Kodel bijome kitu?
CH RI ST OP HE AN DR E PATR IC K LE GE RON
AN TOIN E PE LI SS OL O
Kodel bijome kitu?
APIE VIEŠUMOS
B AIMĘ , DROVUMĄ IR SOCIALINĘ FOBIJĄ
Iš prancūzų ka lb os ve rtė
Lo li ja Spur gien ė
VILNIUS 2026
Christophe ANDRÉ, Patrick LÉGERON, Antoine PELISSOLO
LA NOUVELLE PEUR DES AUTRES
Trac, timidité et phobie sociale
Odile Jacob, Paris, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
© ODILE JACOB, 2023
© iStock / Elena Bondarenko, viršelio iliustracija
© Lolija Spurgienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© „Tyto alba“, 2026
ISBN 978-609-466-957-6
1. MŪSŲ SOCIALINĖS BAIMĖS IR JŲ APRAIŠKOS
Neramus laukimas, arba Kaip visą dieną pasakoti sau katastrofų scenarijus
nerimas! ..................................................................................................
2. NUO NORMALIOS IKI PATOLOGINĖS BAIMĖS
1 skyrius. VIEŠUMOS BAIMĖ IR NUOGĄSTAVIMAI ..................................
Viešumos baimė ar fobija kalbėti prieš auditoriją
Pasakykite man, kas jums kelia nerimą .....................................................
su jumis susitikti
2
3
1
3. VIS DĖLTO, KODĖL MES BIJOME KITŲ?
4. KAIP LIAUTIS BIJOTI KITŲ?
Kaip psichoterapeutas padeda pacientui?
Ar psichoterapija padeda siekti asmeninių
Socialinio nerimo gydymas – visuomenės projektas?
Socialinės fobijos diagnostikos kriterijai
Vengiančio tipo asmenybės diagnozavimo kriterijai
Suprasti socialinę fobiją: jūs turite tai žinoti
Kova su socialine fobija kasdieniame gyvenime: ką turite žinoti
PRATARMĖ
Mes labai laimingi galėdami pristatyti savo skaitytojoms ir skaitytojams radikaliai atnaujintą versiją knygos, tapusios klasikiniu veikalu ir informacijos šaltiniu visiems, kas bijo susidurti su kitų žmonių žvilgsniais ir vertinimais.
Nuo pirmo šios knygos leidimo 1995 metais pasaulis labai pasikeitė, o skaitmeninės technologijos iš esmės pakeitė mūsų tarpusavio santykių mezgimo būdus.
Deja, socialinės baimės neišnyko, jos, ko gero, tapo dar dažnesnės ir skausmingesnės nei anksčiau: nuotolinis darbas ir virtualūs susitikimai pastūmėjo jautriausius žmones rinktis ekranus ir riboti tiesioginius santykius su kitais; socialiniai tinklai padėjo pasklisti tam tikroms drovesniųjų persekiojimo formoms; savojo įvaizdžio kultas dar labiau padidino abejones ir kompleksus, kurie verčia žmogų slėptis nuo aplinkinių žvilgsnių.
Labiau nei bet kada mums reikia suprasti, kodėl socialinės baimės gali komplikuoti – ar net sugriauti – kai kuriems žmonėms gyvenimą, o svarbiausia – suprasti, kaip jas įveikti ir išgydyti.
Tegul ši knyga padeda žmonėms, kuriuos pernelyg baugina svetimi žvilgsniai, išsilaisvinti nuo savo baimių, o jų artimiesiems – geriau juos suprasti ir palaikyti. Kad niekas negalėtų pasakyti, kaip sakė Montesquieu: „Drovumas buvo mano gyvenimo prakeiksmas.“
Christophe André Patrick Légeron
Antoine Pelissolo
„DABAR JŪS...“
Artėjo jo eilė ir jis pajuto, kaip pradėjo daužytis širdis. Sudrėkę delnai ant lakuoto posėdžių stalo paliko prakaito aureoles. Ar kaimynai pastebėjo jo nerimą? Taip, priešais sėdintis kolega skubiai nusuko žvilgsnį. Kažin, ką jis dabar pagalvojo?
Po kelių minučių jo eilė. Jo idėjos, tokios aiškios prieš kelias valandas, dabar buvo painios ir padrikos. Kokį jis paliks įspūdį, jeigu nesugebės kalbėti neprarasdamas savitvardos ir neužsikirsdamas? Jam užgniaužė gerklę; burna vis labiau džiūvo. Niekas neparūpino vandens posėdžių kambaryje, ir gerai, nes jeigu siektų kokio daikto, kas nors pastebėtų, kaip smarkiai dreba jo rankos. Bet turbūt visi mato, kaip jam nejauku. „Absurdiška šitaip nervintis, juk niekas manęs čia nesuvalgys.
Aš tik pristatysiu savo metinį pranešimą. Nieko man, po galais, neatsitiks.“ Jam susuko skrandį, ir kai kaimynas dešinėje nusičiaudėjo, jis krūptelėjo. Keletas žvilgsnių nukrypo į jį, ir jis pabandė šyptelėti, kad atrodytų ramus. „Dabar jūs, Diubua“, – kreipėsi generalinis direktorius. Jis pakilo iš vietos vatinėmis kojomis. Būtų tikra katastrofa...
Beveik visi žmonės kada nors yra susidūrę su tokia situacija. Kiekvienas esame bijoję prieš viešą kalbą, prieš įtakingus žmones, prisipažindami kam nors meilę arba, proziškiau, prašydami paskolinti pinigų. Be abejo, iš visų mūsų baimių labiausiai paplitusi yra baimė, kurią jaučiame panašiems į
save. Ji ištinka, kai mus žvilgsniu vertina kitas žmogus arba, dar blogiau, grupė žmonių. Baimė gali būti įvairių formų: ji užplūsta visiškai paprastose situacijose – kai tenka kalbėti prieš grupę žmonių, eiti per sausakimšą kavinės terasą, kreiptis restorane į padavėją, kad pakeistų patiekalą, ir pan.
Šią kitų baimę medikai ir psichologai vadina „socialiniu nerimu“. Kartais ji pasireiškia sunkia, ypač skausminga forma, artima patologijai. Tai socialinės fobijos atvejai. Sociofobai patiria panišką baimę tam tikrose iš pažiūros nepavojingose situacijose. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės nepakenčia, kai juos kas nors stebi valgančius. Tada jie verčiau išvis nevalgo. Tas pat nutinka ir tiems, kuriuos psichiatrai vadina „vengiančio tipo asmenybėmis“: šie žmonės beveik ištisai bijo neigiamo vertinimo, bėga nuo jo, užsisklendžia savyje, vengia kontaktų.
Kitos formos socialinį nerimą sukelia paprastas kasdienis diskomfortas. Pavyzdžiui, banali baimė ar drovumas. Kurgi riba tarp patologijos ir normos? Ar tie simptomai tokie jau nekenksmingi? Tai kelia abejonių: profesiniame ar asmeniniame gyvenime, kai tenka ginti savo interesus, situacijų patekti į sunkią padėtį pernelyg daug, ir iš pažiūros nežymi disfunkcija gali virsti rimtu sutrikimu. Iš tiesų nemažai prislėgtų ir nuo alkoholio priklausomų žmonių iš esmės yra kankinami socialinio nerimo1. Daugybės žmonių „nesėkmingo“ gyvenimo priežastis – lengvumo ir efektyvumo stoka bendraujant su kitais.
Visais atvejais pagrindinė lygtis lieka ta pati: bijome vienos socialinės situacijos (ar net daugelio); patekę į ją jaučia-
mės sutrikę, nepatogiai, o tai gali sukelti nerimą ar net paniką; šie nemalonūs pojūčiai pakankamai stiprūs, kad paveiktų mūsų elgesį, pavyzdžiui, imtume vengti nemalonios situacijos; žmogus ima savęs negerbti ir jausti gėdą.
Kai parašėme ir publikavome pirmą šio veikalo versiją
1995 metais, socialinis nerimas plačiajai visuomenei ir daugeliui sveikatos apsaugos specialistų buvo beveik nežinomas reiškinys. Pirmo leidimo sėkmė visai netrukus parodė, kad su šia problema susiduria daugybė visų amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių žmonių. Per dvidešimt penkerius metus buvo atlikta daugybė tyrimų siekiant pagilinti žinias apie įvairias socialinio nerimo apraiškas, o svarbiausia – patvirtinti negatyvų socialinių fobijų poveikį žmonių, kurie nuo jų kenčia, gyvenimui. Nors anuomet tarp specialistų2 kartais užvirdavo karšti ginčai, dauguma jų šiandien pripažįsta šios patologijos egzistavimą, taip pat būtinybę ir poreikį teikti konkrečią pagalbą jai įveikti.
Kodėl gi mes bijome kitų žmonių? Mechanizmai, lemiantys šios baimės atsiradimą, yra įdomūs dėl daugelio priežasčių. Genetiniai veiksniai, biologiniai ir neurobiologiniai procesai, auklėjimo būdai, kultūrinis spaudimas ar asmeninės istorijos elementai – regis, daugybė veiksnių lemia socialinio nerimo atsiradimą. Įvairūs šioje srityje atlikti tyrimai dar neleidžia galutinai nustatyti tikslios šių skirtingų veiksnių įtakos, bet pateikia daug galimų paaiškinimų ir krypčių apmąstymams. Socialinio nerimo apraiškų tyrimas itin aiškiai parodo, kad jis dažnai susijęs su baime būti vertinamam kitų ir atsiranda tada, kai norėdami palikti palan-
kų įspūdį manome, kad nepavyks to pasiekti3. Taigi socialinis nerimas yra labai glaudžiai susijęs su kitų žmonių požiūriu į mus ir galiausiai yra svarbi žmogiškosios prigimties ir santykių su artimaisiais dalis4 .
Tad ar galima tikėtis, kad vieną dieną jis išnyks? Ar galima įsivaizduoti, kad kitas ims ir nebežiūrės kritiškai? Tam reikėtų, kad socialiniai santykiai būtų sąžiningesni ir atviresni ir leistų kiekvienam visapusiškai išreikšti save. Galbūt tai iliuzija, naivi viltis. O kol kas matome, kad socialinis nerimas ne tik sukelia diskomfortą, kartais kai kuriems asmenims net kančią, bet ir apskritai sunkina socialinį funkcionavimą ir trukdo plėtotis normaliems žmonių santykiams visose srityse.
Visgi sprendimų yra. Kognityvinė elgesio terapija disponuoja labai veiksmingomis ir mokslinių eksperimentų patvirtintomis priemonėmis, skirtomis ir socialinio nerimo prevencijai, ir su juo susijusių sunkumų terapijai. Sunkesnes nerimo formas gydyti padeda ir įvairūs vaistai.
Būtent toks šio leidinio tikslas: ne tik tyrinėti įdomų mūsų socialinių baimių pasaulį, aiškintis jų priežastis ir pagrindinius mechanizmus, bet ir kiekvienam parodyti kelius, kaip iš jo išbristi. Kitaip tariant, padėti kiekvienam gyventi geriau, laisviau jaustis savimi su kitais* .
* Šios knygos gale rasite klausimyną, kuris leis jums tiksliau apibrėžti galimą „baimę, jaučiamą kitiems“.
SITUACIJOS IR ŽMONĖS
Galą gavo ne visi, bet jie buvo pakirsti. Jean De La Fontaine
Étienne’as, 56 metai, stambios įmonės vadovas:
„Aš siaubingai bijau atsidurti dėmesio centre, būti stebimas kitų žmonių. Man nemalonios situacijos tipiškas pavyzdys –ateiti vėliau ten, kur visi jau sėdi ir žiūri, kaip aš įeinu ir atsisėdu. Arba lėktuve: tos sėdynių eilės su dešimtimis kyšančių galvų ir atidžiai stebinčių, sekančių, tiriančių akių; stiuardesės ir stiuardai, žiūrintys, kaip aš braunuosi iš galo, nerangiai, su krepšiu, sprausdamasis šonu tarp eilių. Jeigu tik įmanoma, vienas pirmųjų ateinu į kiną, teatrą, darbo posėdžius, vakarėlius... Studijuodamas labai nemėgau sėstis į pirmą amfiteatrinės auditorijos eilę, priešais visus kitus: man atrodė, kad šimtai akių svilina man pakaušį...“
Louna, 26 metai, sekretorė:
„Aš nesu drovi, bent jau taip manau. Bet kartais pasijuntu keistai susikausčiusi. Kiekvieną kartą, kai reikia kalbėti, tar-
kim, apie pinigus, jaučiu įtampą ir man nesmagu. Imu apie tai galvoti prieš tris dienas, o kai ateina tas momentas, gerklėje įstringa gumulas ir apima vidinis nerimas, – ši situacija man sukelia stresą. Todėl daugeliu atvejų verčiau palieku taip, kaip yra: reikalauti pinigų, kuriuos man skolingi, arba pakelti algą –to aš nesugebu... Iš pradžių mane tai labai erzino, laikiau tai charakterio silpnybe, bet galų gale susitaikiau. Nesididžiuoju tuo, bet ką padarysi. Jaučiu, man niekada nepavyks pasikeisti...“
Alice, 42 metai, daugiavaikė motina:
„Mano vaikai jau nemaži, turiu daugiau laiko sau. Norėčiau užsiimti teatru, politika... Bet man atrodo, kad pati viena nepajėgsiu: aš niekada nesugebėjau kalbėti prieš auditoriją. Mokykloje mane surakindavo, kai turėdavau eiti prie lentos, nė vienam mokytojui nepavyko iš manęs išpešti nė žodžio; mano studijos nebuvo sėkmingos, nes egzaminai žodžiu būdavo katastrofiški. Net prisigėrusi raminamųjų nepajėgdavau išspausti nė žodžio. Visada domėjausi politika, bet per bendraminčių susibūrimus niekada neišdrįsdavau žodžio ištarti. Kai manęs to paprašydavo, būdavo apgailėtina: bespalviu balsu išlemendavau keletą painių frazių. Nekantraudavau greičiau baigti ir atsisėsti; paskui nedrįsdavau pažvelgti į žmones iš baimės, kad jų akyse pamatysiu gailestį...“
Noa, 18 metų, vyresniųjų klasių moksleivis:
„Su merginomis – baisus reikalas. Iki pastarųjų metų sugebėjau apsimetinėti. Mes visada būriuodavomės su draugais ir draugėmis. Stengdavausi niekada nelikti vienas su mergi-
na. Bet nuo pernai pasidarė sunku. Kiti vyrukai merginas dažnai kviečiasi po pamokų dviese išgerti. O aš negaliu. Matau, kaip jie drąsiai jas kabina... Kai mergina kreipiasi į mane dėl pamokų, viskas gerai. Aš moku šiaip ne taip palaikyti pokalbį. Bet jeigu ji pradeda kalbėti apie kitką – kiną, muziką, – mane suima panika. Man atrodo, kad mes pradedame flirtą ir aš turiu gerai pasirodyti. O darausi nerangus kaip vaikas, ir galvoje tiksi vienintelė mintis: kad tik ji nepastebėtų, nepamanytų, jog turiu problemų, nesu tikras vyras.“
Nemalonios socialinės situacijos
Gana daug socialinių situacijų gali sukelti nesmagumo, diskomforto ar sutrikimo jausmą. Atrodo netgi, kad dauguma žmonių dažnai jaučia nerimą tam tikromis konkrečiomis socialinėmis aplinkybėmis.
Prancūzijos įmonėse atlikto tyrimo duomenimis, 58 proc. darbuotojų teigė susilaikantys nuo vadovaujamų pareigų, nes bijo viešai kalbėti1. Kitoje, senesnėje, apklausoje baimę būti stebimiems arba viešai kalbėti minėjo apie 51 proc. apklaustųjų2. Tai, be abejonės, viena iš trijų labiausiai paplitusių baimės apraiškų, greta gyvačių ir aukščio baimės! Daugybė mokslinių tyrimų patvirtina, kad baimė kalbėti grupės akivaizdoje yra viena dažniausių „visoje žmonių populiacijoje“, kitaip tariant, tarp žmonių, neturinčių jokių ypatingų psichologinių sutrikimų. Tai būdinga 15–20 proc. suaugusiųjų3 . Gali būti nemalonios ar kelti nerimą ir daugelis kitų socialinių situacijų. Nors jos iš pažiūros nesvarbios, bet ne
mažiau trikdančios, nes daug kasdieniškesnės: tam tikri susitikimai, tam tikri veiksmai, tam tikros situacijos, neišvengiamos kasdienybėje gyvenant tarp žmonių, gali kelti netikrumo jausmą, priklausomai nuo žmogaus ir aplinkybių. Ir dažniausiai be aiškios priežasties, nesant tiesioginės grėsmės ar pavojaus: ko bijo mūsų vadovas, kai jį stebi kiti lėktuvo keleiviai, arba daugiavaikė motina, kalbėdama savo bendraminčių politinių aktyvistų akivaizdoje? Toks socialinis nerimas dėl savo absurdiškumo ir iracionalumo ypač erzina tuos, kurie jį patiria. „Man vis kyla klausimas, kodėl taip reaguoju. Ir nuo tada, kai apie tai susimąsčiau, nerandu atsakymo...“ – svarsto dauguma žmonių, linkusių į tokio pobūdžio sutrikimą. Šį klausimą sau kelia ir tie, kurie jaučia kitokių rūšių fobijas ar nerimą („Tai kvaila, aš puikiai žinau, kad man niekas negresia, kad neturėčiau bijoti.“), bet jis galbūt aktualesnis, kai kalbama apie socialinį nerimą, kuris menkiau žinomas plačiajai visuomenei ir vis dar sunkiau priimamas.
Sena istorija
„Odisėjos“ VII giesmėje Odisėjas akimirką sunerimsta prieš susitikimą su Alkinoju: „Širdis jo krūtinėj / Sunkiai dvejojo, kol žengt pasiryžo per slenkstį varinį.“* Tokią emociją galime patirti prieš pirmą priėmimą pas aukštą asmenį: karalių, pre* Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1979.
zidentą, ministrą, taip pat generalinį direktorių, direktorių, paprastą vadovą ar jo pavaduotoją... Žodžiu, bet kokį asmenį, mūsų akimis žiūrint, įtakingą ir autoritetingą! Taigi socialinį nerimą patiria ne tik drovuoliai ir jautruoliai, jei jau toks bebaimis kariūnas ir narsus atradėjas, koks buvo Odisėjas, tapo jo auka! Nuo Homero laikų literatūroje gausu pavyzdžių, aprašančių baimės jausmą ar sutrikimo akimirkas. „Išpažintyje“ Rousseau pasakoja, pavyzdžiui, apie baimę
įžengti į krautuvę: „Tūkstantį kartų savo mokinystės laikais ir vėliau aš esu ėjęs nusipirkti saldėsių. Priėjęs prie cukrainės pamatau moteris už prekystalio; įsivaizduoju, kaip jos juokiasi ir šaiposi iš jaunojo smagurio. Praeinu pro vaisių pardavėją, nužvelgiu dailias kriaušes, jų aromatas masina; į mane sužiūra du ar trys netoliese stoviniuojantys jaunuoliai; vyriškis, pažįstantis mane, mindžikuoja prie savo parduotuvės; matau iš tolo artėjančią merginą; ar ne šių namų tarnaitė? Akys apgauna. Visus praeivius laikau savo pažįstamais; visko baidausi, visur man iškyla kokia nors kliūtis; mano troškimas auga kartu su gėda, ir aš kaip kvailys, ėdamas pagundos, galiausiai nueinu kišenėje turėdamas viską, ko reikia, ir nieko neišdrįsęs nusipirkti.“
Baudelaire’as taip kalba apie artimą draugą: „Vienas mano bičiulių toks drovus, kad nudelbia akis, kai kiti žmonės į jį pažvelgia, arba turi sukaupti visą savo menką valią, kad įeitų į kavinę ar į teatro kasas, kur bilietų tikrintojai jam atrodo apdovanoti Minojo, Ajako ir Radamanto didybe...“
Pamažu gydytojai ėmė domėtis šiuo reiškiniu. Žymus ano amžiaus pradžios prancūzų psichiatras Pierre’as Janet,
nepelnytai nustelbtas Freudo, 1909 metais pirmasis aprašė „socialinių situacijų fobijas“: „Svarbiausias požymis, būdingas visiems šiems siaubingiems reiškiniams, yra būti
žmonių akivaizdoje, viešai, veikti viešumoje. Prie šios grupės galima priskirti dažną santuokos fobiją, kai kurių socialinių situacijų fobiją, pavyzdžiui, dėstytojo, konferansjė, tarnų baimę, durininko keliamą siaubą ir pan. Visos šios fobijos priklauso nuo socialinės situacijos ir jos sukeliamų emocijų suvokimo.“4
Maždaug tuo pat metu Hartenbergas, kitas prancūzų psichiatras, skiria drovumui ištisą veikalą, kuris bus daugybę kartų perleistas. Drovumą jis aprašo kaip „baimę būti pažemintam, nuvertintam arba pasirodyti menkesniam ar juokingam“, ir tai jis iliustruoja tokia formule: „Rodytis žmonėse, kalbėti, eiti, būti jų nužvelgiamam, taip pat žiūrėti į juos ir sulaukti atsakomojo žvilgsnio – tai veiksmai, kurių vengia drovus žmogus ir kurių jis ypač baiminasi5“.
Bet vėlesniais dešimtmečiais socialiniam nerimui teko mažiau dėmesio, ypač psichiatrų. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad Freudas ir psichoanalitikai, kurie buvo pagrindiniai šios srities autoritetai, didesniąją XX amžiaus dalį niekada nenagrinėjo konkrečiai šio klausimo. Nuo aštuntojo ir devintojo dešimtmečių, kai socialinės fobijos sąvoka buvo įtraukta į psichiatrijos klasifikacijas, gydytojai ir mokslininkai vėl susidomėjo šia tema; jie ypač pasistengė kuo tiksliau paaiškinti, kaip atsitinka, kad tam tikrose socialinėse situacijose mes staiga pasijuntame nejaukiai ir nepatogiai ar netgi visiškai užsiblokuojame, net jeigu nesame iš tikrųjų drovūs.
Konkrečios situacijos
Kad pajustume socialinį nerimą, reikia kito žmogaus! Savo saloje Robinzonas Kruzas niekada neišgyveno šio nemalonaus jausmo... bent jau iki Penktadienio pasirodymo. Kai yra vienas ar keli klausytojai, susidaro sąlygos patirti nerimą visose socialinėse situacijose. Bet kai kurios iš jų pasitaiko dažniau. Tad grupės dėmesys ir susitikimas, ypač su nepažįstamais žmonėmis ir autoritetais, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip pagrindinės situacijos, kurios sukelia socialinį nerimą. Vis dėlto detalesnė socialinį nerimą provokuojančių aplinkybių analizė leidžia išskirti kelias jų kategorijas. Ištisa virtinė tyrimų, nagrinėjančių situacijas, kurių labiausiai baiminasi žmonės, kankinami socialinių fobijų, tai yra patiriantys itin stiprų socialinį nerimą, leido jas suskirstyti į keturias pagrindines grupes6. Toliau pateikiamoje lentelėje apibendrinamos pagrindinės jų ypatybės.
Nerimas dėl rezultatų
„Per darbo susirinkimus man dažnai į galvą ateina gera idėja anksčiau nei kitiems, bet aš nedrįstu jos išsakyti: mane paralyžiuoja grupės žvilgsniai ir vertinimas. Visad kartojasi tas pats scenarijus: turiu idėją, pagalvoju – imsiu ir ją pasiūlysiu, bet tuoj viskas žlunga: širdis ima daužytis, mintys susipainioja... Todėl pripratau nuolat girdėti, kaip ją išsako ir sulaukia pagyrimų kitas žmogus...“
Mes vengiame to, ko bijome, ir kuo labiau vengiame, tuo labiau bijome.
Kiekvienam yra tekę susidurti su baime. Pajusti, kaip prakaituoja delnai, išmuša raudonis ar ima stipriai daužytis širdis. Galbūt tai nutiko kaip tik tuomet, kai žiojotės kalbėti susirinkime, tiesėte ranką naujam pažįstamam, lipote ant scenos ar paprasčiausiai rengėtės paprašyti padavėjo, kad pakeistų patiekalą. Patirti šiokį tokį diskomfortą kasdienėse situacijose – visiškai įprasta reakcija, tačiau kartais baimė ima trukdyti ir atriboja mus nuo svarbių gyvenimo patirčių.
Trys žymūs prancūzų psichiatrai sutelkia jėgas ir leidžiasi tyrinėti mūsų socialinių baimių pasaulio. Kur riba tarp drovumo ir fobijos? Kiek nerimo turėtume toleruoti? Kaip kalbėtis su savimi baimės akivaizdoje? Ir ką daryti, kad pagaliau liautumės bijoti kitų?
Šioje knygoje rasite atsakymus į šiuos klausimus ir svarbių įžvalgų apie fobiją atsidurti dėmesio centre, konfrontacijos vengimą, obsesinį norą įtikti ir kitas socialinės baimės apraiškas. Autoriai atskleidžia pagrindines baimių priežastis, paaiškina jų veikimo mechanizmus ir nukreipia į gijimo kelią.
Tai knyga visiems, kurie bijo susidurti su kitų žvilgsniais ir vertinimais. Visiems, kurie yra pavargę nuo minties: „Norėjau, bet neišdrįsau.“
CHRISTOPHE ANDRÉ (Kristofas Andrė, g. 1956) – psichiatras ir psichoterapeutas, vienas pagrindinių kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje, daugiau nei 30 knygų autorius. Lietuvoje išleistos 7 jo knygos, tarp jų: „Sunkūs žmonės“, „Netobuli, laisvi ir laimingi“, „Vidinis gyvenimas“.
PATRICK LÉGERON (Patrikas Ležeronas, g. 1948) – psichiatras, konsultacijų įmonės „Stimulus“ įkūrėjas. Jo specializacija – darbe patiriamo streso gydymas, šia tema yra parašęs knygą.
ANTOINE PELISSOLO (Antuanas Pelisolas, g. 1966) – psichiatras, profesorius, 2 knygų autorius, Prancūzijos nerimo ir depresijos sutrikimų asociacijos pirmininkas.