Milzinas mazylis

Kotryna Zylė

MILŽINAS MAŽ y LIS APIE SKRAIDANČIUS EŽERUS, Gy V US AKMENIS IR KIT US Dy V US

U Ž R A Š Ė I R I L I U S T R AV O

Kotryna Zylė

MILŽINAS MAŽ y LIS APIE SKRAIDANČIUS EŽERUS, Gy V US AKMENIS IR KIT US Dy V US

turinys

MIEGANTIS DŽIUGAS VANDENS KAMUOLYS Vandens kamuoliu iš padangių nusileido Kašučių ežeras, Kašučių kaime.

67

Milžinas Džiugas miega Džiuginėnų piliakalnyje, Džiuginėnų kaime.

56

62 SIUVANTIS AKMUO

JŪRA Milžinė Neringa iš prijuostės supylė visą Kuršių neriją.

72

Moną Kernius sutiko ant Plauskinių akmens, Plauskinių kaime.

78 AKMENŲ LIETUS

LEGENDŲ VEIKĖJAI: MILŽINAI LAUMĖS GYVI AKMENYS GYVI MEDŽIAI IR KALNAI SKRAIDANTYS EŽERAI STEBUKLINGA VERSMĖ

Nuo audros Kernius slėpėsi Lapynų miške.

Didžiausias audros metu iškritęs akmuo dabar pervežtas į Lapynų kaimo pakelę.

27

PAKLYDĘS MILŽINUKAS Milžinas Anžulis iš kurpės supylė LAUMIŲ KALNAS Girnikų piliakalnį, netoli Laumės gyvena Raginėnų Girnikų kaimo, o jo ašaros piliakalnyje ant Daugyvenės išgraužė Raizgių upelio vagą. upės kranto, netoli 51 Daukonių kaimo.

Milžinų kraujas išgraužė Obelinės upės vagą Masiokų kaime.

21 KELIONĖ Į KUPIŠKĮ

38

45 URŠULĖ

83

Medeinė buvo įsikūrusi Žadeikonių ąžuole, Žadeikonių kaime.

Iš medžio kraujo atsirado Kamatės upelis.

DIDYSIS MŪŠIS

32

BROLIAI

MEDEINĖ

KELIONĖ Į KUPIŠKĮ

Kai Uršulė įspėjo ežero Praviršulio vardą, šis nusileido 8 km į pietus nuo Šaukoto miestelio.

Broliai Jurgis ir Barkus palaidoti Bišpilio piliakalnyje, aplink kurį išaugo Jurbarko miestas.

Kupiškyje milžinai iš pelenų supylė Aukštupėnų piliakalnį.

Milžinas dėl brolio priverkė Aukštupio upelį.

21

Akmenys Juozapas ir Rapolas šliaužė 16 Stieprių miške, Stieprių kaime.

ŽIRNAJŲ EŽERO DŪŠELĖ

112

Žirnajų ežeras, įspėjus jo vardą, atsirado Ukmergės rajone.

10

KAIP PILIAKALNIUS PYLĖM Milžinai supylė Kernavės piliakalnius.

8

118 AKMENŲ ŠEIMYNA Tpruzinai nuriedėjo nuo Taurapilio kalno, plaukė per Tauragno ežerą, dabar kūpso Šeimaties kaimo laukuose.

LAUMIŲ SUTARTINĖ Laumių sutartinę galima išgirsti Laumikonių kaime, kuriame gyvena viena iš trijų sesių laumių.

AŠ IŠ KERNAVĖS Milžinas Kernius gimė Kernavėje.

GYVAS KALNAS Gyvas kalnas – Šakališkių piliakalnis, esantis Šakališkių kaimo pietuose, kairiąjame Šlavantos upės krante.

88 GLĖBO EŽERAS VOKĖ

Vokės pamestą akmenį galima pamatyti Liškiavos kaimo laukuose.

Glėbo ežeras nusileido Varėnos rajone, 2 km į vakarus nuo Senosios Varėnos.

106 93

100

VAIKELIŲ ŠALTINIS Margionių kaimo versmė, vadinama „Bobos daržo šaltiniu“.

125 KAIP VISKAS BUVO TOLIAU Šiais laikais milžinas Kernius slepiasi neįžengiamuose Čepkelių raisto pelkynuose.

Berods, esu paskutinis Lietuvos milžinas. Gyvenu jau daugybę šimtmečių ir pagaliau pasitaikė proga papasakoti, kaip šita mažytė man gimta šalis iš tiesų apaugo kalnais, ežerais, upėmis ir akmenimis. Šių istorijų ligi šiol niekur neužrašiau todėl, kad nemoku rašto. O ir šiaip esu per didelis imt mažulytį pieštuką, lapą popieriaus ir juodu ant balto kloti, ką prisimenu ir esu matęs. Bet štai sutikau mažųjų žmonių merginą. Ji dabar kantriai klausosi mano pasakojimų ir čia pat juos kruopščiai užrašo.

Turbūt nė viena iš čia sugulusių istorijų nebus naujiena padavimų ir legendų apie Lietuvos praeitį žinovams. Daug jų mažiesiems mano krašto žmonėms papasakojo mylimos močiutės, nemažai teko įsidėmėti mokyklose, o kai ką čia gimę žmonės žino ir tiek, nė patys nesuprasdami, kaip. Tad kodėl gi man dar sykį imtis kartoti tą patį? Ogi todėl, kad visi tie iš lūpų į lūpas ir iš knygų į knygas keliaujantys pasakojimai netruko pamesti, mano galva, labai svarbių smulkmenų. Iš ilgiausių mano brolių milžinų, vilioklių laumių, gyvųjų akmenų ir to meto mažųjų žmonių išgyventų istorijų teliko skurdūs, kartais vos kelių sakinių padavimai. Noriu užtaisyti tą spragą ir papasakoti ne tik apie tai, koks kalnas atsirado mano dėdėms milžinams purtant pelenus iš pypkių, bet ir apie ką pypkiuodami tiedu šnekėjo, kodėl būtent ten sėdėjo ir kur paskui pasidėjo. Tie seni gražūs laikai, kai mūsų ir visokių kitokių keisčiausių padarų ir būtybių čia buvo daugybė, man labai brangūs ir, kol atmintis leidžia, noriu suskubti jums, mažieji žmonės, visa tai kuo tikroviškiau apipasakoti.

7

aš iš kernavės Istoriją pradėsiu nuo savęs ir tų dienų, kai gimiau. Tada Lietuvos kraštas dar buvo lygus.

Vos pora kalvelių, keletas ežerų ir kur ne kur lenktyniaujančios jaunos upelės, ką tik tepradėjusios graužtis kelius plačiomis pievomis ir tankiais miškais.

Tėvai man davė Kerniaus vardą, kas, tiesą pasakius, jums, mažieji žmonės, turėtų skambėti juokingai, nes šis žodis mūsų kalboje reiškia „mažaūgis“. Tačiau mano tėveliams tai jokio juoko nekėlė – laikydami mane vos užgimusį ir dar visai gležnutį dideliuose delnuose, jie taip nusprendė ir toks aš po šiai dienai gyvenu – milžinas–mažylis.

Tėvai manęs vieno tesusilaukė, nes taip milžinų šeimose buvo priimta – mūsų kraštas labai mažas ir nors maisto, iš viršaus žvelgiant, susirasti ne taip jau sunku, bet pilną pilvą prisikimšti, kitų būtybių nenuskriaudžiant, sudėtingiau. Nors ne tik dėl maisto taip susiklostė – tėvai, kurie su visais to meto žemės padarais stengėsi gerai sutarti, žinojo, kad daug vaikų milžinų šeimoje reiškė ir didelį vargą mūsų kaimynams, mažiesiems žmonėms. Jų dirbamus laukus padykę milžinukai išlakstydavo ir ištrypdavo, o kartais ir pačius žmones sutrindavo ar kaip kitaip bejuokaudami labai nuskriausdavo. Todėl, jei esat girdėję padavimų, kaip milžinas, pro šalį eidamas, ariantį žemdirbį su visu jaučiu įsideda į kišenę, ar, (o siaube!) kulnu išmušęs daubą ir į ją nusišlapinęs vargšą žmogelį tokioje baloje paskandina, – žinokite, kad čia jaunėlių darbai ir išdaigos, kurios labai piktindavo jų tėvus ir visus suaugusius milžinus, kaip ir mažųjų žmonių pasaulyje būna dėl neklusnių vaikų ir paauglių.

Aš pats niekad, nei mažas, nei paaugęs ir iki pat šių dienų, jokio žmogaus nesu nuskriaudęs. Visad buvau smalsus, tad su mažaisiais kaimynais draugavau ir jiems nemažai gelbėjau.

Tokį būdą, matyt, būsiu paveldėjęs iš tėvų: jie irgi labai šiltai su visais žmogeliais bičiuliavosi.

Kiti milžinai būdavo santūresni – mėgo užsiimti savo reikalais ir su žemiau esančiaisiais daug

8

bendra neturėti. Gal ir nieko keista – įsivaizduokite, kiek pastangų reikia išgirsti tokį menką padarėlį, o jam į pagalbą puolant netyčia grubiau ką padarius nepakenkti.

Augau aš labai gražiame krašte, dabar vadinamame Kernave, bet mano vaikystėje ten jokių piliakalnių nebuvo, tik didžiulis žalias laukas, o aplink – gūdi giria. Vasaromis saujomis valgėme laukines kriaušes ir obuolius, o kai ištrokšdavom, išsigręždavome žemiau kabančius debesis. Tiesa, pagrindinis milžinų maistas tais laikais buvo Lietuvoj gausiai derėjusios milžinropės. Ir žalias grauždavom, ir virtas, ir keptas ‒ su visokiais pagardais, o kartais tik druska pabarstytas. Būdavo, kad ir šernų ar briedžių tėvai iškepdavo, bet stengėmės gyvais padarais nepiktnaudžiauti, nes kad ir kokie įmitę būtų, mums jų tik „ant vieno danties“ užtekdavo.

Milžinų pašonėje visad dūzgė mažųjų žmonių gyvenvietės su savo džiaugsmais ir vargais. Kad ir gerai sutarėme su mažaisiais kaimynais, jie vis tiek apie mus daug visokių būtų ir nebūtų legendų buvo prisigalvoję ir ne tik santūresnių mūsų giminių, bet ir mano šeimos savo reikalais dažnai netrukdydavo. Pagalbos kviesdavosi tik tada, kai labai jau bėda prispirdavo, o mes patys irgi per daug nesikišome, kad neardytume pasaulio tvarkos.

Taip mūsų akyse ten, žemai, virė ne tik ramus žemdirbių gyvenimas, bet įvykdavo ir visokių karų su gretimais kaimais ar tolimesnėmis gyvenvietėmis. Nenorėjome kištis dar ir todėl, kad dėl mažųjų žmonių nesusipyktume su jų priešų žemėse gyvenančiais mūsų didžiaisiais giminaičiais. Ir vis dėlto per mano gyvenimą vienas žiaurus milžinų mūšis įvyko, tik ne mažieji žmonės jį įplieskė. Na, bet apie tai – šiek tiek vėliau.

Tik štai vieną dieną nuo nesibaigiančių karų pavargę mūsų mažieji kaimynai sumanė, kaip mes galėtume jiems padėti, patys nesiveldami į mūšį. Čia ir prasideda mano istorija apie tai, kaip kalnai dygo, ežerai atsimerkė, laumės sutartines traukė ir ugniniai aitvarai dangų raižė. Papasakosiu jums ir tai, ką tuo metu pats dariau, o kartais, nieko negalėdamas pakeisti, tiesiog stebėjau.

9

kaip piliakalnius pylėm Taigi buvo taip: snaudžiu sau vieną popietę, veidą šimtametės eglės šešėlyje nuo saulės paslėpęs, ir jaučiu, kad kažkas pešioja man vos pradėjusius želti kojos plaukus. Atsimerkęs žvilgt ten, kur kutena, ir matau: keli mažųjų žmonių bernai kabarojasi. Milžinų mastais matuojant, buvau panašaus brandumo kaip jie ir iš matymo tą kompaniją pažinojau. Draugiškai nusišypsojau ir atsargiai pakilau, remdamasis ant alkūnių, kad jų nenuversčiau. Vaikinai juokdamiesi ir svyrinėdami į šonus ištiestomis rankomis susirinko man ant pilvo. Vienas jų, sudėjęs delnus prie burnos, grasiai pasilabino.

– Labas, Kerniau! Nepyk, kad prižadinom! – šūktelėjo.

– Sveiki, sveiki, – sududenau kuo tyliau, nenorėdamas nei apkurtint, nei balso virpesiais išversti svečių iš koto.

– Norim tavęs ir tavo šeimos paprašyti didelės paslaugos, – tęsė jaunuolis, – gal galim visi šįvakar susirinkti prie bendro laužo, pasivaišinti mūsų kaimo gėrybėmis ir pasišnekėti?

Pasukau galvą, akimis ieškodamas tėvų, bet jų nepamatęs nusprendžiau, kad šie irgi snaudžia kur atokiau girioje.

– Žinoma, – sutikau.

– Ačiū, Kerniau! Sutarkime, kad atkeliausite, kai sutemus ims matytis mūsų laužai.

Delnu paplekšnojęs man per šonkaulį, drūtuolis su draugais nusliuogė apačion. Aš pamojavau tolstančiai kompanijai, sukeldamas vėją medžių šakose, ir atsistojau paieškoti užkandos, nes nuo kalbų apie vaišes burnoje ėmė rinktis seilės.

Tėvus, kaip ir tikėjausi, aptikau saldžiai pučiančius į akį pokaičio minkštuose samanų pataluose, saulėtoje girios aikštelėje. Čia galiu pridurti, kad mes, milžinai, lėto būdo ir laiką mėgstam leisti itin ramiai. Vieni mūsiškiai per dienas pypkiuodavo, žvelgdami į melsvas tolumas, kiti, atsigulę ant nugaros ir įbedę akis į dangaus žydrynę, pirštu stumdydavo debesis, treti lėtai sau pėdindavo per laukus ir miškus, dairydamiesi minkštesnės vietelės prisėsti ar išsitiesti. Nelabai mes bijome šalčio ar lietaus. Maisto, žirgliodami dideliais žingsniais ir iš padangių žvelgdami žemyn, irgi nesunkiai susirandame. Kartais juokaujame, kad esame panašūs į meškas, nes žiemas prasnaudžiame samanom ir kailiais išklotuose urvuose arba žeminėse. Net ir didžiausiame šaltyje nesužvarbstame, tad siaubti miškus ir statytis didžiulius namus mums nebūtina.

Atėjus vakarui ir tolumoje įsiplieskus laužams, visa šeimyna nuklampojome mažųjų žmonių gyvenvietės link. Čia mus pasitiko labai svetingai. Jaunimas šoko ir dainavo, džiaugėsi aukštomis galingomis liepsnomis, kurios man ir tėvams nė kelių nesiekė. Šalia laužų riogsojo mums sukrautas kalnas saldinių obuoliukų, o didžiuliame katile burbuliavo karštas turbūt ištisos čiobrelių pievos nuoviras, kurį gėrėme, pasisaldinę kubilėliu medaus.

Mažieji kaimynai draugiškais šūksniais kvietė nesikuklinti ir ragauti vaišių. Kai pasigardžiavę šypsodamiesi prigulėme ir toliau šventę sekėme iš pažemės, prie mūsų priėjo senas tėvų pažįstamas – smulkutis, visiškai pražilęs kaimo vyresnysis.

12

– Džiaugiuosi, kad nepasididžiavote ir priėmėte mūsų kvietimą, – linksmai prakalbo atsikrenkštęs. – Kvietėme jus dėl labai svarbios priežasties... Juk žinote, kad esame taikūs žmonės, kariauti nemėgstame ir naujų žemių ieškoti neiname. Iš visos širdies trokštame ramiai sau gyventi ir verstis žemdirbyste. Tik kuo toliau, tuo sunkiau atsiginti visokių kaimynų užpuolimų ir plėšimų. – Senukas atsiduso ir mes minutėlę palaukėme, kol jis nurims ir tęs. – Bet štai prieš porą naktų, beužmingant, man į galvą atkeliavo mintis apie puikų sprendimą. Sumojau, kad turime jus – didžiuosius kaimynus. Gal jūsų tvirtoms rankoms nebūtų sunku suberti mums kokį kalną, ant kurio perkraustytume savo šeimynas. Surentę naujus namus, įsikurtume arčiau debesų ir toliau nuo priešų. Vyrai iš aukštybės galėtų stebėti apylinkes ir pasirengti, jei horizonte pasirodytų svetimi. Negana to, į kalną lipti sunku, ir priešus tarsi vabalus galėtume iš viršaus visokiais būdais nuginti. Todėl ir pasikvietėm jus. Žinau, kad nesat piktavaliai ir, nors nemėgstat į svetimus reikalus veltis, taikiais klausimais mums visada pagelbėdavot...

Mano tėvas minutėlę susimąstė, suraukė vešlius antakius ir, įbedęs žvilgsnį į šokančias laužo liepsnas, lėtai pro išplėstas šnerves išpūtė orą. Vėjo gūsis vienam pro šalį šokusiam bernui nunešė kepurę ir aš tyliai prunkštelėjau. Tėvas to nė nepastebėjo ir dabar, kaktos raukšlėms jau draugiškai sulipus į viršų, prabilo: – Žinoma, pagelbėsim. Kas čia tėra – supilti kupstą seniems kaimynams...

Senelis iš džiaugsmo net suplojo ir atsistojęs sušuko taip garsiai, kiek tik turėjo balso: – Turiu džiugią žinią! Mūsų laukia permainos ir gal pagaliau stos ramūs laikai. Brangūs milžinėliai, – meiliai tarė, pasisukdamas į mus,– sutiko mums padėti ir supilti kalną, ant kurio statysim trobas, auginsim vaikus, ir jokie priešai ten nebeužsiropš!

Tai šitaip mes sutarėme supilti pirmą kalną Kernavėje. Visai smagu buvo šiek tiek pakrutėti, pilstant žemes, užuot kiurksojus ir pirštu vaikius padangių paukščius.

Na, bet žmonės nebūtų žmonės: mažieji gyventojai, pamatę, kad darbas mūsų didelėms plaštakoms visai nesunkus ir nusidirbo labai spėriai, pasiburbėjo tarpusavy ir atsiuntė

13

vyriausiąjį seniuką vėl pasikalbėti. Pasirodo, vieno kalno jau lyg ir maža jiems, tad būtų labai reikalinga supilti dar kokius keturis! Esą, ant vieno būtų šventa vieta, nes nevalia ten pat ir gyvent, ir apeigas švęst, kitame įsikurtų jų vyriausiasis, kokią pilaitę susirentęs, nuo trečiojo žvalgai po apylinkes dairytųsi, o kam dar buvo numatyti kiti du, nebepamenu, nes ir tada nelabai man tas terūpėjo.

Mes nė nesiginčijom. Kaip ir sakiau, mums patiko naujasis užsiėmimas, ir tėvai, gūžtelėję pečiais, geranoriškai sutiko supilti dar keturis milžinkupsčius, kaip mes sau juos tada vadinom. Piliakalniais žmogeliai juos vėliau praminė.

Kad linksmiau eitųsi darbas, sumanėm į talką pasikviesti dar du saviškius iš Kupiškio. Aš gavau užduotį iki jų nubėgti. Netrumpas galas kelio buvo, bet nuliuoksėjau per porą valandėlių.

Nuo tokio lakstymo net žemė truputį drebėjo, bet tais laikais lietuviai prie to dar buvo pratę.

Tiedu milžinai, patys to nežinodami, jau buvo pradėję piliakalnį Kupiškyje pilt. Bet kaip tai nutiko ir kodėl jie to dar patys nežinojo, vėliau papasakosiu.

Nudžiugo dėdės, mane išvydę, nes paskutinįsyk matėmės, kai dar visai pyplys buvau ir sau vienam tesuprantama kalba gugavau. Grįžom į Kernavę trise ir visai smagiai tuos likusius kalnus subėrėm.

Mažieji žmonės mums labai dėkojo, dažnai rytais nubusdavau apkaišytas gėlėmis pačiose juokingiausiose vietose – tai į antakius kas begulinčiam pripindavo žiedų, tai į tarpupirščius didžiausių žydinčių krūmų prikišdavo, tai prasimerkęs rasdavau vienam iš tėvų žydinčią šaką ausyje kyšant.

Nežinau, kodėl tie žmonės galvojo, kad taip mus puošdami pagerbia ir džiugina, bet nenorėjom jų įžeisti ir visas dėkingumo apraiškas kantriai kentėm, kol, pabaigę pilt kalnus, dar padėjom jiems sunkiausius nešulius užsikelti viršun ir parpėdinom atgal į savo pievą, o su giminaičiais atsisveikinom ir nulydėjom akimis, begrįžtančius į Kupiškį.

14

Zi71

Zylė, Kotryna Milžinas mažylis / Kotryna Zylė. – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. – 132 p.: iliustr.

„Milžinas mažylis“ – pirmoji iliustratorės Kotrynos Zylės knyga vaikams apie paskutinį Lietuvos milžiną Kernių iš Kernavės. Autorė aprašo jo kelionių po legendines Lietuvos vietas nuotykius, atskleidžia milžinų ir kitų mitinių būtybių gyvenimo paslaptis.

Pirmoji laida Knygos vidinių puslapių popierius – „Munken Pure“, viršelis – „Geltex“.

Knygai popierių tiekė UAB „Papyrus Lietuva“.

Iliustravo Kotryna Zylė Redagavo Neringa Mikalauskienė Apipavidalino Kotryna Zylė Leidykla „Aukso žuvys“ Rudausių sodų 1-oji g. 12, Vilnius info@auksozuvys.lt www.auksozuvys.lt Spausdino „Balto print“ Utenos g. 41A, Vilnius Tiražas 2000 egz.

Kotryna Zylė – daug pasiekusi grafikos dizainerė šia knyga debiutuoja kaip vaikų rašytoja. Aprašydama ir iliustruodama pagrindinio personažo – milžino Kerniaus – kelionės nutikimus autorė atskleidžia vaikams įspūdingą lietuvių mitologijos pasaulį ir susieja jį su legendinėmis Lietuvos vietomis.

Išduosiu paslaptį – Lietuvos pakraštyje, pasislėpęs pelkynuose gyvena paskutinis mūsų šalies milžinas. Mielą dičkį Kernių sutikau visai netyčia ir iki šiol negaliu patikėti, kad man taip pasisekė. Jo papasakotas istorijas apie gyvus akmenis ir kalnus, laumes, giminaičius milžinus, skraidančius ežerus ir visokius dyvus kuo kruopščiausiai užrašiau, iliustravau – ir štai knyga – jūsų rankose!

Kotryna Zylė

„Kotrynos Zylės „Milžinas mažylis“ parodo, kad kultūros paveldas yra ne tik pasigėrėjimo objektas, bet visų pirma – vaizduotę skatinantis įkvėpimo šaltinis.“

Marija Drėmaitė, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija

„Tai intriguojanti milžino nuotykių virtinė.“

Vaikų literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė

ISBN 978-609-8120-01-1

9 786098 120011

www.auksozuvys.lt