Iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė
Vilnius, 2020
Turinys W
Parduodamas miegas 9 Prarandamas miegas 17 Viena ar dvi miego atkarpos? 29 Išsijungimas 39 Sudėtingumo vengimas 49 Kas yra miegas? 59 Miegas ir atmintis 75 Trauma 87 Sapnavimas 99 Freudo mintys apie sapnus 111 Miegas ir kalba 127 Mokymasis miegoti 137 Pabudimas 157 Miego skola 169 Miegas ir kaltė 185 Pastabos 197 Padėka 221 Apie autorių 223
Parduodamas miegas
„Aš miegu puikiai“, – knygoje „Sapnų aiškinimas“ (Die Traumdeutung) teigia Freudas1. Tuo pasigirti gali ne visi. Miego trūkumu skundžiasi bent vienas iš trijų suaugusiųjų, gydytojai per pastaruosius kelis dešimtmečius išrašo vis daugiau migdomųjų vaistų. Miego laboratorijos, kadaise buvusios retenybe, dabar veikia daugumoje didelių ligoninių, o Jungtinėse Valstijose – net ir prekybos ar SPA centruose. Žmonės tabletes vartoja ne vien tam, kad užmigtų, bet ir siekdami išlikti žvalūs kitą dieną, lygiai kaip daugelis mūsų budrumą dirbtinai palaiko kava ir energiniais gėrimais. Seniau natūralia būkle laikytas miegas dabar virto preke, sunkiai įgyvendinama siekiamybe. Spaudoje, internete ir televizijoje kone kasdien yra paskelbiama vis naujų straipsnių apie miegą: kiek mums jo reikia, kas nutiks, jei nemiegosime, kokią žalą ekonomikai daro pavargę darbuotojai. Miego ekspertai reiškia nuomonę ir dalija patarimus, tarytum žmonija būtų atradusi kokį naują filosofinį akmenį*. Elementarūs žmogaus prigimčiai būdingi reiškiniai, kaip antai nerimas, liūdesys ar nesėkmės, dabar yra grindžiami * Senovės alchemikų ieškota mitinė medžiaga. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 9
Kodėl mes nemiegame?
vertingo miego trūkumu. Pavyzdžiui, užuot aiškinus, kad nemigą sukelia depresija, priežastis ir pasekmė yra sukeičiamos vietomis: depresija kamuoja, nes neišsimiegojome. Daugiau nei šimtmetį žinomi faktai apie miegą2 dabar visuomenei yra pristatomi kaip pažangiausių mokslinių tyrimų rezultatai. Miego ir atminties ryšys išsamiai buvo tirtas dar XIX a., bet senosios teorijos grįžta, lyg būtų ką tik sukurtos. Nors staigus susidomėjimas miego mokslu bėgant laikui neabejotinai išblės, verta pasiaiškinti, kodėl jis kilo būtent dabar. Ar taip žūtbūt siekiame atrasti visuotinį savo kančių paaiškinimą, kad atsigręžėme į tą žmogaus gyvenimo dalį, iš kurios nesulauksime atsako? O gal dėl miego sutrikimų bangos yra kaltas skaitmeninis amžius, kuriame gyvename? Atsigulus į lovą, elektroniniai laiškai, žinutės ir socialinių tinklų pranešimai nepaliauja plūsti – atrodo, kad išorinio pasaulio reikalavimai yra beribiai. Daugelis žmonių tikrina telefoną prieš miegą (ar net miegodami) ir vėl siekia jo vos pabudę. Miego mokslas tikina, kad užmigti neleidžia melsva ekranų šviesa, bet iš tiesų kur kas labiau trukdo minėti išoriniai lūkesčiai. Jiems nėra galo. Mums nuolat ką nors sako, rodo, ko nors teiraujasi ar prašo – ir primena, jei nepadarome. Kaip ir „ramybės režimu“ nustatyti mūsų telefonai, kurie vis tiek lieka įjungti, šiais laikais mes niekada iš tiesų neišsijungiame. Ar tai reiškia, kad atsirado būtinybė kaip tik tą ir padaryti: išsijungti? Ironiška, kad mus kamuojančių nesibaigiančių reikalavimų sąrašą dabar papildė dar vienas – užmigti. Lyg lempute tekanti elektros srovė pati lieptų lemputei išsijungti. Mūsų aplinką formuojantį nepaliaujamą pranešimų 10
Parduodamas miegas
ir paliepimų srautą užtvindė nurodymai jį sustabdyti. Seniau privilegijuotieji ramybės ieškodavo SPA ir sveikatingumo centruose, o dabar propaguojama, kad geriausias poilsis – miegas. Esminė priežastis – verslo galimybės. SPA centrai yra prieinami tik pasiturinčiai mažumai, o miegas – visiems, ir turtingiems, ir vargšams. Čiužinių reklamos, kadaise buvusios retenybe, dabar reguliariai šmėkščioja televizijoje ir internete, o miego pramonės apyvarta vien šiais metais (t. y. 2019 – red. past.) sieks apie 76,7 mlrd. dolerių3. Šeštajame dešimtmetyje Edinburgo universitete4 atlikti vieni pirmųjų tyrimų parodė, kad miego trukmė nepriklauso nuo to, ar miegama ant medinės lentos, ar ant įmantraus spyruoklinio čiužinio, tačiau šiandien pardavėjai tikina, kad tas stačiakampis maišas – neatsiejama miego dalis. Nemigą sukelia ne rūpesčiai, o tai, kad jūsų čiužinys – ne pirmos klasės. Čiužinių pramonės augimą lemia mums daromas stiprus spaudimas miegoti tinkamai. Žiniasklaidos priemonės nuolat aiškina, kokį maistą mums valgyti, kokiu sportu užsiimti, o dabar – ir kaip bei kada miegoti. Kuo tvirčiau tokios normos įsigali, tuo labiau linkstama bet kokį nukrypimą nuo jų laikyti „sutrikimu“ ar „liga“. Prieš kelis dešimtmečius žmones kamavo vos keli miego sutrikimai, o dabar jų yra jau daugiau nei septyniasdešimt. Kuo daugiau sutrikimų – tuo daugiau vaistų, ekspertų, pelno. V Pamirštame akivaizdų ir podraug sunkiai pastebimą dalyką. Galima aiškinti mums, kaip miegoti, bet niekas nesukontroliuos, 11
Kodėl mes nemiegame?
kaip mūsų smegenys virškina pačius paliepimus. Ar prisiskaičius straipsnių apie aštuonių valandų miego naudą sveikatai ir patarimų, kaip to pasiekti, nebus taip, kad spaudimas miegoti tinkamai apskritai neleis sumerkti akių? Tą iš tiesų jau daug metų tvirtina nemigos kamuojami žmonės: kuo daugiau dėmesio skiriame miegui, tuo sunkiau užmigti. Deja, gyvename pasaulyje, kuriame primygtinai reikalaujama gyventi sveikai, puoselėti kūną, stengtis miegoti kietai ir kokybiškai. Pabudę bemat prisimename šį paliepimą ir skaičiuojame, kiek valandų pavyko išmiegoti. Tikintiems žmonijos tobulėjimu verta suklusti: prieš kelis šimtmečius pakirdę kibdavome į darbus, o dabar žiūrime į laikrodį ir tikriname, ar miego trukmė atitinka standartą. Kuo daugiau normų, tuo daugiau tų, kurie jų neatitinka. Kitose gyvenimo srityse taip aukštinamos įvairovės čia nerasi nė pėdsako – mūsų miego įpročių skirtumai yra nurašomi miego sutrikimams. Dėl to daugelis žmonių pabunda nusivylę, dieną pradeda priekaištaudami sau dėl neįvykdytos užduoties ir jaudindamiesi, kokių pasekmių tai turės jų sveikatai. Skatindamos kaltę ir žadėdamos išganymą naujosios sveikatos teorijos prisiima šiurpų vaidmenį, kurį kadaise vaidino Bažnyčia. Bažnyčia nurodymais ir elgesio taisyklėmis tiesiogiai veikė gyvenimo būdą, reguliavo žmonių mąstyseną ir kūniškus poreikius; lygiai taip pat mes šiandien keičiame savo įpročius ir pažiūras atsižvelgdami į biomediciną – svarbiausią Vakarų pasaulio religiją. Kiek vaisių valgome, kaip sportuojame ir kaip miegame, iš esmės lemia mokslinės diskusijos. Bažnyčia skaičiavo nuodėmes ir nusižengimus, o mes – vaisius, žingsnius, nuplauktą atstumą ir miego trukmę. 12
Parduodamas miegas
Amžinas teologines diskusijas apie dvasinių vertybių pagrįstumą dabar galima lyginti su nuolat tikslinamomis rekomendacijomis5 dėl vitaminų dozės, vaisių kiekio, miego trukmės, cholesterolio normos ar kraujospūdžio dydžio. Nesiginčijant dėl jų teisingumo, argi tai neliudija apie pamatinį norą apibrėžti kūną skaičiais? Atrasti tikslų dydį, skiriantį sveikatą nuo ligos, gėrį nuo blogio? Manoma, kad skaičiais pagrįsti reikalavimai atrodo teisingesni, net jei paskui paaiškėja, kad jie beveik visada yra abejotini ar tikslintini. Daugelį metų buvo rekomenduojama per dieną suvalgyti penkis vienetus daržovių ir vaisių, o dabar naujais moksliniais tyrimais6 nustatyta, kad šis skaičius iš tikrųjų turėtų siekti bent dešimt. Tarp penkių ir dešimt yra nemažas skirtumas. Tokio masto korekcijos retai pakerta žmonių pasitikėjimą šiuolaikiniu mokslu, nors tiek mokslo, tiek medicinos istorijoje būta gana reikšmingų perskaičiavimo atvejų: nuo visatos amžiaus ir tamsiosios medžiagos kiekio iki neuroglijos ląstelių santykio su neuronais – visi dydžiai buvo padidinti daugiau nei du kartus. Įsivaizduokite, jei miegą tiriantys mokslininkai pareikštų, kad aštuonių valandų negana ir kasnakt reikia išmiegoti bent šešiolika valandų. V Aštuoni – neabejotinai magiškas skaičius, su miegu siejamas jau daugelį šimtmečių. Iš jo gražiai pasidalija dvidešimt keturi, šį skaičių mėgo tiek Maimonidas, tiek Alfredas Didysis. Žymusis pastarojo dagties laikrodis parą dalydavo į tris dalis: trečdalis buvo skirtas skaitymui, rašymui ir maldoms, 13
Kodėl mes nemiegame?
trečdalis – karalystės valdymo reikalams ir trečdalis – „kūno atgaivai“. Vis dėlto, kaip rašė vienas XVI a. gydytojas7: „Senieji medikai teigia, kad žmogui vasarą užtenka aštuonių, o žiemą – devynių valandų miego, tačiau aš manau, kad miego trukmė priklauso nuo žmogaus prigimties.“ Nors apie individualius skirtumus kalbėta visais laikais, mūsų amžiuje nerimą kelia ir stiprina skaičiais grįsti standartai. Mums ne tik liepiama miegoti po aštuonias valandas, šis magiškas skaičius dabar yra pasitelkiamas ir siekiant parduoti lovas, kuriose miegame. Rašytojo Jono Mooallemo8 žodžiais tariant, kadaise buvę „anonimiškais baltais stačiakampiais“, čiužiniai šiandien tapo „holistinėmis sveikatos ir sveikatingumo mašinomis“. Seniau niekas nesivargindavo jų reguliariai keisti, o dabar mus įtikinėja daryti tai... kas aštuonerius metus! Šio skaičiaus naudojimas rinkodaros kampanijose yra paremtas sąlygojimo teorija, glaudžiai susijusia su užmigimo procesu. Ar ruošiamės miegoti, nes jaučiamės pavargę, ar jaučiamės pavargę, nes ruošiamės miegoti? Lygiai taip ir kokybišką nakties miegą simbolizuojantis skaičius tampa ženklu, kad atėjo laikas pirkti naują čiužinį. Šią sąlygojimo proceso formą kruopščiai išnaudoja ir podraug stebuklingai ignoruoja daugelis šiuolaikinių miego specialistų. Pavyzdžiui, knygose bei moksliniuose straipsniuose yra pabrėžiamas neigiamas alkoholio poveikis ir teigiama, kad taurė prieš miegą veikiau sutrikdys, nei užtikrins gerą nakties miegą. O kaipgi gėrėjo susikurta gėrimo sąsaja su miegu? Šis – dažnai nemenkas – sąlygojimo proceso poveikis yra visiškai pamirštamas, nors tie patys miego specialistai paskui siūlo 14
Parduodamas miegas
nemigą gydyti kognityvine terapija, kuri yra paremta būtent sąlygojimo procesu. Taikant šios tikrai veiksmingos terapijos metodus, pacientai yra skatinami sieti tam tikrus įpročius su miegu. Įdomu, kad šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje sveikatos vadovėliuose dar buvo aiškinama, jog žmogui yra būtina miegoti bent po aštuonias valandas, o septintojo dešimtmečio mokslo populiarinimo knygos jau vadino tai, miego tyrinėtojo Williamo Demento9 žodžiais tariant, „sofizmu“, ir į panašias rekomendacijas buvo žiūrima su pašaipa. Kaip 1968 m. pažymėjo du miego temą nagrinėję rašytojai10: „Kiekvieno asmens miego pradžią, trukmę bei kietumą lemia tiek įvairių veiksnių, kad gydytojui nevalia beatodairiškai reikalauti, jog visi pacientai miegoti eitų anksti, užmigtų greitai ar miegotų kokybiškai „kaip iš vadovėlio“, ir juo labiau paversti tokius lūkesčius standartiniu gydymo režimu. Iš tiesų galima teigti, kad perdėtas susirūpinimas miego ir individualių jo skirtumų problema yra simptomas, kartais kamuojantis ne tik pacientą, bet ir patį gydytoją, ir šis simptomas tam tikra prasme gali būti ne mažiau rimtas nei sveikatos būklė, dėl kurios nerimaujama.“ Autoriai stebisi, kaip kas nors vis dar gali tikėti „aštuonių valandų taisykle“, liepiančia kasnakt pasinerti į „palaimingą užmarštį“, ir visgi būtent tai mums rekomenduoja daugelis šiandienos miego specialistų. Farmacijos įmonės kuria reklamas, perspėjančias žmones, kad juos galimai kamuoja gydytini miego sutrikimai, jei miegama per trumpai, stokojama energijos bendrauti su šeima ar atlikti darbines pareigas, jaučiamas protinis ar fizinis nuovargis, 15
Kodėl mes nemiegame?
silpnėja motyvacija, sunku susikaupti. Vis dėlto, kaip pastebi miego istorikas Matthew Wolfas-Meyeris11, argi šie simptomai nėra šiuolaikinio ir apskritai gyvenimo pasekmė? Čiužinių gamintojų reklamose, kurios prasideda klausimais žiūrovams, ar jie dienomis sunkiai susikaupia, ar prastėja jų atmintis, ar kalbėdami vartoja vis daugiau banalių frazių, niekas šių reiškinių neaiškina modernaus gyvenimo įtampa, ilgu atstumu iki darbo vietos ir nuolatiniu spaudimu dirbant išlaikyti gerą nuotaiką – kaltė yra suverčiama prastam čiužiniui. Neišsimiegojusio žmogaus apibūdinimas iš tiesų tinka didžiumai šiandienos miestų gyventojų. Deja, užuot pripažinus, kokią įtaką visuomenei daro socialinė ir ekonominė našta bei vidiniai išgyvenimai, į žmogiškus sunkumus linkstama žvelgti per netrikdomo miego prizmę. Klystame ar ką nors pamirštame tik todėl, kad nepabudome puikiai išsimiegoję, laimingi ir žvalūs. Vienoje garsiausių istorijų apie užmaršumą karalius Alfredas bėgdamas nuo vikingų prisiglaudė neturtingos valstietės troboje. Šeimininkė paprašė svečio prižiūrėti pyragėlius, kol pati apsiruoš apie ūkį, tačiau valdovas užsisvajojo, ir pyragėliai sudegė. Čia prisigretinęs miego specialistas paaiškintų, kad karaliaus išsiblaškymas iš tiesų buvo miego trūkumo pasekmė, nes jis neišmiegojo to paties specialisto rekomenduotų aštuonių valandų. Jeigu miego trukmė būtų atitikusi standartą, karalius būtų buvęs atidesnis, ir Anglijos neslėgtų kaltė dėl sudegintų pyragėlių, kurią ji vis dar mėgina išpirkti kepėjų varžytuvėmis.
Prarandamas miegas
Miego mokslo ištakos siekia XIX a. pabaigą. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuris pristabdė tyrinėjimus, jų mastas XX a. vis augo, kol po septintojo dešimtmečio įgijo didžiausią pagreitį. Elektroencefalografija – metodas smegenų biosrovei matuoti – sudarė sąlygas fiksuoti neuronų veiklos pokyčius miegant, nors nė viena teorija nepajėgė paaiškinti, ką tie pokyčiai reiškia. Plačiai pagarsėjusi greitų akių judesių miego fazės (REM) sąsaja su sapnavimu šeštojo dešimtmečio pradžioje paskatino naujų mokslinių tyrimų ir finansavimo bangą, bet devintojo dešimtmečio pradžioje sapnams skiriamas dėmesys sumažėjo. Nuo psichologinių reiškinių buvo pereita prie iš pažiūros grynai fizinių: tiriamas biologinis organizmo laikrodis, nervinis ir neurocheminis miego bei jo sutrikimų pobūdis, studijuojama ir gydoma apnėja12 – laikinos kvėpavimo pauzės miegant. Šiuolaikinis miego mokslas akivaizdžiai yra sudėtinga sritis, apimanti daug įvairių tyrimų krypčių, bet lyginant jį su ankstyvosiomis studijomis galima išskirti du aspektus. Visų pirma, miegas, seniau laikytas asmeniniu potyriu, dabar yra sudaiktinamas, paverčiamas išoriniu objektu. Moksliniuose 17
Kodėl mes nemiegame?
straipsniuose apie miegą niekas necituoja pacientų žodžių, o lipdant tokias etiketes kaip „nemiga“13 labai retai yra atsižvelgiama į tai, kaip žmogus iš tiesų apibūdino savo patirtį. Istorikas Kentonas Krokeris tiriamajam straipsniui apie miego mokslą pasirinko pavadinimą „Kitų miegas“ (The Sleep of Others)14, tuo pabrėždamas, kaip miegas palaipsniui buvo nuasmenintas ir paverstas nauju produktu, kurį galima narstyti ir perdarinėti, nė žodžiu neužsimenant apie savistabą. Visų antra, nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos miego analizė ekonominėje rinkoje pradėjo vaidinti kur kas svarbesnį vaidmenį nei anksčiau. Didžiausias sumas moksliniams tyrimams finansuoti skyrė – ir vis dar skiria – verslo įmonės bei karinės struktūros, siekiančios, kad darbininkai ir kariai užduotis atliktų kuo veiksmingiau ir našiau. Netgi pati miego, kaip vientisos atkarpos15, samprata, anot istorikų, yra ganėtinai nauja ir egzistuoja vos porą šimtų metų. Miegas buvo sunormintas per pramonės perversmą ir po jo, kai XIX a. penktajame dešimtmetyje buvo sureguliuota darbo dienos trukmė. 12–16 valandų trukusi darbo diena XX a. daugelyje Vakarų valstybių sutrumpėjo iki 8 valandų. Žinoma, aštuonių valandų darbo diena yra savotiška prabanga, ir dauguma pasaulio gyventojų vis dar triūsia kur kas ilgiau. Darbo ir poilsio trukmę lėmė ne rūpestis darbininkų sveikata, o dėl naujų technologijų pakitusios gamybos planų ir procesų reikmės. Pagrindiniu darbininko siekiu tapo nuolatinės darbo kokybės užtikrinimas. Augančiai naftos ir plieno pramonei – šakoms, reikalaujančioms nenutraukti gamybos visą parą, – reikėjo pailsėjusių, 18
Prarandamas miegas
našių darbininkų. Pramoninė plėtra pavertė miegą neatsiejama darbo dalimi, kurios minimalią trukmę reikėjo kruopščiai apskaičiuoti. Nathanielis Kleitmanas, visuotinai laikomas vienu XX a. miego mokslo pradininkų, 1939 m. paskelbė didžiulės apimties mokslinį tyrimą „Miegas ir būdravimas“ (Sleep and Wakefulness)16, o netrukus – ir jo santrauką populiariame žurnale „American Business“. Čikagos universitete atliktą tyrimą finansavo įmonės, siekusios padidinti darbuotojų našumą. Mokslininkas netgi maitino penkių savaičių amžiaus kūdikius trinta jautiena mėgindamas įrodyti, kad pripildę skrandelius galvijų mėsa šie miegos geriau, – vietinė mėsos perdirbimo įmonė „Swift and Co.“17 už tai jam sumokėjo 10 000 dolerių. Miegu čia manipuliuojama ne siekiant pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, o padidinti jų produktyvumą ar, kalbant apie ginkluotąsias pajėgas18, parengti karius, kurie po kuo trumpesnio miego kuo ilgiau išliktų budrūs. Per Vietnamo karą JAV kariuomenė savo pulkams išdalijo milžinišką kiekį amfetamino, o naujesniais laikais inicijavo Nepertraukiamos asistuotos veiklos projektą (Continuous Assisted Performance project), kurio tikslas – vaistiniais preparatais ir elektrostimuliatoriais laikinai pašalinti poreikį miegoti. Daugelis šiandienos miego specialistų mielai priima čekius iš panašių rėmėjų ir organizuoja praktinius seminarus bankų vadovams apie geriausius būdus pailsėti ir mėgautis miegu, kuriuo vargu ar kada nors teks pasidžiaugti mažiau privilegijuotiems darbuotojams. Net pačių neutraliausių ir geriausiais ketinimais grįstų miego tyrimų atskaitos taškas yra „optimalus našumas“, tarytum 19
Kodėl mes nemiegame?
žmonės tebūtų darbo jėga, kurią reikia skatinti – ar suteikti galimybę – veikti kuo efektyviau. Jeigu neišmiegosite prisakytų aštuonių valandų, nepasieksite gerų rezultatų atlikdami fizines ir kognityvines užduotis, kurios po kokybiško nakties miego nereikalautų didelių pastangų. Apie tai, kad vertėtų nuleisti pačią kartelę, nedrįstama net pagalvoti. V Miego nuasmeninimas yra puikiai pažįstamas nemigos kamuojamiems žmonėms. Išmatavę bioelektrinį smegenų aktyvumą, kvėpavimo dažnį, širdies ritmą, akių judesius ir raumenų susitraukimus, specialistai gali nustatyti, kad vos trijų valandų miegas, kuriuo buvo skundžiamasi, iš tiesų truko penkias šešias valandas. Buitiniais matavimo prietaisais galima užregistruoti panašų neatitikimą, atskleidžiantį, kad būdravimo fazės buvo kur kas trumpesnės, nei žmogus įsivaizdavo. Vis dėlto nevalia pamiršti, kad šiuo atveju kalbame apie du visiškai skirtingus laikus. Aparatai neatsižvelgia į skirtumą tarp objektyvaus ir subjektyvaus laiko. Matavimo prietaisas nėra pajėgus užfiksuoti, kaip ilgai asmuo jaučiasi būdraująs. Kai miego specialistai šypsodamiesi aiškina, kad nemigos kamuojami žmonės beveik visada perdeda19 teigdami, kiek laiko nesudėjo akių, jie klysta, nes šių esminių parametrų lyginti nevalia20. Galima įtikinti pacientą, kad kai manėsi būdraująs, jis iš tiesų miegojo, o klaidingą budrumo įspūdį sukėlė dažni trumpi prabudimai21 tam tikromis miego fazėmis, tačiau problemos tai neišspręs. Miego specialistas neturi priemonių subjektyviam laikui matuoti, nes tai iš 20
Prarandamas miegas
esmės yra kiekvieno asmeninė patirtis, kai minutės gali virsti valandomis, o valandos išsitęsti į begalines dienas. Savo bejėgiškumą terapeutai dangsto tokiomis diagnozėmis kaip „sutrikęs miego suvokimas“, tačiau nemigos kamuojamas žmogus ir miego specialistas žodį „miegas“ supranta visiškai skirtingai. Vienas pacientas pasakojo, kaip kelerius metus lankėsi pas gydytojus ir miego terapeutus. Galiausiai praleidęs naktį miego laboratorijoje, jis sužinojo, kad iš tiesų miega apie šešias valandas, tad jaudintis dėl neva bemiegių naktų nėra reikalo. Deja, užuot atnešusi palengvėjimą, ši žinia tik pakurstė paciento nerimą. Kai apibūdino savo jausmus, paaiškėjo, kad jam rūpi ne tiek pats miego faktas, kiek patvirtinimas, jog jis tikrai nemiega. Motina jį augino viena, o kai berniukui suėjo dešimt metų, ji užmezgė romaną su nauju partneriu. Sūnus naktimis nesumerkdavo akių, iš visų jėgų stengdamasis negirdėti lytinio akto garsų. Šiuo atveju tyla būdavo baugesnė už bet kokį išorinį triukšmą, nes jis iš anksto žinojo, kad ji gali bet kurią akimirką nutrūkti. Gulėdamas lovoje berniukas mėgindavo atsiriboti ir išstumti apnikusias priešiškas mintis. Jis priekaištaudavo sau, kad drįsta jausti neigiamas emocijas žmogui, kurį turėtų mylėti. Kai galiausiai išvažiavo studijuoti, užmigdavo lengviau, ir nemiga atsinaujino tik po kelerių metų, kai apsigyveno su partnere, kuri turėjo sūnų iš ankstesnių santykių. Vėlyvoje vaikystėje susidaręs trikampis pasikartojo: vyras ir moteris miega kartu, o vaikas guli gretimame kambaryje. Pacientą kamavo ne laikrodžio į minutes ir valandas skirstomas laikas, o begalinis laukimas garso, priversiančio sustingti 21
Kodėl mes nemiegame?
iš baimės. Gulint vienumoje galvoje sukdavosi įkyrios mintys, tai imdavo pyktis, tai kankindavo kaltė. Atrodė, kad jo savijauta niekam nerūpi, niekas nesupranta, kokioje baisioje situacijoje jis atsidūrė, motinai užmezgus romaną. Aplinkiniai džiaugėsi pokyčiais, ir jis jautė pareigą džiūgauti kartu su jais. Po daugelio metų, lankydamas vieną gydytoją po kito, jis tam tikra prasme siekė, kad kas nors patvirtintų jo jausmus, suprastų, ką jis patyrė tame begaliniame nakties pragare. V Sritys, pirmenybę teikiančios išklausymui, o ne aparatų rodmenims, miego problemų niekada neaiškina bendrai. Pokalbio terapiją pasirinkę pacientai retai kreipiasi būtent dėl nemigos, nors paskui dažnai paaiškėja, kad yra kamuojami miego sutrikimų. Pirmiau aprašytame pavyzdyje aš apie juos sužinojau tik po kelių mėnesių darbo su klientu. Prisiminus, kokias dideles kančias kelia nemiga, darosi įdomu, kodėl taip yra. Ar mums tiesiog reikia tinkamų užuominų, kad apie tai prabiltume, ar kalbėti vis dėlto vengiama ne be reikalo? Vaikų miego sutrikimus pastebėti yra paprasčiau – greičiausiai dėl to, kad dauguma atvejų užmigti negalintis vaikas žadina tėvus, ir pagalbos kreipiasi tėvai, o ne pats vaikas. Dažnai paaiškėja, kad užmigti neleidžia susirūpinimas mirtingumu ar kūno funkcijomis. „O jeigu nepabusiu?“ – būgštauja vaikai, neseniai išgirdę, kad mirtis – tai „ilgas miegas“. Dar XX a. pradžioje įprastoje vaikiškoje maldelėje prieš miegą22 buvo žodžiai: „Jeigu mirsiu nepabudęs“. Pradėjus 22
Prarandamas miegas
pratinti vaiką miegoti be sauskelnių, miegą dažnai trikdo baimė sutepti patalynę. Tad šlapinimasis į lovą, kadaise laikytas „labiausiai paplitusiu vaikystės miego sutrikimu“23, gali sukelti nuosavą, antrinį „sutrikimą“. Tokius konkrečius ir laikinus miego trikdžius neblogai iliustruoja pasaka apie karalaitę ant žirnio. Vargšė jos veikėja negali užmigti dėl po čiužiniais padėto žirnio – įrodymas, kad ji tikra princesė. Istorijoje netiesiogiai kalbama apie bundantį seksualumą: nedidelis žirnio formos objektas niekaip neleidžia užmigti, miegas aplankys tik tada, kai karalaitė išmoks apsieiti su jį liečiant jaučiamu malonumu – ar dėl to kylančiu kaltės jausmu. Pasaka baigiasi vedybomis su princu – išreiškiama mintis, kad žirnį dabar pakeis sutuoktinis. Įvairių traumų patyrę vaikai ne tik sunkiai užmiega, bet ir pabunda panikuodami. Keturmetė mergytė naktimis staigiai atsisėsdavo lovoje tiesi it žvakė ir klykdavo grąžydama rankas, net kai priskubėjusi mama suspausdavo ją glėbyje. Po tokių naktinių košmarų, neretai pasitaikančių ankstyvoje vaikystėje, krizė pabudus nesibaigia: vaikai net kelias minutes nereaguoja į aplinkinių bandymus raminti, lyg vis dar išgyventų sukrėtimą, nors jų akys yra plačiai atmerktos. Šiuo atveju miego sutrikimo priežastis buvo aiški: prieš dvejus metus mergaitė buvo skubiai paguldyta į ligoninę, kur seselės jai klykiant iš baimės prievarta mėgino įkišti į rankas kaniules. Vėliau sapnuodama košmarus mažylė grįždavo į tą situaciją ir mėgindavo ištraukti kaniules iš rankų. Suaugus tokie laikini ir konkretūs miego pertrūkiai tampa veikiau išimtimi nei taisykle. Vaikystėje jie, gydomi ar 23
Kodėl mes nemiegame?
negydomi, paprastai greitai praeina, nors gali ir pasunkėti, jei vaiko nerimas persipina su tėvų baimėmis. Pavyzdžiui, dažnai pasitaiko, kad tėvai vis tikrina, ar miegantis vaikas dar gyvas, nors jam jau daugiau nei metai ir jaučiasi jis puikiai. Arba nuolat apžiūrinėja patalynę ieškodami menkiausio kūno išskyrų ženklo, tarsi neįstengtų susidoroti su savo pačių nepakantumu dėmėms ir purvui. Šiaip ar taip, vaikų miego sutrikimų simptomai bėgant laikui išnyksta, nes svarbius klausimus jie išsprendžia kitais būdais. Žaidimai, skaitymas, piešimas, svajojimas ir bendravimas sudaro puikias sąlygas išreikšti su miegu susijusias baimes simbolių kalba. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais išsivystantys ruošimosi miegui ritualai yra, ko gero, akivaizdžiausias panašių problemų sprendimo būdas: vaikas pasikartojančių veiksmų sekas į pagalbą pasitelkia didžiausio psichologinio ir fiziologinio silpnumo akimirkomis – kai iš būdravimo pereina į miego būseną. Suaugusiųjų nemiga yra kur kas sudėtingesnis reiškinys. Nors pasitaiko atvejų, kai staigų jos pasireiškimą lemia konkreti priežastis, kurią galima aiškintis ir nagrinėti, lėtinę nemigą dažniausiai sukelia keletas veiksnių. Įvairios problemos susilieja į iš pažiūros vientisą simptomą. Tiesioginiai metodai čia dažniausiai neduoda vaisių. Nemigai išnykus gydytojai pastebi, kad tą lėmė ne koks staigus nušvitimas ar įžvalga, o veikiau grįžtamasis suvokimas. Vieną dieną pacientas nusistebi, kad dabar miega kur kas geriau. Pirmiau aptartu atveju nemigos pradžios susiejimas su namie vėl susiformavusiu trikampiu buvo be galo reikšmingas 24