R omana s
Iš anglų kalbos vertė Liucija Vakarė
Vilnius, 2021
PROLOGAS
Kai ji praneša naujieną, Tazas klūpo jausdamas, kaip dilgčioja ir žnaibo nuo trinksėjimo plaktuku virpančias rankas. Trinksi ir ausy se, bet jis pažvelgia aukštyn, tik pirštai ir svertas lieka įsprausti po penkiolikos centimetrų storio velnioniškai prastu grindų klojiniu. Nykštį pernėrusi per savo įrankių diržo kilpelę, tarsi visas bjau rus lentjuosčių plėšimo reikalas jau būtų baigtas, Marnė nenulei džia nuo jo akių, bet kurią akimirką pasiruošusi plačiai nusišypsoti. Dar kartą ištaria tuos pačius žodžius. Jis sumirksi, kilsteli antakį ir šiaip taip išlaisvinęs pirštus, nusi purto dulkes. – Tu rimtai? – paklausia. Stengdamasi užgniaužti šypseną, iš rašikliui skirtos įrankių dir žo kišenėlės ji ištraukia nėštumo testą ir paskubom žvilgtelėjusi vėl įbruka atgal. – Paukščiukas jau čia. Tazas nužvelgia svetainę: siena priešais virtuvę – vieni kaiščiai, ant grindų pribirę tinko, vietoj neseniai nuplėštų lentjuosčių – taš kuotas vinių skylių plotas, senų eglinių dailylenčių ant sienų – nė kvapo, dabar jos sukrautos lauke, prie dirbtuvių, laukia, kol jis ras 9
Pete Fromm
laiko nugremžti nesuskaičiuojamą galybę dažų sluoksnių. Iš tarpų, kur būta apvadų, irgi trupa tinkas. Tarp plikų kaiščių nutįsę senovi niai audiniu aptraukti juodi laidai, šen bei ten prilaikomi palaikių baltų porcelianinių izoliatorių ir vamzdelių. Grindys išdaužytos lyg po karo, šen bei ten styro klijuotos faneros atplaišos. Po jomis – kle vo danga, nuterliota klijais, purvina lyg faraono lobis, pagaliau vėl nutviekstas šviesos. Ten, kur pro durų ir pakeliamų langų plyšius prasiskverbia saulė, sūkuriuoja dulkės. Visam tam užtenka vieno žvilgtelėjimo, ir visgi jis trunka kiek per ilgai. Marnės veidas apsiniaukia, švytėjimas blėsta. – Švenčiausiasis Jėzau, – sunkiai stodamasis ant kojų taria jis. Keliai surakinti kur kas labiau nei prieš akimirką, sąnariai sustirę. Jis čiumpa ją į glėbį, o nuo kiekvieno prisilietimo kyla dulkių kamuo liai. – Švenčiausiasis Jėzau, – šnibžda jai į plaukus. – Matau, pasidarei religingas? – klausia Marnė atsilošdama, kad galėtų įdėmiau žvilgtelėti. – Gimiau iš naujo. – Niekas dar negimė, – atremia ji. – Tik pakeliui pas mus. Jai per petį jis ir toliau žvalgosi po kambarį, kuriame apsigyvens kūdikis. Šiame chaose išmėtyti dulkėti įrankiai: atšipęs, suraižytas beveik keturių centimetrų pločio kaltas, palaikis tiesinis pjūklas už linkusia geležte, amžina geležinė dalba. Tas pats, lyg Bagdadą pada ryti saugiu miestu kūdikiams. Jis apdovanoja Marnę ilgu bučiniu, nors galvoje sukasi begalė klausimų. Bučiniui dar nesibaigus pro virtuvės duris įžengia Rudis. Darbo vietoje pasirodo tik dabar: vie noje rankoje – laužtuvas, kitoje – butelis aukštu kakleliu. – Oho! Kaip miela. Jie neskubėdami atsitraukia vienas nuo kito. Tazas vis dar svir duliuoja. 10
Kebliausias gyvenimo darbas
– Gal jums vertėtų susirasti kambarį, – pasiūlo Rudis. – Tikriausiai taip teks ir padaryti, – pritaria Tazas, o Marnė jį prisitraukusi šnipšteli: – Nieko nesakyk. Kol bus saugu. Tazas linkteli. Saugu? Ar ji rimtai? Nuo šiol jau niekada niekur nebus saugu, – norėtų pasakyti, bet tik linkčioja galva ir pasisukęs į Rudį, klausia: – Atvežei alaus? Ką čia tauziji, – žvilgsniu sako Rudis, bet taria: – Iš tavo šaldytuvo. Paduoti? Marnė papurto galvą. Pastebėjęs šį judesį, krato galvą ir Tazas. Rudis kilsteli antakį ir žvilgteli į nesamą laikrodį ant rankos. – Šiandien juk šeštadienis? – pasitikslina. – Suprantu, vėluoju, bet juk ne kažin kiek, ar ne? – Na ką tu. Diena dar nesibaigė, – atšauna Tazas. Rudis trukteli alaus, kilsteli laužtuvą. – Na ką gi, ne – tai ne. Tai ką reikės išplėšti? – Išgriauti, – patikslina Tazas. – Kaip pasakysi, – Rudis įremia laužtuvo galą į sieną, ir tinkas skyla, nukrinta dar kelios lentjuostės. – Artimiausiu metu prašysime, kad padėtum ne vien griauti, bet ir statyti. – Tai kad statybomis neteko užsiimti. – Ir mums daug kuo neteko užsiimti, – lepteli Tazas, bet Marnė plaktuko kotu kumšteli jam į šoną. Ji stojasi šalia Rudžio ir viniatraukiu plaktuku įsikerta į sieną. Priėjęs iš už nugaros Tazas jai ant veido mauna popierinę kaukę, apsaugančią nuo dulkių. Rankos kilstelėjimu Marnė jį sulaiko. 11
Pete Fromm
– Ji tik trukdo, – taria, tada nutyla, pliaukšteli sau per viršugalvį ir, pasitaisiusi elastinį dirželį, lyg ruošdamasi giluminiam nardymui, kelis kartus giliai įkvepia ir iškvepia. Visi trys vėl kimba ardyti. Vos prieš mėnesį, netrukus po eilinio Marnės mamos apsilan kymo, per kurį griovimo darbai sustojo, atėjo jos žinutė apie jiems nupirktą naują lovą. Su čiužiniais ir mediniu rėmu. Tereikia tik pa siimti iš Vagnerio parduotuvės. „Neturėtumėte miegoti ant grin dų“, – rašė ji Marnei, bet šie žodžiai buvo skirti Tazui. Kieme senam garažui pakeitęs stogą, jis pasidarė dirbtuves, ir nors stumdyti įran kius ant išdaužytų ir sutrūnijusių betoninių grindų buvo beveik neįmanoma, čia jis tungo aliejumi trynė lovos rėmą, su fanatišku įkarščiu ruoštą kelis mėnesius: geriausią vyšnios medieną ne vienus metus kaupė vykdydamas užsakymus, jos ieškodamas išmaišė visą valstiją, ir prie kiekvienos lentos dirbo kruopščiai – it Šerlokas su padidinamuoju stiklu. Tačiau čiužinius jie parsivežė. Nė akimirką nesudvejojusi Marnė pasiliko už lovos rėmą grąžintus pinigus. „Ji niekuomet nepasiges.“ Apvali sumelė, apie kurią jie būtų nedrįsę ir svajoti. O tada, na taip, dievulėliau, juk naują čiužinį reikėjo išmėginti. Patikrinti, ko jis vertas, – kartą, du, tris. Dar daugiau. Ir štai kuo viskas baigėsi.
12
DU MĖNESIAI IKI DIENOS X, SKAIČIUOJANT LIKUSĮ LAIKĄ
Marnė stovėjo priešais miegamojo veidrodį pasisukusi šonu, marškinėlius pasikėlusi iki kaklo. Tazas stengėsi: garsiais šūksniais ir atodūsiais reiškė susižavėjimą, pats išpūtė pilvą, tarė „Nieko sau, kokia milžiniška“, bet iš tikrųjų prieš save matė tą pačią Marnę, kurios figūrą būtų pažinęs užrištomis akimis. Priėjęs delnu nuslydo pilvu žemyn, bet ji nustūmė jo ranką tardama: „Štai čia, žiopleli. Juk akivaizdu.“ Po mėnesio užsiminęs, kad ji panaši į virvę su per vidurį surištu mazgu, sulaukė žudančio žvilgsnio. Tačiau dabar, kai Mizula lieka už nugarų, o jų gyvenimas nauja vaga teka jau septynis mėnesius, ką nors neigti nebeliko prasmės. Iš sukę iš greitkelio, jie važiuoja Blakfuto aukštupio link, įveikia siau rus pirmojo tarpeklio posūkius, leidžiasi į Potomako lygumas, kur pievų pažeme vis dar draikosi miglos, besiplaikstančios apie mėly nąsias egles ir suktaspygles pušis, ir kur besiganantys angusai pri mena šešėlius. Pasiekę kalvos viršūnę, jie leidžiasi žemyn ir atsiduria kitoje Skaidriavandenio ežero pusėje, tada vėl rangosi tarpeklio vin giais. Vienoje kelio pusėje – geltonųjų pušų masyvai, kitoje – upė. 13
Pete Fromm
Tazas mato, kaip ji sveriasi per langą, žvilgsniu tyrinėdama upę, ar kur nepamatys vietų, tinkamų žuvims gaudyti, o gal įsivaizduoda ma galimas baidarių trasas. Dėl viso to ji pamišo nuo pat pirmos dienos, kai tik atvyko iš Ohajo baigusi koledžą. Visus šiuos dalykus, kuriuos pažinojo kaip savo penkis pirštus nuo tų laikų, kai žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius, Tazui užteko tik parodyti. Jų romantiškas bendravimas klostėsi taip lengvai, kad Rudis nesitvėrė pykčiu. „Kaip nesąžininga. Visa tai jai galėčiau parodyti ir aš. Pasi imčiau ją žvejoti, ir grįžtume su tikru laimikiu.“ Ji pasisuka ir pastebėjusi jo šypseną klausia: – Kas? – Nieko. Tik prisimenu, kai čia atvažiavome pirmą kartą. Pakilus aukščiau, kur driekiasi Ovando lygumos, šiaurėje išnyra Atpirkimo Ožio viršukalnės, nuo sausros nuplikusios ir papilkėju sios, sniego kepures nusimetusios jau balandį. Tolimiausios viršūnės skęsta dūmų miglose – dykvietėse pats gaisrų sezonas. Kai Tazas išsuka ties žvyro kalnais, pagrindinis upės atsišakojimas ir asfal tuotas kelias lieka už nugaros. Jie darda vieškeliu, įkandin keldami dulkių sūkurius, pasuka į mišką, kratosi paskutiniais išdaužytais lo pinėliais, dar bent šiek tiek primenančiais kelią. Plaukimo pamoka, kaip sako Marnė. Tazas prišlieja automobilį prie pat virgininių ievų, ties vieniša gigantiška geltonąja pušimi, žyminčia jų slaptą vietelę. Skinantis kelią pro ūksmingą tankmę iki stataus skardžio ir baseinė lio apačioje, nekyla abejonių, kad niekas nebuvo įkėlęs kojos, nėra jokių ženklų, kad čia būtų lankęsi žvejai, nors kartą purve jiedu aptiko grizlio pėdsakus, o uolos buvo nutaškytos vandeniu ir vis dar šlapios. Tą dieną nusprendė sukti atgal, bet dabar jokių grizlių nė žymės, tad iš džipo bagažinės pasičiupę meškeres ir muselių dėžutes, jie skinasi kelią per karklynus ir krūmokšnius, stengdamiesi žengti 14
Kebliausias gyvenimo darbas
akmenimis, kad neliktų tako, kuriuo atsektų kiti. Vos pasirodžius vandeniui, Marnė meta meškerę ir tarsi iš ankštos odos išsineria iš drabužių. Taip būdavo visuomet, nuo pat to karto, kai užtiko šią vietą, dar tuomet, kai Tazą glumindavo jos gebėjimas lengva ran ka nusimesti rūbus – sakytum pažinotų jį ištisą amžinybę. Kaip ir kaskart, Tazas užsispokso ir turi lėkti paknopstom, kad neatsiliktų. Net ir kepinančiame liepos karštyje vandens prisilietimas iš pra džių užima kvapą. Kol įbrenda giliau, jie gaudo orą ir kikena, tada nusiiria gilyn, pasiekia uolos sieną ir leidžiasi nešami atgal, o įplaukę į verpetą sukasi ratu, kol kvėpavimas pamažu išsilygina. Jis apglėbia jos pilvą, ir jiedu stebi pro šalį sklendžiančius debesis, tyrus, lyg tep tuko potėpiai, jau ištisus mėnesius neatnešančius nė lašo vandens. Iš čia dūmų dar nematyti, tik ore justi jų dvelksmas – beveik malonus, primenantis stovyklavietės laužą. Jos pilvas subanguoja – po Tazo delnu brūkšteli alkūnė arba ke liukas, ir kai jis iš nuostabos išplečia akis, Marnė nusikvatoja. – Ji nardys kaip ūdra, – pareiškia, o jos šlapi, per petį permesti plaukai išties primena kailį. – Arba jis. – Netaukšk niekų. Aiški dviguba xx chromosoma. – Tikrai? Ji linkteli. – Sakagavėja*, – tarsteli. – Vėliau galės būti Luisas. Gal netgi Klar kas**, kuriems ir atiteks visa šlovė. Ak, jau tie vyrai, vis tokie patys. Iš pat pradžių, sužavėta, kad Tazas ir Rudis taip puikiai pažįsta šias vietas, kurių net neįsivaizdavo esant, Marnė juos praminė Luisu * Šošonų genties indėnė, padėjusi ankstyviesiems Amerikos kolonizatoriams pažinti kraštą. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) ** Lewiso ir Clarko pažintinės ekspedicijos (1803–1806) per Šiaurės Ameriką dalyviai.
15
Pete Fromm
ir Klarku. Jiems tada buvo vos po dvidešimt. Prieš septynerius me tus, bet atrodo, kad nuo to laiko prabėgo ištisa amžinybė. ** *
It vynuogės išsikaitinę saulėje, jie apsirengia ir traukia toliau aukštupio link. Dėl sausros vanduo taip nusekęs, kad po kojomis brazda nubalinti akmenėliai, kurių niekada anksčiau neteko matyti sausų. Kai jie prieina paskutinio nedidelio tarpeklio sieną, Marnė klausiamai sužiūra į Tazą, o šis, nužvelgęs jos pilvą, kilsteli antakį. – Sakagavėja su kūdikiu nužygiavo iki pat Ramiojo vandenyno ir atgal, – pareiškia Marnė ir pirmoji deda koją ant pėdos pločio suaižėjusios ir trupančios akmeninės atbrailos. Ji spaudžiasi prie uo los su šen bei ten prasikalusiomis šaknimis, plyšelyje besistiebiančiu laukinės šeferdijos daigeliu. Po kojomis – siaura upės vaga, kuria pro stačią atbrailą šniokščia srovė su šen bei ten pabirusiais riedu liais. Tazas atsilieka vos per kelis centimetrus, pasirengęs ją čiupti ir nerti iš paskos. Visgi jie sėkmingai įveikia visą atstumą ir nusileidę nuo uolos atsiduria ant dygios, kuokštais suaugusios žolės nedidelėje lankoje, pasislėpusioje tarp kanjono šlaitų. Žengia braukdami aštrius stie bus, gąsdindami žiogus, kol pasiekia bebrų tvenkinius. Pro pagalių ir purvo užtvanką sunkiasi vanduo, o už jos tyvuliuoja pirmas tven kinys žvilgiu it stiklas paviršiumi. Jie stabteli atgauti kvapo, pasi deda meškeres. Marnė, dairydamasi, ar kur nors nepamatys nors menkiausios pašiūrės, pirštu perbraukia dėžutėje sudėtas museles ir išsitraukusi vieną, visai menkutę, garsiai ją pavadina. Rausdamas savąją masalų dėžutę, Tazas sumurma: – Gal ir menkutė, bet žuvis tikrai nepražiopsiotų. 16
Kebliausias gyvenimo darbas
– Ne, – purto galvą Marnė. – Midžė*. Štai, kaip ją pavadinsime. Toks bus mažylės vardas. – Midžė? – Taip. Toks menkas padarėlis, bet viso šio reikalo esmė. – Tu rimtai? Ji nusišypso. – Tobulas vardas. – Nori, kad ji atsidurtų mitybos grandinės apačioje? – jis nusi juokia. – Koks visai netobulas sumanymas. Ji dėbteli. – Ir visa tai ketini jai išaiškinti, kai paūgės? „Žinai, mieloji, tik norėjome, kad šioje grandinėje būtum pati silpniausia – ta, kurią medžioja visi gyvi padarai.“ Ji prisimerkia. – Baik, Marne. Jei jau trokšti autentikos, tai gal tebūnie... kad ir Plėšrūnė? Išties kietas vardas, joks vaikas nedrįstų prie jos artintis. O gal Ūdra? Pamatęs įtūžusį jos žvilgsnį, Tazas skubiai taria: – Nors šiaip jau, Midžė gal visai ir neblogai. Ji užverčia akis, o jis šį vardą darsyk ištaria it iš koto verčiantį anekdotą, ir šia tema diskusijos baigtos. Jo mintyse sukasi vardas Medė arba Karla, gal dar Sendė, o jei jau iš raidės S, Sara arba Sibilė. Nors ne, Sibilė netinka, nes niekada nebus aišku, berniukas tai ar mergaitė**. O štai jei gims berniukas – tiesą sakant, kaipgi Marnė gali būti tokia užtikrinta, – tai gal Briusas, nes Springstynas su kels jai įsiūtį. Jeigu leistųsi į kompromisą, dar gali būti Eminemas, bet jei jau būtinai užsimanys gyvūninės kilmės vardo, išskirtinio ir * Angl. midge – mašaliukas. ** Anglų kalba ir berniuko, ir mergaitės vardas rašomas ir tariamas vienodai – Sybil.
17
Pete Fromm
unikalaus, tai gal Tatanka*, tik bėda, kad jis netrukus virs Tanka ir skambės lyg kokio nevykėlio iš sumauto komikso vardas. O tada ima kibti pirmosios žuvys, ir, kaip visada, jie prisigaudo nedidelių šalvių – visai neblogai vakarienei. Kai prisirenka pagalių, Marnė sudeda prakuras, o Tazas stam besnes šakas sulaužo trankydamas į uolos kraštą. Leidžiantis saulei, kurios spinduliai pro šlaitus nusėjusių tuopų lapiją, gluosnius, ilgus geltonųjų pušų spyglius meta margus šešėlius, jie kepa šalvius virš pamažu liepsnojančių šakalių. – Jai patiks ši vieta, – sako Marnė taukuotu smakru, nuo kaulo plėšdama paskutinį žuvies gabaliuką. Tazas atsilošia remdamasis ant alkūnių: – Kodėl turėtų nepatikti? Čia gražu kaip paveikslėlyje. – Dabar mus pamatęs, tas vyrukas – Van Gogas – nusipjautų ir kitą ausį. O jei šį grožį išvystų kas nors iš Ohajo? Mirtų aša rų kupinomis akimis, jei, žinoma, prieš tai nebūtų nusibaigęs nuo Klivlando oro. – Stebiuosi, kad tu dar išgyvenai, – pasišaipo Tazas. Ji niukteli jam į pašonę. – Stebiuosi, kad tik man parodžius supratai, ką turi, – taip ji sako dažnai, bet šįkart dar priduria: – Nesuprantu, kaip tavo tėvai apskritai galėjo išvykti. Tazas nukreipia žvilgsnį į dūmų skraistę ir kiek patylėjęs taria: – Matyt, Naujoji Zelandija nėra tokia baisi. – Ten pilna hobitų, – atrėžia Marnė, bet jau gana ir to, kad paminėjo jo tėvus, kurių niekada nėra mačiusi. Padavusi jam pas kutinį šalvį, atsisėda šalia sukryžiavusi kojas ir ima čiulpti ašakas. Tazas į laužą sumeta likusius pagalius, ir abu nutyla, stebėda mi besiplieskiančias liepsnas, užburiantį mėlynų liežuvių šokį. * Indėnų lakotų kalba – bizonas.
18
Kebliausias gyvenimo darbas
Už kalnų pasislėpus saulei, juos apgaubia šešėliai ir netrukus nuo viršūnių dvelkteli pirmieji vėsumos gūsiai. Abu žino, kad metas eiti, bet Marnė atsidususi sako: – Tokiais vakarais taip sunku prisiversti grįžti namo. Tazo mintys sukasi apie tuos laikus, kai jie čia atvyks su kūdi kiu – kaip jį teks nešti per tarpeklį, saugoti, kad nepasiektų pušų kankorėžių, neįkristų į upelį, tvenkinius, kaip vakare, įsivyravus mirtinai tylai, aidės jo verksmas. Kiek jiems dar liko tokių vakarų kaip šis? – Galėčiau sulakstyti iki džipo ir atnešti miegmaišius, – pasisiū lo jis. – Ne tą turėjau galvoje, – atsako Marnė pasikeitusiu balsu, neat plėšdama akių nuo laužo. – Pats puikiai žinai. Tazas patrina jai nugarą, užgniaužia atodūsį. – Namą įrengti spėsime. Dabar turiu užtektinai laiko. – Jei neatsiras naujų užsakymų, be laiko, nieko daugiau mums ir neliks. Tazas atitraukia ranką, palinksta prie laužo, pažarsto jį pagaliu, ne ką storesniu už savo pirštą. – Darbo visada atsiras, Marne. – Būtų nuostabu, jei tai įvyktų dabar, – ji švysteli žuvies nugar kaulį į nuodėgulius. – Tik tiek ir norėjau pasakyti. Šakalio galu Tazas stumteli kaulą giliau į laužą. Smulkios, trapios ašakos ne tiek dega, kiek žioruoja, kol galop visai išnyksta.
19