KELIAS, ATRAKINANTIS JAUSMUS

Kiekvieno kelyje kyla ir leidžiasi saulė. Lyja lietus ir skraido bitės. Kiekvieno kelyje yra kraštelis dangaus ir grumstas žemės, bet – būkim atviri – pasitaiko ir vištašūdžių. Debesys, atrodo, nusilenkę ar meldžiasi pačiam gyvenimui. Horizontalės ir vertikalės kartais susikeičia vietomis.

Kelyje, kaip ir gyvenime, nutinka visko. Dažnai jis suveda, o kai kada – išskiria žmones. Juk todėl ir kelias.

Nesu tikra, ar žodžio „kelias“ nereikėtų rašyti didžiąja raide. Tai ne šiaip žodis. Nėra kito tokio, reiškiančio viską arba nieko, malonumą ir skausmą, kryptį ir tikslą, triukšmą ir tylą, pradžią ir pabaigą.

Kelias yra mano dangus. Mano rapsų laukai, čežantys pakelės grikiai, kaimo šunys, išsiklaipiusios pašto dėžutės, neparašyti, bet perskaityti laiškai. Taip nebūna? Tačiau kelias ir yra apie tai, kaip nebūna.

Apsisprendžiau. Mano Kelias tebūna iš didžiosios.

Pirmą kartą į kelią, tada dar iš mažosios k, išėjau daugiau nei prieš dvidešimt metų. Per keturias dienas nupėdinau 120 kilometrų Jonavos apylinkėmis. Vėliau buvo pertrauka, o paskui ėjimas grįžo.

Tąsyk, pamenu, pasirinkau 37 kilometrus ir jų pirmam kartui man buvo tikrai per daug. Į namus krypavau lyg pingvinas, tuomet dar nežinodama, kad po kiek laiko ši pingvinystė mane pagaus ir supančios (žodis „pingvinai“ kaip piligrimų simbolis imtas vartoti Joniškio rajone, kai keliautojus taip pavadino vietos gyventojai). Kad ne tik pati tapsiu pingvinu, bet ir aplink mane krypuos tokie patys pingvinai. Kad mano aplinkoje pasikeis žmonės. Niekada nemačiau tikro pingvino, pagalvojau. Norėčiau pamatyti – kaip giminę.

Po 37 kilometrų skaudėjo viską – visų pirma skaudėjo griūvantį gyvenimą, o jau paskui – kojas. Nežinau, kuris skausmas buvo didesnis, o gal net ir nereikia lyginti. Pirmosios nuospaudos atrodė tokios negražios, o kojų nagai – taip, tarsi jais būčiau knisusi bulvių vagas ar savaitę laikiusi prispaustus akmenimis. Vėliau su tuo susigyvenau, ir jei kojos būdavo dailios, be jokių nuospaudų žymių, o visi nagai savo vietoje – rodėsi, kad jos ne mano. Maniškės kitokios.

Gerokai vėliau sužinojau, kad ėjimas hipnotizuoja. Būna, kad žmogus išeina į fizinį nuovargį iš vidinio skausmo. Ir labai dažnai, vidiniam skausmui nuslūgus, eina toliau. Tarsi buvimas Kelyje ir kūno nualinimas prevenciškai amortizuotų įvairius gyvenimo smūgius. Ėjimas yra kaip oro pagalvė, kuri lemiamu momentu išsiskleidžia ir apsaugo nuo sužeidimų. Šonkaulių lūžių ar dantų išmušimo.

Taip nutiko ir man. Ėjau toliau. Iš pradžių tik vasaromis, paskui visais metų laikais. Kelyje, dar irgi iš mažosios k, keitėsi žmonės. Kartais tarsi metų laikai, kartais – lėčiau. Nuo žmonių, būdavo, nukrenta lapai, juos apsninga, o pavasarį atrandi naujus, dar nematytus, medžius.

2020-aisiais susipažinau su vedančiu per Lietuvą piligriminiu „Camino Lituano“. Ispaniškai „Camino“ – kelias. Pradėjau eiti juo tada, kai pasaulio sienos dėl pandemijos užsidarė ir atostogų alternatyvų teko ieškoti Lietuvoje. Žingsnis po žingsnio ieškojau Lietuvos, o netrukus įsiliejau į šio kelio kūrėjų bendruomenę.

Dažnai kyla klausimas – kas yra piligrimas? Dauguma sakys, kad šis žodis siejasi su religija. Ir tai nebus melas. Tačiau man atrodo, kad piligrimystė nėra vien tikėjimo ar religijos dalis. Ilgą laiką šis žodis buvo nejaukus – nenorėjau būti vadinama piligrime. Bet vėliau žodis mane nugalėjo. Žodis apskritai yra stiprus. Piligrimystė man, o ir daugeliui kitų, einančių piligrimų keliu, visų pirma yra pažinimas. Piligrimystė yra ir kultūrinė ar istorinė. Ji – Kelyje sutinkamas atminimas.

Vieną dieną labai aiškiai supratau, ką eidama per Lietuvą atradau. Žmones. Jų istorijas, ne viena, man atrodo, būtų verta knygos. Žmones, nuogus savo tikrumu. Atradau draugus, nors sakoma, kad naujų draugų nebūna – tik pažįstami. Būna. Ir myli juos neką mažiau nei tuos, kurie tavo gyvenime yra jau kelias dešimtis metų. Metai – ne viskas, nes dar svarbu ir kilometrai. Nauja draugystė gali prasidėti ne anksčiau nei po šimto. Jei bent tiek nenuėjai, negali sakyti, kad pažįsti žmogų. Tau reikia suprasti, išgirsti, išgyventi jo skausmą ir džiaugsmą. Matyti, kaip jis miega. Stebėti, kaip adata bando prasidurti nuospaudas, nes tada mažiau skauda. Girdėti, kaip keikiasi, nes pavargo. Matyti, kaip nusilupa kojų nagai, tarsi nusinertų pavargusi oda. Kaip jis verkia – ne dėl išorinio, o dėl vidinio skausmo, užklupus prisiminimams. Ir kaip jam, nors pačiam skauda, rūpi, kad tau viskas būtų gerai.

Nesvarbu, ką gyvenime veiki, kas esi ir kiek turi pinigų. Gyveni erdviame name ar nuomojamame vieno kambario bute. Taisai automobilius ar esi mikrochirurgas. Programuoji ar kerpi plaukus. Gesini gaisrus ar priimi įstatymus. Visa tai – visiškai nesvarbu, nes Kelias visiems lygus vienodai. Kelias atrakina jausmus. Jis – pats tikriausias visraktis, tinkantis sudėtingiausioms vidinėms spynoms.

Eidama aš geriau susipažinau su savimi. Tapau savo geriausia drauge. Beveik išmokau susidėti kuprinę ir galų gale sužinojau, kiek kasdienybėje užtenka, – dantų šepetėlio, patogių batų, kelių drabužių ir pleistrų. Tikėjau, kad Kelias gali daug, bet net nenumaniau, kad tiek. Jei mokėčiau melstis, tai daryčiau Kelyje, nes jis ir tik jis yra mano bažnyčia.

Viena ar dvidešimt viena diena iš 365-ių, praleistų Kelyje, išties gali pasirodyti taip nežymu. Tačiau jei dienas padalini į kilometrus, kurie priverčia sustoti ir įkvėpti gyvenimo, jei jas lydi sutinkami žmonės ir atradimai – tos dienos tampa tavo geraisiais milžinais.

Pasaulis niekada nesileis pažįstamas iki krašto. Taip tiesiog nebus, o ir neturi būti. Bet jei pasaulį padalintume į mažus savo kasdienybės pasaulėlius, net ir jie, patys mažiausi, atvertų gilesnį pažinimo sluoksnį. Taip, sluoksnis po sluoksnio, atsiveria ir Lietuva – tai kas, kad matyta, pervažiuota, ragauta, patirta, bet – Lietuva, kuri turi paslapčių.

Šis Kelias yra „viskas įskaičiuota“. Priklausomai nuo metų laiko, įskaičiuota saulė, vėjas, lietus, uodai, miškas, medžiai, pavėsis, senosios pašto dėžutės, į kurias kažkada krito laiškai, pakelės šunys, kaimo parduotuvėlės, kuriose ne visada galima atsiskaityti kortele.

Ši mano kelionė – nuo Žagarės iki Kauno – beveik 300 kilometrų pėsčiomis per Lietuvą. Kiekvienas, išeidamas į Kelią, pasirenka, kiek eis, – pagal tai, kiek turi laiko, kiek leidžia fizinės galimybės. Aš ėjau iki Kauno, nors atskiromis atkarpomis jį esu nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus.

Iš viso „Camino Lituano“ yra 1000 kilometrų kelias.

O aš vis dar juo einu.

Lietuviškasis piligrimų kelias keleto bendraminčių iniciatyva pradėtas kurti 2016 metais. Oficialiai „Camino Lituano“ atidarytas 2017 metų vasarą Punioje.

Kelias suskirstytas į etapus – maždaug 25 kilometrų dienos atkarpas. „Camino Lituano“ kamienas – 500 kilometrų nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje (21 etapas). Kiti 500 kilometrų – Aukštaitijos (11 etapų) ir Žemaitijos (18 etapų) atšakos, dėl jų „Camino Lituano“ galima pasiekti iš kitų Lietuvos kampelių. Taip, žingsnis po žingsnio, nueini Lietuvą.

Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje pagrindu sukurtas lietuviškasis pažymėtas lygiai taip pat, kaip ir ispaniškasis, – mėlyname fone geltonos rodyklės ir kriauklės. Kelio ženklinimas atstoja žemėlapį ir net didžiausiems žiopliams neleidžia paklysti. Nereikia nieko – tik einant žiūrėti į mėlyną ir geltoną spalvas. Beveik kaip Ukrainos vėliava.