Skip to main content

Kaulų ir dūmų duktė

Page 1

laini taylor

R o mana s

Iš anglų kalbos vertė astra alba


1O Neįmanoma išgąsdinti

Kerou, žingsniuojančios į mokyklą sniegu padengtu grin­ diniu, nekamavo bloga nuojauta dėl tos dienos. Pirmadienis toks kaip visi, įprastai kasdieniškas, jau nekalbant apie sausiui būdingą orą. Buvo šalta, tamsu (saulė viduržiemy nepateka iki aštuntos), bet gražu. Krintantis sniegas ir ankstyva ryto valan­ da sidabriniais tonais tapė vaiduoklišką Prahos paveikslą, pa­ dūmavusį lyg ferotipinėje nuotraukoje. Upės pakrantėje magistrale švilpė tramvajai bei autobusai, gabendami dieną į dvidešimt pirmąjį amžių, bet tylesnėse gat­ vėse žiemos ramybė buvo tarsi nusileidusi iš kito laiko. Sniegas ir akmuo, vaiduokliška šviesa, Kerou žingsniai ir lengvas garas, vinguriuojantis iš kavos puodelio. Ji viena, paskendusi kasdie­ niškose mintyse: mokykla, pavedimai. Kartais mergina piktai įsikanda skruostą, pajutusi į širdį įsibrovusį skausmą, bet ryž­ tingai jo nusikrato, pasiruošusi su viskuo susidoroti. 5


s

l a i n i tay l o r

s

Vienoje rankoje Kerou laikė kavos puodelį, kita prispau­ dė apsiaustą. Dailininko aplankas kabojo permestas per petį, į mėlynus ilgus palaidus plaukus pynėsi snaigės. Tik dar viena diena. Tada... Urzgesys, skubrūs žingsniai, kažkas ją sugriebė iš už nuga­ ros, stipriai prispaudė prie plačios vyriškos krūtinės, rankos truktelėjo į šalį šaliką ir mergina pajuto dantis prie kaklo. Krimstelėjimas. Užpuolikas ją kandžiojo. Susierzinusi Kerou stengėsi jo nusikratyti, neišlaistydama kavos, bet truputis vis tiek ištiško ant purvino sniego. – Jėzau, Kazi, nešdinkis, – piktai pasakė ji, atsigręžusi į bu­ vusį vaikiną. Žibintas švelniai apšvietė gražų jo veidą. Kvailas grožis, pamanė, nustumdama įkyruolį į šalį. Kvailas veidas. – Kaip sužinojai, kad čia aš? – paklausė jis. – Visada tu, ir niekada nepavyksta. Kazimiras užsidirbo pragyvenimui iššokdamas iš slėptuvės ir jį erzino, kad mergina niekada nė truputėlio neišsigąsdavo. – Tavęs neįmanoma išgąsdinti, – pasiskundė, nutaisęs tokią veido išraišką, kuriai, vaikino nuomone, neįmanoma atsispirti. Dar neseniai Kerou nebūtų atsispyrusi. Būtų pasistiebusi ant pirštų galiukų ir švelniai lyžtelėjusi jo patemptą apatinę lūpą, o tada lengvai sukandusi dantimis, prieš atsiduodama bučiniui, nuo kurio tirpdavo kaip medus saulėje. Tos dienos praėjo. 6


s

kaulų ir dūmų duktė

s

– Gal tu tiesiog nebaisus, – atkirto ji ir nuėjo. Kazis pasivijo merginą ir žingsniavo šalia, susikišęs rankas į kišenes. – Vis dėlto aš baisus. Urzgesys? Kandžiojimas? Kiekvieną normalų žmogų ištiktų širdies priepuolis. Tik ne tave. Vietoj kraujo tavo gyslomis teka ledinis vanduo. Kerou nekreipė į Kazimirą dėmesio, šis pridūrė: – Mes su Jozefu pradedame naują turą. Senamiesčio vam­ pyro. Turistai į jį plūste plūs. Plūs, mąstė Kerou. Žmonės moka nemažus pinigus už Ka­ zimiro „vaiduoklių turus“, per kuriuos yra vedžiojami klaidžio­ mis Prahos gatvėmis tamsoje, atvedami į numanomų žmogžu­ dysčių vietas, kad iš tarpdurių iššokę „vaiduokliai“ priverstų juos spiegti. Kelis kartus pati vaidino vaiduoklį, laikė iškėlusi kruviną galvą ir aimanavo, kol turistų klyksmai virto kvatoji­ mu. Buvo smagu. Kazis buvo linksmas, tačiau jos tai jau nebedžiugino. – Sėkmės, – abejingai palinkėjo buvusi draugė, žiūrėdama į priekį. – Išnaudotume tavo sugebėjimus. – Ne. – Galėtum vaidinti seksualią vampyrę vilioklę... – Ne. – Gundytum vyrus... – Ne. – Galėtum dėvėti tą savo apsiaustą... 7


s

l a i n i tay l o r

s

Kerou sustingo. Kazimiras tyliai įkalbinėjo: – Tu vis dar jį turi, ar ne, brangioji? Pats gražiausias dalykas, kokį kada esu matęs, – tu, įsisupusi į juodą šilką, kontrastingą baltai odai... – Užsičiaupk, – iškošė mergina, sustojusi Maltos aikštės viduryje. Dieve, kokia buvo kvaila, kad susižavėjo šiuo gražiu gatvės aktoriūkščiu, rengėsi dėl jo ir paliko tokius prisimini­ mus. Nepaprastai kvaila. Vieniša kvailė. Kazis kilstelėjo ranką nubraukti snaigę jai nuo blakstienų. – Paliesi mane, ir aš šliūkštelėsiu kavą tau į veidą. Šis nuleido ranką. – Na, na, mano nuožmioji Kerou. Kada liausiesi su manimi kovoti? Juk sakiau, kad gailiuosi. – Tai ir gailėkis. Tik kur nors kitur. Juodu kalbėjosi čekiškai, įgytas Kerou akcentas tobulai ati­ tiko įgimtą buvusiojo tartį. Kazimiras atsiduso, susierzinęs, kad mergina vis dar neprii­ ma atsiprašymo. Tai neatitiko jo scenarijaus. – Nagi... – meilikavo toliau. Balsas tuo pat metu buvo šiurkštus ir švelnus lyg bliuzo dainininko – žvyras ir šilkas. – Mudu skirti vienas kitam. Skirti. Kerou nuoširdžiai tikėjo, kad jei ji kam nors „skirta“, tai ne jam. Mergina pažvelgė į gražuolį Kazimirą, kurio šyp­ sena veikdavo kaip kvietimas likti kartu. Vieta šalia jo atrodė 8


s

kaulų ir dūmų duktė

s

nuostabiausia, tarsi spalvos ten būtų ryškesnės, pojūčiai aštres­ ni. Taip pat sužinojo, kad ta vieta populiari: ją užimdavo kitos merginos, kai jos nebūdavo. – Paprašyk Svetlos vaidinti tavo vampyrę vilioklę, – atrė­ žė. – Vilioti ji jau moka. Kazis atrodė įsižeidęs. – Nenoriu Svetlos. Noriu tavęs. – Deja. Aš nesu pasirinkimo objektas. – Nesakyk taip, – Kazimiras siekė jos rankos. Mergina atsitraukė, skaudžiai nusmelkė paširdžius, nors iš visų jėgų stengėsi išlikti abejinga. Neverta, įtikinėjo save Ke­ rou. Nė truputėlio. – Supranti, kad tai persekiojimas? – Aš tavęs nepersekioju. Atsitiktinai ėjau šia gatve. – Gerai. Juodu sustojo vos už kelių žingsnių nuo jos mokyklos. Bo­ hemijos menų licėjus, – privati aukštoji mokykla buvo įsikū­ rusi rausvuose baroko stiliaus rūmuose, kuriuose pagarsėjo du jauni čekų nacionalistai, nacių okupacijos laikais perpjovę gerklę gestapo viršininkui, o jo krauju parašę laisvė. Trumpas narsus pasipriešinimas, kol juos sugavo ir pasmeigė ant kiemo vartų strypų. Dabar prie tų pačių vartų mindžikavo studentai, rūkė, laukė draugų. Bet dvidešimtmetis Kazimiras, keleriais metais vyresnis už Kerou, nebuvo studentas, ji niekada nematė vaikino, atsikėlusio prieš vidurdienį. – Kodėl taip anksti atsikėlei? 9


s

l a i n i tay l o r

s

– Gavau naują darbą. Anksti prasideda. – Rytais vedžiosi į ekskursijas su vampyrais, ar ką? – Ne. Tai kas kita. Modelių... atidengimas. Jis nusišypsojo. Piktdžiugiškai. Norėjo, kad Kerou paklaus­ tų, koks tas naujasis darbas. Nepaklausė, tik visiškai nesusido­ mėjusi pasakė: – Ką gi, pasismagink, – ir nuėjo. Kazimiras sušuko jai pavymui: – Ar nenori žinoti, kas tai?! – Man nerūpi, – atsakė ši, eidama pro vartus.

Verčiau būtų paklaususi.


2O Atidengti modeliai

Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais Kerou lankė piešimo iš natūros kursą. Atėjusi į studiją jau rado draugę Zu­ zaną, pastačiusią jųdviejų molbertus priešais modelio pakylą. Mergina padėjo aplanką, nusirengė apsiaustą, nusirišo šaliką ir pranešė: – Mane persekiojo. Zuzana kilstelėjo antakį. Ši tai sugebėjo meistriškai, Kerou pavydėjo draugei. Jos pačios antakiai nejudėjo atskirai, buvo sunku išreikšti įtarumą ar panieką. Draugė ir viena, ir kita išreikšdavo tobulai, bet šį kartą an­ takio judesys buvo švelnesnis, reiškė tik santūrų smalsumą. – Nesakyk man, kad tas asilas vėl bandė tave išgąsdinti. – Jis išgyvena vampyro fazę. Įkando man į kaklą. – Aktoriai, – sumurmėjo Zuzana. – Sakau tau, reikia nevy­ kėlį nukrėsti elektros šoku. Pamokyk, kaip užsipulti žmones. 11


s

l a i n i tay l o r

s

– Neturiu elektrošoko. – Kerou nepridūrė, kad jo nė ne­ reikia – be elektros puikiausiai sugeba apsiginti. Ji neįprastai išauklėta. – Na, įsigyk. Rimtai. Už blogą elgesį reikia bausti. Be to, būtų juokinga. Ar nemanai? Visada norėjau ką nors nukrėsti elektros šoku. Uch! – parodijavo traukulius bendrakursė. Kerou papurtė galvą. – Ne, mažoji smurtautoja, nemanau, kad tai būtų juokinga. Tu pasibaisėtina. – Aš nesu pasibaisėtina. Kazis pasibaisėtinas. Pasakyk man, kad neturiu tau priminti, – Zuzana griežtai pažvelgė į drau­ gę. – Pasakyk, kad nė nemanai jam atleisti. – Ne, – pareiškė ši. – Bet pabandyk priversti jį tuo patikėti. Kazimiras tiesiog negalėjo suprasti, jog kokia nors mergina savo valia atsisakytų jo kerų. Tai argi nepakurstė aktoriaus tuš­ tybės per tuos mėnesius, kai juodu buvo kartu, žiūrėdama į jį spindinčiomis akimis, suteikdama... viską? Dabar Kerou manė, kad Kazis siekė jos, norėdamas pasididžiuoti, įrodyti sau, kad panorėjęs gali turėti bet kurią, kad viskas priklauso nuo jo. Gal draugė teisi. Gal reikėtų nukrėsti jį elektros šoku. – Eskizų albumą, – sukomandavo Zuzana, ištiesusi ranką tarsi chirurgas į skalpelį. Geriausia draugė buvo valdinga neproporcingai savo ūgiui. Avėdama batus su platformomis vos viršijo penkias pėdas (1 pėda – 30,48 cm – red. past.), o Kerou ūgis siekė penkias pėdas ir šešis colius (1 colis – 2,54 cm – red. past.), bet atrodė aukš­ 12


s

kaulų ir dūmų duktė

s

tesnė, kaip atrodo balerinos dėl ilgų kaklų bei lieknų galūnių. Ji nešoko baleto, nors panėšėjo į šokėją tiek figūra, tiek laiky­ sena. Nedaug balerinų turi ryškiai mėlynus plaukus ir daugybę tatuiruočių ant rankų bei kojų, o Kerou turėjo. Kai radusi ji ištiesė Zuzanai eskizų albumą, pasirodė tatui­ ruotės ant riešų tarsi apyrankės, kiekviena sudaryta iš vieninte­ lio žodžio tikra ir istorija. Draugė paėmė albumą, o pora kitų bendrakursių Pavelas ir Daina, priėję dirstelėjo per petį. Studentų dievinami Kerou eskizų albumai ėjo iš rankų į rankas, vis keldami susižavėjimą. Šis, devyniasdešimt antrasis numeris iš nesibaigiančios serijos, perrištas guminėmis juostelėmis, atsivertė, vos tik Zuzana jas nuėmė, kiekvienas lapas buvo padengtas gipsu ir dažais, raiš­ čiai vos laikė. Albumas atsivertė lyg vėduoklė – būdingi Kerou, puikiai perteikti ir labai keisti personažai mirgėjo lapuose. Iš piešinio žvelgė Aisa, moteris-gyvatė, nuogomis apvalio­ mis krūtimis kaip Kamasutros raižiniuose, su kobros gobtuvu ir iltimis, bet angelo veidu. Susikūprinęs sėdėjo Tviga ilgu lyg žirafos kaklu, juvelyro stiklas blizgėjo primerktoje akyje. Jasri su papūgos snapu ir žmogiškomis akimis, iš po skarelės išsprūdusia puošnia rausvai geltona garbana nešė padėklą su vaisiais ir vyno ąsotį. Brimstonas, žinoma, buvo merginos eskizų albumų žvaigž­ dė. Kerou nupiešė jį su Kišmišu, tupinčiu ant jo vieno didelio riesto lyg avino rago. Fantastinėse istorijose, kurias menininkė 13


s

l a i n i tay l o r

s

pasakojo savo piešiniuose, Brimstonas prekiavo norais. Kartais Kerou jį vadindavo Norų Pardavėju, kartais tiesiog Niurzga. Šias būtybes ji piešė nuo vaikystės, o draugai kalbėjo apie jas tarsi apie tikras. – Ką šį savaitgalį veikė Brimstonas? – paklausė Zuzana. – Kaip paprastai. Pirko dantis iš žudikų. Vakar įsigijo kele­ tą Nilo krokodilo dantų iš bjauraus somaliečio brakonieriaus, bet tas bukagalvis bandė jį apvogti, todėl šio vos nepasmaugė gyvatės apykaklė. Pasisekė, kad liko gyvas. Zuzana rado šią istoriją iliustruotą paskutiniame albumo lape: somaliečio akys užvirtusios baltymais į viršų, o plonutė gyvatė veržia stipriai lyg garota*. Anksčiau Kerou paaiškino, kad žmonės, eidami į Brimstono parduotuvę, ant kaklo turi neštis vieną iš Aisos gyvačių. Jei bando padaryti ką nors įtar­ tino, juos lengva sutramdyti smaugiant – tai ne visada baigia­ si mirtimi; arba, jei būtina, gyvatė įgelia į kaklą – įkandimas mirtinas. – Kaip sukuri tokius dalykus, maniake? – pavydžiai stebė­ josi Zuzana. – Kas sako, kad sukuriu? Nuolat tau kartoju – visa tai tik­ ra. – Aha. O tavo plaukų spalva taip pat natūrali. – Ką? Visai teisingai, – atsakė Kerou, braukdama ilgą mė­ lyną sruogą. * Garota – ant kaklo užneriama geležinė apykaklė, pritvirtinta prie stulpo, kurią veržiant sraigtu nuteistasis smaugiamas. (Vert. past.) 14


s

kaulų ir dūmų duktė

s

– Kaip tik taip. Mergina gūžtelėjo ir susukusi plaukus ant pakaušio į ne­ tvarkingą kuodą sutvirtino jį perverdama teptuką. Iš tiesų plaukai augo tokios spalvos, grynos lyg ultramarinas tiesiai iš dažų tūbelės, bet šią tiesą ji sakė su kreiva šypsenėle lūpo­ se, tarsi juokaudama. Laikui bėgant suprato – tereikia tik tos vangios šypsenos ir gali kalbėti atvirai, nerizikuodama, kad kas nors patikės. Taip lengviau negu nuolat meluoti, taigi, tai tapo jos dalimi: Kerou su kreiva šypsena ir pašėlusia vaiz­duote. Iš tiesų ne vaizduotė pašėlusi. Mėlyni plaukai, Brimstonas ir visa kita buvo jos gyvenimas. Zuzana atidavė albumą Pavelui ir ėmė versti savo didžiulį piešimo bloknotą, ieškodama tuščio lapo. – Įdomu, kas šiandien pozuos. – Gal Viktoras, – spėjo Kerou. – Jau kurį laiką jo nematė­ me. – Žinau. Tikiuosi, jis miręs. – Zuzana! – Ką? Jam aštuoni milijonai metų. Lygiai taip pat kaip tą baisų kaulų maišą galėtume piešti anatominį skeletą. Studijoje vienas kitą keisdavo koks tuzinas modelių, vyrų ir moterų, skirtingų figūrų ir amžiaus. Tarp jų buvo milžiniška madam Svobodnik, kurios kūnas labiau priminė kraštovaiz­ dį, o ne figūrą, ir fėja Eliška plonu lyg vapsvos liemeniu, ypač mėgstama studentų vyrų. Zuzana labiausiai nemėgo senojo Viktoro. Tvirtino sapnuojanti košmarus, kai tekdavo šį piešti. 15


s

l a i n i tay l o r

s

– Jis atrodo kaip išvyniota mumija. – Draugė nusipurtė. – Klausiu tavęs, ar gerai pradėti dieną, žiūrint į nuogą senį? – Geriau nei būti užpultai vampyro, – atsakė Kerou. Iš tiesų mergina buvo nieko prieš piešti Viktorą. Dėl vienos priežasties: tas pozuotojas toks trumparegis, kad jo žvilgsnis niekada nesusitinka su studentų – tai pranašumas. Nesvarbu, kad Kerou jau ne pirmus metus tapė aktus, vis dar jausdavosi nejaukiai, kai piešdama jaunesnio modelio eskizą, pakeldavo akis apžiūrėjusi penį – to negalėjo išvengti, juk negalima bū­ tent tos vietos palikti tuščios – ir susidurdavo su pozuotojo žvilgsniu. Labai dažnai merginos skruostai suliepsnodavo, o pati slėpdavosi už molberto. Paaiškėjo, jog tie atvejai beveik nereikšmingi, palyginti su šios dienos gėda. Ji drožėsi pieštuką, kai Zuzana keistu prislopintu balsu su­ murmėjo: – O dieve, Kerou! Draugė suprato nė nežvilgtelėjusi. Atidengtas, sakė Kazimiras. Ak, kaip gudru. Dailininkė pakėlė žvilgsnį nuo pieštuko ir išvydo aktorių greta profeso­ rės Fialos. Šis stovėjo basas, apsisiautęs chalatu, o pečius sie­ kiantys auksiniai plaukai, prieš kelias minutes sutaršyti vėjo, žiburiuojantys snaigėmis, buvo surišti į arklio uodegą. Jo veide tobulai derėjo slaviški kampuoti bruožai ir švelnus geidulingu­ mas: skruostikauliai tarsi išrėžti deimantiniu tekinimo staklių 16


s

kaulų ir dūmų duktė

s

rėžtuvu, lūpas norisi paliesti pirštų galais, įsitikinti, ar yra lyg aksominės. Menininkė žinojo, kad ne. Sumautos lūpos. Studijoje nuvilnijo šnabždesiai. Naujas modelis, o koks puikus... Viena frazė užgožė kitas: „Argi čia ne Kerou vaikinas?“ Buvęs, norėjo atšauti mergina. Labai labai buvęs. – Manau, čia jis. Pažvelk... Kerou stebėjo modelį sustingusiu veidu, tarsi užsidėjusi ne­ pajudinamo ramumo kaukę, kaip pati tikėjosi. Nerausk, įsakė sau. Tik nerausk. Kazimiras žiūrėjo tiesiai į buvusią draugę tin­ giomis linksmomis akimis, šypsena skruoste įspaudė duobutę. Vaikinui užteko įžūlumo mirktelėti, kai įsitikino patraukęs jos dėmesį. Aplink studentę nuvilnijo kikenimų šuoras. – Velnio neštas išpera... – tyliai sumurmėjo Zuzana. Aktorius užlipo ant modelių pakylos. Žiūrėjo tiesiai į Ke­ rou, atsirišdamas diržą, nusimesdamas chalatą. Paskui buvęs vaikinas atsistojo prieš auditoriją gražus kaip Apolonas, nuo­ gas kaip Dovydas. Ant krūtinės, tiesiai virš širdies, turėjo naują tatuiruotę. Įmantriu kursyvu buvo ištatuiruota raidė K. Studentai vėl pratrūko kikenti. Nežinojo, ar žiūrėti į ben­ drakursę, ar į Kazimirą, todėl žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą, laukdami išsirutuliosiančios dramos. – Tylos! – pasibaisėjusi sudraudė profesorė Fiala, plodama delnais, kol juokai nuščiuvo. 17


įsigykite

knygą dabar


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Kaulų ir dūmų duktė by knygos.lt - Issuu