Katanankė

SO FIJA A N DRU CH OV Y Č K ATAN A N KĖ

Romana s

Iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė

Knygos leidimą iš dalies finansavo

Knygos leidimą rėmė Translate Ukraine Translation Support Program This book has been published with the support of the Translate Ukraine Translation Support Program

Sofija Andruchovyč Katanankė Versta iš: Софія Андрухович, Катананхе, Komubook, Kyjivas, 2024 Redaktorė Rasa Milerytė Korektorius Linas Daugėla Maketuotojas Markus Roduner Leidykla „Hieronymus“, www.hieronymus.lt Spausdino TUKa, Kaunas Tiražas 500 egz. © Sofija Andruchovyč, 2024 © Donata Rinkevičienė (vertimas), 2026 © Martynas Vilimavičius (viršelio iliustracija), 2026 © Leidykla „Hieronymus“, 2026 Visos teisės saugomos ISBN: 978-609-8338-09-6 Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Argiodas, stambiausias iš šunų, miegodavo jo lovoje. Užmigdavo šonkauliais atsirėmęs į Akteono pėdą. Jo šonkauliai priminė išlenktą valties karkasą. Šuo pabusdavo pasidėjęs galvą ant Akteono kairiojo raktikaulio. Argiodo galva – sunki ir didelė – turėjo panašumo su buliaus. Iš jo nasrų ant Akteono odos ir paklotų varvėdavo seilės. Jo karštas alsavimas kaitino Akteono veidus. Šis kvėpė tirštą gyvūno smardą, nepajėgdamas juo pasisotinti. Kalės Dioksipė, Dinomachė ir Echionė – taip pat Epyro molosai – miegodavo ant išpleiktų kailių aplink. Echionė, kurios gaurai žvilgėjo alavu, taip pat nesiliovė mėginusi pasiekti savo valdovą. Kai Argiodas užmigdavo, ji tykiai prisėlindavo iš kitos pusės, pasidėdavo snukį ir švelnias lūpas kuo arčiau Akteono. Jeigu jai pasisekdavo ir Argiodas ne išsyk tai pamatydavo, gulėdavo nejudėdama, bemaž nekvėpuodama. Akteonas ją stebėjo, o ji nusukdavo liūdną žvilgsnį nuo jo veido į tamsų ir sunkų Argiodo kūną. Kai šis dviktelėdavo jos pusėn ir suvokdavo savivalės didumą, kildavo peštynės. Argiodas riaumodavo ir talžydavo Echionę liūto letenomis. Echionė nuožmiai gindavosi, šiepdama geltonas iltis. Kiti šunys bemat prisidėdavo. Ypač godūs peštynių buvo alopekiai Eudromas ir Gnosijas. Nors smulkūs ir trumpakojai, iš visos gaujos šiedu buvo labiausiai stalgūs kraujo. Kai dideli šunys užspeisdavo grobį, Eudromas ir Gnosijas aštriais mažais dantimis įsikabindavo į šio gerklę, plėšdavo odos skiautus, prakirsdavo venas, išgrauždavo kiaurymes iki pat vidaus organų. Užvaryta auka galuodavosi – sudraskyta gulėdavo ant akmenų ar skujų po juodomis pušimis, o įsismarkavę neūžaugos neduodavo išdarkytam kūnui ramybės. Molo5

sai ir skalikai, nusukę protingus snukius, atsitraukdavo į šoną. Ichnobatas, kuris tarp tūkstančių kvapų tiksliausiai ir greičiausiai aptikdavo žvėries pėdsaką, bet buvo meilesnis ir baikštesnis už kitus, gailiai unkšdavo, išsišovusią kaktą įrėmęs į šeimininko blauzdą. Tada Akteonas nuvaikydavo alopekius nuo užmušto žvėries. Jis vadindavo juos savo hekatoncheirais ir lemūrais, o visus molosus, kiprėnus ir nulėpausius kiškių skalikus – genijais. Kiti alopekiai lapių snukučiais – Herpalas, juodakojis Melampas, šuningos kalės Terifonė ir Teriopė – buvo nenuoramos palaižos ir kaulytojai. Pamfagas – senas molosas išplikusiais užausiais – suėsdavo silpnesniųjų maistą. Panaši į vilkę Likiskė nekentė maudynių. Osidromė ir Poimenidė nekentė viena antros. Elionas šoko ant pasturgalinių kojų. Dėmėtajam Balijui patiko, kai Akteonas kasydavo jam papilvę. Alkė, bijojusi griaustinio, tirtėdama įsigūždavo į tolimiausią kertę. Baimė persiduodavo Korui ir Aretūzei. Aelonė mėgo alyvuoges, o jų persirijusi, tankiai kęsdavo skilvio negalavimus. Pridergusi, ji nuleisdavo galvą, kaltai dėbsodavo iš padilbų ir plakdavosi šonus uodega. Iš to jaudulio Akteonui norėjosi ir verkti, ir juoktis sykiu. Gerai žinodamas apie silpną Aelonės skrandį, jis niekados neįstengdavo atsispirti jos atsidavusiam žvilgsniui – ir pats atiduodavo jai alyvuoges iš savo burnos. Akteonas pažinojo visus savo šunis nuo tada, kai šie buvo šunyčiai. Jis pats nupjaustydavo kremzles ir sausgysles, smulkindavo kiškių kepenėles. Stebėjo, kad nė vienas neliktų nepašukuotas kaulinėmis šukomis. Mokė naujų triukų. Išsirengęs medžioklėn, uosdavo orą kaip jo šunys. Jį, kaip ir juos, varstė poodiniai jaudulio žaibai. Džiaugsmo sklidini plaučiai veržėsi lauk. Jis jautėsi apsvaigęs, pamišęs, tarsi prieš sugulimą. Akteonas, jo šunys, žvėries sekimas, vytynės, pašėlęs širdies plakimas, kančia ir priešmirtinis aukos kliegimas, kraujo ir išmatų kvapas – viskas virsdavo vienu kūnu, vienu tvariniu.

6

– Dabar jie kartu, – kuždomis, tarytum prašydamas atleidimo, pasakė senis ir nudelbė akis. – Mūsų namuose. Priešais jį ant stalo stovėjo kavos puodelis. Jis ilgai negalėjo apsispręsti, ko norėtų – kantri baristė violetiniais plaukais ir tatuiruotais smilkiniais aiškino, kas yra doppio, americano ir flat white, kol Lesia nepratrūko, irzliai burbtelėjusi: – Imkit filtrą. Senis linktelėjo. Lesia akimoju pasigailėjo savo šiurkštumo. Senis buvo toks nuolankus ir prislėgtas. Tarsi be jos susierzinimo jam būtų negana išbandymų. Jis paklausė, ar Lesia žinanti apie elnią. Aišku, ji žinojo – Oleksa išsyk jai papasakojo, gerokai prieš prisipažindamas. – O apie Akteoną žinote? – pasidomėjo senis. – Ne, – atsakė Lesia. Jis papasakojo jai istoriją apie senovės graikų medžioklį, radusį bendrą kalbą su medžioklės deive Artemide dėl juos vienijančio pomėgio. – Artemidė buvo skaisti, – pasakė senis. – Sanguliavimas atima medžioklei reikalingą jėgą ir tyrumą. Kartą Akteonas netyčia išvydo nuogą Artemidę, besiturškiančią maudykloje. Pamatė jos stangrius sėdmenis, kurių pusrutuliai, liulėdami virš raumeningų, įtampių kojų, skyrėsi ir vėl susitiko. Pastebėjo drėgnas sruogas, gyvatėlėmis sliaukiančias aplink plačias rausvas areoles ir siekiančias tamsias šakumo garbanėles. – Skaistuolė! – liežuviu caktelėjo Lesia, krestelėjusi galvą. – Už tai, kad Akteonas paregėjo jos nuogumą, Artemidė atėmė iš jo žmogaus pavidalą, – tęsė senis. Jis dar galėjo gyventi. Deivė užginė jam skleisti garsus: pasakoti, ką matęs, apie neteisėtai pavogtą pavidalą, apie patirtį. Jei naujame kūne Akteonas būtų laikęs liežuvį už dantų, turėtų galimybę. Girios tankmėje pasigirdo spieglūs rageliai ir šunų vambrijimas, reiškiantis šerno būvį. Su spiečiumi strėlių kairiajame šone ir krauju pasruvusiomis akimis, žvėris brovėsi pro krūmokšnius, kanopomis 7

minkė molį, bergždžiai mėgindamas išsigelbėti. Akteonas išgirdo saldžiausius garsus ir sušuko iš džiaugsmo. Jo balsas buvo panašus į kriokimą, į riaumojimą. – Už negebėjimą tylėti Artemidė skyrė jam šiurpią mirtį, – senio balsas trūkinėjo ir slopo, jam trūko oro. – Ar tai turėtų man ką nors paaiškinti? – paklausė Lesia.

Su šituo seniu susitiko mažoje skardinėje kavinėje tarp turgaus ir troleibusų stotelės. Laukdama senio prie staliuko šalia įėjimo, Lesia žiūrėjo į šiukšles, išmėtytas aplink šiukšliadėžę. Plastikinis jogurto indelis, brošiūra, reklamuojanti azijietišką maistą, parudavusios bananų žievės, supuvusios trešnės. Šiukšles išdarkė vietinė pamišėlė vardu Chrystyna. Visi ją rajone pažinojo. Sunku pasakyti, bet galbūt jai nebuvo nė trisdešimties. Aukšta ir liesa, per daug liesa. Išsišovusios sausgyslės iš po ruzganos vaškinės odos. Buvo panaši į sportininkę – krepšininkę ar bėgikę. Įkritę skruostai, įtemptas kaklas. Ji ištisai drebėjo iš pykčio. Lesia jos bijojo. Ką jai padarė, kad jos smegenys gimdė tik vieną emociją – begalinį įsiūtį? Be jokių pauzių ir pokyčių. Kaip jos kūnas atlaikė šią nuolatinę įtampą? Lesia nėra mačiusi Chrystynos kitokios būsenos: ši lėkdavo pirmyn, atlikdama ilgus tamprius šuolius, rankomis skrosdama orą, jos veidas trūkčiojo ir mainėsi. Į praeivius svaidė neapykantos sklidinus žvilgsnius, tartum tuoj tuoj smogs. Ji puldavo nuo šiukšliadėžės prie šiukšliadėžės, pirmenybę teikdama toms, prie kurių sėdėjo ar stovėjo žmonės: trenkdavo urną į suoliuką, sukeldama garsą, panašų į bažnyčios varpo dūžius, viską iškratydavo lauk, mėtydavo daiktus kuo toliau ir nesidairydavo atgal, ar nepataikė kam stikliniu buteliu. Iš tų šiukšliadėžių ji niekada nieko neimdavo. Tiesiog darė netvarką. Žmonės mesdavosi į šalis. Ji užklupdavo juos netikėtai. Matėsi, kad tai teikia jai malonumo. Momentinio, bet gilaus. Chrystyna nuskriejo 8

prie kito šiukšlyno. Kaustoma baimės, Lesia sekė ją žvilgsniu. Tik nepasipainiok jos kelyje. Tuo pat metu iš pilvo dugno kilo šis tas panašaus į kartėlį. Arba – pavydą. Į vos apčiuopiamą išlydytos magmos ilgesį: kaip kieta sustingusi materija viduje įkaista ir suminkštėja, kaip ji prasiveržia ugnimi ir žiežirbomis, išsilaisvindama ir suteikdama palengvėjimą. – Viešpatie, ką mums daryti? – pašnibždomis išrėkė Lesia, žiūrėdama į senį išpūstomis akimis. – Gal mudu eikim dabar ten? Juk turite raktus? – Ten? – sutriko senis. – Ir ką mes padarysime? – Viešpatie, – Lesia delnais užsidengė veidą. – Ką jie ten daro? Senis kaltai įsispitrijo į juodą skystį puodelyje priešais save. Jo sausi suskirdę pirštai čiupinėjo stalviršį. Trumpi žili plaukai stirksojo ant pakaušio virš linijomis išvagoto kaklo. – Jums nepatinka kava? – rūpestingai paklausė baristė senio. Lesia baudėsi atsakyti: „Aišku, kad nepatinka. Nuo šios kavos aukštyn šovė kraujospūdis. Jis maždaug dešimtmetį vietoj kavos geria saldintas cikorijas.“ Tačiau susitikusi su mergina žvilgsniu, nevalingai atsiduso, suokalbiškai jai nusišypsojusi. Šitiems pirdžiams reikia tiek daug kantrybės. Senis priglaudė puodelį prie plonų lūpų, mėšlungiškai truktelėjo kelis skubrius gurkšnius ir nusišluostė smakrą melsvų languotų marškinių rankove. „Tie marškiniai, sakytum, tyčia skirti pagyvenusiems vyrams“, – mintyse konstatavo Lesia. Susivaldė neužvertusi akių. – Ak, dovanokit, – tarstelėjo baristė ir padėjo ant staliuko dėžutę su servetėlėmis. – Atsiprašau, – atsakė jai senis ir nusilenkė. Mergina sumirksėjo, atkišo lūpas, viršutine palietė septumą nosyje.

Lesia prisiminė, kaip ne taip seniai, kai viskas dar buvo normalu, ji pamatė šią merginą prie metro, ir tąkart savo dukrai apie ją pasakė: 9

– Mačiau vieną storulę tatuiruotu veidu ir su septumu nosyje, kurio tu nori – su žaliu akmenėliu. – Fui, mama, kiek galima! – susiraukė Taja ir vėl įsikišo į ausis airpodus. – Aš juk tyčia, kad tave paerzinčiau, – nusijuokė Lesia, vėl pasijutusi kvailai. Jei tik ji žinotų, kad tai buvo giedros laimės dienos, kai galėjai atsipalaiduoti ir skonėtis kiekviena minute. Bet ji jų nė nepastebėjo. Nuolat nusigręžusi kažkur į šoną, kažkur pro šalį, besivaikanti galybės troškimų. O dabar tie laikai negrįžtamai pražuvo, viskas, ką turėjo, išnyko su visam, ji pati sėdi skardinėje kavinėje su pagyvenusiu vyru melsvais marškiniais. Pro jo raukšlėtą, sausų dulkių spalvos odą aiškiai matyti kaukolės apybrėža. Antai skruostų įdubos, štai – akiduobės, čia – burnos kiaurymė. Lesia alsavo prakarčiui, bijodama užuosti kvapą. – Jūs labai gerai atrodote, – netikėtai pasakė senis šypsodamasis ir primerkęs šviesias akis. Jose auksu žėrėjo saulės kibirkštėlės. Lesia negalėjo patikėti savo ausimis. Nuo tada, kai viskas išaiškėjo, ji prarado ūpą: metė sporto salę, kasdienę veido mankštą, japoniško kolageno miltelius ir kapsules su mikroelementais, kaukę su infraraudonaisiais spinduliais ir savo mikrosrovių prietaisą. Ji net liovėsi teptis kremu nuo saulės. Ir nenusidažė plaukų, todėl ant galvos šen bei ten bolavo siauros žilos sruogelės. – Pfff! – Lesia bemaž išspjovė kavą ant stalo. Be abejo, ji jam atrodė graži ir jauna. Sulygintinai. – Ačiū, – galop padėkojo. Nors žinojo, kad nė pati, nė senis netiki padėkos nuoširdumu.

Lesia dar nesuprato, kad jos veidas ėmė keistis. Jautė tik nutirpimą ir dilgčiojimą, įtampą bei stingulį galugerkly ir šnervėse. Liežuvis nelabai jai pakluso: aptingo, tapo nerangus. Rėmėsi į dantis, į gomurį. Kaito 10

lūpos ir veido oda, įraudo. Protarpiais Lesia pridėdavo delnus prie skruostų, kad juos pavėsintų. Vėliau prisiminė savo neįprastą miglotą atspindį kavinės lange. Tarytum būtų pastebėjusi nepažįstamą žmogų, kuris vos įžvelgiamais bruožais primena ją pačią. Lesia žvilgčiojo į kavą, bet ten suposi tik išsiliejusi akis ir dalis nosies. Pakeliui namo bandė pagauti save parduotuvių vitrinose. Namuose nieko nebuvo. Lesia net susilenkė dvilinka nuo minties, ką reiškia šioji tuštuma. Prieškambaryje ją pasitiko tik Dinos iškišta nosis iš už staktos. Sugrįžusi Lesia kaskart pati prieidavo prie Dinos ir įleisdavo delną į jos nugulėtus gaurus ties šonu. Sukdavo sruogeles aplink pirštus, pūsdavo į kirpčius. Dina kvepėjo saldžiu pašutusiu šienu, viščiukais, šiltu gyvūnu. Norėjosi panardinti veidą į vilną, kvėpuoti ta šiluma ir apie nieką negalvoti. Dabar Lesia praėjo pro Diną ir nuėjo prie vonios veidrodžio. Ji tikrai atrodė kitaip: gaiviau ir geriau. Negalėjo patikėti savo akimis. Lūpos paburko, nusidažė sodria spalva. Skruostai atgavo buvusį apvalumą. Ji priekabiai apžiūrinėjo save, kraipė galvą įvairiais kampais į kairę, į dešinę, prisimerkdavo. Oda atrodė pernelyg įkaitusi, pulsuojanti. Akys ašarojo, jose įraudo sutrūkinėjusių kapiliarų tinklelis. – Ko gero, iš liūdesio, – garsiai pasakė Lesia. Dina tupėjo priešais praviras vonios kambario duris ir įdėmiai ją stebėjo. Lesia švelniai palietė savo suapvalėjusius skruostus, perbraukė pirštu per išryškėjusią žandikaulio liniją, per pravertas minkštas lūpas. – O tai – iš pykčio, – tyliai tarė ji.

Lesia niekada neturėjo atsidurti kavinėje su šituo seniu. Šiedu niekada neturėjo susipažinti. – Tiesiog Maksymas, – pasakė jis. – Tėvavardis nebūtinas. „Gerasis Dieve, – pagalvojo Lesia. – Viešpatie.“ 11

Tai buvo pensininkų pora iš jų laiptinės. „Kuris jūsų aukštas?“ – „Mums truputėlį aukščiau.“ – „Ar jau gavote sąskaitą už elektrą?“ – „Ir mes dar ne.“ – „O, baisinga smarvė. Tai Petrovas iš penktojo aukšto tempia namo visas rajono šiukšles.“ – „Motina prikaustyta prie lovos. Bet bent kažkas prižiūri.“ – „Gero vakaro.“ – „Ir jums geros sveikatos.“ Ji apskritai niekada nenorėjo žinoti šių žmonių vardų. Jie jos nedomino. Kiekviena laiptinė turi nuosavą bobutę, puoselėjančią gėlyną ir šeriančią kates. „Kokį rojų čia įveisėt! Puikūs dedešvų atspalviai ir dekoratyvinės saulėgrąžos. Vakare oras taip kvepia serenčiais. O kokie čia mėlyni žiedeliai? Kaip? Katanankė?“ Pargrįžti namo arba išeini savais reikalais – o ji visados ten, po langais, tarp margų salelių: įdegę dilbiai, apsupti stiebų ir žiedlapių. Sulenkta nugara, į praeivius atsuktas užpakalis su patogiomis dryžuotomis kelnėmis. Iš žarnos žvaliai trykšta vanduo. Drėgnos žemės, laistomos žalumos kvapas vidury kaitros. „Ak, čia pas jus taip gražu.“ O kur nors šalimais – tas kiemo katinas, kurį ji šeria: įplėštų ausų skutai, sulaužyta uodega, įdėmi snukio išraiška. Paprastai, pasikišęs letenas ir uodegą, jis tūnodavo gėlyno viduryje ir nepatenkintu žvilgsniu stebėdavo kiekvieną įeinantį ir išeinantį iš laiptinės. Kartą, nepastebėjusi, Lesia už jo užkliuvo. Nuo tosyk katinas išsilenkdavo ir ant jos šnypšdavo. Lesiai šitai nepatiko – nenorėjo, kad kiti tai matytų. Tarsi ji būtų kalta dėl ko nors gėdingo. O vieną kartą jis užpuolė Diną – teko paimti ją ant rankų. Dina prisispaudė prie Lesios peties ir nepaliovė drebėjusi, kol Oleksa ir Taja neįgrūdo jai gerklėn fenibuto kapsulės. Bet katinas labai mylėjo senolę. Jis prisiplakdavo po jos delnu, įsiliedavo į jos kūną, kai ji prisėsdavo atsipūsti. Guldavosi išdrikas, grakščiai atmesdavo letenas, murkdavo ir švelniai minkydavo jos kojas ir pilvą letenėlių pagalvėlėmis. Abu kartu priekabiai apžiūrinėdavo gėles. – Ji panaši į sodo skulptūrą, – kartą Oleksai tarė Lesia. – Arba į Mijadzakio filmuko veikėją, – pasakė Tajai. 12