Issuu

Klara – mergina, išlėkusi gyventi pas motiną ir patėvį švedą į tolimą Suomijos salą: atsitiktiniai darbai, salsos klubas, komiksų piešimo pamokos, nauji draugai, meilė... Klara – jauna moteris, keliaujanti po pasaulio didmiesčius: pluoštai grynųjų, deimantai, balti kostiumai, striptizo klubai, raudonųjų žibintų kvartalai, kokaino pėdsakas, truputis kraujo... Klara – bėganti ir bėganti. Prisiglaudusi Ardėnuose pas senutę bulgarę, ji piešia savo gyvenimo bande dessinée – baisią pasaką ne vaikams. „Kodėl bande dessinée? Todėl, kad į nupieštą kraują žiūrėti yra daug paprasčiau.“ Agnė Žagrakalytė

ISBN 978-609-466-070-2

9 786094 660702

Klara

Klara – mergaitė, gimusi ir augusi Lietuvoje, suvargusi paauglė: pagalbinė mokykla, ligoninės, alkis, skurdas ir pažeminimas, vienišumas...

bande dessinée

Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?

Klara

Šioje A. Žagrakalytės prozos knygoje pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istorija. Įvykiai čia veja vienas kitą, epizodai dėliojami tartum komiksų pasaulyje – iš pradžių piešiami neaiškūs, bet nerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charakteriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališka energija. Pati autorė šį kūrinį vadina literatūriniu bande dessinée, komiksu.

Agnė Žagraka lytė

AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ – viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių rašytojų. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), jis pelnė Jurgos Ivanauskaitės ir Patriotų premijas, buvo įtrauktas į 2013 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Agnė Žagraka lytė

bande dessinée

Klara

Agnė Žagraka lytė

VIL NIUS

2014

UDK 821.172-31 Ža-16

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Viršelyje panaudotas Agnės Žagrakalytės piešinys

Turinys

(labai paprasta, Klara)

I. SIUŽETAS. Sugalvokite siužetą II. VEIKĖJAI. Nupieškite charakterius III. SPALVOS. Įpilkite jiems kraujo

............ 7 ............ 33 ............ 107

(viskas labai paprasta, Klara) (mes labai ilgai tam ruošėmės) (mes esame kobros ir jaguarės, mes turime dantis, mes turime nagus, mes turime peilių)

I. SiuĹžetas

Angulemo komiksų festivalis, trys sutartys su mafiozinėmis leidyklomis – nebėra laiko, o tu dar sugebi šitaip vaikiškai įsisirgti? Klara šniurkšteli nosim. Rodos, ir saulė žlibina, bet drėgmė iš žemės, įšaknytos laukiniais česnakais. „Madmuazel, padėkite man atsistoti“, – senoji įsako piktokai, matyt, sušalo ir ji. Kiek laiko čia sėdi ant šito suolelio?

Štai madam Petčeva įsikibo į Klarą smailais lakuotais nagais, įsikirto į parankę, prisekė istorijų – užsimiršusi čia rusiškai, čia prancūziškai, čia neaišku kokia tyliąja marmėjimo kalba, – o Klarai šalta ir nuobodu vis laukti ir laukti, tad pradžioje mandagiai pasiklausė, dabar jau antra diena snūduriuoja, migdoma madam kerų.

Ardėnai, jos įsitaisė savo bungale, nelyg bunkery, jau visai neblogai, – kas galėjo pagalvoti?

Madam vėl po galvos operacijos, madam sūnus vėl labai užsiėmęs, baisiai neturi laiko, baisiai jam reikalai vis dega ir dega, ir sudega, reikalams pardavęs madam namą kiek prakuto, bet reikalų tik daugiau, o madam sėdi sau bungalų skverelyje įsauly, šalia skardžio, viena ir viena čia sėdėti nenori.

„Padėkite man atsistoti“, – taip jos susipažino Briuselyje. Klara dūlino Lakeno parku visai apdujusi, suko ratus, girgždindama takelio žvyrą, basučių kulnai klaipėsi, – kurva tu kurva, – dirželiai įsirėžę į čiurnas, patinusias nuo ilgo ėjimo, kas gi jai galėtų padėti? Ir tada – padėkite man. Taip Klara parvedė madam Petčevą namo, taip madam Petčeva parsivedė Klarą. „Arbatos?“ – paklausė, kai ta miela liūdnoka mergina tamsiais bendrabučio koridoriais palydėjo ją į kambarį. Tada mergina apsiverkė, vėliau pasakojo siaubingus dalykus, prišnypštė pusę popierinių rankšluosčių ritinio, bet Petčeva taip pat buvo tylėjus ilgai ir taip pat norėjo papasakoti siaubingų dalykų. Mergaitė gėrė arbatą, kimšo žagarėlius, madam patenkinta sukosi virtuvėje, visai pamiršusi savo susisukusią galvą, pagaliau turėdama ką maitinti, turėdama, kas jos

klausosi, keliskart šliukštelėjo slyvų degtinės – ta moka ašaras trėkšti, bet ir gražiai jas išdžiovina. Miela mergaitė išsimiegojo ir išbimbė, grįžo tačiau po savaitės, paliko rankinę, kimšte prikimštą, senoji net persižegnojo, bet dar po kelių rankinių apsiprato.

Kada tai pradėjo byrėti? Ar buvo kokių įskilimų, trūkių? Ar juos laiku užglaisčius dar buvo galima visa pakeisti? Kada jis ėmė nebesivaldyti? Negalima nesivaldyti. Kada ji ėmė nebesitvardyti? Negalima nesitvardyti. Susiimk, Klara, susiimkime, nagi. Ką vėl šneka ši moteris?

O, kaip visa buvo, Karlai, – kelionės, taškantis pinigais, – visada tik grynieji, pluoštai grynųjų, sukamšyti, kur tik kemšasi. Klara dabar toli.

Suomijos oro uoste perka auskarus, sidabro arkliukus, jie klaksi Klaros ausyse – cak cak cak – pati ji it kumelaitė dailiauodegaitė – štai, atkaukši panelė mandagybė,

gaiviai šypsosi muitininkei, nepersistengia, ta cakteli liežuviu, pritariamai kilsteli nykštį – ak, dienų tų gražumas. Visos kelionės pilnos džiugių siaubingų dalykų, taip, Klara? Stokholme ji spėjo nušvisti šypsena, įkvėpti giliai, kuo giliau, bet lėtai – štai štai, šypsosi ji meiliai, šunys krusteli, siaubą pajutę, siaubo šešėlį po tvankiais kvepalais, bet vėl susilaiko – ša ša, nėra čia jokių šunų, bent prie tavęs neartėja, kvėpuok, žerk kaip žergusi, rankinės ne per stipriai laikykis, laikykis – šypsena, bilietas, kur vykstate, vykstame ten ir atgal, pas maaamąą, švediškai – gerõs dienõs, gerõs dienõs – švediškai. Grynieji, daug grynųjų, šimtinių tūtelės, gilzių pritutinta rankinė – nešti į paštą, siųsti perlaidas.

„O mano laikas teka man pro blakstienas“, – sako senoji, ir Klara veda jau visai nuvargusią moterį atgal prie bungalų, lėtai, takučiu, koja už kojos. Vos judanti senoji, krentanti į laiko duobes, ir Klara, kurią praeitis vis užgriūva.

Gegužė, Marokas, Agadyras. Restorano lange jaunas virėjas darinėja siaubingą žuvį, beveik ryklį, ir čia pat kepa. Visa atrodė milijardą kartų geriau, nei Klara dabar nupieštų. Palmės, dykros, kupsteliai moterų, apsimuturiavusių iki nosies, už viešbučio užuolaidų – besidaužantis vandenynas, cikados, už sienos – garsiai vokiškai besidulkinanti porelė. Viskas taip gražu, kad, jei bandai susidėlioti į atmintį iš naujo, – ak, klišių klišė, pigus romaniūkštis. Apačioje protarpiais ūžia – plauna viešbučio grindinį. Saugu čia, jokių bakterijų ir skorpionų, bet jau rytoj Klarą išveš iš šito, kaip Karlas juokiasi, rojaus, jau išsinuomota mašina, o Klarai slaptai baisu. Imuzer Marmuša, siauri kalnų keliai, ratu ir vingiais, karštis, panika, net nutirpsta kūnas, kvėpuok, Klara, nagi.

bet mes neturime sodo, mes turim urvus, ir niekada nežinia, kur jie išrausioti, kurie jų pavojingai įgriuvę.

Karlas važiuoja neskubėdamas, stoja pakelės krautuvėse, grįžta nuo argano aliejaus blizgančiom lūpom, duona ir butelis žaliojo aukso – vakarienei, vėriniai paikų karoliukų – Klarai. „Imkite šernų statulėlių, išrikiuosite pagal dydį savo sode, gražiai atrodys! – pavymui šaukia prekeivis. – Dar pridėsiu įtaisą vapsvoms baidyti“, –

„Mes skubam, neturime laiko!“ – prancūziškai rėkia supykusi Klara. „Tas, kas skuba, neturi laiko, – jau yra miręs“, – šiurpiai taikliai atsako pardavėjas, jaunas tuaregas. „Susikišk savo atvirukinę išmintį“, – numarma Klara jau savo kalba, ta neaiškia kalba, kuria kalba supykusi. Laiminga ir neteisi.

Godumas auga. Yra tokių pinigų, apie kokius nė nesvajojai, Klara, ir tie pinigai labai lengvai pasiekiami. Nuvažiuoji – ir pasiimi. Reikia tik gerokai pavažinėti. Visur kalnai – galvą sukantis ir tarpkojį gniaužiantis aukštis – ir slėniai, pilni sūkuriuojančių juodų šiukšlių maišiukų. Grįš pro Tiznitą, vėl bus šaltas vėjas, vandenynas, dygliai paduose, kaktusai ir žydinčios šaltos uolų kaktos. Girgždantys vandens purkštukai. Keptos dorados žvejų kaimelyje. Slėny pažirusios avys, sutankėjančios prie čiaupo, kai atsuka vandenį. Troškulys ir šiukšlynai, už tvoros kabo nokstantys mandarinai.

Arbata su milžiniškais cukraus gabalais, Klaros stiklinėje plūduriuoja bitė, kitos skraidžioja aplink. Naktį neš lėktuvai – tamsos žemėlapiai it vėrinių skrynelės, upių siūlai, ežerų karoliukai, miestų medalikėliai.

Klara škicuoja laimingą praeitį.

Lisabona, „A Severa“, toks à la fado disneilendas. Kol gėrė butelį raudonojo, jiems dainavo ir šoko tautiškai apsitaisiusi pora – moteriškės sijonas per trumpas, vyro liemenė per ankšta, tada suokė drovuolė rožiniais kirpčiukais ir dėdulė – operetinis balsas ir špaginis apsiaustas, tada įvirto giži išsidažėlė, kuri užkulisiuose su visais niovėsi, o dainuodama vis užsikosėdavo. Galiausiai susirinko visa trupė ir traukė „A Seveeera“, grojo du akiniuoti senučiukai – ir visi nepatenkinti. Karlas kirto ožiuką, Klara – viščiuką. Vėliau, jau gerokai po vidurnakčio, jie klaidžiojo miesto gatvėmis, dangus stogų properšose mirgėjo skalbinių vėliavomis. Kažkokioje skylėje dainuojanti virėja ant stalo jiems taukštelėjo po lėkštę moliuskų, keptų su kiauliena, dar porą vėsių molinių uzbonaičių tiršto raudonojo, kad galutinai pasimirštų vakarykštis šlykštus rosé, purslais besispjaudantis Mateus – nuobodžio purslais besispjaudanti vakardiena.

Briuselio buto spintose seniai niekas nebetelpa. Klara varsto savo olos duris – viskas sudėliota į skyrius, nė pėdkelnių gumuliuko nebeįspraustum. Tokia nuobodybė sėdėti dienom užrakintai, laukti ir laukti, nei į miestą, nei maisto nebeišeisi – kada tai nutiko? O kurgi tu eisi? O ko gi tau trūksta čia be manęs? Be manęs kurgi tu eisi, be manęs kas gi tu būsi? Ir Klara vėl atveria batų spintą – reiktų viską dar kartą perrūšiuoti, reiktų viską perdėlioti, – bus patogiau, kai reikės išsirinkti, bus labai patogu, kai teks skubiai išsirinkti, susirinkti viską, kiek paneši, kai reikės bėgti, tiesa, Klara? „Ko tu čia aiškini man dabar“, – garsiai ir piktai sako sau į spintos durų veidrodį Klara, pagarsina muziką ir imasi darbo. Dar sušoka keletą piktų taktų. Paskutinį kartą Italijoj... Ne, Klara to dar nenori prisiminti. Briuselis po Italijos atrodė niaurus. Mieste buvo šalta, ledai per saldūs, kinų maistas – tragiškai sūrus, o filmų, kuriuos Klara mielai nusipirktų, tik flamandiškos versijos. Į filmų nuomą geriau neiti, asmens dokumentų bet kur nekaišioti.

Kol sugalvos.

Karlas ir teisme pasakojo savo gražiausią istoriją apie vargšą albanų berniuką, bėgantį su tėvais, – karo takai, pavojingi kalnų tarpekliai, karštis, šaltis, badas ir troškulys, murzina prakaito druska. Vargšas darbštus berniukas, prasimušęs į žmones, virėjų mokykla, darbas restorane, blogi draugai – ak, negeri draugai sugadino berniuką. Už ką, už ką gi sodinate vos slystelėjusį jaunuolį? Kodėl vilkinama byla? Kodėl Klarai reikia važinėti Italijon traukiniais? Lėktuvais tokios dažnos kelionės per brangios.

Karlai, juk mums buvo visai gerai, kas atsitiko, kodėl tu taip toli nuo savo Klaros? Karlai, o Karlai, ką gi tu dar iškrėtei? Ak, Klara visai visai nusiminusi, Klara pakuoja siuntinį, pyragas, Klara nieko apie savo amoureux nežinojo, ne ne, viskas buvo šitaip gražu ir paprasta, o dabar, o dabar... Kokainas automobilių oro pagalvių ertmėse, ginkluotas apiplėšimas, keturi dar neįrodyti, pora bylų Belgijoje, bet Italijai Karlo reikia labiau, ten Karlas pabus sulaikytas.

„Iki pasimatymo, Klara, – sako mylimas Karlas, – ar lauksi manęs, kolei grįšiu?“ Palauk, palauk manęs dar dešimt metų, susirask Turino mieste kvartalą su kinų kirpyklomis, Maroko avialinijomis ir kavinę, net be iškabos, aplūžusiomis langinėmis, su pilkais plastiko vamzdeliais, kurie kadaise gal švietė. „Pasėdėk ir palauk manęs“, – sako Karlas.

Turinas. Kavinėje senė padavėja pavargusiom akim su geltonu kuodu – nagi, ko ir kiek dar reikės čia laukti? Kokia kava, ašaras sunkianti. Virš durų – laikrodis, ciferblate vietoj skaičių nupiešti paukščiai, vidurnaktis – pelėda. Prie baro – politinis Europos žemėlapis, prie tualeto – Carta del cielo, žvilgios žvaigždynų dulkės. Klarai iš kairės dar trys dideli plakatai: abu Žemės pusrutuliai, fotografuoti naktį, krioklio miške ir nuo ledkalnio į vandenį atsispyrusio šokti pingvino nuotrauka. Puiki kavinė šį kartą, Karlai, – staliukai dengti marmuro klijuote, nuostabaus purvinumo raudonos servetėlės.

Laukti reikia ilgai, reikia išmokti laukti. Mokytis įsidėmėti. Kas pasikeitė, kol laikrodžio rodyklė paglostė zylės

nugarą ir brūkštelėjo gandrui per snapą? Kodėl žiūrite į laikrodį? Gražus laikrodis. Kiek ilgai galima gerti kavą? Kava su pienu tam ir sugalvota – ilgam kalbėjimui, tylai, kol nusriaubi pieno pūkus. Jei tik stengsiesi laukti ir lauksi – nieko nebus, vaike. Laimė neateina it rytdienos laikraštis degalinėje po vidurnakčio. Jei reikia – keisk vėjo kryptį, įmagnetink vėtrunges – laimę reikia šaukti garsiai riaumojant, reikia iš visų jėgų juoktis, lakstyti aukštyn ir žemyn, ten ir atgal, šokti, suktis ratu. Kad laimė ateitų, turi krutinti užpakalį, krutinti ir krutinti. Mat laimė kažkuom panaši į sensorinį šviesos jungiklį – šviesa neįsižiebia, jei nekruti. Lauki ir lauki, nieko kito – tik laukti – ir teišmokusi. Tik laukti ir nesiaikštyti.

Telefonas skimbteli. Laikas kviestis taksi? Sena barmenė žėručiais nusagstytu diržu ir Klara šiame bare – vienintelės moterys. Visi kiti – rėkaliojantys marokiečiai.

PABAIGA

Ar jau dabar pabaiga? Na, gerai – vežiojo Klara su Karlu kokaino krovinius. Klara ne durna ir viską žinojo. Bet buvo kai kas daugiau. Kaskart daugiau ir daugiau. Pamenat? Nuotraukose – visad baltais kostiumais, atrodėm it angelai, ir angelai mus sergėjo, ir angelai mus sergėjo ir prisegė žiburėlį, kad sergėti būtų lengviau. Kaip mes švilpėme sūkuriuodami kalnų takais, greitkeliais, nakties tuneliais, vandens paviršiumi, trėkšdami bangą už džiaugsmą aukštesnę, kiek buvo greičio, svaigulio ir skubėjimo!

Ką dar siuntinėlin įdėti? Pornožurnalų, tris skirtingus, užteks, dar šiltą ir vasarinę pižamas, kojinių. Pyrago? Pagal madam receptą?

Paskutinįkart nušveičia orkaitės stiklą „Et qu’ça brille, – sakydavo Karlas, – tout doit briller. Tout doit être nickel, quand tout est nickel, tout est claire.“ Žėrinti Klara žengia iš pašto. „Vargšė sesuo“, – užjaučiamai kraipo galvą tetulė pašte, mat Italijos kalėjimo adresas jai šitame kvartale oi pažįstamas. Bet Klara meluoja tau, tetulyte, Klara Karlui daugiau nei sesuo, Klara nėra viena tų susijaukusių seserų, Klara... Ak, bet argi ne viskas jau baigta? Dabar metro į Centrinę stotį, iš ten – traukiniu, po žeme, po žeme, tunelių tuneliais – atsitraukia. Briuselis–Arlanda, iš ten autobusu į Stokholmą, iš ten į Kapelskarą, keltas Kapelskaras–Mariehamnas, 19.00–22.30, o 7.30 rytoj rytą prie viešbučio durų lauks taksi, – ji viską tiksliai apskaičiavo. Bėgte skriste atgal, Arlanda–Kopenhaga–Briuselis. Bet tai bus rytoj ryte.

Lėktuvo lange upė, išsikėtojus kaip driežė smėlyne. Driežės pilve debesis, debesy – lėktuvo šešėlis. Šešėlyje aš. Dabar šiek tiek atsipūskim.

Atskridusi ji nusišypso apsauginių šuniui. Tarp juodų kostiumuotųjų, pabirusių iš rytinių lėktuvų, ji vienintelė ryškiai oranžine striuke. Apsauginė strykteli, užtveria jai taką ir ilgai akimis sriegia paso nuotrauką. „Nusišypsojau šuniui, gal todėl jai kas pasivaideno“, – taip baigs taksistui pasakoti istoriją Klara šįvakar. Bet dabar Klarai reikia skubiai prisėsti, įsitaisyti kur nors kavinaitėje, užsisakyti kokteilio su degtine butelaitį – tik ramiai, bet kiek galima greičiau. Priešais sėdi dvi moterys – jauna ir sena. Jaunoji užsikniaubus ant stalo, matyt tik jos nugara ir aukštai iš po diržo išsiropštusios raudonos kelnaitės, skustagalvė, ant vieno dilbio juoda žvaigždė, ant kito – milžiniška kaukolė. Užtat kokia gracinga senoji tatuiruotosios pašnekovė – žila raudonšvarkė, akiniai auksiniais rėmeliais. Draugiškai šnekučiuojasi. Visos didelės piktos apsauginės toli, už padūmavusių stiklo užtvarų, visi nedraugiški šunys toli, čia jau ramu, Klara, kvėpuok.

Ji nebus viena jų, ji nebus viena tų moterų sodriai raudonais veidais, ji nebus moterim skaudžiai mėlynu ir raudonu veidu, kaskart prieš lipdama į keltą ji nusipudruoja – apsauginis kremas, makiažo pagrindas, paakių maskuo-

klis, skysta pudra, biri pudra, dar kompaktinės ketvirtainis rankinėje šalia nosinių pakelio, jei dalį grožio nušnypštų, – šitas vėjas ledinis, vėjas, suryjantis suktinę, vos ją užsidegi, nugesinantis viską, vos užsidegi, moterys, išsuptos vėjo, Klara, užsupta vėjo, išsupta vėjo, švytinti Klara įžengs į salą, švyti šalta taurė šardonė, kaskart keltui pasvirus suteliūskuojanti rūgštybė, bet tuoj teks žengti į salą, rūgštim šveičia Klara balso stygas, švytinti Klara turi skambėti it stiklo varpelis, ledo varpelis bus Klara, ledo varpelė bus, bet viena šių raudonveidžių bobų – niekad o niekad!

„Toli keliavai“, – klausia ir pats sau atsako taksistas. Klara skalambteli keletą sostinių, kuo tyresniu balsu sutilindžiuoja apie karštį ir palmes, ir biurų vėsą. Vėsa ta duži, rodos, ledo karoliai ima smaugti labai nepatogiai jos balsą, vėsos duženos subyra taksistui už apykaklės, tas susigūžia. „Štai ir atvykom“, – sako niūriai. Klara žiotųsi, kaip pratusi, tvirtinti, kad pas motiną užšoks rytoj, mat keliavo ilgai ir reikia šiek tiek... Ir pati savimi paspringsta, iškrenkščia „ačiū“ ir lieka kosėti, ašaros pilasi ir šąla prie skruostų. „Galėsi paskui su viskuom nusilupti kaip kaukę, – piktai pati save subara ir trepteli, – nagi, užbaikim šį reikalą, pagaliau baikim šitą istoriją.“

Peržengęs sieną, kažką pasiimi iš tos vietos, kurion įžengei, vagis negali turėti ramios sąžinės. Taip rašė poetas kunigas iš Mariehamno, bet Klara nemoka jo kalbos, todėl šio sakinio nesupranta. O motina sako, kad tai labai svarbu, taip svarbu, kad Klara turinti išsiuvinėti karoliukais, kryželiu, auksiniais arnotų siūlais turi išsisiuvinėti šitą sentenciją ir ją pagaliau įsisąmoninti! „Bet aš nenoriu ilgai ir nuobodžiai siuvinėti kryželiu, – gailiai prašo Klara, – aš noriu piešti! Aš noriu šokti!“ „Ne, – griežtai sako motina, – tu jau pakankamai prisišokai ir prisižaidei, nebandyk man nervų, mergužėle, žinok ir pagaliau įsisąmonink, kad kol gyveni mano namuose ir valgai iš mano rankų, man čia savo kvailų vaikiškų norų ne-de-mons-truo-si.“ „Klarute, nagi, tu šaunuolė stipruolė, išsiuvinėk savo senai motinai šiandien vieną raidelę ir galėsi sau piešti“, – romiu bosiuku aiškina patėvis. Tada dar „Viking Line“ darbuotojas, dabar jau pensininkas, Klaros motiną savo švediškon Suomijon išsivežė netrukus po to, kai nuvirto po jos kojom apalpęs autobuse. Turkijoje, Denizlio miesto apylinkėse, – visi tekstilės fabrikai, Klaros motina ten trankėsi ieškodama ryškių

kilpinių rankšluosčių, vonios chalatų, patalynės, gatavų balinių suknių, o švedas, Pamukalėn keliaujantis turistas, – tįst ir pakrito Klaros motinai po kojomis, nuo gretimos sėdynės nuslydo nuleipęs. Švedas keliavo turistiškai vienišas. Klaros motina dar kalnuose nužiūrėjo tą romų vyrą ir rožinį jo lagaminą, rožinį su gėlytėmis ir pudeliais, našliškai liūdnai tas lagaminas atrodė, tad vėliau, kai jau autobuse pamėlusiom lūpom tas vyras nuvirto, ji šaukė stabdyti, bet autobuso vairuotojas tik paspaudė greičiau, per radiją kažką rėkdamas. Kitoje stotyje autobusan įpuolė šeši baltmarškiniai „Metro“ vyrukai ir tą gražų pagyvenusį švedą už pažastų išnešė lauk. Klaros motina irgi iššoko – iš smalsumo ir baimės, kad ir jai taip galėtų nutikti kada vienišai bekeliaujant. Dar išgriebė iš bagažo rožinį lagaminą, atvilko prie greitosios pagalbos, o turkai ją ir įkėlė kartu, už žmoną palaikę. Tai taip ir nutiko. Klara Naali iš Mariehamno – taip ji prisistato naujiems pažįstamiems. Iš Šiaurės persikėlusi į Šiaurę, iš Marijos žemės į Marijos uostą – taip juokėsi, kai motina kraustėsi pas patėvį. O dabar nauja pavardė jai visai praverčia.

Viešbutyje ji nesimaivo. „Klara Naali“, – nutęsia administratorė. Klara tvardosi, šypsosi, džiugiai ir atsainiai

linkteli lagaminų berniukui ir kiek per skubriai žengia į liftą. Lifto smuikuos girdėti, kaip kala Klaros širdis. Ak, Klara, raminkis. Lifto veidrody šypsosi baltai nupudruota merga – ogi visai gražutė, juolab tarp šitų žvynuotų kaimiečių. Ir gražutė Klara skimbtelėjusi žengia iš lifto, jos urvo durys jau atviros, prie numerio trypčioja nukaitęs bernėkas su uniforma, Klara šypsodama suberia jam saują drėgnų eurų, – sukiš juos į kelto lošimo automatus, koks jos reikalas, kaip linksminasi šitie saliečiai, ji ne viena iš jų, ji saugi savo urve. Pralenda pro sunkias odos užuolaidas, šonu, kad neprileistų šalčio, prasispraudžia į balkoną ir kampe atsitūpusi, slėpdamasi nuo vėjo šiaip ne taip prisidega. Vėjo šunys laksto po balkoną ratais, keldami sauso sniego sūkurius, bet Klarai jau nebešalta. Klara šią naktį turi urvą, jaukų ir saugų, Klara turi šią naktį olą, sausai prašmatnią. „Labos nakties“, – maloniai sako ji visoms trims veidrodyje išsirikiavusioms Klaroms. „Saldžių sapnų, karalaite“, – atsako jos krištoliniais balsais, bet visas krištoliškumas nuslysta odos apmušalais,

susigeria į kilimus, suteka po balkono užuolaidom, ir Klara stypčioja lovon, gesina šviesą, kuičiasi kuičiasi kuičiasi, kol susivynioja į kokoną, kol susisuka gūžtą, kol visai nusiplūkusi krenta akmeniu ir pakimba šiltoje tamsoje.

ISBN 978-609-466-070-2

9 786094 660702

Klara

Klara – mergaitė, gimusi ir augusi Lietuvoje, suvargusi paauglė: pagalbinė mokykla, ligoninės, alkis, skurdas ir pažeminimas, vienišumas...

bande dessinée

Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?

Klara

Agnė Žagraka lytė