A I L M Š I N A G S A K O S K christian watson
Ypatingiausiems žmonėms mano gyvenime, kurie mano paties kaulus pripildo vilties, magijos ir drąsos: Elle-May, Alaskai ir Lavender-May.
ĮŽANGA
K
ažkuriuo metu mes, ypač Va karuose, su mirtimi sukūrėme keistą santykį. Užuot matę ją kaip natūralią gyvenimo dalį, nemėgstame apie ją kalbėti, jos vengiame, jai priešinamės. Mirties atributus — skeletus, giltinę — suvokiame kaip maišto, sunkiojo metalo muzikos ar Helovino simbolius. Kadaise mirtis mane be galo baugino. Kai buvau maždaug aštuonerių, susapnavau siaubingą košmarą, ku riame mane vijosi skeletas. Pats mirties suvokimas buvo gąsdinantis, savotiškai įelektrinantis, net iki šiol to negaliu apčiuopiamai paaiškinti. Ji man primena tą magiją, kai gali pajusti vėją, bet jo nematai. Gali regėti vėjo judinamus medžius, žmonių paltus, žolę. Bet pats vėjas — nematomas. Taip pat ir mirtis. Ir skeletai. Be galo ilgą laiką vengiau minčių ir pokalbių apie tai. Vien nuo minties, kad kada nors manęs nebebus, duždavo širdis. Bet juk gyvenu tik dėl to, kad egzistuoja mirtis. Šis nesibaigiantis ciklas yra ir tikras, ir kartu ma-
kabriškas. Galiu rašyti šiuos žodžius tik dėl to, kad turiu skeletą, nors jo ir nematau. Yra magijos dalykuose, kurių nematome, ir nereikia bijoti to, kas mūsų laukia, net jei niekad to ir neperprasime. O kas, jei skeletus matytume tokius, kokie jie iš tiesų yra? Tai, kas mus laiko, kas suteikia atramą ir mus sujungia. Kas, jei vietoj baisių ar perdėtai mielų, šią jautrią ir galingą jėgą atpažintume kaip visiškai įprastą kasdienybės dalį? Juk galiausiai mes visi — iš tų pačių kaulų. Poną Skelį pirmiausia pradėjau pieš ti savo vaikams, kaip būdą kalbėtis apie mirtį, gyvenimą ir meilę. Mano mintyse šis personažas augo ir plėtojosi, ir nutariau, kad noriu susieti jį su kontrastuojančia mintimi: „Gy venimas per trumpas nerimauti.“ Nupiešiau poną Skelį gulintį gėlių pievoje, apsuptą nuostabaus dangaus. Panaikinau jo apatinį žandikaulį, nes pats neturiu priekinio danties
ir pamaniau, kad sušvelninus šį bruožą jis taps mažiau bauginantis. Pasidalinau šiuo vaizdu internete ir nespėjau nė susivokti, kaip dešimtys milijonų žmonių iš viso pasaulio jame rado paguodą. Menininkai linkę kurti tai, ką jaučia, ir kai mūsų darbai paliečia žmones, mes įsiklausome. Nė nenu maniau, koks ypatingas man taps ponas Skelis. Taigi ėmiausi linksmos ir, rodos, neįmanomos misijos perkurti mirties įvaizdį taip, kad ji nebebūtų bauginanti, nebūtų kažkas, ką reikėtų garbinti ar ko siekti, o veikiau tai, ką galime priimti ir susitaikyti. Tai bandymas parodyti skeletus ne kaip grėsmingus mirties simbolius, bet kaip švelnesnes mūsų pačių versijas. Tai, kas esame ir kuo visi neišvengiamai tapsime. Kad labiau branginčiau šiandieną, stengiuosi priimti visa, ką gali atnešti rytojus, ir mokausi susitaiky ti su mintimi apie mirtį. Dažniausiai tik tokiu atveju iš tiesų pama-
tai, koks nepaprastai turtingas yra gyvenimas, koks iš tikrųjų esi laimingas. Ar aš laimingas? Tai klausimas, kuris pažadina mano mintis ir kviečia sąmoningai ieškoti atsakymo. Kaip galėčiau suskaičiuoti tuos mažyčius, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus stebuklus, kurie kasdien nepastebimai nutinka ir iš kurių susideda mano diena? Sunkumai, magija, iššūkiai — koks aš laimingas, kad galiu juos patirti! Koks aš laimingas, kad galiu pradėti naują dieną, stengtis ir vėl suklysti! Koks aš laimingas, kad iš viso čia esu! Koks laimingas! Tikiuosi, kad versdamas puslapius atrasi šiek tiek paguodos, džiaugsmo ir vilties. Kviečiu leistis su manimi į šią kelionę.
KOKS AŠ LAIMINGAS, KAD NE VISKAS PAVYKO!
KOKS AŠ LAIMINGAS, KAD IŠMOKAU PALEISTI DALYKUS, KURIE NEBUVO MAN SKIRTI!
RADAU RAMYBĘ SAVO PATIES DRAUGIJOJE
KOKS AŠ LAIMINGAS, KAD MANO ŠIRDIS SUDUŽO — PRO TUOS PLYŠIUS DABAR GALI SKVERBTIS ŠVIESA
KOKS AŠ LAIMINGAS, KAD NE VISKAS PAVYKO!
K
as, jei galėtume pažvelgti į savo gyvenimą kitu kampu? Sakau tai visiškai rimtai. Tvirtai tikiu, kad, užsidėję savo gyvenimo akinius, viską pradedame matyti pro juos. Ar tai būtų traumos, sunkumai, privilegijos, apleistumas, ar bet kuri kita mus apibrėžianti patirtis — mes žvelgiame į gyvenimą per šiuos filtrus. O jei taip neprivalo būti? Tiek daug to, ką patiriame, neatspindi viso likusio mūsų gyvenimo. Sunku įsivaizduoti, kad sunkumas gali būti stebuklas, o sąstingis — paskata, tačiau tai įmanoma, jei atsisakome įsitikinimo, jog viską žinome iš anksto. Kartais patys geriausi dalykai gimsta iš to, kaip reaguojame į pačius blogiausius. Mes pažįstame save per patiriamus išbandymus. Tai, kaip reaguojame, kaip atsakome į gyvenimo siunčiamus iššūkius, parodo, kas iš tikrųjų esame. Galbūt viskas klostėsi ne taip, kaip tikėjaisi, bet tu vis dar čia. Mes atsikeliam, užsidedam savo akinius ir judam toliau, o jei, nors ir labai stengiamės, niekas nesikeičia, jaučiamės suirzę, sutrikę, palaužti. Gal tuomet ir atrodo, kad negalime pakeisti savo rutinos, finansų, šeimos ar širdgėlos, tačiau yra vienas dalykas, kurį visada galime valdyti, — savo požiūrį į visa tai. Ir būtent jis neprivalo išlikti toks pat. Viso to nerašyčiau, jei mano paties gyvenimas visad būtų buvęs lengvas. Iš tiesų rašau būtent todėl, kad taip nebuvo. Ir ateityje man, tau ir mums visiems gyvenimas ne visad klostysis palankiai, bus sukrėtimų, kurių dabar nė įsivaizduoti negalime. Tačiau galbūt galime pakeisti savo požiūrį į šiuos dalykus, o bėgant laikui — ir savo gyvenimą.