Issuu

DOLORESA KAZRAGYTĖ

„Kasdienybės rožinis“ – aktorės, eseistės Doloresos Kazragytės knyga, suverta iš kasdienybės stebėjimų tarsi rožinio karoliukų. Graudūs ir gyvenimiškos išminties kupini jos kasdienybės aprašymai – tarsi langai į aplink mus esančių žmonių gyvenimus. Doloresa Kazragytė rašo apie save ir kiekvieną. Apie evangelijų mažutėlius, tuos, kurie šiame gyvenime yra tarsi nematomi ir kantriai neša rūpesčių naštą, bet kurių – kaip pažadėta – bus Dangaus Karalystė. Aktorės žvilgsnis kupinas atjautos ir nuoširdumo; ji pastebi ne tik šviesiuosius, bet ir tamsiuosius gyvenimo personažus – tačiau jų nesmerkia. Matydama blogį, ji iš visų jėgų mokosi ir mus moko suprasti, atjausti ir pamilti pasaulį su jo „aukštosiomis akimirkomis“ ir nusivylimo, bejėgystės gelmėmis. Su pykčiu, nejautra ir kantrybe, nuolankumu, liūdesiu bei vidine šviesa. Gyvenime visko tiek daug... Ir visos tos akimirkos sugula į knygą, kuri kiekvienam gali tapti paguoda ir atrama.

Kasdienybės rožinis

••• Viskas mums, viskas mumyse. Tik, deja, ne po lygiai dalyta. Ir nieko čia nepakeisi. Nepražiopsokime. Išmokime pamatyti ir pasiimti, kas duota. Ir negriebti to, kas nepriklauso. Ir gyvenkime. Švelnieji, liūdnieji, gerieji! Gyvenkite!

Kasdienybės rožinis

••• „Šią knygą apšviečia prašymas: atleisk už netikėjimą. Arba: ne angelai mes, bet noras jiems prilygti – išgelbės. Bet viskas vis dėlto sudėtingiau, nes Doloresa Kazragytė pasirinko ne tuos, kurie įtraukiami į enciklopedijas, monografijas, legendas ar marmurinę atminties lentą. Regis, ką reiškia tas debesėlis smulkių gyvenimų, tas traukimasis nuošalėn, kur gieda angelų žemiškieji broliai paukščiai, o naktį „žvaigždynai tiesiog kutena galvą“, ir smaugiamas vienatvės verkia visų atstumtas žmogus? Ką reiškia? Ogi tai, kad viskas buvo pamatyta. Dar daugiau – suprasta. Dabar – mūsų eilė.“ robertas keturakis

DOLORESA KAZRAGYTĖ

Kasdienybės rožinis

V ILNIU S

2016

UDK 821.172-4 Ka694

Antra laida Viršelio nuotrauka Bohbeh / Shutterstock © Doloresa Kazragytė, 2016 © „Tau reikia budėti“, Robertas Keturakis, 2016 © „Kasdienybės rožinis“, Dalia Saukaitytė, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-195-2

Turinys

Tau reikia budėti / 7 „Kasdienybės rožinis“ / 12 Apie Rojaus ilgesį / 15 Nepyk / 18 Nesu kurčia / 21 Aš vis dėlto myliu save! / 25 Fantastiškai įdomi diena! / 30 Zosė nori krištolinių kurpaičių / 35 Liudvika buvo graži / 39 Izoldos giesmė / 43 Ir kodėl mes jos nestatom? / 47 Mes susirūpinę / 52 Tas palaimintas nuolankumas / 57 Laimingasis / 61 Šventas Jonelis / 66 Gobšumas / 70 Žvirblis / 74 Žemės jūreivis / 77 Frico monologas / 80 Keliauti! (Lurdas I) / 84 Čia visi geri (Lurdas II) / 88 Atsisveikinimas (Lurdas III) / 93 Lauksiu! / 97 Kryžkelės istorija / 101 Gyvenkite! / 105 Vienatvės nėra / 109 Budėkime / 113 Tiek to juoko... / 117 Apie Jeronimo „bėdą“ / 121 Aš turiu valią! / 125 Į savo laukus / 129

Kas d ie ny b ė s

rož i n is

Mažoji kalinė / 133 Visos mes seserys... / 136 Nastelė nebuvo kvaišelė / 141 Antosės kryžkalnėliai / 145 Paveikslas / 149 Rauda / 153 Kiemelis riešuto kevale / 157 Išgelbėtas / 161 Norėjau kitaip... / 165 Gyveno toks Jonelis / 170 Tas juodas debesis / 174 Laimė tarp nasturtų / 178 Liūdna istorija / 183 Savimeilė / 187 „O sole mio...“ / 191 Sindone / 194 Keistuolė / 197 Aguonų pievos Amalija / 201 Apsėstasis / 205 Už kitus / 209 Ta Amerika – ne man / 214 Ko verkė Angelė? / 219 Mažosios tragikomedijos / 223 Skyrybos / 228 Žiemos piruetai / 233 Kaip Zitą vežė į šiukšlyną / 238 Dominyko Špoko gimtadienis / 242 Sustok, akimirka žavinga! / 246 Pucas duoneliautojas / 250 Dovilei reikia Rodrigo / 254 Neskriauskite mažutėlių / 259 Ištikimybė / 262 Molė iš moltrobės / 266 Nemirtingumas / 270 Mėnesių dovanos / 273 Yra tokia laisvė / 278 Brangūs žmonės / 282

Tau reikia budėti

Esu tas, kuris žino, ką reiškia vienijimasis norinčių būti kartu su artimaisiais, su sava karta ir tais, kurie neatsisukdami tolsta miglotoje Amžinybėje. Tą žinojimą atsinešiau iš vienišumo, iš ankštų kambarių, kur skurdas dar nedrįsdavo tapti sielos skurdu, iš kareivinių, kupinų svetimos kalbos, pastangų atbukinti asmenybę, iš Arkties pakrančių, – ten tamsa skandina, o ugnys, žaidžiančios tamsiai violetiniuose skliautuose, taip pat yra iš tamsos. Tą žinojimą nešiodavaus kaip randą: mausdavo, nuščiūdavo, išnykdavo, vėl skaudžiai vingiuodavo per sielą, kol paslėpdavau po rūpesčiais ir kasdieniais siekiais. Paskui mane pasiekė dvi Doloresos Kazragytės knygos: „Tiltas be turėklų“, „Gyvenimas prieš gyvenimą“. Šią gavau rudenėjančioj Radvilėnų gatvėj, kur apstu senų medinių namų, senų šešėliuotų sodų, kareivinių kieme trinksi būgnas, o vakaro valandą pasiveja varpo skambesys iš Šv. Antano bažnyčios. Tik sustojo mašina, tik skriste priskrido Doloresa, žvilgtelėjo paukštės akimis, tik ištiesė knygą, tik pasakė kelis šiltus sakinius – ir vėl tie patys kiečiais užėję nebaigti blokiniai garažai, rūgštus nukritusių lapų dvelksmas iš senų sodų ir klevų sėkliukėmis nubarstyti šaligatviai. Abi knygas perskaičiau atidžiai, su man nesuprantamu ilgesiu, kai kada skaudžiai nutildamas ir stengdamasis atsiskirti nuo netikėtos minties, iškilusios iš Doloresos monologų, įžvalgų, prisipažinimų ir

Kas d ie ny b ė s

rož i n is

mergaitiškų nutylėjimų ten, kur viešpatauja akistata su Kūrėju – Jo paslaptimi ir viltingumu. Ta mintis buvo papildyta ir šia knyga, kurios atskirus lapus užtikdavote spaudoje, kaip ir aš pritildavote, atsivėrus švarumui, didingumui, atidumui, paprastumui, tai yra – atsivėrus jau seniai užmirštam šventumo suvokimui. Iš tūkstančio būsenų, minčių, stabtelėjimų prie atskiro likimo, iš meilės ir nusižeminimo, laimės ir sutapimo su dovanotu pasauliu aiškėjo, kad grožis, triumfuojanti laimė, prisilietimas prie genialumo yra pirmieji ženklai, kad artėja pabaiga, per visą skliautą ims liepsnoti saulėleidis, ir tave kėlę, vedę, palaikę šviesuliai užges. Grožis yra pavojingas vien todėl, kad už jo atsiveria praraja. Lieka grubumas ir pilkumas, dulkės ant veido ir drabužių, tuščios rankos, akys, tuščias vienišumas ir maudžiantis ilgesys. Lieka kelias. Lieka ir nenutylantis šnabždesys: ženklai, kurie pranašauja pabaigą, grubumas ir tuštuma, brandinantys pilnatvės ir tobulumo alkį, vis dėlto yra niekados neišnykstanti kryžkelė, kurią palieki ir kurion vėl grįžti suabejojęs, kad pasukta ne ton pusėn. Tie ženklai pastebimi ne iš karto: jaunystė juos pasiekia pirmoji ir užkelia ant savo altoriaus nepastebėdama, kad už sienų, žėrinčių įkvėpimo ir pasitikėjimo brangakmeniais, leidžiasi juoda saulė. Su Doloresa susitikdavome atsitiktinai: požeminiuose perėjimuose, kur traukia drėgni skersvėjai, Basanavičiaus gatvėje, apstotoje senų kaštonų, kartais puošiančių šaligatvius sunkiais, gyvo rausvumo žiedais, kartais – ochros spalvos dėmėmis, primenančiomis ėdrią rūdį. Kartais mus suvesdavo šviesių žmonių sukaktys, kūrybiniai rūpesčiai, knygos. Ji kalbėdavo skubėdama, niekados nesišypsodavo akys, atidžios, skvarbios – aukštumų akys. Išklausydavo, regis, tik esmes, smulkmenos jos nedomindavo, kaip nedomindavo pokalbio dalyvio pastangos kai ką sureikšminti ar pabrėžti savąjį išskirtinumą. Jaučiau, kad Doloresa pro visas žaismes, šešėlius, kaukes regėdavo

Tau

r e i k i a

bud ė t i

savo pačios įžvelgtus bruožus, išgirsdavo tikrumą ar bent pastangas priartėti prie tikrumo. Tai ją dažnai gelbėdavo iš prieštaravimų griūties, negandų, iš klaidinimų ir gundymų, iš nevilties ir liūdesio. Tai ją grūdino ir ugdė – tas tikrumo siekimas. Ir suteikė ramią, aiškią prasmingumo įžvalgą, kurią jinai kartais pavadina nuolankiųjų gyvenimo grožiu, o kartais Rojaus ilgesiu. Žinoma, įžvalgos pavadinimai keisis, jie bus lyriškesni ar sausesni, bet kryptis liks toji pati: įvardyti, kas sieja visus – nuo žvaigždės iki ašaros – ir užrašyti smilgos stiebeliu kibirkščiuojančiame ežero paviršiuje. Taip pasakiau todėl, kad jau minėtos giedančios Doloresos knygos ir ši, papildanti pirmąsias tyliu įsitikinimu, kad kada nors vis dėlto būsime šviesūs ir geri, pasiliko, regis, šalia – nuošalyje – akademiškai oriai įvardijamų vertybių, išskirtinių leidinių, karūnuotųjų šurmulio, kur pjedestalų šešėliai yra didesni už darbus ir jų reikšmingumą. Kodėl taip atsitiko? Į šį klausimą būtina atsakyti ne todėl, kad Doloresos žodis nepasiekė žmogaus. Pasiekė, buvo suprastas ir pasiimtas kaip ištvermės spindulėlis – savo būsimai ištvermei. Tai liudija ir ši knyga: kiekvienas jos lapas mums kaip skaidrus savos tiesos išsakymas. Ir toje tiesoje atpažinome nujaustus orientyrus, pasitikėjimą, paguodą, tikslų, teisingą pasirinkimą, visuotiną atsakomybės dėsnį. Perskaitydavome tuos lapus, pasiekusius mus iš sausakimšų autobusėlių, iš girių, iš vakaro prie snaudžiančios sodybos, iš kryžkalnėlių, kur žmogus nesupranta, kam buvo skirtas jo skaudus gyvenimas, iš tylos, kurioje budi vien atviros akys, iš liūdnos sumaišties, iš dvasios harmonijos ir didingumo – iš savęs. Ir suprasdavome, jog be angelų padermės moterų ir vyrų, vaikų ir senelių užtarimo jau seniai ugnis būtų kryžmai persiritusi žemę, kad pelnytas atpildas ištiktų žinančius, už ką jis skirtas, ir nežinančius. Perskaitydavome tuos lapus, pasidėdavome tarp dienoraščių puslapių ar knygų, kai ką pasibraukdami („Kaip nuostabu nebijoti nei gyvenimo, nei mirties. Kaip sunku statyti iš-

Kas d ie ny b ė s

rož i n is

minties rūmą savyje“), cituodami laiškuose, nė nepastebėdami, kas mums pašnabždėjo į daug ką pažvelgti iš aukščiau, kas padėjo išgiedryti sielą ir gyvenimo pervartose neprarasti žmogiškojo orumo. Noriu, kad atidus skaitytojas nepraeitų pro patį netikėčiausią proregį šioje knygoje. Jau kuris laikas žmogus jaučia nykų nuovargį: kiek tūkstantmečių kraujuojančiom rankom atskelia smulkias atčaižėles nuo didingo Pažinimo kalnagūbrio. Pažinimas ugdo mūsų sielą ir ryšius su Visuma, bet vis dėlto kaupiasi nuovargis ir nusivylimas, nes nuolat prasiveržia blogis, beprasmybė ir amžinas gundymas: pasiduok! Gana tų smulkių atčaižėlių, kurios, galimas dalykas, papildo vien tamsą, kurių čežėjimas yra juokingas ir beprasmiškas! Nuleisk rankas ir susitaikyk su tave ardančia galybe! Man brangi ši knyga aiškiai girdimu įspėjimu: nenuleisk rankų, nesusitaikyk su tamsos gundymais ir pražūtimi! Man brangi ši knyga suvokimu, kad kiekvienas esame įpareigotas atkakliai, kantriai, įkvėptai visom pastangom palaikyti dieviškąją tvarką, apginti dieviškąjį pasiuntinį, prabylantį į mus per sielą ir sąžinę, per mažulėlių ištikimybę savo gyvenimams, greta kurių nesustoja karūnuotieji ir išrinktieji, per mažą mėlyną žiedą suniokotoje girioje – tą žydrą ašarėlę, kuri atšildo akmenėjantį buvimą, ir sušnabždi: kaip gerai graudu („Nemirtingumas“). Doloresos Kazragytės knygą pavadinau sau taip: „Kaip gerai graudu“. Man reikia to skaistinančio graudumo. Kaip medinėje kaimo bažnytėlėje, kur lengvai plazda žvakių liepsnelės, pro atidarytas duris matai purpurinius saulėlydžio debesis, girdi šventoriaus medžių ošimą ir jauti, ką šventovės erdvėje paliko kartų kartos – tą širdį nugiedrinantį graudulį. Ir šioje knygoje sustabdyti žmonės žvelgs ne tik į mus, kalbės ne tik mums. Gal jau niekas nepagalvos apie skubančią į sumą senutę: „Eik, mažoji žemės skruzdžiuke...“, tačiau tos gyvenimą šildžiusios savo gerumu moters malda sieks ir kitus – jau po mūsų. Regima ir paslaptingoji likimų ir prisipažinimų, laimės ir

Tau

r e i k i a

bud ė t i

negandos reikšmė bei skirtis daug kuo sutaps su Doloresos pastebėtu, įsimintu, mums patikėtu gyvenimu, veidu, liudijimu. O jeigu nesutaps? Štai čia ir prasideda nuostabus reiškinys, beveik stebuklas: siela, atmintis, pastangos pažinti, suprasti, prisijaukinti paverčia viską mūsų savastimi. Taip, ne tapatybė, o virtimas mūsų savastimi yra šios knygos paslaptis, išskirtinumas ir stiprybė. Tai ne tie iliuzijų pasauliai, tai ne tas priešiškumo žmogui ir gyvenimui triumfavimas postmodernistinėse sangrūdose, ne tas rinkos kvietimas apsinuoginti iki sunaikinamo dieviškumo, tai ne tas „apačių estetikos“ šėlsmas ir vienintelės, kupinos grožio, paslapčių ir atvirumo realybės išniekinimas. Šią knygą apšviečia prašymas: atleisk už netikėjimą. Arba: ne angelai mes, bet noras jiems prilygti – išgelbės. Bet viskas vis dėlto sudėtingiau, nes Doloresa Kazragytė pasirinko ne tuos, kurie įtraukiami į enciklopedijas, monografijas, legendas ar marmurinę atminimo lentą. Regis, ką reiškia tas debesėlis smulkių gyvenimų, tas traukimasis nuošalėn, kur gieda angelų žemiškieji broliai paukščiai, o naktį „žvaigždynai tiesiog kutena galvą“, ir smaugiamas vienatvės verkia visų atstumtas žmogus? Ką reiškia? Ogi tai, kad viskas buvo pamatyta. Dar daugiau – suprasta. Dabar – mūsų eilė. Mums lengviau – matome ištiestą ranką. Tik vienišieji paklysta ir pralaimi pirmieji. Robertas Keturakis

Kas d ie ny b ė s

rož i n is

„Kasdienybės rožinis“

Jau nebemokame rašyti laiškų. Atėmėm iš savęs tą neskubų išsikalbėjimą, kai nei laikrodis, nei pašnekovo reagavimas ar nereagavimas netrikdo, netrukdo tyloje gimti minčiai, kai tavo valioje susigrąžinti nevykusiai išsprūdusį žodį, pakeisti jį kitu ir patirti svaiginantį pojūtį, kad gali pakeisti praeitį. Bendraujam kitaip: paprasčiau, greičiau, trumpiau. (Bendraujam ar tik keičiamės informacija?) O jeigu bendraujam kitaip, tai ir būname šiam pasauly kitaip – slegiami vis sunkėjančios negimusių, nes neįvardytų, minčių naštos. Ir nesam laimingesni... Mums, laiškų nerašantiems, kadaise pradėjo juos rašyti „Kauno dienoje“ Viktorija. Savo rubriką ji pavadino „Kasdienybės rožiniu“. Kiekvieną trečiadienį – po vieną laišką, po vieną rožinio karoliuką. Daug kas tvarkingai išsikirpdavo juos iš laikraščio ir nepaliovė spėlioti, kas toji paslaptinga Viktorija, pasakojanti apie save, apie sutiktus žmones – apie mane? Ir laukdavo, nekantriai laukdavo trečiadienio, dienos, kai vėl ateis laiškas. Paslaptį pagaliau atskleidė pati Viktorija – Kauno dramos teatro aktorė Doloresa Kazragytė. Iš jos kasdienybės rožinio karoliukų – laiškų mums – radosi ši knyga. Skaičiusieji D. Kazragytės knygą „Gyvenimas prieš gyvenimą“ priims „Viktorijos laiškus“ kaip nuoseklų anos knygos tęsinį. Ta knyga buvo parašyta dienoraščio forma, bet prieš skaitytojo akis vėrėsi ne žymios aktorės gyvenimo, o žmogaus dvasios raidos istorija. Ten, toje

„ K a s d i e n y b ė s

rož inis“

knygoje, įvyko autorės susitaikymas su pasauliu, ji išmoko žiūrėti į save ir kitus išminties nuskaidrintu žvilgsniu ir perprato didįjį meną – suprasti. Iš ten į „Viktorijos laiškus“ atkeliavo žinojimas, kad žmogaus gyvenimo vertingumas neišreiškiamas nei profesijos, nei veiklos rezultatų parametrais. Viktorija tvirtina, kad visi mes – vieninteliai, nepakartojami, lygiai kaip Sophia Loren, vadinasi, vertingi ir verti meilės, mes, kuriuos pravirkdyti gali dar nepajutusi savo vertingumo ir todėl pikta pardavėja. „Viktorijos laiškai“ – daugiausia apie pilkus, buities nukamuotus, užuitus žmones, tokius „kaip visi“. Bet autorė įsitikinusi, kad ir „mažieji gyvenimai“ turi didelę paslaptį – kiekvienam žmogui skirtą šioje žemėje atlikti užduotį. „Yra nuolankiųjų gyvenimų grožis“, – sako ji, kuris ne mažiau vertingas už iškiliųjų talentus ar didvyriškumą. Gebantys paprastai ir skaidriai priimti savo lemtį kaip Kazimierėlis, be žodžio nešantys kančių ir praradimų kryžių kaip Magdė, mokantys susilieti su savo būtimi ir mėgautis buvimu kaip Morta – tokie „Viktorijos laiškų“ žmonės. Praeiname pro juos nepastebėdami, nesuvokdami jų didžios misijos – patiems nenumanant, vien savo buvimu daryti pasaulį šiltesnį, šviesesnį, žmogiškesnį. Kiti „Laiškų“ herojai – „ne kaip visi“ – iš paskutiniųjų ginantys žmogaus teisę pasirinkti ir savaip, skirtingai nei aplinkiniai, suprantantys laimę. Betė numoja ranka į, atrodytų, sėkmingai besiklostantį gyvenimą ir išplaukia į jūrą, o „žemės jūreivis“ niekur neišplaukia, bet tvirtai laikosi jam vienam težinomo kurso žemės keliuose. Petro laimė – palikti visko pertekusius namus ir „virti valgį savo lauke“, Sofijos – būti tyloje ir taikoje su savimi, su viskuo, kas buvo, yra ir bus. Autorė apnuogina dažname maudžiantį kartais net nesuvoktą kitokio gyvenimo ilgesį. Gyvenimo, kuriame visai nesvarbūs visuotinai svarbiais laikomi dalykai. Kartais Jį, neapibrėžtą sielos šauksmą, ji pavadina Rojaus ilgesiu... Tačiau „Viktorijos laiškai“ nesiūlo mums rausvo pasaulio vizijos. Gyvena čia ir girtuokliai, ir piktavaliai, gyvena Fricas ir apsėstasis

Kas d ie ny b ė s

rož i n is

Jonis, kankintojai ir jų aukos. Autorės požiūryje į juoduosius gyvenimo užkaborius ir slypi, mano galva, pati reikšmingiausia knygos idėja: šį netobulą netobulą netobulą pasaulį belieka tik... mylėti. Suprasti – atleisti – mylėti. Tai ir yra grandinėlė, jungianti Doloresos Kazragytės kasdienybės rožinio karoliukus. Tai autorės siūlomas kelias į tikrai vertą žmogaus tikslą – pasaulio kaip harmoningos visumos supratimą. Belieka pridurti, kad „Viktorijos laiškai“ pradžiugins skaitytojus meistriškais dialogais, subtiliais gamtos vaizdais, taikliomis detalėmis, sužybsės humoro kibirkštimis ir, tikiuosi, pažadins viltį, kad dar daug gero bus visų mūsų gyvenime. Dalia Saukaitytė

Apie

R oj aus

i l ge s į

Apie Rojaus ilgesį

Kodėl kartais nei iš šio, nei iš to norisi verkti? Kodėl nei iš šio, nei iš to vaikiškas džiaugsmas užplūsta sielą, kai rytą pabudus pro langą pamatai žydinčią obelį, skęstančią saulės spinduliuos? Pasidarai tyras lyg angelas, gerdamas rytmečio grožį: ribuliuojantį ežerų vandenį, berželių skaidrią žalumą. O žemuogių lapeliai, mėlynių žaliuojantys stagarėliai, o vabalų, visokių gyvių judėjimas, zvimbimas... Visi kapstosi, kruta, gyvena. Viskas tvinsta. Pulsuoja. Viskas su visais, su viskuo, visur sutaria. Ir taip ilgu... „Verkiau iš džiaugsmo“, „taip gražu“, „net apsiverkiau“, „buvau tokia laiminga, kad pradėjau raudoti“, „juokiuos ir verkiu“ – tokie ir panašūs posakiai lydi mus visą gyvenimą. Tos būsenos – Rojaus atšvaitas, o ašaros – Rojaus ilgesys. Žinai, jog tai truks neilgai, pasikartos negreit, neprisišauksi to palaimingo išgyvenimo, nepasigaminsi, nenusipirksi. Tad ir verkiame. Iš ilgesio. Matyt, kažkada tikrai buvome Rojuje. Palaimos išgyvenimai, sekundės harmonijos leidžia suvokti, kad buvome laisvi, ramūs, nepažinome piktybės, keršto, gėdos, aistrų, godumo. Atpažįstame save: tokie buvome, tokie trokštame vėl būti. Mes 15

Kas d ie ny b ė s

rož i n is

buvome skaistūs. Buvome laimingi. Kokioje egzistencijoje? Kokioje realybėje? Viskas nebesuvokiama, tik „užrašyta“ mūsų sąmonės gelmėse. Kas nors pasakys: ar tai gyvenimas be aistrų, be kovos, be blogio? Atsakyčiau: tai kodėl, mielasis, tūkstančius kartų sakai „linkiu laimės!“ Jei nori aistrų, kovų, blogio ir tai – gyvenimas, tai ir būk laimingas tokiame gyvenime. Kodėl nesi? Kodėl tau vis kažko trūksta? Kodėl keiki tą gyvenimą? Keiki, nes nori, kad jis būtų tau geras, švelnus, dosnus. Juk nori gerumo? Stovi žmogus piktas, pasipūtęs, o tik prakalbink jį maloniai, dar pasidomėk vaikais ar anūkais, ar jo ligomis – ir ištirpsta kaip vaškas žmogaus kieta širdis. Ir pasakojasi. Atsiveria. Juokauja. Taigi ir jis nori gerumo. Ir jis ilgisi. Tegul bukas, piktas, pavydus. Vis tiek ilgisi. Mano šeimininkas – grubus, primityvus kaimietis. Girtuoklis. O kai atsisėda ant kalnelio, įsmeigia akis į ežerą ant kelių pasisodinęs mažą baltą katinėlį, taip švelniai jį glosto, taip atsargiai glaudžia... O, kiek ilgesio jaučiu tame jo sėdėjime, kiek sielos šauksmo, kiek liūdesio... Ko jis ilgisi, pats nežino. Kodėl taip žiūri į tolumas ir tyli, pats nežino. Žinau: tai Rojaus ilgesys degina sielą. Ir kodėl taip skubame gyventi? Kodėl taip „vejame“ laiką? Rodos, jei žinai, kad gyvenimas baigsis, tai neskubėk. Nelauk, kad greičiau ateitų pavasaris, vasara, Kalėdos, Naujieji metai, greičiau užaugtų vaikai, greičiau baigtų mokslus. Vis greičiau ir greičiau. Vieną kitą kartą apstulbstame: kaip lekia laikas! Kaip paseno draugai! Kaip miršta pažįstami! Bet vis tiek laukiame ir laukiame, kad tik greičiau... Ir tikėjimas: bus geriau, vargai baigsis, prasidės kažkas gera, ateis ramybė. Ar tai ne Rojaus ilgesys? Kas daugiau? Jis ir yra ta energija, ta veikla, ta kova. Visi 16

Apie

R oj aus

i l ge s į

siekiame to paties, bet kaip tie judėjai, kurie vietoj tikro Dievo garbino pasidarytą iš aukso veršį, taip ir mes bandome tą ilgesį „užkimšti“ daiktais, pinigais, politika, komfortu, malonumais, visom gyvenimo gėrybėm. O troškulys nenustoja kamavęs. Ir niekas niekada jo nenumalšins. Išeikime į lauką. Tegul ir į miestą. Tegul į asfaltuotą gatvę. Štai darželis prie namo: neužmirštuolės, našlaitės. Paukštukas – žvirblis čirškia. O štai pienės žiedelis vidury prospekto žydi iš po perskilusio asfalto. Namuose turiu pavalgyti. Esu sveika. Galiu nupėdinti kur nors už miesto. Prie upės. Ir gerai. Ir ramu. Ir ko rūpintis? Ši diena gera. To užtenka. Kaip gera, kad pavasaris. Kaip gera, kad gyveni taip, kaip gyveni. Kaip gera, kad neilgai gyvensi. Ir kaip nuostabu, kad mokame ilgėtis, kad turime tą Rojaus ilgesį, kad pažįstame jame savo ateitį. Šiandien pavakary užėjau pas mielą savo draugę, kuri labai dideliame skurde augina sūnų. Viena. Liūdna, švelni ir tokia „turtinga“ mano bičiulė. Jos sūnelis, pasiėmęs centimetrą, žirglioja po kambarį ir matuoja grindis. – Ką čia darai, Rapoliuk? – Matuoju ilgesį... – atsako 4-erių metukų Rapoliukas. O, mažiau! Nesuvoki, kokią tiesą pasakei. Matuosi, matuosi ir matuosi, kol suprasi, kad Ilgesys neišmatuojamas, nesunaikinamas. Reikės susidraugauti. Reikės su juo gyventi. Gegužė „kraustosi iš proto“ kaip visada, ir mes pabūkime bepročiai, kaip visada... gegužės tyrais vakarais. Džiaukimės. Sulaukėme.

DOLORESA KAZRAGYTĖ

Kasdienybės rožinis

DOLORESA KAZRAGYTĖ