K i paukščiai
Iš anglų kalbos vertė
Aleknaitė
Vilnius, 2026
Aldona
Skiriama atminti mamai, išmokiusiai, kad maistas yra meilė. Tai buvo pirmoji ir geriausia magija, su kuria susidūriau.
Ir seseriai, gimusiai anksčiau už mane ir nušvietusiai man kelią, atminti.
Istorijos nėra prasimanymai. Istorijos yra audeklas. Tai balti lapai, kuriais uždengiame savo vaiduoklius, kad galėtume juos matyti.
ROSKO AVANGERIS, „Saldžioji dedešva“
Šalia stovintis tuščias pintas paukščių narvelis ėmė įnirtingai traškėti. Zojė įdėmiai pažvelgė į jį, tarsi sakytų, kad jau beveik pasiekė tikslą. Traškesys liovėsi.
Ji dėbtelėjo į taksi vairuotoją, norėdama įsitikinti, ar jis pastebėjo. Senyvas figos formos veido vyriškis, pakėlęs sidabrinius antakius, stebėjo ją galinio vaizdo veidrodėlyje. Praėjo kelios sekundės, o jis vis dar žvelgė į Zoję. Tai ją trikdė, nes jautė, kad vairuotojo akys iš tiesų turėtų būti nukreiptos į ilgą tiltą, nutiestą per vandenį. Tačiau atrodė, kad vyras laukia atsakymo.
– Kažką sakėte? – paklausė Zojė. Paėmęs ją oro uoste vairuotojas nepratarė nė žodžio, išskyrus: „Kur važiuosite?“ – Klausiau, ar tai pirmoji jūsų kelionė į Dedešvų salą.
– Aaaa, – nutęsė Zojė. – Taip, – paukščių narvelis nepritardamas trakštelėjo, bet šįkart ji nekreipė dėmesio. Tai buvo jos pirmoji kelionė. Šiaip ar taip, pirmoji kelionė, kurią prisiminė.
– Apžiūrėti įžymybių?
– Aš čia atsikraustau. Šį rudenį pradedu studijuoti Čarlstono koledže.
– Na, – tarė vairuotojas, nutęsdamas žodį lyg dainuotų. –Neteko girdėti, kad daug žmonių atsikraustytų į Dedešvų salą. Tai daugiausia turistų lankoma vieta dėl tos Rosko Avangerio knygos. Žinote ją?
Zojė linktelėjo galva, tačiau dabar jautėsi susijaudinusi, nes ką tik jūros horizonte pasirodė nedidelė sala ir mergina nenorėjo praleisti nė akimirkos. Sala išniro iš pelkėto pakrantės vandens tarsi abejingas jūros padaras, kuris kaitinasi saulėje, nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta pasaulyje.
Kuo labiau artėjo prie salos, tuo labiau jaudinosi. Tai tikrai įvyko.
Vos pervažiavęs tiltą, taksi vairuotojas pasuko į kairę ir įsiliejo į dviejų juostų greitkelį, nusidriekusį per visą salos plotą. Vos už kelių centimetrų nuo šaligatvio tyvuliavo vanduo su gausia augmenija. Tačiau tai, regis, netrukdė automobilių su ne valstijos valstybiniais numeriais vairuotojams. Jie užtikrintai švilpė, sekdami įmantrius metalinius ženklus su užrašais:
VIEŠBUTIS „DEDEŠVŲ SALOS KURORTAS“: 3 MYLIOS Į PRIEKĮ „CUKRAUS SANDĖLIS“: 2 MYLIOS Į PRIEKĮ
ISTORINĖ PREKYBOS GATVĖ: KITAS IŠVAŽIAVIMAS Į DEŠINĘ
Bijodama, kad taksi vairuotojas gali nepastebėti posūkio, Zojė norėjo atkreipti jo dėmesį, bet jis jau buvo įjungęs
posūkio signalą. Mergina palinko į priekį, nežinodama, kur pirmiausia žiūrėti. Jei nebūtų žinojusi, kad prieš daugiau nei šimtmetį Dedešvų sala garsėjo zefyrais, Prekybos gatvė būtų iš karto tai pasufleravusi. Vieta judri ir, švelniai tariant, šiek tiek siurrealistinė. Šaligatviai pilni turistų, fotografuojančių senus, siaurus, išblukusiomis pastelinėmis spalvomis nudažytus pastatus. Beveik prie visų restoranų ir kepyklėlių kabėjo kreida užrašyti valgiaraščiai, kuriuose įtrauktas koks nors patiekalas su zefyrais: kukurūzų spragėsiai su zefyrais, šokoladinis pieno gėrimas, patiekiamas apskrudintame zefyrų puodelyje, skrudintos saldžiosios bulvytės su zefyrų padažu.
Zojei pravėrus langą į vidų plūstelėjo stiprus Atlanto vandenyno druskos ir kepyklėlių cukraus aromatas. Tai ir keista, ir pažįstama. Kilo klausimas, ar šis kvapas atneša seniai užmirštus vaikystės prisiminimus, kai dar buvo maža mergaitė. Zojė stengėsi ką nors prisiminti, bet, kaip ir dauguma dalykų, susijusių su motina, prisiminimai labiau panašėjo į norus nei tikrovę.
– Ar esate įsitikinusi, kad vieta, kurios ieškote, yra Prekybos gatvėje? – paklausė taksi vairuotojas, staigiai stabdydamas, netekusiam nuovokos turistui nusprendus pereiti gatvę nesidairius į šalis.
Zojė turėjo ištiesti ranką, kad šalia esantis paukščių narvelis nenugriūtų. Balandė ketino rimtai supykti, kai Zojė pagaliau ją išleis iš narvelio.
– Tai prekybos, o ne gyvenamoji zona.
Susinervinusi, kad galėjo suklysti, Zojė pasirausė kuprinėje, ieškodama popieriaus lapo, ant kurio buvo užsirašiusi informaciją.
– Taip, – pasakė ir perskaitė popieriaus lape. – Vadinasi Delavispo butai. Pastato valdytojas sakė, kad posūkis nepažymėtas, bet reikia važiuoti siaura gatvele šalia „Cukraus ir keverzonių kepyklėlės“ ir juos rasiu. – Šiaip ar taip, ruseno tokia viltis. Jei nepavyktų, atsarginio plano Zojė neturėjo. Šią vasarą ji įstrigtų čia, neturėdama kur gyventi.
Taksi vairuotojas gūžtelėjo pečiais, jiems lėtai slenkant gatve, grūdantis bamperis prie bamperio. Jis rado kepyklėlę –rausvą pastatą besilupančia balta apdaila, atrodančia kaip cukraus glajus, – ir pasuko. Siaura gatvelė atrodė gana tamsi dėl abiejose pusėse stūksančių pastatų ir buvo nedaug vilties, kad čia galima rasti kokį nors gyvenamąjį kvartalą. Zojei pamanius, kad jai iškrėstas piktas pokštas ir tėvas su pamote dabar iš to skaniai juokiasi, siaura gatvelė praplatėjo ir atsivėrė gražus senas pasagos formos akmeninis pastatas. Vienintelis įėjimas į jį pro didžiulius geležinius vartus. Tai suteikė šiai vietai magiško paslaptingumo ir tikriausiai glumino kiekvieną, per klaidą pasukusį į šios siauros gatvelės akligatvį.
Vieta nuošalesnė, nei Zojė manė. Visos istorijos, kažkada girdėtos iš tėvo apie motiną, buvo susijusios su jos meile pinigams ir neteisėtais jų gavimo būdais, todėl Zojė niekada nebūtų net pagalvojusi, kad motina norėtų gyventi tokioje vietoje, kuri maža, tyli ir pasislėpusi. Mergina pajuto šiokį tokį laimės dvelksmą. Jau dabar sužinojo kai ką naujo.
– Kas galėjo pagalvoti, kad tai čia? – nusistebėjo taksi vairuotojas. – Kaip sužinojote apie šią vietą?
– Čia gyveno mano mama, – atsakė Zojė ir sumokėjo vairuotojui. Tada pasiėmusi kuprinę ir pintą paukščių narvelį išlipo.
Taksi nuvažiuojant tyčia stovėjo atsisukusi nugara. Kai tik jo nebegirdėjo, pažvelgė per petį, norėdama įsitikinti, kad taksi dingo, ir atidarė paukščių narvelį. Zojė pajuto, kaip Balandė susierzinusi ir įnirtingai suplasnojusi sparnais praskrido pro šalį.
Zojė nusiramindama giliai įkvėpė ir nuėjo prie vartų, ant kurių kabojo nudilusi žalvarinė lentelė su užrašu „DELAVISPAS“. Ji pastūmė vartelius ir vyriai girgždėdami perskrodė tylą. Priešais viduryje atsivėrė nedidelis peraugęs sodas. Mergina įžengusi į vidų ėmė eiti plytomis išklotu taku, vedančiu pro neaukštus medžius, ant kurių kabojo neproporcingai didelės varpelių formos žiedų kekės. Jos skleidė mielą aromatą tarsi iš buteliuko išsilieję kvepalai. Praeidama ji kuprine užkliudė vieną medį ir staiga iš jo išskrido būrelis mažų turkio spalvos paukštelių.
Iš nuostabos šūktelėjusi Zojė likusią kelio dalį bėgte nubėgo iki pasagos formos pastato kampo. Žengė ant šaligatvio priešais duris su užrašu „VALDYTOJAS“. Paukščiai, išgąsdinę ją, nusileido ant šaligatvio ir ėmė straksėti aplink. Tai buvo nuostabūs už žiedų dėžutes ne ką didesni mažyliai.
Zojė stebėjo, kaip vienas paukštelis, pamatęs jos batų raištelį, sugriebęs oranžiniu snapu truktelėjo jį.
– Prašau, liaukis, – sudraudė ji, nejudėdama, kad neišgąsdintų paukštuko. – Ar negali jam pasakyti, kad liautųsi? – paklausė Balandės.
Balandė garsiai suburkavo kažkur iš sodo gilumos, tarsi sakytų, kad tai ne jos reikalas, todėl Zojė liko viena pati.
Ji pasibeldė į valdytojo duris, vis dar stebėdama paukščius. Durims atsivėrus Zojė pažvelgė į pagyvenusį juodaodį vyrą išblukusiais džinsais ir chaki spalvos darbiniais marškiniais. Jis buvo užsiauginęs ilgą žilą barzdą, prie smakro surištą gumyte, ir priminė piratą. Rodos, paukščiai atviras duris suprato kaip kvietimą užsukti ir greitai įsmuko pro vyrą į biurą.
Vyras stovėjo kaip įbestas. Apsiblaususios rudos akys, pro kvadratinius akinius atrodančios ypač didelės, buvo įsmeigtos į kažką sode virš Zojės peties. Zojė turėjo atsispirti norui mostelėti ranka jam priešais veidą, kad įsitikintų, ar vyras iš tiesų ją mato.
– Laba diena, – pagaliau pasisveikino Zojė. – Ar jūs Freizeris?
Vyras pažvelgė į jos akis ir gergždžiančiu balsu nusijuokė.
– Atsiprašau. Taip. O tu turbūt Zojė? Sveika atvykusi.
– Ačiū, – ji ranka parodė į biurą. – Ar paukščiai turėtų čia skraidyti?
Vyras atsisukęs pamatė, kad paukščiai nutūpdami ant rašomojo stalo išsklaidė popierius ir išbarstė pieštukus.
– Ei, skriskite iš čia. Skriskite iš čia, – tarė jis ir pabaidęs juos atidarė stalčių, iš kurio ištraukė raktų rinkinį. Zojė
pasitraukė į šalį, o vyras išvijęs paukščius uždarė duris. – Jie
šiek tiek išlepę ir vagia daiktus. Jei ką nors prarasi, pranešk. Turiu dėžutę su daiktais, kuriuos randu jų lizduose.
– Kokie tai paukščiai? – paklausė Zojė, o paukščiai, čiulbėdami ir skųsdamiesi vienas kitam, nustraksėjo atgal į sodą.
– Jie vadinami delavispais. Tai vietiniai salos gyventojai. Žmogus, prieš daugelį metų remontavęs šį pastatą, čia rado lizdus ir pavadino šią vietą delavispų vardu. Ne pats kūrybiškiausias sprendimas, bet, manau, tinka, – vyras pakėlė raktus. – Pasiruošusi apžiūrėti savo butą?
Zojė linktelėjo galva, svarstydama, kuri iš laiptinės aikštelių yra jos. Rodos, čia tik penki butai – po du butus abiejuose pasagos formos kampuose ir vienas antrame aukšte virš Freizerio biuro, pačiame pastato linkyje. Į balkoną lyg ilga plaukų garbana vedė spiraliniai metaliniai laiptai.
Zojė nustebo, Freizeriui nuėjus prie laiptų ir pradėjus kopti į viršų. Mergina nuskubėjo paskui jį, vienoje rankoje laikydama kuprinę, kitoje – paukščių narvelį.
– Ši vieta ne visai tokia, kokios tikėjausi, – pasakė, lipdama paskui jį spiraliniais laiptais.
Freizeris sustojęs balkone laukė, kol ji prisijungs.
– Niekada nebūna taip, kaip tikiesi. Norėčiau sugrįžti į praeitį ir pamatyti jį pirmą kartą, – Freizeris stebėjo Zoję išplėstomis akimis, jai pasiekus balkoną ir grožintis vaizdu. –Tai vienintelis statinys, išlikęs po pilietinio karo, per kurį sudegė visi salos namai. Parduotuvės Prekybos gatvėje priešais Delavispą pastatytos vėliau. Pastatas ilgus metus
tiesiog čia stovėjo, visų pamirštas, išskyrus paukščius. Kadaise čia buvo arklidės. Pro dabartines kiemo duris galima pamatyti, kur buvo arklidžių durys. Tavo studija kažkada buvo pastogė šienui krauti.
Zojė nustebusi atsisuko į vyrą. Motina gyveno pastogėje šienui krauti? Mergina to nebūtų sugalvojusi net ir drąsiausiose savo svajonėse.
Tą akimirką atsivėrė vienos iš stiklinių terasos durų ir pro jas išėjo keturiasdešimtmetė moteris tamsiais riebaluotais plaukais. Ji atrodė taip, tarsi slapta būtų iškrausčiusi kažkieno nešvarių skalbinių krepšį. Ant kelnių segėjo sijoną ir, tikriausiai, tris skirtingus vieną ant kito apsivilktus kreivai susegtus marškinius. Moteris pažvelgė į Zoję išplėstomis akimis, dėl to atrodė šiek tiek pamišusi.
– Ką darai?! – sušuko. – Kas tu tokia?
– Tai Zojė Henesi! – šūktelėjo Freizeris. Zojė pamojavo ranka. – Šįryt tau apie ją pasakojau. Ji – mūsų naujoji gyventoja.
– Man ji nepatinka! Man ji visiškai nepatinka! – moteris parodė į Zoję. – Nekelk triukšmo! Ar girdi mane? Bandau surasti istoriją, kurią pamečiau. Ji kažkur čia, o aš negaliu susikaupti dėl viso to šurmulio! – Apsisukusi pamišėlė grįžo į vidų.
– Tai Lizbetė Laim, – pasakė Freizeris, Zojei dar nespėjus paklausti. – Tu prie jos priprasi. Mes visi pripratome. Visi kiti ramūs. Šalia jos gyvena Šarlotė Lungren. Ji – menininkė. Kitoje sodo pusėje įsikūręs Makas Garetas. Jis dirba naktimis. Šalia jo – Liusė Laim, Lizbetės sesuo, – Zojei akivaizdžiai sunerimus, kad čia gali gyventi dar viena Lizbetė,
Freizeris nusišypsojęs nuramino: – Nesijaudink, Liusė niekada niekuo nesiskundžia. Ji niekada neišeina iš savo buto.
– Niekada?
Freizeris papurtė galvą.
– Liusė nemėgsta būti tarp žmonių.
– Net su seserimi?
– Ypač su seserimi. Jai net pristato maisto produktus ir receptinius vaistus. – Jis pasisuko atrakinti balkono durų. –Kalbant apie pristatytus daiktus, tavo dėžės iš Talsos atkeliavo vakar. Liepiau jas sunešti į vidų.
Įžengęs vidun Freizeris pasiekė sieninį jungiklį. Įsižiebęs krištolinis šviestuvas paskleidė įvairiaspalvius šviesos spindulius. Pastatas pasirodė panašus į geodą * – iš išorės skurdus, bet viduje spindintis netikėtu dekadansu.
Butas nedidelis – tik vienas kambarys. Baldai užkloti baltomis paklodėmis, bet visa kita, ką matė Zojė, gražu –auksinės spalvos parketas, balintos gegnės, prie tolimosios sienos ilgas virtuvinis stalas, ant kurio stovėjo kičiniai šviesiai rausvos spalvos prietaisai.
– Galbūt galėjau viską atidengti, bet pamaniau, kad pati norėsi tai padaryti, – Freizeris padavė raktus. – Jei turėsi kokių nors klausimų, sakyk. Būnu čia kasdien iki penkių.
Įskrido Balandė, nuo keistų medžių žiedų su savimi atsinešdama kvepalus primenančio aromato. Klausimai. Taip, Zojė turėjo klausimų. Daug klausimų. Bet sugalvojo paklausti vienintelio.
– Kaip vadinami medžiai sode?
* Geodas – uoliena, išorėje neišvaizdi, o viduje spindinti kristalais (vert. past.).
– Brugmansija. Kai kurie žmonės jas vadina angelo trimitais. Žmogus, remontavęs šią vietą, pasodino kelis skirtingus krūmus ir medžius, norėdamas pamatyti, kokios rūšys patinka paukščiams. Jis sakė, kad tai mažiausia, ką galėjo padaryti, nes turėjo iškeldinti paukščius iš lizdų arklidėse. Jiems labiausiai patiko brugmansija.
Balandė nerimastingai apskrido kambarį. Ji lyg lubų ventiliatorius paskleidė aromatą.
– Žiedai labai stipriai kvepia.
– Galėjo būti ir blogiau, – išeidamas Freizeris gūžtelėjo pečiais. – Delavispams galėjo patikti blogą kvapą skleidžianti dirvinė čiužutė.
Zojės veide pamažu nušvito šypsena, virš galvos praskridus Balandei. Štai ir viskas. Ji numetė kuprinę, padėjo paukščio narvelį ir iškart dideliais mostais nuo baldų ėmė traukti paklodes. Vienoje kambario pusėje stovėjo prabangi balta odinė sofa, stiklinis kavos staliukas ir du foteliai. Kitoje pusėje – balta lova, naktinis staliukas ir aukšta komoda.
Šiek tiek apsvaigusi nuo to, ką gali atrasti, Zojė ėmė naršyti po stalčius ir spinteles.
Tačiau jos visos buvo tuščios.
Spinta taip pat tuščia, išskyrus rausvos spalvos patalynės komplektą ir vonios rankšluosčius.
Apimta panikos, mergina dar kartą apžvelgė kambarį, kad įsitikintų, bet čia nebuvo nė vieno motinos asmeninio daikto. Nieko. Net po čiužiniu ar tarp sofos pagalvėlių. Nebuvo nei nuotraukų, nei knygų užlankstytais kampais, nei nebaigtų rašyti laiškų, nei senų adresų knygelių, nei spintoje
paliktų drabužių. Stovėjo tik šie dulkėti baldai, nauji ir beasmeniai, tarsi motina prieš pat mirtį prieš dvylika metų būtų perdažiusi šį būstą.
Zojė atsisėdo ant kietos odinės sofos ir priblokšta apsidairė.
Dešinėje stovėjo dėžės, kurias Zojė prieš kelias dienas išsiuntė paštu.
Jose knygos ir drabužiai – vieninteliai daiktai, kuriuos
Zojė norėjo pasiimti su savimi iš senojo gyvenimo. Jai buvo pasakyta, kad motinos bute stovi baldai, todėl visus miegamojo baldus paliko Talsoje. Ryte uberiui atvykus Zojės nuvežti į oro uostą, įvažiavime jau stovėjo labdarą surenkantis sunkvežimis, turėjęs viską išvežti. Pamotė Tina apskaičiavo laiką minučių tikslumu.
Zojė nenustebo. Tina jau kelis mėnesius kalbėjo, kad
Zojės miegamąjį reikia paversti rankdarbių kambariu. Pamotė net sugalvojo jam pavadinimą – „Stebuklų šalis“.
Nesulaukiu, kada galėsiu pradėti „Stebuklų šalies“ tvarkymo darbus.
Tas kambarys puikiai tinka „Stebuklų šaliai“.
Zoje, kraukis daiktus, kad galėčiau pradėti tvarkyti „Stebuklų šalį“, kai tik išvyksi.
Pagaliau griebusi kuprinę Zojė iškratė turinį ant staliuko priešais save. Šių daiktų nerizikavo siųsti paštu – nešiojamasis kompiuteris, planšetė, telefonas, svarbūs dokumentai ir maža medinė dėžutė, kurioje laikė kelis brangius mamos daiktus.
Atidariusi dėžutę Zojė išėmė vienintelę nuotrauką. Joje
Paloma avėjo raudonus batelius, plaukus buvo aukštai susirišusi į uodegą, lyg klaustukas nusidriekusioje per galvą.
Trumpais kirpčiukais ir lenktais antakiais, būtų užtekę tik šalikėlio ant kaklo ir dviračio su krepšeliu, ir mama būtų atrodžiusi kaip iš seno filmo. Zojė nežinojo, kada daryta nuotrauka. Prieš daugelį metų Zojei paklausus, tėvas tik trumpai dirstelėjo į ją ir pasakė neprisimenantis. Tačiau
Zojė nusprendė, kad galėjo būti fotografuota ką tik Palomai emigravus iš Kubos. Zojė mokėjo šią istoriją atmintinai. Vaikystėje ją sau nuolat pasakodavo, kartais tiesiog vaidindavo miegamajame. Palomą su broliu užaugino senelis paukštininkas. Jam mirus, Paloma su broliu nusprendė išvykti iš Kubos nedideliu laiveliu. Kilo baisi audra, brolis žuvo. Paloma tris dienas dreifavo apverstoje valtyje, kol ją surado žvejų laivas. Nuotraukoje ji atrodė tokia jauna: per jauna likti viena, per jauna atvykusi į Ameriką apsigyventi pas gerokai vyresnį Zojės tėvą. Čia, Pietų Karolinoje, Paloma gyveno tik ketverius metus, kol Zojės tėvas išėjo į pensiją ir jie visi persikėlė į Talsą, iš kur kilusi jo šeima. Tačiau Paloma su mažąja Zoje dažnai, kartais net kelioms savaitėms, grįždavo į šį butą, kurį Zojės tėvas nupirko žmonai kaip ekstravagantišką dovaną jų santykių pradžioje.
Atsistojusi Zojė nuėjo prie rausvos spalvos šaldytuvo.
Prispaudė nuotrauką reklaminiu magnetuku su vietinės buitinės technikos parduotuvės pavadinimu. Ji visą dieną nevalgė – jautėsi per daug susijaudinusi, todėl automatiškai sugriebė sidabrinę šaldytuvo rankeną ir patraukė.
Žvelgdama į tuščią šaldytuvo vidų suprato, kad reikia nu -
sipirkti maisto produktų, bet neįsivaizdavo, kur jų gauti.
Uždariusi duris, atsirėmė į jas kakta – staiga pasijuto labai vieniša.
Bet ji galėjo tai padaryti.
Ji padarys. * * *
Jau buvo po vidurnakčio, bet Zojė nepajudėjo iš vietos – sė-
dėjo balkone ant grindų nugara remdamasi į akmeninę sieną.
Apsunkusiame nuo drėgmės ore tvyrojo neįprasta ramybė.
Dievas sulaiko kvėpavimą.
Paslaptingu akcentu šnabždėdavo Zojei motina, kai staiga nurimdavo vėjas ir viskas akimirkai nutildavo, tarsi pati būtų tai sukūrusi. Zojė miglotai nujautė, kad motina –puiki pramanytoja, tarsi nejustų uždangos tarp to, kas tikra, ir to, kas ne. Viskas egzistavo kartu.
Visi keturi Zojės kaimynai jau buvo namuose. Ji ką tik matė, kaip įėjo naktimis dirbantis Makas. Nuo jo durų į kiemą sklido šviesos kvadratai. Kitoje sodo pusėje menininkė Šarlotė jau nuėjo miegoti, tikriausiai su jaunu vyru, kurį kiek anksčiau parsivedė namo. Zojė iš balkono stebėjo, kaip įžengusi į sodą Šarlotė gestu parodė jaunuoliui, kad šis tylėtų. Šarlotė mostelėjo į Lizbetės Laim butą, tarsi nenorėtų, kad koks nors triukšmas priverstų kaimynę suirzti.
Lizbetė dar nenuėjo miegoti, degė visos šviesos. Jos sesers Liusės šviesos jau išjungtos, bet prie durų mirksėjo maža oranžinė švieselė, tarsi Liusė viena rūkytų tamsoje.
Zojė žinojo, kad tikriausiai reikėtų eiti į vidų ir stengtis užmigti. Buvo ilga diena. Tačiau būdama viduje Zojė jautėsi uždaryta ir vieniša. O Balandė vis dar skraidė lauke. Dabar ji galėjo girdėti sparnų plazdenimą, kai toji skraidydama virš sodo žvalgėsi į žemus medžius, susidomėjusi delavispais.
Balandė labai įnoringai rinkosi, ką pagerbti savo buvimu.
Jai tikriausiai įdomu, ar išvis verta susipažinti su mažais turkio spalvos čirškalais.
Balandė iš tikrųjų stengėsi kuo geriau išnaudoti situaciją, bet nenorėjo čia persikelti. Tačiau ir Talsoje likti nenorėjo, sprendžiant iš to, kaip dažnai per tuos metus apversdavo stiklines, vogdavo Zojės tėvui ir pamotei priklausančias smulkmenas ir apskritai stengėsi padaryti šeimos gyvenimą nepakenčiamą. Kartais šiam paukščiui buvo neįmanoma įtikti. Tą rytą lėktuve Balandė beveik varė Zoję iš proto, tupėdama ant galvos ir pešdama plaukus, todėl Zojė nusprendė, kad važiuojant taksi paukštis liks narvelyje. Zojė nesuprato, kodėl Balandė pasirinko keliauti su ja, užuot skridusi čia pati.
Bet tada nematomas paukštis netektų prasmės.
Balandė praskrido šalia Zojės galvos, beveik kliudydama plaukus. Zojė pakėlė rankas, norėdama ją pabaidyti. Balandė visada taip darydavo, manydama, kad Zojė per daug laiko praleidžia paskendusi savo mintyse. Balandei norėjosi veiksmo, praktiškumo, o Zojei tai visada atrodė šiek tiek veidmainiška.
Zojė išgirdo, kaip Balandė nutūpė į pintą paukščių narvelį, pastatytą ant rausvo šaldytuvo. Ji kvietė Zoję įeiti, bet
Zojė nenorėjo. Mergina buvo tokia susijaudinusi, kad atrodė, jog per ją teka elektros srovė. Apėmė keistas jausmas, kad tuoj kažkas atsitiks.
Dievas sulaiko kvėpavimą.
Zojei pašiurpo oda. Beveik girdėjo žodžius, tarsi motina būtų šalia ir šnabždėtų į ausį. Pasidarė neramu, bet nežinojo kodėl. Argi ne dėl to pasirinko studijuoti čia? Kad galėtų persikelti į šį butą ir jaustis arčiau motinos, kad turėtų kur atvykti per atostogas, kad pagaliau jaustųsi kaip namie?
Tuo metu atsidarė terasos durys, vedančios į Šarlotės butą, ir pro jas išlindo jaunuolis, kurį Šarlotė anksčiau parsivedė namo. Tatuiruotės ant jo odos, atrodė, judėjo tamsoje, tarsi koks gyvas padaras. Nubraukęs ilgus tiesius plaukus nuo veido, vaikinas žengė per sodą prie vartų į siaurą gatvelę. Eidamas tarsi šypsojosi pats sau, lyg jam būtų pavykę nuo kažin ko išsisukti. Jam priartėjus, iš medžių išskridę delavispai nardė po sodą, o jis, tyliai keikdamasis, dingo naktyje.
Balandė vėl krūptelėjo. Zojė atsistojusi nenoromis įėjo į vidų, sakydama:
– Manau, pabandysiu su jais susidraugauti – su menininke Šarlote, naktimis dirbančiu Maku ir seserimis Laim.
Ji susimąstė, ar apskritai prisimena, kaip draugauti. Paskutinį kartą iš tikrųjų draugavo su Ingrida vidurinėje mokykloje. Bet tikrai neturėtų būti taip sunku.
Balandės tyla Zojei davė suprasti, kad ši mintis paukščiui nepatinka.
– Ką dar turėčiau veikti šią vasarą?
Zojė išgirdo, kaip Balandė nekantriai plasnoja sparnais, tarsi sakytų, kad Zojė turėjo apie tai pagalvoti prieš atvykdama čia. Tikriausiai yra daug dalykų, apie kuriuos turėjo pagalvoti. Pavyzdžiui, kaip ketino nusipirkti maisto produktų.
Anksčiau klausė Freizerio, ar yra parduotuvė, iki kurios galima nueiti pėsčiomis. Zojė turėjo automobilį, jį nusipirko praėjusią vasarą ir labai mėgo. Tačiau jį pristatyti į salą numatyta tik po kelių savaičių. Freizeris nusiuntė ją į gatvėje įsikūrusį turistų pamėgtą vietinių produktų turgų. Zojė dar niekada nebuvo pirkusi sau tikrų maisto produktų.
Jos maisto produktai – bulvių traškučiai ir balta duona, kuriuos pirkdavo parduotuvėje pakeliui namo iš popamokinio darbo pas Kelo. Kiek Zojė prisimena, mama gamindavo beveik vien tik sumuštinius su bulvių traškučiais. Ištekėjusi Zojės mama turėjo daugiau pinigų nei minčių, ką su jais daryti, bet visada valgė tarsi vis dar būtų badaujanti mergaitė iš sudužusio laivo, bandanti rasti kelią į Ameriką. Zojės tėvas, turėjęs auginti dukrą po motinos mirties, buvo visiška priešingybė, bet dabar Zojės galvoje kirbėjo mintis, kaip pagrindiniai dalykai atsiranda kažkaip natūraliai, kai gyveni su žmonėmis, – tokie dalykai kaip druska ir sviestas, muilas ir tualetinis popierius. Visą vakarą Zojė į sąrašą įtraukdavo vis naujų prekių.
Nuėjusi prie šaldytuvo vėl pažvelgė į tvarkingas anksčiau nusipirktų „Snapple“ ir „Orangina“ eiles, sūrio gabalėlius ir minkštus kamuoliuko dydžio pomidorus. Tai tarsi žvilgsnis į veidrodį po dramatiško apsilankymo pas
kirpėją, kai vos gali atpažinti save. Kas tas žmogus, kurio rausvame šaldytuve padėtas kietasis sūris? Zojei atidarius duris, į buto tamsą prasiskverbė ryškus šviesos spindulys.
Nedideli „Orangina“ buteliukai sudrebėjo, bet neužgožė stipraus smūgio, staiga pasigirdusio viename iš žemiau esančių butų.
Išsigandusi Zojė uždarė duris ir atsisuko. Grįžusi į balkoną pamatė, kad Makas, stambus raudonplaukis vyras, atidarė duris ir žvelgė į sodą, tarsi irgi būtų girdėjęs tą garsą.
Ką tik įvyko kažkas keisto.
Aplink juos tvyrojo tyli, vaiduokliška nuotaika.
Zojė per daug laiko praleido kaip atstumtoji, kad kada nors pagalvotų, jog išsigandusi pas ką nors bėgtų. Ji nebuvo itin drovi, tik nenorėjo nusivilti, kad bus atstumta. Tačiau dabar jautė skausmingą ilgesį kažko, ko negalėjo įvardyti. Nevalingai galvojo parašyti tėčiui, bet jis neatsakė į paskutinę Zojės žinutę, kad lėktuvas saugiai atskrido į Čarlstoną.
Ji matė, kaip Makas grįžo į vidų ir uždarė terasos duris, regis, patenkintas, kad nieko neatsitiko.
Zojei uždarius ir užrakinus terasos duris, žvilgsnis nukrypo į Liusės Laim butą. Prie stiklinių durų tamsoje vis dar mirgėjo cigaretės švieselė, tarsi Liusė viską stebėtų.
Ir Zoję apėmė keistas jausmas, kad Liusė puikiai žinojo, kas ką tik įvyko.
