Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-627-6
Versta iš: Sarah Hogle, You Deserve Each Other, New York: G. P. Putnam’s Sons, 2020
Copyright © 2020 by Sarah Hogle
Excerpt from The Folklore of Forever
copyright © 2024 by Sarah Hogle
© Aušra Maksimovienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© Audrius Arlauskas, dizainas, 2026
© Leidykla „Sofoklis“, 2026
Savo vyrui Markui ir vaikams –
jūs mano laimės šaltinis
PROLOGAS
Tikiuosi, kad šįvakar jis mane pabučiuos.
Mirsiu, jei to nepadarys. Tai jau antrasis mūsų pasimatymas, esame lauko kino teat re, apsimetame, kad žiūrime filmą, tačiau slapčia žvilgčiojame vienas į kitą. Filmas truks dvi valandas ir penkias minutes. O nesibučiuodami jau sugaišom valandą ir penkiasdešimt penkias minutes. Nenoriu pasirodyti beviltiška, bet ne tam skaistalais išsitepiau trečdalį savo kūno, kad jų bent šiek tiek nepatektų ant jo marškinėlių. Jei viskas vyks, kaip viliuosi, šįvakar jis kulniuos namo su taip suveltais plaukais ir tiek blizgios pud ros ant drabužių, kad pravažiuojantiems automobiliams taps atšvaitu. Be to, savaitę kvepės mano feromonais, kad ir kaip kruopščiai švarintųsi.
Nesidrovėdama mėčiau užuominas, bandžiau atkreipti dėmesį į lūpas – jas laižiau, kramčiau ir lyg netyčia liečiau – tokį patarimą radau žurnale „Cosmopolitan“. Spindintį lūpų blizgį tam ir sukūrė, kad kaip mag netas pritrauktų vyrų lūpas ir veiktų kaip povo plunksnų vėduok lė. Nikolas instinkty viai nepajėgs tam atsilaikyti. Be to, šis blizgis it mag netas traukia mano plaukus, todėl burnoje jaučiu stipraus plaukų lako skonį, bet kartais dėl grožio juk reikia aukotis. Be viso to, savo kairę ranką atsainiai padėjau ant sėdynės delnu į viršų, kad būtų kuo leng viau pasiekiama, jei jam jos prireiktų.
Mano viltys ima blėsti, kai jis pažvelgia į mane ir iškart nusuka akis. Galbūt jis iš tų žmonių, kurie eina į kino teatrą, kad pažiūrėtų filmą. Kad ir kaip nenorėčiau pripažinti, gali būti, kad jis paprasčiausiai šitų apžavų nejaučia. Nebūtų pirmas kartas, kai meiliai tauškiantis žavus vyras atsisveikindamas pabučiuoja ir pasprunka, kai tik pamanau, kad reikalai klostosi visai neblogai.
Ir tada įsitikinu, kad visą vakarą spjaudyti limpančius prie lūpų plaukus nebuvo bergždžia. Jį siunčia tuščias mėtinių pastilių pakelis puodelio laikiklyje. Nepastebimai uodžiu orą ir, po velnių, taip, tik rai kvepia mėtomis. Dar kartą užmetu akį į puodelio laikiklį ir štai, dar geriau, nei maniau. Dvi tuščios pakuotės! Dvigubai! Žmogus neperka dviejų pakelių mėtinių saldainių, nebent ruošiasi šiek tiek papramogauti.
Dieve mano, šis vyras toks gražus, kad tik rai esu jį kažkuo pakerėjusi! Jis man patinka iki mažiausių smulk menų. Jis nelaukė trijų dienų, kad paskambintų po pirmojo pasimatymo. Visos jo žinutės be gramatikos klaidų. Jis neatsiuntė penio nuotraukos. Jau dabar trokštu rezervuoti pokylių salę mūsų vestuvių pokyliui.
– Naome? – išgirstu ir sumirksiu.
– Ką?
Jis šypsosi. Jis toks žavus, kad ir aš nusišypsau.
– Ar tu mane girdėjai?
Ne, be abejo, nes grožiuosi jo profiliu ir esu per daug sužavėta vos prasidėjusiais mūsų santykiais… net negaliu to vadinti santykiais. Mes tik du kartus buvome pasimatyme.
Atsipeikėk, Naome.
– Dažnai atsijungi? – spėja. Pajuntu, kaip raudonuoju.
– Taip. Atsiprašau. Kartais žmonės mane kalbina, o aš to net nepastebiu.
Jis plačiai nusišypso.
– Tu labai miela.
Jis mano, kad esu miela? Širdis suplazda smarkiau. Mintyse padėkoju savo dirbtinėms blakstienoms ir palaidinei gilia iškirpte (bet ji vis tiek elegantiška).
Jis palenkia galvą, mane tyrinėdamas.
– Sakiau, kad filmas baigėsi.
Pasuku galvą į ekraną. Taip ir yra. Neįsivaizduoju, kuo jis pasibaigė, ir net negalėčiau pasakyti, apie ką jis buvo. Manyčiau, tai buvo romantinis filmas, bet kam tai rūpi? Man kur kas įdomesnė romantika, vykstanti čia, automobilyje. Aikštelė šiuo metu jau tuščia, suteikia mums pakankamai privatumo, kad vaizduotė įsisiautėtų. Gali nutikti bet kas. Čia tik aš, Nikolas ir…
Ant galinės sėdynės guli tvarkingai sulankstytas rožinis megztukas, akivaizdžiai priklausantis moteriai, o ta moteris – tik rai ne aš.
Man susitraukia skrandis, Nikolas pastebi mano žvilgsnį.
– Jis skirtas mamai, – skubiai paaiškina. Nesu visiškai tuo įsitikinusi, bet jis ištraukia iš po megztuko gimtadienio atviruką, ant kurio jo vardas ir užrašas: „Myliu tave, mama!“ Visa apsąlu.
– Tai taip miela, – sakau, jausdama, kokia uždara ir intymi atmosfera tvyro automobilyje. Pilve skrebena nervingi drugeliai, o akys vis užkliūna už išmestų mėtinių saldainių pakelių. Filmas baigėsi, tai ko jis laukia? – Ačiū, kad mane čia atsivežei. Nedaug tokių kino teatrų liko. Visame Midveste gal keli. –Dar mažiau veikia ištisus metus. Laimei, nemokamai gavome elektrinį šildytuvą, kad tokia užgaida sausio mėnesį neatrodytų beprotiška. Apsiklojome kelius keliomis antklodėmis ir nestandartinis žiemos pasimatymas buvo stebėtinai jaukus.
– Iš tik rų jų tokių valstijoje liko vos aštuoni, – sako Nikolas. Tai, kad jis žino tokį faktą, yra įspūdinga. – Ar išalkai?
Netoliese yra jogurto kioskelis, jame parduoda geriausią pasaulyje šaldytą jogurtą.
Nesu šaldyto jogurto gerbėja (ypač kai lauke šalta), bet jokiais būdais neketinu atsisakyti. Mes dar ne taip gerai pažįstame vienas kitą, o jei trokštu trečio pasimatymo, turiu pasirodyti esanti nereikli. Su šita Naome leng va bendrauti, smagu šnekučiuotis ir dar smagiau susitikinėti. Galbūt po šaldyto jogurto jis mane pabučiuos. Ir tik riausiai prasisegs marškinėlius.
– Puiku!
Užuot prisisegęs saugos diržą ir ėmęs važiuoti, Nikolas delsia. Sukinėja radijo imtuvo ratukus, kol iš tarškesio pasigirsta nuotaikinga indie daina „You Say It Too“. Man dingteli, kad jis tyli, nes jaudinasi, o ne iš abejingumo, ir tai mane nustebina, nes iki šiol atrodė, kad Nikolas visiškai pasitiki savimi. Ore tvyro įtampa, ir mano pulsas pagreitėja, tarsi nujausčiau, kas bus toliau. Kraujas ima šniokšti venomis. Taip! Taip! Taip! – Tu graži, – sako Nikolas nuoširdžiai ir pasisuka į mane.
Jo žvilgsnis neryžtingas, jis kandžioja sau skruostą, ir aš apstulbstu, kad tai jis čia smarkiausiai nervinasi. Širdis pašoka, nes jis pasilenkia link manęs per centimet rą. Tuomet dar vieną. Jo lūpos prasiveria, žvilgsnis nukrypsta man į lūpas, ir aš užmirštu visus iki vieno kitus vyrus, su kuriais kada nors buvau susidūrusi, nes Nikolas juos visus visiškai nustelbė. Jis protingas, žavus ir tobulas, absoliučiai tobulas man.
Širdis atsidūrė gerk lėje. Nikolas glosto man plaukus, kilstelėdamas mano galvą taip, kad priartėtų prie jo. Kai pasilenkia tą paskutinį centimet rą ir nušviečia mano pasau lį tarsi krintanti žvaigždė, mano venomis plūsteli laukimas, nuostaba ir stiprus teisybės jausmas. Jis mane pabučiuoja, o aš užsimirštu. Nujaučiau, kad būtent taip ir nutiks.
Kokia stebuk linga, nepaprasta naktis.