Nerimo sąvoka by knygos.lt

Søren Nerimo Kierkegaard sąvoka

Nerimo sąvoka Søren Kierkegaard Iš danų kalbos vertė Ieva Tomaševičiūtė Vilnius, 2020

Versta iš: Kierkegaard, Søren. 2012. Begrebet Angest. Søren Kierkegaard Forskningscenteret.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke

ISBN 978-609-8236-11-8

Turinys Įvadas

Vertėjos žodis

Nerimo sąvoka

Pratarmė

Įvadas

I skyrius

II skyrius

III skyrius

124

IV skyrius

154

V skyrius

200

Rodyklė

210

Pratarmė Mano nuomone, norintis rašyti knygą turi gerai permąstyti knygoje nagrinėsimą klausimą. Be to, nieko bloga tame nematydamas, jis turėtų kiek įmanoma labiau susipažinti su tuo, kas jau anksčiau buvo rašyta tuo pačiu klausimu. Jeigu šitaip aptiktų ką nors, jau nuodugniai ir patenkinamai išnagrinėjusį vieną ar kitą dalyką, tuomet tesidžiaugia jis taip, kaip jaunikio pašonėje stovintis bičiulis džiaugiasi girdėdamas jaunikio balsą. Padarius tai visiškoje ramumoje ir su nuolat vienatvės siekiančiu įsimylėjėlio susižavėjimu, nieko daugiau nebereikia; tuomet nieko nelaukdamas terašo jis savo knygą taip, kaip paukštis gieda savo giesmę, o jei tai dar kam teikia naudos ar džiaugsmo, tai nuo to tik geriau; tada ją [knygą] teišleidžia be rūpesčio ir ramiai, be susireikšminimo, neįsivaizduodamas, kad priėjo galutinę, viską paaiškinančią išvadą ar kad jo knyga turėtų teikti palaimą visoms Žemės kartoms. Kiekviena karta turi savo užduotį, todėl neprivalo taip nepaprastai savęs apsunkinti ir būti viskuo praėjusioms bei būsimoms kartoms. Taip, kaip kiekvienai dienai savas vargas, taip ir kiekvienas tos kartos atstovas turi savo vargą, kurio jam pačiam gana, tad jis neprivalo tėvišku rūpesčiu apimti viso savo gyvenamojo laikmečio nei savo knyga pradėti naujos eros ar epochos – tuo labiau jos nepradėti su naujamečio pasiryžimo deglu1, įžvalgių užuominų pažadais ar pervedant savo garantiją į nepatikimą valiutą. Dėl to ne kiekvienas susikūprinusia nugara yra Atlasas

1 Nurodoma į Heibergo kasmetinį leidinį „Urania“ (į astronomiją ir gamtos mokslus orientuotą žurnalą), kuris išeidavo metų pradžioje kaip „naujametinė dovana“. Pirmajame leidinio numeryje, išleistame 1844 m., buvo publikuotas straipsnis „Astronominiai metai“, kuriame Heibergas, be kita ko, aptaria pakartojimus gamtoje. Čia Heibergas prisiminė pastarojo neseniai išleistą veikalą „Pakartojimas“ (Gjentagelsen) ir kritikavo jį dėl konceptualumo stokos bei negebėjimo išlaikyti skirtumo tarp pakartojimų gamtoje ir žmogaus gyvenime (Stewart, J., 2011. Introduction: the Origin and Influence of Heiberg’s Perseus. In Heibergs’s ‘Perseus’ and Other Texts. Copenhagen: Museum Tusculanum Press, pp. 1–56 psl.). Heibergas buvo vienas iškiliausių Danijos kultūros veikėjų – rašytojas, leidėjas, kritikas, vienas didžiausių Hegelio populiarintojų – ir dažnai polemizuodavo su Kierkegaardu, o šis, savo ruožtu, taip pat nepraleisdavo progos įgelti Heibergui. [Čia ir toliau skaičiais žymimos vertėjos arba redaktorių pastabos.]

ar tokią turįs nuo pasaulio naštos, ir ne kiekvienas, kuris šaukia „Viešpatie! Viešpatie!“, įžengs į Dangaus karalystę, ne kiekvienas besisiūlantis laiduoti [cautionere] už visą laikmetį tokiu būdu įrodo esąs patikimas žmogus, galįs atsakyti [indestaae] už save, dėl to ne kiekvienas, šaukiantis Bravo, schwere Noth, Gottsblitz, bravissimo, yra supratęs save ir savo susižavėjimą. Kalbant apie mano menką asmenį, kuo nuoširdžiausiai prisipažįstu, kad kaip rašytojas aš esu karalius be žemės ir, be to, išgyvenantis baimę ir didį drebėjimą – rašytojas neturįs jokių pretenzijų. Jeigu tauriam pavydui apėmus, akylam kritikui pasirodytų įžūlu, kad vadinuosi lotynišku vardu, tuomet su džiaugsmu imsiu vadintis Christenu Madsenu2 , kurį pageidautina laikyti pasauliečiu ir kuris iš tiesų mąsto [speculerer], bet kuriam iki spekuliatyvaus mąstymo [Speculationen] toli šaukia, net jeigu ir esu pasišventęs tikėjimui savo autoritetu taip, kaip romietis dėl savo dievobaimingumo išliko tolerantiškas visiems dievams. Kalbant apie žmogiškąjį autoritetą, kadangi esu fetišistas [Fetischdyrker], lygiai taip pat nuolankiai garbinu kiekvieną, bet tik tuomet, kai būgnų tratėjimas praneša, kad būtent jam turiu melstis, kad būtent jis yra autoritetas ir šių metų Imprimatur3. Ne mano protui priimti sprendimą, ar jis būtų priimtas metant burtus, ar balsavimu, ar aukštos pareigos būtų perduodamos paeiliui, kad kiekvienas asmuo galėtų pabuvoti autoritetu, tarsi piliečių atstovu arbitražo komisijoje.

2 Veikėjas S.C. Hostrupo pjesėje „Priešingi kaimynai“, kurioje Kierkegaardas ir Møleris yra karikatūros. 3 Tiesioginis vertimas – „tebūna spausdinamas“. Tai – naujosios lotynų kalbos žodis, kuriuo kokia nors institucija ar asmuo (pvz. bažnyčia) leidžia spausdinti kokį nors veikalą.

Daugiau nebeturiu ko pridėti, nebent tik kuo nuoširdžiausiai palinkėti kiekvienam, kurio požiūris toks pats, kaip mano, taip pat kiekvienam, kurio požiūris skiriasi, kiekvienam skaitančiam knygą ir lygiai taip kiekvienam, kuriam jau pratarmės buvo gana, kuo geriausios kloties! Kopenhaga Pagarbiai, Vigilius Haufniensis

§1 Istorinės užuominos apie gimtosios nuodėmės sąvoką Ar ši sąvoka identiška pirmosios nuodėmės, Adomo nuodėmės, nuopuolio sąvokoms? Taip buvo manoma neretai, tad užduotis išsiaiškinti gimtosios nuodėmės prigimtį taip pat buvo laikoma tapačia siekiui paaiškinti Adomo nuodėmę. Kadangi čia mąstymui kildavo kliūčių, teko ieškoti išeičių. Siekiant tai paaiškinti iškelta fantastiška prielaida, kurios praradimas, esą, ir sąlygojo nuopuolį. Iš to naudos buvę tiek, kad kiekvienas noriai pripažindavęs, jog tokia būsena kaip aprašytoji pasaulyje neegzistuojanti, tačiau pamiršdavęs, kad abejoti vertė kas kita – ar ji iš tiesų kada egzistavusi. O tai juk gan svarbu, jei jau šioji būsena turėjusi būti prarasta. Žmonijos istorijos pradžia buvo fantastiška1: Adomas buvo fantastiškai perkeltas į užribį, pamaldumo jausmas ir vaizduotė gavo tai, ko norėjo – dievišką preliudiją, tačiau mąstymas negavo nieko. Adomas buvo fantastiškai laikomas užribyje dvejopai. Prielaida buvusi fantastiškai dialektiška – ypač katalikybėje (Adomas prarado donum divinitus datum supranaturale et admirabile [Dievo valia [jam] suteiktą antgamtinę ir nepaprastą dovaną]). Ji [prielaida] buvo istorinė fantazija, ypač „federalinėje“ dogmatikoje, pasimetusi Adomo, kaip visos žmonijos įgaliotinio, fantastiško pasirodymo dramoje. Savaime suprantama, kad nei vienas paaiškinimas nieko nepaaiškina, kadangi vienas iš jų aiškinant praranda savo paties sukurtą poetinę vertę, o kitas tokią [poetinę] vertę sukuria, nors ji nieko nepaaiškina. 1 Kaip pažymi J. Q. Pons Kierkegaardo „Liga mirčiai“ lietuviškame leidime (Kierkegaard, S., 1997. Liga mirčiai, Vilnius: Aidai, p. 25, išnaša), žodį „fantastiškas, fantastiškai“ (dan. det fantastiske, fantastisk) reikėtų suprasti kaip susijusį su išėjimu už ribų, atsiplėšimu nuo tikrovės, atitikmens tikrovėje neturėjimu, o ne paplitusia prasme „puiku, nuostabu, nepaprasta“.

Ar gimtosios nuodėmės sąvoka skiriasi nuo pirmosios nuodėmės sąvokos tuo, kad individas joje dalyvauja tik per savo santykį su Adomu, o ne per savo primityvų santykį su nuodėme? Jei taip, tuomet Adomas vėl fantastiškai atsiduria už istorijos ribų. Adomo nuodėmė tokiu atveju tampa daugiau nei praeitimi (plusquam perfectum2). Gimtoji nuodėmė visuomet yra čia ir dabar, ji yra nuodėmingumas, o Adomas – vienintelis, kuriame jos nebuvo, nes ji per jį atsirado. Buvo siekiama ne paaiškinti Adomo nuodėmę – norėta paaiškinti gimtąją nuodėmę pagal jos pasekmes. Tačiau toks paaiškinimas mąstymo netenkina. Iš to nesunku suprasti, kad simboliniai raštai teigia paaiškinimo negalimybę ir kad šis teiginys neprieštarauja paaiškinimui. Šmalkaldeno nuostatai išraiškingai moko: peccatum hæreditarium tam profunda et tetra est corruptio naturæ, ut nullius hominis ratione intelligi possit, sed ex scripturæ patefactione agnoscenda et credenda sit [gimtoji nuodėmė yra toks gilus ir bjaurus prigimties sugedimas, kad [ji] negali būti suvokta jokio žmogaus proto ir ją galima pažinti bei ja tikėti tik gilinantis į Šventąjį Raštą]. Šis teiginys yra puikiai suderinamas su paaiškinimais, kadangi tai, kas juose atsiskleidžia, yra ne tiek mąstymo nuostatos kaip tokios, kiek pamaldumo jausmas (su etine intencija), kuriuo išliejamas savas pasipiktinimas gimtąja nuodėme, prisiimamas kaltintojo vaidmuo ir bemaž su moteriška kančia ir įsimylėjusios mergaitės susižavėjimu rūpinamasi tiktai kaip čia padarius nuodėmingumą ir savęs paties dalyvavimą jame kiek įmanoma labiau pasibjaurėtiną – tokį, kad joks žodis nebūtų pakankamai stiprus jam nusakyti. Jei turėdami tai omenyje apžvelgsime įvairias konfesijas, išvysime tam tikrą laipsniškumą, kuriame nugali gilusis protestantiškas pamaldumas. Graikiškoji bažnyčia gimtąją nuodėmę vadina ἁμάϱτημα πρωτοπατορικόν [pirmojo tėvo nuodėme]. Ji neturi net sąvokos, kadangi šie žodžiai tėra istorinė

2 Gramatikos terminais, pliuskvamperfektas vartojamas nusakyti veiksmui, įvykusiam prieš kokį nors praeities veiksmą – tiesioginis lotyniško pavadinimo vertimas reiškia „daugiau nei praeitis“.

indikacija, kuri, kitaip nei sąvoka, nurodo ne į dabartį, o tik į istorinę išvadą. Tertulijono3 vitium originis [gimtoji yda] iš tiesų yra sąvoka, bet pati kalbos forma leidžia istoriškumą suvokti kaip vyraujantį aspektą. Peccatum originale [gimtoji nuodėmė] (quia originaliter tradatur [nes taip pirmasis moko] Augustinas) pateikia sąvoką, kuri dar aiškiau apibrėžiama per skirtį tarp peccatum originans ir originatum4. Protestantizmas atmeta scholastines nuostatas (carentia imaginis dei [Dievo atvaizdo stoka]; defectus justitiæ originalis [prigimtinio teisingumo stygius]) lygiai taip, kaip atmeta ir tai, kad gimtoji nuodėmė turinti būti poena [kaltė] (conscupiscentiam poenam esse non peccatum, disputant adversarii. Apologia A. C. [Priešingai galvojantieji tvirtina, kad geismas yra kaltė, o ne nuodėmė]). Ir čia prasideda jaudinanti kulminacija: vitium, peccatum, reatus, culpa [yda, nuodėmė, kaltė, nusižengimas]. Kadangi rūpinamasi tik sugrudusios sielos iškalba, galima kartkartėmis leisti prieštaraujančiai minčiai įsipainioti į kalbą apie gimtąją nuodėmę (nunc quoque afferens iram dei iis, qui secundum exemplum Adami pecarrunt [dabar taip pat priskirdamas Dievo pyktį tiems, kurie nusižengė pagal Adomo pavyzdį]). Arba šioji iškalba, dėl kurios rūpinamasi, neskiria jokios reikšmės mąstymui, o tik svaidosi baisiais pareiškimais apie gimtąją nuodėmę (quo fit, ut omnes propter inobedientiam Adæ et Hevæ in odio apud deum simus [iš to išeina, kad visi dėl Adomo ir Ievos nepaklusnumo esame nekenčiami Dievo] – Santarvės formulė5 (Formula Concordiæ)), kurie vis dėlto yra

3 Tertulijonas (Kvintas Septimijus Florentas Tertulijonas, 160–240) – Kartaginoje gimęs krikščionybės religijos teologas, teoretikas, mąstęs apie kertines krikščionybės tiesas bei dogmas kaip Švč. Trejybės koncepcija, gimtosios ydos samprata ir kitas. 4 Peccatum originans („atsirandančioji nuodėmė“) nurodo istorinį įvykį – Adomo ir Ievos nuodėmę, o peccatum originatum („atsiradusioji nuodėmė“) – gimtąją nuodėmę kaip visų žmonių prigimtyse esantį elementą. 5 Santarvės formulė (1577) – vienas iš „Santarvės knygos“, liuteronų bažnyčios išpažinimo dokumentų.

pakankamai nuosaikūs, kad užgintų mąstyti apie tai, antraip nuodėmė taptų žmogaus substancija*. Vos tikėjimo ir sugrudimo karštumui pranykus, iš tokių, sumaniam nuovokumui išsisukti nuo nuodėmės išpažinimo tepadedančių, nuostatų pasidaro maža naudos. Tačiau kitokių nuostatų poreikis, vis dėlto, yra abejotinas šio laikmečio tobulumo įrodymas lygiai taip pat, kaip ir kitokių nei Drakono įstatymų6 poreikis. Čia pademonstruotas fantastiškumas gana nuosekliai atsikartoja kitame dogmatikos punkte – sutaikinime. Mokoma, kad Kristus atpirkęs gimtąją nuodėmę. Bet kas tuomet nutinka Adomui? Jis juk atnešė gimtąją nuodėmę į pasaulį – ar tuomet jam gimtoji nuodėmė buvo aktualioji [actuel]? Ar ji Adomui reiškia tą patį, ką ir kiekvienam žmonijos atstovui? Jei taip, sąvoka panaikinama. Gal visas Adomo gyvenimas yra gimtoji nuodėmė? Ar pirmoji nuodėmė negimdė jame kitų – aktualiųjų – nuodėmių? Klaida tame, kas anksčiau išdėstyta, čia matyti aiškiau, kadangi Adomas yra paliktas už istorijos ribų taip fantastiškai, jog tampa vieninteliu, kurio nepaliečia atpirkimas. Kad ir kaip bekeltume problemą, vos tik Adomas fantastiškai išeina į užribį, viskas susipainioja. Dėl to paaiškinti Adomo nuodėmę – reiškia paaiškinti gimtąją nuodėmę, ir joks paaiškinimas nepadės tam, kuris norėsiąs paaiškinti Adomo, bet ne gimtąją nuodėmę, arba gimtąją, bet ne Adomo nuodėmę. Giliausios to šaknys siekia žmogaus egzistencijos esmę – kad žmogiškoji būtybė yra individuum [individas, paraidžiui – „nedalomasis“] * Vis dėlto tai, kad Santarvės formulė uždraudusi mąstyti apie šią nuostatą, yra verta pagarbos būtent dėl to, kad gali būti laikoma kančios energijos, kuri verstų mąstymą susidurti su tuo, kas neapmąstoma, energijos, vertos susižavėjimo, palyginus su pernelyg lengvabūdišku šių dienų mąstymu, įrodymu.

6 Drakonas – Atėnų įstatymų leidėjas, įteisinęs itin griežtas bausmes net už smulkius nusikaltimus.

ir kaip tokia sykiu yra pati savimi ir visa žmonija, taigi tiek visa žmonija turi to individo bruožų, tiek individas – žmonijos*. Jei to nesilaikoma, patenkama į pelagianizmo, socianizmo7, filantropijos singuliarumą, kitaip sakant, į vaizduotę [det Fantastiske]. Proto prozaiškumas tas, kad žmonija skaitiškai [numerisk] virsta einmal ein [vienas su vienu]. Fantastiškumas [det Fantastiske] yra tai, jog Adomas geranoriškai mėgaujasi garbe būti „daugiau“ nei likusi žmonija arba dviprasme garbe būti už žmonijos ribų. Taigi individas kiekvieną akimirką yra tiek pats savimi, tiek visa žmonija. Tai yra žmonijos tobulumas, traktuojamas kaip būsena. Tuo pat metu tai yra ir prieštaravimas; bet prieštaravimas visuomet yra užduoties išraiška; o užduotis yra judesys, tačiau toks judesys, kuris nukreiptas užduoties tikslo linkme: istorinis judesys. Vadinasi, individas turi istoriją. Tačiau jei individas turi istoriją, ją turi ir žmonija. Kiekvienas individas turi tą patį tobulumą, ir būtent dėl šios priežasties individai netampa atskirais vienetais, ne daugiau nei žmonijos sąvoka tampa iliuzija. Kiekvienas individuum iš pačios esmės domisi visų kitų individų istorija taip, lygiai taip iš esmės, kaip domisi savąja. Dėl to paties tobulumas [Fuldentheden] yra tobulas dalyvavimas visumoje. Joks individas nėra abejingas žmonijos istorijai, kaip ir žmonija – individo. Vos žmonijos istorijai pajudėjus į priekį, individas vis pradeda nuo pradžių, kadangi jis kartu yra ir jis pats, ir žmonija, vadinasi, jo istorija yra, savo ruožtu, ir žmonijos istorija. Adomas yra pirmasis žmogus, jis tuo pat metu yra ir jis pats, ir visa žmonija. Mes laikomės greta jo ne dėl estetinio grožio ir ne iš didžiadvasiškumo prie jo prisirišame, tarsi nenorėdami palikti jo likimo valioje kaip visa ko kaltininko, ne vedini karšto * Kokiam nors individui visiškai iškristi iš [žmonių] genties reikštų, kad ir pati gentis turėtų būti kitaip apibrėžiama. Tuo tarpu jei gyvūnas iškristų iš savo rūšies, tai rūšiai, priešingai, nebūtų jokios reikšmės. 7 Socianizmas – krikščioniškosios doktrinos šaka, labiausiai žinoma dėl netradicinių įsitikinimų: kristologijos, Švč. Trejybės sampratos, atpirkimo teorijos ir t. t.

prielankumo ar pamaldumo įkalbėti nusprendžiame su juo pasidalinti kalte taip, kaip vaikas nori kartu su tėvu prisiimti kaltę, ne dėl priverstinės užuojautos, kuri mus moko taikstytis su viskuo, su kuo privalome susitaikyti. Mes laikomės jo vedini minties jėgos. Dėl to kiekvienas mėginimas paaiškinti Adomo kaip caput generis humani naturale, seminale, foederale [žmonių giminės pradžios – prigimtinės, kuriamosios, jungiamosios] reikšmę žmonijai, siekiant priminti dogmatines išraiškas, viską sujaukia. Jis iš esmės nesiskiria nuo likusios žmonijos, antraip žmonijos visai nebūtų. Jis nėra žmonija, kitaip nebūtų ir žmonijos. Jis yra pačiu savimi ir žmonija. Štai kodėl tas, kuris aiškina Adomą, taip pat aiškina ir žmoniją, ir atvirkščiai.

§2 Pirmosios nuodėmės sąvoka

Remiantis tradicinėmis sąvokomis, skirtumas tarp Adomo pirmosios nuodėmės ir bet kurio kito žmogaus pirmosios nuodėmės [den første Synd] yra šis: Adomo nuodėmė sąlygoja nuodėmingumą kaip pasekmę, kita pirmoji nuodėmė suponuoja nuodėmingumą kaip sąlygą. Jei taip ir būtų, Adomas iš tiesų nepriklausytų žmonijai, o ši prasidėtų ne nuo jo, bet turėtų pradžią už savo pačios ribų, o tai kirstųsi su visomis sąvokomis. Kad pirmoji nuodėmė reiškia ką kita nei nuodėmė (t. y. nuodėmė kaip daugelis kitų), ką kita nei pirma nuodėmė (t. y., kaip nuodėmė nr. 1 nuodėmės nr. 2 atžvilgiu), nesunku įžvelgti. Pirmoji nuodėmė apibrėžia kokybę – pirmoji nuodėmė yra nuodėmė. Tai yra pirmosios nuodėmės paslaptis ir jos pasipiktinimas abstrakčiu protu, kuris sako, jog vienas kartas nieko nereiškia, bet daug kartų – tai jau rimta, o tai yra visiškas absurdas, kadangi tie daugelis kartų arba reiškia lygiai tiek pat, kiek pirmasis, arba visi drauge paėmus nė iš tolo tiek nereiškia. Dėl to yra prietaras teigti kaip logikoje, kad tęsiama kiekybinė apibrėžtis

SØren Kierkegaard „Nerimo sąvoka“ Iš danų kalbos vertė Ieva Tomaševičiūtė Redaktorius ir korektorius Vilius Jakubčionis Korektorė Daina Habdankaitė Mokslinis redaktorius Ruslanas Baranovas Dizainerė Inga Navickaitė-Drąsutė Rodyklę sudarė Teodora Grigaitė Tiražas 1000 egz. Išleido „Phi knygos“ Švitrigailos g. 11K-109, LT-03228, Vilnius Spausdino „Kopa“ Industrijos g. 12, LT-54469, Biruliškės, Kauno rajonas