Issuu

Karavalis

Karavalis S tep han i e G ar b e r

Romanas

Iš anglų kalbos vertė G i e d r ė Ta r t ė n i e n ė

Mamai ir tėčiui, kurie padėjo pažinti besąlygišką meilę

TRISDOS SALA

O O OO O O O

rireikė septynerių metų, kad laiškas pasiektų tikslą.

S T E P H A N I E G A R B E R

50-ieji Elantinų dinastijos metai Brangusis pone Karavalio magistre, mano vardas Skarletė, bet šį laišką

rašau dėl savo sesers Donatelos. Netrukus jos gimtadienis, o ji labai norėtų

pamatyti jus ir jūsų nuostabiuosius

Karavalio artistus. Donatela gimusi

31-ąją augimo sezono dieną. Jeigu jūs atvyksite, jos gimtadienis bus nuostabiausias iš visų.

Viltingiausiai

Skarletė iš Užkariautosios Trisdos salos

K a r ava l i s

51-ieji Elantinų dinastijos metai Brangusis pone Karavalio magistre, Jums vėl rašo Skarletė. Ar gavote

ankstesnįjį mano laišką? Šiemet mano

sesuo pareiškė, kad yra per sena švęsti

gimtadienius, bet aš manau, kad ji tiesiog nusiminusi – juk jūs taip ir nepasirodėte Trisdoje. Šį augimo sezoną jai sukaks dešimt, o man – vienuolika. Ji nieku

gyvu neprisipažintų, bet vis dar labai

norėtų pamatyti jus ir jūsų nuostabiuosius Karavalio artistus.

Viltingiausiai

Skarletė iš Užkariautosios Trisdos salos

S T E P H A N I E G A R B E R

52-ieji Elantinų dinastijos metai Brangusis Karavalio magistre Ledžendai, atsiprašau, kad ankstesniuose laiškuose

neteisingai rašiau jūsų vardą. Tikiuosi, ne dėl to jūs nepasirodėte Trisdoje. Mažosios mano sesės gimtadienis ne vienintelė

priežastis, kodėl noriu, kad atsivežtumėte savo nuostabiuosius Karavalio artistus čionai, aš taip pat labai trokštu juos pamatyti.

Atleiskite, kad laiškas toks trumpas, tėvas supyks, jei užklups mane jums rašančią.

Viltingiausiai

Skarletė iš Užkariautosios Trisdos salos

K a r ava l i s

52-ieji Elantinų dinastijos metai Brangusis Karavalio magistre Ledžendai, ką tik išgirdau naujienas ir noriu

pareikšti jums savo užuojautą. Nors jūs vis dar nepasirodėte Trisdoje ir

neatsakėte nė į vieną mano laišką, žinau, kad nesate žudikas. Labai apgailestauju, kad kurį laiką nekeliausite.

Meilingiausiai

Skarletė iš Užkariautosios Trisdos salos

S T E P H A N I E G A R B E R

55-ieji Elantinų dinastijos metai Brangusis magistre Ledžendai, ar prisimenate mane, Skarletę iš

Užkariautosios Trisdos salos? Supratu,

praėjo jau keleri metai nuo paskutiniojo mano laiško. Girdėjau, kad jūs ir jūsų

artistai atnaujinote pasirodymus. Sesuo

man sakė, kad jūs niekada nesilankote toje pačioje vietoje du kartus, tačiau daug kas

pasikeitė nuo tada, kai prieš penkiasdešimt metų lankėtės Trisdoje, ir tikrai netikiu, kad kas nors norėtų pamatyti vieną iš jūsų pasirodymų labiau negu aš.

Viltingiausiai

Skarletė

K a r ava l i s

56-ieji Elantinų dinastijos metai Brangusis magistre Ledžendai, girdėjau, kad praėjusiais metais

apsilankėte Pietų imperijos sostinėje ir

pakeitėte dangaus spalvą. Ar tai tiesa?

Tikrai mėginau su seseria ten apsilankyti, tačiau mums neleidžiama išvykti iš

Trisdos. Tikriausiai niekada nenukeliausiu toliau nei Užkariautosios salos. Spėju,

todėl taip baisiai ir trokštu, kad jūs ir

jūsų artistai čia atvyktumėte. Tikriausiai bergždžia dar prašyti, bet aš tikrai

viliuosi, kad jūs apsvarstysite galimybę. Viltingiausiai

Skarletė iš Užkariautosios Trisdos salos

S T E P H A N I E G A R B E R

57-ieji Elantinų dinastijos metai Brangusis Magistre Ledžendai, tai bus mano paskutinis laiškas. Netrukus aš ištekėsiu. Todėl tikriausiai bus geriau, jeigu jūs ir jūsų artistai šiemet Trisdoje nepasirodysite.

Skarletė Dragna

K a r ava l i s

O O O O O O O

karletės jausmai žaižaravo spalvingiau nei įprastai. Būtinybė žėravo degančių anglių raudoniu. Troškimas stiebėsi žaliais jauno atolo ūgliais. Siautulys plazdeno kaip geltonos paukščių skrajoklių plunksnos. Pagaliau jis atsakė. Ji dar kartą perskaitė laišką. Paskui vėl skaitė iš naujo. Akimis sekė kiekvieną aštrų rašalo brūkšnį, kiekvieną vaškinį sidabrinės Karavalio Magistro emblemos vingį – saulės, kurios viduje žvaigždė, o žvaigždėje – ašara. To paties simbolio vandenženkliais buvo žymėti į voką įdėti popieriaus lakštai. Tai ne pokštas. – Donatela! – Skarletė nubildėjo laiptais į statinių saugyklą ieškoti jaunėlės. Įprasti melasos ir ąžuolo kvapai rangėsi į šnerves, tačiau neklaužados sesės niekur nebuvo matyti. – Tela, kur tu? Aliejaus lempelių šviesoje romo buteliai ir kelios šviežiai

K a r ava l i s

pripildytos medinės statinės švytėjo gintaru. Praeidama Skarletė nugirdo aimaną, paskui dar pasidingojo dūsaujant. Tikriausiai po pastarųjų kautynių su tėvu Tela per daug išgėrė ir dabar snaudė kur nors ant grindų. – Dona... Paskutiniai sesers vardo skiemenys užlūžo gerklėje. – Laba, Skar. Tela švystelėjo į Skarletę skystu vypsniu – baltais dantimis ir sutinusiomis lūpomis. Jos medaus spalvos garbanos buvo sutaršytos, šalis dryksojo numestas ant grindų. Tačiau Skarletė užsikirto ne dėl to: ji pamatė jauną jūreivį, rankomis apsivijusį Telos liemenį. – Ar sutrukdžiau? – sumikčiojo ji. – Nesutrukdei niekam, ko negalėtume pradėti iš naujo, – jūreivis kalbėjo su melodingu Pietų imperijos akcentu, kur kas sklandesniu nei aštrus Meridiano imperijos akcentas, prie kurio Skarletė buvo pratusi. Tela sukikeno, bet turėjo mandagumo bent jau truputį nurausti. – Skar, juk pažįsti Džiulijaną, tiesa? – Malonu tave matyti, Skarlete, – nusišypsojo Džiulijanas, toks gaivus ir gundantis kaip vėsi paunksmė karštuoju sezonu. Skarletė suprato, kad būtų mandagu atsakyti kažką panašaus į: „Man irgi malonu su tavim susipažinti“, tačiau tepajėgė galvoti apie jo rankas, besirangančias susisukusioje Telos suknioje, žaidžiančias su jos pūsto sijono kaspinais, tarsi ji būtų ryšulys, kurį jis nekantrautų išvynioti. 13

S T E P H A N I E G A R B E R

Džiulijanas Trisdos saloje gyveno vos mėnesį. Iš laivo išsvirduliavęs aukštas ir dailus, aukso rudumo plaukais jūreivis patraukė beveik visų moterų akis. Netgi Skarletei buvo trumpam apsisukusi galva, bet jai pakako nuovokos pernelyg neįsižiūrėti. – Tela, gal neprieštarausi, jei tave trumpam atitrauksiu? – Skarletė sugebėjo mandagiai linktelėti Džiulijanui, tačiau, vos jos nuvinguriavo tarp statinių tiek, kad jis nebegirdėtų, pratarė: – Ką tu darai? – Skar, tu išteki; manau, supranti, ką moteris daro su vyru, – Tela žaismingai niuktelėjo sesers petį. – Ne apie tai kalbu. Juk žinai, kas nutiks, jei tėvas tave užklups. – Todėl aš neketinu būti užklupta. – Meldžiu, surimtėk, – sudraudė Skarletė. – Aš rimtai. Jei tėvas mus sučiups, rasiu būdą suversti kaltę tau, – Tela kandžiai nusišypsojo. – Tik nemanau, kad nusileidai apačion apie tai pasišnekučiuoti. Ji nuleido akis į laišką Skarletės rankoje. Blausi žibinto šviesa pagavo metalinius popieriaus pakraščius, ir jie nušvito auksine – stebuklų ir norų, būsimų dalykų pažado – spalva. Lygiai taip pat šlovingai sušvito adresas ant voko: Panelei Skarletei Dragnai Per Atgailos bokštą Trisda Užkariautosios Meridiano imperijos salos

K a r ava l i s

Pamačius žėrintį įrašą, Telos žvilgsnis paaštrėjo. Skarletės sesuo visada mėgo gražius daiktus, tokius kaip jaunuolis, vis dar laukiantis jos už statinių. Neretai, pametusi kurį iš savo dailesnių daikčiukų, Skarletė jį aptikdavo užkištą jaunesniosios sesers kambaryje. Tačiau šįkart Tela nesiekė paimti voko. Ji taip ir stovėjo nuleidusi rankas, tarsi nenorėtų turėti su tuo nieko bendra. – Ar čia dar vienas grafo laiškas? – titulą ji išspjovė taip, tarsi jis būtų paties velnio. Skarletė buvo pasiryžusi ginti sužadėtinį, tačiau sesuo jau buvo aiškiai išdėsčiusi, ką mano apie Skarletės sužadėtuves. Nepaisydama to, kad sutartosios vedybos nedaug tesiskyrė nuo kitų Meridiano imperijoje ir kad mėnesių mėnesius grafas ištikimai siuntė Skarletei kuo maloniausius laiškus, Tela atsisakė suprasti, kaip Skarletė gali tekėti už žmogaus, kurio pati nebuvo sutikusi. Tačiau tekėti už žmogaus, kurio nebuvo mačiusi, Skarletė bijojo kur kas mažiau, nei likti Trisdoje. – Taigi, – mygo Tela, – ar ketini man pasakyti, kas čia? – Laiškas ne nuo grafo, – Skarletė kalbėjo patyliukais, nenorėdama, kad nugirstų Telos draugužis jūreivis. – Jis nuo Karavalio Magistro. – Ledžendas tau atrašė? – Tela čiupo voką. – Viešpatie aukštielninkas! – Ša! – Skarletė stumtelėjo seserį link statinių. – Dar išgirs. – Argi tai ne proga švęsti? – Tela ištraukė tris popieriaus lakštus, paslėptus kvietime. Lempos šviesoje išryškėjo vandenženkliai. Iš pradžių jie švytėjo auksu, kaip ir laiško 15

S T E P H A N I E G A R B E R

pakraščiai, bet pamažu įgavo pavojingą kruvinai raudoną atspalvį. – Matai? – Tela aiktelėjo, kai skersai puslapio ėmė ryškėti sidabrinės raidės ir sūkuriuodamos tarsi šokyje susidėliojo į žodžius: Leidimas vienam: Donatela Dragna iš Užkariautųjų salų. Ant kito lakšto atsirado Skarletės vardas. Trečiajame buvo tik žodžiai: Leidimas vienam. Kaip ir kituose kvietimuose, tai buvo išspausdinta virš pavadinimo salos, apie kurią ji nebuvo girdėjusi: Isla de los Sueños. Svajonių sala. Skarletė spėjo, kad šis bevardis kvietimas skirtas jos sužadėtiniui, ir spėjo pagalvoti, kokia romantiška patirtis po vestuvių laukia Karavalyje. – Žiūrėk, čia parašyta daugiau! – suspiegė Tela, kai ant bilietų ėmė ryškėti naujos žodžių eilutės: Vienkartinis leidimas įeiti į Karavalį. Pagrindiniai vartai uždaromi vidurnaktį, 13-ąją augimo sezono dieną, 57-aisiais Elantinų dinastijos metais. Visi, atvykę vėliau, negalės dalyvauti žaidime ir laimėti šiųmetinio prizo – noro. – Vos po trijų dienų, – tarė Skarletė; ryškios jos patirtų jausmų spalvos išblėso, virto įprastu blausiai pilkų atspalvių nusivylimu. Juk turėjo susiprasti, užuot patikėjusi, tegul nors akimirką, kad gali pavykti. Jeigu tik Karavalis vyktų po trijų mėnesių, arba nors po trijų savaičių – bet kuriuo metu po jos vedybų. Skarletės tėvas vestuvių datą laikė paslaptyje, tačiau Skarletė žinojo, kad jos neįvyks greičiau 16

K a r ava l i s

nei po trijų dienų. Išvykti prieš vestuves būtų neįmanoma ir pernelyg pavojinga. – Bet pažiūrėk į šių metų prizą, – atkreipė dėmesį Tela. – Noras. – Maniau, nebetiki norais. – Maniau, kad labiau apsidžiaugsi, – atkirto sesuo. – Juk žinai: žmonės žudo, kad gautų tokius kvietimus. – Ar nematai? Parašyta, jog mums reikia išvykti iš salos, – kad ir kaip Skarletė norėjo dalyvauti Karavalyje, ištekėti jai reikėjo labiau. – Kad spėtume nukakti per tris dienas, mums tikriausiai tektų išvykti rytoj. – O kodėl, tavo manymu, aš taip džiaugiuosi? – Telos akys dar ryškiau sublizgo; kai ji būdavo laiminga, pasaulis nušvisdavo, o Skarletė panūsdavo spindėti kartu ir pritarti viskam, kad ir ko sesuo trokštų. Vis dėlto ji iš patirties žinojo, kaip pražūtinga tikėti tokia iliuzija, kaip išsipildantis noras. Skarletė paaštrino balsą. Nekentė savęs už tai, kad būtent jai teks sudaužyti sesers džiaugsmą, bet jau geriau ji, nei kitas, kuris sunaikintų dar daugiau. – Dar ir romo spėjai prisisiurbt? Gal pamiršai, ką tėvas padarė, kai praėjusį kartą bandėme pabėgti iš Trisdos? Tela krūptelėjo. Akimirką ji priminė trapią mergaitę, kokia iš paskutiniųjų dėjosi nesanti. Paskui, lygiai taip pat greitai, jos išraiška pasikeitė, rausvos lūpos vėl išlinko, ir iš palaužtos ji tapo nepalaužiama. – Tai buvo prieš dvejus metus. Dabar mes išmintingesnės. – Bet turime daugiau ką prarasti, – nenusileido Skarletė. 17

S T E P H A N I E G A R B E R

Telai buvo lengviau nepaisyti to, kas nutiko, kai jos pirmą kartą bandė išsprukti į Karavalį. Skarletė taip ir nepapasakojo seseriai visko, ką tėvas padarė, kad jas nubaustų; ji nenorėjo, kad Tela gyventų taip stipriai bijodama, nuolat dairydamasi per petį, kad žinotų, jog būna baisesnių nei įprastos tėvo bausmių. – Tik nesakyk, jog viskas iš baimės, kad nuotykis sutrukdys tavo vestuvėms, – Tela tvirčiau suspaudė bilietus. – Liaukis, – Skarletė čiupo bilietus. – Sulamdysi kraštus. – Išsisukinėji nuo klausimo, Skarlete. Ar tai dėl vestuvių? – Žinoma, ne dėl vestuvių. Dėl to, jog negalėsime išvykti iš salos rytoj. Mes net nežinome, kur yra toji kita vieta. Niekada negirdėjau apie Svajonių salą, tik žinau, kad ji nėra viena iš Užkariautųjų. – Aš žinau, kur ji yra, – Džiulijanas išlindo iš už romo statinių švytėdamas šypsena, kuri bylojo, kad jis neatsiprašinės dėl asmeninio pokalbio klausymosi. – Su tavimi tai neturi nieko bendra, – Skarletė mostelėjo, kad jis nueitų. Džiulijanas keistai į ją dirstelėjo, tarsi mergina nebūtų jo pavariusi. – Tik mėginu padėti. Nesi girdėjusi apie salą, nes ji nepriklauso Meridiano imperijai. Ji nepavaldi nė vienai iš penkių imperijų. Svajonių sala yra privati, asmeninė Ledžendo sala vos už dviejų dienų kelionės nuo Trisdos. Jeigu norite ten vykti, galiu jus slapčia nugabenti savo laiveliu už tam tikrą mokestį, – Džiulijanas nužvelgė trečiąjį bilietą. Tankios blakstienos gaubė jo šviesiai rudas 18

K a r ava l i s

akis, lengvai įtikindavusias merginas pakelti sijonus ir atlapoti savo glėbius. Skarletės galvoje aidėjo Telos perspėjimas apie žmones, kurie žudo, kad gautų bilietus. Džiulijanas gal ir yra dailaus veido, tačiau kalba su Pietų imperijos akcentu, o visi žino, kad Pietų imperijoje niekas nesilaiko įstatymų. – Ne, – atsiliepė Skarletė, – per daug pavojinga. Jeigu mus sučiups... – Viskas, ką darome, yra pavojinga. Turėsime bėdos, net jei būsime užkluptos čia su šiuo vaikėzu, – atsiliepė Tela. Džiulijanas, regis, įsižeidė pavadintas vaikėzu, tačiau jam dar nespėjus užginčyti Tela kalbėjo toliau: – Niekas nėra saugu. Tačiau vis dėlto verta rizikuoti. Tu visą gyvenimą šito laukei, prašei kiekvienos krintančios žvaigždės, kaskart, laivui įplaukiant į uostą, meldeisi, kad tai būtų tas stebuklingasis, gabenantis paslaptinguosius Karavalio artistus. Tu trokšti šito dar labiau negu aš. Kad ir ką esi girdėjusi apie Karavalį, tai neprilygsta tikrovei. Tai daugiau nei žaidimas ar pasirodymas. Iš visko, ką gali rasti šiame pasaulyje, tai panašiausia į stebuklą. Žiūrint į popieriaus lakštus rankoje Skarletės galvoje aidėjo senelės žodžiai. Pasakojimai apie Karavalį, kuriuos ji dievino vaikystėje, niekada neatrodė tikresni kaip tą akimirką. Skarletė visada matydavo blyksnius spalvų, lydinčių jos stipriausias emocijas, ir akimirkai jos viduje sušvito rykštenių geltonumo troškimas. Trumpam Skarletė leido sau įsivaizduoti, kas būtų, jei atsidurtų asmeninėje Ledžendo saloje, žaistų žaidimą ir laimėtų norą. Laisvė. Pasirinkimas. Nuostaba. Stebuklas. 19

S T E P H A N I E G A R B E R

Graži, juokinga fantazija. Geriausia bus viską taip ir palikti. Išsipildantys norai beveik tokie pat tikri kaip vienaragiai. Kai buvo mažesnė, Skarletė tikėjo savo močiutės pasakojimais apie Karavalio burtus, tačiau augdama pamažu pamiršo tas pasakas. Ji niekada nematė jokių įrodymų, kad burtai egzistuotų. Dabar atrodė kur kas labiau tikėtina, kad jos senelės pasakojimai tebuvo senos moters išmonės. Viena vertus, Skarletė žūtbūtinai troško patirti Karavalio kerus, kita vertus, jai pakako proto netikėti, kad tie kerai pakeis jos gyvenimą. Vienintelis žmogus, galintis suteikti Skarletei arba jos seseriai visiškai naują gyvenimą, buvo grafas, Skarletės sužadėtinis. Patraukus nuo šviesos, įrašai ant bilietų išnyko ir šie vėl beveik niekuo neišsiskyrė. – Tela, negalima. Per daug pavojinga. Jei mėginsime išvykti iš salos... – Skarletė nutilo, sugirgždėjus laiptams į statinių saugyklą. Pasigirdo sunkūs žingsniai. Mažiausiai trijų porų batų. Skarletė metė panikos kupiną žvilgsnį į seserį. Tela nusikeikė ir greitu mostu paliepė Džiulijanui slėptis. – Gali nebesislėpti. Gubernatorius Dragna nulipo. Aštrus jo stipriai iškvėpinto kostiumo kvapas sugadino pikantišką statinių saugyklos aromatą. Skarletė paskubomis susigrūdo laišką į suknelės kišenę. Įkandin tėvo sekė trys asmens sargybiniai. 20