Issuu

KALĖDOS PIKTAVILKIUOSE ILONA MADELAINE

KALĖDOS PIKTAVILKIUOSE ILONA MADELAINE VIENIŠŲ ŠIRDŽIŲ DĖLIONĖ

NovelėMIŠKINYTĖ ASTA JOLANTA

VIENIŠŲ ŠIRDŽIŲ DĖLIONĖ Vilnius, 2023

Iki Kalėdų liko pusė metų

Avytė

Mėta Leitonas, Anglija

Žavingas Anglijos miestelis su savo tipine architektūra. Toliau nuo kelio avys laukuose rupšnoja žolę. Kavinėje ramus popiečio metas, užimti vos du staliukai. Šluoste pavaliusi pienu aptaškytą kavos aparato kraštą, apsidairau po pustuštę erdvę. Nepamačiusi nieko, kas patrauktų mano dėmesį, išsitraukiu iš prijuostės kišenės telefoną. Be jokio tikslo paskrolinusi žemyn per instagramo sieną stabteliu ties pažįstamu veidu. Taigi čia tas žaltys Džiugas Rainys! Pamenu, žiemą buvo įsikėlęs įspūdingus reklaminius kadrus. Filmavosi kalnuose mobiliojo ryšio operatoriaus užsakymu. Džiugas – mano vaikystės draugas. Tik pamanykite, o štai dabar – žvaigždė! Ką jis šį kartą postina? Laikosi abiem rankomis įsikirtęs metalinio strypo – kaituoja. Skaitau, kas parašyta apačioje:

Ilon a Ma d e la i n e

„Plaukimas jėgos aitvarais su geriausia komanda Lietuvoje. Sekite naujienas.“ Ir sudėtos sportinio produkto grotažymės. Žiūriu į įsitempusius rankų raumenis po hidrokostiumu. Nė iš tolo neprimena to išstypusio paauglio, dėl kurio džiūvau vaikystėje. Sekiodavau iš paskos meile varvančiomis akimis. Tik jis visada buvo tiesiog geras draugas. O kas būtų, jei seną savo meilę sutikčiau dabar? Šypteliu ir toliau verčiu nuotraukas. Vienoje jis ant lentos iššokęs iš vandens, o kitoje žvelgia besišypsantis veidas su dviem valiūkiškomis duobutėmis skruostuose. Ach… Atsidūstu – koks tu vyras užaugai, Rainy, koks vyras… Patinas! Brūkšteliu dar kartą per ekraną ir nuotaika apniunka – šalia jo šypsosi daili mergina. Gal tik fotografuojasi drauge, o gal… Graži, saulės nubučiuotu veidu kažką sako jam. Abu įsmeigę akis vienas į kitą. Staiga iš įnirtingų tyrinėjimų pažadina griežtas administratoriaus balsas. Net krūpteliu. – Kas į kavinę atsivedė avį? – rėkia jis. – Ką tokią? – pasisuku išsiblaškiusi į duris, įsitikinusi, kad ne taip išgirdau. Ir ne. Viskas gerai mano klausai. Aš žiūriu į ją. Ji žiūri į mane. Aš suklapsiu blakstienomis. Ji sukarpo ausimis. Eilinė darbo diena.

Iki Kalėdų liko mėnuo

Lūkesčiai

Mėta Vos atėjusi į darbą nusišypsau kolegėms, pasisveikinu ir pasidžiaugusi, kokia graži diena, nueinu į mūsų kambarėlį nusivilkti striukės. Per kolonėles tyliai groja Sinatra, mūsų kavinukė jau išpuošta spalvingomis šventinėmis dekoracijomis. Gal šiandien pagaliau sulauksiu patvirtinant, kad man skiriamos aukštesnės pareigos? Būtų nuostabi Kalėdų dovana. Polas jau prieš dvi savaites prisipažino, kad jo pareigos paaukštintos iki regiono vadovo. Mat komandoje turiu ilgiausią darbo stažą ir viską išmanau gal net geriau nei pats Polas. Dėl kilusių problemų jau seniai visi kreipiasi į mane, ne į Polą. Tad jo senosios pareigos tikrai turėtų atitekti man. Būtų daugiau atsakomybės, bet lankstesnis darbo grafikas ir kur kas didesnis atlyginimas. Gal šiemet net pavyktų iškaulyti keletą laisvų dienų ir grįžti į Lietuvą šventėms? Važiuočiau pas močiutę į kaimą,

Ilon a Ma d e la i n e

ten visa giminė susirenka. Svajingai atsidūstu rišdamasi firminę mūsų prijuostę. Taip besvajodama ant baro randu padėtą naują darbo tvarkaraštį. Negaliu patikėti savo akimis. Gal įsivėlė klaida? – Man dirbti per Kalėdas! – net šūkteliu iš susijaudinimo. Jau kiek metų neturėjau nė vienų laisvų Kalėdų. – O tai tu nieko nežinai? – smalsiai pasiteirauja baristė. – Juk priėmė naują vadybininkę. Vakar, kai keitėsi pamaina, ji su Polu ir grafiką pakeitė. Aštrus išdavystės durklas perveria krūtinę. Taip ir lieku stovėti su tuo grafiku rankoje. Polai, šikniau tu! Niekada man nepatikai! Širdis plyšte plyšta iš apmaudo ir nusivylimo. Jau ne pirmą kartą norisi viską tiesiog mesti. Tačiau susitvardau ir nuryju sprangų kartėlį. Man reikia darbo…

KAŽKAS STEBUKLINGO, ARBA DVI MINUTĖS PO VIDURNAKČIO DONATA KONTENIENĖ

Novelė

Vilnius, 2023

Glausdama lūpas prie pernakt barzdos šeriais pasidengusio skruosto, sumurkiu: – Labas rytas. – Labas rytas, meile, – mieguista šypsena suplevena dai liame veide. Neatsispiriu pagundai ir atsargiai pakilusi pabučiuoju kaktą, užmerktas akis. Trumpu bučiniu priglundu prie pa laimingai išlinkusių lūpų. – O tu šiandien ankstyva, – pasigirsta nuo miego vis dar kiek gergždžiantis Danielio balsas. – Žinoma. Juk žinai, kokia šiandien diena ir kiek daug visko turiu nuveikti, – neslėpdama pasigėrėjimo ranka perbraukiu plačią vyro krūtinę. Pirštai slysteli link spene lio, kuris vos paliestas bemat sukietėja. Jam įkandin krus teli ir apklotas kiek žemiau. Prikandusi lūpą stebiu, kaip

Don a t a Kon te n i e n ė

kauburėlis po juo auga ir sulig kiekvienu mano prisilietimu tampa vis nekantresnis. – Juma... – urgzteli Danielis kiek susiraukęs, kai mano delniukas ima slysti jo pilvu žemyn. – Ką? – lūpomis prigludusi prie jo ausies švelniai grybšte liu dantimis. O mano ranka lėtai, bet atkakliai tęsia kelionę raumeningu pilvu. – Liaukis, – sustabdo mane. Pakėlęs ranką prie lūpų pabučiuoja pirštus, iš kurių vieną puošia įspūdingas vestuvinis žiedas. – Kodėl? – Tu puikiai žinai kodėl, – tingiai pasirąžo, tik pakursty damas mano vidinę ugnį. Sunku nesigėrėti, negeisti taip gra žiai sudėto vyro kūno. Mano vyro kūno. – Žinau, bet vis dar tavęs nesuprantu, – murkiu glausda masi prie jo, nors tai daryti pastaruoju metu man nėra leng va. – Nejau tavęs nebetraukiu? Nejau tu manęs nebenori? – Nekalbėk nesąmonių. Žinoma, kad noriu. Tu velniškai seksuali, ypač dabar, – pasukęs galvą Danielis nusišypso. Pil kos, atogrąžų audrą primenančios akys lėtai nužvelgia mane. – Bet savo nuomonės nekeisiu. Aš vis tiek tavęs neliesiu. – Bet kodėl? – Erotiška nuotaika bemat subliūkšta. – Juk žinai. Aš nenoriu tavęs... jūsų užgauti, – pasilen kęs kilsteli kalėdiniais burbulais išmargintą mano pižamą ir su neslepiama meile priglunda lūpomis prie pilvo, kuris toks didelis, kad man pastaruoju metu nepaprastai sunku judėti. O kaipgi kitaip? Juk tai paskutinės mano nėštumo dienos, ir

KAŽKAS ST EBU K LING O, A R BA DV I M IN UTĖ S P O V IDU RNA KČIO

pasaulį jau visai netruks išvys ne vienas, o net du mūsų su kurti stebuklai. – Neužgausi! Juk net gydytoja Vesner sakė, kad truputė lis meilės, ir, tikėtina, šiedu šaunuoliai, – uždedu delnus ant savo milžinišką arbūzą primenančio pilvo, – labiau norės su mumis susitikti. Jiems jau pats laikas, bet neatrodo, kad jie kur nors skubėtų. – Ir aš juos kuo puikiausiai suprantu. Juk žinau, kaip gera būti tavyje, – plačiai šypsodamasis ima siekti mano lūpų. – Tuomet kodėl mane atstumi? – suirzusi nusisuku, ne leisdama pabučiuoti. – Sakai, kad myli, geidi. Kad žinai, kaip gera būti manyje, bet jau beveik mėnuo manęs nelieti? Tik nesakyk, kad esi pavargęs, nes žinau ir matau, jog taip nėra, – nuleidžiu akis, kur pūpso jo energijos pertekliaus įrodymas. – Lėlyte, liaukis. Aš tavęs neatstumiu. Tiesiog bijau, – dar kartą pabučiuoja pilvą. – Nenoriu tavęs ir mažylių užgauti. Labai jus myliu. – Įrodyk. Parodyk, kaip mane myli, – provokuoju, o ran kos nuslysta nuogu vyro torsu žemyn link pižaminių kelnių. – Liaukis, sakau, – suniurna nepatenkintas ir kilste li mano jau kiek žemyn nutemptą juodą šilką. – Sakiau, kad neliesiu, vadinasi, neliesiu. Ir nereikia ant manęs pykti, Juma, – pamėgina išsireikalauti taiką žadančio bučinio, bet aš ir vėl nusuku veidą. – Paskutinė metų diena, labai prašau, nesipykime dėl tokių niekų. Noriu, kad ši diena būtų ypa tinga. Kad tu būtum laiminga, – kildamas iš lovos pakšteli man į skruostą.

Don a t a Kon te n i e n ė

– O taip! Ši diena bus tiesiog nuostabi, – nepatenkinta dėbteliu vyro pusėn ir lėtai, pasiremdama į lovą rankomis, šiaip ne taip atsisėdu. – Stora ir negeidžiama, – tyliai suniur nu, papūtusi lūpas. – Puikus derinys tobulai dienai. Nekenčiu šio jausmo. Lyg būčiau didelis vandens bur bulas, kuris bet kurią akimirką gali sprogti. Nepagalvokite, kad nesimėgauju nėštumu. Gink dieve! Mėgavausi kiekviena akimirka, juo labiau kad greta tokio vyro kaip Danielis tai daryti ypač lengva, nes ir menkiausia ar net kvailiausia mano užgaida bemat virsta realybe. Tik bėda, kad net ir didžiausi malonumai, kurie trunka pernelyg ilgai, anksčiau ar vėliau ima varginti. – Nekalbėk taip, – nugirsta mane. – Aš labai tave my liu, ir tu anaiptol ne stora. Tik šiek tiek apvalesnė, – švelnus šypsnis sukrutina Danielio lūpas. – Žinau, kad pavargai, lė lyte, – priėjęs ištiesia man ranką ir padeda atsikelti nuo če žančių patalų. – Žinau, kad tau jau pabodo, bet laukti liko visai nedaug. Jau netrukus šie šaunuoliai išlįs laukan, – šyp sodamas paglosto mano pilvą. – Ir viskas bus gerai. Juk išlį sit? – kreipiasi į mano pilve karaliaujančius sūnus, su kuriais kalbėtis jam labai patinka. – Aha, išlįs, bet iki tol mane pribaigs arba gelianti nugara, arba sutinusios kojos. Neįsivaizduoju, kaip reikės šiandien ištverti iki vidurnakčio. – Galime atšaukti vakaro planus. Pranešti, kad vakarėlyje nedalyvausime. – Na jau ne! Tavo mama labai stengėsi, ir aš tikrai neke tinu jos nuvilti nepasirodydama.

KAŽKAS ST EBU K LING O, A R BA DV I M IN UTĖ S P O V IDU RNA KČIO

– Tuomet, jei nori, parūpinsiu tau vežimėlį? – Ką tokį? – suraukusi antakius dėbteliu į Danielį. – Tu turbūt juokauji? Aš nėščia, o ne neįgali! Bet atrodo, kad ma nai kitaip. Net atsisakai su manimi mylėtis! – Kas tau šiandien su tuo seksu? – Man? Ne, tai tavęs, Danieli, derėtų klausti, kas tau su tuo seksu. Vos prieš mėnesį viskas buvo gerai ir tu dėl nie ko nesibaiminai, bet dabar kažkas pasikeitė. Sakyk, ar dėl to kalta aš? O gal yra kažkas daugiau, nes tikrai netikiu, kad bi jai mane... mus užgauti. – Bet tai tiesa! – Kaip tu nesusipranti? Seksas, tu, – įpykusi bedu pirštu į plačią Danielio krūtinę, – gal net padėtų! Pats girdėjai, ką sakė gydytoja Vesner! – Aš ja nepasitikiu! Jai vos trisdešimt dveji, ir tik vienas velnias težino, ką ji iš tiesų išmano! – Na, žinoma! Tu mediciną išmanai kur kas geriau nei metų metus ją krimtusi medikė. – Nebeturėdama jėgų su juo ginčytis užverčiu akis. – Kartais tu tiesiog nepakenčiamas! – Aš? Bet juk nieko nepadariau, – tarsi išties nesuprasda mas, kodėl širstu, skėsteli rankomis. – Būtent, Danieli. Tu nieko nepadarei! – pykdama ant jo, ant apsunkusios savo figūros, o veikiausiai ir ant viso sto ru sluoksniu sniego pasidengusio Niujorko patraukiu vonios kambario kryptimi. Viliuosi, kad karšta vandens srovė su šildys kitokios šilumos išsiilgusį, gal ir nebe tokį seksualų mano kūną.

GAL KADA NORS... TYLA AUDROJE

Novelė

KAŽKAS STEBUKLINGO, ARBA DVI MINUTĖS PO VIDURNAKČIO Vilnius, 2023

Skaistė išsitraukė iš lagamino suknelę, papurtė ir pakabino ant kėdės atlošo. Mintyse iškilo tiek prisiminimų: kaip il gai jai taupė būdama studentė, kaip džiaugėsi nusipirkusi ir kaip norėjo padaryti įspūdį Valentui. Dieve, praėjo kiek? Penkeri metai? Ji buvo ką tik baigusi studijas, atrodė, viskas tik prasideda, bet vietoj to prasidėjo suaugusio žmogaus gy venimas su visomis jo problemomis. Kone visi studijų drau gai išsilakstė kas kur. Laimė, paskambino buvęs grupiokas Valentas, tas visuomet besišypsantis kuklus garbanius. Ji žvilgtelėjo pro langą. Lauke silpnai snyguriavo ir lauko žibintų šviesoje lėtai pleveno krintančios snaigės. Tuoj Kalė dos. Sunkiausiai pakeliamas metas, kai visi susirenka šeimo mis ir švenčia, o ji... Perbraukė rankomis veidą, užvertė galvą nenorėdama pravirkti. Juk ne verkti atvažiavo į Druskinin kus. Yra kaip yra, ir vargiai bus kitaip.

Tyla Au d roj e

Senoji suknelė pasirodė jau šiek tiek per laisva. Ko ir ste bėtis, kad numetė svorio tiek daug dirbdama. Susišukavo ilgus bangomis krintančius gelsvus plaukus. Persirišo juos suknelės diržu kaip plaukų juosta. Valentui tai visados pa tikdavo. Rausvai pasidažė lūpas – jis sakydavo, kad tos lūpos saldžios kaip braškės. Susiraukė veidrodyje pamačiusi pirmą sias smulkias raukšleles aplink akis. Tuoj sukaks trisdešimt. „Gražiausi tavo metai, Skaiste, praslydo lyg sapne, o tu tarsi stovintis keleivis, pro kurį nežinoma kryptimi prašvilpė gy venimo traukinys...“ – atsiduso mintyse, gerai suprasdama, kad būtų gerai jį pasivyti. Gal kada nors... Tas vidinis šnabždesys „gal kada nors“ tapo jos kasdiene mantra. Prastumdavo dar vieną dieną su viltimi, kad va, jau rytoj viskas bus kitaip. Tik tas rytojus vis neateidavo. Gal šiandien jos širdis nurims? Čiupo nuo pakabo smėlio spalvos paltuką, apsivilko ir išskubėjo pro duris.

Likimo nepaduosi į teismą

Žilvinas Žilvinas nemėgo žiemos, o dabar ėmė tiesiog nekęsti iki pat kaulų persmelkiančios drėgmės ir šalčio. O dar tos Kalė dos – šeimos šventė... Ko jau ko, bet susitikti su savo šei ma jis neturi jokio noro. Labiausiai nesinori, o gal tiesiog jis negali sėsti prie bendro šventinio stalo su broliu. Todėl prisidengęs tuo, kad reikia stiprinti sveikatą, Žilvinas išmovė į Druskininkus. Ne, ne visados buvo taip. Tikrai ne. Jam pasisekė gimti turtingoje šeimoje. Tėvai davė viską – prestižines studijas už sienyje, o paskui įtraukė į verslą. Aktyvus gyvenimo būdas, ekstremalus sportas, azartiškos lenktynės, privatūs klubai, merginų dėmesys... Ir jis pats buvo kitoks nei dabar: veržlus, protingas, perspektyvus. Kartą vienas žurnalas Žilviną pa kvietė pabūti modeliu sportinės aprangos fotosesijoje, ir visi aikčiojo, koks jis seksualus ir vyriškas.

Tyla Au d roj e

Jųdviejų su Rūta meilė atrodė palaiminta iš aukščiau. Abu gražūs, jauni, perspektyvūs. Žurnalistams irgi pasise kė – nauja elitinė pora davė peno straipsniams, o paskelbus sužadėtuves visi ėmė tarškėti apie tobulą meilę. Žilvinas niekada nebūtų pagalvojęs, kad geras gyvenimas kada nors gali baigtis, bet dabar tai jo realybė. Gali pasi džiaugti nebent tuo, kad atvažiavus į prekybos centrą ne bereikia ieškoti vietos automobiliui. Visuomet gauna pačią patogiausią. Skirtą neįgaliesiems. Kai gyvenimas pakiša vidurinį pirštą po nosimi, būna la bai skaudu, bet likimo juk nepaduosi į teismą. Gerai, kad liko gyvas po tokios avarijos. Tik kojos nebėra. Ir Rūtos mei lė išgaravo prie pirmo išbandymo slenksčio. Ji pareiškė, kad paskubėjo apsispręsdama tekėti. Baisiausia, kad buvusi suža dėtinė netrukus ėmė susitikinėti su Žilvino broliu – ta pati žymi pavardė, turtas ir sveikos kojos. Tokie dalykai žmogų gali paversti ciniku. Žilvinui buvo tik trisdešimt, bet jis ne betikėjo nei meile, nei moterimis. Būtų norėjęs praradimų kapinėse palaidoti Rūtą, bet vis dar negalėjo, nors ir atrodė, kad atleido. Po procedūrų Žilvinas patraukė į populiariausią Drus kininkų kavinę. Pasižiūrėti į laimingus žmones ir bent pa svajoti apie laimę. Taip norėtųsi, jog kas nors apsikabintų ir pasakytų, kad viskas bus gerai, kad nesi vienas, kad esi myli mas. Bet kam tu toks reikalingas? Et, ką čia dabar... Yra kaip yra. Gal kada nors.

GA L K A DA NOR S. . .

Skaistė Koja už kojos, šviežiame sniege palikdama pėdsakus Skais tė žingsniavo ten, kur daugybę kartų ketino sugrįžti, bet vis nesiryžo. Širdis neramiai dunksi krūtinėje. O kas, jei tos ka vinės nebėra? Juk praėjo penkeri metai. Nepalankios ekono minės sąlygos, kovidas, maža kas galėjo nutikti. Štai posūkis, o už jo... Šviečia langai... Kavinė veikia. Skaistė atsidūsta ir sustingsta nedrįsdama paliesti durų rankenos. Snaigės sklan do aplink, tarsi norėdamos apdengti, apsaugoti. Ruošėsi tiek ilgai, parskrido į Lietuvą, o dabar... Užsimerkusi pamėgino prisiminti, kaip jiedu čia buvo užėję TĄ kartą. Prisivertė nu sišypsoti ir pagaliau žengė vidun. Niekas čia nebuvo pasikeitę, gal tik sienos perdažytos. – Viena būsite? – pasiteiravo padavėja, Skaistei nė nespė jus apsidairyti. – Viena, – atsakė, lyg pažadinta iš miego, ir nedrąsiai nu sišypsojo, rodydama į staliuką prie lango. – Ar galėčiau atsi sėsti štai ten? Padavėja mandagiai linktelėjo, padėjo ant staliuko meniu ir atsitraukė, palikdama Skaistę vieną su jos mintimis, kurios tuoj pat nuskrido į praeitį. Tai buvo ta diena, kai jiedu susi tiko mėnesį nesimatę. Abu nekantravo kuo greičiau atsidurti lovoje, nors prieš akis dar buvo visa savaitė. Tik jam ir jai. Skaistė užsigeidė pyragėlio su šilauogėmis, nedrąsiai atsigny bo gabalėlį ir įsidėjo į burną. Valentas įdėmiai stebėjo, kaip ji valgo... Atrodė šiek tiek įsitempęs.

Tyla Au d roj e

– Ar jau išsirinkote? – tarsi iš miegų pažadino padavėjos balsas. – Norėčiau pyragėlio su šilauogėmis ir kavos. Kai ant stalo atsirado balta lėkštutė, kurioje puikavosi baltu glajumi aplietas skanumynas, Skaistė negalėjo atsigė rėti. Šaukšteliu atsignybo kraštelį. Minkštas biskvitas suteikė tikrą palaimą gomuriui, o trintų uogų sluoksnis priminė tą laiką, kai Valentas ją vežė supažinti su savo močiute į Telšių rajoną. Močiutė įdavė kraitelę jai į rankas ir abu išsiuntė į mišką rinkti uogų anūko mėgiamam pyragui. Tik senolė ne žinojo, kad tas uogavimas užtruks tiek ilgai... Jiedu, aišku, rinko tas uogas, bet paskui mylėjosi pievoje pamiršę visus pyragus. Viskas klostėsi taip greitai... Paskui buvo pirmosios jų bendros atostogos Santorinyje. Valentas statė paplūdimy je smėlio pilį, juokėsi ir pylė smilteles jai ant bambos. Stebė dami saulėlydį prie jūros jiedu svajojo ir kūrė ateities planus. Kokie laimingi buvo kartu... Buvo... Skaistė sunkiai atsiduso. Kodėl? Dieve, kodėl viskas turėjo baigtis?! Ir dar taip siaubingai... Ašaros išdavikės nutekėjo per skruostus. O juk atrodė, kad jau buvo išverkusi visas ašaras. Ji čia atėjo prisiminti, kokia buvo laiminga. Kaip stipriai jiedu mylėjo vienas kitą. Kaip rengėsi atšvęsti vestuves. Tiek visko planavo, tiek buvo šurmulio ir nervų. Pulkas svečių su kalnu dovanų susirinko dar vestuvių išvakarėse. Naktį, kaip ir dera prieš vestuves, jiedu praleido atskirai. Ryte jaunikis su pabroliais kažkodėl

GA L K A DA NOR S. . .

vėlavo. Skaistė sunerimo. O paskui suskambo telefonas. Ir nie ko nebeliko – nei meilės, nei vilties. Valentas žuvo geležinkelio pervažoje jų vestuvių rytą. Išė jo neperspėjęs, palikęs tik vienatvę ir skausmą. Skaistė gedėjo penkerius ilgus metus, tarsi tikėdamasi stebuklo, kad vieną dieną jis sugrįš. Negalėjo atsisveikinti, neįstengė paleisti. Ta čiau šiandien ji tai padarys – prisiekė sau. Paleis Valentą am žiams ir daugiau nebeverks. Dar ilgai sėdėjo, žvelgdama kažkur priešais save. Tada nu simovė nuo piršto sužadėtuvių žiedą ir sušnabždėjo: – Atleisk man, kad paleidžiu... Užsidengusi veidą rankomis sukūkčiojo iš pat širdies gel mių. Bet staiga atsitiesė, ryžtingai vienu gurkšniu ištuštino espreso puodelį, sugrūdo žiedą į pyragėlį ir, metusi ant stalo dvidešimtinę, pakilo nuo stalo. Lyg išprotėjusi stvėrė nuo vą šio paltuką ir kone bėgte pasileido link durų, pakeliui bandy dama apsirengti. Atbula ranka niekaip nerado rankovės, o per ašaras nematė kelio. Staiga už kažko užkliuvo ir vos neišsitiesė visu ūgiu ant grindų. Laimė, ją sulaikė tvirtos vyriškos rankos.

Žilvinas Žilvinas ne iškart pastebėjo į kavinę įėjusią dailią šviesiaplau kę. Pajuto tik šalto oro dvelksmą pro atvertas lauko duris. Padavėjai atnešus kavos ir penkiasdešimt gramų „Hennessy“, jis naršė telefone stebėdamas, kas vyksta sušiktame pasaulyje.

Tyla Au d roj e

Šviesiaplaukė stoviniavo laukdama padavėjos. Siauri pe tukai, liaunas liemuo, gražios kojos, smulki nosytė, vešlūs plaukai, kuriuos norėtųsi paliesti. Vyras visada lieka vyru, nesvarbu, kad luošas. Žilvinas gėrėjosi ir stebėjosi. Nejaugi ji viena? Kur tau tokia bus viena, tuoj ateis koks chachalis. Tokios vienos nebūna. Mergina išsirinko stalelį prie lango. Deja, ji apsiriko – ten Žilvinas sėdėjo vakar ir žinojo, kaip nemaloniai nuo lango traukia šaltis. Šiandien jis pasirinko vietą arčiau kavinės vi durio. Ramentą paguldė ant grindų – vietos nedaug, bet gal niekas neužklius praeidamas pro šalį. Pamatęs, kad padavėja atnešė šviesiaplaukei pyragaitį ir kavos, Žilvinas susidomėjo dar labiau. Angliavandenių bom ba. Arba ji nesaugo figūros, arba priklauso kitam sluoksniui, nes jo aplinkos moterys maitinasi tik salotomis. Turbūt taip ir bus – kukliai apsirengusi. Na, bet tai visai nesvarbu. Kurgi tas jos vaikinas? Dama laukia, o jis vėluoja. Švancas, ne kitaip. Keista, kad ta mergina žiūri į savo pyragaitį kaip į aštun tą pasaulio stebuklą. Vis dėlto gal ir ji minta salotomis, o šiandien jai kokia nors šventė? Žilvinas nusijuokė mintyse iš savo spėlionių. Pagaliau šviesiaplaukė atsignybo kąsnelį, įsidėjo į burną ir užsimerkė. Ne, ji ne vaidino, o iš tiesų mėgavosi tuo kąsniu, net nenurijo, laikė burnoje. Paskui apsilaižė rausvas lūpas. Velnias, kaip tai seksualu! Žilvino draugužis sukirbo kelnė se. Tik kodėl ji kartkartėmis užverčia galvą? Aišku, nėra kuo

GA L K A DA NOR S. . .

skųstis, nes tuomet jo akims atsiveria ilgas baltas kaklas. Jei tik galėtų, nusėtų jį bučiniais... Velnias, kas per mintys? Jis sunkiai atsiduso ir gurkštelėjo aitraus gėrimo. Šviesiaplaukė vėl atsignybo pyragėlio, ir vėl viskas kar tojosi. Tik šį kartą ji atrodė prislėgta. Matyt, sąžinė graužia, kad leido sau suvalgyti pyragėlį. Ech, tos moterys... Bet ne. Ji žiūri kažkur į tolį ir graudžiai šypsosi kažkam, ką mato tik ji viena. Kam? Velnias žino, neatspėsi. Ech, kad taip kuri nors šypsotųsi galvodama apie jį... Jei būtų galima atsukti laiką, galbūt jis nebepadarytų tos pačios klaidos. Juk buvo tiek dūsautojų, būtų galėjęs rinktis bet kurią, bet ne – pa sirinko pačią kiečiausią kalę. Kvailys. Susiviliojo gražiomis akimis, pilnomis krūtimis ir ilgomis kojomis. Deja, komp lekte buvo ir medinė širdis. Nuvijęs juodas mintis šalin Žilvinas vėl nukreipė žvilgsnį į šviesiaplaukę. Kažkas negerai. Jos veide skausmas. Matyt, tas šūdžius nebeateis. „Jei tu manęs lauktum, būtinai atei čiau. Maitinčiau tave iš rankų tuo pyragėliu mažyčiais kąs neliais. Stebėčiau tavo besišypsančias lūpas, o tu šypsotumeis tik man. Nutraukčiau tą juostą tau nuo galvos ir mėgau čiausi tavo plaukais, o paskui suėmęs už smakro prisitrauk čiau ir pabučiuočiau, o paskui... – Žilvino mintys skriejo žaibu. – Sustok, kvaily, kam tu toks reikalingas?! Tu niekas, nepamiršk. Tu luošas. Ne, tu ne luošas – yra kitas sušiktas žodis. Tu neįgalus. Jei tik būtų galima įrodyti, koks esu įga lus, kaip sugeba patenkinti moterį... Dieve, kodėl viskas taip neteisinga?“

Tyla Au d roj e

Tuo metu prie lango sėdinti šviesiaplaukė garsiai sukūkčio jo, veidu įsikniaubdama į rankas. Staiga pašoko, kažką įmurk dė į pyragėlį, stvėrė paltą ir strimgalviais metėsi link durų, bandydama įkišti ranką į palto rankovę, bet nepataikydama. Kas jai darosi? Gal tas pats, ką buvo išgyvenęs ir Žilvinas? Tai būsena, kai viskas žlunga ir atrodo, kad miršti. Visu kūnu pajuto jos skausmą. Jei dabar niekas jos nesulaikys, tai vienas Dievas težino, ką gali sau pasidaryti. Žilvinas pajuto stiprų norą, kad ji atsidurtų jo rankose. Gal jam pavyktų atitolinti tragediją? Kaip tik tuomet šviesiaplaukės koja užkliuvo už jo ramento.

VIENIŠŲ ŠIRDŽIŲ ILONA MADELAINE DĖLIONĖ

ASTA JOLANTA MIŠKINYTĖ

VIENIŠŲ ŠIRDŽIŲ DĖLIONĖ

ASTA JOLANTA MIŠKINYTĖ

Novelė

Vilnius, 2023

Šios Kalėdos bus kitokios

Lilė Kai Leta pasiūlė šią idėją, pagalvojau, kad juokauja. Kūčių vakarienė ir Kalėdos su dviem atsitiktinai sutiktais senais pažįstamais – nieko kvailiau negali būti. Kalėdos – šeimos šventė, visada važiuodavau pas tėvus. Tiesa, porą kartų buvo me pas Vilmanto tėvus tais laikais, kai dar gyvenome kartu. Tiksliau, kai buvau persikrausčiusi pas vienintelį ir nepakar tojamą, svaigdama iš laimės, susipainiojusi meilės voratink lyje, nuoširdžiai tikėdama, kad vieną gražią dieną sulauksiu sužadėtuvių žiedo ir magiško pasiūlymo, todėl jo šeimą jau buvau ėmusi laikyti sava. Et, kokia klaida buvo tikėtis ir ti kėti. Jam toks gyvenimas teikė saugumo jausmą ir, be jokios abejonės, buvo ganėtinai patogus, nes miela (tikiuosi, bent taip mane galėtų apibūdinti tas šunsnukis) mergina, kuri visada šalia, pasiruošusi apkabinti arba leistis apkabinama, nelygu kokia nuotaika, patogi kaip naminės šlepetės, kurias

As t a Jola n t a M i š k i nytė

visada randi prie durų vos įžengęs. Vis dar pykstu ant savęs dėl tokio aklo pasitikėjimo ir naivumo. Kiek laiko sugaišta. Nors gal taip turėjo būti, juk kiekvienas išmokstame savo pamokas ir negali pykti, nes toks gyvenimas. Esu be galo dėkinga Letai, kad leido apsistoti pas save, iš pradžių lai kinai, kol atsigausiu, bet laikinumas trunka jau antrus me tus ir, atrodo, dar ilgai nesibaigs, jei nepasirodys joks vyras meilės kupinu žvilgsniu ir žiedu su deimantais (mažiausiai trimis nedideliais arba vienu, bet įspūdingu) kišenėje, skir tu tai vienintelei, tai yra man. Tas vyras turėtų norėti visas likusias saulėtas ir lietingas dienas praleisti su manimi. Au ginti vaikus (būtina sąlyga, nes noriu mažiausiai trijų ir dar esu pasiruošusi suspėti, nes man tik dvidešimt septyneri, o dabar vaikų susilaukia ir keturiasdešimtmetės), vedžioti šunį (šuns dar neturiu, bet būtinai įsigysiu, pageidautina, korgį. Nesu Anglijos karalienė, bet jie tokie mieli! Jei tik turėčiau nuosavą būstą, kad ir patį mažiausią, jame karaliautų bent jau du ištikimi, be proto draugiški ir mieli tinginukai kor giukai). Jis guostų sunkiomis akimirkomis. Turiu neprilygs tamą talentą patekti į keistas situacijas, bet tai juk savotiškai žavinga, ar ne? Bet kuris vyras galės šalia manęs jaustis ypač sėkmingas, kas visada malonu, net jei ir nėra tiesa. Susirask nevykėlę draugę – ir suvoksi, kad tau nežmoniškai sekasi. Nebandėte? Aš irgi ne, nes didesnės nevykėlės nei aš nerasite penkiasdešimties kilometrų spinduliu. Bet grįžkim prie Letos kalėdinės idėjos. Vieną vakarą spa lio pradžioje Leta nei iš šio, nei iš to prasitarė:

V IE N IŠŲ ŠIR DŽ IŲ DĖ LION Ė

– Šios Kalėdos turi būti kitokios. Užkniso tos šeimos šventės, suvažiuoja visi su savo vaikais, šunimis. Ir tas neby lus giminių klausimas: kada, kada... Gerai dar, kad garsiai neištaria. – Kam neištaria, o kai ko ir tiesiai šviesiai klausia: tai kada Vilmantas atvažiuos, galgi susitaikėt? – piktai palin gavau galvą, nes nemalonu prisiminti Vilmantą ir jį dievi nusius namiškius. Tobulas būsimas žentas! Tik nė vienam neparūpo paklausti, o kaip šalia jo jaučiuosi aš. Beje, kar tais atrodo, kad niekada jiems nebuvau svarbi, tik atlikau dukters, dukterėčios ir kitus vaidmenis, kurie reikalavo tam tikro įvaizdžio ar gyvenimo plano, jei tik kas ne taip, tavęs stengiasi nepastebėti, tarsi būtum nematoma. – Matai, namiškiams atrodė, kad jis tau tinka, jei jau at važiavote kartu švęsti Kalėdų, antraip atvyktum viena, – lyg išgirdusi mano mintis ištarė susimąsčiusi Leta. Visada patai ko į dešimtuką. Kaip jai tai pavyksta? – Sutinku, tebūnie šios Kalėdos kitokios... Bet ar tai reiš kia, kad dviese žiūrėsime televizorių ir šveisime burokėlių mišrainę su silke iš prekybos centro? – Na ką tu, – nusijuokė Leta. – Iš proto išsikraustei? Taip galime kas vakarą sėdėti! Ne, ne, tu paruoši tikrą šventišką stalą ir... – Leta nutilo. – Ką ir? – neiškenčiau (tikrai nesu kantri), o atspėti, ką Leta sumanė, neturiu jokių galimybių, nes jos kūrybinis mąstymas yra kažkur toliau mano suvokimo ribų.

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR