Issuu

Lina Ever Kava su apelsinais

Kava su apelsinais Vienos piligrimyste ̇s dienoraštis

Lina Ever

Kava su apelsinais Vienos piligrimystės dienoraštis

Iliustravo Rūta Kaliūnaitė

Vilnius, 2021

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-218-1 © Lina Ever, 2021 © Rūta Kaliūnaitė, iliustracijos, 2021 © Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2021 © BALTO leidybos namai, 2021

Viskas šioje knygoje tikra: kelias, bažnyčios, gamta, sutikti žmonės, pokalbiai, mano mintys ir jausmai. Ir bendrakeleivės, ir mūsų pokalbiai tikri – pakeisti tik vardai ir veidai. Skiriu sesėms piligrimėms ir visiems buvusiems ir būsimiems bendrakeleiviams.

Aš norėjau eiti. Kiekvieną mielą dieną norėjau stotis ir eiti. Net už lango siaučiant vėjams ar krintant šlapdribai, aš norė jau eiti. Nes ištverti namie sulig kiekviena diena darėsi vis sunkiau. Pirmiausia mane įkalino gipsas. Po kvailos traumos ant batuto gavau jį trims savaitėms. Išnešta į balkoną tuomet užsimerkdavau ir eidavau mintyse. Paskui mokiausi iš naujo vaikščioti. Kai jau galėjau eiti be ramentų, pasirodė virusas ir namuose įka lino karantinas. Namai jau nebebuvo namais, jie tapo kalėjimo kamera, vienuo lyno cele, mokyklos klase, ligoninės palata, valgomuoju, darbo ka binetu, sporto sale ir dar bala žino kuo. Juose nebebuvo nei vietos, nei laiko sau. Maži pasivaikščiojimai tik dar labiau žadino norą užsimesti kup rinę ir išeiti į tikrą kelią. Tada ir prisižadėjau, kad, vos tik bus galima palikti namus, aš išeisiu ir eisiu, kol nurimsiu, kol vėl pasijusiu gyva, kol išsivadės visos pasaulio pabaigos nuojautos, kol sugrįš prasmė gyventi ir pa jusiu, kad pasaulis vėl tapo mano namais. Eisiu, kol susipažinsiu ir susidraugausiu su naująja savimi. Kol atleisiu sau už neįgyvendintas svajones. Kol įsimylėsiu šį naująjį vi ruso apsėstą pasaulį be jokių išlygų ir reikalavimų. Kol išmoksiu pasitikėti Kūrėjo planu. Piligriminė kelionė bus man prizas už namuose ištvertą laiką ir padėka už sugijusią koją.

„Aš manau, kad žmonės dabar labiau ieško ne gyvenimo prasmės, o patirčių, kad jie yra gyvi.“ Josephas Campbellas

Pradžia Apie Stebuklingo kraujo kelią (Wunderblutweg) sužinojau prieš dvejus metus, vartydama knygą apie populiariausius piligriminius kelius Europoje. Negali būti, šūktelėjau, perskaičiusi trumpą sky relį, iliustruotą vos dviem nuotraukomis. Negali būti, kad Berlyno pašonėje viduramžiais ėjo pats po puliariausias šiaurinės Europos piligrimų kelias, pagal keliaunin kų skaičių per metus nedaug nusileidžiantis Švento Jokūbo keliui Ispanijoje, o Bad Vilsnako (Bad Wilsnack) bažnyčia buvo ne ma žiau šventa vieta nei Santjago de Kompostelos katedra. Tik vietoje kriauklės piligrimai čia įsisegdavo trijų ostijų ženklelį, pagal kurį atpažindavo vieni kitus. Vienas toks buvo rastas ir kasinėjant žemu tinę pilį Vilniuje – tai rodo, kad ir keliauninkų iš Lietuvos ateidavo iki Vilsnako šventovės. Kas nutiko, kad apie šį Ostijų, arba Stebuklingo kraujo, kelią nie kas nėra girdėjęs net Vokietijoje? Kodėl vieta, kadaise buvusi šventa, dabar skendi užmaršties ūkuose. Ir kodėl jis apskritai buvęs toks po puliarus? Kas ten tokio stebuklingo?

Viskas prasidėjo prieš daugiau nei šešis šimtus metų, kai riteris Heinrichas von Bülowas, supykęs ant vengiančių mokėti duoklę kaimiečių, sudeginęs visą kaimą, nepagailėdamas ir bažnyčios. Kai kunigas Johannes Cabuez kitą dieną nuėjęs gaisravietėn, al toriaus vietoje radęs pasvirusį kryžių su Kristumi ir po juo pele nuose švytinčias tris ostijas su kraujo dėmėmis ir išgirdęs balsą, liepiantį kuo skubiau aukoti čia mišias ir atstatyti Vilsnako baž nyčią. Iš ostijų pasišaipęs riteris ėmęs ir apakęs, keli pamaldūs žmonės ėmę ir išgiję, ir kaipmat per Europą nuvilnijęs gandas apie stebuklingus Dievo apsireiškimus šiame iki tol nežinomame vokiškame kaime. Į šį miestelį, esantį kiek daugiau nei šimtas kilometrų į vaka rus nuo tuomet dar visai nereikšmingo Berlyno, pradėjo plūsti piligrimai – iš šiaurės skandinavai, iš vakarų belgai ir olandai, iš rytų – lenkai ir Baltijos šalių gyventojai, iš pietų – vokiečiai. Pili grimų dėka miestelis sparčiai augo, o su juo augo ir nauja didžiulė bažnyčia. Iš piligrimystės visi tiek uždirbdavę, kad miestelyje veikę vien tik svečių namai, užeigos ir kitos paslaugos piligrimams, o iš surinktų mokesčių ir dovanų didžiulę bažnyčią pastatę per nere gėtai tiems (ir netgi šiems) laikams trumpą laiką – trejus metus. Miestelį juosianti siena buvo skirta ne gintis nuo priešų, o riboti piligrimų skaičių – šie čia plūdo lyg hipiai į Vudstoką. Šis nesibai giantis festivalis truko šimtą penkiasdešimt metų ir tuo metu tur būt nebuvo Europoje žmogaus, nežinančio apie šią vietą. Čia ėję ir karaliai, ir kunigaikščiai, ir vyskupai, grūdęsi paprasti žmogeliai ir pirkliai, prašę sveikatos, pinigų ir kitų malonių. Nusikaltėliams būdavę teismo skiriama nueiti kelią ir atgailauti už savo kaltes, o paveldėtojams net testamente įrašoma, kad prieš gaudami pa likimą turintys nueiti šiuo keliu ir pasimelsti už mirusiojo vėlę. Naujoji Vilsnako bažnyčia tapo iki tol neregėtu kulto objektu.

Sakoma, per metus ją aplankydavę iki pusantro šimto tūkstan čių piligrimų, šie pakeliui turėdavę gražaus laiko savo žemiškam gyvenimui apmąstyti. Bet istorija kartais būna negailestinga pernelyg išgarsėjusiems žmonėms ir vietoms. Atėjus reformacijai (o jai toli eiti nereikėjo, nes Martinas Lutheris savo tezes paskelbė visiškai čia pat esančiame Vitenberge), katalikai buvo ištremti, relikvijos sudegintos, mieste lis uždarytas, o piligrimystė uždrausta įstatymais. Protestantai iš pažįstantys tik Dievo žodį, o relikvijų garbinimas, jų nuomone, netgi žalingas tikintiesiems. Po daugiau nei pusantro šimto metų klestėjimo Kelias pradėjo grimzti į užmarštį ir žmonės po truputį nustoję tikėti stebuklais. Ir net tada, kai per Antrąjį pasaulinį karą ant bažnyčios nukritusi bomba nesprogusi, ne visi norėję tikėti, kad ši vieta ypatinga. Entuziastų dėka dabar kelias atnaujintas, pakeliui atsiradę nak vynės vietų, daug kur yra nuorodos, internete galima rasti kelio aprašymą, tačiau piligrimai vis dar skaičiuojami šimtais, o ne, kaip anksčiau, tūkstančiais ar šimtais tūkstančių. Ir vis dėlto bažnyčioj likę tiek paslapčių, kad Danas Brownas galėtų parašyti gerą mistinį trilerį ir išgarsinti ją iš naujo. Šio užmigusio kelio legendos ir suviliojo mane. Nusprendžiau patikrinti, ar pakeliui esančiose bažnyčiose dar likę kerčių, menan čių senuosius piligrimus, ir įsitikinti, ar kelio dvasia vis dar gyva ir kaip ji veikia šiuolaikinius keliautojus. Šimtas trylika kilometrų per šešias dienas irgi atrodė įveikiama užduotis. Svarsčiau, ar nevertėtų keliauti vienai – kad būčiau visiškai lais va visuose pasirinkimuose, mintyčiau, ką noriu, stočiau, kur su galvoju, kad visą laiką ir dėmesį skirčiau sau pačiai ir tam, kuris nutiesė šį Kelią. Prieš metus būčiau taip ir padariusi, nes būdama su savimi jaučiuosi kuo puikiausiai ir manau, kad piligrimystė tam

ir skirta, kad, ieškodamas ryšio su Dievu, rastum ryšį pats su savi mi. Bet užtenka žmogų trims mėnesiams atskirti nuo visuomenės, ir aiškiai pajunti, kad esi pasiilgęs bendravimo, diskusijų, ryšio su kitais žmonėmis. Taip pat žinojau, kad čia ne Jokūbo kelio populia rioji atšaka, kur gali pasikalbėti su nepažįstamais bendraminčiais, čia nėra restoranų ir albergų, kuriuose gali sutikti bendrakeleivių ir paryškinti įspūdžius vynu. Tiek vienatvės, kiek žadėjo šis nuošalus visų seniai užmirštas kelias, man dabar nereikėjo, todėl pristatau bendrakeleives. Visos gyvena Vokietijoje ilgiau nei aš, visas mus čia atvedė visiškai skirtingi keliai. Ona gyvena Berlyne per trisdešimt metų, dvylika už mane vy resnė, mėgsta sportą, sveikai maitinasi, mielai eina net toliausius atstumus ir yra gerokai už mane ištvermingesnė. Ji man lyg vyres nė sesuo, kuriai galiu pasiguosti ir paklausti patarimo, o paklydu si – ir gyvenimo nuorodų. Ona rūpinasi gamta, stengiasi gyventi kuo ekologiškiau, maitintis kuo sveikiau, semtis jėgų iš gamtos, o stiprybės iš pačios savęs. Pirmuosius šio kelio etapus nužings niavome su ja prieš kelis mėnesius, kai buvo draudžiama palikti namus be rimtos priežasties (bet ar gali būti rimtesnė priežastis už norą eiti?). Ona kiek aukštesnė nei vidutinio ūgio, liekna, spor tiškai sudėta, didelėmis pėdomis tvirtai remiasi į žemę ir moka kliautis intuicija geriau nei aš žemėlapiais. Nuolat šypsosi, bet pro akis neprasprūsta jokia mimikos raukšlė, joks žodis ar intonaci ja ir ji taikliai keliais žodžiais sugeba apibūdinti tavo problemą. Nesiūlo sprendimų, neperša savo žinojimo, o švelniai, lyg patyręs psichologas, užveda ant kelio ir priverčia pačiam ieškoti atsakymų. Elzė dailininkė, dizainerė, reklamų kūrėja, projektų vado vė. Daugiau nei dvidešimt metų gyvena Vokietijoje, šalies vaka ruose. Susipažinome žygiuodamos Dailininkų keliu Saksonijoje, bendrystės siūlus vijome ir paskui, susitikdamos tai šen, tai ten,

kalbėdamos apie meną, teatrą, knygas. Taip jau nutinka, kad, jei lemta, ryšys užsimezga pačioje pradžioje. Ji metais už mane vy resnė, bet galėtų būti mano dvynė sesuo – tiek daug panašumų mus sieja. Elzė – labai meniška siela, bet neatitrūkusi, neišskridusi, pakankamai tvirtai stovinti ant žemės, kas, manau, kartais ją pačią trikdo. Smulkutė ir vikri, kalba nedaug ir tyliai, atrodytų, stengiasi užimti kuo mažiau vietos šiame pasaulyje. Papasakojau jai šio kelio istoriją lyg tarp kitko ir ji iškart pasisiūlė į pakeleives. Nudžiugau, nes trys kelionėje – labai geras skaičius, vienas visada gali patylė ti, nesukeldamas kitiems nesmagumo jausmo. Trijų ostijų keliu eis trys piligrimės, nusprendžiau ir pradėjau ruoštis kelionei. O štai Rimantė, keleriais metais už mane jaunesnė, taigi jau niausia mūsų įgulos narė, gyvenanti ir dirbanti skirtingose pasau lio vietose, bet vis parskrendanti į Berlyną. Ji mokslininkė, dirba kažkokiame institute, tyrinėja jūros dugną ir klimato kaitą, rašo disertaciją, bet ką konkrečiai tiria, nelabai suprantu, nes susitikę kalbamės ne apie užterštas jūras, o apie knygas ir keliones. Ir jos mylimą poeziją. Ji tvirto kūno sudėjimo, garbanotais, papurusiais, gražiai ties smilkiniais žilstelėjusiais plaukais, akys paslėptos po storais akinių rėmeliais, kaip ir priklauso mokslininkei. Gal net išsigąsčiau jos rimtumo, jei nežinočiau, kokia gali būti sąmojinga. Netikėtai susitikome, netikėtai papasakojau apie mūsų kelionę ir ji netikėtai šūktelėjo taip pat norinti prisijungti. Kaip pati suprato vėliau, ši frazė išlėkė ne iš galvos, nes nieko panašaus nė nemąstė, o iš širdies ir aš tai iš karto supratau. Tebūnie, jai reikia šios kelionės ne mažiau nei man, ne mažiau nei Onai ir Elzei. Iš tiesų apie bendrakeleives nedaug težinau – tik vardą, amžių, gyvenamąją vietą, tik emocijas, kurios užsimezgė tarp mūsų per nedažnus susitikimus, mus sieja tik bendra trumpalaikė patirtis, tik nueiti kilometrai, tik perskaitytos knygos ir vienijanti gyvenimo

svetur patirtis. Jos viena kitos nepažįsta, taigi kartu būsime visiško likimo atsitiktinumo dėka, lyg kokiam paslaptingam žaidėjui še šioms dienoms į rankas įduotos keturios kortos. Nežinau, kaip mums seksis, bet iškart apsisprendžiau būti atvira įvairiausioms patirtims, nes tikiu, kad niekas šioje žemėje nevyksta atsitiktinai. Esu pasiruošusi priimti bendrakeleivių keistenybes ir pačios netobulumus. Metu sau drąsų iššūkį ir nebijau pralaimėti, nes kelyje nebūna pralaimėtojų.

Pirma diena Bötzow–Flatow, 18 km

Kuprinė sukrauta, bandant neviršyti dešimties kilogramų. Joje miegmaišis, dar vienos kelnės, treji marškinėliai, dvejos kojinės, apatiniai, pižama, megztinis, guminės šlepetės ir kepurė nuo sau lės. Lengva striukė ir apsiaustas nuo lietaus. Kosmetikos krepšys ir vaistinėlė. Knyga. Užrašų knygelė. Žemėlapis. Avižiniai dribsniai. Skardinė tuno. Du virti kiaušiniai. Pakelis riešutų. Energetinis ba tonėlis. Įkroviklis ir lemputė skaitymui. Pasveriu – visi dešimt kilo gramų. O dar neprisipyliau vandens į gertuvę ir arbatos į termosą. Prisegu lazdas ir pastatau kuprinę į kampą iki rytojaus ryto. Lipu į tramvajų ir važiuoju iki vienos seniausių Berlyne Švč. Mer gelės Marijos bažnyčios. Ji pačiame centre, bokštas konkuruoja su Berlyno televizijos bokštu, kriptose palaidota žymių miestiečių, o bokšto apačioje dar galima įžiūrėti nuo viduramžių gana gerai išsi laikusią Mirusiųjų šokio freską. Manoma, po ja ant sienų užrašyti žodžiai yra seniausias Berlyno rašytinis palikimas. Čia turėtų prasidėti mūsų kelias, bet pirmuosius du etapus, ve dančius per miestą, jau nuėjau. Todėl tik paimu keturis piligrimų pasus ir ant visų uždedu po pirmą spaudą. Jaučiuosi kaip gavusi lėktuvo įlaipinimo kortelę. Viskas, jūsų kelionė patvirtinta, vartai užsidaro, kelio atgal nebėra. *** Susitinkame sekmadienį, devintą ryto Berlyno Špandau (Spandau) stotyje, iš kur autobusas nuveš mus į etapo pradžią. Ona ir Rimantė jau čia. Sėdi vienoje autobuso būdelėje, bet ant atskirų

suolelių. Abi avi žygio batais, abi pasidėję ant žemės dideles kup rines, nedrąsiai dairosi. Viena kitos nepažįsta, bet turbūt jau nu mano, kad priklauso tai pačiai komandai. Čia pat pasirodo ir Elzė, vilkinti sijonėliu, avinti žygio batus ir užsimetusi dvigubai mažesnę nei manoji kuprinę. Nustembu, kas gi eina į žygį su sijonu, paskui nusišypsau – o kodėl gi ne? Pažvelgiu į savo tam siai pilkas kelnes ir šviesiai pilkus marškinėlius ir papriekaištau ju sau, kodėl pati negalėjau linksmiau ir originaliau apsirengti. Timpteliu oranžinės kepurėlės snapelį, pasitaisau raudonos kup rinės dirželius ir moju joms dar stovėdama prie perėjos kitapus gatvės. Sveikinuosi, pažindinu jas, juokauju gal kiek dirbtinokai, kaip būna draugystės pradžioje, kai dar nežinoma, ką kalbėti, o tylėti kartu dar neišmokta. Žiūriu į jas ir galvoju, kokios intensijos, kokios problemos, kokie neatsakyti klausimai išginė į kelią. Juk jei jautiesi viską ži nantis, viskuo patenkintas, jei viskas gyvenime aišku, jei patin ka tavojo aš dabartinė versija, į piligriminį kelią neišsiruoši. Tie, kas eina, kas nusiteikę vargti, neštis sunkią kuprinę, klampoti nežinomais keliais, klijuoti pūsles ant kojų, nežinia kur miegoti, nežinia kuo maitintis, turi neatsakytų klausimų sau ir dangui. Tai ne turistinis maršrutas, perspėjau visas bendrakeleives, jei tikitės atostogų ar gražių nuotraukų prie lankytinų objektų, tai čia ne tas kelias. Šis vingiuos per mažus kaimelius ir miestukus, kasdien beveik po dvidešimt kilometrų eis per laukus, pievas, miškus ir žvyrkelius, pernelyg nenukreipdamas dėmesio nuo mūsų vidinių kelių. Įsiropščiame į geltoną miesto autobusą kartu su priemiesčių gyventojais ir sekmadienio vaikštinėtojais, važiuosime pusvalandį iki priešpaskutinės stotelės. Išlipsime tiesiai prie Bötzow Nikolai bažnyčios. Tai jau nebe Berlynas, net ne jo priemiestis, tai tiesiog

kaimas greta sostinės, į kurį jau buvome su Ona atėję ankstyvą pa vasarį. Tuomet atrodė, kad kaime dingusi gyvybė, kad plūstelėjusi lavina sustingdė visus žmones, mašinas, gyvenimą. Tada atrodė, kad mes vienut vienutėliai gyvi padarai visame kaime, buvo apė męs jausmas, lyg vaikščiotume po knygos puslapius, po kompiute rinį žaidimą, o ne tikromis tikro kaimo gatvėmis. Bažnyčia buvo užrakinta, kaip ir daugelis maldos namų visoje Vokietijoje, visoje Europoje, visame pasaulyje.

Dabar šventorius atrodo visiškai kitaip, žolė smaragdinė, gėlės žydi, vijokliai sulapoję, Dievo namų durys atvertos ir viskas visai kitaip, nei mums su Ona lankantis čia prieš du mėnesius. Dabar daug ryškiau šviečia saulė, daug žalesnė žolė, krūmas palei akmenų sieną apsipylęs žiedais, o pirmosios mūsų kelyje baž nyčios durys plačiai atvertos. Nedrąsiai užsukame vidun. Dar neži nome, kad greitai bažnyčiose galėsime jaustis kaip namie. Penkioliktame amžiuje iš lauko akmenų sumūrytoje bažnyčioje maloniai vėsu, lubos žemos, lygios, katalikiškos bažnyčios erdvės neverta tikėtis, čia viskas asketiška, paprasta, bet jauku ir švaru, šviesūs mediniai suolai su durelėmis taip ir kviečia užeiti, prisėsti, susikaupti, pasimėgauti ramybe, išplėštomis iš dienos akimirko mis. Žingsniai kaukši į seną grindinį ir mane apgaubia ne pamal dumo, bet savotiško smalsumo nuojauta – kiek tokių bažnytėlių dar bus pakeliui, kiek jų istorijų prisiklausysim, kiek gražių dalykų prisižiūrėsim. Žinau, kiekvienoje bus didelių ir mažų stebuklų, nes kai eini atvira širdimi, renki juos lyg vaikas kriaukleles pa plūdimyje. Kiekviena bažnyčia pilna istorinių detalių, iškalbingų smulkmenų, daiktų, pasakojančių šių vietų, krikščionybės ir pili grimystės istorijas. Šioje iš pirmo žvilgsnio visai neišskirtinėje bažnyčios varpi nėje kabo net keturi didžiuliai varpai, ant seniausio išgraviruoti 1417 metai. Nustebina ant choro patalpos sienos po keliais dažų sluoksniais rasta vėlyvosios gotikos freska, kurioje vyskupas tiesia karūną. Pasak istorinių šaltinių, tai Marijos karūnavimas, nu pieštas dar tada, kai čia plūdo katalikų piligrimai. Marijos nebėra toje freskoje, ją išblukino laikas ir kitaip manantys tikintieji, bet vis tiek galvoju, jog tai geras ženklas kelionės pradžioje. Evangeli kams Marijos nereikia, jiems nereikia jokių šventųjų, jie negarbina jokių relikvijų, jie gali kreiptis tiesiai į Dievą, o mes – iš Marijos

krašto, mums reikia to feministinio prado bažnyčioje, bėdos pri spirti ja labiau pasitikime nei maištautoju Jėzumi. Ortodoksų (stačiatikių) Marija net vadinama kelio rodytoja – ikonose daž niausiai pirštą nukreipusi į rankose laikomą kūdikį, sakydama: štai jūsų kelias, štai jūsų mokytojas. Sumurmu padėkos žodžius, įmetu į aukų dėželę euro monetą, uždegu žvakelę, prašydama, kad ji ir mums parodytų kelią. O gal ne tiek prašydama, kiek dėkodama, kad pagaliau išėjome, kad jau esame kelyje, nors dar pėdomis jo nepajutome, dar visi kilometrai mūsų laukia. Žvilgsnis užkliūva už kabančios paukštės, atrodo, ne kabo kaip šviestuvas, o skrieja pakreipusi snapelį. Juk tai ir yra sa votiškas šviestuvas, galvoju, tik ne tiesiogine, o perkeltine prasme, jis neša šventąją dvasią žmonėms, įkūnija laisvę, tikėjimą geresniu gyvenimu, jis yra pranašas, skraidantis tarp čia ir ten, nešantis žinią, užkoduotą simboliais. Žvelgiu į paukštį ir žaviuosi senųjų dailininkų gebėjimu perteikti grožį ir šviesą, žaviuosi laikais, kai meistriškumas buvo skirtas Dievui šlovinti ir žmonėms stulbinti. Juk tuomet buvo kuriama taip, kad atrodytų, jog paties Dievo ran ka padėjo menininkams, nes kaip kitaip paaiškinti Michelangelo

ištapytą Siksto koplyčią Vatikane, Antoni Gaudí projektuotą ir vis dar statomą Šventosios Šeimos baziliką Barselonoje ir tūkstančius mažesnių stebuklų. Ant stalo šalia naujienlaiškių padėta dėželė su spaudu. Už sispaudžiame kiekviena po ženklą į savo dar naują, nenulankstytais kampais, spaustuve tebekvepiantį piligrimų pasą. Tas spaudukų rinkimas šiek tiek vaikiškas, net nežinau, ar verta, ar neatrodo kvailai – lyg dalyvaučiau orientacinio sporto varžybose, kur reikė tų surinkti visas nuorodas. Bet gyvenimas juk irgi ne kas kita kaip žaidimas, kaip nuorodų ieškojimas, kaip žingsniavimas šiek tiek apgraibomis, nuolat tikrinantis, ar teisingai pasirinkome, tai kodėl nepabandžius priimti tų šiek tiek kitokių taisyklių. Šalia spaudų ant stalo padėtas indas su mažomis baltomis tuščiavidurėmis žu vytėmis – krikščionybės simboliu. Pasiimame kiekviena po vieną, Elzė prisisega prie kuprinės, Rimantė prie skrybėlės, Ona tvarkin gai įsideda į piniginę, o aš savąją prisirišu ant gobtuvo raištelio. Pakeliu akis ir perskaitau užrašą senuoju gotišku šriftu virš durų: „Dievas kalba: jei jūs manęs iš visos širdies ieškosit, aš leisiu jums mane surasti.“ *** – Na štai, pirmosios dienos citata, – šypteliu, o širdyje taip gera, nes jau dabar tvirtai žinau, kad stebuklai prasideda. – Įsiklausykit, ne „rasite mane“, bet „aš leisiu jums mane suras ti“. Suprantate, koks didelis skirtumas, – pastebi Ona. – O aš manau, kad svarbiausi žodžiai šioje citatoje yra „iš visos širdies“, – sako Elzė, kai užsikrovę ant pečių sunkias kuprines tols tame pagrindine miestelio gatve.

Sutinkame kelias raiteles, paskui vyrą, vediną dviem žirgais, ir prisimenu skaičiusi, kad šiame kaime arklių daugiau nei gyvento jų – apie tris šimtus. Namai baigiasi, prasideda laukai ir ganyklos, paliekame asfal tą ir sukame žvyruotu takeliu dešinėn. Dabar daugiau nei dešimt kilometrų eisime mišku, senuoju pašto keliu tarp Berlyno ir Ham burgo. Jau aštuonioliktame amžiuje čia riedėjo pašto karietos, ats tumas, sužymėtas myliomis, išlikęs iki šiol. Nusifotografuojame visos prie vieno iš kelią žyminčių betoninių stulpų. Žengiam į mišką, šimtamečiai ąžuolai palei kelią tarsi šnara, kad juokai čia tie virusai ir mums tekę išbandymai, kad jie ištvėrę karus, marus ir net prisimenantys, kaip šiuo keliu dardėję pašto ve žimai, kaip žygiavę švedų, vokiečių, o paskiausiai ir rusų kareiviai. Piligrimus, plūdusius čia prieš pusę tūkstantmečio, jie turbūt pri simena tik iš tėvų ir senelių pasakojimų, nors ką gali žinoti, ąžuo lai kartais sulaukia ir tūkstančio metų. Šimtamečiai jie dar vaikai, brandos sulaukia tik po dviejų šimtų metų, o keturių penkių šimtų metų ąžuolas vis dar pačiame jėgų žydėjime ir vis dar vaisingas. O aš? Esu pačiame jėgų žydėjime? Juk man po pusantro mėne sio sueis penkiasdešimt. Gal ir tai buvo motyvas iškeliauti? Ne, ne ir dar kartą ne, sakau ir galvoju, kad draugauju su vi sais savo metais ir tikrai nedarysiu jokių dramų kaip bendraam žės. Turiu puikią šeimą, du vaikai skinasi savarankiškai kelius per gyvenimą, o mažasis ketvirtokas leidžia man vis dar jaustis jauna mama, turiu neblogą vyrą, daug draugų, gyvenu svajonių mieste, dirbu mėgstamą darbą ir daug kas sako, kad atrodau jaunesnė, nei iš tiesų. Ar tikrai, vėl klausia vidinis balsas, o gal esi patenkinta tik tuo, kaip atrodai, bet ne tuo, kas esi? Ne, viskas su manim gerai, pasakau sau griežtai ir tik iš staiga atsisukusių merginų žvilgsnių suprantu, kad ištariau tai garsiai.

– Ir su mumis viskas gerai, – nusijuokia Rimantė. – Oi, atsiprašau, užsigalvojau, – teisinuosi susidrovėjusi. Nors nematau nieko blogo kartais su savimi pasikalbėti. Manau, kiek viename mūsų gyvena ne po vieną, o po kelis asmenis ir kartais jie ginčijasi tarpusavyje. Kartais net būna sunku apsispręsti, ku rio klausyti. Kelionė pėsčiomis – tai irgi savotiškas būdas nutildyti juos, kad išgirstumei tą tikrąjį savo širdies balsą. Nė karto nesuabejojau, kad draugija keliauti puiki, nebuvo nė vienos, kuri ieškotų tik fizinių iššūkių ar turistinių atrakcijų, visos vienaip ar kitaip išėjome, nes norėjome ištrūkti, norėjome kažką sau atrasti ir pajusti ėjimo džiaugsmą, mus visas ginė judėti skatinantis nerimas, lyg tą rusišką sektą, Nobelio premijos laurea tės Olgos Tokarczuk aprašytą romane „Bėgūnai“. Be to, visoms mums tai pirmoji tikra piligriminė kelionė su kuprine ir piligri mų pasu rankose. Na, gerai, Ona kelias dienas ėjusi Jokūbo keliu, bet tai buvo turistinė atrakcija, kelionė be iššūkių, be kuprinių, be abejonių. – Pasikalbėkim: o ko jūs tikitės iš šios kelionės? – užvedu kalbą. Įdomu išgirsti bendrakeleivių nuomonę dabar ir paskutinę dieną, pažiūrėti, kas iš tų lūkesčių išsipildys, o ką atrasime netikėtai. Onutė prabyla pirmoji: – Aš apsisprendžiau gyvenime būti atvira visoms naujoms patir tims ir iš tiesų į šią kelionę leidžiuosi kaip į nuotykį. Man smagu eiti, bendrauti, nustebti, be to, taip užsisėdėjau namie, kad net ir su šia sunkia kuprine jaučiuosi labai lengvai.

– Man labai svarbus fiziškumas. Jaučiuosi ištrūkusi iš namų ir labai noriu pajusti savo kūną, savo galimybių ribas, pajusti, kad kojos gali eiti, o plaučiai kvėpuoti. Iš tiesų noriu iš naujo atrasti ryšį su fiziniu pasauliu ir sugrįžti į savo kūną, – pradeda Riman tė. – Neturiu jokių iliuzijų, neieškau nušvitimo ar dvasinių pa tirčių, bet būsiu dėkinga, jei viena ar kita ir pasitaikys. Ir dar, be proto gera vėl būti ne vienai ir ne su virtualia kompanija. Juokiamės. Taikliai ji čia. Džiaugiamės, kad savaitę būsim kartu ir galėsime visos išgyventi vieną ar kitą nuotykį, kurių, nė neabejoju, pakeliui bus sočiai. – Mano kūnui tai irgi svarbus išbandymas, ypač turint galvoje, kad prieš keturis mėnesius dar vaikščiojau su ramentais, – sakau. – Tikrai nustebau, kad nepabijojai leistis į tokį kelią, – prisi pažįsta Elzė. – Tiesą sakant, prieš kelias dienas buvo užplūdusi nerimo KNYGĄ DABAR banga, bet ėmiau ir pasakiau: „Dieve, jei nori, kad nueičiau šį kelią, tai prašau duoti jėgų.“ Išmokau tikėti, kad jis visada nu mes gelbėjimosi ratą ir neleis man pražūti. Bet sakyčiau, kad į šią kelionę mane taip pat ginė smalsumas ir galimybė prisiliesti prie Europos istorijos. Taip pat tikiu, kad piligriminė kelionė žmogui duoda gerokai daugiau, nei jis tikisi, tik dar nežinau ko. Gal paskutinę dieną jau žinosiu, – nusijuokiu. Iš tiesų smal su, ar mes ką nors naujo suprasime, pamatysime, sužinosime. Ar kelionė kaip nors pakeis mūsų pasaulio matymo kampą. Tas spaudukų rinkimas gal ir juokingas, bet kai bažnyčioje radome žuvelių, iškart supratau, kad tai ženklas, jog kelionė bus kupina ir dvasinių patirčių. – Taip, spaudukai – tai tik žaidimas, tai tarsi vilionė už sukti į bažnyčią ir pačiam, lyg tarp kitko, atrasti joje slypinčius

ĮSIGYKITE