėtumėte į darbus. Tau pasisekė – septintos trisdešimt jis beveik niekada nesiūlo. Septintą trisdešimt ryto? Tuo metu žmonės dar tik pilasi kavą į save ir bando prisiminti, kas jie tokie. Ir jei jis geriausias Šiaurės Rytuose, ar neturėtų turėti laukiančiųjų sąrašo? Paprastai mieste reikia laukti pusę metų ir paaukoti pirmagimį, kad gautum laiką pas specialistą, o ne paprasčiausiai susitarti žinute.
– Gal pasitikrink su vyru? – padrąsina, linktelėdama galva.
– Aha, parašysiu jam.
Laikau telefoną pakeltą taip, kad ji nematytų ekrano, ir pradedu maigyti, apsimesdama, kad rašau žinutę. Galvoje skamba: pyp pyp pyp... rašau vyrui... pyp pyp pyp... savo neegzistuojančiam vyrui.
– Ką sako? Septintą trisdešimt ar devintą? – Elison net spurda iš entuziazmo, lyg nuo šio atsakymo priklausytų jos pačios gyvenimas.
Panašu, kad kelio atgal nebėra. Per vėlu trauktis. Duobę išsikasėme –teks bandyti iš jos išlipti. Pageidautina, be išėjimo iš namų septintą ryto.
Nusišypsau Elison.
– Devintą tinka.
– Nuostabu. Iškart jį informuosiu.
Kol ji rašo vyrui, pažvelgiu į ekraną. Vietoj žinučių esu atsidariusi kortų žaidimo programėlę. Galiu pasakyti iš karto: geruoju tai nesibaigs.
– Sutarta. Atsiųsiu tau elektroninį laišką su adresu. Jis nekantrauja su jumis susitikti.
– Puiku. – Nusišypsau dirbtiniausia šypsena savo gyvenime. – Jau... nekantrauju.
Elison mosteli posėdžių kambario link.
– Grįžkim prie darbų.
Prie darbų?
Nejaugi ji mano, kad galėsiu ramiai tęsti darbą, kai ką tik sugrioviau savo gyvenimą?
Stebuklas, kad dar nenualpau iš nerimo, kuris veržiasi per visą kūną.
Ką tik sutikau ateiti į porų terapiją pas savo vadovės vyrą. Su neegzistuojančiu žmogumi, kuris turi atsirasti maždaug po dvidešimt trijų valandų.
Kas man darosi?
– Darbas, valio, – ištariu pakeldama kumštį. – Dievinu darbą.
Elison švelniai nusišypso.
– Puiku. Mes, merginos, turime laikytis išvien, – ir mirktelėjusi grįžta į posėdžių kambarį.
Šūdas. Gavau, ko norėjau. Per sekundę tapau savo vadovės drauge.
Tik kaina bus nemenka... iki rytojaus turiu susirasti vyrą.
2 SKYRIUS
SKOTĖ
– KO NORS STIPRAUS, – paprašau, numesdama rankinę ant baro ir užsliuogdama ant odinės kėdės.
– Oho, kas nutiko? – klausia mano geriausias draugas Mika, pastumdamas servetėlę ir dubenėlį sūdytų krekerių.
Atsiremiu alkūnėmis į stalviršį.
– Šiandien buvo blogiausia diena gyvenime.
Vienintelis dalykas, galintis numalšinti šį galvos skausmą, – stiprus gėrimas ir vakaras „Pėdkelnėse“ – geriausiame miesto gėjų bare, kuriame kiekvieną savaitgalį vyksta drago* šou. Ten pradėjau lankytis dar studijų laikais ir greitai tapau priklausoma, ypač savaitgaliais. Pasirodymai ten veža, tačiau ne mažiau žavi ir pati vietos estetika: betoninės grindys, juodai dažytos sienos ir visur iškabinėtos pėdkelnės – įvairių formų, dydžių ir spalvų. Jos kabo nuo lubų, puošia sienas, o iš jų pasiūtos užuolaidos dengia sceną prieš pasirodymus.
Jei nori gerai praleisti laiką, užsuk į „Pėdkelnes“ – nenusivilsi.
Mika susiraukia pildamas į stiklinę alkoholio – net nežinau kokio, bet man tas pats. Tiks bet kas. – Čadas vėl pamiršo sudėti kablelius?
* Sceniniai pasirodymai, kuriuose atlikėjai (dažniausiai vadinami „drago karalienėmis“ ar „drago karaliais“) kuria stilizuotus, hiperbolizuotus įvaizdžius, pasitelkdami kostiumus, makiažą ir vaidybą.
– Deja. – Iškeliu rankas į viršų kaip tik tuo momentu, kai šalia manęs kažkas atsisėda.
– Laikas švęsti! – pareiškia mano kita geriausia draugė Denisė, pliaukštelėdama delnu į baro stalviršį. – Spėkit, kas šį savaitgalį gavo rezervaciją vestuvėms? – Baksteli pirštu į save. – Šita mergina. Vizažistė, turėjusi dirbti Kupertartų ceremonijoje, susirgo gripu, todėl paskambino man ir paprašė ją pakeisti. Man! Tikiuosi, tai merginai viskas gerai, bet, oho, kokia sėkmė... Sakau jums – prasimušiu ir viską kelsiu į socialinius tinklus. Juk kalbam apie Bri Kupertart. BRI! – Įsivyrauja tyla. Beprotiškai netinkamas metas tokioms naujienoms, nors ji, žinoma, to nežino. – Kas vyksta? Kodėl nekrykštaujat? Mika, juk tu dievini Bri.
– Skotė atėjo kiek nusiminusi...
– O velnias, rimtai? – Denisė atsisuka į mane. – Kas nutiko?
– Nieko. – Nusišypsau ir išspaudžiu iš savęs kiek įmanoma daugiau entuziazmo dėl draugės. – Oho, Bri Kupertart – neįtikėtina. Argi ne šitos vestuvės dabar visiems ant liežuvio galo? Vyks viešojoje bibliotekoje, tiesa?
– Taip. – Denisė akimirką atidžiai mane nužiūri. – Milžiniškas renginys. Žiniasklaida ten knibždėte knibždės. Mane paskyrė atsargine, jei kas nors nutiktų jos vizažistei, ir, štai tau, šioji susirgo. Pasikartosiu – nesidžiaugiu, kad žmogus serga, bet... aplinkybės mane be proto džiugina. –
Denisė patenkinta suploja pirštų galiukais.
Esu gera draugė, tad atsisukusi ją apkabinu.
– Tai milžiniška galimybė. Labai dėl tavęs džiaugiuosi.
Denisė jau kelerius metus dirba vizažiste. Karjerą pradėjo mados pasaulyje – talkindavo dizaineriams per jų kolekcijų pristatymus ant podiumo. Iš pradžių darė manikiūrą – savanoriaudavo ir lakuodavo modelių nagus. Po truputį pakilo iki makiažo. Dabar turi visai solidžią internetinę auditoriją, atrado savo braižą, ženklą, ir su tokiu užsispyrimu tikrai gali daug pasiekti. Smagu stebėti, kaip ji tobulėja, net jei kartais slapta linki konkurentams gripo.
– Ačiū. Šiandien susitikau su Bri ir jos pamergėmis išbandyti makiažo.
Reikėjo įsitikinti, kad turiu viską, ko gali prireikti. Gerai, kad bus tik ji ir dvi
draugės. Vestuvių palyda maža, bet prabanga... Nekantrauju. Rytoj visą dieną dėliosiu planą, plausiu teptukus ir ruošiuosi šeštadieniui. Itin laukiu...
Mika pastato priešais mane gėrimą.
– Gurkšnok pamažu, – sušnabžda ir atsisuka į Denisę. – Tau kaip visada?
– Aha. – Denisė paėmusi krekerį įsideda į burną. – Ak, kaip džiau
giuosi! Dėl Dievo meilės, Skote, ar tavo stiklinėje – derva su skrandžio rūgštimi? Užuodžiu net iš čia.
Pakėlusi gėrimą prie nosies pajuntu, kaip susiriečia kiekvienas antakio plaukelis.
– Mika, čia benzinas?
– Sakei, nori ko nors stipraus. Stipresnio neturiu.
Mika „Pėdkelnėse“ dirba barmenu tiek, kiek jį pažįstu – taip ir susipažinome. Vieną vakarą įsvirduliavau čia ieškodama linksmybių, o jis pilstė gėrimus prie baro. Žinoma, būdama girta bandžiau jį kabinti. Negalėjau atsispirti jo juodiems plaukams ir pilkoms akims. Deja, Mika – gėjus. Vis dėlto tarp mūsų užsimezgė ryšys, ir dabar jis – mano geriausias draugas.
– Už tokius dalykus turėtų sodinti į kalėjimą, – pareiškia Denisė, mosuodama ranka sau prie nosies. – Išgėrusi gali atsisveikinti su stemple.
Mika pastato priešais „Angry Orchard“ sidro.
– Nedramatizuok.
– Nedramatizuoju. – Denisė gurkšteli gėrimo. – Man neramu dėl mūsų draugės. – Ji baksteli man į ranką. – Kas tokio nutiko, kad tau prireikė šito nuodo?
– Prisisekit diržus, nes turiu jums istoriją...
Padėjusi stiklinę, pakeliu akis į draugus ir pamatau jų veiduose sustingusį nuostabos šešėlį – abu išsižioję mirksi.
Tolumoje mūsų mylima drago karalienė Mis Tika žengia į sceną. Aplink nuaidi ovacijos, kurių beveik negirdime – mano draugai vis dar bando suvokti pasakojimą apie šios dienos įvykius.
Po kelių sekundžių Denisė išlemena:
– Po velnių, kodėl pasakei, kad turi vyrą?!
– Nežinau, – sudejuoju. – Supanikavau. Elison pirmą kartą po ilgo laiko atvažiavo į miestą, ir pagalvojau: kodėl nepalikus įspūdžio? Užėjo į biurą, buvo tokia draugiška Bradams ir Čadui, tad pasijutau palikta nuošaly...
– Ne šitaip įsiliejama į kompaniją, Skote. Paklausi, iš kur pirko palaidinę, o ne užsimauni neegzistuojantį vestuvinį žiedą.
– Dabar jau suprantu, – sakau, prispausdama delną prie kaktos. –Bet ką aš, po galais, darysiu? Tikras košmaras. Blogiausia, kad jos vyras, pasirodo, yra geriausias iš geriausių – šimtaprocentinė sėkmė. Tai ką, dabar atrodysiu kaip pamišėlė, kuri net savo sutuoktinio nesugeba suvaldyti?
Denisė pasikaso ausį.
– Ne. Tu būsi ta pamišėlė, kuri pasirodys su pripučiama lėle, nes jokio vyro net neturi.
Patrinu antakius – nerimas jau pasiekė aukščiausią tašką.
– Šiandien buvo priimta daug blogų sprendimų. Labai daug.
Mika nueina prie kito kliento, o aš tuo metu rimtai svarstau pripučiamos lėlės variantą. Jei pasakyčiau, kad mums tiesiog nesusiklostė, Sandersas tikriausiai suprastų, tačiau gali palaikyti visiška beprote.
– Kaip, tavo manymu, griežtai laikomasi paciento ir terapeuto konfidencialumo? Ar Sandersas pasakytų žmonai, kad jos darbuotoja į seansą atsinešė pripučiamą lėlę?
Denisė pagalvoja.
– Geras klausimas. Nemanau, kad jis galėtų ką nors išplepėti. Jei turėsi pakankamai drąsos, galėtum atsinešti tą lėlę ir sukurpti istoriją: jis bijo, kad jį pradursi, todėl jūsų santuoka braška.
Na, yra šiokio tokio pagrindo. Gal ir išprotėjau, bet rimtai apie tai svarstau.
– Tik per mano lavoną draugė apsimes ištekėjusi už guminės dulkinimosi skylės, – pareiškia Mika, vėl įsitraukdamas į pokalbį.
Bent jau rėžia tiesiai.
– Ta „dulkinimosi skylė“ yra jos vyras. – Denisė išsišiepusi trinkteli kumščiu į barą. – Nekalbėk taip apie jį.
– Nieko nebus.
– Tiesa, bet pati mintis visai gera, – atsitiesdama sako Denisė. – Ei, palauk. Pasiimk Miką. Jis gali apsimesti tavo vyru.
– Ooo, skamba puikiai, – sakau, atsisukdama į draugą ir pajusdama mažytę vilties kibirkštį.
– Gal ir galėjai nežinoti, kad aš gėjus, – sako Mika, – bet tas terapeutas supras. Vos tik prasižiosiu, jam taps aišku.
– Nieko tokio. Tada bus akivaizdu, kodėl tarp jūsų niekas nesiklosto, –atšauna Denisė.
– Tikrai.
Abi pasilenkiame per barą ir įsmeigiame žvilgsnius į Miką. Jis giliai atsidūsta.
– Kelintą?
Suploju rankomis.
– Devintą. Rytoj ryte.
– Bus tobula. Ar galiu ateiti pažiūrėti? Noriu pamatyti, kuo viskas baigsis, – sako Denisė.
– Tau reikia ruoštis vestuvėms, – primenu jai.
– Ai, teisingai, – susiraukia. – Vaje, viena draugės krizė, ir jau pamirštu savo pareigas.
– Negaliu, – taria Mika, žvilgtelėjęs į telefoną.
– Ką? Kodėl? – klausiu.
– Rytoj devintą turiu susitikimą su savo terapeutu.
– Neeee, – nutęsiu. – Tiksliau... šaunu, džiaugiuosi, kad rūpiniesi savo psichologine sveikata ir kuri sveiką rutiną, bet... neeeee.
Denisė patapšnoja pirštu smakrą.
– Galėčiau prisiklijuoti ūsus ir apsimesti tavo vyru.
– Visai nekris į akis. Beveik tokia pat geniali mintis kaip ir pripučiamas partneris, – atsidūstu. – Ech, nenoriu, kad perkeltum savo vizitą ir net nenoriu to prašyti, bet gal...
Mika papurto galvą.
– Jie ima mokestį, jei atšauki per mažiau nei prieš dvidešimt keturias valandas.
– Prakeiktas kapitalizmas, – sumurmu ir pakėlusi margaritą likutį išgeriu vienu dideliu gurkšniu.
Sprendimai, sprendimai. Denisė su ūsais ar pripučiama lėlė?
– Sugalvojau, – nudžiunga Mika. – Gal pasiimk mano brolį?
Pakeliu galvą nuo baro.
– Tavo brolį? Nejaugi jis neturi įdomesnių veiklų, nei vilktis į porų terapiją su svetimu žmogumi?
– Jis pensijoje.
– Pensijoje? Ar jis ne jaunesnis už mus? Gal čia koks slaptas brolis, apie kurį nežinau?
– Turiu tik vieną. Ir jis dvejais metais jaunesnis, – paaiškina Mika.
– Palauk... ar ne jis pardavė kažkokią programėlę? – klausiu.
– Taip, todėl dabar turi marias laiko.
– Štai tau ir variantas. Jaunesnis brolis, išėjęs į pensiją sulaukęs gar
bingų dvidešimt septynerių, – Denisė baksteli man alkūne. – Be to, elgetos nesirenka, o tu, brangute, šiuo metu būtent tokia.
Ji neklysta, bet Mikos brolis?
Papurtau galvą.
– Jis tikrai nenorės man padėti.
Mika gūžteli pečiais.
– Niekada nežinai. Parašysiu jam.
– O Dieve, Mika... Kokia gėda.
Bet draugas nekreipia dėmesio ir toliau maigo telefoną.
– Rimtai, baik. Nenoriu trukdyti tavo brolio. – Pasilenkiu per barą, bandydama pliaukštelėti per jo telefoną, bet jis žengia žingsnį atgal.
– Tu juk neprašai pinigų. Tik šiek tiek laiko, kurio jis turi į valias, –sako Mika ir, pažvelgęs į mane, išsišiepia. – Sutiko.
– Ką? – kone surinku. – Ką tu jam parašei?
– Kad mano draugei rytoj devintą ryto reikia netikro vyro terapijos seansui. Ar gali pavaduoti? Jis atrašė: „Bus smagu. Atsiųsk detales.“
– Na štai, – Denisė pakelia savo „Angry Orchard“ butelį ir stukteli juo į mano tuščią stiklinę. – Problema išspręsta.
– Nieko panašaus. Aš jo net nepažįstu. Bus visiška katastrofa.
– Nėra čia ko pažinti, – sako Denisė. – Nueisit nieko vienas apie kitą nežinodami. Gal tai net padės. Atrodysit tokioje suirutėje, kad tas tavo Sandersas net nespės susigaudyti ir pasiduos.
– Ji teisi, – sutinka Mika. – Sukelk truputį chaoso ir dink.
– Nenoriu perlenkti lazdos. Vis dėlto tai mano bosės vyras.
– Susitik su Vailderiu penkiolika minučių anksčiau ir susiderinkit istorijas. To turėtų pakakti.
– Tavo brolio vardas Vailderis? – nustembu. – Kodėl aš to nežinojau?
– Nes nemoki atkreipti dėmesio į detales, – atsako Mika ir baksteli man nosį. – Galėsi šitą temą aptarti rytoj terapijoje. Duosiu jam tavo kontaktus. Lauk žinutės.
Baigęs rašyti, Mika įsikiša telefoną į kišenę ir nueina į kitą baro galą aptarnauti ką tik atėjusios poros.
Pasilenkiu prie Denisės ir sušnabždu:
– Prasta mintis.
– Tiesiog atlaikyk rytojų, viską suversk Vailderiui, kad išsaugotum įvaizdį, ir judėk toliau. Paprasta. Kai vadovė paklaus, kodėl jums nepasisekė, galėsi visą kaltę suversti vyrui. Atrodysi nepriekaištingai ir galėsi ramiai gyventi savo gyvenimą.
Linkteliu, mintyse perkratydama jos žodžius.
– Visai neblogas planas.
– Būtent. Tam ir turi mus.
Lėtai atsidūstu.
– Gal ir suveiks, – nervingai nusikvatoju. – Jau maniau, kad terapijoje teks per „FaceTime“ jungti Matą.
Denisė papurto galvą.
–Ne variantas. Su velniu mes daugiau nebendraujame. Sukikenu.
–Ne... tikrai nebendraujame.
