LEV TOLSTOJ
R omana s
Iš rusų kalbos vertė EDVARDAS VISKANTA
I
tomas
PIRMA DALIS
–E
I h bien, mon prince, Gênes et Lucques ne sont plus que des apanages, des dvarai, de la famille Buonaparte. Non, je vous préviens que si vous ne me dites pas que nous avons la guerre, si vous vous permettez encore de pallier
toutes les infamies, toutes les atrocités de cet Antichrist (ma parole, j’y crois) – je ne vous connais plus, vous n’êtes plus mon ami, vous n’êtes plus ištikimas mano vergas, comme vous dites*. Na, sveiki, sveiki. Je vois que je vous fais peur**, sėskite ir pasakokite. Taip kalbėjo 1805 metų liepos mėnesį garsioji Ana Pavlovna Šerer, imperatorienės Ma
rijos Fiodorovnos freilina ir artimoji, pasitikdama aukštą dignitorių kunigaikštį Vasilijų, kuris pirmas atvyko į jos vakarą. Ana Pavlovna jau kelios dienos kosėjo, ji sirgo gripu, kaip pati sakėsi (gripas tada buvo naujas žodis, retai kieno vartojamas). Laiškučiuose, kuriuos rytą išnešiojo liokajus su raudona livrėja, buvo parašyta visuose be skirtumo: Si vous n’avez rien de mieux à faire, Monsieur le comte (arba mon prince), et si la perspective de passer la soirée chez une pauvre malade ne vous effraye pas trop, je serai charmée de vous voir chez moi entre 7 et 10 heures. Annette Scherer***. – Dieu, quelle virulente sortie! **** – nė kiek nesumišdamas dėl tokio sutikimo atsakė įėjęs kunigaikštis su išsiuvinėtu dvariškio munduru, su ilgomis kojinėmis ir bateliais, su žvaigždėmis ant krūtinės ir su šviesiu plokščiu veidu. Jis kalbėjo ta rafinuota prancūzų kalba, kuria ne tik kalbėjo, bet ir galvojo mūsų seno liai, su tomis tyliomis, globėjiškomis intonacijomis, kurios yra įprastos įžymiam žmogui, susenusiam tarp didžiūnų ir dvariškių. Jis priėjo prie Anos Pavlovnos, pabučiavo jos ranką atkišęs iškvėpintą ir spindinčią plikę ir patogiai atsisėdo sofoje. * Na ką, kunigaikšti, Genuja ir Luka tėra Buonapartų šeimos dvarai1. Ne, aš jus įspėju, jeigu man nepasakysite, kad pas mus karas, jeigu jūs dar leisite sau ginti visas šlykštybes, visus žiaurumus to Antikristo2 (iš tiesų aš tikiu, kad jis – Antikristas) – aš jūsų nebepažįstu, jūs nebesate ištikimas mano draugas, jūs nebesate mano vergas, kaip sakotės. (Pranc.). – Autoriaus išnaša. Toliau autoriaus išnašose prancūziško teksto vertimai pateikiami nenurodant originalo kalbos. ** Matau, aš jus gąsdinu. *** Jeigu jūs, grafe (arba kunigaikšti), neturite nieko geresnio ir jeigu perspektyva praleisti vakarą pas vargšę ligonę jus ne per daug baugina, aš labai džiaugsiuosi galėdama jus matyti pas save šiandien tarp septintos ir dešimtos valandos. Ana Šerer. **** Viešpatie, koks smarkus užpuolimas!
8
LEV TOLSTOJ
– Avant tout dites-moi, comment vous allez, chère amie? * Nuraminkit mane, – tarė jis nepakeisdamas balso ir tokiu tonu, kuriame pro mandagumą ir užuojautą buvo jaučiamas abejingumas ir net pašaipa. – Kaip gali būti sveika... kada morališkai kenti? Argi, turėdama nors kiek jautrumo, gali likti rami mūsų laikais? – tarė Ana Pavlovna. – Tikiuosi, jūs pas mane visam vakarui? – O pokylis pas anglų pasiuntinį? Šiandien trečiadienis. Man reikia ten pasirodyti, – tarė kunigaikštis. – Duktė užvažiuos manęs pasiimti ir nuveš. – Aš maniau, kad šiandieninis pokylis atidėtas. Je vous avoue que toutes ces fêtes et tous ces feux d’artifice commencent à devenir insipides**. – Jeigu būtų žinoję, kad jūs to norite, pokylį būtų atidėję, – tarė kunigaikštis, iš įprati mo kaip prisuktas laikrodis sakydamas tokius dalykus, kuriais jis ir nenorėjo, kad kas tikėtų. – Ne me tourmentez pas. Eh bien qu’a-t-on décidé par rapport à la dépêche de Novosilzoff ? Vous savez tout***. – Kaip čia jums pasakius? – tarė kunigaikštis šaltu, nuobodžiaujančiu tonu. – Qu’a-t-on décidé? On a décidé que Buonaparte a brûlé ses vaisseaux, et je crois que nous sommes en train de brûler les nôtres****. Kunigaikštis Vasilijus visada kalbėdavo tingiai, tarsi aktorius, atliekantis senos pjesės vaidmenį. Ana Pavlovna Šerer, priešingai, nors ir keturiasdešimties metų, buvo kupina ugnies ir gyvumo. Būti entuziaste tapo jos visuomeninė padėtis, ir kartais, net pati nenorėdama, jinai, kad neapviltų pažįstamų žmonių lūkesčio, darydavosi entuziastė. Santūri šypsena, nuolat spin dinti Anos Pavlovnos veide, nors ir netiko susenusiems bruožams, betgi rodė, kad ji, kaip tie išlepinti vaikai, puikiai nusivokia apie šitą malonią savo ydą, kuria nusikratyti nenori, negali ir nemato reikalo. Įsileidus į pokalbį politiniais klausimais, Ana Pavlovna įsikarščiavo. – Ak, nekalbėkite man apie Austriją! Gal aš nieko neišmanau, bet Austrija niekada nenorėjo ir nenori karo. Ji mus išduoda3. Rusija viena turi būti Europos gelbėtoja. Mūsų kilnusis valdovas žino savo kilnų pašaukimą ir liks jam ištikimas. Tai vienintelis dalykas, kuriuo aš tikiu. Mūsų gerajam, įstabiajam valdovui teks didžiausias vaidmuo pasaulyje, ir jis yra toks dorybingas ir geras, kad Dievas jo neapleis, ir jis atliks savo pašaukimą – už smaugs revoliucijos hidrą, kuri dabar yra dar siaubingesnė, įsikūnijusi tame žmogžudyje ir piktadaryje. Mes vieni turime išpirkti teisuolio kraują. Kuo mums pasitikėti, aš klausiu * Pirmiausia pasakykit man, kaip jūsų sveikata, mieloji drauge? ** Prisipažįstu, visi tie pokyliai ir fejerverkai darosi nepakenčiami. *** Nekankinkite manęs. Na, kas gi nuspręsta dėl Novosilcevo depešos4. Jūs viską žinote. **** Kas nuspręsta? Nuspręsta, kad Bonaparte sudegino savo laivus, ir mes taip pat, rodos, esame pasiruošę su deginti savuosius.
KARAS IR TAIKA
jus?.. Anglija su savo komercine dvasia nesupras ir negali suprasti, kokia kilni imperatoriaus Aleksandro siela. Ji atsisakė pasitraukti iš Maltos5. Ji nori įžiūrėti, ji ieško paslėptų minčių mūsų veiksmuose. Ką jie pasakė Novosilcevui?.. Nieko. Jie nesuprato, jie negali suprasti, kaip aukojasi mūsų imperatorius, kurs nieko nenori sau ir visko nori pasaulio labui. Ir ką jie pažadėjo? Nieko. O ką pažadėjo, ir to neištesės! Prūsija jau pareiškė, kad Bonaparte nenu galimas ir kad visa Europa nieko negalinti prieš jį... Ir aš netikiu nė vienu nei Hardenbergo, nei Haugvico žodžiu6. Cette fameuse neutralité prussienne, ce n’est qu’un piège*. Aš tikiu vien Dievą ir kilnią mūsų mielojo imperatoriaus paskirtį. Jis išgelbės Europą!.. – Staiga ji nutilo ironiškai šypsodama iš savo įsikarščiavimo. – Aš manau, – tarė kunigaikštis su šypsena, – jeigu jus būtų pasiuntę vietoj mūsų mie lojo Vincengerodės, tai jūs būtumėt plėšte išplėšusi prūsų karaliaus sutikimą7. Jūs tokia gražbylė! Gal duosite man arbatos? – Tuojau. A propos, – pridūrė ji vėl nurimdama, – šiandien mano svečiai bus du labai įdomūs žmonės, le vicomte de Mortemart, il est allié aux Montmorency par les Rohans**, vie na kilmingiausių Prancūzijos šeimų. Tai vienas iš gerųjų, tikrųjų emigrantų. Ir paskui l’abbé Morio***; jūs pažįstate tą gilų protą? Jį buvo priėmęs valdovas. Pažįstate? – O! Man bus labai malonu, – tarė kunigaikštis. – Sakykite, – pridūrė jis itin at sainiai ir tarytum tik dabar kažką prisiminęs, nors tai, ko klausė, buvo svarbiausias jo apsilankymo tikslas, – ar tiesa, jog l’impératrice-mère**** pageidauja, kad baronas Funkė būtų paskirtas pirmuoju sekretorium į Vieną? C’est un pauvre sire, ce baron, à ce qu’il paraît*****. – Kunigaikštis Vasilijus labai norėjo savo sūnui išrūpinti šią vietą, kurią per im peratorę Mariją Fiodorovną buvo stengiamasi suteikti baronui. Ana Pavlovna beveik užmerkė akis duodama tuo suprasti, kad nei ji, nei kas kitas negali spręsti, kas yra malonu ar kas patinka imperatorei. – Monsieur le baron de Funke a été recommandé à l’impératrice-mère par sa soeur******, – tepasakė ji liūdnu, šaltu tonu. Tuo metu, kai paminėjo imperatorę, Anos Pavlovnos vei de staiga atsirado gili ir nuoširdi atsidavimo ir pagarbos išraiška, persunkta liūdesio, ir taip atsitikdavo kiekvienąsyk, kai kalbėdama užsimindavo apie aukštąją savo globėją. Ji pasakė, kad jos didenybė teikėsi parodyti baronui Funkei beaucoup d’estime*******, ir jos žvilgsnį vėl apniaukė liūdesys. * Tas garsusis Prūsijos neutralitetas tėra tik spąstai. ** Beje, vikontas Mortemaras, jis giminiuojasi su Monmoransi per Rohanus8. *** Abatas Moris. **** Našlė imperatorė. ***** Tasai baronas, kaip atrodo, yra menkysta. ******Baroną Funkę imperatorei motinai rekomendavo jos sesuo. ******* Daug pagarbos.
9
10
LEV TOLSTOJ
Kunigaikštis abejingai nutilo. Ana Pavlovna su įprastu rūmų damos bei moters apsu krumu ir takto gyvumu panoro ir gnybtelėti kunigaikščiui už tai, kad jis drįso taip atsiliepti apie asmenį, rekomenduotą imperatorei, ir sykiu jį paguosti. – Mais à propos de votre famille, – tarė ji, – ar žinote, kad jūsų duktė nuo to laiko, kai ėmė rodytis aukštuomenėje, fait les délices de tout le monde. On la trouve belle comme le jour*. Kunigaikštis nusilenkė išreikšdamas pagarbą ir dėkingumą. – Aš dažnai galvoju, – kalbėjo toliau Ana Pavlovna, valandžiukę patylėjusi, pasislinkda ma prie kunigaikščio ir maloniai šypsodama jam, lyg rodydama, kad politinės ir saloninės kalbos baigtos ir dabar prasideda nuoširdus pašnekesys, – aš dažnai galvoju, kaip kartais neteisingai paskirstoma gyvenimo laimė. Už ką jums likimas davė tokius du šaunius vaikus (išskyrus Anatolį, jūsų jaunesnįjį, aš jo nemėgstu, – įterpė ji griežtai, kilstelėjusi antakius), tokius puikius vaikus? O jūs iš tiesų kuo mažiausiai juos branginate ir todėl nesate jų vertas. Ir ji nusišypsojo savo entuziastiška šypsena. – Que voulez-vous? Lafater aurait dit que je n’ai pas la bosse de la paternité**, – tarė kunigaikštis. – Liaukitės juokavęs. Aš norėjau rimtai su jumis pasikalbėti. Žinote, aš esu nepatenkin ta jūsų jaunesniuoju sūnum. Tepalieka tai tarp mūsų (jos veidas pasidarė liūdnas), apie jį buvo kalbėta pas jos didenybę, ir visi jūsų gailisi... Kunigaikštis nieko neatsakė, bet ji tylėdama ir reikšmingai žvelgdama į jį laukė atsaky mo. Kunigaikštis Vasilijus susiraukė. – Kas gi man daryti? – tarė jis pagaliau. – Jūs žinote, aš padariau jų auklėjimui visa, ką gali tėvas, ir abu išaugo des imbéciles***. Ipolitas bent ramus kvailys, o Anatolis – neramus. Tai vienintelis skirtumas, – tarė jis šypsodamas nenatūraliau ir gyviau negu paprastai, ir su siklosčiusiose aplink jo burną raukšlelėse ypač ryškiai pasirodė kažkas netikėtai šiurkštaus ir nemalonaus. – Ir kam gimsta vaikai tokiems žmonėms kaip jūs? Jeigu nebūtumėt tėvas, nieko nega lėčiau jums prikišti, – tarė Ana Pavlovna susimąsčiusi ir pakėlusi akis. – Je suis votre ištikimas vergas, et à vous seule je puis l’avouer. Mano vaikai – ce sont les entraves de mon existence****. Tai mano kryžius. Aš šitaip sau tai aiškinu. Que voulezvous?..***** – Jis nutilo mostu reikšdamas savo nuolankumą žiauriajam likimui. * Beje, dėl jūsų šeimos... Visus yra sužavėjusi. Sako, ji graži kaip diena. ** Ką padarysi! Lafateris pasakytų, kad man trūksta tėviškos meilės gumbelio9. *** Kvailiai. **** Aš esu jūsų... Ir jums vienai galiu prisipažinti. Mano vaikai – tai mano gyvenimo našta. ***** Ką daryti?..
KARAS IR TAIKA
Ana Pavlovna susimąstė. – Ar jūs niekad negalvojot apvesdinti savo palaidūno sūnaus Anatolio? Sako – tarė ji, – kad senos panos ont la manie des mariages*. Aš dar nejaučiu savyje tos silpnybės, bet turiu numačiusi vieną petite personne, kuri labai nelaiminga su tėvu, une parente à nous, une princesse** Bolkonskaja. – Kunigaikštis Vasilijus nieko neatsakė, nors su įprastu salonų žmonėms orientacijos ir atminties greitumu linktelėdamas galvą parodė, kad šį dalyką tu rėsiąs omeny. – O ar jūs žinote, kad tasai Anatolis man kainuoja keturiasdešimt tūkstančių per me tus, – tarė, matyt, nepajėgdamas sulaikyti liūdnos minčių tėkmės. Jis patylėjo. – Kas bus po penkerių metų, jei ir toliau taip eis? Voilà l’avantage d’être père***. Ar ji turtinga, ta jūsų kunigaikštytė? – Tėvas labai turtingas ir šykštus. Jis gyvena kaime. Žinote, tas garsusis kunigaikštis Bolkonskis, atleistas dimisijon dar velionio imperatoriaus laikais ir pramintas prūsų ka raliumi10. Jis labai protingas žmogus, bet keistuolis ir sunkaus būdo. La pauvre petite est malheureuse, comme les pierres****. Ji turi brolį, žinote, tą, kur neseniai vedė Lise Meinen, Kutuzovo adjutantą. Šį vakarą jis bus pas mane. – Ecoutez, chère Annette*****, – tarė kunigaikštis, staiga paėmęs savo pašnekovę už ran kos ir kažkodėl lenkdamas ją žemyn. – Arrangez-moi cette affaire et je suis votre ištiki miausias vergas à tout jamais (vergas comme mon seniūnas m’écrit****** pranešimuose). Ji iš geros šeimos ir turtinga. Viskas, ko man reikia. Ir jis tais laisvais ir familiariais grakščiais judesiais, būdingais tiktai jam, paėmė freilinos ranką, pabučiavo ją ir pabučiavęs pamosavo freilinos ranka, atsidribęs krėsle ir žvelgdamas į šalį. – Attendez*******, – tarė Ana Pavlovna galvodama. – Šiandien pat aš pasikalbėsiu su Lise (la femme du jeune Bolkonskis)********. Ir galbūt tai susitvarkys. Ce sera dans votre famille, que je ferai mon apprentissage de vieille fille********.
* Turi maniją vesdinti. ** Merginą... mūsų giminaitė, kunigaikštytė. *** Štai ir nauda būti tėvu. **** Vargšelė nelaiminga kaip akmenys. ***** Paklausykite, brangioji Anet. ****** Sutvarkykite man šį reikalą, ir aš – ištikimiausias jūsų vergas amžinai... kaip man rašo mano seniūnas. ******* Palaukite. ******** Liza (jaunoji Bolkonskio žmona). ******** Jūsų šeimoje aš pradėsiu mokytis senos panos amato.
11
12
LEV TOLSTOJ
A
II
nos Pavlovnos salone pamažu ėmė daugėti svečių. Suvažiavo aukštoji Peterburgo diduomenė, žmonės skirtingiausio amžiaus ir būdo, bet vie nos aplinkos, kurioje visi gyveno; atvažiavo kunigaikščio Vasilijaus duk tė gražuolė Elen pasiimti tėvo ir drauge su juo važiuoti į pokylį pas anglų pasiuntinį. Ji buvo su imperatorės monograma ir baline suknia. Atvažiavo ir žinomoji kaip la femme la plus séduisante de Pétersbourg*, jaunoji, mažoji kunigaikštienė Bolkonskaja, praeitą žiemą ištekėjusi ir dabar dėl nėštumo nesirodanti dideliuose pobūviuose, bet dar važinėjanti į nedidelius vakarus. Atvažiavo kunigaikštis Ipolitas, kunigaikščio Vasilijaus sūnus, su Mor temaru, kurį jis pristatė; atvažiavo ir abatas Moris, ir daugelis kitų. – Jūs dar nesimatėte, – arba: – jūs dar nepažįstami su ma tante?** – sakydavo Ana Pa vlovna atvykstantiems svečiams ir labai rimtai juos privesdavo prie mažos senutės su pūp sančiais kaspinais, išplaukusios iš kito kambario, kai tik ėmė rinktis svečiai, pasakydavo jų pavardę iš lėto vesdama akis nuo svečio į ma tante ir paskui nueidavo šalin. Visi svečiai atlikinėjo šią niekam nežinomos, niekam neįdomios ir niekam nereikalin gos tetulės sveikinimo ceremoniją. Ana Pavlovna su liūdna, iškilminga užuojauta stebė jo tuos sveikinimus tylomis jiems pritardama. Ma tante kiekvienam tais pačiais žodžiais kalbėdavo apie jo sveikatą, apie savo sveikatą ir apie jos didenybės sveikatą, kuri šiandien, ačiū Dievui, esanti geresnė. Visi prieinantieji, iš mandagumo nerodydami skubos, su pa lengvėjimu, lyg sunkią pareigą atlikę traukdavosi nuo senutės ir jau paskui per visą vakarą nė sykio prie jos neprieidavo. Jaunoji kunigaikštienė Bolkonskaja atvažiavo su rankdarbiu auksu siuvinėtame ak sominiame krepšelyje. Jos daili, su vos juoduojančiais ūsiukais viršutinė lūputė buvo per trumpa dantims, bet juo mieliau ji prasiverdavo ir dar mieliau kartais išsitempdavo ir nu sileisdavo ant apatinės. Kaip visada esti itin patrauklioms moterims, jos yda – lūpos trum pumas ir truputį pravira burna atrodė esąs ypatingas, savitas josios grožis. Visiems buvo smagu žiūrėti į šią sveikatos ir gyvumo kupiną dailią būsimąją motiną, taip lengvai pake liančią savo padėtį. Seniams ir nuobodžiaujantiems, niūriems jaunuoliams atrodė, kad jie, pabuvę ir pasišnekučiavę su ja kurį laiką, patys darosi panašūs į ją. Kas su ja kalbėdavosi ir sulig kiekvienu jos žodžiu regėdavo džiugią šypsenėlę ir blizgančius baltus dantis, kurie bū davo matyti tolydžio, tas manydavo, jog šiandien jis esąs ypač malonus. Ir taip manydavo kiekvienas. * Žavingiausia Peterburgo moteris. ** Mano teta?
KARAS IR TAIKA
Mažoji kunigaikštienė, truputį krypuodama, greitais mažais žingsniukais apėjo stalą su rankdarbių krepšeliu ant rankos ir, linksmai taisydama suknią, atsisėdo sofoje, netoli sida brinio virtuvo, tarytum visa, ką ji darė, būtų partie de plaisir* jai ir visiems aplinkiniams. – J’ai apporté mon ouvrage**, – tarė ji, praskleisdama ridikiulį ir kreipdamasi į visus kartu. – Žiūrėkite, Annette, ne me jouez pas un mauvais tour, – kreipėsi ji į šeimininkę. – Vous m’avez écrit que c’était une toute petite soirée; voyez comme je suis attifée***. Ir ji skėstelėjo rankomis, norėdama parodyti savo elegantišką pilką suknią su mezgi niais, šiek tiek žemiau krūtų sujuostą plačiu kaspinu. – Soyez tranquille, Lise, vous serez toujours la plus jolie****, – atsakė Ana Pavlovna. – Vous savez, mon mari m’abandonne, – kalbėjo ji toliau tuo pačiu tonu kreipdamasi į generolą, – il va se faire tuer. Dites moi, pourquoi cette vilaine querre*****, – tarė kunigaikščiui Vasilijui ir, nelaukdama atsakymo, kreipėsi į kunigaikščio Vasilijaus dukterį, į gražiąją Elen. – Quelle délicieuse personne, que cette petite princesse!****** – tyliai tarė kunigaikštis Vasilijus Anai Pavlovnai. Netrukus po mažosios kunigaikštienės įėjo stambus, storas jaunas vyriškis apkirpta gal va, su akiniais, šviesiomis kelnėmis pagal tuometinę madą, su aukštu žabo ir rudu fraku. Šis storas jaunuolis buvo neteisėtas sūnus garsaus Jekaterinos laikų didžiūno grafo Bezuchovo, kuris dabar merdėjo Maskvoje. Jis dar niekur netarnavo, buvo ką tik grįžęs iš užsienio, kur mokėsi, ir pirmą sykį rodėsi aukštuomenėje. Ana Pavlovna pasveikino jį linktelėjimu, tai komu pačios žemiausios hierarchijos žmonėms jos salone. Bet nors įžengus Pjerui ir pasis veikino su juo kaip su žemesniu žmogum, Anos Pavlovnos veide pasirodė nerimas ir baimė, panaši į tą, kuri atsiranda išvydus ką nors per daug griozdiško ir netinkamo vietai. Nors Pjeras iš tikrųjų buvo kiek stambesnis už kitus vyrus kambaryje, tačiau ši baimė galėjo kilti tik dėl to protingo ir sykiu nedrąsaus, pastabaus ir natūralaus žvilgsnio, kuriuo jis skyrėsi iš visų šiame salone. – C’est bien aimable à vous, monsieur Pierre, d’être venu voir une pauvre malade*******, – tarė Ana Pavlovna, išgąstingai susižvelgdama su tetule, prie kurios jinai jį vedė. Pjeras burbtelėjo kažką ir vis kažko ieškojo akimis. Jis džiaugsmingai, linksmai nusišyp sojo lenkdamasis mažajai kunigaikštienei kaip gerai savo pažįstamai ir priėjo prie tetulės. * Pramoga. ** Aš atsinešiau darbo. *** Neiškrėskite man pikto pokšto, Anet. Jūs man rašėte, kad bus visai mažas vakaras; matote, kaip aš apsimu turiavusi. **** Būkite rami, Liza, jūs visada būsite visų dailiausia. ***** Žinote, mano vyras mane palieka. Jis eina į pražūtį. Sakykit, kam tas šlykštus karas. ****** Kas per žavinga asmenybė ši mažoji kunigaikštienė! ******* Labai malonu iš jūsų pusės, ponas Pjerai, kad teikėtės aplankyti vargšę ligonę.
13
14
LEV TOLSTOJ
Anos Pavlovnos baimė nebuvo tuščia, nes Pjeras, nebaigęs klausytis tetulės kalbos apie jos didenybės sveikatą, pasitraukė. Ana Pavlovna išgąstingai sustabdė jį žodžiais: – Jūs nepažįstate abato Morio? Tai labai įdomus žmogus... – tarė ji. – Taip, esu girdėjęs apie jo amžinosios taikos planą11, ir tai yra labai įdomu, bet vargu ar įvykdoma... – Jūs taip manote?.. – tarė Ana Pavlovna vien norėdama ką nors pasakyti ir vėl grįžti prie savųjų šeimininkės pareigų, bet Pjeras padarė priešingą netaktą. Pirma jis, ligi galo neišklausęs pašnekovės žodžių, pasišalino, o dabar savo kalba sutrukdė pašnekovę, kuriai reikėjo nuo jo pasitraukti. Palenkęs galvą ir išskėtęs dideles kojas, jis ėmė įrodinėti Anai Pavlovnai, kodėl mano, jog abato planas esąs chimera. – Mes dar pasikalbėsime, – tarė Ana Pavlovna šypsodama. Ir, atsikračiusi jaunuolio, nemokančio gyventi, ji grįžo prie savųjų šeimininkės parei gų ir vėl visur klausėsi bei žvalgėsi pasirengusi teikti pagalbą tam punktui, kur pokalbis imdavo silpti. Kaip verpyklos šeimininkas, susodinęs darbininkus į vietas, vaikštinėja po savo įmonę ir, pastebėjęs sustojusį verpstą ar išgirdęs neįprastą, cypiantį, per daug smarkų jo dūzgimą, skubiai prieina, sulėtina arba paleidžia jį kaip reikiant suktis, taip ir Ana Pa vlovna, vaikštinėdama po savo svetainę, prieidavo prie nutilusio ar per daug įsikalbėjusio būrelio ir vienu žodžiu ar pašnekovų sukeitimu vėl paleisdavo lygiai, padoriai besisukančią kalbamąją mašiną. Bet tarp šių rūpesčių vis buvo matyti, kad ji itin baiminasi dėl Pjero. Ana Pavlovna susirūpinusi žvilgčiojo į jį tuo metu, kai jis priėjo pasiklausyti, kas kalbama aplink Mortemarą, ir nuėjo prie kito būrelio, kur kalbėjo abatas. Pjerui, auklėtam užsienyje, šis Anos Pavlovnos vakaras buvo pirmutinis, kurį matė Rusijoje. Jis žinojo, kad čia susirinkusi visa Peterburgo inteligentija, ir jam, tarsi vaikui žaislų krautuvėje, raibo akys. Jis vis bijojo, kad gali praleisti protingus pokalbius, kurių čia gali išgirsti. Žvelgdamas į pasitikinčius ir dailius sukviestųjų veidus, jis vis tikėjosi ko nors itin protingo. Pagaliau priėjo prie Morio. Pokalbis pasirodė įdomus, ir jis sustojo laukdamas progos pareikšti savo mintis, kaip mėgs ta jauni vyrai.
A
III
nos Pavlovnos vakaras buvo pradėtas. Verpstai iš visų pusių tolygiai ir ne nutildamai dūzgė. Be ma tante, prie kurios sėdėjo tik viena pagyvenusi dama išverktu, liesu veidu, kiek svetimoka šioje tvaskančioje draugijoje, draugija suskilo į tris būrelius. Vieno, kurį sudarė daugiau vyrai, centras buvo abatas; kito,
KARAS IR TAIKA
jaunųjų, – gražuolė kunigaikštytė Elen, kunigaikščio Vasilijaus duktė, ir dailutė, skaistavei dė, pagal savo jaunumą per daug apkūni mažoji kunigaikštienė Bolkonskaja. Trečio – Mor temaras ir Ana Pavlovna. Vikontas buvo malonios išvaizdos, švelnių bruožų ir švelnių manierų jaunas vyras, ma tyt, laikantis save garsenybe, tačiau, būdamas gerai išauklėtas, kukliai leidosi naudojamas tai draugijai, į kurią pateko. Ana Pavlovna, matyt, vaišino juo savo svečius. Kaip geras me trdotelis paduoda lyg kažką nepaprastai puikaus tą jautienos gabalą, kurio valgyti nepa norėtum, jeigu pamatytum jį nešvarioj virtuvėj, taip šį vakarą Ana Pavlovna serviravo savo svečiams iš pradžių vikontą, paskui abatą kaip kažką nepaprastai rafinuoto. Mortemaro būrely tuojau ėmė kalbėtis apie Engieno hercogo nužudymą12. Vikontas pasakė, kad Engi eno hercogas žuvęs dėl savo kilniadvasiškumo ir kad buvę ypatingų priežasčių Bonapartui užsirūstinti. – Ah! voyons. Contez-nous cela, vicomte, – tarė Ana Pavlovna, džiaugsmingai jausda ma, kaip kažkuo à la Louis XV dvelkia ši frazė, – contez-nous cela, vicomte*. Vikontas nusilenkė reikšdamas nuolankumą ir mandagiai nusišypsojo. Ana Pavlovna apsuko ratą aplink vikontą ir visus pakvietė klausytis jo pasakojimo. – Le vicomte a été personnellement connu de monseigneur**, – sušnibždėjo Ana Pav lovna vienam. – Le vicomte est un parfait conteur***, – pasakė ji kitam. – Comme on voit l’homme de la bonne compagnie**** – tarė ji trečiam; ir vikontas buvo pateiktas draugijai dailiausioje ir patogiausioje šviesoje kaip jautienos pjausnys karštoje lėkštėje, apibarsty tas žalumynais. Vikontas jau norėjo pradėti pasakojimą ir gudriai nusišypsojo. – Pereikite čion, chère Hélène***** – tarė Ana Pavlovna gražuolei kunigaikštytei, sė dinčiai atokiau ir sudarančiai kito būrelio centrą. Kunigaikštytė Elen šypsojo; ji pakilo su ta pačia nekintama tikrai gražios moters šypse na, su kuria buvo įėjusi į svetainę. Tyliai šlamėdama balta baline suknia, papuošta gebenių ir samanų imitacija, tvaskėdama pečių baltumu, plaukų ir briliantų žvilgesiu, ji praėjo pro prasiskyrusius vyrus ir tiesiai, nežvelgdama į nieką, bet visiems šypsodama ir lyg maloniai teikdama kiekvienam teisę gėrėtis gražiu savo stuomeniu, apkūniais pečiais, labai atidengta pagal tuometinę madą krūtine ir nugara, lyg atsinešdama visą baliaus spindesį, priėjo prie Anos Pavlovnos. Elen buvo tokia daili, kad ne tik neatrodė turinti nors šešėlį koketiškumo, * Ak šitaip! Papasakokite mums tai, vikonte... Primenančiu Liudviką XV. ** Vikontas buvo asmeniškai pažįstamas su hercogu. *** Vikontas – puikus pasakotojas. **** Išsyk matyti, kad tai geros draugijos žmogus. ***** Mieloji Elen. Redakcijos išnaša; toliau žymima – Red.
15
16
LEV TOLSTOJ
bet, priešingai, jai buvo tarytum gėda savo neabejotino ir per daug stipriai ir pergalingai veikiančio grožio. Ji tarytum norėjo, bet negalėjo sumažinti savo grožio veikmės. – Quelle belle personne!* – kalbėjo kiekvienas, kas ją matė. Lyg pritrenktas kažko nepaprasto, vikontas gūžtelėjo pečiais ir nuleido akis tuo metu, kai ji sėdosi priešais nušviesdama ir jį vis ta pačia nekintama šypsena. – Madame, je crains pour mes moyens devant un pareil auditoire**, – tarė jis su šypsena nulenkdamas galvą. Kunigaikštytė atsirėmė nuoga apkūnia ranka į staliuką ir nerado reikalo ką nors atsa kyti. Šypsodama laukė. Bepasakojant visą laiką sėdėjo tiesiai, retkarčiais žvilgčiodama tai į savo apkūnią gražią ranką, lengvai gulinčią ant stalo, tai į dar gražesnę krūtinę, ant kurios pasitaisydavo briliantų vėrinį; keletą kartų ji taisėsi suknios klostes ir, kai pasakojimas da rydavo įspūdį, atsigręždavo į Aną Pavlovną, tučtuojau nutaisydavo tokią pat miną, kokia būdavo freilinos veide, ir paskui vėl nurimdavo spindėdama savo šypsena. Įkandin Elen ir mažoji kunigaikštienė perėjo nuo arbatos stalo. – Attendez-moi, je vais prendre mon ouvrage, – prabilo ji. – Voyons, à quoi pensezvous? – kreipėsi ji į kunigaikštį Ipolitą. – Apportez-moi mon ridicule***. Kunigaikštienė, šypsodama ir su visais kalbėdama, staiga visus išjudino iš vietų ir atsisė dusi linksmai pasitaisė suknią. – Dabar man gerai, – kalbėjo ji ir, paprašiusi pradėti, ėmėsi darbo. Kunigaikštis Ipolitas atnešė ridikiulį, pats perėjo paskui ją ir, arti pristūmęs krėslą, atsisėdo šalia. Le charmant Hippolyte**** visus stebino nepaprastu panašumu į seserį gražuolę ir dar labiau tuo, kad, nors ir panašus, buvo baisiai negražus. Jo veido bruožai buvo tokie pat kaip ir sesers, bet ji visa švitėjo džiugia, savim patenkinta, jauna, nekintama šypsena ir nepaprastu, antikiniu kūno grožiu; brolio tokį pat veidą, priešingai, niaukė idiotizmas ir darkė nuolatinis savim pasitikįs gižlumas, o jo kūnas buvo liesokas ir silpnas. Akys, nosis, burna – viskas tarytum gniaužėsi į vieną neaiškią ir nuobodžią grimasą, o rankos ir kojos visada atsidurdavo nenatūralioje padėtyje. – Ce n’est pas une histoire de revenants?***** – tarė jis, atsisėdęs šalia kunigaikštienės ir skubiai prisitaisęs prie akių lornetą, lyg be šio instrumento nebūtų galėjęs kalbėti. – Mais non, mon cher******, – gūžtelėjęs pečiais tarė nustebęs pasakotojas. * Kokia gražuolė! ** Aš, tikrai sakant, nuogąstauju dėl savo gabumų prieš tokią auditoriją. *** Palaukit, aš pasiimsiu savo darbą... Ką gi jūs? Apie ką jūs mąstote? Atneškite mano ridikiulį. **** Žavusis Ipolitas. – Red. ***** Ar čia ne pasakojimas apie vaiduoklius? ****** O ne, meldžiamasis.
KARAS IR TAIKA
– C’est que je déteste les histoires de revenants*, – tarė kunigaikštis Ipolitas tokiu tonu, kad buvo matyti, – jis pasakė šituos žodžius, o tik paskui suprato, ką jie reiškia. Jis kalbėjo taip pasitikėdamas savim, kad niekas negalėjo suprasti, ar tai, ką jis pasakė, yra labai išmintinga, ar labai kvaila. Jis buvo su tamsiai žaliu fraku ir kelnėmis cuisse de nymphe effrayée** spalvos, kaip pats sakydavo, su ilgomis kojinėmis ir bateliais. Vicomte labai maloniai papasakojo tą tuomet pasklidusį anekdotą, kaip Engieno her cogas slapčia važinėjo Paryžiun į pasimatymus13 su m-lle George*** ir kaip ten jis susitiko su Bonaparte, kuris irgi naudojosi garsiosios artistės malonėmis, ir kaip ten, susitikęs su hercogu, Napoleonas staiga apalpo, kaip dažnai jam atsitikdavo, ir atsidūrė hercogo ran kose, tačiau šis tuo nepasinaudojo, o Bonaparte vėliau už šį kilniadvasiškumą ir atkeršijo hercogui mirtimi. Pasakojimas buvo labai malonus ir įdomus, ypač toje vietoje, kur konkurentai staiga atpažįsta vienas antrą, ir damos, atrodė, buvo susijaudinusios. – Charmant****, – tarė Ana Pavlovna, klausiamai dirsčiodama į mažąją kunigaikštienę. – Charmant, – sušnibždėjo mažoji kunigaikštienė, smeigdama adatą į rankdarbį ir tuo lyg parodydama, kad pasakojimo įdomumas ir žavumas kliudąs jai dirbti toliau. Vikontas įvertino šį tylų pagyrimą ir, dėkingai nusišypsojęs, pasakojo toliau, o Ana Pa vlovna, kuri vis žvilgčiojo į baisų jai jaunuolį, pastebėjo, kad jis kažką per daug karštai ir garsiai kalba su abatu, ir nuskubėjo į pavojingą vietą su savo pagalba. Iš tikrųjų Pjerui buvo pavykę užmegzti su abatu kalbą apie politinę pusiausvyrą, ir abatas, matyt, susidomėjęs nuoširdžiu jaunuolio įsikarščiavimu, dėstė jam savo mėgstamą idėją. Abudu per daug gyvai ir natūraliai klausėsi ir kalbėjo, ir tai kaip tik nepatiko Anai Pavlovnai. – Priemonė – Europos pusiausvyra ir droit des gens*****, – kalbėjo abatas. – Užtenka, kad viena galinga valstybė kaip Rusija, pagarsėjusi barbariškumu, nesavanaudiškai imsis vado vauti sąjungai, turinčiai tikslą išlaikyti Europos pusiausvyrą, – ir ji išgelbės pasaulį! – Kaipgi jūs surasite tokią pusiausvyrą? – buvo bepradedąs Pjeras; bet tuo metu priėjo Ana Pavlovna ir, griežtai pažvelgusi į Pjerą, paklausė italo, kaip jis pakeliąs čionykštį klima tą. Italo veidas staiga pasikeitė, jame atsirado įžeidžiamai dirbtinė, saldi išraiška, matyt, jam įprasta, kai kalbėdavosi su moterimis. – Aš esu taip susižavėjęs protu ir išsilavinimu šios draugijos, ypač moterų draugijos, į kurią turėjau laimę būti priimtas, kad dar nespėjau pagalvoti apie klimatą, – tarė jis. * Mat aš negaliu pakęsti pasakojimų apie vaiduoklius. ** Išgąsdintos nimfos kūno. *** Artiste Žorž. **** Žavu. ***** Žmonių teisė.
17
18
LEV TOLSTOJ
Nebepaleisdama abato ir Pjero, Ana Pavlovna, kad patogiau būtų stebėti, nuvedė juos prie bendro būrelio. Tuo metu į svetainę įėjo naujas asmuo. Tai buvo jaunasis kunigaikštis Andrejus Bol konskis, mažosios kunigaikštienės vyras. Kunigaikštis Bolkonskis buvo neaukštas, labai gražus jaunas vyriškis ryškių ir sausų bruožų. Visa jo figūra, pradedant nuvargusiu, nuo bodžiaujančiu žvilgsniu ir baigiant tyliu, saikingu žingsniu, atrodė griežčiausiai priešinga mažutei, gyvai žmonai. Jam, matyt, visi esantieji svetainėj buvo ne tik pažįstami, bet jau tiek įgrisę, kad ir žiūrėti į juos, ir jų klausytis buvo labai nuobodu. O iš visų tų nusibodusių veidų dailiosios jo žmonelės veidas, atrodė, labiausiai įkyrėjęs. Su grimasa, gadinančia gra žų jo veidą, nusisuko nuo jos. Jis pabučiavo Anai Pavlovnai ranką ir prisimerkęs apžvelgė visą draugiją. – Vous vous enrôlez pour la guerre, mon prince?* – tarė Ana Pavlovna. – Le général Koutouzoff, – tarė Bolkonskis, kirčiuodamas paskutinį skiemenį zoff kaip prancūzas, – a bien voulu de moi pour aide-de-camp**... – Et Lise, votre femme? *** – Ji važiuos į kaimą. – Ar jums ne nuodėmė atimti iš mūsų savo žaviąją žmoną? – André, – tarė jo žmona, kreipdamasi į vyrą tuo pačiu koketišku tonu, kokiu kreip davosi ir į pašalinius, – kokią istoriją papasakojo mums vikontas apie m-lle Žorž ir Bona partą! Kunigaikštis Andrejus užsimerkė ir nusigręžė. Pjeras, kuris nuo to laiko, kai kunigaikš tis Andrejus įžengė į svetainę, nenuleido nuo jo džiaugsmingų, draugiškų akių, priėjo ir paėmė jį už rankos. Kunigaikštis Andrejus neatsigręždamas suraukė veidą į grimasą, reiš kiančią apmaudą tam, kas liečia jo ranką, bet, pamatęs šypsantį Pjero veidą, nusišypsojo netikėtai gera ir malonia šypsena. – Šit kaip!.. Ir tu – po salonus! – tarė jis Pjerui. – Žinojau, kad jūs čia būsite, – atsakė Pjeras. – Atvažiuosiu pas jus vakarieniauti, – pri dūrė tyliai, kad nekliudytų vikontui, kuris toliau pasakojo. – Ar galima? – Ne, negalima, – tarė kunigaikštis Andrejus juokdamasis, rankos paspaudimu duo damas Pjerui suprasti, kad to nereikia klausti. Jis dar kažką norėjo pasakyti, bet pakilo kunigaikštis Vasilijus su dukterimi, ir vyrai atsistojo duodami jiems kelią. – Jūs man atleiskite, mano mielas vikonte, – tarė kunigaikštis Vasilijus prancūzui švel niai timptelėdamas už rankovės žemyn prie kėdės, kad jis nesistotų. – Tas nelaimingas * Jūs ruošiatės į karą, kunigaikšti? ** Generolas Kutuzovas teikiasi mane paimti adjutantu. *** O Liza, jūsų žmona?
KARAS IR TAIKA
pokylis pas anglų pasiuntinį atima iš manęs malonumą ir verčia jus pertraukti. Man labai liūdna palikti žavingą jūsų vakarą, – tarė jis Anai Pavlovnai. Jo duktė kunigaikštytė Elen, truputį prilaikydama suknios klostes, praėjo tarp kėdžių, ir šypsena dar skaidriau spinduliavo dailiame jos veide. Pjeras žiūrėjo beveik išgąstingomis, susižavėjusiomis akimis į šią gražuolę, einančią pro jį. – Labai graži, – tarė kunigaikštis Andrejus. – Labai, – tarė Pjeras. Eidamas pro šalį kunigaikštis Vasilijus pagriebė Pjerą už rankos ir kreipėsi į Aną Pavlov ną. – Pralavinkit šitą lokį, – tarė jis. – Štai jau mėnuo jis gyvena pas mane, ir pirmąkart aš jį matau viešumoje. Niekas nėra taip reikalinga jaunam vyrui kaip protingų moterų draugija.
A
IV
na Pavlovna nusišypsojo ir žadėjo pasirūpinti Pjeru, kuris, ji žinojo, iš tėvo pusės giminiavosi su kunigaikščiu Vasilijum. Pagyvenusi dama, pir miau sėdėjusi su ma tante, skubiai pakilo ir pasivijo kunigaikštį Vasilijų prieškambaryje. Iš jos veido išnyko visas ligšiolinis apsimestas susidomėjimas. Gerame, iš verktame veide buvo matyti tik nerimas ir baimė. – Ką gi pasakysite man, kunigaikšti, apie mano Borisą? – tarė ji, pasivijusi jį prieškam baryje. ( Ji tarė vardą Borisas ypatingai kirčiuodama o.) – Aš nebegaliu ilgiau pasilikti Peter burge. Sakykit, kokių žinių galiu parvežti savo vargšui berniukui? Nors kunigaikštis Vasilijus nenoromis ir beveik nemandagiai klausėsi ir netgi rodė ne kantrumą, pagyvenusi dama meiliai ir graudžiai jam šypsojo, o kad jis nenueitų šalin, paė mė už rankos. – Ką jums reiškia tarti žodį valdovui, ir jis tiesiog bus perkeltas į gvardiją, – prašė ji. – Tikėkite, aš padarysiu visa, ką galiu, kunigaikštiene, – atsakė kunigaikštis Vasilijus, – bet man sunku prašyti valdovą; aš patarčiau jums kreiptis į Rumiancevą14 per kunigaikštį Golicyną15 – tai būtų protingiau. Pagyvenusi dama vadinosi kunigaikštienė Drubeckaja ir priklausė vienai kilmingiau sių Rusijos šeimų, bet ji buvo neturtinga, seniai išėjusi iš aukštųjų sferų ir netekusi senųjų pažinčių. Ji atvažiavo dabar išsirūpinti paskyrimo į gvardiją vieninteliam sūnui. Tik norė dama pamatyti kunigaikštį Vasilijų, įsiprašė ir atvyko į pobūvį pas Aną Pavlovną, tik dėl to klausėsi vikonto istorijos. Ji išsigando kunigaikščio Vasilijaus žodžių; kadaise gražiame jos
19
20
LEV TOLSTOJ
veide pasirodė apmaudas, bet tai truko tik akimirką. Ji vėl nusišypsojo ir stipriau sugriebė už rankos kunigaikštį Vasilijų. – Paklausykit, kunigaikšti, – tarė ji, – aš niekad jūsų neprašiau, niekad neprašysiu, nie kad nesu užsiminusi apie mano tėvo draugiškumą jums. Bet dabar Dievo vardu jus mal dauju, padarykite tai mano sūnui, ir aš laikysiu jus geradariu, – skubiai pridūrė: – Ne, jūs ne pykite, o pažadėkite man. Aš prašiau Golicyną, jis atsisakė. Soyez le bon enfant que vous avez été* – kalbėjo ji stengdamasi šypsotis, o akyse žibėjo ašaros. – Tėte, mes pavėluosime, – pakreipusi gražią galvą ant antikinių pečių tarė kunigaikš tytė Elen, laukianti prie durų. Bet įtaka aukštuomenėje yra kapitalas, kurį reikia taupyti, kad jis neišnyktų. Kunigaikš tis Vasilijus tai žinojo ir, sykį sumetęs, kad jeigu imtų prašyti dėl visų, kas jį prašo, tai vei kiai negalėtų prašyti sau pačiam, – jis retai kada naudodavosi savo įtaka. Tačiau kai kuni gaikštienė Drubeckaja dar kartą šaukėsi pagalbos, jis pajuto lyg kokį sąžinės priekaištą. Ji priminė jam tiesą: už pirmuosius žingsnius tarnyboje jis turėjo būti dėkingas jos tėvui. Be to, iš jos manierų jis matė, kad ji viena iš tų moterų, ypač motinų, kurios, kartą įsikalusios ką į galvą, neatstos tol, kol nebus įvykdytas jų troškimas, o priešingu atveju kas dieną, kas valandą lįs į akis ir net darys scenas. Šis sumetimas privertė jį susvyruoti. – Chère Ana Michailovna, – tarė su įprastu jam familiarumu ir nuoboduliu balse, – man beveik neįmanoma padaryti tai, ko jūs prašote; bet, norėdamas įrodyti jums, kaip jus myliu ir gerbiu velionio jūsų tėvo atminimą, aš padarysiu tai, kas neįmanoma: jūsų sūnus bus perkeltas į gvardiją, štai jums mano ranka. Ar jūs patenkinta? – Mielasis mano, jūs geradarys! Kito ko aš ir nelaukiau iš jūsų; aš žinojau, koks jūs geras. Jis jau norėjo eiti. – Palaukit, pora žodžių. Une fois passé aux gardes**... – Ji sutriko. – Jūs geruoju su Michailu Ilarionovičium Kutuzovu – rekomenduokite jam Borisą adjutantu. Tada aš būčiau rami, ir tada jau... Kunigaikštis Vasilijus nusišypsojo. – Šito nepažadu. Jūs nežinote, kaip atakuojamas Kutuzovas nuo tada, kai jis paskirtas vyriausiuoju vadu16. Jis pats man sakė, kad visos Maskvos ponios susitarusios jam atiduoti visus savo vaikus adjutantais. – Ne, pažadėkite, aš nepaleisiu jūsų, mielasis geradary mano... – Tėte, – vėl tuo pačiu tonu pakartojo gražuolė, – mes pavėluosime. – Na, au revoir***, sudie, matote... * Būkite toks geras, koks būdavote anksčiau. ** Bet kai jį perkels į gvardiją... *** Ligi pasimatymo.
KARAS IR TAIKA
– Tai rytoj pranešite valdovui? – Būtinai, o Kutuzovui neprižadu. – Ne, prižadėkite, prižadėkite, Basile, – tarė jam iš paskos Ana Michailovna su jaunos koketės šypsena, kuri kadaise turbūt jai buvo įprasta, o dabar taip netiko sulysusiam veidui. Ji, matyt, užmiršo savo amžių ir iš įpratimo vartojo visas ankstesnes moterų priemones. Bet kai tik jis išėjo, jos veidas pasidarė toks pat šaltas ir nenatūralus kaip ir anksčiau. Ji grįžo prie būrelio, kuriame vikontas vis dar pasakojo, ir vėl apsimetė klausanti laukdama, kada galės išvažiuoti, nes jos reikalas buvo atliktas. – Bet kaip jums atrodo visa ta paskutinė komedija du sacre de Milan?* – tarė Ana Pa vlovna. – Et la nouvelle comédie des peuples de Gênes et de Lucques qui viennent présenter leurs voeux à M. Buonaparte. M. Buonaparte assis sur un trône, et exauçant les voeux des nations! Adorable! Non, mais c’est à en devenir folle! On dirait que le monde entier a perdu la tête**. Kunigaikštis Andrejus šyptelėjo žiūrėdamas tiesiai į veidą Anai Pavlovnai. – „Dieu me la donne, gare à qui la touche“, – tarė jis (Bonaparto žodžiai, pasakyti užsi dedant karūną). – On dit qu’il a été très beau en prononçant ces paroles***, – pridūrė ir dar sykį pakartojo šituos žodžius itališkai: „Dio mi la dona, guai a chi la tocca.“ – J’espère enfin, – kalbėjo toliau Ana Pavlovna, – que ça a été la goutte d’eau qui fera déborder le verre. Les souverains ne peuvent plus supporter cet homme qui menace tout****. – Les souverains? Je ne parle pas de la Russie, – tarė vikontas mandagiai ir beviltiš kai. – Les souverains, madame! Qu’ont ils fait pour Louis XVI, pour la reine, pour madame Elisabeth? Rien, – kalbėjo jis toliau vis labiau užsidegdamas. – Et croyez-moi, ils subissent la punition pour leur trahison de la cause des Bourbons. Les souverains? Ils envoient des ambassadeurs complimenter l’usurpateur*****. Ir jis, niekinamai atsidusęs, vėl pakeitė padėtį. Kunigaikštis Ipolitas, ilgai žiūrėjęs pro lornetą į vikontą, sulig šiais žodžiais staiga atsigręžė visu kūnu į mažąją kunigaikštienę ir, paprašęs ją adatos, ėmė jai rodyti Kondė herbą19 adata piešdamas jį ant stalo. Jis aiškino apie šį herbą tokiu oriu veidu, tarytum kunigaikštienė jo būtų prašiusi. * Karūnavimo Milane?17 ** Ir naujoji komedija: Genujos ir Lukos gyventojai reiškia savo norus ponui Buonapartei. Ir ponas Buonapartė sėdi soste, ir tenkina tautų norus. O! Tai žavu! Ne, nuo to galima iš proto išeiti. Tarytum visas pasaulis būtų netekęs galvos. *** „Dievas man ją duoda, vargas tam, kas ją palies.“ Sako, jis labai gražiai atrodęs tardamas šiuos žodžius. **** Tikiuosi, tai buvo pagaliau tas lašas, kuris perpildys taurę. Monarchai nebegali ilgiau kęsti šio žmogaus, kuris viskam grasina. ***** Monarchai? Aš nekalbu apie Rusiją. Monarchai, ponia! Bet ką jie yra padarę dėl Liudviko XVI, dėl karalie nės, dėl Elizabetos18? Nieko. Ir, tikėkite manim, ant jų krinta bausmė už Burbonų interesų išdavimą. Monar chai? Jie siunčia ambasadorius pasveikinti uzurpatorių.
21
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR