Issuu

Medicinos gydytojas

jeremy geffen

Iš anglų kalbos vertė virginija šileikienė, andrius rondomanskis

Pratarmė

rieš šešerius metus pasirodė pirmasis knygos „Kelionė per vėžį“ leidimas. Šią knygą parašiau klausydamas širdies bal

so ir remdamasis savo, vakarietišką išsilavinimą turinčio onko logo, patirtimi, taip pat žiniomis, kurias turėjau sukaupęs apie Rytų filosofiją, mediciną, pagalbinius ir alternatyviuosius gy dymo metodus. Svarbiausias mano tikslas buvo padėti sergan

tiesiems vėžiu ir lydėti juos kiekviename žingsnyje jų kelionėje ieškant paguodos, vilties ir galimybės pasveikti. Taip pat sten giausi pasiūlyti veiksmingą ir vilties suteikiantį gijimo modelį, kuris integruotai ir profesionaliai apimtų visus keliaujančiojo per vėžį poreikius, be to, norėjau pademonstruoti, kaip toks modelis gali veikti šiuolaikinės medicinos ir dabartinio gyveni mo kontekste. Nors didžiosios tiesos apie gerovę ir sveikatą yra amžinos, nepakitusios, pastaraisiais metais atsirado naujų pažangių tech nologijų ir medicinos mokslo srities atradimų, kurie nulėmė,

Jeremy geffen

kad šiandien gydome vėžį ir kitas sunkias ligas, ko negalėjome įsivaizduoti dar prieš dešimtmetį. Kai pasirodė pirmasis knygos „Kelionės per vėžį“ leidimas, tam tikrų gydymo metodų dar ne buvo, o kai kurie buvo tik pradėti kurti. Tačiau nepaisydami visų šių mokslo pasiekimų, milijonai žmonių ieško holistinės medici nos ir gydymo būdų, kurie patenkintų jų asmeninius poreikius. Ypač to reikia žmonėms, sergantiems vėžiu. Kai manęs paprašė pakoreguoti „Kelionės per vėžį“ leidimą, turėjau visa tai galvoje ir žinojau, kad pakeitimai yra būtini. Taip atsirado šis naujasis papildytas knygos leidimas. Vienaip ar kitaip, vėžys paveikia kiekvieną iš mūsų. Sergančia jam šia liga – tai gyvenimą pakeičianti patirtis. Iššūkis paciento ir jo šeimos narių protui, širdžiai ir dvasiai yra toks pat didelis – jei ne didesnis, – kaip ir kūnui. Pacientams, jų šeimų nariams, artimiesiems ir sveikatos specialistams labai reikia žinių, kurios padėtų sergančiajam pasirinkti geriausią iš daugybės tradicinės ir netradicinės medicinos gydymo būdų. Beje, jie nuolat keičiasi ir dažnai prieštarauja vienas kitam. Negana to, susirgęs žmogus yra priverstas priimti tokius sprendimus tuo metu, kai jį ištinka „di džiausia gyvenimo krizė“, kaip daugelis pasakytų. Tenka rinktis gydymo metodą ir kartu ieškoti būdų, kaip įveikti emocinę krizę. Šis procesas dar niekada nebuvo toks sudėtingas. Turint visa tai galvoje, iškyla labai svarbių klausimų: koks būtų racionaliausias, išmintingiausias ir veiksmingiausias atsakas sužinojus apie vėžio diagnozę? Kaip gydyti žmogų, o ne vien jo

kelionė per vėžį

kūną? Koks turėtų būti integracinis, visa apimantis gydymo ir gijimo procesas? Kokie svarbiausi visapusio gydymo programos elementai? Kaip tokį gydymo principą galima būtų įtraukti į šiuolaikinę mediciną ir dabartinį gyvenimą? „Kelionės per vėžį“ tikslas yra atsakyti į šiuos ir daugelį kitų klausimų. Ši knyga – tai praktinis vadovas, suskirstytas į septynias pagrindines sritis, būtinas visapusiškam žmogaus sveikimui, – septynias gijimo pakopas. Knygoje aptariami geriausi tradicinės, pagalbinės ir alternatyviosios medicinos gydymo metodai. Taip pat kalbama apie visus žmonių – ne vien pacientų, bet ir gydyto jų, slaugytojų – poreikius. Kai rašiau pirmąją „Kelionės per vėžį“ knygą, vadovavau Ge feno vėžio centrui ir institutui (Viro Bičas, Floridoje). Šį centrą įkūriau turėdamas aiškų tikslą – atsakyti į sergančiųjų vėžiu ir jų artimųjų klausimus, nes šie žmonės, be moksliškai pagrįstos tradicinės medicinos pagalbos, ieško ir holistinio gydymo būdo, kuris rūpintųsi ne vien kūnu, bet ir jų dvasiniais poreikiais. Kny goje rašoma apie naują, vilties suteikiantį požiūrį į mediciną, ku ris formuojasi gyvenime, medicinos įstaigose, ir apie mediciną, kuri išmintingai gydo žmogų – jo kūną, protą, širdį ir dvasią. Daugiau nei dešimtmetį turėjau garbės būti tūkstančių pa cientų ir jų šeimų narių gydytoju, mokytoju ir vedliu kelionėje per vėžį. Būtent tada mano galvoje susiformavo septynių pako pų programos principai, taip pat įsitikinau, kad jie veiksmingi kiekvienam dalyviui. Šio nepaprastai įdomaus proceso metu, kai

Jeremy geffen

dirbau su įvairiausiais žmonėmis, sergančiais skirtingomis onko loginėmis ligomis, mano įsitikinimas, kad septynių pakopų pro grama yra visuotinė ir veiksminga, vis labiau stiprėjo. 2003 metais uždariau centrą, kad galėčiau septynių pakopų programos idėjas ir principus paskleisti kur kas platesnei audi torijai – rašyti, kalbėti ir dirbti su žmonėmis ar organizacijomis. Patirtis, įgyta per tuos tyrinėjimo ir klinikinio darbo metus, įgy vendinant septynių pakopų programą, taip pat suvokimas, kad vėžys – tai kelionė, sustiprino mano tikėjimą, kad reikia gydyti žmogų kaip visumą. Nuo to laiko, kai pasirodė pirmoji knyga „Kelionė per vėžį“, vėžys tebėra daugiausia rūpesčių kelianti sveikatos problema mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Tiesą sakant, nepaisant neįtikė tinų mokslo pasiekimų diagnozuojant ir gydant ligą, šalies išlai dos jai įveikti nuolat didėja. Negana to, milijonai žmonių Jungti nėse Valstijose vis labiau domisi alternatyviaisiais ir pagalbiniais gydymo metodais (CAM), kuriems išleidžia milijardus dolerių. Daugelis ligoninių ir klinikų pradeda tyrinėti, kaip šiuos gydy mo metodus būtų galima įtraukti į tradicinį gydymą. Daugiau nei 60 procentų JAV medicinos mokymo institucijų alternaty viosios ir pagalbinės medicinos gydymo metodus įtraukė į savo mokymo programas. Naujoje papildytoje „Kelionės per vėžį“ knygoje aptariama ši tendencija ir suteikiama informacija apie svarbius mokslinius at radimus, kurie padeda geriau suprasti, diagnozuoti ir gydyti vėžį.

kelionė per vėžį

Taip pat pateikiama daugiau informacijos apie pagalbos priemo nes. Esminiai septynių pakopų programos principai nepasikeitė, išliko ir tikros, vilties suteikiančios pacientų, įveikusių šias pako pas, istorijos, kurios, tiesą sakant, šiandien tapo dar aktualesnės. Vienam iš trijų žmonių gali būti diagnozuotas vėžys. Akivaiz du, kad labai aktualu turėti veiksmingą holistinę priemonę, kuri padėtų įveikti vėžį. Septynių pakopų programa, aprašoma šioje knygoje, yra efektyvus, patikrintas visapusiško žmogaus gydymo ir permainos modelis, kurį gali naudoti ligoninės, klinikos, įvai rios institucijos, vėžio gydymo centrai, medicinos mokymo įstai gos Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje. Taip pat programa gali padėti daugeliui pacientų ir jų artimiesiems rasti dvasios ra mybę ir paguodą kelionėje per vėžį. Norėčiau, kad „Kelionė per vėžį“ prisidėtų prie šios vizijos įgyvendinimo, būtų tarsi švyturys tiems, kurių gyvenimą sukrėtė liga.

Įžanga

Kai nebebus pranašystės, tauta bus sunaikinta. Patarlių knyga 29, 18

rasidėjus mokslo metams Medicinos mokykloje, kur buvau vieno iš paskutiniųjų kursų studentas, mano tėvas susirgo skrandžio vėžiu. Buvo šaltas ir lietingas 1985-ųjų rugsėjo 18 die nos vakaras. Aš ką tik buvau grįžęs namo po sunkios dienos. Su smukau kėdėn patogiai atsipūsti ir nerūpestingai spustelėjau te lefono atsakiklio mygtuką. Nustebau išgirdęs tėvo balsą. Jis retai skambindavo. „Žinai, Džeremi, – jo balsas buvo neryžtingas, – man rodos, turiu mažytę bėdą. Šiandien mane tyrė endoskopu ir gydytojas pasakė, kad skrandyje rado auglį. Nelaimei, jis piktybi nis. Gal galėtum man paskambinti?“ Kai pakėlęs telefono ragelį rinkau tėvo numerį, širdis smar kiai daužėsi. Supratau – tai ne šiaip bėda. Ir tikriausiai visai ne „mažytė“.

Jeremy geffen

Tėvas susirgo kaip tik tada, kai po daugelio metų šaltų, sudė tingų santykių mes galiausiai vėl suradome ir pamilome vienas kitą. Kai man suėjo dvylika, jis paliko šeimą, ieškodamas savo gyvenimo kelio bei svajonių išsipildymo. Galiausiai jis padarė karjerą Niujorke, ten įsigijo du respektabilius ir populiarius kino teatrus bei vedė kino režisierę prancūzę. Jie gyveno nuostabų bo hemišką gyvenimą, buvo gerai žinomi kino menininkų sluoks niuose Niujorke bei Europoje. Nors dabar galiu pateisinti daugelį tėvo poelgių, tada jo išvy kimas man buvo nepaprastai skausmingas. Tačiau kad ir kokie skaudūs buvo daug metų trukę konfliktai, visai neseniai įvyko stebuklas – mes vėl pamilome vienas kitą. Tai nuostabus jaus mas. Po tiek metų susigrąžinau tėvą. Mano sena, gili ir skausmin ga žaizda ėmė gyti. Paaiškėjo, kad jam diagnozuotas vėžys yra itin piktybinis. Kai kitą savaitę pašalino dalį skrandžio, mes taip pat sužinojome, kad vėžys jau buvo išplitęs į kepenis ir limfmazgius. „Man labai gai la, – po operacijos pasakė chirurgas, – navikas smarkiai išplitęs, todėl negalėjau jo viso išnaikinti. Pašalinau, kiek buvo įmanoma. Daugiau nieko negalėjau padaryti.“ Taigi nuo pat pradžios viskas klostėsi nepalankiai. Mes, šeima ir giminaičiai, buvome priblokšti, sutrikę ir jautėmės kaip koš mariškame sapne. Negalėjau patikėti, kad tai tiesa. Paširdžiuose jutau baisią tuštumą ir šis pojūtis nesiliovė. Galiausiai visiškai suvokiau situacijos rimtumą ir net sunku apsakyti, kaip tėvo agonija persmelkė mano širdį ir dvasią. Po

kelionė per vėžį

tiek metų pagaliau suradome vienas kitą, o jis miršta. Pernelyg sunku buvo su tuo susitaikyti. Nuo tos akimirkos iki tėvo mirties praėjo trys su puse mėne sio, ir visą tą laiką mes buvome partneriai, ieškantys būdų padėti jam gyventi ir kovoti. Likimas iš manęs truputį pasijuokė, nes nuo pat savo medicinos studijų pradžios buvau nusprendęs tapti onkologu ir paaukoti gyvenimą sergantiems vėžiu ligoniams bei jų artimiesiems. Ir štai netikėtai bei labai skausmingai apie on kologiją ir vėžiu sergančių žmonių gyvenimą teko sužinoti tiek, kiek visai neseniai net negalėjau įsivaizduoti. Kadangi buvau bebaigiąs Niujorko universiteto Medicinos mokyklą, turėjau daug informacijos apie geriausias ligonines ir aukščiausios kvalifikacijos onkologus. Be to, mano tėvas buvo gan turtingas, todėl galėjo užsimokėti už pačias brangiausias medicinos paslaugas. Pradėjome lankytis garsiausiuose Niujorko onkologijos centruose pas geriausius specialistus, tačiau jų prog nozės mane vis labiau slėgė. Beveik visur tėvas buvo sutinkamas ne kaip žmogus, bet kaip ligos diagnozė (aukšto piktybiškumo laipsnio skrandžio adeno karcinoma) arba ligos stadija (ketvirtoji stadija su metastazėmis kepenyse ir limfmazgiuose). Gydytojams jis buvo nebe žmogus, o pacientas, sergantis vėžiu. Nuo pat tos akimirkos, kai jam buvo diagnozuota liga, jis ėmė transformuotis į ligonį, sergantų vėžiu. Nesuprantu, kaip per savo medicinos studijų metus aš nesuge bėjau įsisąmoninti, kad liga progresuoja labai greitai ir paliečia ne tik ligonį, bet ir visą jo šeimą. Mano tėvą dėl diagnozės ėmė

Jeremy geffen

laikyti praktiškai mirusiu. Kai onkologai prabildavo (beveik visi jie nutaisydavo vienodą susirūpinusią veido išraišką), jų žodžiai metastazavęs skrandžio vėžys, rodos, pakibdavo ore ir tvyrodavo lyg koks aitrus kvapas. Tėvui siūlydavo chemoterapiją, tačiau be ypatingo entuziazmo ir tiesiogiai, ir netiesiogiai leisdavo supras ti, kad vargu ar ji padės. O dažniausiai atsargiai užsimindavo, kad „atėjo metas susitvarkyti šio gyvenimo reikalus“. Tačiau niekada nė vienas gydytojas neužsiminė, kad mano tėvas pats turėtų pasirinkti, ką jam daryti. Taip pat niekas ne davė jokių patarimų, kaip jis turėtų elgtis, kad likusį gyvenimą, nesvarbu, koks trumpas jis būtų, pragyventų kuo geriau. O blo giausiai turbūt buvo tai, kad niekas jam nepatarė, kaip valdyti savo mintis ir jausmus, kaip nugalėti didžiulę baimę, kylančią silpstant kūnui, kaip įveikti siaubingą suvokimą, kad jis niekad nepasveiks, kaip susitaikyti su skrandžio netekimu, labai suma žėjusia galimybe valgyti, stiprybės ir energijos praradimu, paga liau – kaip pasitikti gyvenimo pabaigą. Sunku patikėti, tačiau visos šios problemos buvo paliktos spręsti jam vienam. Mes, visi jo šeimos nariai ir draugai, buvome kartu su juo. Tačiau ir mums teko įveikti savo pačių skausmą, liūdesį, pyktį ir nenorą susitaikyti su tikrove. Kad ir kaip stengėmės, negalėjome rasti dvasios stiprybės, reikalingos tokią sunkią akimirką. Vieną vėlyvą popietę po nepaprastai slogaus vizito pas onko logą mudu su tėvu Manhatano gatvėmis taksi grįžome namo. Tąkart sužinojome dar vienų tyrimų rezultatus, kurie mūsų ne nudžiugino. Nors onkologo ketinimai buvo geri (tikiu, kad jis ti

kelionė per vėžį

krai nelinkėjo nieko bloga), tačiau „klinikinis“ dalykiškas balsas, kuriuo jis pranešė šią siaubingą žinią, nuskambėjo tiesiog nežmo niškai. Jutau, kad gydytojas širdies gilumoje tikriausiai suvokia, kokį įspūdį jo žodžiai padarė mano tėvui. Tačiau jis, kaip ir visi kiti, nepasiūlė jokios prasmingos, racionalios pagalbos. Grįžtant namo tėvas buvo kaip niekad nekalbus ir užsisklendęs. Važiavo me tylėdami. Prisimenu, koks keistas, svetimas ir pilkas tada man atrodė miestas. Už lango dulksnojo, mano nerimo spaudžiamos širdies plakimą gožė ritmingi stiklo valytuvų garsai. Važiuojant Centriniu parku, kai kirtome Penktąją aveniu prie Septynias dešimt antrosios gatvės, tėvas netikėtai pažvelgė į mane ir tyliai tarė: – Džeremi, dabar supratau, kad gydytojai mane apleido, – jis akimirką patylėjo ir pašnibždomis tęsė: – Kaip aš galiu ko nors tikėtis, jeigu jie nebetiki? Tėvo akyse spindinti neviltis suspaudė man širdį. Kai pagaliau supratau tikrąją pasakytų žodžių prasmę, mane ėmė smaugti aša ros. Tą akimirką šviesa tėvo akyse užgeso. Prisimindamas šį epizodą suprantu, kad kaip tik tą akimirką tėvas pasidavė. Nors kurį laiką jis dar bandė kovoti įvairiais bū dais, puikiai žinau, kad tuo metu jis suprato, jog šią kovą pralai mėjo. „Kaip aš galiu ko nors tikėtis, jeigu mano gydytojai nebeti ki?“ Pokalbis su onkologu mano galvoje aidėjo nepaprastai garsiai ir aiškiai. Aš skausmingai mokiausi suprasti, kokią didžiulę jėgą

Jeremy geffen

turi gydytojo pasakyti žodžiai ir kaip jie gali paveikti ligonį, ypač sergantį vėžiu. Dabar aš mokausi iš savo asmeninės patirties, kaip smarkiai gydančiojo žmogaus mintys, jausmai ir dvasia gali pakeisti paci ento ligos eigą, gyvenimo kelią, labai dažnai nulemti, kokia bus jo ar jos mirtis. Po šio vizito mes puolėme ieškoti alternatyviosios medicinos pagalbos, aklai tikėdamiesi rasti bet ką, kas padėtų išsaugoti tėvo gyvybę. Dar prieš pradėdamas studijas Medicinos mokykloje, šešerius metus tyrinėjau Rytų religijas bei filosofiją, ketverius metus gyvenau ašrame, arba dvasinėje bendruomenėje, kur stu dijavau jogą, meditaciją bei vegetarizmą ir daug sužinojau apie įvairius holistinio gydymo metodus. Be to, po antrųjų medicinos studijų metų aplankiau Nepalą ir Indiją. Šios kelionės, kuri buvo pirmoji iš mano daugelio kelionių į Rytus, metu ėmiau studijuoti senąją Indijos medicinos sistemą Ajurvedą bei Tibeto mediciną. Įsitikinau, kad šie metodai veiksmingai saugo nuo daugelio ligų, gydo bei palengvina ligonio kančias. Todėl kitas mano žingsnis, atrodo, buvo visiškai suprantamas. Jei tradicinė medicina niekuo negali padėti tėvui, galbūt padės Ajurveda? O gal žolelės iš Ti beto ar Kinijos? Gal akupunktūra ar homeopatija? Arba kokia ypatinga dieta? Turėjo būti kažkas, kas galėtų padėti. O jeigu ti krai egzistavo kažkas, aš buvau pasiryžęs tai surasti. Juk norėjau išsaugoti savo tėvą, kurio taip ilgėjausi visus tuos metus. Negalė jau sėdėti sudėjęs rankų ir laukti jo mirties.

kelionė per vėžį

Tačiau aplankęs daug įvairių alternatyviosios medicinos ži novų supratau, jog nors jų norai labai geri, žinios apie vėžį ne paprastai menkos. Visi jie labai kritiškai vertino tradicinę me diciną, buvo įsitikinę savo teisumu ir niekino mediko profesiją. Mano tėvo aplankyti žolininkai, natūropatai bei įvairūs žiniuo niai azijiečiai sutartinai tvirtino, kad chemoterapija „nuodija bei naikina imuninę organizmo sistemą“. Daugelis jų net nesutiko gydyti tėvo tol, kol jis vartos kitus vaistus. Liūdna, tačiau supra tau, kad šiuo atžvilgiu jie iš esmės niekuo nesiskiria nuo profe sionalių onkologų, reikalaujančių, kad mano tėvas liautųsi var tojęs „niekam tikusias žoleles“, kurios, pasak jų, gali „susilpninti chemoterapijos poveikį“, nors patys prisipažino, kad vargu ar jų siūlomas gydymas padės. Situacija atrodė visiškai beviltiška. Jaučiausi tarsi įkalintas Babelio bokšte ir apsuptas gydytojų bei žiniuonių, kurie kal bėjo visiškai skirtingomis kalbomis ir nenorėjo vienas kito nei suprasti, nei išgirsti. Nepaisydami mūsų maldavimų, jie negalėjo ir nenorėjo praplėsti savo požiūrio, paieškoti kitų galimybių, ku rios galėtų padėti ligoniui. Rodėsi, kad nėra nė vieno žmogaus, sugebančio racionaliai patarti, kur eiti, ką daryti arba kaip su sigaudyti toje prieštaringos ir iš skirtingų šaltinių plaukiančios informacijos gausybėje. Niekas negalėjo mums padėti šiomis su dėtingomis ir skausmingomis dienomis. Mano tėvas vis silpo. Jis beveik nieko nevalgė, kasdien praras davo svorio, labai greitai pavargdavo, o netrukus vos beįstengė

Jeremy geffen

atsikelti iš lovos. Nors jis gaudavo skausmą malšinančių vaistų, įvairiausių žolelių antpilų, jam buvo atliekamos akupunktūros procedūros, pilvo skausmai vis intensyvėjo. Vos įsidėjęs ką nors į burną jis imdavo vemti. Nepadėjo joks gydymas. Galimybės seko, o laiko vis mažėjo. Sunkiausia buvo matyti, kaip dar visai nese niai žvalus, ryžtingas ir energingas vyras tiesiog nyksta akyse. Kaip tik tada pradėjau suvokti, kas iš tiesų vyksta. Pamažu, nors ir nenoriai, ėmiau įsitikinti tuo, ką visu savo protu, širdimi ir siela pripažinti vengiau: jis tikrai mirs, teisingiau pasakius, jis jau miršta. Mano mylimas tėvas miršta, o aš nieko negaliu pa keisti! Šis suvokimas tapo mūsų naujos, bendros gyvenimo kelionės pradžia. O jei kalbėsime apie tėvą, jis buvo kur kas labiau pasi rengęs pripažinti, kad jo mirtis yra neišvengiama. Susitaikymas su šia mintimi jam suteikė palengvėjimą, nes nebereikėjo kovoti. Tačiau man tai padaryti buvo be galo sunku, nes nenorėjau jo prarasti. Visa savo esybe priešinausi: „Ne! Ne dabar! Ne dabar, kai po tiek metų mudu suradome vienas kitą!“ Vis dėlto tai buvo neišvengiama. Turėjau pripažinti, kad bet kokios tolesnės mano pastangos padėti jam gali sumažinti tik mano skausmą, tačiau ne jo. Tiesą pasakius, ragindamas nepasi duoti, būčiau užkrovęs jam dar didesnę naštą, o ne palengvinęs ją. Jis tikrai nebenorėjo daugiau kovoti. Buvo nepaprastai išsekęs, jo nusilpęs kūnas tapo nepakeliama dvasine ir fizine našta. Netgi atlikti pačius paprasčiausius veiksmus jam pasidarė per sunku, todėl galiausiai jis pasidavė. Tačiau aš jaučiausi sutrikęs, netgi

kelionė per vėžį

pykau. „Kodėl negali pakovoti dėl savo gyvenimo?“ – mano šir dis reikalavo atsakymo. Kartais prireikdavo daug pastangų, kad susitvardyčiau ir neišrėkčiau šių žodžių garsiai. Bet sulaikyti tėvą šiame gyvenime būtų buvę tas pat, kas sustabdyti pro pirštus te kantį vandenį. Mane apėmė tikra agonija. Protu suvokiau, kad negaliu jo ilgiau sulaikyti, tačiau emociškai išėjimui buvau nepa sirengęs. Dar ne tuomet. Vieną dieną, ypatingą likimo dovanotą akimirką, aš suvokiau ir pripažinau, kad galiu padaryti tik vieną dalyką: privalau visiš kai susitaikyti su tuo, kas vyksta. Nesvarbu, kaip norėčiau ir kaip stengčiausi, aš negaliu pakeisti to, kas buvo neišvengiama. Suvo kiau, kad svarbiausia, ką tada privalau daryti, tai mylėti savo tėvą kaip niekad karštai ir ištikimai, tačiau vis tiek jį paleisti. Būti su juo visą laiką, tačiau nevarginti jo ir paskutiniąsias dienas ar sa vaites leisti daryti tai, ko jis labiausiai nori. Tai, kas vyko per tas savaites, buvo tiesiog neįtikima. Aš vi siškai pasikeičiau ir kaip žmogus, ir kaip gydytojas. Mačiau, kad mano tėvas vis labiau taikosi su savo padėtimi, ir buvau jo nepaprastos transformacijos liudininkas. Aš regėjau jo dvasinį prabudimą, kurį ir vadinu tikrąja dvasios kelione. Nors tėvas mirė netrukus, mirtį jis sutiko ramia dvasia, nežinomybę priėmė drąsiai, maloningai ir su meile. O svarbiausia, kartu praleistos paskutinės savaitės ir dienos – ypač vienas ypatingas mūsų pokal bis – įtikino mane, kad gyvenimo pabaigą šioje žemėje jis sutiko puikiai suvokdamas save, savo gyvenimą, mirtį ir pačią tikrovės prigimtį.

Jeremy geffen

Į kelionę per vėžį mane pastūmėjo jausmai, sieję su tėvu. No rėjau geriau suprasti tai, kas įvyko. Man nedavė ramybės daugybė klausimų ir žinojau, kad turiu rasti į juos atsakymus – dėl savęs, taip pat dėl daugelio kitų ligonių bei jų artimųjų, kad tapęs gy dytoju galėčiau jiems padėti. Tėvo liga man sukėlė daug skausmo ir aš puikiai žinojau, kad kiti žmonės kenčia panašias, gal net di desnes kančias. Nedaug vėžiu sergančių žmonių gali gauti tokį gydymą, koks teko mano tėvui. Artėjo mano medicinos studi jų Niujorke pabaiga, todėl jau buvau neblogai susipažinęs ir su onkologija, ir su bendrąja medicina. Taip pat daug žinojau apie alternatyviuosius gydymo metodus ir galėjau parūpinti patį ge riausią iš jų. Negana to, mano tėvas noriai sutiko išbandyti bet kokius galimus gydymo būdus, kurie galėtų jam padėti. Tačiau nepaisant visų šių palankių aplinkybių, mūsų padėtis buvo ne paprastai sudėtinga. Todėl galėjau įsivaizduoti, ką turėtų kęsti kiti žmonės, neturintys panašių galimybių. Kaskart, kai pagalvo davau apie tai, mane nukrėsdavo šiurpas, todėl tvirtai pasiryžau skirti savo gyvenimą sergantiesiems vėžiu. Tėvo tragedija padėjo man suprasti, kokius neįsivaizduoja mus sunkumus tenka patirti žmonėms, sergantiems vėžiu ar ko kia kita nepagydoma liga. Dabar apie tai man nuolatos pasakoja daugybė ligonių bei jų artimųjų. Gydydami mano tėvą gydytojai nepasirūpino daugeliu labai svarbių dalykų. Pavyzdžiui, tėvas negavo jokių patarimų, kokios dietos turėtų laikytis, niekas jam nepasakė, kaip įveikti fizinio diskomforto problemas. Ir beveik niekas nekalbėjo apie tai, kaip nugalėti didžiulius emocinius bei

kelionė per vėžį

dvasinius išgyvenimus, kuriuos paprastai patiria sergantieji šia liga. Apie visas šias vėžio keliamas problemas medicina prabilo tik dabar. Buvau liudininkas, kaip dvi gydymo sistemos – tradicinė me dicina ir alternatyvioji – nesėkmingai sprendžia mano tėvo pro blemas. Buvo nepaprastai sunku rasti patikimą bei veiksmingą gydymą, kuris pripažintų ir kitus gydymo metodus. Tačiau dar sunkiau buvo rasti pačią moderniausią medicininę priežiūrą, kuri gydytų ne tik kūną, bet prasmingai, atsakingai pasirūpintų ligonio ir jo šeimos narių emocine bei dvasine būsena. Kadangi žinojau, ką reiškia sirgti vėžiu, vis tvirčiau tikėjau, kad vieną dieną tapsiu tokiu onkologu, kokio tada linkėjau savo tėvui. Mano supratimu, tai turėtų būti gydytojas, gerai išstudi javęs vakarietiškąją mediciną, tačiau drauge suprantantis rytie tiškosios medicinos dvasingumą bei pripažįstantis kitus gydymo ir mąstymo modelius; gydytojas, kuris galėtų skaityti žmogaus mintis, jausmus bei dvasinę būseną taip gerai, lyg jis žiūrėtų į ma gnetinio rezonanso tyrimų duomenis arba skaitytų patologinės analizės išvadas; gydytojas, kuris mylėtų žmones ir suteiktų jiems viltį; gydytojas, kuris nuoširdžiai laikytųsi tokios filosofijos, o pats būtų linksmas, išmintingas, dvasingas ir mylintis žmogus. Kad tai įgyvendinčiau, turėjau tapti ne tik diplomuotu bei pri tyrusiu onkologu, bet ir tikru netradiciniu gydytoju, žmogumi, pasiryžusiu aukoti gyvenimą tam, kad padėtų kitiems atsibusti ir suvokti savo tikrąją neišmatuojamą bei laiku neribojamą prigim tį, kurios negali paliesti jokios ligos ar kitos nelaimės.

įsigykite

knygą dabar