Istorin is romana s
Iš anglų kalbos vertė ALMANTĖ RIMAVIČIENĖ
Vilnius, 2026
AUTORĖS ŽODIS Ginestho [Tebūnie] KLEOPATRA
Dalis archeologų tiki, kad senovės graikų kalba šį papirusą pasirašė būtent Kleopatra. Jei tai tiesa, vadinasi, tai vienintelis išlikęs faraonės įrašas, kuriuo ji pati pasakoja savo istoriją.
Tai tikra istorija. Tokia pat tikra, kaip ir kitos Kleopatros VII biografijos. Nors ji viena garsiausių klasikinės Antikos moterų, mes labai mažai žinome apie jos gyvenimą. Kliaujamės apie ją rašiusiais istorikais, kurie gyveno ne vienam amžiui prabėgus po Kleopatros mirties. Plutarchas – tikėtina, kad būtent jo raštai buvo pagrindinis Shakespeare’o šaltinis rašant „Antonijų ir Kleopatrą“, – savo veikaluose „Antonijaus gyvenimas“ ir „Cezario gyvenimas“ mums paliko vieną išsamiausių jos gyvenimo aprašymų, nors vienas iš jo šaltinių buvo jo prosenelis Dilijus, pats niekada nesutikęs karalienės, ir pasitraukęs iš Antonijaus kariaunos. Amžininkai Kleopatrą mini trumpai ir retai kada jų žodžiai reikšmingi. Vyrai, kurių žodžiai mus pasiekė, pavyzdžiui, Ciceronas, dažnai buvo kilę iš Romos, o jų nuomonę formavo Romos respublikos propaganda. Kleopatros 7
Saara El-Arifi
legenda siejama su Antonijumi ir Cezariu, bet yra per svarbi, kad nekreiptume dėmesio, ir pernelyg nemaloni, kad priimtume kaip pačios pasakojimą. Todėl kalbėdami apie Kleopatrą visada turime būti atsargūs absoliutindami. Niekas negali tiksliai pasakyti, kas buvo jos motina, ką ji mylėjo ir kieno buvo mylima. Todėl rašant šį romaną ir priimant sprendimus kiekvienąkart persipindavo ketinimai ir interpretacijos. Kalbant apie vardus, kartais rinkausi transliteruotas formas, pavyzdžiui, Markas Antonijus, o kitais atvejais išlaikydavau moderniesiems laikams įprastus vardus, pavyzdžiui, deivė Izidė, o ne deivė Aset. Taip pat dėl lengvesnio atpažinimo teko šiek tiek nusižengti istoriniam nuoseklumui, pavyzdžiui, Plutarchas mini, kad Kleopatra kalbėjo Arabijos žmonių kalba, kuri tais laikais greičiausiai buvo aramėjų, bet aš paprasčiausiai čia miniu arabų kalbą. Taip pat datų ir laikotarpių atžvilgiu leidau sau prisiimti Dievo vaidmenį: per Kleopatros gyvenimą tiek visko nutiko, kad negalėčiau sutalpinti į vienos knygos puslapius. O kur dar įvykiai, kurie gimė mano vaizduotėje, betgi tai nereiškia, kad jų iš tiesų nebuvo. Kleopatros mitas giliai įsišaknijo kolektyvinėje atmintyje. Jos istorija gyva daugelio mūsų galvose ir yra daug platesnė, nei pasakoja šaltiniai. Kleopatros balso ieškojau knygų tomus užklojusiose dulkėse. Ir jis atsklido iš tos senosios tylumos. Šis romanas nėra istorija, tai atmintis.
8
PROLOGAS Žinote mano vardą, bet manęs nepažįstate. Jūsų poetai apdainavo mano suteptą karūną, o jūsų bardai šlovino mano įvairiausias puses. Ne vieną tūkstantmetį siekėte ištiesinti mano gyvenimo gijas, kad pamatytumėte visą gobeleną. Bet šios gijos susivėlusios ir slysta iš rankų nuslėpdamos tiesą. Be to, kaip puikiai žinote, man daug labiau patiko kilimai, o ne gobelenai. Bandėte analizuoti mano odos atspalvį ir išsijoti ryškiai raudonus kraujo rubinus, pagal kuriuos apibrėžėte mano vertę. Kai kurie tebeieško mano kaulų. Bet mano šaknys slypi kiekvienos moters, kuri kada įkvėpė oro, sielos gelmėse. Kaip tos mėlynos venos, pulsuojančios po permatoma riešo oda, taip ir aš esu jūsų kūno Nilas ir plukdau jūsų širdies vandenis. Kartą buvau faraonė, dukart žmona, daugiau kaip triskart motina. Visada būdavau ta, kurios žmonės ieškojo. Vieni mane vadino karaliene, mylimąja, mama. Kiti apšaukė ragana, piktadare, kekše. Kiekvienas archetipas buvo lyg plyta, kuriomis lyg didžiosios piramidės kilau į viršų, vis tolyn ir tolyn nuo savo žmogiškosios pusės, kol galiausiai tapau tik mitu. Sunku mane pažinti, kai mus skiria toks didelis atstumas. 9
Saara El-Arifi
Mano atvaizdas mirga kažkur Egipto smėlynuose, kur leidžiasi saulė. Ar aš miražas? O gal vanduo, kurio ieškote? Žinote mano vardą, bet manęs nepažįstate. Aš Kleopatra. Ši istorija ne apie tai, kaip miriau. Bet kaip gyvenau.
10
PIRMA DALIS
RAGANA [Ji] sugebėdavo pavergti visų sutiktų širdis. DIONAS KASIJUS Romos istorija Jos grožio apkerėtas.* WILLIAM SHAKESPEARE Antonijus ir Kleopatra Vien jos buvimas... ir charakteris, lėmęs viską, ką ji pasakė ar padarė, visus kerėdavo. PLUTARCHAS Antonijaus gyvenimas
* Tiek pražūtingi, tiek kilnūs! Kartais, kai labai ramiai stoviu, galiu išgirsti vėjo nešamus kiekvieno atlikimo šnabždesius. Pradedant ant apšiurusių scenų pasirodančiais vaikais ir baigiant raukšlių išvagotais vyresniaisiais, bardų žodžiais besimėgaujančiais lyg brandintu vynu. Bet nepaisant amžiaus ar patirties, nė vienas atlikėjas nenutuokia, ką – ar kam – kalba.
PIRMAS SKYRIUS 51 M. PRIEŠ MŪSŲ ERĄ
tsikandau figos, jos odelė vis dar buvo šilta nuo kaitrios saulės. Charmionė pro pusiau nuleistus akių vokus stebėjo, kaip kramčiau. Vėjas pleveno jos drobinę suknelę ir kilstelėjo apykaklę, apnuogindamas saulės nubučiuotą švytinčią odą. Visą gyvenimą Charmionė buvo mano kompanjonė ir tarnaitė. Jos mama – mano žindyvė. Taip mus visam laikui susiejo jos pienas, mus stiprinęs kūdikystėje. Sulaukus aštuoniolikos mūsų akyse vis dar žibėjo galimybės, tik skruostai jau buvo spėję prarasti vaikišką putlumą. Nors ankstesniais metais būta išties įsimintinų akimirkų, ši jums pasakojama mano istorija prasideda čia. Tą dieną, kai tapau faraone. Mano burnoje traškančios figų sėklos buvo vienintelis tylą trikdantis garsas. Prabilo Charmionė, jos balsas buvo rimtas: – Negali neigti to, kas neišvengiama. Tarp mudviejų ant žemės padėjau pusiau suvalgytą vaisių. Kita ranka pakėliau žaidimams naudotus pagaliukus ir suspaudžiau kumštyje. 13
Saara El-Arifi
– Nemanau, kad tavo pergalė neišvengiama. Tarpusavyje bendravome arabiškai, viena iš devynių kalbų, kurių buvome išmokytos. Nors rūmuose vartodavome egiptiečių ir graikų kalbas, arabų buvo skirta tik mums. Viskas prasidėjo dar tada, kai išvykęs iš didžiojo Gazos miesto Aleksandrijoje stabtelėjo keliaujantis hakavatis*. Tuomet buvau vienuolikos ir jau labai žavėjausi pasakojamomis istorijomis. Maldavau tėvą, kad pakviestų šį pasakotoją į rūmus. Trims naktims hakavatis apsistojo šventykloje. Ir visas tris naktis mes su Charmione irgi ten buvome. Jo istorijos mus taip smarkiai sužavėjo, kad pareiškiau jį pasiliksianti. – Nesu jūsų, kad kaip kokią puošmeną ar niekutį laikytumėte ant lentynos, – pareiškė hakavatis. Prie šventyklos durų budėję sargybiniai sukruto, bet aš į juos nekreipiau dėmesio. – Kodėl ne? – nuoširdžiai pasmalsavau. Dar nebuvau radusi nieko tokio, ko negalėčiau turėti. Juk aš priklausiau Ptolemajų dinastijai. Manyje galėjai rasti dieviško kraujo. Hakavatis mandagiai nusišypsojo, jis daug geriau negu aš suprato, kad už nugaros stovi sargybiniai. – Ar žuvies prašytumėte, kad ji liautųsi plaukti? Susimąsčiau. Tiesą sakant, taip, norėdama ją suvalgyti paprašyčiau, bet nemaniau, kad jis tikėjosi išgirsti tokį atsakymą. – Ne. – Ar prašytumėte begemoto liautis šypsotis? – Niekada. – Tuomet negalite hakavačio prašyti, kad jis nebekeliautų. Toks mūsų būdas. Kitu atveju pritrūksime istorijų. O jų nežinodamas neturėsiu ką pasakoti. * Istorijų pasakotojas (arab.) – vertėjos pastaba. 14
KLEOPATRA
Mano akyse sužibo ašaros. Toks likimas išties atrodė siaubingas. Hakavatis pastebėjo mano sielvartą ir suklupo šalia. – Nesijaudinkite, juk yra būdas dalelę manęs pasilikti čia. Tiesiog pasakokite mano istorijas, vėl ir vėl. Mano veide ir vėl nušvito šypsena. Galėjau tą daryti. Metų metus su Charmione porinome hakavačio istorijas, kurios kaskart pražysdavo naujais žiedais. Kaip tik tada arabų tapo mudviejų kalba. Dabar žvelgiau į Charmionę. Jos veide nuoširdumą pakeitė jau kita, žaismingesnė išraiška. – Pažiūrėk į žymeklius: jau dabar gali pasiduoti, – pasakė ji. Atsistojau, apsimečiau, neva man reikia geriau įsižiūrėti į seneto žaidimo lentą. Tiesiog gudravau, nuolat vienur ar kitur taip elgdavausi. Bjaurūs žmonės sakytų, kad manipuliuodavau, bet man taip neatrodė. Nuo pat tos akimirkos, kai iš mano krūtinės ištrūko pirmasis riksmas, buvau mokoma elgtis kaip svarbesnė už kitus. Norėjau būti kūdikiu, bet gimiau faraono dukra. Todėl jie nuvalė nuo mano odos gimdymo ichorą ir suvystė į aukso gijomis puoštus vystyklus. Mano verksmus ramino poliruotu gintariniu žinduku, kuris buvo tik nevykęs motinos krūties pakaitalas. Nors ir buvau per maža prisiminti gintaro svorį, kartais vis dar įsivaizduoju jį visu sunkumu gulintį man ant liežuvio. Kai nuspręsdavau būti drąsi, jis trukdydavo tarti žodžius ir versdavo išpūsti skruostus. – P-pasiduoti? Nė už ką. Žaidėme švyturio balkone, ši vieta man teikdavo ramybės ir paguodos. Pakankamai arti dievo Ra, kad jausčiau jo į kaktą įsmeigtą žvilgsnį, ir pakankamai toli nuo rūmuose laukiančių pareigų. Nors virš mūsų tvoskė švyturio ugnis, daug mieliau kenčiau jos karštį, o ne 15
Saara El-Arifi
susidurdavau su daugybe akių, kurios lydėjo mane, kad ir kur eičiau. Kartais, kai vėjas pūsdavo į rytus, dūmai įvinguriuodavo pro miegamojo langą ir pagardindavo mano miegą žarijomis bei pelenais. Tarp mūsų ant grindų buvo žaidimo lenta. Charmionė geresnė žaidėja, tik aš buvau pernelyg išdidi, kad tą pripažinčiau. Ir kaskart pradėdavau žaidimą kupina tuščių vilčių, kad vieną dieną ją pranoksiu. Suirzusi gniaužiau žaidimo pagaliukus. – O, Amono rūstybe, – nusikeikiau, nes pajutau, kaip į delną įsivariau rakštį. – Ar viskas gerai? – sunerimo Charmionė. Virš viršutinės jos lūpos sužibo prakaito lašeliai. Pasinaudojau galimybe mostelėti ranka jos pusėn. Bet, užuot parodžiusi žaizdą, smarkiai užsimojau ir per balkono kraštą išmečiau pagaliukus. Charmionė žvelgė tiesiai man į akis, vienas tamsus antakis pakilo į viršų. – Vadinasi, pasiduodi? – Niekada, – šypsodamasi atsakiau. Charmionė nusijuokė ir abi žvilgtelėjome pro balkono kraštą. Po mumis driekėsi Aleksandrija. Miestas, kuris nebuvo nei toks gražus kaip Roma, nei toks didingas kaip Babilonas. Ne, Aleksandrija buvo ne šiaip žavus miestas, bet kur kas daugiau. Jis gyveno ir kvėpavo lyg gyva būtybė. Uoste šūkavo jūreiviai, daugybės kalbų kakofonija aidėjo mieste ir priminė į medžioklę išsiruošusių vilkų urzgimą ir kaukimą. Nors buvome labai aukštai virš dokų, galėjau užuosti sūroką ant ugnies kepamų ungurių kvapą. Pakrantės bangose suposi laiveliai, jų įvairiaspalvės burės žvilgėjo it jūros gyvatės žvynai. Pietuose švyturio salą su žemynine dalimi jungė Heptastadiono pylimas. Gatvėse už jo rikiavosi prekystalių stogeliai, ir, nors negalėjau 16
KLEOPATRA
matyti, įsivaizdavau, kaip prekeiviai pabrėžtinai gestikuliuoja bend raudami su pirkėjais. Nebūtum galėjęs piliečių atskirti nuo miesto širdies ritmo, jie buvo vienas ir tas pats. Azijiečiai, partai, graikai, egiptiečiai: kad ir iš kur jie buvo kilę, Nilo deltos dumblas sutirštindavo jų kraują. Miestui jie suteikdavo įsiūčio, kurį sutramdydavo tik faraonai – mano šeima. Aš irgi greitai tapsiu ja. Tik nebuvau įsitikinusi, ar man užteks tvirtybės suvaldyti Egipto žmones. Šios abejonės nebuvo naujos, tik tėvui sunegalavus jos dar labiau sustiprėjo. Jau nedaug liko, kai jis iš šio pasaulio iškeliaus į kitą. Kuo jis sunkiau sirgo, tuo dažniau mane kankindavo sapnai, kokia turėčiau būti, lyg brangakmenio briaunos, kiekviena parodydama vis kitokią faraonę. Viena žiaurią ir beširdę, kita malonią ir švelnią. Kiekvienas šios būties aidas atrodydavo svetimas, pabusdavau išpilta šalto prakaito ir persekiojama į mano protą įsiskverbusių pašaliečių balsų. Nebuvau pasirengusi tapti faraone. Nors spėliojau, ar apskritai kada sugebėčiau būti tam pasiruošusi. Be pranašavimo įgūdžių visada būčiau prastai pasirengusi ateinantiems metams. Niekas negalėtų būti pasiruošęs tokiam gyvenimui, kurį man teks gyventi. Todėl jaunesnei savo versijai turėsiu atleisti bent jau šią ydą. Charmionė pasilenkė per balkono kraštą, suraukusi antakius, nenutuokdama apie niūrias mano mintis. – Nemanau, kad iš čia galėtume įžiūrėti, ką išridenai, todėl manysim, kad laimėjau. Staiga pūstelėjęs vėjas iš mano kuodo išplėšė plaukų sruogą. Charmionė iškart suskubo ją kišti atgal po diadema. Jos pirštai perbraukė žymę ant sprando. Juodą, lyg nupieštą akių dažais, trijų pakopų sosto simbolį, nuo plaukų linijos iki nugaros viršaus. Buvau paženklinta, kaip deivės Izidės išrinktoji. 17
Saara El-Arifi
Nuo jos prisilietimo sudrebėjau ir Charmionė atsitraukė. – Jei negalime matyti pagaliukų, vadinasi, taip ir nesužinosime. Teks skelbti lygiąsias, – paerzinau. Charmionė nusikvatojo, atlošdama galvą, o jos garbanoti plaukai pasiekė mentes. – Kaskart, kai nelaimi, privalo būti lygiosios. – Aš iš Ptolemajų, mes gimėme ne tam, kad pralaimėtume. – Nors šypsojausi, mano žodžiai nuskambėjo kartokai. Kaip granato žievelė, lyg priminimas, kad manęs laukiančios pareigos sugadins dienos saldumą. Charmionė pirmoji išgirdo žingsnius. – Kažkas ateina. – Kas žinojo, kad būsime čia? – kiek suirzusi paklausiau. – Nenutuokiu. Bet kadangi tavo tėvas prikaustytas prie lovos, jau seniai įtariu, kad Potinas tave stebi. Pajutau, kaip išgirdus eunucho vardą mano lūpos sutrūkčiojo. Jis tykojo tėvo šešėlyje, elgėsi kaip koks paupio nendrėse besislepiantis krokodilas. Pastaruosius dešimt metų jis buvo mano jaunesnio brolio mokytojas. Bet tėvui susirgus, atrodė, jo domėjimasis mokymu gerokai priblėso. Vietoj to jis ėmė politikuoti, tamsiuose sosto menės šešėliuose bandydamas apeiti mano tėvą. Vėl tvirčiau susijuosiau auksinį diržą, kurį sėdėdama ant žemės buvau atlaisvinusi. Charmionė už nugaros tik aiktelėjo ir suskubo padėti. Ji metalines sąvaržas suko tol, kol diržas lyg šarvai apgaubė šonkaulius. Nupurčiau prie sijono prilipusį smėlį ir laukiau, kol pasirodys atėjūnai. Tarnui priartėjus jo sandalai jau lėčiau kaukšėjo į akmenis. 18
KLEOPATRA
Jis įžengė į balkoną, nudelbė akis, o tada suklupo ant grindų. – Kleopatra, deivės Izidės išrinktoji, antroji Ptolemajo dukra ir dvyliktoji, nešiojanti šį vardą, – tarė jis vis dar neatgaudamas kvapo po ilgo lipimo laiptais. Deivės paminėjimas mano sąmonėje atvėrė vis dar neužgijusią žaizdą. Izidės išrinktoji, bet vis dar neapdovanota jos galiomis. Užgniaužiau jau ne kartą patirtą irzulį ir atsakiau: – Taip? – Jūsų reikia rūmuose. Lyg įvykdžius gyvenimo misiją pasiuntinio pečiai nusviro. Gal tai jau nutiko. Mirtis nusilenkia Ptolemajams, kartą pasakė motina. Kai ji ištarė šiuos žodžius, man buvo vos daugiau nei aštuoneri. Man prie kojų gulėjo mirštantis žmogus, jo kraujas sunkėsi ir kaupėsi prie mano mažų kojų pirštelių. Suriečiau juos ir stebėjau, kaip kraujas teka toliau. Prisimenu galvojusi, kad jo gerklėje styrojo pernelyg paprastas peilis, be jokių auksinių ar sidabrinių papuošimų. Mano mintys niekuo nesiskyrė nuo kitų aštuonmečių vaikų: Jei nuspręsčiau nusižudyti, neabejotinai pasirinkčiau ką nors puikesnio nei varis. Nors, kaip jau žinote, aš buvau nunuodyta. – Mama, kodėl jis nusižudė? – paklausiau, kai sargybiniai iš sosto salės jau buvo išnešę tarno kūną. Ji stovėjo šalia, šventikės apdaro apačia buvo permirkusi krauju. Kai atsisuko, jos akys buvo kupinos liūdesio, lyg deivės Hator palaimintų telyčių. – Jis negalėjo įsivaizduoti didesnės garbės, nei pasitarnauti faraono dukrai. Jo gyvenime nebuvo nieko kito, kas šią garbę galėtų pranokti. 19
Saara El-Arifi
Jis buvo pirmasis tarnas, kuris pasikalbėjęs su manimi atėmė sau gyvybę. O po kelių dešimtmečių Charmionė tapo paskutiniąja. Atsisukau į pasiuntinį, išvydama iš galvos mintis apie motiną ir mirtį. – Kas atsitiko, kad manęs taip skubiai prireikė rūmuose? Jis sudrebėjo ir iškart neatsakė. Kai galiausiai sukaupęs jėgas prabilo, balsas priminė gargimą. – Jūsų tėvas. Jis paliko šį gyvenimą ir išvyko į kitą. Staigus Charmionės įkvėpimas man priminė gyvatės šnypštimą. Po to jau nieko nebegirdėjau. Akis degino sielvarto žarijos. Kiekvienas įkvėpimas buvo lėtas ir sunkus, lyg dūmai graužtų gerklę. Tėvas nebegyvas. Nors ir žinojau, kad ši diena artėja, niekas neparuošia tavęs netekčiai, kuri visada užklumpa netikėtai. Pakėliau akis į švyturį, kur ant cilindro formos bokšto, po pat liepsnojančia ugnimi, buvo užkelta mano protėvio statula. Į mane žvelgė bedvasės mūsų dinastijos įkūrėjo Ptolemajo I akys. Jis buvo vadinamas Soteru, tai yra gelbėtoju. Mus abu skyrė šimtai metų, o jo makedoniškuose bruožuose nebūtum įžvelgęs panašumo su manimi. Iš alebastro nukaltas jo smakras buvo nukreiptas į žemyninę dalį, pats žvelgė į imperiją, kurią atvyko valdyti. – Soterai, pasveikink mano tėvą nendrių laukuose, – tyliai sumurmėjau pati sau. Gausios ašaros temdė akis ir staiga jis tapo panašus į mano tėvą. Kakta atrodė platesnė, žandikaulio linija švelnesnė. Netgi pilvas išsipūtė. Jis mėgo švęsti, tai buvo dar viena iš daugelio mus skyrusių savybių. Mano statusui derančias pramogas aš vertinau kaip naštą, o jam jos teikė džiaugsmo. 20
KLEOPATRA
– Dukra, garbindami dievus ir patys turime gyventi kaip dievai, – būtų sududenęs jis. – Taip parodome žmonėms, kad esame už juos viršesni. Tapusi faraone geriau suprasi. Faraone. Tuomet šis titulas atrodė nesuvokiamai tolimas. Dabar jis privertė širdį daužytis krūtinėje. Ašaroms riedant ir vėl atrodė, kad Sotero veidas dar kartą suvirpėjo. Alebastras persikreipė, vėl žvelgiau į vieną iš daugybės sapnuose regėtų veidų. Ar tai manęs laukiančios ateities pranašystė? Bandžiau išnagrinėti matytą viziją: ar ji buvo protinga? Ar ji negailestinga? Neturėjau pjesių, sonetų ar knygų, kurios įspėtų apie manęs laukiančią baigtį. Ir visai nesvarbu, nerimausim ar ne, mirtis vis tiek kiekvieną suras. Teturėjau tą patį, ką turime visi: laiką. Ir tik jis parodys, kokia faraone tapsiu.
Kol nulipome švyturio laiptais, saulė jau spėjo nusileisti. Keliaudamas debesimis dievas Ra nudažė dangų, dabar jis iš auksinio tapo tamsiai oranžiniu. Patraukiau link nelygaus kranto, kur bangos dužo į uolas. – Ką darai? – paklausė Charmionė. – Iš čia daug greičiau parplauksiu į rūmus. Negaliu gaišti laiko neštuvuose, kol būsiu pernešta per Heptastadioną. – Kleo, – šitaip Charmionė kreipdavosi tik tada, kai palįsdavome po minkštutėliais patalais. – Kleopatra, – suirzusi pataisiau. Tėvo garbei. Pradėjusi nusirenginėti svarsčiau, ar tą akimirką pateisinau savo vardą. 21
Saara El-Arifi
Stovėdama už nugaros Charmionė atsiduso, bet po akimirkos jos pirštai jau padėjo atsegti suknelę. Dar sekundę palaikė ten ranką ir tarė: – Viskas bus gerai. Ozyris parodys jam kelią į kitą karalystę. Pajutau, kad drabužiams lyg žiedlapiams krentant ant žemės manyje susikaupusi įtampa kiek atlėgo. Charmionė mokėjo mane nuraminti, kaip niekas kitas. Atsisukau ir pridėjau delną jai prie skruosto. – Žinau, nes tu esi šalia. Charmionė prigludo man prie delno ir vieną po kito prie lūpų pridėjo tris pirštus. – Vienas už praeitį ir kartu praleistus laimingus metus, vienas už dabartį ir kantrybę, kurios reikia, vienas už ateitį ir meilę, kuri niekada nesibaigs. Ji kartojo vaikystėje sukurtą maldą. Jutau, kaip šie žodžiai suteikė man stiprybės. Mes buvome viena kitos pirmoji meilė, ištisus metus ja buvome. Bet paskui mūsų meilė pasikeitė, ji išaugo, prasiplėtė už mūsų kūnų ribų, tapo daug stipresnė nei vien malonumo ekstazė. Mūsų draugystė buvo dangiška, daug svarbesnė nei dvi mūsų esybės. Nusisukau nuo jos. Dabar stovėjau tik su diadema, auksiniu lankeliu, kurio galai susitiko kaktos viduryje ir suformavo pulti besiruošiančią kobrą. Charmionė jau tiesė ranką ją nuimti, bet aš papurčiau galvą. – Sutvirtink kasomis. Man atvykus jie turi suprasti, kad aš karalienė. Vos tik Charmionė apvyniojo plaukus aplink diademą, paliepiau jai grįžti į rūmus. Ji taip pat galėjo plaukti, nes pakankamai daug kartų buvo išsmukusi prie Nilo, kad išmoktų, tik aš žinojau, kad jai tai nepatinka. 22
KLEOPATRA
– Aš tavęs nepaliksiu... – Eik, – paliepiau. Paskui tyliau pridūriau: – Tai mano mėgstamiausia suknelė, nenoriu, kad sūrus jūros vanduo sugadintų audeklą. Charmionės blakstienos suvirpėjo. Ji girdėjo melą ir įžvelgė malonę. – Pasirūpinsiu, kad ją išskalbtų ir paruoštų šiam vakarui. Jai tolstant pakrante nutįso šešėlis. Kuo labiau ji tolo, tuo karštesnis darėsi mano kvėpavimas, kol galiausiai surikau: – Aš... Aš negaliu to padaryti, negaliu būti karaliene! – Gali! – šūktelėjo ji man. Iš baimės man net pilvą suko. – Ar prisimeni, kaip tėvas man liepė vesti Ptolemajų procesiją? – paklausiau. Tai buvo pirmoji šventė po mano keturioliktojo gimtadienio ir tėvas norėjo mane pristatyti kaip būsimą Egipto faraonę. – Prisimenu. – Tikrai? Ar prisimeni, kaip suklupau ir parpuoliau visos Aleksandrijos akivaizdoje? Man tereikėjo vesti šokėjus. Bet net to nesugebėjau. – Kai kuriems žmonėms vaikščiojimas kelia sunkumų. – Charmione, nejuokinga. Niekada nebuvau gera faraono duktė, tad kaip galėčiau tikėtis tapti gera faraone? Charmionė mostelėjo į žemę. – Pažiūrėk. Nukreipiau akis ten, kur ji rodė. Tarp akmenų ant smėlio buvo išsimėtę pagaliukai. – Tu vis dėlto laimėjai, – šypsodamasi pasakė ji. Šansai buvo tokie maži. Bet pažvelgusi į jų nukritimo kampą supratau, kad Charmionė teisi. Dievai nukreipė mano ranką. Baimė, nuo kurios net pilvą suko, atsitraukė. 23
Saara El-Arifi
– Ptolemajai niekada nepralaimi, – švelniai pakartojau. Šįkart ištarti žodžiai buvo kupini vilties. – Pasimatysim rūmuose, – pasakė Charmionė. Pergalingai pasisukau į jūrą. Panirau į nerimstančias bangas, vanduo buvo šiltas ir gaivus. Buvo vėlyvas šemu sezonas: karšta ir sausa. Nors man labiau patiko lietus ir vėsesnis acheto sezono oras, dabar džiaugiausi šiluma. Man panirus po jūros purslais dar akimirką paviršiuje plūduriavo kasos. Atsimerkiau. Nepaisant srovių jūros vanduo buvo skaidrus. Spėliojau, koks jausmas kvėpuoti po vandeniu, kaip kad sugebėjo mano jaunesnysis brolis. Palaimintas vandenų viešpaties, dievo Sebeko, jis dar kūdikystėje gavo šią dovaną. Iš pradžių auklė suriko, kai jis mažomis, putliomis kojytėmis pasispyrė iš jos glėbio ir nėrė gilyn į baseiną. Buvo iškviesti sargybiniai, mums su Charmione iškart pasidarė smalsu. Vis dar atsimenu tą dilgtelėjusį pavydą, kai jis visiškai sveikas ir juokdamasis iškilo į paviršių. Tėvas liepė surengti trijų dienų šventę. Deivė Izidė mano dovanos vis dar neatskleidė. Buvo manančių, kad jos taip ir negausiu. Kiti šnabždėjosi, esą aš per silpna ir negaliu jos parodyti. Kad buvau sutepta, neverta sosto. Nepageidavau didžiulės galios. Mano tėvo dovana buvo labai kukli. Kaip dievo Ihio padėjėjas, jis gebėjo nepriekaištingai gražiai groti visais muzikos instrumentais. Pats labiausiai mėgo fleitą. Man ėmė degti plaučiai, todėl atsispyriau kojomis ir išnirau į paviršių. Yriausi greitais, vienodais mostais, delnais praskirdama bangas. Dabar jau niekada nebesiklausysiu gražiosios tėvo muzikos. Bangos plovė mano ašaras, bet aš nesilioviau plaukti, kol pasiekiau rūmų pakrantę. 24
KLEOPATRA
Vos kojos palietė smėlį, iškart atsistojau. Paplūdimį netrukus pakeitė baltomis plytelėmis išklotas Antirodas. Šios mažos salos pietuose driekėsi Aleksandrijos miestas, o žvelgdamas į vakarus galėjai matyti uostą. Saloje stūksojo nekropolis, buvo įrengtas žvėrynas, vandens rezervuaras ir išpuoselėti sodai. Lyg miestas, kurį vadinau savo namais, tik jis man neatrodė didelis. Buvau pastovėjusi ant kiekvieno akmens, įlipusi į kiekvieną medį. Šioje žemėje nežinojau kitos vietos, kurią būčiau labiau mylėjusi. Antirodas buvo pernelyg gražus, kad atlaikytų laiko išbandymą, priešingai nei mano mitas, kuris tiesiog šiurkštus. Girdėjau teigiant, kad likus dienai iki rūmus sugriovusio žemės drebėjimo iš salos išskrido visi paukščiai. Bet tai nutiks tik po daugelio šimtų metų. Kai aš būsiu jau seniai mirusi. Ant šalia esančio tako stovėjo du tarnai, apvynioję audeklo juosta jie siūbavo palmės kamieną pirmyn atgal. Kitas tarnas į pintą krepšį rinko nukritusias datules. Išvydę mane nuogutėlę, tik su karūna, jie suakmenėjo. Viskas bus gerai. Prisiminiau Charmionės žodžius ir ištiesinau pečius. Pasigirdo dunkstelėjimas, nes krepšys nukrito ant žemės, o tarnai puolė kniūbsti šalia išsibarsčiusių datulių. Atsikrenkščiau, kad balsas skambėtų tvirtai. – Žemiau. Tarnai dar labiau prisispaudė prie žemės. Pakėliau vieną nuriedėjusią datulę ir lėtai sukramčiau. Mano ranka vis dar buvo šlapia nuo jūros vandens, kuris dar labiau išryškino vaisiaus saldumą. – Pasirūpinkit, kad datulių krepšys būtų atneštas į mano kambarius, – taip pat įsakmiai nurodžiau. 25
Saara El-Arifi
– Taip, faraono dukra, – vienu balsu atsakė visi trys. – Tiesiog faraonė, – pataisiau. Lipnią ranką nusivaliau į vis dar ant palmės kabėjusį audeklą. Mano rankos drebėjo, mačiau taip nutinkant tėvui, kai jis naudodavosi dievo suteiktomis galiomis. Manyje nesruvo dieviškumas. Bet aš pati turėjau galios. O dabar atėjo laikas ja naudotis.
26
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR