KAI KLA SIO
KAI KLA SIO
VEIKIANTYS ASMENYS
Gal ir jums taip būna, kai žiūri serialą (arba skaitai knygą), išdygsta prieš akis kuris nors herojus, spoksai išpūtęs akis ir galvoji: ar jis šitos damos buvęs vyras ar anos dabartinis? O ta blondinė? Palauk palauk – turbūt tos tamsiaplaukės sesuo? Ne? O gal draugė? Bet nebepamenu, kaip ji susijusi su tuo prie šono besiglaustančiu vyruku?
Taigi, kad nebūtų didelės painiavos, išsyk pristatau pagrindinius ir šalutinius veikiančius asmenis.
KLASIOKAI
Benas Aleksaitis – teisininkas intelektualas, sukantis neaiškius verslus, neatsilaikantis prieš moteris ir pinigus, mokyklos laikais pamilęs Ievą.
Ieva Ambraziejė – garsaus vienaragio finansų direktorė ir ne mažiau garsaus psichiatro žmona, buvusi Beno mylimoji.
Domas Žygelis – veislinis vietos mačo, verslininkas, biokuro gamyklos direktorius, buvo vedęs Emą ir mezgęs romaną su Eimante.
Ema Žygelienė – buvusi Domo žmona, emocionali meno galerijos vadovė, laisvalaikiu besidominti ezoterika.
Eimantė Gapšytė – stropi chirurgė, buvusi klasės pirmūnė, dabar kartais pasileidžianti plaukus, turėjusi slaptą romaną su Domu.
Aivaras Tučkus – verslininkas, viešbutėlio savininkas, kardinaliai pakeitęs ne tik stotą, bet ir transformavęsis dar ir į evangelikų reformatų parapijos diakoną. POLICIJOS KOMISARIATO
DARBUOTOJAI
Tyrėja Ina Kaminskaitė – iš mano pirmojo detektyvinio romano „Antrininkė“, tada ji dirbo privačia detektyve, dabar su paaugle dukra persikraustė į kitą miestelį.
Žilvinas Oganauskas (Ogis) – viršininkas.
Šaras – patikimas porininkas.
Diedas – beveik pensinio amžiaus nuo gyvenimo pavargęs tyrėjas.
Rokas – stropus ir drovus praktikantas.
Marija – IT fėja.
Jonas Makštavičius – iš miesto atsiųstas tyrimui vadovaujantis pareigūnas.
KITI VEIKĖJAI
Pijus Samkus – šleivai kreivai dirbantis miestelio meistrelis su krūva paslapčių.
Laura Singh – kavinės šefė, nuomojanti Pijui kambarį ir turinti ne ką mažiau paslapčių nei jis.
Rūta Vaičaitė – kiek jaunesnė už klasiokus mokyklos gražuolė, viena auginanti autistišką sūnų.
Spalio 29 d., penktadienis
Japoniško plieno peilio „Satake“ ašmenimis lėtai šliuožė kraujo lašai. Ant grindų plėtėsi balutė.
– Velnias, velnias, velnias! – Ina maktelėjo šlepete tiesiai į jos vidurį ir čiūžtelėjo bėgdama prie durų – kažkas piktybiškai spaudė džeržgiantį skambutį, garsas gręžėsi per kaukolę vis stiprėjančiomis bangomis.
Taip įžūliai skambindavo tik Dana – pamatęs vos gyvą senolę, kuriai duotum šimtą dešimt, nepasakytum, kad peršviečiamame kūnelyje slypi toks įniršis. Atsidėjusi ji daužydavo ir savo pianiną – kadaise dirbo muzikos mokytoja vietinėje muzikalkėje, tad kas rytą Ina turėdavo išklausyti kaimynės iš viršaus koncertų fortepijonui nuotrupas, atrodydavo, kad per klavišus ji užsimojusi tranko plaktuku. Kita baba būtų sustingusi arba dėjusi į kojas, bet Inos su peiliu vaizdas senolės nesujaudino. Pro durų plyšį ji spraudėsi vidun, o pernykštę slyvą primenančiame veidelyje smalsiai švietė pilkšvos, negrabiai pieštuku apvedžiotos akys.
– Užeikit. – Ina karališku mostu su iškruvintu peiliu apvedė kišeninį prieškambarį.
– Ką papjovei? – be užuolankų burbtelėjo Dana, jau dairydamasi virtuvėje. Mandagų „Kaip gyveni?“ jai atstodavo: „Gal kokį lavoną radot?“ ar „Kas vėl apsivogė?“.
Nuo to laiko, kai Ina atsikraustė į paveldėtą močiutės butą ir prisistačiusiai kaimynei pasakė, kur dirba, senolė ėmė vaidinti jos patikėtinę. Jai atrodė, kad apskrities policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja privalėtų kaimynei iš viršaus raportuoti apie visus įvykius.
– Šįkart nieko, kaip matot. – Ina pagaliau atplėšė gerą gabalą popierinio rankšluosčio ir užspaudė krauju plūstantį pirštą. – Pjausčiau jautieną.
– Aš tavo Matildai sakiau gal šimtą kartų: kam tau tas žmogžudžių peilis, tik bėdą prisišauksi, bet ta argi klausė, – burbleno kaimynė, jau spėjusi užtūpti taburetę. Sėdėjo kaip balerina, ištiesusi nugarą, triskart susisukusi į per didelį nuskalbtą, kadaise mėlyną (gal a. a. vyro?) chalatą, apsivyniojusi galvą turbanu iš ryškiai oranžinės skaros, tvarkingai sunėrusi ant kelių padžiūvusias plaštakas. Aiškiai laukė kavos, bet Ina knisosi po spintelę, ieškodama pleistro ir atsukusi viešniai nugarą demonstravo atsainų abejingumą.
– Sakiau, užeisiu, paklausiu, ar viskas gerai, ko tai šiandien nebėėėgai, – kniauktelėjo Dana, pro užuolaidos plyšį ir durų akutę nuolat stebinti kaimynų judėjimą. – Pramiegojau, – šaltai nukirto Ina.
Melas. Ji niekada nieko nepramiega. Vakar kapinėse prieblandoje įnirtingai rovė žoles nuo močiutės Matildos kapo, vėjas vis gesino žvakės liepsną, lipni žemė po lietaus persisunkė per darbines pirštines, įsigėrė į delnus. Iš po varvančių patežusių lapų ištraukė aptrupėjusį sraigės kiautą ir sustingusią boružę, prisiminimų liftas
iškart nunešė prie vaikystės sekretų, kai žemėje išraustoje duobutėje
šalia žalio stiklo šukių, gėlių žiedlapių ir akmenėlių palaidodavo kokią mirusią bitę ar plaštakę. Paskui spoksodavo į stiklinį jų karstą ir galvodavo: kiek jos gyveno, kodėl mirė, kur skraidė, ar jų kas nors pasigedo? Paskui daugybę kartų iš skirtingų žmonių sulaukdavo vis to paties pastebėjimo: „Tu per daug galvoji.“
Grįžusi namo ištraukė tą niekada nedarinėjamą spintos stalčių ir pakilnojo tai, kas liko iš ilgo močiutės gyvenimo: sutrūkęs rožinis, murzinu raiščiu perrišta šūsnis laiškų, šukos, laikrodis, dvi juodos maldaknygės su nučiurusiais lapais, gėlėto šilko sijonas, languotas kaklą kandantis šalikas. Sandėliuke dar riogsojo senas jos motociklas.
Drabužius išdalijo giminaitėms, kai ką išmetė, skubiai sugrūdusi į juodus šiukšlių maišus, o vakar tie keli daikteliai netikėtai pravirkdė, nors nei per laidotuves, nei vėliau neverkė.
Ryte atsibudo lyg po sunkios ligos, švinine galva, dar bandė kaip kareivis šokti iš lovos, užsitempti juodą bėgimo aprangą, bet galiausiai susiraitė ant fotelio ir įsižiūrėjo į tamsų lango stačiakampį. Po kiek laiko atsargiai pravėrė dukros kambario duris – šviesos ruožas nuo gatvės žibinto krito ant jos porcelianinės rankos ir melsvos patalynės su kaukolytėmis. Trylikametė miegojo tuo savo tėvų kartos jau pamirštu miegu, kai vos priglaudus skruostą prie pagalvės panyri į vienaragių pasaulius, iš kurių sunkiai ištraukia laikrodžių žadintuvai ir mamų: „Kelkis!!! Į mokyklą pavėluosi!“ Ina davė dukrai dar dešimt minučių – pati paveš iki mokyklos. Palindo po dušu, paskubomis susirišo rusvus plaukus į uodegą, apsivilko plačias juodas kelnes ir pilką merino vilnos golfą. Duksliais lauko pelių spalvos drabužiais rengėsi visą gyvenimą – pirkdavo maskuojamų spalvų komplektus kokius tris iškart, kad nereikėtų kas rytą bukai spoksoti į spintą. Su suknelėmis jausdavosi kaip spąstuose: draugės vestuvėse prasėdėjo kampe, tempdama šlaunimis lipantį
sijoną žemyn, nusispyrusi pėdas nuspaudusius skolintus aukštakulnius ir sau prisiekusi daugiau dėl tokių niekų nesikankinti.
Kažką mikliai sumakalavo pusryčiams, stačiomis pakramsnojo, pažadino dukrą („Maaam, jau tuoooj“ išgirdo tris kartus). Prisiminė turinti gabalą jautienos – bus naktipiečiams, greitai stvėrė aštriausią peilį ir tuoj pat beveik iki kaulo persipjovė pirštą. Dukra meditavo prie atsukto čiaupo vonioje, čirškė durų skambutis, iš piršto srovele liejosi kraujas, ir galvoje šmėstelėjo mintis, kad močiutė pasakytų: „Ne prieš gera visa tai.“ Todėl virtuvėje jaukiai įsitaisiusiai Danai teko nemandagiai paaiškinti:
– Tuoj išvažiuojam, būtų gerai ir jums namo.
Kad atmieštų suirzusią intonaciją, vyniodama pirštą bintu dar pridūrė:
– Jūs neįsižeiskit, rytais pas mus pekla.
Galvoje tuoj nuskambėjo mamos: „Pragaras, ne pekla, nevartok svetimybių.“ Lietuvių kalbos mokytoja ir mokyklos direktoriaus pavaduotoja kalbėdavo kaip senų laikų televizijos teta: manė, kad privalėjo būti didis pavyzdys šventą protėvių kalbą darkantiems paaugliams.
Kaulėtas Danos užpakalis tiesiog priaugo prie taburetės, ir Ina pamanė, kad gal senolė neprigirdi, tačiau pasekusi jos žvilgsnį, prisiklijavusį prie vonios durų, suprato: laukiama Ulos išėjimo. Kaimynė iš viršaus nepraleisdavo progos pakomentuoti paauglės išvaizdos: „Ale kaip sukūdusi!“, „Atrodai išbalusi kaip brazdų šūdas, vaikeli!“, „Nesušalsi, pliką bambą rodydama?“ Tad grėsė dar vienas nuomonės pareiškimas, nes Dana nebuvo mačiusi užvakar kelių žaliai dažytų Ulos plaukų sruogų.
Ant trupiniuoto virtuvės stalo suvibravo telefonas, įsižiebė žodis su šauktuku „Mama!“. Reikėjo atsiliepti nori nenori, nes kitaip nenurims. Periferiniu matymu užfiksavo, kad Dana taisosi turbaną
ir iškiša ausį, tad greitai sušnabždėjusi į telefoną: „Negaliu kalbėti, susirinkime“, nutaisė susirūpinusią išraišką ir užvertė akis į viršų.
Man rodos, jūsų katinas gailiai kniaukia...
O Jėzau! – purptelėjo nuo taburetės Dana ir klupinėdama chalato padurkuose metėsi prie durų. – Taigi jam maisto neįdėjau, žiopla boba!
Kol pagaliau iš vonios išsirangiusi Ula gurkė baltą kavą („Nenoooriu tos košės, nu, maaam...“), Ina ištestuoti oro išslinko į balkoną. Į skardinį lietvamzdį caksėjo reti lietaus lašai. Pro melsvą prieblandą palengva ryškėjo vėjo linguojamų liepų siluetai, gatvele lėtai vilkosi baltas furgonas, dvelkė drėgme ir samanomis. Uždariusi balkono duris, prieškambaryje užsimetė aptrintą odinę striukę, tarpduryje palaukė dukros ir mintyse nusikeikė, pamačiusi, kiek valandų.
– Šian aš vėliau, – numetusi kuprinę ant galinės sėdynės pareiškė atžala. – Eisiu pas Moniką.
– Kokia proga?
– Tai Helovinas gi sekmadienį, ruošimės.
– Aaa, – nutęsė užsigalvojusi Ina. Pyptelėjo telefonas. Prie sankryžos perskaitė skyriaus kolegos Šaro žinutę: „Gali neskubėt, Ogis perkėlė meetą.“
Komisariato viršininkas Oganauskas, aišku, turėjo ir vardą –Žilvinas, bet bendradarbiai jį vadino Ogiu. Neblogai įmitęs, jau pradėjęs plikti vyrutis savo žemą ūgį kompensuodavo pastangomis užimti kuo daugiau erdvės: lėtai vaikščiodavo prasižergęs, praskėtęs rankas, lyg po pažastimis neštųsi po kamuolį, o kalbėdamas užsikišdavo nykščius už diržo. Bet šiaip buvo sukalbamas tipas, nors prieš pusmetį per darbo pokalbį ją sutiko atstatęs šerius – buvo įsitikinęs, kad Inos išvaizda nedera prie pareigų. Per daug graži, kas kad tuo nesinaudoja: beveik nesidažo, vaikšto apdribusiais drabužiais,
retai išspaudžia šypseną, o būdama keturiasdešimt penkerių, atrodo dešimčia metų jaunesnė. Bet jau pirmąją savaitę ėmė ją gerbti, kai šaudykloje Ina ramiai supylė kone visus šūvius į dešimtuką ir išdidžiai nesidairė, kaip jos vietoje darytų koks komisariato pienburnis.
Švito, lietus teškeno į pilkas balas, pilkame danguje išryškėjo pilkų stogų siluetai.
–
Vat tai auksinio rudenėlio grožis, – ironiškai mestelėjo Ina, trinktelėdama mašinos dureles ir pasisveikindama su tylia aitišnike
Marija, įnirtingai purtančia skėtį.
Marija, nusibraukusi lietaus lašus nuo veido, staiga metėsi artyn.
– Turiu skubų reikalą: žvilgtelsi į mano kompiuterį, kuo greičiau, gerai? Radau duomenis, kurių prašei, bet nežinau, ar dar ieškoti toliau, ar užteks. O paskui man į polikliniką reikės išbėgti.
– Gerai, einam! – Ina paskui ją peršoko kelis apšiurusio komisariato pastato laiptelius.
Pro duris vienas paskui kitą lindo nuo vėjo ir lietaus susigūžę darbuotojai, o koridoriaus tolumoje kažkas atkakliai yrėsi prieš srovę. Iš pradžių Ina pamatė energingai virš galvos kratomą ranką, o paskui ausis pasiekė entuziastingas:
– Ina, ieškojau tavęs!
– Kokiu reikalu? – Ina bandė prisiminti, kur yra mačiusi damutę baltu lietpalčiu ir dailia, aliai vieno plaukelio suglostyta šukuosena.
– Aš – Ieva, Ramintos sesuo.
Moteris aštriais raudonais nagučiais įsikirto į jos striukės rankovę. Na, taip, Ieva, vyresnioji Inos klasės draugės sesuo.
– Atvažiavau į klasiokų susitikimą sekmadienį, bet ir į tave tokį reikalą turiu, nes... gal... – nutęsė Ieva, nepaleisdama Inos rankovės. Tad teko staigiu judesiu truktelėti ranką.
– Atsiprašau, ne dabar.
Ina paskui Mariją greitai nėrė į kabinetą, jau tarpduryje supratusi, kad mašinoje paliko telefoną. Sukosi grįžti, bet pagalvojusi, kad prie durų dar jos tyko Ieva, nusipurtė lietaus lašus nuo striukės ir pasuko prie Marijos stalo. Šaras energingai žiaumojo šalimais kepyklėlėje nusipirktą spurgą, praktikantas Rokas, prigriuvęs prie kompiuterio, trynė atlėpusią ausį ir kramtė tušinuką, senbuvis Donatas, vadinamas Diedu, krapštė iš tarpdančio pusryčių likutį. Pro duris neskubiai savo kūną įnešė Ogis, ir eilinė diena komisariate prasidėjo.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
