R omana s
Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė
Vilnius, 2019
Nuo jūsų priklauso, ar pakeisite senus maršrutus. Hélène Cixous „Medūzos juokas“
2015 m. Almerija. Pietų Ispanija. Rugpjūtis.
Šiandien numečiau savo nešiojamąjį kompiuterį ant be toninių pliaže pastatyto baro grindų. Buvau pasikišusi jį po pažastimi, kai išslydo iš voko formos juodo sintetinio dėklo ir nukrito ant ekrano. Skaitmeninis puslapis suskilinėjo, bet dar veikia. Mano kompiuteris žino apie mane daugiau nei kas nors kitas ir jame telpa visas mano gyvenimas. Taigi sakau, jei sulūžo kompiuteris, sulūžau ir aš. Mano ekrano užsklanda – tai violetinis dangus naktį su žvaigždžių, žvaigždynų spiečiais ir Paukščių Taku*, kurio pa vadinimas kilo iš lotyniško žodžio lactea. Prieš daug metų mo tina man pasakė, kad Paukščių Takas rašomas šitaip – γαλαξίας κύκλος – ir kad Aristotelis žvelgė į šviesią juostą Chalkidikėje, * Angl. Milky Way. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 7
Deborah Levy
nutolusioje trisdešimt keturias mylias į rytus nuo šiandienių Salonikų, kur gimė mano tėvas. Seniausiai žvaigždei apie tryli ka milijardų metų, tačiau žvaigždėms mano ekrane dveji metai ir jos pagamintos Kinijoje. Visa ši visata dabar suskilinėjusi. Ir nieko negaliu padaryti. Regis, kitam miesteliūkšty yra interneto kavinė ir jos savininkas kartais šalina nedidelius kompiuterių gedimus, tačiau reikėtų užsakyti naują ekraną ir mėnesį laukti, kol gautų. Ar tebebūsiu čia po mėnesio? Nežinau. Priklauso nuo kitame kambary po tinkleliu nuo uodų miegančios ligotos motinos. Nubudusi ji ims šaukti: „Sofija, atnešk man vandens.“ Ir aš nunešiu jai vandens, bet kaip visada ne tokio. Jau nelabai žinau, ką reiškia vanduo, tačiau nunešiu vandens, kaip aš suprantu: iš butelio šaldy tuve, iš butelio, laikomo ne šaldytuve, virinto ir atvėsinto vandens iš virdulio. Žvelgdama į žvaigždynus ekrano už sklandoje dažnai savotiškai imu plūduriuoti laike. Dar tik vienuolika vakaro ir galėčiau plaukioti jūroje ant nugaros stebėdama tikrą nakties dangų ir tikrą Paukščių Taką, tik bijau medūzų. Vakar po pietų viena mane nudilgino – ant kairio žasto liko didžiulis violetinis botago kirčio randas. Per karštą smėlį teko bėgti į sanitaro trobelę pliažo gale, kad barzdotas studentas pateptų tepalu; jo darbas sėdėti ten visą dieną ir pasirūpinti medūzų nudegintais turistais. Jis pasakė, kad Ispanijoje „žuvį drebučius“* vadina medūzomis. Ma niau, Medūza – tai graikų deivė, paversta pabaisa, nuo kurios stingdančio žvilgsnio visi, pažvelgę jai į akis, suakmenėdavo. * Angl. Jellyfish. 8
Karštas pienas
Ir kodėl medūzas vadinti deivės vardu? Jis atsakė taip, tačiau spėjo, jog čiuptuvai panašūs į Medūzos plaukus, visada pa vaizduotus lyg besirangančių gyvačių raizginys. Prie sanitaro trobelės mačiau iškeltą geltoną pavojaus vėliavą su Medūza, panašia į karikatūrą. Vietoj dantų jai kyšojo iltys, o akys atrodė pamišusios. – Kai iškelta vėliava su Medūza, geriausia neplaukioti. Iš tikrųjų elkis savo nuožiūra. Pakaitintam jūros vandeny pamirkęs vatą, patepė nudilgin tą vietą, o tada paprašė pasirašyti į peticiją panašioje anketoje. Joje pasirašė visi pliaže buvę žmonės, kuriuos tą dieną nudilgino medūzos. Reikia užrašyti savo vardą ir pavardę, amžių, profesiją ir iš kokios šalies esu. Tiek daug informacijos, kai degina pūs lėtą ranką. Man paaiškino: iš jo reikalaujama prašyti užpildyti formą, kad dėl ekonominio nuosmukio Ispanijoje neuždarytų sanitaro trobelės. Jeigu turistams nebus priežasties naudotis šia tarnyba, jis liks be darbo, todėl, aišku, džiaugėsi medūzomis. Dėl jų turi už ką pavalgyti ir įsipilti benzino į mopedą. Žiūrinėdama formą pastebėjau, jog pliaže medūzų nude gintųjų amžius svyravo nuo septynerių iki septyniasdešimt ketverių, dauguma atvyko iš įvairiausių Ispanijos vietų, ta čiau keletas buvo iš Jungtinės Karalystės ir vienas iš Triesto. Visad norėjau nuvažiuoti į Triestą, nes skamba kaip prancū ziškas žodis „tristesse“, toks nerūpestingas žodis, nors reiš kia „liūdesį“. Ispanai sako „tristeza“, jų liūdesys sunkesnis už prancūzų, labiau dejonė nei šnabždesys. Plaukiodama nemačiau medūzų, tačiau studentas paaiškino, kad jų čiuptuvai labai ilgi ir gali iš toli nudilginti. Nuo tepalo 9
Deborah Levy
lipniu smiliumi trynė man ranką. Atrodo, nemažai žinojo apie medūzas. Jos permatomos, nes devyniasdešimt penkis procen tus sudaro vanduo, todėl lengvai pasislepia. Viena priežasčių, kodėl jų tiek daug vandenynuose – dėl per didelės žvejybos. Svarbiausia – netrinti ir nekasyti nudilgintos vietos. Ten dar ga lėjo likti medūzos ląstelių ir trinant skaudamą vietą išleidžiama daugiau nuodų, tačiau specialus jo tepalas padarys tas ląsteles nekenksmingas. Jam kalbant minkštos rausvos lūpos tarsi me dūza pulsavo vidury barzdos. Padavė pieštuko galiuką ir man dagiai paprašė užpildyti formą. Vardas, pavardė: Sofija Papastergiadis Amžius: 25 m. Kilmės šalis: Jungtinė Karalystė Profesija: Mano profesija medūzai nesvarbu, tad koks tikslas? Klau simas skaudus, skaudesnis už dilginimą ir kur kas keblesnis nei mano pavardė, kurios niekas negali ištarti ar parašyti. Pasakiau universitete baigusi antropologiją, tačiau kol kas dirbu kavinėje Vakarų Londone – ji vadinasi „Kavos na mai“, veikia nemokamas belaidis internetas ir stovi atnau jinti bažnyčios klauptai. Patys skrudinam kavos pupeles ir ruošiam trijų rūšių meistrišką espresą... Todėl nežinau, ką įrašyti prie „Profesijos“. Studentas timptelėjo barzdą. – Taigi jūs, antropologai, tyrinėjat pirmykščius žmones? – Taip, bet vienintelis pirmykštis žmogus, kurį kada nors tyrinėjau, esu aš. 10
Karštas pienas
Staiga ėmiau ilgėtis švelnių, drėgnų Anglijos parkų. Norė jau visu savo pirmykščiu kūnu išsitiesti ant žalios žolės, kur tarp stiebelių neplūduriuoja medūzos. Almerijoje žalia žolė že lia tik golfo aikštynuose. Dulkėtos skurdžios kalvos tokios per džiūvusios, kad čia filmuodavo spagečių vesternus – viename net vaidino Klintas Istvudas. Tikrų kaubojų lūpos turbūt visą laiką būdavo suskirdusios, nes manosios ėmė skilinėti nuo sau lės, kasdien tepu vazelinu. Galbūt kaubojai naudodavo taukus? Ar žvelgdami į begalinį dangų ilgėdavosi bučinių ir glamo nių? Ar jų pačių problemos dingdavo slėpiningame kosmose, kaip kartais nutinka man, kai žvelgiu į suskilusios ekrano už sklandos galaktikas? Studentas, regis, neblogai nusimanė ne tik apie medūzas, bet ir apie antropologiją. Kol esu Ispanijoje, nori pasiūlyti „ori ginalaus lauko tyrimo“ idėją. – Ar pastebėjai visą Almeriją nuklojusius balta plėvele deng tus statinius? Tikrai mačiau pamėklišką baltą plėvelę. Kiek akis užmato besidriekiančią lygumomis ir slėniais. – Tai šiltnamiai, – sako jis. – Temperatūra tuose dykumos ūkiuose pasiekia keturiasdešimt penkis laipsnius. Ten įdarbin ti nelegalūs imigrantai skina pomidorus ir paprikas prekybos centrams, tačiau tai beveik vergovė. Taip ir maniau. Viskas, kas uždengta, visada įdomu. Jeigu kas nors uždengta, vadinasi, ten kažkas yra. Vaikystėje mėgda vau rankomis užsidengti veidą, kad niekas nežinotų, kur aš. Bet pastebėjau: užsidengusi veidą rankomis tapdavau mato mesnė, nes visiems magėdavo, ką ten taip slepiu. 11
Deborah Levy
Jis žvilgtelėjo į mano pavardę formoje, o paskui į kairės ran kos nykštį ir ėmė jį lankstyti, tarsi tikrindamas, ar sąnarys vis dar veikia. – Tu graikė, ar ne? Studentas vis kažkur dairosi, tai trikdo. Ir nė karto į mane nepažvelgė tiesiai. Kaip visada padeklamuoju: mano tėvas – graikas, motina – anglė, aš gimiau Anglijoj. – Graikija mažesnė už Ispaniją, tačiau nebegali sumokėti sąskaitų. Svajonė pasibaigė. Paklausiau, ar kalba apie ekonomiką. Taip, atsakė jis, Gra nados universiteto Filosofijos fakultete studijuoja filosofijos magistrantūroje, tačiau mano, kad jam labai pasisekė, jog va sarą gali padirbėti sanitaru pliaže. Jei „Kavos namai“ priimtų, baigęs universitetą atvyktų į Londoną. Nežino, kodėl pasakė, jog svajonė pasibaigė, nes tuo netiki. Tikriausiai kur nors per skaitė ir įsiminė. Tačiau pasakymas „svajonė pasibaigė“ – ne jo nuomonė. Visų pirma, kas yra svajotojas? Vienintelė kita vieša svajonė, kurią prisimena, yra iš Martino Liuterio Kingo kalbos: „Aš turiu svajonę...“, tačiau posakis „svajonė pasibaigė“ reiškia, kad kažkas prasidėjo ir dabar pasibaigė. Tik svajotojas gali pasakyti, jog pasibaigė, niekas kitas už jį to negali padaryti. Paskui graikiškai pasakė visą sakinį ir atrodė nustebęs, kai pasakiau nekalbanti graikiškai. Nuolat pasijuntu nesmagiai su tokia pavarde kaip „Pa pastergiadis“ ir nekalbėdama savo tėvo kalba. – Mano motina anglė. – Taip, – atsakė puikia anglų kalba. – Seniai Graikijoje ap lankiau tik Skiatą, bet išmokau porą posakių. 12
Karštas pienas
Jis tarsi švelniai įžeidinėjo mane, nes nesu tikra graikė. Tėvas paliko motiną, kai man buvo penkeri, o ji – anglė ir su manim dažniausiai kalba angliškai. Kodėl jis kišasi ten, kur nereikia? Verčiau rūpintųsi medūzos nudilginimu. – Aikštėje mačiau tave su motina. – Taip. – Ji sunkiai vaikšto? – Kartais Roza gali vaikščioti, o kartais negali. – Tavo motinos vardas Roza? – Taip. – Vadini ją vardu? – Taip. – Nesakai jai „mama“? – Ne. Trobelės kampe stovintis mažas šaldytuvas zvimbė lyg kažin kas šaltas ir negyvas, tačiau turintis pulsą. Įdomu, ar viduje yra butelių su vandeniu. Agua con gas, agua sin gas.* Visada svarstau, kaip padaryti, kad vanduo motinai būtų labiau geras nei negeras. Studentas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. – Visiems, kuriuos nudilgina medūzos, reikia pabūti čia penkias minutes. Turiu įsitikinti, ar neištiks širdies priepuo lis ir nekils kitokia reakcija. Vėl parodė formoje į neužpildytą „Profesijos“ eilutę. Galbūt todėl, kad skaudėjo nudilgintą ranką, nejučia ėmiau pasakoti jam apie savo graudų gyvenimėlį. – Mano nuolatinis darbas ir rūpestis – motina Roza. Man kalbant jis pirštais persibraukė per blauzdas. * Iš isp. Gazuotas vanduo, negazuotas vanduo. 13
Deborah Levy
– Atvykom į Ispaniją, į privačią Gomeso ligoninę, išsi aiškinti, kas iš tikrųjų negerai jos kojoms. Po trijų dienų mums paskirtas vizitas. – Tavo motinai paralyžiuotos galūnės? – Mes nežinom. Tai paslaptis. Jau kurį laiką jai taip yra. Jis pradėjo iš maistinės plėvelės vynioti baltos duonos gabalą. Pamaniau, gal tokia antra gydymo nudilginus me dūzoms dalis, bet, pasirodo, tai jo mėgstami priešpiečiai – sumuštinis su riešutų sviestu. Atsikando kąsnelį ir jam kramtant judėjo juoda žvilganti barzda. Atrodo, žino apie Gomeso ligoninę. Visi geros nuomonės apie ją, ir jis pažįsta mums mažą keturkampį butuką pajūry išnuomojusią mo terį. Pasirinkome, nes nėra laiptų. Viskas viename aukšte, vienas šalia kito du miegamieji, prie pat virtuvė, butas ša lia pagrindinės aikštės ir visų kavinių bei vietinio prekybos centro „Spar“. Šalimais nardymo mokykla, Escuela de Buceo y Náutica, baltas dviejų aukštų kubas su liuko formos langais. Šiuo metu registratūra dažoma. Du meksikiečiai atsinešę milžiniškas skardines baltų dažų imasi darbo. Visą dieną ant plokščio nardymo mokyklos stogo kaukia liesas vokiečių aviganis, grandine pririštas prie metalinio strypo. Jis mokyklos direktoriaus Pablo, tačiau šis visą dieną prilipęs prie kompiuterio žaidžia žaidimą „Infinite Scuba“*. Pamišęs šuo vis tampo grandinę ir bando nušokti nuo stogo. – Niekas nemėgsta Pablo, – pritaria studentas. – Jis toks, kuris galėtų gyvą vištą nupešti. * Žaidimas apie nardymą. 14
Karštas pienas
– Tai gera tema antropologiniam lauko tyrimui, – sakau. – Kokia? – Kodėl niekas nemėgsta Pablo. Studentas iškėlė tris pirštus. Veikiausiai sanitaro namely dar turiu pabūti tris minutes. Iš ryto nardymo mokykloje dirbantys vyrukai norinčius išmokti nardyti moko, kaip užsivilkti nardymo kostiumus. Jiems nesmagu dėl visąlaik pririšto šuns, tačiau jie toliau dirba savo darbą. Antroji jų užduotis per piltuvėlį pripilti benzino į plastikinius bakus, elektriniu prietaisu per smėlį nuvežti ir sukrauti juos į valtį. Tai gana sudėtinga technika, palyginus su švedo masažuotojo Ingmaro, kuris paprastai tuo pat metu pasistato palapinę. Ingmaras perveža masažo lovą į pliažą prie jos pritvirtinęs stalo teniso kamuoliukus ir ši per smėlį čiuo žia. Jis man asmeniškai skundėsi dėl Pablo šuns, tarsi atsitikti nai apsigyvenus šalia nardymo mokyklos reikėtų suprasti, jog vargšas aviganis priklauso ir man. Ingmaro klientai negali atsi palaiduoti, nes šuva unkščia, kaukia, loja ir bando nusižudyti masažo su kvapiaisiais aliejais metu. Studentas sanitaro namely paklausia, ar vis dar kvėpuoju. Ar tik nenori, kad čia pasilikčiau? Jis iškelia pirštą. – Dar turi su manim pabūti vieną minutę ir tada vėl paklausiu, kaip jautiesi. Noriu svarbesnio gyvenimo. Dažnai jaučiuosi nevykėle, bet verčiau dirbsiu „Kavos namuose“, nei būsiu pasamdyta atlikti tyrimo: kodėl kli entai labiau perka tą, o ne aną skalbimo mašiną. Dauguma 15
Deborah Levy
studentų, su kuriais mokiausi, galiausiai tapo įmonių etno grafais. Jeigu etnografija reiškia rašymą apie kultūrą, rinkos tyrimas yra tam tikra kultūra (kur žmonės gyvena, kokioje aplinkoje, kaip bendruomenės nariai pasidalija drabužių skalbimo užduotį), bet galų gale svarbiausia skalbimo ma šinų pardavimas. Kažin, ar net norėčiau originalaus lauko tyrimo, kurį atlikdama gulėčiau sau hamake ir stebėčiau pa vėsyje besiganantį šventą buivolą. Nejuokavau sakydama, jog tema „Kodėl visi nekenčia Pablo?“ būtų geras lauko tyrimas. Mano svajonė pasibaigė. Ji prasidėjo, kai palikau šlubą mo tiną vieną skinti kriaušių mūsų Rytų Londono sode, tą rudenį susikroviau krepšius kelionei į universitetą. Gavau diplomą su pagyrimu. Toliau tęsėsi, kol studijavau magistrantūroje. O pa sibaigė jai pasiligojus ir man metus doktorantūrą. Nebaigta disertacija, kurią rašiau savo doktoratui, tarsi pamiršta savižu dybė vis dar lūkuriuoja skaitmeniniame aplanke po suskilinė jusia ekrano užsklanda. Taip, kai kas tikrai didėja (krypties stygius mano gyve nime), bet ne tai, kas turėtų. „Kavos namuose“ didėja sau sainiai (kaip mano galva), ilgėja kvitai (tiek visko prirašyta kvite, kone savaime lauko tyrinėjimas), taip pat apvalėja mano šlaunys (sumuštinių, pyragaičių dieta). Sąskaitos li kutis mąžta, kaip ir pasifloros (nors granatai didėja, kaip ir oro užterštumas, kaip ir mano gėda, kad penkias naktis per savaitę miegu sandėliuke virš „Kavos namų“). Dažniausiai naktį Londone krentu į vaikišką viengulę lovą pastėrusi. Ne turiu jokio pasiteisinimo vėluoti į darbą. O blogiausia dar be yra klientai, prašantys sureguliuoti jų kelionines belaides 16
Karštas pienas
peles ir kroviklius. Jie kažkur išvyksta, o aš tik surenku jų puodelius ir užrašau sūrio pyrago pavadinimą bei kainą. Patrepsėjau norėdama prasiblaškyti nuo tvinksinčio ran kos skausmo. Ir staiga pastebėjau, jog nutrūkęs už kaklo surišamo bikinio dirželis ir trepsint šokčioja mano nuogos krūtys. Virvelė turbūt nutrūko plaukiojant, vadinasi, per pliažą ir į sanitaro trobelę atbėgau pusnuogė. Turbūt todėl mums kalbantis studentas neturėjo kur dėti akių. Nusisu kusi nuo jo dirželius paskubomis užsirišau. – Kaip jautiesi? – Gerai. – Tuomet gali eiti. Man atsisukus, jo žvilgsnis švystelėjo ką tik paslėptomis krūtimis. – Tu nieko neparašei prie „Profesijos“. Paėmusi pieštuką užrašiau: PADAVĖJA. * Motina paliepė išskalbti jos suknelę su saulėgrąžomis, nes nori apsivilkti pirmą kartą važiuodama į Gomeso ligoninę. Galiu išskalbti. Man patinka rankomis skalbti drabužius ir išdžiaustyti saulėje. Nudilginta vieta vėl ėmė tvinkčioti, nors studentas ją patepė. Mano veidas įsiliepsnojo, bet, manau, todėl, kad nežinojau, ką formoje įrašyti prie „Profesijos“. Tarsi medūzai nudilginus jos nuodai išleido many slypėjusią pagiežą. Pirmadienį motina gydytojui demonstruos įvairius savo simptomus kaip paslaptingų vieno kąsnio sumuštinu kų rinkinį. O aš laikysiu padėklą. 17
Štai ji eina. Bikiniu vilkinti gražioji graikė žingsniuoja per pliažą. Mano kūną nuo jos skiria šešėlis. Kartais ji velka kojas per smėlį. Ji neturi kas jai pateptų nugarą kremu nuo saulės ir nėra kam pasakyti: „Taip čia, ne, taip ten.“
18
Gyd. Gomesas
Mes pradėjome ilgą kelionę ieškodamos šamano. Tak sistas, pasamdytas nuvežti į Gomeso ligoninę, neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip jaudinamės ir kiek pastatyta ant kortos. Motinos kojų istorijoje pradėjome naują skyrių, kuris at vedė į Pietų Ispanijos pusdykumę. Tai ne šiaip menkniekis. Mums teko iš naujo užstatyti Ro zos namą, kad susimokėtume už gydymą privačioje Gome so ligoninėje. Iš viso kainavo dvidešimt penkis tūkstančius eurų, taigi netekom didžiulės pinigų sumos, turint omeny, jog motinos simptomus seku tiek, kiek atmenu. Savo tyrimą atlieku maždaug dvidešimt metų iš nugyven tų dvidešimt penkerių. Galbūt ilgiau. Kai man buvo ketveri, paklausiau, kas yra galvos skausmas. Ji atsakė, kad primena galvoje besitrankančias duris. Išmokau gerai skaityti mintis, 19
Deborah Levy
vadinasi, jos galva yra mano galva. Visą laiką trankosi dau gybė durų, o aš esu pagrindinė liudytoja. Jei nenoromis tapau teisingumo trokštančia detektyve, ar jos liga tampa neišaiškintu nusikaltimu? Jeigu taip, kas piktadarys, o kas auka? Bandyti iššifruoti jos negalias ir skausmus, jų priežastis ir motyvus yra gera praktika antro pologei. Kartais atrodydavo, jog tuoj imsiu, atskleisiu kai ką labai svarbaus ir sužinosiu, kur užkasti lavonai, bet man vėl sutrukdydavo. Roza paprasčiausiai pateikdavo naują itin paslaptingą simptomą, kuriam malšinti išrašydavo naujų itin paslaptingų vaistų. Anglijoje gydytojai neseniai išrašė antidepresantų jos kojoms. Ji man šitaip pasakė – tie vaistai nervų galūnėlėms kojose. Privati ligoninė buvo šalia Karboneraso miesto, garsė jančio cemento fabriku. Važiuoti reikia pusvalandį. Abi su motina sėdėjome mašinos gale drebėdamos, nes dėl kondi cionieriaus dykumos karštis labiau priminė rusišką žiemą. Vairuotojas mums paaiškino, kad carboneras reiškia anglies bunkerius, seniau kalnai buvo apaugę mišku, kurį iškirto dėl medžio anglies. Viską apnuogino dėl „krosnies“. Paklausiau, ar galėtų sumažinti kondicionieriaus šaltį. Jis atkakliai tvirtino, jog oro kondicionierius veikia au tomatiškai ir reguliuoti neišeina, tačiau gali patarti, kur yra paplūdimių su skaidriu švariu vandeniu. – Geriausias paplūdimys yra Playa de los Muertos – Miru siųjų paplūdimys. Į pietus nuo miesto tik penki kilometrai. Jūs turėsit dvidešimt minučių leistis nuo kalno. Mat nėra jokio privažiavimo. 20
Karštas pienas
Palinkusi priekin Roza patapšnojo jam per petį. – Mes esam čia, nes man kaulų liga ir negaliu vaikščio ti, – ji suraukė antakius žiūrėdama į plastikinį rožinį, užka bintą ant veidrodėlio. Roza yra užkietėjusi ateistė, ypač tėvui atsivertus. Jos lūpos pamėlo nuo atšiaurių oro sąlygų mašinoje. – Dėl Mirusiųjų paplūdimio, – kalbėdama visa drebėjo, – aš kol kas dar šičia, nors, aišku, daug patraukliau plaukioti skaidriam vandeny, nei degti pragaro krosnyje, kuriai reiktų iškirsti visus pasaulio medžius ir apnuoginti kalnus dėl ang lies, – netikėtai jos jorkšyrietiška tartis tapo nuožmi; jai tai būdinga, kai mėgaujasi ginču. Vairuotojo dėmesys nukrypo į musę, nutūpusią ant vairo. – Gal norit ir atgal užsakyt mano taksi? – Tai priklausys nuo temperatūros jūsų automobilyje, – taksi pasidarius šilčiau jos plonos pamėlusios lūpos išsitempė ir priminė šypseną. Mes buvom įklimpusios jau ne rusiškoje, o labiau švediš koje žiemoje. Atidariau langą. Slėnis buvo padengtas balta plėvele, kaip ir apibūdino studentas sanitaro trobelėje. Dykumos šiltna miai niokojo kraštą kaip papilkėjusi liguista oda. Karštas vė jas plaikstė plaukus ant akių, o Roza padėjo galvą man ant peties, medūzos nudilgintą vietą vis dar smarkiai skaudėjo. Nedrįsau keisti padėties, kad būtų ne taip skausminga, ži nojau, jog ji išsigandusi, o aš turiu apsimesti nebijanti. Ji neturi jokio Dievo, kurio galėtų prašyti malonės ar sėkmės. Galima sakyti, vietoj to ji kliovėsi žmonių gerumu ir vaistais nuo skausmo. 21
Deborah Levy
* Vairuotojui įsukant taksi į palmėmis apsodintą Gome so ligoninės teritoriją, prabėgomis pamatėme sodus, kurie brošiūroje aprašyti kaip „ekologiškai be galo svarbi mini oazė“. Po mimozomis vienas į kitą sulindę tupėjo du lauki niai balandžiai. O pati ligoninė buvo iškalta nudegintuose kalnuose. Ku polo formos, pastatyta iš šviesaus marmuro, panaši į didžiulį apverstą puodelį. Gugle daug kartų ją atidžiai apžiūrinėjau, tačiau interneto puslapis neperteikė ramybės ir paguodos jausmo, apėmusio iš tikrųjų stovint šalia. Įėjimas, priešin gai, visas buvo stiklinis. Palei kupolo linkį gausiai prisodin ta spygliuotų krūmų su išsiskleidusiais violetiniais žiedais ir žemų susiraizgiusių sidabriškų kaktusų, žvyru pabarstytas privažiavimas tuščias, kad taksi galėtų sustoti šalia nedidelio maršrutinio autobusiuko. Nuo mašinos iki stiklinių durų su Roza ėjome keturioli ka minučių. Durys, regis, laukė mūsų atvykstančių ir tyliai atsidarė, tarsi patenkindamos mūsų norą įeiti nė vienai ne ištarus prašymo. Pažvelgiau į gilią mėlyną Viduržemio jūrą kalno apačioje ir mane apėmė ramybė. Registratorei pakvietus senjorą Papastergiadis, paėmiau Rozą už parankės ir kartu nušlubavome marmurinėmis grindimis prie registratūros. Taip, mes kartu šlubuojame. Man dvidešimt penkeri ir aš šlubuoju kartu su motina, kad eičiau koja kojon. Mano kojos yra jos kojos. Šitaip randame 22
Karštas pienas
nuotaikingą žingsnį judėti priekin. Šitaip suaugusieji eina su mažais, šliaužiojimo mokyklą baigusiais vaikais ir šitaip suaugę vaikai eina su savo tėvais, kuriems reikia ramsčio. Anksti ryte motina pati nuėjo į vietinę parduotuvę nusipirk ti plaukų smeigtukų. Ji net nepasiėmė lazdelės pasiramstyti. Jau nebenoriu apie tai galvoti. Registratorė parodė slaugę, laukiančią prie kėdės su ratu kais. Man palengvėjo perdavus Rozą kam nors kitam, ėjau įkandin slaugės, stumiančios kėdę su ratukais, ir žavėjausi, kaip lėtai žingsniuodama linguoja klubais, jos ilgi žvilgantys plaukai surišti baltu atlaso kaspinu. Eisena buvo kitokia, be jokio skausmo, prisirišimo prie giminaičio, kompromi so. Slaugei žingsniuojant marmuriniais koridoriais aukšti pilkų zomšinių batelių kulniukai kaukšėjo lyg skilinėjantys kiaušiniai. Sustojusi prie durų, kur ant poliruotos medinės plokštelės paauksintomis raidėmis buvo užrašyta gydytojo Gomeso pavardė, pasibeldė ir laukė. Jos nagai buvo nulakuoti blizgančia, tamsiai raudona spalva. Mes iš namų atkeliavom ilgą kelią. Kai pagaliau atsidū rėme šiame vingiuotame koridoriuje, kurio sienas vagojo gintarinės venos, viskas priminė lyg ir piligriminę kelionę, paskutinę galimybę. Metų metus vis daugiau specialistų Anglijoje apgraibomis ieškojo diagnozės, suglumę, sutrikę, nusižeminę ir susitaikę. Ši mūsų kelionė turėjo būti galu tinė, manau, ir motina tai žinojo. Vyriškas balsas sušuko kažką ispaniškai. Slaugė atidarė didžiules duris ir mostelėjo man vežti Rozą į kabinetą, tarsi sakytų: ji visa jūsų. 23
Deborah Levy
Gydytojas Gomesas. Ortopedas, apie kurį ištisus mėnesius rinkau išsamią informaciją. Iš išvaizdos atrodė šešiasdešimties su trupučiu, kone visi plaukai pasidabruoti, o kairėje galvos pusėje stulbinantis baltutėlaitis dryžis. Vilkėjo kostiumą su ruoželiais, rankos įdegusios, akys žydros ir budrios. – Dėkoju, slauge Saulele, – tarė slaugei, tarsi taip būtų normalu garsiam gydytojui, kurio specializacija – raumenų ir griaučių ligos, vadinti savo darbuotoją. Ji tebelaikė atidariusi duris, tarsi mintimis klajotų po Siera Nevadą. Pakėlęs balsą jis pakartojo ispaniškai. – Gracias, Enfermera Luz del Sol. Šįkart ji uždarė duris. Girdėjau grindimis kaukšinčių jos aukštakulnių garsą, tolstančių iš pradžių vienodu žingsniu, staiga greičiau. Ji pradėjo bėgti. Aukštakulnių garsas, jai išėjus iš kabineto, dar ilgai aidėjo mano galvoje. Gydytojas Gomesas kalbėjo amerikietiška anglų kalba. – Prašom. Kuo galėčiau jums padėti? Roza atrodė suglumusi. – Kaip tik norėčiau, kad jūs man tai pasakytumėt. Gydytojui Gomesui nusišypsojus, pasimatė du priekiniai paauksuoti dantys. Jie man priminė dantis vyro kaukolėje, ku rią tyrinėjom pirmaisiais metais studijuodami antropologiją – reikėjo nustatyti, kuo jis maitinosi. Dantys buvo skylėti, matyt, kramtydavo kietus grūdus. Toliau kruopščiai apžiūrinėdama kaukolę radau į didesnę skylę įkištą drobės skiautelę. Buvo iš mirkyta kedrų aliejuje, kad numalšintų skausmą ir infekciją. Gydytojo Gomeso tonas buvo šiek tiek draugiškas ir šiek tiek oficialus. 24