KASDIENYBĖS POSTAI by knygos.lt

SIGITA ORSA postaikasdienybes

Skiriu Adelei, Austėjai, Ievai ir Barborai

Nemoku nupiešti nosies. Braukiu antakį, paskui liniją žemyn, tada kitą antakį. Ir nebežinau, ką toliau daryt. Ieškau internete. Kai žiūriu, atrodo paprasta. Bandau piešti šnerves, rodytųsi, viską darau, kaip parodyta, bet išeina saga, rozetė arba, greičiau, paršelio šnipas. O juk norėjau nutapyti jauną gražią moterį, tokią labai romantišką, su gėlių puokšte arba kavos puodeliu ir keksiuku. Tik jai ta saga viduryje veido visai netinka. Galima tapyti iš naujo kita spalva ant nudžiūvusių dažų. Vėl braukiu, bet jau šį kartą nuo kaktos vidurio, nes antakis visai gerai atrodo, nereikia jo taisyti. Taigi braukiu nosies liniją šiek tiek labiau į vidurį, užraitau kabliuką ir tada pastebiu, kad išėjo labai ilga, nebeliko vietos burnai ir smakrui. Nuleidžiu ranką su teptuku. Suraukiu antakius. Šį kartą savo. Neišlaikau:

– Mokytojau?! Padėkit nupiešti nosį!

Mokytojas prieina, užmaišo raudonų, žalių, mėlynų ar dar kokių nosiai visai neįmanomų dažų ir dviem trimis mostais nupiešia iš pažiūros didoką ir trumpą, bet, pasirodo, labai mielą nosytę, derančią prie veido ovalo ir antakių, su visom šnervėmis, kurios nei sagučių, nei šnipo neprimena.

Situacija kartojasi keleri metai iš eilės.

Einu tamsiomis senamiesčio gatvėmis ir galvoju, o jei į tai pažvelgus visai kitaip? Juk darbo kaina dėl to, kad prie jo prisilietė Mokytojas ne krinta, o kyla. Na, tarkim, tais baisiausiai senais laikais piešia koks ten vargšelis, vargsta su nosimi, kaip aš dabar, ir prie jo prieina Leonardas da Vinčis ir pataiso. Taigi nepaisant, kad pats piešinys nėra Maestro, jo kaina išaugtų daug kartų vien dėl tos nosies ir kokios dar smulkios gėlytės šešėlio moters puokštėje. O šiandien visi menotyrininkai tą žinotų ir apie tai pasakotų prestižinės galerijos, kurioje paveikslas atsidūrė vien dėl to, kad anatomija buvo kadais pataisyta, lankytojams.

Bet galbūt šitas svarstymas nėra labiausiai apie kainą, o apie vertę. Santykio. Sinergijos. Nes Mokytojas niekada nebūtų piešęs tokio naivaus, prie kičo pavojingai artėjančio paveikslo, o mokinys nebūtų tinkamai įgyvendinęs savo sumanymo, nebūtų iliustravęs pasakojimo, minties, kuri tikrai verta yra dviejų pastangų. Kitoje darbo pusėje vertėtų parašyti mokinio vardą ir pavardę, o tada „Nosį taisė“ toks ir toks. Parašus gerojoje darbo pusėje, dešinėje, turėtų dėti abu.

Tai čia kalbu apie dabartį Antano Martinaičio dailės mokykloje. O Jūs klausiate, kaip viskas prasidėjo?

Iš tikrųjų tai senaisiais 2010-aisiais pirmą kartą atėjusi į Olego Karavajevo studiją Garliavoje piešiau draperiją, puodynę ir obuolį. Natiurmortas sudėliotas stovėjo daug sudėtingesnis ir turtingesnis, ne tik tie mano išvardyti daiktai. Sudėtingiausia atrodė languota staltiesė, kurios langeliai tolygiai tolo nuo žiūros taško, mainėsi, mažėjo, glamžėsi, sviro nuo stalelio. „O Dieve!“ – pamaniau tada, tais senaisiais 2010-aisiais, kai nei karo, nei pandemijos, nei visuomenės fragmentacijos skiepų, kaukių ir pabėgėlių klausimais nebuvo, o nerimą kėlė tik ta languota staltiesė ir daugybė daiktų, sudėliotų į vieną ansamblį, kurį štai reikėjo (turėjau? norėjau?) perkelti ant tuščio popieriaus lapo. Ir tą pačią pirmą pamoką (tais senaisiais...) išmokau labai daug. Pavyzdžiui, kad neprivalai piešti visko, o iš to, ką pieši (tapai),

turi išryškinti vieną tau svarbų dalyką, kiti tik pabrėžia, paryškina jį. Gali daryti sudėtingai, o gali, jei tik nori, – paprastai. Tada tavo darbe atsiranda harmonija, ramybė ir „suvedimas“. Olegas sakydavo: „Darbelis suvestas“. Taigi išgirdusi, kaip „suvesti darbelį“, ėmiau graibytis, kaip suvesti patį gyvenimą, kad jis taptų ramus ir harmoningas. Ne viskas jame vienodai svarbu: kai kuo gali ir visai negyventi, o kažką ištraukti į pirmą planą, išryškinti. Žodžiu, daryti paprasčiau. Piešiniai darė įtaką kasdienybei, o kasdienybė piešiniams, tapybai.

Prisimenu, plenere Veisiejuose viena moteris Olego klausia, ką jai daryti, girdi, kad jos tapyba tokia liūdna. O jis jai atsakąs, kad gyvenimas jos toks, tai ko ji norinti iš savo paveikslo. Mes tada krizenom, žvengėm su Žana už pilvų susiėmusios ilgai iš Olego bajerio, patraukdavo jis ir mus per dantį, bet mažai tame juoko, kai pagalvoji. Vaiskus spindulys, krintantis drobėje pro langą, švelniai apšviečia ir visą kitą realybę, tą, kurią randi išėjusi iš studijos. Ir atvirkščiai, į studiją atsinešta nuotaika nugula ant lapo, mažais teptuko grybšniais pabyra ant daiktų, vasaromis pleneruose ant gyvos, žiemomis ant mirusios gamtos. Lotyniškai būtų natura morte, kas yra natiurmortas. Čia tiems, kurie galbūt nežino. Bet ką čia jau. Visi dabar išsilavinę, apsiskaitę, prisigūglinę.

Narcizas. Fanera, akrilas, 48 x 62

Įdedu tai, nuo ko pradėjau. Pačią pradžią. Olegas ragindavo nebijot pradėt naudoti aliejinius dažus, nors čia akrilas. Aiškino, kaip daromi atspindžiai, juos maloniausiai buvo tapyti. Tuo metu sunkiai sekėsi suprasti proporcijas (galima pagalvot, kad dabar lengva), todėl gėlė išėjo kaip saulė ir užėmė gan didelę paveikslo dalį. Parsinešdavau darbus namo. Aliejus ilgai džiūsta ir, sumaišytas su skiedikliu, skleidžia specifinį kvapą, kuris laikui bėgant ima priminti intymias kūrybos akimirkas, asocijuotis su kažkuo, kas gyvena tavo gelmėje ir tik kartais iškyla.

Dabar žiūriu ir suprantu begalinį savo ribotumą, su kuriuo, laikui bėgant, susigyvenu ir net gerai jaučiuosi. Jaukiai.

Pervalkos pakrantė. Fanera, aliejus, 50 x 60

Čia vis Olego laikotarpis. (Prisimenu, kad jis pataisė akmenis, ir jie iš karto tapo akmenimis.) Pleneras Pervalkoj. Gyvendavom visi kartu, pietus ir vakarienes gamindavomės, susiveždavom priemones, dažus, molbertus.

Vėliau, kai Olegas išėjo į Amžinųjų Menų buveines, studijai vadovavo, mokė piešti ir tapyti Vilija Pangonienė, šiaip tai jau mano bendradarbė, restauratorė ir muziejininkė. Na ir ką labiausiai iš jos esu gavusi, tai raginimą žiūrėti, matyti, stebėti. Jei tapai iš natūros, visų pirma ją, tą natūrą, turi matyti: kur tamsu, kur šviesu, kur kontrastas, atspindžiai, ribos, kur toli, kur arti. Taip ir stiklą, ir vandenį gali perkelti ant drobės.

Buvo tarpas, kai visai nepiešiau. Pagailo šeštadienių, kai vaikai su arbatos ar kavos puodeliais rytais ateidavo pas mane ir sukišdavo mielas savo kojeles po antklode. Tai negi lėksi kur!? Ne visam gyvenimui vaikai namuose. Na, ir tikrai, atėjo laikas ir tos kojelės visos iš namų ištipeno. Tada radau A. Martinaičio mokyklą ir tapytoją, piešėją beigi poetą, o man labiausiai Mokytoją Gvidą Lataką. Tai va, jis tas mano nosis ir taiso dabar... Du kartus per savaitę.

Tai čia dar ne viskas. Žinot, būna nutinka taip, kad gyvenimas tave įremia į kampą (pavyzdžiui, Kauno klinikų) ir sako: arba tu gyveni kaip žmogus, arba gali būt, kad visai negyvensi. Susidomėjau ta perdėm aiškiai išsakyta mintim ir pradėjau galvoti, kaip čia tie žmonės turėtų gyventi. Nes negyventi dar nenorėjau. Svarsčiau svarsčiau ir supratau, kad žmogus tikrai gyvena tada, kai žaidžia ir nebijo, ką kiti jam dėl to pasakys, gal tik pasijuoks. Ir taip surengiau Vilkijos bibliotekoje pirmąją savo parodą. Ai, galvoju, ką čia dabar... Vynas, gėlės, užkandžiai, artimi žmonės, muzika, Adelės dainavimas (Adelė, tai mano vaikas, jei ką), laužyta erdvė, paveikslai, pasakojimai, siužetų aiškinimas, juokas, pokalbiai, senos ir naujos pažintys. Paskui buvo antra, trečia. Jau kitose, bet ir toje pačioje, erdvėse. Pasirodė ciklas „Devyni lėtos meilės aspektai“, kurį čia rasite. Žodžiu, su tomis nosimis įsibėgėjau. Kol kas nenorėčiau sustoti.

Spindulys. Drobė, akrilas, 60 x 40

Atrodo, kad ne tu, o tave teptukas veda, traukia iš tamsos, gręžia veidą į šviesą, perkeičia gyvenimo įvykius, sukuria jų laimingas ir prasmingas pabaigas. Pavyzdžiui, kaip tame paveiksle, šalia moters galvos spindulinės terapijos aparatas, greitintuvu vadinamas, iš tikrųjų yra aureolė, spindintis nimbas. O spindulys – lyg Šventosios Dvasios siųstas gydyti, malšinti, teikti viltį. Ir šitas paskutinis sakinys tapo realybe, kai antrą terapijos dieną išdrįsau pramerkti vieną akį, paskui antrą. Kabinete nieko, be manę, nebuvo. Nes niekam kitam tų spindulių taip nereikėjo. O man jų reikėjo. Taigi žmonės gauna tai, ko jiems reikia. Čia toks neNiutono dėsnis. Tada ši mintis kaip strėlė prakirto realybės paviršių, transcendentinę sieną, pasiekė kosminę erdvę ir dingo toje erdvėje. Kur ta mintis baigiasi, aš pati negaliu suvokti. Beliko nutapyti tai, kas matoma, iš to, kas yra nematoma.

Daiktai mus pašventina, daiktai mus pašventina... Kaip ir kitame paveiksle –susimąstęs moters veidas didžiulio puodo (ir vėl aureolės) fone. Ar tai apie laiką, praleistą virtuvėje? Taip, be ne tik. Puode verda jausmai, mintys, sprendimai, išvados, vėl jausmai, tada žodžiai. Iš visų šių ingredientų išeina sriuba, kiti ją valgo. Na, ir pati, žinoma. Todėl vis reikia ragauti, kas yra tavo galvos puode, nes jei myli – o myli! – taigi nesiūlysi bet kokio viralo, nes niekas, įskaitant ir pačią mane, nesiskonės. Ir taip diena iš dienos daugybę metų derini, matuoji, sveri. Galvoji, kas čia būtų pagal sezoną, kas šviežia, sveika, skanu, lengva, kas pamaitina, augina, gydo, malšina alkį, gražina, ramina. Paprastos rytinės košės, gardintos namine obuoliene kasdienai, ir subtilūs pyragaičiai su kremu šventėms. Čia vis dar apie virtuvę? Taip. Apie žmogaus būtį? Žinoma!

Virtuvės šventoji. Drobė, akrilas, 60 x 60

Dabar šiek tiek apie rašymą. Tekstai ištraukti iš feisbuko, yra tarsi dienoraštis. Datos daugmaž atitinka didesnius ir mažesnius politinius įvykius. Tų mažesnių jau niekas nebeatsimena, tai nežinau, ar bus įmanoma susigaudyti. Tarkime, ar kas pamena, kad susisiekimo ministras papietavo kažkur užsieny ir kilo įtarimų, kad ne už savo pinigus. Ošė žiniasklaida ilgai, kol kovido antraščių bangos užgožė minimo ministro pietus. Arba faktas, kad šiaurės korėjiečiai buvo infiltruoti į rusijos kariuomenę, taip pat atsispindi tekstuose.

Neturėjau jokio potraukio rašyti, o feisbuke tiesiog perspausdindavau gerų knygų geriausias ištraukas, taip manydama, kad, nors ir labai nežymiai, prisidedu prie visuomenės gerinimo. Buvo knygų, kurias perspausdinau beveik visas ištisai. Gavau žinučių iš visai nepažįstamų žmonių su klausimais, kur tą knygą gauti, gal galiu parduoti. Vadinasi, skaitė, domėjosi. Viena nuostabi, jauna gydytoja anesteziologė, Asta jos vardas, susirado mane Klinikų palatoje (tame anksčiau minėtame kampe), atėjo apsikabinti ir pasakyti, kad pati savo ligos gydymą išgyveno su mano rekomenduojamomis knygomis, kad patyrė biblioterapiją! Wow, kaip netikėtai gali ateiti atlygis!

Bet vieną dieną pačiai kažkokia šviesi mintis atėjo į galvą, taip norėjau ją rasti išreikštą kitų autorių tekstuose, puoliau ieškoti, man atrodė, kad čia taip visuotinai ji turėtų būti žinoma ir tikrai jau bus kas nors apie tai parašęs. Neradau. Tada vidinis balsas man ir sako: „O tai tu pati parašyk, gali, tau 50, jau tikrai gali pradėti kalbėti, ne tik cituoti. Patirtis leidžia.“ Oho – pagalvojau. Nieko aš tam balsui nesakiau. Tiesiog užrašiau savo mintį, vėliau – antrą, trečią. Na, ir visai smagu dalintis.

Daugelyje dalykų žmonės mato tik blogį, o juk galima rinktis manyti ir kitaip. Sakykime, karantinas. Stebino nelaimingų žmonių kiekis. Aišku, tie, kurie susirgo, mirė, tie, kurie slaugė, ir paaugliai, kuriems tuo metu taip reikėjo draugų, turėjo teisę skųstis, bet skundėsi visai sveiki, netgi praktikuojantys katalikai, kuriems bet kas turėtų būti Dievo valia, stebuklingu būdu davusi atsipūsti, patirti rytą kaip tylą, nes nereikėjo grūstis miesto kamščiuose, bėgti į troleibusą, vėluoti. Tas kelias valandas iki darbo pradžios nuotoliniu būdu galėjai arba ilgiau pamiegoti, arba skirti tylai. Dievas mus visus susisodino sau ant kelių, sako – pailsėkite, nurimkite, atsipūskite. Dar pora žodelių apie Šventojo Rašto įkvėptą ciklą „Devyni lėtos meilės aspektai“. Tikrai nesu kokia ten labai žinovė, net nepretenduoju tokia būti. Labiausiai savo suvokimą prilyginčiau trejų metų vaikui, su kuriuo mama išėjo pasivaikščioti. Tai tas vaikutis, atradęs giliuką, šaukia: „Giliukas!“ Arba susipainiojęs: „Kaštonas!“ (kationas – sakydavo mažoji Barbora.) Vaikas neanalizuoja visos ekosistemos, nemato fizikos dėsnių, neskiria biologinės įvairovės, jis tiesiog mato detalę (antį, tvenkinį, balas, kurias reikia ištaškyti, krintančius lapus) ir ja džiaugiasi. Tai taip ir aš. Randu detalę ir nutapau, ir džiaugiuosi. Beje, kai žinovai rekomenduoja skaityti Šventraštį, tai sakyčiau – atsargiai! Ties Kunigų knyga gali „galvą nusisukti“, o ne išmintį rasti. Nėra taip paprasta, o be vadovo visai nepatariu. Kad patikėtum Dievu, visų pirma turi patikėti žmogumi. Ką jis tau sako. Tai aš stebėjau žmones, kurie

kalba apie minimą knygą: kardinolą A. Bačkį, dr. I. Gudauskienę, vyskupą K. Kėvalą, kunigą Mozę (čia tas, kuris Mitkevičius, o ne Mozė Mozė), seserį Teresę MVS. Galvoju, ko jie čia visi taip lydosi. Ir aš taip noriu. Ir tada, kai labiausiai nepatiko skaityti, sakydavau sau, kad taip, čia aš nesuprantu. Sunkiausia iškęsti visus tuos karus, nuo kurių kaip tik ir norisi labiausiai dabar pabėgti. Vieną dieną sėdžiu Jėzuitų bažnyčioje pirmame suole, šalia – vis tas pats žmogus. Tai jis man, kai aš labiausiai buvau nuo tų Šventraščio karų nusikankinusi, sako: „O ar žinot, kad visos karo scenos Šventajame Rašte reiškią kovą su savimi?“. Šiaip mes nekalbėdavom, tik ramybės vienas kitam palinkėdavom, kai to reikalaudavo liturgija. Tai buvo vieninteliai man pasakyti jo žodžiai tada, kai jų labiausiai reikėjo.

Na, tai tiek to mano įvadinio žodžio. Kodėl „Kasdienybės postai“? Nes į feisbuką yra dedami įrašai, žinutės, angliškai post. Bet ir lietuviškai reikšmė ne per daug nuklysta: postas – stebėjimo arba saugojimo vieta. Sakyčiau vieta, iš kurios tu stebi kasdienybę.

Beje, labai daug cituoju kitų autorių. Tai darau tam, kad vienus žmones supažindinčiau su kitais. Čia reikėtų suprasti kaip kokį vakarėlį. Vakarėlio formato knyga. Žanras toks galėtų jau rastis. Jūs užeinate, vaikštote su taure, prieblanda, sveikinatės ir patiriate naujų pažinčių, net ir senos gali būti pakreiptos kitu kampu ir atrodyti kaip naujos. Po trečios vyno taurės pokalbiai su (ne)pažįstamais peržengia small talk ribas. Ir tavo vakaras atrodo tarsi koliažas – su M. Zundeliu kalbi apie braškių pyragą, su J. Racingeriu (daugelis jį pažįstam kaip Benediktą XVI) apie eschatologinės sąmonės protrūkius, T. Mertonas gurkšnodamas arbatą tau paaiškina Fall in love etimologiją ir konotaciją, su dar kitais persimeti prasmingais žvilgsniais, kitus iš tolo aplenki, ir iš visų pasiimi kažką, kas tau svarbu.

Pavartykite, gal nutiks liūdnokų tekstų, bet bus ir linksmų. Skaitykit nuo vidurio, tikrai, pradžioje yra pradžia – takelis įsibėgėti prieš šuolį su kartimi. Pradėkite nuo šuolio! Sėkmės!

P. S. Norėjau dar pridėti: žiūrėkit lengvai, ir tapyba, ir rašymas yra tik paraščių pastabos ir piešinėliai. Nieko svarbaus. Žaidimas tik.

P. P. S. Ai, ir dar vieną dalyką pamiršau: pati būdama lietuvių kalbos normintoja, palikau nenorminių žodžių, nedailių posakių, atsiduksėjimų, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos siūlomų vengti frazių. Nes juk gyvenimo nesunorminsi.

2018-10-25

Intelektas yra mano silpnybė. Pastaruoju metu, kai man beveik 50 metų, pats savaime jis manęs visai nežavi. Žinoma, nežavi ir žmonės, nepasiskaitę elementariausių psichologijos tiesų, nekalbant jau apie kažką daugiau. Manęs visiškai netraukia intelektas kaip toks, nukreiptas į patį save, žaidimas stikliukais – sudėlioji taip, paskui kitaip, paskui trečiaip. Na ir ką? Žinau, kad iš neišmanymo kyla bukas

smurtas, bet iš intelekto kyla subtilūs kankinimai, fiziniai ir dvasiniai, trunkantys ilgus metus. Jei intelektas netarnauja santykiui, tai kam jis yra? Jei jis netarnauja žmogui, kuris yra šalia, jei jis džiaugiasi tik pačiu savimi ir yra nepritaikomas it koks griozdas mažame kambaryje, it operos teatrų šviestuvai bendrabučiuose.

Radau B. Pūkelevičiūtės* atsiminimus apie A. Škėmą. Mat ji su juo gyveno, patyrė kaip vyrą, taip sakant. Tai va, šis kūrėjas, kurio pilni mūsų vadovėliai, mokyklinės programos ir dramteatrių scenos, kaip vyras turėjo daug tuščių ambicijų, neišmanė gyventi. Tai tas pats žmogus, kuris parašė klasikinius, visą žmoniją apimančius tekstus, sugebėjo patirti skausmą, nebūtį, neviltį, klaikią istoriją, duoti Lietuvai save kaip vaisingą kūrėją. Tikriausiai kūrėjų artimiesiems tenka aukotis dėl žmonijos.

Jei intelektualus žmogus niekina ištisas socialines ir religines grupes (pagonis, krikščionis, judėjus, musulmonus), klases, rases etc. arba atskirus žmones, jeigu jis netarnauja žmogaus sielai, jei neatkuria teisingumo, jei nepadeda šalia esančiam būti pačiu savimi, mąstyti ir kurti, jei mėgaujasi tik pats savimi, bet ir nesugeba savęs paties tikrai pamilti ir priimti, jei nesuvaldo savo puikybės, jei nėra nuosaikus, jei nesutvardo savo „nemėgstu“, tai kam tada jis, tas intelektas?

Žmonės gali emocionaliai nemėgti vieni kitų. Tikrai yra žmonių, kurių bukumas toks akivaizdus, kad norisi žvilgsnį sukti kuo toliau, bėgti ir nebeatsigręžti niekada. Bet yra disciplina suvokti, kad jis (tas žmogus) yra didžiulė vertybė, mylimasis sūnus ar duktė, dėl kurio tiek daug padaryta, į kurį tiek daug sudėta vilties. Galbūt ta vertybė dar neatrasta, galbūt niekada nebus atrasta, bet visada asmuo savyje nešiojasi begalinę galimybę vystytis, tobulėti, gerėti, augti. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, gal su juo reikia kantrybės, kaip su sergančiu vaiku, kuris visgi turi galimybę pasveikti.

Šiuo metu mane labiau žavi žodis išmintis. Nes išminties turėjo senosios moterys, dažnai nebaigusios tiek daug klasių, kaip norėtųsi. Jų išmintis tilpo viename žodyje, kreipinyje – VAIKELI...

* Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007) lietuvių rašytoja, aktorė ir režisierė.

2018-10-26

Gražią vasaros dieną ėjau Vytauto prospektu. Ir štai priešais mane ateina vaiku vedina mama. Vesti žodis čia nelabai tiktų, ji jį vilko už vienos rankos. Vaikas buvo toks mažas, kad net neatsimenu, ar tai mergaitė buvo ar berniukas, žodžiu – lėliukas. Apskritai, tokie vaikai dar turėtų būti vežimėlyje. Bet jauna mama ne tik jį vilko net pakeldama nuo žemės, bet ir nežmoniškai purtė, ir šaukė. Jo galvelė lekiojo į visas šalis. Jis bandė verkti, bet taip purtomas tikriausiai nelabai galėjo. Pats baisiausias mano matytas siaubo filmas – „Bleiro ragana“. Bet palyginti su šiuo vaizdu tai buvo tik nekaltas animacinis filmukas. Pirma mano reakcija buvo nusmaugti tą mamą.

Labai susitvardžiau, pagalvojau, kas būtų naudingiausia tokioje situacijoje, ramiai priėjau ir prakalbau, kad reikia kreiptis į specialistus, kad jai tikriausiai yra blogai, kad pati užauginau keturis vaikus ir tikrai žinau, kad būna baisiai sunkių akimirkų, kad egzistuoja psichologai, gydytojai, kabinetai. Ji nė kiek nepakeitusi tono šaukte šaukė man į veidą, kad visur jau buvo ir jai niekas nepadėjo, ir dar kažką, ir dar kažką. Tada jau siūliau egzorcistų paslaugas. Neatsimenu, kaip ten išsiskyrėm.

Nueidama galvojau: štai 21 amžius, šviečia saulė, vasara, karo nėra, ne holokaustas, ne holodomoras, ne tremtis ir Sibiras, pilnos pakampės psichologų, visokių vieni kitų gelbėjimo grupių, uždarų ir atvirų ratelių, pilna telefonų numerių, kuriais galima skambinti ir naktį, kai tik blogai, kuriais galima prašyti pagalbos, o aš visiškai nieko negaliu padaryti dėl to vaikelio. Kas bus, kai jie grįš namo, kaip jis užaugs ir ar išvis užaugs?

2019 žiema

Petražolės

Kai žiemos pavakare išneši atliekų kibirą (nuo vaikystės prisimenamas beveik apeiginis-liturginis kasdienis veiksmas) link komposto, darže gali rasti įdomių dalykų. Na, gal jie nėra savaime įdomūs. Bet jei neši kibirą ir tau tuo metu yra apie 50 metų, gali rasti daug įdomesnių reiškinių, nei būdamas 21-erių. Praeitą kartą radau petražolių, Petroselinum crispum (kaip J. Gimberis rašė: „traukia kalbėti lotyniškai“). Augaliukas paprastas, bet štai žiema, o jis visiškai žalias, nepriklauso nei nuo hormonų, nei nuo klimato kaitos, nei gripo sezono ar ekonomikos krizių, geopolitinės situacijos, Skvernelio ir 399 kabineto. Nes petražolė yra ta, kuri yra.

Taigi būkit kaip dangaus paukščiai ar lauko lelijos. O jei ne kaip lelijos, tai nors kaip petražolės.

2020-01-01

Kai klausaus arba skaitau Gian Lukos tekstus, man jis atrodo kaip skubi greitoji pagalba liūdnai ir neurotiškai Lietuvai, kaip lašelinė tiesiai į veną reanimacijoje, kur guli žmonės, naikinami susirūpinimo, begalinės skubos, sunkių minčių ir beprotiško „pareigingumo“, cinizmo, biurokratijos, darbo nešiojimosi į namus, o namų – į darbą.

Dabar štai dar ir knyga „Carpe diem“ ne tik apie maistą, maitinimąsi, bet ir apie žmones:

Italijoje, kur bendravimas, ten ir maistas, kitaip nebūna; visi susėda už stalo, niekur neskuba, mėgaujasi, daug diskutuoja, džiaugiasi... Aš niekaip negaliu priprasti, kad Lietuvoje jau darželiuose vaikams draudžiama valgant kalbėtis ir nuolat ragina

paskubėti. Ei, nedarykite taip! Kalbėjomės su viena itale vienuole, čia gyvenančia jau apie trisdešimt metų, kad daug lietuvių, jei ir turi namuose didelį stalą, jį naudoja tik per šventes, o tada stebisi, kad šeimoje visi susvetimėję... Maistas mano gimtinėje – kasdienis džiaugsmas, įprasminantis kasdienes gyvenimo akimirkas. Linkiu įsigyti arba iš kampo ištraukti didelį stalą ir pradėti švęsti – ne tik savo šventes, bet ir gyvenimą apskritai.

2020-01-19

Į autobusą įlipa dvi senos moterys. Derėtų sakyti „senjorės“, bet skamba kažkaip atsietai nuo asmens, nuo tapatybės ir nuo gyvenimo, nuo pojūčių, jausmų ir tautinės lingvistikos. Abi lekia į galą, kur mato dvi laisvas vietas. Žodis „lekia“ labai tinka, nes autobusas trukteli ir moterims ne tik kad pasidaro lengviau „lėkti“, bet ir atsisėsti. Jos „klesteli“ (amžinatilsį močiutės žodis) į sėdynes ir prajunka viena į kitą žiūrėdamos, nes, matyt, nesitikėjo taip greitai įsipatoginti. Žvilgsnį nusuku į langą, varžausi taip tiesiai spoksoti į besijuokiančių draugių veidus. Kažkaip intymu... Autobusas važiuoja Aleksoto tiltu. Sekmadienis. Nemunas. Už lango rasoja dangūs. Nevalingai žvilgteliu į jas – stebimąsias. Abi vienu metu išvysta patogesnes vietas šalia lango, pašoka iš sėdynių ir bėga. Vėl autobusas truktelėjęs padeda joms ir „pašokti“, ir pagreitinti žingsnius. Moterys juokiasi. Joms tai atrodo kaip karuselės ar koks atrakcionų parkas, kalneliai, gal ne amerikietiški, na bet vis jau...

Ar visi matė, ką aš mačiau? 6A autobuse trumpam apsireiškė Gerovės valstybė. Specialiai laukiau pranešimo per „Panoramą“ ar žinias. Nepranešė. Tyli ir didžiųjų portalų antraštės. Tarsi tai būtų eilinis įvykis, tarsi dažnai Lietuvoje pamatysi besijuokiančių žmonių, o dar tokių patyrusių, jau iškentėjusių beveik visą savo gyvenimą.

Och, galvoju, kad man tokį grožį...

2020-01-20

Kaip ir daugeliui, kartais tenka nueiti į šermenis. Su vyru nedrąsiai sukinėjamės prie salės durų, žmonių daug, visi atėjo atsisveikinti su velioniu, bet daugiau tų, kurie atėjo palaikyti sūnaus. Vis dėlto tenka įeiti, jaučiamės nepatogiai, žegnojamės greitai. Sūnus pats žengia mūsų pasitikti, spaudžiam vieni kitiems rankas, mūsų žvilgsniai supratingi iki begalybės, galvos pakreiptos, antakiai kampu, sukauptas dėmesys, balso tonas minorinis, užuojauta liejasi iš kiekvieno skiemens: „Kaip? Kaip čia dabar taip?“. Na, sūnus dėkoja, dėkoja, kad atėjome, ir mano vyrui, kuris taip pat gydytojas, kaip ir užuojautos recipientas, skuba trumpai nupasakoti, kokia buvo diagnozė, klinika, eiga. Sako: „Žinai, tyrimus tai mes išgydėme“ (med. slengas). Uf, galvoju, dar ir taip galima, ne žmogų, o tyrimus gydo. „Hemoglobinas

130, trombocitai 280...“ – vardija pašnekovas, suprask – viskas buvo padaryta, tyrimų atsakymas prieš mirtį tarsi visiškai sveiko.

Aš akies kampu žvelgiu į velionį, minėtasis su tais savo „išgydytais tyrimais“ turėtų būti panašus į raudonžandę šešiolikmetę, skuodžiančią į salsos pamokas, bet ne, guli absoliučiai miręs, nė kiek, nė kiek ne gyvas, nė truputėlio. Dar kartą žvilgteliu, kaltinu save, kad nemoku žiūrėti, bet ne, niekas nesikeičia.

Kai pagalvoji, juk ne taip retai tokių su „išgydytais tyrimais“ pasitaiko. Žmogus sveikinasi, dantis valosi, keliauja po egzotiškus kraštus, gūglina, piarina, į seminarus važinėja, net į bažnyčią prorečiais užbėga, o nėra gyvenimo tame jo gyvenime, kaip nori žiūrėk – nėra.

2020-01-22

Ką šiandien

rodo

Aplink stalą stovi pašnekovai. Laidos Vedėja apsirengusi laidos vedėjos kostiumėliu su plačiu diržu.

Filosofas sako, kad lietuviai neturi sielos. Jau seniai neturėjo, o dabar dar labiau neturi nei bet kada anksčiau, ir situacija tik blogėja, ir ji blogės visada, labai iš lėto, bet užtikrintai, bus tik blogiau ir blogiau, tačiau ši blogėjimo situacija niekada nesibaigs, kad nepagerėtų. Nors jis įtaria, kad sielą lietuviai gali ir turėti, bet nebūtinai, ne visada ir, žinoma, ne visi.

Kalbėtoja (panelė melsvu nertiniu stačia apykakle) kalba, kalba, kalba... Ji gali paaiškinti, nes gal Filosofas nėra informuotas, bet direktyvos...

Laidos Vedėja nemačiom susiveržia ir pasitaiso dirželį, jos talija labai plona, o dirželis platus, užduoda klausimą.

Kalbėtoja kalba, kalba, kalba...

Laidos Vedėja žiūri į užrašus, galvoja, koks kitas klausimas.

Kalbėtoja praranda akių kontaktą, todėl žiūri į kamerą, paskui į Tą, kuris mato kitu kampu. Jis sako: „Pasižiūrėkime kitu kampu.“

Filosofas teigia, kad vis tiek bus viskas tik blogiau, nes Europos Sąjunga panaikino kitus kampus, be to, lietuviai neturi sielos (nors jis įtaria, kad jie gali ją ir turėti, nors nebūtinai), todėl jie net ir tuo pačiu kampu sunkiai gali matyti.

Laidos Vedėja lygtai susiveržia dirželį (pastebi, jeigu labai akylai žiūri) ir užduoda klausimą, ką pašnekovai mano apie Verpimo Ratelius.

Kalbėtoja kalba, kalba, kalba...

Vyras žilais plaukais (pagonių dievas?) sako, kad mes visada buvom Verpimo

Ratelių tauta ir tai mūsų identitetas.

Filosofas sako, kad tai beviltiška, nes net tada, kai lietuviai dar turėjo šiek tiek sielos, Verpimo Ratelis buvo daiktas savyje, o dabar jis apskritai fikcija.

Vedėja susiveržia dirželį, liemens beveik nematyti, ieško kito klausimo.

Ekonomistas sako, kad Verpimo Ratelis neefektyvus.

Žmogus, kuris mato kitu kampu, nemato Verpimo Ratelio, nes tuo kampu, kuriuo mato jis, Verpimo Ratelių nematyti.

Vyras balta apykakle ir juodais marškiniais sako, kad jį labai liūdina Seimas, apkalbos, skyrybos, apgaulės, žodžiu, jį liūdina viskas, nes viskas yra ne taip, kaip turėtų būti, ir todėl jis yra baisiai nuliūdęs. Jis sako: „Mane tai liūdina.“

Ekonomistas žiūri į Nuliūdusįjį Ilgai trunkančių Susirinkimų ir Posėdžių Žmogaus akimis. Jis sako: „Krizė nebus tokia didelė, kaip pranašauta.“

Astrologė jam pritaria.

Laidų Vedėja susiveržia dirželį...

Och... išjungiu Pokalbius. Žiūriu pro langą. Ant šakos tupi žvirblis, vienas iš tų dviejų, kurie „parduodami už skatiką“. Tyla.

2020-02-01

Rankinukas

Koks moters rankinukas, tokia ir filosofija, mentalitetas, Tao... Dvasingumas. Manyčiau į rankinę būtinai turi tilpti batonas (su visu gliutenu jį vartojantiems) ir višta (arba silkė, arba sūris, arba kopūstas (tinkamą pabraukti) – vegetarams, veganams, žaliavalgiams). Kai višta, staiga sumedžiota bėgant iš darbo, patenka į rankinę, ji tampa dvasine kategorija, t. y. ją galima perdirbti taip, kad pavalgęs turėtum daugiau dvasios, o tai jau yra dvasingumas. Dar ten (rankinuke) turi būti lūpdažis –raudonas, nes nedažyti lūpų yra labai nesveika. Girdėjau laidoje, daktaras pasakojo, kad besidažančių lūpas moterų kraujyje yra aptinkama kur kas daugiau kažkokių kūnelių ir tie kūneliai labiau panašūs į kūnelius. Kas galėtų ginčytis, kad moteris su kūneliu yra geriau nei be jo. Nes kaip be kūnelio neštum vištą (sūrį, kopūstą, kt. – tinkamą pabraukti), kaip ją paverstum energija, dvasia? Nesuvokiama, neįmanoma. Net negalėtum įtarti, kaip viskas tarpusavyje susiję. Be minėtų elementų, rankinėje turėtų būti priemonių nuo spazmų (kartais jų kyla). Nebūtinai Nošpos Kaip antispazmolitikai veikia jaukus mažas glotnus kvepalų (arba nebūtinai jų) buteliukas arba sms (vaizdo, garso, apreiškimo, etc...) žinutė, kad esi wow kokia. Moteris su višta (sūriu, kopūstu...), batonu, lūpdažiu ir antispazmolitikais rankinėje yra it turinti galią, ji atgaivina.

Rankinukas. Popierius, akrilas, 60 x 50

Tokia technika, berods, koliažu vadinama. Mažai čia jo. Klasėje visi darė, tai aš vieną kitą popieriaus skiautę priklijavau. Moteris turi didelį rankinuką ir klausosi muzikos arba Marijos radijo. Kaip kada. Šiaip tai ji laiminga, nes turi, kur eiti su tuo rankinuku, ir turi, kur grįžti.

2020-03-17

Karantinas. Neatsimenu, kada sieloje buvo tiek daug ramybės ir džiaugsmo. Europa, Lietuva išgyvena pakilimo laikotarpį – nusigręžia nuo to, kas visiškai nesvarbu, ir rūpinasi gyvybinėmis funkcijomis, grįžta į gyvenimą, į tai, kas iš tiesų yra svarbu. Kiekvienas pagal savo padėtį ir pašaukimą: Veryga (duok, Dieve, jam sveikatos) vienaip, medikai kitaip, įmonių direktoriai trečiaip, močiutės, rymančios ant palangių, ketvirtaip, mamos su savo vaikais dar kitaip... Žmonės daugiau mylisi, ilgiau vartosi lovoje, daugiau skaito pasakų, lėčiau geria kavą, lėčiau mąsto, rūpestingiau sveikinasi, žiūri į daržo pusę, skaičiuoja sėklas ir savo metus, apsieina be daugelio dalykų. Italai išgyvena dėkingumą medikams (na, mums čia dar yra kur tobulėti, bet nieko, turėsime progos). Visi turi ką veikti. Ir taip gražu tas rūpestis keliais šimtais pagyvenusių žmonių, kuriuos galbūt prarastume. Mes sakome, kad mums svarbiau gyvenimas. Karinės pratybos atidėtos, apie breksitą niekas nebekalba, nes rūpinasi gauti tualetinio popieriaus (net ir UK). Važiuoju į darbą ir visiškas rojaus jausmas, girdėti vėjas ir kaip čiulba paukščiai.

Šiandien Dovydo psalmė sako: „Jis skelbia ramybę tautai – savo ištikimiesiems, kad atgal į KVAILYBĘ nekristų“ (Ps 85). Taip norisi, kad kritimas į kvailybę, „produktyvumą“ ir „efektyvumą“ būtų atidėtas nors kiek ilgiau.

2020-03-19

Pandemija. Skambinu savo bičiulei Eglei ir sakau, kad skubiai įsijungtų žinias. Rodo, kaip žmonės domisi (!) savo kaimynais, ar niekam nieko netrūksta. Sako: „Atvešiu, kam ko reikia, ir padėsiu prie durų, nebijokit, nesu užsikrėtęs, kontaktų su parvykėliais neturiu ir turiu laisvo (!) laiko.“ Arba medikams maistą tik neša, tik neša. Moteris siūlo savo keptos duonos, vieni kitus skatina laikytis vienybės ir įveikti situaciją. Niekam nebeįdomu, kiek kainuojantį, kokio skonio ir kvapo, su kremu ar be jo, kur, už kieno pinigus suvalgė pyragėlį susisiekimo ministras, ir ar išvis valgė ką nors (o atrodė, kad ši tema niekada nepaliks antraščių!). Dabar įdomu, kad surastų ir pargabentų beparsibraižančius iš pasaulio ir asmeninio gyvenimo pakraščių lietuvaičius.

Bibliotekos paliktos su pustuštėmis lentynomis, tiesiog nušluotos, žmonėms atsirado galimybė pasidomėti, iš ko susideda asmeninis gyvenimas. Sakau: „Verkiu, nežinau, kada Lietuva tokioje vienybėje gyveno, neprisimenu.“ Bičiulė atsako: „Sausio 13-ąją.“

2020-04-20

N-toji karantino ir darbo iš namų (tiksliau nuo sofos, o dar tiksliau – ant sofos) diena. Grikių liko dar labai daug, nes Barboros pašaukimas yra visai ne grikiai, o sunkioji konditerijos artilerija – tortai. Negi slopinsi vaiką...

2020-08-31

Grįždama namo vis praeinu pro štai tokį užrašą: „Kaimyne, nekelk dulkių, važiuok lėčiau. Ačiū.“ Vis nevalingai jį perskaitau. Galvoju: galbūt man atrodo, kad aš labai svarbiai ir labai daug dirbu arba labai skubu dirbti savo darbų. Taip labai ir taip smarkiai, kad net nepastebiu, net „neturiu laiko“ svarstyti, ar tas mano darbas kam reikalingas, ar jis tikrai gerina gyvenimą (nors savą), pasaulį, būtį, ar jis yra iš meilės, ar jis atneša rezultatą, ar tas rezultatas lieka gulėti tik popieriuje, nusėda it egzistencinė liekana ant įstaigos lempų paviršių arba pleiskana ant juodo švarko (taip, darbai yra ryškūs) ir nieko daugiau. Ar aš nesu tas žmogus, kuris svaiginasi savo „darbais“ ir savo sukeltomis dulkėmis, o jos, pasirodo, tik artimajam akis graužia.

2020-09-27

ŽR. EGLĖS – ŽALČIO ŽMONOS – SKULPTŪRA PALANGOJE.

Skulptorius Robertas Antinis (vyresnysis)

Eglė buvo ta moteris, kuri nemanė, kad jos vyras „gyvulys“ – nei žaltys, nei ežiukas, nei varlė, nei žąsinas. Na, gal kartais pratrūksta, gal kiek bambeklis, gal kiek pavydus. Kilę jie buvo iš skirtingos aplinkos (žinoma – sausuma ir vanduo). Daugelis dėl to sakytų, kad nesutapo charakteriai. Bet Eglė taip nesakė. Naktį, kai ji rankomis ir pūslėtomis nuo geležinių klumpių kojomis apsivydavo vaikystės žaizdų, juosmens skausmų ir nesklandumų darbe išvargintą vyrą, viskas tarsi buvo gerai. Toje santykio slaptumoje, kaip pasaka sako, – marių dugne, visada viskas buvo daugmaž gerai: Eglė aiškiai regėjo, kad tas, kuris prieš daugelį metų įsisuko į jos marškinius, buvo žmogiško pavidalo, nors kitiems taip neatrodė.

Ir dabar į Palangą plūsta žmonės, išsiilgę marių dugno karališkosios pilies, santykių slaptumos ir vienas kito žmogiško pavidalo. Ar randa? – klausimas. Bet kad ieško, tai tikrai. O marių dugne, kaip ir kiekviename dugne, pilna pasiklydusių liūtų, rožinių flamingų, krokodilų, prisukamų kiauksinčių šuniukų ir baltų arklių (ir visa tai – Basanavičiaus gatvėje). Tai ko čia stebėtis. Miestas dėl to nekaltas. Žodžiu, kaip sakė senovės lotynų poetas ir mąstytojas: I‘ll be back

P. S.

Vaikystėje stebėjausi, kaip ji, Eglė, taip ant vienos kojos išsilaiko, tokiame skrydyje: amžinai išsigandusi, amžinai nustebusi ir amžinai besigėrinti akių ir karūnos žvilgesiu. Bet dabar suprantu.

Žaltys karalius. Popierius, akrilas, 40 x 30

Tas, kuris su mumis gyvena, yra ir menkas, tarsi nenorėtų žmogumi būti, ir labai kitoks, tarsi ne žeme vaikščiotų, bet ir karalius, tarsi jo gelmės būtų niekam nepasiekiamos. Žaltys, manau, yra vyras kaip visi kiti.

2020-10-23

Apie laimę ir kita

Prisimenu, kai auginau dar tik tris vaikus, buvau amžiais tokia pervargusi, nemiegojus, pilna priekaištų sau, artimiesiems, tėvynei ir pasauliui. Vaikštau, būdavo, vyresnėlė šalia bidzena, dvynės kojas iškėlusios vežime, na ir aš tą vežimą stumiu kaip gyvenimo naštą. Mano pasivaikščiojimo vieta buvo Kauno klinikų teritorija. Praeidavau ir pro morgą, ir pro akušerinį korpusą, sakytume, pro visą žmogaus gyvenimą. Tos dienos buvo daugmaž vienodos. Bet viena išsiskyrė... Tą dieną – toje apmąstymų, permaišytų su nuolatiniu vaikų klegėjimu, jų raminimu ir ganymu, rutinoje – viena po kitos priėjo trys moterys ir visos pasakė tą patį: „Kokia jūs laiminga!“. Grįžau namo ir pagalvojau, kad jei jos nebūtų pasakiusios, aš nebūčiau žinojusi. Sunkumai juk laimės nesumažina, bet kartais reikia, kad tai kas nors primintų, nes laimė gali tapti savaime suprantama rutina, jos tiesiog gali nepastebėti ir tik mirties dieną suvokti: štai, buvau laimingas, o nežinojau.

Moralas: jeigu gyvenimo trajektorijoje – nuo akušerinio korpuso iki morgo –taip sakant, prie jūsų prieina ir sako, kad jūs laiminga(s), teigia, kad esate mylima(s), tai imkite domėn, po šimts pypkių, nes galbūt tam pranašui daug kainavo, galbūt jo gyvenimas yra grynas kontrastas jūsiškiam, galbūt jis to neturi, ir tai, ką turit jūs, nėra savaime suprantama.

Gėlės. Popierius, akrilas, 60 x 42

Kiek atsimenu, buvo labai malonu tepti spalvas, derinti ir daugiau nieko negalvoti.

2020-11-01

Gal kas keliauja po pasaulį ir ieško ypatingų vietų: miestų, peizažų, saulėlydžių ir upių. O man žmonės kaip peizažai, saulėlydžiai ir upės, ir miestai, kavinės arba bažnyčios, arba kaip medžiai, kalnai, tarpekliai, dangoraižiai, slėniai, kaip keliai arba akligatviai, laivai, tiltai, kaip druskų kasyklos... Kiti kaip kalėjimai, storomis nepermušamomis ir neperlipamomis sienomis, kiti kaip vartai į pilį arba net pati pilis. Kiti – negyvi kapai, kuriuose net lavono nėra, net sliekų, kurie tą lavoną sugraužė, nėra, nieko nėra, jokios biografijos, nei dramos kokios ar komedijos, jokio diskurso, istorijos ar bent jau pasakos, tik anekdotas arba du, tik gimimo data, iškalta ant akmens, net mirties datos ir tos nėra, nes, kad mirtum, turi būti gyvenęs. Tai patys liūdniausi kapai, prie kurių stovėdamas gali verkti kadaise ant Getsemanės akmenų kritusiom ašarom.

Bet būna žmonių tokių kaip ežerai – tokie gilūs ir skaidrūs, kad bijai prisiartinti, kad savo kojų purvu jų nesuteptum, kurių gylio net suvokti negali, nes tiek, kiek suvokti gali, pareikalauja visos tavo gyvasties, visos meilės. O dar yra tokių aštrių kaip smilgos – net neįtartum, kad gali pasipjauti, arba tokių kaip žolė, kurios nepastebi, bet ant jos ilsiesi.

Yra dar tokių, kurie niekad nematė peizažų, saulėlydžių ir bažnyčių ir net netiki jų esant, ir netiki esant pasaulio, o patys – kaip kelio duobutė, ištrupėjęs asfaltas –bala, kurios net nepastebėtum, bet įkrenta automobilio ratas, tada tenka išlipti, laukti pagalbos ir traukti mašiną... Ir supranti, kad sugaišai, tiesiog sugaišai, ir viskas. Praradai savo kelio gabalą, savo laiko, savo kūno perlus išbarstei.

Jis „kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo“ (Mt 13, 34).

2020-11-14

Norėjau rašyti, kad Sveno Nòrdkvisto* knyga „Petsono tortas“ verta Holivudo, bet ai, pagalvojau, kad pats Holivudas nelabai vertas šios knygos. Kai skaitome savo vaikams, iš tikrųjų tai skaitome sau. Tomis akimirkomis visiškai nesvarbu, kairieji ar dešinieji atėjo į valdžią, galime nesirūpinti, kokia naftos kaina rinkoje, biržos svyravimai (apskritai visokie svyravimai), visi tie big deal, ar padėjote toj vietoj kablelį, kur reikėjo, ar toj, kur visiškai nereikėjo, ką apie jus galvoja bendradarbis, ar labai didelė jūsų lova, ar vos spaudžiatės (pastaroji gal net geriau tokiu atveju), naujos raukšlės veide (gal net geriau – jaukiau kažkaip, ypač dėl tų, kurios atsiranda nuo šypsenos).

Kai skaitote vakare susisupę į jaukų chalatą, nesvarbu, kur jį ir už kiek pirkote. Laimės materialiosios sąnaudos gali būti ir nedidelės.

Žmonėms iš „rinkos pasaulio“ atrodytų, kad Petsonas gyvena visiškai vienas, bet paskaitykite: jūs pavydėsite visos tos gausos ir bendrystės.

*Svenas Nordkvistas – švedų rašytojas ir iliustratorius.

2020-11-15

Pasak mistiko M. Zundelio*, kiekvienas veiksmas gali tapti liturginiu veiksmu: „valgyti, gerti, rūpintis savo kūnu <...> duona, vynas, pyragas su braškių įdaru <...>, jeigu valgote mėgaudamasis jo grožiu, jo skoniu, suves jus į bendrystę su Juo.“

Šios dienos liturgija ir mėgavimasis – kepta žuvytė! Kitas teologas sakė, kad šių dienų krikščionys arba bus mistikai, arba jų nebus. Tai prisidedu prie Zundelio misticizmo su savo patiekalais ir padažiukais.

*M. Zundelis – šveicarų kunigas, viena įspūdingiausių XX a. asmenybių ir vienas žymiausių mūsų laikų dvasios vadovų.

2020-11-21

Žinote, prisimenu iš savo vaikystės: būdavo tokie meškučiai, kuriuos paspaudus galėjai išgirsti kokią nors frazę ar net dvi. Iš pradžių tai džiugindavo, pirmą antrą kartą, na dar trečią dieną džiugindavo, na gal ir po savaitės prisiminus dar kartą pradžiugindavo, o paskui niekas nesikeisdavo. Meškutis neturi įspūdžių, jo niekas nestebina, jis jau viską žino. Ir tą viską apibrėžia tais pačiais žodžiais. Ir žinote, kartais kalbi su žmogumi, tikrai mielu, ir girdi tas pačias kelias frazes. Tada įtari, kad jis gali būti meškutis.

2020-11-24

Apie karantino malonumą

Dabar rytais turiu ištisas dvi valandas laisvo laiko, kai su kavos puodeliu galiu grįžti į lovą ir savo penkiasdešimties metų kūną jaukiai susupti į miego dar pilną antklodę, galiu paskaityti dvi eilutes kokios knygos, o paskui klausytis vėjo arba taip išsiilgto lietaus, arba kaip pavienės mašinos važiuoja plentu, arba savo minčių, arba prisiminimų, arba savo gyvenimo. Dar galiu tam gyvenimui kažką ir gera pasakyti, nes negi sakysi ką bloga. Juk savas. Žinoma, žmonės labai praktikuoja sakyti ir bloga, bet argi tai malonumas? Sakyčiau, tai net neapsimoka. Taigi, rankos jaučia šiltą puodelį, kojos – antklodę, galva – dėkingumą, širdis – džiaugsmą... Ir jei gyvenimo pakeleiviui pasirodo patrauklus toks buvimas, na, tai prašom, kaip sakoma, vaišinkis į sveikatą. Tada keturios rankos jaučia šiltą puodelį, keturios kojos – antklodę, kūnas – kūną, dvi galvos – dėkingumą, dvi burnos jį išreiškia, dvi širdys... Per tas dvi valandas nuveiki tiek daug, kad po to jau gali ir dirbti – dienos nebesugadinsi.

Palyginkite: „Ką gali, daryk dabar“ (Mok 9, 10b) arba „Jei kas turi ausis klausyti – teklauso!“ (Mk 4, 23) – teksto, vėjo, mašinų, lietaus, prisiminimų, gyvenimo, širdies, kūno, kojų, bendrakeleivio, kita (tinkamą pabraukti).