KANARĖLĖ PERSIKE by knygos.lt

Nijolė Koskienė

Knyga geriausiai draugei

Kanarėlė persike

Moterų išlikimo vadovo „Špylkos ir šlepetės“ autorė

Nijolė Koskienė

Kanarėlė persike Knyga geriausiai draugei

Vilnius 2019

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

Dailininkė Virginija Vilkas Viršelio iliustracijos autorė Virginija Vilkas

Autorės nuotrauka – MinėMi fotografija

ISBN 978-609-475-425-8 © Nijolė Koskienė, 2019

Skiriama kanarėlėms

„Knygą „Špylkos ir šlepetės“ pasiėmiau į kelionę. Situacija buvo maždaug tokia: skaitau autobuse ir nuolat garsiai kvatoju (kas pažįsta mane, žino, kad nemoku tyliai nusijuokti ). Tad autobuse buvę žmonės pradėjo klausinėti, ką tokio skaitau, kad nuolat juokiuos. Paskui pradėjo prašyt tos knygos paskaityt. Ir ką Jūs sau galvojat? Sėdi moteris, pasiskolinus iš manęs knygą, prie ežero, skaito ir juokias viena atsisėdus. Šalia buvusios moterys vėl klausia: ,,Ką tu ten tokio skaitai?“ Kad galėtų kuo daugiau perskaityti knygos, buvo ir keliamasi anksčiau, ir einama miegot vėliau. Šią knygelę sudaro trumpos humoreskos iš gyvenimiškų situacijų. Pažadu, tikrai tose istorijose atpažinsite save. Pati autorė pataria skaityti po vieną humoreską per dieną. BET, manau, dar niekam nepavyko to padaryti, nes kai pradedi skaityti, nesustoji. LABAI LABAI REKOMENDUOJU. VIETOJ ŠOKOLADO. Geros nuotaikos dozei. Nijole, ačiū! Ir PRAŠAU TAVĘS, nenustok rašyti!!!!!! Laukiam antros dalies!“ Ingrida Kuprevičiūtė, „Gydanti lėkštė“ ..... „Sėdžiu viešoj vietoj... skaitau Tavo „Špylkas“ ir kvatojuos... Visi aplinkui paskui mane... nuostabu . Taip atsigavau. Seniai taip besijuokiau. Taip trūksta to. Dėkui, dėkui!“ skaitytoja Audronė

..... „Gyvenimas – keistas dalykas. Atrodo, kasdienė, kartais net graudi istorija, kurią patiki savo draugei, tampa tokia žavi, linksma, intriguojanti ir iki ašarų juokinga. Staiga supranti, kad tavo gyvenimas – tikras nuotykis!!! Ir tada pasidaro nebaisu suklysti, „nusišnekėti“, apsikvailinti, žodžiu, būti savimi. Jaučiu, kad prisidedu prie kūrybos!!! Ačiū .“ Larisa Kuchalskienė, drabužių dizainerė ..... „Mano mamą Rimutę paguldė į ligoninę su keturiais lūžusiais šonkauliais. Sugalvojau ją pralinksminti ir nunešiau paskaityti „Špylkas ir šlepetes“. Aplankau kitą dieną. Mama sako: – Kriste, ar tu žinai, ką atnešei? Pradėjau skaityti gulėdama, nebegalėjau, pradedu purtytis, na, juoktis, baisiai skauda, girdžiu, kaip lūžę šonkauliai remiasi. Atsisėdau koridoriuje ant patogaus aukšto suolo. Skaitau ir leipstu. Pailsiu. Ir vėl skaitau. Ligoniai vaikšto aplink suluošinti, perkreiptais nuo skausmo veidais, o aš kaip beprotė balsu juokiuosi, kartais su ašarom akyse. Tai mama vaikščiojo po moterų palatas ir skaitė tavo noveles. Ji išbuvo 14 dienų. Moterys labai gailėjosi, kai ją išrašė.“ Kristina Masiulienė, verslininkė ..... „Mielosios... Jūs gal nepatikėsite, bet paskaičius „Špylkas ir šlepetes“, praktiškai neįmanoma pradėti sakinį kitaip. Tai štai, mielosios, nežinau, kaip jūs, o aš iš visų skyrybos ženklų labiausiai nekenčiu kabučių. Jas išrado mirtinai rimti ir kiek neurotiški asmenys, kurie paniškai bijo, kad kiti mirtinai rimti asmenys juos supras neteisingai. Tačiau to visiškai nebijo Ieva iš „Špylkų ir šlepečių“ (taip pat žinoma tam tikruose ratuose kaip Nijolė Koskienė). Ji neteršia puslapių bailiomis kabutėmis, todėl jos knygą skaityti lengva ir malonu, kaip kvėpuoti ar juoktis.“ Viktor Tombak, architektas 6

..... – Hm, o gal verta knygą išleisti PDF formatu? – PDF – no way!!! Knygą reikia glostyti, nes viršelis su „kolagenu“ . – O tikrai PDF no way? – Na, juk ne tam tavo knyga skirta. Ar pajausi kompe ar skaityklėj moteriškai švelnų jos viršelį? Ar perkelsi raudoną kaspinėlį į kitą puslapį? Ar paglostysi švelnų lapo kampelį perversdama lapą? I doubt it. Ne visoms knygoms tinka PDF. Gal skubantiems, taupantiems vietą... Bet tavoji skirta jutimams. Ją reikia liesti, matyti ir skaityti ne tik akimis, bet ir delnais, pirštais . Regina Šeškuvienė, vertėja

Taip lygiai po metų gimė knygos „Špylkos ir šlepetės“ tęsinys „Kanarėlė persike“, atspaustas vėl ant to paties plonyčio, švelnaus popieriaus, kurį malonu glostyti. Ir aš neapsakomai džiaugiuosi, kad tiek moterų atranda savyje pagrindinę istorijų heroję Ievą ir geba pasijuokti iš savęs ir atpažįstamų situacijų. Apskritai gebėjimas pasijuokti iš savęs man iki šiol yra viena įdomiausių žmogaus savybių, kalbanti apie jo nuolankumą ir savo personos nesureikšminimą. Nusimetęs rimtumo kaukę, tiesiog tampi lengvesnis... Žinoma, iš prigimties žmonių, kaip ir paukščių, yra visokių, tačiau, dovanokite, ši knyga skiriama kanarėlėms... Autorė

Tu r i n y s Mano siela atgrubusiais nagais Nuo kotletų iki Kamasutros I 12 Kas aš? I 15 Slaptas buržua gyvenimas I 18 Mano siela atgrubusiais nagais I 21 Kam jums, ponia, nauji batai? I 24 Apvaliųjų triumfas I 27 Gripas nuplėšė kaukes I 30 Mes turim problemą I 33 Ištuštėjęs rezervuaras I 37 Konfliktai ir pirkiniai I 40 Plius minus trisdešimt I 43 Vyturiai ir pelėdos I 46 Tiesa į akis I 49 Pasikalbėkim I 52 Humanizmo pinklėse I 55 STOOOP! I 58 Neterškime aplinkos... savo išvaizda? I 62 Prabanga ar būtinybė? I 65 Keturi balsai I 68 Veidai nemeluoja I 71 Atsipalaiduokim I 74 Delikatus reikalas I 77 Dolče vita I 80

Meilė iš pirmo žvilgsnio? I 83 Vienis I 86 Vamzdinis mąstymas I 89 Vienas procentas I 92 Žavi ir žalia I 94 Žalia emocija I 97 Gimtadienio dovana I 100 Derybos su nuosavu kūnu I 103 Geriau miręs, bet blaivus I 106 Marsas Vėžio ženkle I 109 Moterys, nebūkime kiaunės! I 112 Pomirtinis filmas I 115 Besčių vakarėlis I 118

Kanarėlė persike Gyvenimas prieš Dievo planą I 124 Ar buvai išėjus į gyvenimą? I 127 Ikrai „per abu žandus“ I 130 Sudomink mane! I 133 Vergo memai I 137 Išėjimas iš KZ I 140 Kanarėlė persike I 143

Mano draugė R. Mano draugė R. I 148 O, koks didelis! I 149 Muzikos galia I 151 Mano tenoras I 156 Kelionė į Romą I 161 Le Secret I 165

Mano siela atgrubusiais nagais

Nu o k o t l e t ų i k i K a m a s u t r o s

Vieną ramų ir taikų vakarą, jaukiai birbiant televizoriui, kepdama saviškiui kotletus, su siaubu supratau, kad mūsų santykiai tapo visiškai buitiški, na, tokie kotletiški. Jų net santykiais nepavadintum. Tas aptriušęs gėlėtas chalatas anaiptol nėra Šecherezados apdaras, skirtas vyro akims džiuginti, o maniškio per kelius ištampytos treninginės kelnės irgi neskatina manęs klijuotis dėl jo dirbtinių blakstienų. „Venkite jaukumo, nes jis jus įklampins“, – prisiminiau vieno išminčiaus žodžius ir vos neišmečiau kotletų iš rankų. Sukrėsta tokios įžvalgos, sukviečiau žaibiškai drauges į susitikimą, iš anksto suformulavusi temą: „Kotletiškos santuokos grėsmės“. Draugės sugužėjo akimirksniu, dar tą patį vakarą, o maniškis buvo išgrūstas pas kaimyną žiūrėti krepšinio. Kai papasakojau savo išgyvenimus, mūsų draugija kaipmat susiskirstė į dvi stovyklas. Viena stovykla tvirtino, kad toks stabilumas, jaukumas, nuspėjamumas ir tam tikra nykuma mūsų amžiuje yra labai ir net labai gerai. Atseit skambinti pavojaus varpais reiktų, jeigu vienas kuris pradėtų žaibuoti akimis, pabrėžtinai gražiai rengtis, kvėpintis ir bandyti patikti priešingai lyčiai. – Tad, Ievute, džiaukis ir džiūgauk pasiekusi tokias santuokos aukštumas, nes nieko nėra gražiau ir stabiliau už tavo nupieštą vaizdelį su kotletais, – paaiškino viena neseniai išsiskyrusi draugužė. Ji pasakė iš savo patirties žinanti, kad tą dieną, kai pradeda blizgėti vyro akys, gali jau statyti kryžių ant savo santuokos kapo.

– Bet man taip neįdomu, – bandžiau prieštarauti, tačiau draugė į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad turėjau nutilti. – Ieva visiškai teisi, santuokinis gyvenimas neturi tapti kotletine mėsa, – mane užsistojo priešingai stovyklai atstovaujanti draugė jogė, išstudijavusi įvairias Rytų praktikas, tarp jų ir Kamasutrą. – Štai Kamasutra... – pradėjo ji, kaip visada, po savim sukryžiavusi kojas. – Fui, tik jau nepradėk tų šlykštynių... – susiraukė viena draugė pedagogė, dirbanti dar ir tikybos mokytoja, bet buvo tučtuojau nutildyta. Kelis kartus įkvėpusi ir iškvėpusi, jogė ėmė pasakoti, kad Kamasutra moko ar ne 65 būdų vilioti ir dominti savo vyrą. Atseit tikra Rytų moteris turėtų daug dėmesio skirti savo išvaizdai, makiažui, be to, turi mokėti dažytis įvairiais stiliais. Įsivaizduokit, grįžta vyras, o namie jo laukia lyg ir ta pati, bet vis kitokia paslaptinga moteris... Be to, tikra moteris turėtų nepastebimai vis atnaujinti namus: tai užuolaidėles pakeisti, tai baldus perstumdyti, tai dar kažkokių naujovių įnešti. Be to, ji buvo mokoma su vyru kalbėti eilėmis, uždavinėti jam mįsles ir visokias šaradas, kad ir pati nuolat išliktų mįslinga, siektina, geidžiama ir paslaptinga. – Jo, čia kaip tik man – ariu dviem etatais, o dar grįžusi tam tranui turėčiau prailgintom blakstienom markstytis ir mįsles uždavinėti? Nesulauksit! – piktai nukirto mūsų aštrialiežuvė iš pirmos stovyklos, moment išsklaidydama Kamasutros mistiką. – Tikra moteris, – nesutriko jogė, – niekada neleis sau dirbti dviem etatais. Moteris turi nuolat žavėti vyrą ir skatinti jo herojiškumą, o tada jis jau dirbs kaip jautis ir aprūpins savo silpnąją pusę. – Na, aš nežinau, čia irgi kraštutinumas žiūrėti į vyrą tik kaip į darbinį gyvulį – argi tai meilė? Tai išnaudojimas! – kategoriškai pasisakė neseniai antrą kartą už tokio nepersidirbančio biudžetininko ištekėjusi draugė, beje, pati arianti kaip juodas jautis.

– Nieko panašaus, – maloniai nusišypsojusi tęsė jogė, – visi gyvulių augintojai žino, kad jautis, kuriuo neariama, ir žirgas, kuriuo nejodinėjama, ima liūdėti ir vysti, taigi vyrais reikia arti ir jodinėti – tada jie ir blizgės, ir žvengs, ir pildys šeimos aruodus. Mane asmeniškai Kamasutra įtikino, ir aš nutariau bent keliais punktais paįvairinti savo santuokinį gyvenimą. Kitą dieną iš dėvėtų drabužių parduotuvės nusipirkau kimono, įkypai pasidažiau akis ir saviškiui patiekiau sušių. Uždegusi žvakę, paskaičiau haiku – japoniškos poezijos posmelį, o vakare pasisiūliau padaryti japonišką masažą. Maniškis neprieštaravo, bet, jutau, įtariai markstėsi, užuosdamas kažkokią klastą. Skatindama jo herojiškumą, pasakiau, kad jis labai daug dirba, kad aš be jo – niekas, kad panorau jį palepinti ir kad rytoj lauktų tęsinio. Kitą dieną jis iš darbo parėjo ankstėliau. Aš jau buvau perstumdžiusi kelis lengvus baldus, pagaminusi indišką patiekalą ir pasisiūliau atlikti pėdų masažą su pagaliukais. Kadangi iki rungtynių dar buvo likę šiek tiek laiko, sugalvojau jį suintriguoti užduodama kokią nors mįslę, bet neprisiminusi nieko ypatinga, pasakiau pirmą pasitaikiusią: – Maža moteriškė su devyniais kailiais, kas? – Tai, Ieva, reikėjo iš karto ir sakyti, kad kailinių nori. O aš jau maniau, gal tu mane įsimylėjai, ar ką? – maniškio balse jautėsi nusivylimas. Supratau viską sugadinusi, paaiškinau, kad mįslės atsakymas yra kopūstas, kad aš kailinių nenešioju ir kad tik stengiausi išsaugoti šeimą. Ir papasakojau jam viską – nuo kotletų iki Kamasutros. Tada maniškis mane apkabino ir pasakė, kad jis neįsivaizduoja tobulesnio vaizdo, kaip aš su gėlėtu chalatuku, kepanti jam kotletukus, ir kad jis visai nenori gyventi su kuoktelėjusia Šecherezada, uždavinėjančia jam dviprasmiškas mįsles. Nors nuo masažų neatsisakytų.

Kas aš?

Kai esi mūsų amžiaus, nori nenori pradedi savęs klausinėti visokių banalių dalykų, pavyzdžiui: „kas aš“, „kas yra laimė“ arba „tai ką dabar daryti?“ Štai aną dieną užtikau savo kolegą, melancholiškai žiūrintį pro langą kažkur į tolį. Paklausiau, kas nutiko. O jis man ir sako: – Žinai, Ievute, aš galvoju, kad visi mes esame kokteiliai. – Kokie dar kokteiliai? – susidomėjau. Jergutėliau, mane dar iki šiol domina vyrai, kurie ką nors protingai šneka... Juk kiek kartų sau esu pasakiusi, kad tikras vyras turi ne šnekėti, o veikti. – Supranti, – tęsė jis, – visi mes turime įvairių savybių mišinį, bet jos pačios savaime nieko nereiškia, svarbus jų derinys. Aš nuolankiai klausiausi. – Štai, pavyzdžiui, užsispyrimas, – tęsė, – pats savaime jis nieko nereiškia, gali būti tiesiog užsispyręs ožys, ir tiek, bet jei derinsime užsispyrimą su darbštumu ar tikslo siekimu, išeina jau visai kitas kokteilis, ar ne? – kolega trumpam dirstelėjo į mane ir vėl nukreipė žvilgsnį į tolumas. – Arba ištikimybė... – Na, na... – suklusau. – Na, štai esi ištikimas, pavyzdžiui, žmonai ir gyveni eilinį pilką gyvenimą... – Na, kodėl iš karto pilką – pilkų kokteilių net nebūna, – bandžiau prieštarauti. – O štai aš esu kažkodėl ištikimas savo darbui ir sėdžiu čia kaip koks baobabas, o jei turėčiau truputį daugiau avantiūrizmo... 15

Aš irgi pažvelgiau pro langą. – Bet tu gali būti ištikimas savo polėkiams, siekiams, troškimams... – kažkodėl ėmiau jausti savo kolegai gailestį ir nuoširdų norą jį gelbėti. – Arba gali būti ištikimas pats sau, – pasakiau ir pamačiau, kaip kolegos akyse atsirado kažkokia gyvybė. – Na taip, bet kas aš? – kolega palinko prie manęs, ir aš loštelėjau. Reikėjo susiprasti anksčiau. – Parše tu pagiringas! – pasipiktinau. – Et, Ievute, kažkodėl egzistencinės mintys man kyla tik antrą dieną, kai iš dangaus nusileidžiu į pragarus, – pasakė vargšelis ir klusniai perkėlė žvilgsnį nuo amžinybės į savo kompiuterio ekraną. Bet sėkla buvo pasėta, ir aš visą dieną nenustojau mąstyti apie žmoneskokteilius, ir iš ko kiekvienas esame suplakti... Jau artimiausią vakarą sukviečiau savo drauges į teminį kokteilių vakarėlį ir smulkiai atpasakojau darbinį pokalbį prie amžinybės lango. – Cha, jei aš kokteilis, tai Pina Colada, – klestelėjo ant sofos mūsų žavi blondinė, prie kurios nuo jaunystės vyrai lipo kaip musės prie medaus, po to ji laimingai ištekėjo, pasistatė namą ir susilaukė mielų, gerai besimokančių ir griežiančių styginiais instrumentais vaikučių. – Ir koks tavo laimės receptas? – paklausiau, nes tai aš inicijavau šį beveik mokslinį kokteilių vakarėlį. – Romas, grietinėlė, kokosų sirupas, ananasų sultys – viską gerai išplaki, ir daug ledukų, – išpyškino saldžioji. – Išversk į charakterio savybes, – neatlyžau. – Na, gerai. Šiek tiek romantikos, lipšnumo, meilumo, elegantiško kaprizingumo, ir sumaišai su ledukais, – išskaičiavo savo patrauklumo receptą sėkmės moteris. – Fu, juk labai šleikštu, daug tokio kokteilio neišgersi, – pasibaisėjome mes. – Daug ir nereikia, maniškiui pakanka manęs vienos kartą per savaitę, ir nėra noro maišyti su kitais gėrimais, – atšovė draugė, labai savimi pasitikėdama, o tai šiek tiek nervino. 16

– Kažin, o koks yra maniškis? Gal... – nespėjo net užbaigti gražioji blondinė, kai mūsų aštrialiežuvė buhalterė nukirto: – Sex on the beach... – Kodėl taip manai? – sukluso blondinė, o aštrialiežuvė pakėlė antakius, gūžtelėjo pečiais ir per šiaudelį garsiai šliurptelėjo. – Na, jis toks – grenadinas su vyšnaitėm ir likeriuku. – Iš kur jau taip gerai pažįsti? – Šliurpt. Aš tučtuojau ryžtingai nutraukiau beįsitvyrančią įtampą, linksmai atnešusi padėklą ledų kokteilių „Žemuogėlė“. – O kodėl „Žemuogėlė? – paklausė visos. Atsakiau, jog todėl, kad su žemuogių sirupu. – Ne, o pagal charakterius? – Todėl, kad prisirpusios, – pasakiau ir šliurptelėjau. Žodžiu, mano sumanytas mokslinis kokteilių vakarėlis nukrypo nuo analizės ir užsibaigė kaip visada, palikęs daug neišspręstų klausimų. Todėl vakare, kai grįžo maniškis, aš jį pasitikau pilnu klausimų veidu ir tučtuojau liepiau pasakyti, į kokį gėrimą aš jam panaši. – Dabar tai į kefyrą, jau labai surūgus, – atsakė. – Ne, pagal charakterio savybes – į kokį kokteilį aš tau panaši? – susivaldžiau nesupykusi, tačiau neatlyžau. – Į „Atsuktuvą“, – nukirto. – Kodėl, ar kad stipri kaip degtinė ir gaivi kaip apelsinų sultys? – bandžiau padėti. – Ne, todėl kad gręži smegenis, – pasakė maniškis ir tuoj pat gavo šlapiu rankšluosčiu. – Oj, – gailiai sušuko, – atleisk, iš tikrųjų tai tu „Kruvinoji Merė“, tik padėk peilį, gerai? Aš čekšt citriną, šliurpt kokteilio. Hm, „Kruvinoji Merė“ skamba neblogai... Pajutau, kaip sutankėjo kvėpavimas, užvirė kraujas ir kilstelėjo mano savivertė.

S l a p t a s b u r ž u a g y ve n i m a s

Mielosios, savaitgalį buvau senų draugų susitikime – jubiliejuje, ir ta proga užsivilkau vieną iš savo septynių vakarinių suknelių (pirktų labdaros parduotuvėje) kolekcijos... Šiam ypatingam vakarui pasirinkau suknelę su labai giliomis iškirptėmis iš priekio ir iš nugaros, užsisegiau perlų vėrinį, taipogi avėjau labai aukštakulniais bateliais. Kad nekiltų abejonių, jog save myliu, prieš pobūvį pasidariau manikiūrą ir glicerinu prisodrinau alkūnes... Mielosios, pati sau buvau nepakartojama, linksma, lengva, žavi, minkštutėlėmis alkūnėmis – net maniškiui (įsivaizduokite tik) seilės tįso, ką jau bekalbėti apie svetimus... Grįžusi ilgai negalėjau užmigti, sukau ir sukau filmą su savimi pagrindiniame vaidmenyje, kol į pasąmonę pradėjo belstis baisios mintys pasalūnės ir prasidėjo kraupus vidinis dialogas... – Džiaukis, kvaiša, gal tai tavo paskutinis pasispardymas... (čia balsas iš kairiojo smegenų pusrutulio). – Kodėl, juk aš turiu dar šešias sukneles, tai galėsiu spardytis mažiausiai šešis kartus... (balsas iš dešiniojo). – Tai paskubėk, kol dar nevėlu... – Kur aš vėluoju? – Tu ką, manai dar ilgai galėsi tokias sukneles vilkėti? – O kodėl ne? Mano figūra tai leidžia. – Tikrai? Na nebent pasivilktum po apačia golfą... Ir stojo man, mielosios, prieš akis toks vaizdas... Einu aš į balių su golfu po atviromis suknelėmis. Nes nei glicerinas alkūnėms, nei stangrinamieji 18

kremai dekoltė sričiai nebepadeda. Ir dar užsimaunu ažūrines pirštines, nes rankos išduoda mano tikrąjį amžių. Iš to siaubo net atsisėdau lovoje, išpilta šlapio prakaito. Dieve, kaip gaila, kad jaunystėje neatsivaikščiojau su vakarinėmis suknelėmis (nebuvo nei tokios mados, nei kur eiti), o dabar jau per vėlu, per vėlu... Lyg atkartodama mano dvasios būseną už lango užkaukė vėtra, ir aš, iškankinta šio baisaus smegenų pusrutulių dialogo, užsiklojusi galvą pabandžiau užmigti. Rytą atsibudau su rūpesčio raukšle kaktoje. Nusipraususi po šaltu vandeniu (klykiu, bet sako – jaunina odą), išsidėliojau savo gražiąsias, dar beveik nedėvėtas sukneles, kurių, anot vidinio balso, greit be golfo nebegalėsiu vilkėti, ir apsipyliau ašaromis. Tokią mane ir atrado atsibudęs maniškis. Kai apsakiau jam savo naktinį košmarą, jis ėmė juoktis ir pasakė, kad jam asmeniškai alkūnės – mano gražiausia vieta ir kad jam atseit aš graži visokia. Pasakiau, kad tokių patyčių daugiau nepakęsiu ir kad laukiu iš jo ko nors konstruktyvaus. – Gal man pasidaryti plastinę operaciją? – rimtai paklausiau. – Silikonas į alkūnes? Originalu, – nusišiepė, o aš ėmiau taip ūbauti, kad jis neapsikentęs supyko. – Tai nešiok tas sukneles dabar, kas neleidžia? – sušuko ir susinervinęs išskubėjo į turgų. O aš ėmiau mąstyti: hm, tarkime, jis grįžta po darbo, o aš jį pasitinku vilkėdama vakarine suknele su kokia suflė, ragu ar karpačio prie žvakių šviesos (tuoj pat nusiunčiau žinutę, kad iš turgaus parneštų jautienos ir špinatų). Jau cepelinų – tų cholopų valgių – prie žvakių šviesos nevalgysim. Mielosios, ir pamatytumėt, nepatikėtumėt – dabar aš kas vakarą keičiu sukneles ir laukiu saviškio su žvakėmis ir suflė, rizotu ar fondiu. Jis grįžęs irgi sėda prie stalo su kostiumu (kategoriškai atsisakė vilktis fraką, kurį

jau buvau pasišovusi pasiskolinti iš pažįstamo orkestro muzikanto) ir mes gražiai sau vakarieniaujame, kalbamės kaip kokie malonūs turtingi buržua, o ne vargingos kontorų žiurkės. Nepatikėsite, šis atradimas taip pakeitė mūsų gyvenimą, kad aš net sendaikčiuose įsigijau vieną kitą antikvarinę smulkmeną, mūsų santykiai iš buitinio lygmens šoktelėjo į ponišką, ir aš net darbe pradėjau jaustis oriau, aristokratiškiau ir kilniau... Tai štai, mielosios, kaip galima pakreipti nepalankias aplinkybes savo naudai. Juk jei ne mano vidinis balsas su tuo savo „golfu po vakarine suknele“, ir toliau gyvenčiau eilinės statistinės lietuvės sutuoktinės gyvenimą. O dabar turbūt esu vienintelė mūsų mieste, užuot kiurksojusi prie teliko su treningais, gyvenanti slaptą buržua gyvenimą...