Issuu

165 mm 21 mm 165 mm

Kelionių žurnalistė Kristina Stalnionytė (g. 1976) nuo 2000 metų rašo straipsnius turizmo, kultūros, istorijos, archeologijos, architektūros temomis ir fotografuoja. Baigusi turizmo administravimą Vilniaus kolegijoje ir anglų kalbotyros magistro studijas Vilniaus universitete, 2006 metais iškeliavo Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą.

ISBN 978-9986-16-801-0

w w w. t y t o a l b a . l t

Kristina Stalnionytė

Kai iškeliauju, išeinu į kitą laiką, į kitą erdvę. Tuomet virstu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kelias yra juo einančiojo kūryba, todėl galiu sakyti, kad iki šiol gyvenau ir kūriau.

į Santjago de Kompostelą

Nuėjusi į Santjago de Kompostelą supratau, kad šis piligrimystės Kelias — ne vienintelis. Visi su kiekvienu žingsniu galime sukurti savo kelią bet kurioje planetos vietoje, bet kur jį pradėdami ir bet kur užbaigdami. Arba nesustodami keliauti tuo keliu visą gyvenimą. Nesvarbu nei kiek kilometrų jis tęsis, nei į kurią pusę ves.

145 mm

Kristina Stalnionytė

kelias į Santjago de Kompostelą

Šiais laikais šimtus kilometrų belstis pėsčiomis yra bergždžias jėgų ir laiko švaistymas, — pasakytų skeptikas, jaukiai įsitaisęs lėktuvo krėsle. „Ėjimas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje, — teigia autorė. — Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis.“ Autorės nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje daug praktinės, istorinės informacijos ras ir tie, kurie patys sugalvos eiti piligrimų keliu į šv. Jokūbo miestą. 42 dienas trukusios kelionės pėsčiomis įspūdžiai, nuotykiai, pažintys su Šiaurės Ispanijos miestais ir kaimais, architektūros paminklais, kultūra, žmonėmis atskleidžia skaitytojui šiandieninę Kelio realybę.

Kristina Stalnionytė

Kelias į Santjago de Kompostelą

Vilnius 2010

kelias galinis+.indd 3

2010.11.29 11:14:03

UDK 910.4(460)(093) St37

Iliustruota autorės nuotraukomis

kelias galinis+.indd 4

2010.11.29 11:14:05

Ispanijos pakraščiu, netoli Kantabrijos jūros pakrantės, driekiasi Jokūbo kelias, dar vadinamas Prancūzų keliu. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Prancūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia ilgą virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniškosios religijos centrų, tarp kalnų ir lygumų išsibarsčiusių iki Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela). Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jis apipintas legendomis, simboliais ir mįslėmis. Iš Sen Žan Pjė de Poro (Saint-Jean-Pied-de-Port) beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pastaruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.

kelias galinis+.indd 5

2010.11.29 11:14:05

Šv. Jokūbas Ispanijoje daug šimtmečių sklando legenda apie Jėzaus apaštalą Jokūbą. Po Kristaus nukryžiavimo apaštalai padalijo pasaulį į vienuolika dalių ir metė burtus norėdami sužinoti, kuris žemės lopinys kuriam likimo skirtas. Taip Iberijos pusiasalis amžiams atiteko Jokūbui. Atklydęs į jį skelbti Evangelijos, jis visą gyvenimą steigė bažnyčias ir mokė krikščionis, o po mirties tapo Ispanijos globėju. Jokūbas buvo žvejo Zebediejaus sūnus ir apaštalo Jono brolis. Išgirdęs Jėzaus balsą prie Galilėjos ežero, jis paliko tinklus ir kartu su broliu nusekė paskui jį (Mt 4:21). Po Jėzaus nukryžiavimo Jokūbas pirmas iš likusių vienuolikos apaštalų atsisveikino su gyvenimu. Iki savo mirties valandos jis nebeminimas Biblijoje, todėl daug krikščionių tiki, kad jis visą tą laiką neiškėlė kojos iš jam paskirtos žemės. Tik 44 m. po Kr. Jokūbas sugrįžo į tėvynę, ir tas kartas buvo lemtingas – taip susiginčijo su įtakingais karalystės dvasininkais, kad valdovo Erodo Agripos įsakymu Jeruzalėje jam buvo nukirsta galva (Apd 12:2). Legenda pasakoja, kad apaštalo kūną mokiniai valtimi atplukdė į Galisiją ir slapta palaidojo Libredono kalno papėdėje. Jie manė, kad kiekvienas apaštalas nusipelnė atgulti poilsio toje žemėje, kuri tapo jam antraisiais namais. Tikslios vietos mokiniai niekam neišdavė, nes šalį tuomet valdė pagonių karalienė Lupa. Ilgainiui viskas pasimiršo. Tačiau IX a. pradžioje atsiskyrėlis Pelagijus išvydo danguje keistas

kelias galinis+.indd 6

2010.11.29 11:14:05

žvaigždes, kurios jį atvedė prie laukuose pamiršto kapo. Marmuriniame sarkofage ilsėjosi nežinomi palaikai. Prie jų atskubėjęs vyskupas Teodomiras paskelbė, kad palaikai – šv. Jokūbo, ir apie radinį pranešė tuometiniam Astūrijos karaliui Alfonsui II. Romėnų keliais prie kapo atjojęs Alfonsas II buvo pirmasis šv. Jokūbo piligrimas. Jis Teodomirui atrėžė gabalą žemės aplinkui ir įsakė pastatyti koplyčią. Toje vietoje išaugusį miestą žmonės ėmė vadinti Santjagu (liet. šv. Jokūbu), prie apaštalo vardo pridėdami dar vieną – Kompostela. Šnekamąja lotynų kalba composita tella reiškė kapines. Kompostela iš tikrųjų stovi ant dviejų tūkstančių metų senumo nekropolio. Romantiškesnė pavadinimo versija tvirtina, kad antroji pavadinimo dalis reiškia žvaigždžių lauką (isp. campo de la estrella), nes kelią atsiskyrėliui parodė žvaigždės.

kelias galinis+.indd 7

2010.11.29 11:14:05

Piligrimų kelią žymi ženklai kelias galinis+.indd 8

2010.11.29 11:14:07

Ko piligrimai eina į Santjagą Pasklidus žiniai apie šv. Jokūbo palaikų atsiradimą, stebuklų ištroškę piligrimai iš visos Europos užplūdo Santjago de Kompostelą. Tiesa, jie pasipylė ne iš karto – pradžioje prie kapo traukė tik artimiausių karalysčių gyventojai, vyrai iš kilmingų šeimų. Jie pasiekdavo Santjagą romėnų keliais, nusidriekusiais išilgai Kantabrijos jūros pakrantės, o tas vietas, kur viešpatavo musulmonai, apiplaukdavo valtimis irdamiesi iš uosto į uostą. Sensacingai naujienai persiritus per Pirėnus, prie šv. Jokūbo kapo ėmė plūsti ir minios prancūzų. Piligrimai tikėjo, kad šventųjų palaikai turi neregėtų galių, padedančių kalnus nuversti. Kai buvo atrastas šv. Jokūbo kapas, Iberijos pusiasalyje dar viešpatavo musulmonai, todėl lemtinga krikščionių pergalė prieš juos 844 m. ir šiaurinių žemių atsikariavimas tapo neginčijamu pomirtiniu apaštalo stebuklu. Ši pergalė ir šv. Jokūbo vaidmuo joje padėjo Bažnyčiai surinkti armiją tolesnei kovai su maurais. Prasidėjus piligrimystėms, iš nedidelio kaimo, kuriame nuo IX a. pradžios gyveno tik šv. Jokūbo kapą saugantys vienuoliai, išaugo elegantiškas Santjago de Kompostelos miestas. Viduramžiais jis buvo trečiasis svarbiausias krikščionybės centras pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Į miestą plūdo vis nauji piligrimai, pakelėse kūrėsi bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos, užeigos ir kaimai. Tikintieji išmynė takus į Santjagą iš tolimiausių Europos kampų, o amžiams bėgant – net iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos. 9

kelias galinis+.indd 9

2010.11.29 11:14:07

Jokūbo kelias, viduramžiais tapęs piligrimystės ir vilties simboliu, krikščionims juo išliko iki šiol. Jie tikėjo, kad, įveikę kliūtis ir pasiekę tikslą – Šv. Jokūbo katedrą – bei prisilietę prie joje saugomų apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes, išgis nuo nepagydomų ligų ir įgyvendins svajones. Pasmerktiesiems mirti ir kaliniams viduramžiais Bažnyčia suteikdavo malonę: pasiekusiam Santjagą ir atlikusiam išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais (kai liepos 25 diena – sekmadienis) dovanodavo laisvę ir gyvybę. Mat tais metais piligrimams atleidžiamos be išimties visos nuodėmės. Nors per Prancūziją ir Ispaniją piligrimai išmynė daug takų, kelias iš Sen Žan Pjė de Poro į Santjago de Kompostelą laikomas tradiciniu ir dar vadinamas Prancūzų keliu. Piligrimai pėsčiomis įveikdavo ne tik šį 775 kilometrų ruožą, bet iš namų iki jo atkeliaudavo šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Pirmasis šį maršrutą 1130 m. aprašė prancūzų vienuolis Aymericas Picaud, jo rankraščiai atgulė į penkis knygos Codex Calixtinus tomus. Jokūbo kelią šiandien žymi ženklai – geltonos rodyklės, stulpeliai, šukučių kriauklės, mėlynos nuorodos su piligrimo atvaizdu. Tačiau šio kelio sąvoka nėra tiksliai geografiškai apibrėžta. Iš Europos į Santjagą plūdę piligrimai vos žengę nuo slenksčio rinkdavosi savus kelius ir takus. Susiformavusių Jokūbo kelių yra ir daugiau: Kantabrijos pajūriu iš Ispanijos pasienio miesto Irūno vingiuoja Šiaurės kelias, iš Lisabonos driekiasi Portugališkasis, Iberijos pusiasalio centru iš Sevilijos veda Sidabrinis. Arčiau Santjago yra ir trumpesnių kelių, kuriais į šį miestą traukė krante išsilaipinę anglai, škotai, airiai ir velsiečiai. Visi keliai pažymėti rodyklėmis, tačiau piligrimai dažniausiai renkasi tradicinį prancūziškąjį maršrutą iš Sen Žano. Kituose keliuose nėra tiek daug veikiančių prieglaudų ir nesutiksi tiek viena kryptimi kulniuojančių žmonių. XXI a. piligrimystė kitokia nei ankstyNe visi XXI a. piligrimai į voji. Laikui bėgant pasikeitė ir žmonės, ir tiSantjagą eina pėsčiomis − kėjimai, ir Kelias. Dabar juo traukia minios. yra ir dviračiais važiuojanEina ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų iščių, ir arkliais jojančių, kai pažinėjai, ramybės nerandantys romantikai, kas net asilus pasikinko ar svajotojai, pasivaikščioti užsimanę smalsuoliai, nuotykių mėgėjai, įkvėpimo ieškantys atrūksta automobiliu.

kelias galinis+.indd 10

2010.11.29 11:14:07

rašytojai, menininkai. Kelias į Santjagą vieniems virto turistine pramoga, kitiems – sportiniu takeliu, tretiems – simboliniu keliu į save, o senieji Jokūbo kelio simboliai ir prasmės mažai kam rūpi. Viduramžių tikėjimai, prietarai ir papročiai nugrimzdo į užmarštį, liko tik istorija. Tačiau Jokūbo klajoklių minia ypatinga – kiekvienas sutiktasis užburia žavesiu, kad ir kokiais tikslais būtų atklydęs į Kelią. Ne visi XXI a. piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis – yra ir dviračiais važiuojančių, ir arkliais jojančių, kai kas net asilus pasikinko ar atrūksta automobiliu. Prisiekę piligrimai, kaip ir kadaise, vis dar keliauja savo kojomis. Dažniausiai jie pasirenka atšiaurų metų laiką – žiemą skęsta sniege, pavasarį klampoja per purvą, o rudenį savo noru mirksta lietuje. Kelionė sunkiu metu jiems atrodo vertesnė tikslo. Kartą vienas bičiulis, gyvenantis prie piligrimų kelio, paaiškino, kad niekada neis pėsčiomis į Santjagą, nes „tam yra ratai, o vaikščioti tokius atstumus pėsčiomis XXI amžiuje – gryna nesąmonė. Anksčiau piligrimai ėjo, nes kitaip negalėjo pasiekti Santjago, o dabar, kai yra tiek transporto 11

kelias galinis+.indd 11

2010.11.29 11:14:09

priemonių, toks keliavimo būdas yra grįžimas į viduramžius“. Pasak jo, reikia naudotis amžiaus išradimais ir be reikalo nešvaistyti laiko. Man patiko toks bičiulio požiūris, nes praktiniu požiūriu jis visiškai teisus. Būtent taip ir buvo: senovėje piligrimai neturėjo automobilių, todėl ir sukardavo pėsčiomis pasakiškus atstumus, o tie, kurie galėjo joti, pėsčiomis nevaikščiojo. Vis dėlto tikroji piligrimystės esmė slypi giliau – ėjimas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina mintis, protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje. Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pasiektum dvasinę pilnatvę.

Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pasiektum dvasinę pilnatvę.

Iškeliavau 2006 metų rugsėjį. Žengusi pirmąjį žingsnį Santjago link, ir aš tapau viena iš XXI amžiaus piligrimų – svajotojų, nenuoramų, smalsuolių, kurių kiekvienas su savo viltimi nepaliaudami mindžioja Šiaurės Ispanijos žemę. Kartais savęs klausiu, kas mane išstūmė į Kelią: tikėjimas, nuotykių troškimas, o gal smalsumas? Išėjau ne tiesos, vilties ar tikėjimo ieškoti. Greičiau – pasitikti svajonės, kuri nepaleido mano minčių septynerius metus, kol galiausiai tapo nesutramdoma. Keistos kartais būna svajonės ir viduje įkalinti troškimai. Jų neįmanoma pamiršti, pasakyti jiems NE, nes kaip vaiduokliai vėl iškyla mintyse pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis. Jie beldžiasi širdin ir tada, kai gyvenimas šypsosi, ir tada, kai pravirksta. Ilgai viduje tūnojęs troškimas vieną dieną tampa nebenumaldomas: neleidžia nurimti nė trumpai valandėlei, skaudžiai drasko savo kalėjimo sienas, plėšo visą esybę į gabalus, kol priverčia parklupti ir galų gale jam paklusti.

kelias galinis+.indd 12

2010.11.29 11:14:09

Seniai seniai, kai knygoje aptikau Kelio aprašymą, žiūrėdama į žemėlapyje pavaizduotą Ispanijos pakrante besidriekiančią siaurą liniją, supratau, kad kada nors būtinai juo eisiu. Nenorėjau skubėti. Bėgant metams svajonė išmatuoti žingsniais šiaurinę Iberijos pusiasalio dalį nuo Sen Žan Pjė de Poro iki Santjago subrendo, o noras keliauti taip sustiprėjo, kad delsti nebeturėjau jėgų. Supratau: turiu iškeliauti DABAR. Neliko abejonių. Jaučiau, tarytum kažkas jėga būtų išstūmęs ieškoti Kelio, ir 2006 m. rugsėjo 1-ąją jau lipau iš traukinio Pirėnų papėdėje, Sen Žan Pjė de Poro stotyje. Tikėjausi susipažinti su dvylika amžių siekiančia istorija, nors keliavau ne religiniais tikslais. Žmogaus tikėjimas – šventas dalykas, todėl gerbiu visas religijas. Gal ne taip ir svarbu, kuo žmogus tiki, nes, atmetus religinius ritualus ir tautiškąsias tradicijas, nelieka ir esminio skirtumo tarp vienaip ar kitaip tikinčiojo: krikščionio ir budisto, musulmono ir hinduisto, jehovisto ar keltų druido. Kiekvienas kraštas savaip tiki Aukštesniąja Galia, aprengdamas ją savo įsivaizduojamu rūbu. Akivaizdu, kad dėl tų rūbų ir pešamės, vengdami patys sau prisipažinti ir nesistengdami pažvelgti, kas iš tikrųjų po jais slypi. Sakome: pagal drabužį sutinka... O jei ateinančiojo drabužiai pasiūti pagal kitos tautos paprotį? Dėl skonio irgi nesiginčijama – tolerantiškai tvirtiname vieni kitiems ir pritardami linksime galva. Tačiau religijai to niekad netaikome.

kelias galinis+.indd 13

2010.11.29 11:14:12

Vietomis Kelias susilieja su senaisiais romÄ—nĹł keliais

kelias galinis+.indd 14

2010.11.29 11:14:14

Kelias prasideda Jaučiu, kad išvykstu ilgam. Kai grįšiu, viskas jau bus kitaip. Lietuvoje palieku rūpesčius, draugus, mintis, baigtus ir nebaigtus darbus. Išjungiu telefoną. Nutvelkia neapsakomas jausmas – smagu staiga pabėgti iš pažįstamos aplinkos. Atrodo, kad gyvenimas, kurį gyvenau dar šiandien, nebeegzistuoja. Esu tik aš ir kažkur pasislėpęs neatrastas pasaulis, lyg dovanėlė suvyniotas ir pakabintas erdvėje už peršviečiamos širmos. Nors jį beveik matau, dar negaliu pasiekti. Buvęs gyvenimas pakimba ore ir viskas akimirkai sustoja. Šalia manęs švelniu dvelksmu išsiskleidžia naujas pasaulis. Kitas. Tyras, erdvus, atviras. Galiu Buvęs gyvenimas net paglostyti sutirštėjusį orą aplinkui. Supakimba ore ir viskas stingstu ir įsiklausau. Imu grimzti į kažką akimirkai sustoja. neapsakomai lengvą ir skaidrų, ištirpdantį ribas tarp manęs ir to, kas ten, už širmos. Tereikia atsigręžti ir to kažko įkvėpti. Įkvepiu jo tiek daug, kiek telpa plaučiuose, kiekvienoje kūno ląstelėje. Belieka pasiduoti jėgai, tvyrančiai šalia ir laukiančiai Kelyje. Lipdama į lėktuvą šypsausi. Kiekviena diena – stebuklas. Ypač dabar, kai negaliu nuspėti, kas bus rytoj: juk ne tik veiksmu, bet ir mintimis išeinu į kitą pasaulį, kitą laiką, kitą erdvę. Net fiziškai pajuntu tuštumą – nebesu ten, kur taip neseniai buvau. Gal pasaulis kas akimirką gali būti naujas kūrinys kiekvienam iš daugybės jo gyventojų, tik retas apie tai susimąstome? Ištrūkus iš kasdienybės kur kas lengviau 15

kelias galinis+.indd 15

2010.11.29 11:14:14

Sen Žan Pjė de Poro miestelis − Prancūzų kelio pradžia

kelias galinis+.indd 16

tuo įsitikinti. Bet koks kelias yra juo einančiojo kūryba, todėl jei nors trumpam pamiršiu aplinką ir per daug metų sukauptas mintis, kiekvienas žingsnis vėl bus naujas, nepažintas, kaip kadaise vaikystėje. Gal tuomet svajonių ir idėjų kupinas pasaulis amžinai liks stebuklas? Ištirpstu mintyse ir išgaruoju iš iki tol susikurto pasaulio. Kartu išgaruoja ir mano tikslai, iliuzijos, išnyksta pažintys ir ryšiai, profesija ir siekiai. Trumpam tampu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kai mintis palieka visuotinės gyvenimo teorijos, nuomonės ir požiūriai, kai pagaliau nutyla suvokimo ribas apžergęs protas, viskas pasaulyje tampa daug aiškiau: atsiranda kažkur iki tol slypėjęs minčių lengvumas. Išeinu į svajonę. Išvykstu kūnu, siela ir jausmais.

2010.11.29 11:14:16

Svečiuose pas Raganaitę Iš Bajonos miestelio, patogiai įsitaisiusio Atlanto pakrantėje netoli didelės smėlio kopos, traukinys rieda vis aukštyn į kalnus, kas akimirką toldamas nuo vandenyno. Pro vagono langus dirsčiodama į augančias Pirėnų keteras, šypsosi Aušra. Tikriausiai bando atspėti, į kokį pasaulio užkampį pateko šįryt nusileidus lėktuvui. Kai prieš kelionę prasitariau apie piligrimų kelią, nusprendė, kad ir jai vertėtų pasivaikščiot. Tik todėl ir atsibeldė iš Airijos į atkampų Prancūzijos miestelį, kad nors dalį nuotykių pasidalytų su manim. Matyt, suviliojo neįprastai nuskambėjęs žodis „piligrimas“. Ji turbūt vienintelė, kuriai prieš išvykdama užsiminiau apie kelionę. Kitiems žinią pranešiau likus vos porai dienų iki išvykimo arba visai nutylėjau. Kitaip tariant, tyliai pasprukau. Krūpčiojant vagonui, žemėlapyje nubrėžiu maršrutą ir išsamiai išaiškinu apie šv. Jokūbą, piligrimus bei prieglaudas. Iš Sen Žano kartu kulniuosime dvi savaites, Apskaičiavau, kad, einant o likusią kelio dalį eisiu viena. Apskaičiavau, kad, einant lėtai ir su pertraukomis, žygiui į lėtai ir su pertraukomis, Santjagą turėtų pakakti poros mėnesių. žygiui į Santjagą turėtų Kas akimirką trumpėjantis atstumas pakakti poros mėnesių. iki Sen Žano atrodo lyg nykstanti riba, už kurios pasislėpusi kita tikrovė – tarsi šis Prancūzijos pakraštys būtų kokia ateivių žemė. Jau lipant į traukinį Bajonoje apėmė piligrimiška nuotaika, o jam pajudėjus jausmas dar labiau sustiprėjo. Atrodo, vagone susibūrė vien piligrimai: 17

kelias galinis+.indd 17

2010.11.29 11:14:16

nuo lentynų nutįsę kuprinių diržai, šen bei ten kyšo lazdos, į akis krinta sunkūs storapadžiai keleivių batai. Už lango – netoli keturiasdešimties laipsnių karščio, bet mano batai irgi tokie pat. Ir Aušros. Na ir minia! Persmelkia nerami mintis, tačiau slapta viliuosi, kad tai tik savaitgalio kelionėn po kalnus susiruošę turistai. Šiandien penktadienis. Vis dar bandau įsivaizduoti, kaip rytoj vienos keliausim per neaprėpiaNa ir minia! Persmelkia mus žemės plotus ir kelyje nesutiksim nė gyvos dvasios. Tačiau nuojauta šnibžda ką nerami mintis, tačiau kita – sako, kad smarkiai klystu. slapta viliuosi, kad tai tik Vaikystėje Aušra visada būdavo šalia. savaitgalio kelionėn po Kartu lankėme mokyklą. Kartu prikrėtėm kalnus susiruošę turistai. ir pokštų, ir kvailysčių, patyrėme gausybę nuotykių. Jokia diena neprabėgdavo tik šiaip sau ir nebūdavo eilinė – jos buvo pilnos įkvėpimo! Sugalvodavome ką nors neįprasto ir viena kitą padrąsindamos imdavomės veiklos. Žvelgdama į besišypsančias Aušros akis matau, kad ji ir vėl kaip kadaise pasiryžusi bet kokiai avantiūrai, nors mums abiem jau po trisdešimt. Ką tik paaiškėjo, kad nežino nei kas yra piligrimų kelias, nei kur jį pradėsime, nei kur turime nueiti. Paskubomis ruošdamasi į kelionę nespėjo net žemėlapio patyrinėti. Matau, kad vis dar pasitiki – įsispoksojusi į mane didelėmis akimis, kaip niekur nieko šypsosi ir net nemirksi. – Tai mes dabar piligrimės? – klausia susižavėjusi. – Jėga! Tie, kurie eina piligrimų keliu, yra piligrimai? Mes – pi-li-gri-mės! Nuaidi entuziastingas juokas, lydimas smagaus delnų pliaukštelėjimo. Tikslą pasiekęs traukinys sustoja. Prie Pirėnų snūduriuojantis Sen Žan Pjė de Poras – piligrimų kelio pradžia daugeliui prancūzų ir užsieniečių. Ispanams labiau patinka kelionę pradėti iš kitoje Pirėnų pusėje prisiglaudusio Ronsesvaljeso. Pro miestelin įdardėjusio vagono langus matyti artimiausią kalvą apglėbusi viduramžių tvirtovė. Į ją pažvelgus aišku, kad nuo viršūnės bus matyti ne tik papėdėje sutūpę namai, bet ir rūko apgaubtos tolimos kalnų viršūnės – tos, kurių aukštį rytoj matuosime savo pėdomis.

kelias galinis+.indd 18

2010.11.29 11:14:16

Pasukusios paskui iš traukinio pabirusius lazduotuosius neapsirinkam – tuoj atsekam į pirmąją prieglaudą. Iš tikrųjų būta piligrimų būrio! Pamažu imu suprasti, kad šių dienų piligrimai vaikšto ne po vieną, o miniomis, ir mano susikurta piligrimystės vizija neatitinka tikrovės, o gal nebetinka šiems laikams. Sen Žane aiškiai matyti, kaip į kadaise atokias vietas skverbiasi turizmo industrijos čiuptuvai: nuo dailių akmeninių namukų rėkia spalvoti reklaminiai užrašai, pagrindinės gatvės parduotuvėlės užverstos pigiais Jokūbo kelio suvenyrais, o į eilę išsirikiavusių viešbučių durys apkabinėtos dėklais su reklaminiais lankstinukais ir turistine literatūra. Toks vaizdas nuteikia nekaip, ir greitai tenka grįžti iš romantikos į realybę. Kas minutę darosi liūdniau, nes sąmonėje tvirtai sudėliotas Jokūbo kelio įvaizdis ima klibėti, drebėti, braškėti, griūti, kol subyrėjęs į šipulius išsisklaido aplinkui. Septynerius metus puoselėta piligrimystės tyruose svajonė gerokai priblėsta. Ištinka lengvas šokas, net prarandu nuovoką. Šypseną veide užgesina ašaros, o širdin skverbiasi baisus nusivylimas. Kur aš patekau? Nejučia paskęstu mintyse ir net nepastebiu, kaip praeiname pro visas pagrindinėje gatvėje susispaudusias piligrimų prieglaudas. Kas atsitiko piligrimų keliui? Aplinkui kiek akis užmato – vien masinį turizmą išduodantys vaizdai. O gal tai masinis piligrimizmas? Pasvarsčiusi nusprendžiu patikėti, kad viskas būtent taip: tikrai Pamažu imu suprasti, kad piligrimizmas. Nusiraminusi suku prie šių dienų piligrimai vaikšto jaukiausiai atrodančios prieglaudos, ne po vieną, o miniomis, ir nuo kurios slenksčio energingai mojuomano susikurta piligrimystės ja Aušra, ragindama paskubėti. Tačiau vizija neatitinka tikrovės, o mintys lekia greičiau už sulėtėjusius gal nebetinka šiems laikams. žingsnius, bandydamos paaiškint tokį piligrimų srautą. Žinoma, kiekvienas turi teisę būti piligrimu, o kad pasiryžusių nukeliauti į Santjagą kas dieną atsiranda vis daugiau, tai ir masinės informacijos, ir vis didesnių galimybių keliauti rezultatas. Arba pasišventusiųjų daugėja. Nors atrodo, kad viskas vyksta atvirkščiai: labiau tikėtina, kad dvasingumo 19

kelias galinis+.indd 19

2010.11.29 11:14:16

mažėja, nes bombos vis dažniau sproginėja įvairiuose pasaulio kampuose. O užvis didžiausią valdžią turi ponia RINKODARA, skatindama pirkti reikalingus ir nereikalingus produktus: daugiau, daugiau, dar daugiau. Jei manai, kad tau nieko nebereikia, bus sukurtas naujas POREIKIS. Kad tik neišsikvėptų VARTOJIMAS... Kad tik pasaulis kuo greičiau apsikrautų daiktais, pamirštų bet kokį saiką ir, žinoma, dvasingumą. Piligrimų kelyje tai irgi atsispindi. Prie smagiausiai atrodančios prieglaudos durų pasitinka smulki šeimininkė žvitriomis akutėmis ir juosmenį siekiančiais juodais plaukais. Mums nespėjus nė mirktelėti, išdėsto namų taisykles: – Batus nusiaut prie durų! Netriukšmaut, drabužius skalbti ir džiauti tik lauke, kambaryje nevalgyti, nerūkyti, dešimtą vakaro jau miegoti, o ryt vos prašvitus – kad jūsų net kvapo čia neliktų! Viskas aišku, dukart sakyt nereikia. Klausome nurodymų ir šypsomės – labai jau griežta atrodo nedidukė pirmosios prieglaudos prižiūrėtoja. – Trūksta tik šluotos, ir lėks kaip vėjas savo būsto koridoriais, – sušnibžda Aušra man į ausį ir, sumokėjusi už mudviejų nakvynę po 7 eurus, išsitempia mane laukan. Vakaras, žūtbūt turime spėti užsiregistruoti piligrimų centre ir įsigyti piligrimų pasus. Jei pavėluosime, teks laukti rytojaus popietės. Be šio dokumento į prieglaudas nepateksi, todėl būtina juo pasirūpinti kuo anksčiau. Piligrimų centras yra toje pačioje gatvelėje, vos dešimt žingsnių nuo RagaTrūksta tik šluotos, ir naitės būsto. Visas Sen Žano gyvenimas lėks kaip vėjas savo verda vienoje gatvėje. Rekordiniu greičiu būsto koridoriais. užpildžiusios anketas ir už pasus paaukojusios po 2 eurus, nusiraminame. Piligrimystę liudijantis popierėlis jau kišenėje, nuotaika truputį praskaidrėja. Kad galėtume nebrangiai pernakvoti, šį pasą reikės pateikti kiekvienoje prieglaudoje, kurios čia vadinamos albergue arba refugio. Jas prižiūrinčio administratoriaus pareiga – pažymėti pasą antspaudu ir užrašyti datą. Prancūziškajame Jokūbo kelyje prieglaudų netrūksta: nuo Ronsesvaljeso kitapus Pirėnų jos išsirikiavusios maždaug

kelias galinis+.indd 20

2010.11.29 11:14:16

Kalno papėdėje snūduriuoja Sen Žan Pjė de Poras

kas 5–10 kilometrų, o didesniuose kaimuose ir miestuose – net po kelias. Valstybės prižiūrimose prieglaudose nakvynė pigesnė arba suteikiama už aukas, tačiau ir patogumų jose mažiau nei privačiose. Privačiose visuomet yra virtuvė, skalbyklė, džiovykla, karštas vanduo ir kiti patogumai. Jose ir erdviau – kambariuose miega 8–16 piligrimų, o valstybinėse neretai tenka nakvoti kartu su 50–100 žmonių. Iš piligrimų registracijos centro vėl skubame pas Raganaitę, dabar jau – paprašyti pirmojo autografo naujutėlaičiame piligrimų pase. Lyg lemtingojo įvykio liudytojas jos veiksmus patvirtina Dievo Motinos (Notre Dame) bažnyčios varpas, pašėlusiu skalambijimu pranešdamas oficialią kelionės pradžią – septintą valandą vakaro. Varpas viduramžiais piligrimams buvo ne tik dvasinės atgailos ir sugrįžimo į tiesos kelią simbolis, bet ir padėdavo orientuotis keliaujant į Santjagą. Mat nuolat iš bažnyčių aidintys dūžiai išklydusius iš kelio piligrimus sugrąžindavo atgal, kai tie nuklajodavo į laukus. Per tuo metu negyvenamas Šiaurės Ispanijos žemes ilga bažnyčių virtinė buvo nutįsusi iki Santjago, ir norint nustatyti kelio kryptį reikėjo tik gerai ištempti ausis. Kad tinkamai pagerbtume kelionės pradžią paskelbusį Dievo Motinos bažnyčios varpą, praveriame masyvias šventovės duris ir nebyliai pasisveikinam. Tada pasukam tvirtovės link ir akmenimis grįsta gatvele lipame ant aukštojo kalno palydėti į sapnus aptingusio Sen Žano. Rausvose sutemose paskendęs miestelis, iš visų pusių apsuptas žalių kalvų, primena ramų ir vienišą piligrimą iš ką tik sudužusios idiliškos svajonės.

kelias galinis+.indd 21

2010.11.29 11:14:19

Kristina Stalnionytė

į Santjago de Kompostelą

kelias į Santjago de Kompostelą

ISBN 978-9986-16-801-0

w w w. t y t o a l b a . l t

virselis galas.indd 1

2010.11.26 09:46:42