Nuotykis visam gyvenimui
Roberto Dačkaus nuotrauka
Knygos – tema, kuriai Prezidentas Gitanas NAUSĖDA (55) sunkiai atsispiria. Nors laukia jau kitas susitikimas, šalies vadovas dar pakviečia į savo kabinetą, iš rašomojo stalo stalčiaus ištraukia Rainerio Marios Rilke poezijos tomelį ir perskaito keletą posmų. „Kartais, kai prireikia išsklaidyti dienos įtampą, pasiimu jį, – pasidalija reta atokvėpio akimirka. – Atsiverti ir – amžinybė prieš akis.“
12
IRMA LAUŽIKAITĖ
N
Ne viename interviu esate minėjęs, kad vaikystėje labiausiai mėgote Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykius“. Kuo jie taip sužavėjo? Teigiami herojai nei vaikams, nei suaugusiems nėra įdomūs. Jie per daug schematiški ir teisingi, todėl nepatrauklūs. Gal Danukas ir nėra toks paklusnus, bet geros širdies, o jo išdaigos ne tokios jau blogos. Matyt, jaučiau, kad esu toks pat padykęs, bet turiu šansų... Tapti prezidentu? Tuo metu tikrai apie tai negalėjau galvoti (juokiasi). Tikėjau, kad ir padykęs vaikas užaugs geru žmogumi, pasirinks tinkamą gyvenimo kryptį. Ne paslaptis, jog dažnai daugiau pasiekia ne tie, kurie mokosi tik geriausiais pažymiais. Psichologai galėtų geriau paaiškinti, bet, man atrodo, tai lemia asmenybės žingeidumas. Per išdaigas, eibes geriau pažįsti pasaulį ir įvairias jo spalvas, paskui gyvenime, matyt, tai ir praverčia. Nei vaikystėje, nei paauglystėje nebuvote knygų rijikas, aistra skaityti atsirado jau universitete studijuojant ekonomiką. Knygoms turėjo ateiti savas laikas? Tai buvo ir žmonių, kurie mane tuo metu supo, inspiracija, ir paties vidinis poreikis. Galbūt dėl pakankamai judraus gyvenimo būdo buvau giliai viduje jį paslėpęs. Aš, kaip ir daugelis jaunų žmonių, atradau Hermanną Hesse, Franzą Kafką, Gabrielį Garcíą Márquezą, tą tiesiog būtiną autorių trejetuką. Šios knygos, manau, atsirado kaip savotiška antitezė. Juk tuo metu visur buvo brukama, kad materializmas – vienintelė teisinga gyvenimo ideologija. Ir staiga aš, jaunas žmogus, suvokiau, kad pasaulis daug platesnis ir įdomesnis. Smegenys « ėmė ieškoti kitokio peno. 13
Kaip pelkėje gimusi istorija užkariavo pasaulį Tapti literatūros sensacija niekada ne vėlu. Tą sėkmingai tebeįrodinėja septyniasdešimtmetė amerikietė Delia OWENS – zoologė, daugybę metų skyrusi laukinės gamtos tyrinėjimams. Šioje srityje nuveikusi nemažai, pasauline žvaigžde ji tapo ne dėl anksčiau išleistų knygų apie Afrikos hienas ar dramblius, o netikėtai pasirodžiusio romano „Ten, kur gieda vėžiai“. DALIA MUSTEIKYTĖ
S
Skaičiai kalba patys: parduoti keturi su puse milijono egzempliorių, daugiau nei bet kurios kitos knygos suaugusiesiems per praėjusius metus. Ji 67 savaites – The New York Times bestselerių sąraše, 30 savaičių buvo jo viršūnėje, romano leidybos teises įgijo 41 šalis. Leidykla „G. P. Putnam’s Sons“, 2018-ųjų vasarą išleidusi Delios Owens romaną, kuris originalo kalba vadinasi „Where the Crawdads Sing“ – „Ten, kur gieda vėžiai“, nesitikėjo, kad jautri istorija apie laukinėje Šiaurės Karolinos gamtoje, pelkyne, užaugusią mergaitę Kają taip palies pirmiausia amerikiečius, o paskui paplis ir po pasaulį. Pirmasis keistai pavadintos knygos tiražas – vos 28 tūkstančiai – tuoj pat sutirpo. Į jokius aiškius žanro rėmus neįspraudžiamas pasakojimas bei savitas rašymo stilius paminint pelkių augalų, gyvūnų rūšis, laukinio pasaulio ir jo dalimi tapusio žmogaus suderėjimą išduoda, jog knygos autorystė priklauso 44
ne nušlifuotai literatūros, o gamtos mokslų profesionalės plunksnai. Gal užtat ši istorija tokia savita ir tikra, tolima populiariems meilės romanams ar įprastiems detektyvams, nors arčiausiai Kajos pelkės esantį išgalvotą Barkli Kouvo miestelį ir sukrečia mįslinga vietinio gražuoliuko Čeiso Endriuso mirtis, o įtariamąja tampa Pelkių Dukra. Yra čia ir širdį veriančios vienatvės kančios, romantikos, tikros meilės, aistrų, pažinimo džiaugsmo, sėkmės istorijos elementų, kai mokykloje vos dieną praleidusi mergaitė, įsimylėjusio jaunuolio padedama, išmoksta pažinti raides, tada perskaito viską, ką tik gali pasiekti, tampa nediplomuota biologe, kurios knygos išleidžiamos, o slapyvardžiu pasirašytos eilės pasirodo vietos spaudoje. Leidykla vos spėjo rengti naujus romano „Ten, kur gieda vėžiai“ leidimus, o dabar tiesiog pensininkė, buvusi zoologė Delia Owens, su bendramoksliu kolega ir jau buvusiu vyru
Marku ilgai tyrinėjusi Botsvanos ir Zambijos gyvūniją, priprato prie pačiai naujo bestselerio autorės vaidmens – galybė interviu, susitikimų su gerbėjais visose milžiniškose Jungtinėse Valstijose. Knygos populiarumui įtakos turėjo ne tik tai, kad ją labai palankiai sutiko ir reklamavo platintojai. Prie to prisidėjo Holivudo žvaigždė Reese Witherspoon, pasirinkusi šį romaną savo knygų klubui ir nusprendusi prodiusuoti pagal jį statomą kino filmą. Garsioji aktorė pareklamavo knygą ir socialiniuose tinkluose, kas kūriniui dar pridėjo žinomumo, tad traukinys įsibėgėjo. Ekspertai JAV stebisi tebekylančia pardavimų kreive. Ji piką dažniausiai pasiekia išsyk pasirodžius knygai, nes leidėjai meta visas jėgas reklamai, o
„Vėžių“ pirkimas nuosekliai augo praėjus keliems mėnesiams. Per pusantrų metų nuo pirmojo tiražo – iki daugiau nei keturių su puse milijono egzempliorių. Ir perkamumas vis dar nežada mažėti! „G. P. Putnam’s Sons“ išleido jau keturiasdešimt tiražų, bet „Vėžių“ poreikis tebėra. Ir, remiantis auditorijos tyrimais, šis romanas patinka įvairiausių socialinių sluoksnių ir skirtingiausių politinių pažiūrų žmonėms – beveik visiems. Rinkos analitikai tai vadina fenomenu: juk populiariausios knygos iš bestselerių sąrašų iškrinta jau po kelių savaičių. Ši taisyklė galioja tokiems vardams kaip Johnas Grishamas, Margaret « Atwood, bet ne Deliai Owens.
45
Žiūrėti ir skaityti
Aktoriai Timothée Chalamet ir Armie Hammeris filme „Vadink mane savo vardu“
Vieną vasarą Italijoje Teisę ekranizuoti rašytojo André Acimano romaną „Vadink mane savo vardu“ prodiuseriai Peteris Spearsas ir Howardas Rosenmanas įsigijo 2007-aisiais, knygai dar net nepasirodžius, – pakako perskaityti signalinį egzempliorių. Filmo teko palaukti dešimtmetį, tačiau buvo verta.
Vasara, kurios jie nepamirš: tingią atostogų Italijos provincijoje kasdienybę sudrumsčia tarp dviejų jaunų vyrų įsiplieskianti aistra
P Iš fantazijos į realybę: Margaret Atwood romano „Tarnaitės pasakojimas“ ir to paties pavadinimo serialo herojų apranga tapo kovos už moterų teises simboliu
Ar ekranizacija gali prilygti literatūros kūriniui – kone amžinas ir, ko gero, ne itin daug prasmės turintis klausimas. Tačiau keletas didžiulės sėkmės sulaukusių pastarojo meto kino ir televizijos projektų neabejotinai paskatino bent dalį žiūrovų susirasti ir atsiversti nuostabias knygas, tapusias jų pagrindu. TOMAS PETRAITIS 60
Puikūs kritikų įvertinimai, ovacijos Sandanso, Berlyno, Londono ir Niujorko kino festivaliuose, keturios „Oskaro“ nominacijos (statulėlę pelnė už geriausią pagal literatūros kūrinį parašytą scenarijų)... Nenuostabu, kad subtiliai, tapybiškai ir jausmingai italo Lucos Guadagnino juostai „Vadink mane savo vardu“ sulaukus tokios sėkmės tarsi antrą kvėpavimą įgavo ir jos pagrindu tapusi André Acimano to paties pavadinimo knyga. Pirmasis Egipte, Aleksandrijoje, gimusio, tačiau nuo 1968-ųjų JAV gyvenančio rašytojo romanas (iki tol buvo autobiografinė knyga „Iš Egipto“ („Out of Egypt“)) vos pasirodęs sužavėjo skaitytojus ir kritikus, tačiau filmas pavertė jį bestseleriu: vien JAV ir Kanadoje parduota per 800 tūkstančių egzempliorių, knyga verčiama į kitas kalbas (lietuviškai ją išleido BALTO leidybos namai).
Acimanas taip pat nepajėgė pamiršti savo herojų – pernai rudenį pasirodė pasakojimo tęsinys, romanas „Surask mane“ („Find Me“). Duodamas interviu žurnalui „Time“ rašytojas neslėpė: rašant apie tai, kaip susiklostė pirmosios knygos herojų Elijo ir Oliverio likimai, prieš akis nuolat iškildavo juos filme įkūnijusių aktorių Timothée Chalamet ir Armie Hammerio veidai.
Lucos Guadagnino juosta „Vadink mane savo vardu“ pelnė „Oskarą“ už geriausią pagal literatūros kūrinį parašytą scenarijų
Romano ir filmo siužetas nukelia į devintojo dešimtmečio Italiją. Septyniolikmetis Elijas leidžia tingią vasarą su tėvais šeimos viloje. Maudynės, knygos, grojimas pianinu, buvimas su bendraamžiais, baikštus flirtas su merginomis... Kasdienybė pasikeičia, kai čia kelioms savaitėms atvyksta Oliveris – jaunas žydų kilmės amerikietis, Elijo tėvo – archeologijos profesoriaus – asistentas. Iš pradžių droviam, knygas ir muziką dievinančiam Elijui atrodo, kad tarp jo ir žavaus, savimi pasitikinčio, atsainaus atvykėlio – nieko bendra, tačiau svečias užvaldo sutrikusio vaikino 61
«
Kerintis knygynas, kuriame daugiau turistų nei magijos Išvysti ilgiausią eilę, nutįsusią prie knygyno, atrodo neįtikėtina. Bet būtent tokia yra kasdienybė „Livraria Lello“ knygų parduotuvėje, esančioje Porto mieste, Portugalijoje. Iš Porto (Portugalija) – SKIRMANTĖ PALČINSKAITĖ
T
Tiesą sakant, norintiems patekti į šį knygyną reikia atstovėti net ne vieną, o dvi eiles. Pirmiausia prie bilietų. Taip, tai dar viena retenybė knygynų pasaulyje – įėjimas į „Livraria Lello“ mokamas ir kainuoja 5 eurus. Nusipirkus bilietą, tenka lūkuriuoti dar kartą jau kitoje, ne ką trumpesnėje, eilėje, kol bus galima įžengti vidun. Laukti lauke saulei kepinant, lietui merkiant gali tekti ir apie valandą. Ar verta? Jokių ypatingų knygų, kurių nebūtų galima įsigyti kitur, šis knygynas neparduoda. Tad kokios magiškos jėgos traukia žmones iš viso pasaulio, net nemokančius portugališkai, į portugališką knygyną? „Livraria Lello“ (išvertus iš portugalų kalbos livraria reiškia knygyną, o Lello – knygyno savininkų pavardė) yra vienas seniausių specializuotų knygynų Portugalijoje. Ir tituluojamas vienu gražiausių pasaulyje. Bent jau tokiu jį yra pripažinęs prestižinis kelionių gidas „Lonely Planet“ ir dar keli leidiniai. Ne vienam rašytojui ši vieta tapo įkvėpimo užtaisu, o tai tik dar labiau pakurstė turistų, ypač sagos apie Harį Poterį gerbėjų, smalsumą.
78
Tik įžengus pro duris pirmiausia akį patraukia ne knygų lentynos, kopiančios sienomis iki pat lubų, o įspūdingi raudoni laiptai, įmantriai besisukantys į antro aukšto galeriją. Kildami jie kaip gyvatės liežuvis skyla į dvi dalis ir viršuje vėl susijungia tilteliu. Vos spėji pasigėrėti įstabia laiptų konstrukcija, o žvilgsnis jau slysta į vitražu įstiklintas lubas. Jų centre pavaizduota didinga kalvio, laikančio iškeltą kūjį, figūra ir užrašas lotynų kalba „Decus in labore“, kuris lietuviškai skambėtų „Garbė iš darbo“. Tai auksinė šio knygyno steigėjų – Lello šeimos – taisyklė, beje, atspindinti ir Porto gyventojų būdą. Nuo seno portiečiai laikomi darbštesniais už piečiau gyvenančius savo tautiečius. Būtent Portugalijos šiaurėje istoriškai sutelkta daugiausia pramonės įmonių. Brolių José ir António Lello knygynas duris atvėrė prieš 114 metų. Tada šis kultūros įvykis sulaukė daug dėmesio. Atidarymo iškilmėse 1906-ųjų sausio 13-ąją dalyvavo aukštuomenės, politikų ir intelektualų elitas, žymūs to meto rašytojai ir profesūra. Garbiems svečiams šeimininkai didžiuodamiesi rodė knygyną ir vaišino šampanu. O gatvėje būriavosi minia į vidų patekti negalėjusių smalsuolių.
«
79
Marko Cechanovičiaus nuotraukos, Elzės Kazlauskaitės makiažas, fotografuota sporto klube „Lemon Gym“ Vilniuje
Į vaidilutę aš tikrai nepanaši Rašytojas – profesija ar ne? „Kaip pažiūrėsi... Lyg ir profesija, nors jos niekur nemoko. Visgi jei gyveni iš rašymo – iš savo darbo, vadinasi, tai – tavo profesija. Kitas klausimas: ar pragyveni iš to rašymo, – į svarstymus leidžiasi daugiau nei trisdešimties knygų autorė Renata ŠERELYTĖ, šįmet minėsianti penkiasdešimtmetį. – Dabar prisistatęs rašytoju dar turi patikslinti, ką gi iš tiesų veiki: romanistas, novelistas esi, o gal savo blogo rašytojas ar užsakomųjų tekstų kūrėjas. Neironizuoju, bet dabar tikrai kas antras gali prisistatyti rašytoju.“ RASA PINELYTĖ 90
91