Kalte

Jussi Adler-Olsen

R omana s

Iš anglų kalbos vertė giedrė tartėnienė

Prologas Lapkritis, 1985

Netikėtai ją užplūdo jausmai. Puikaus vėsaus šampano taurė tarp pirštų, balsų gaudesys ir vyro ranka, švelniai glėbianti per juosmenį. Ji buvo įsimylėjusi, o dar trumpi prisiminimų blyksniai atgaivino seniai prabėgusią vaikystę. Raminamas senelės tauškėjimas. Prislopintas juokas, nyrant į snaudulį. Seniai išėjusių žmonių juokas. Netė suspaudė lūpas, kad prislopintų emocijas. Kartais jos užvaldydavo. Ji susikaupė ir nužvelgė įvairiaspalvį vakarinių apdarų ir išdidžių povyzų sambūrį. Į banketą, surengtą Šiaurės medicinos premiją gavusio dano garbei, susirinko daug svečių. Mokslininkų, gydytojų, visuomenės šulų. Ne iš tokių sluoksnių ji buvo kilusi, tačiau bėgant metams tarp jų jautėsi vis geriau. Netė giliai įkvėpė ir jau ketino patenkinta atsidūsėti, bet staiga aiškiai pajuto, kad pro šventines šukuosenas ir vyrus su standžiomis peteliškėmis ją veria pora akių. Nepaaiškinama, nerimą kelianti elektros iškrova, kurią skleidžia tik nieko gera nelinkintis žvilgsnis. Moteris instinktyviai žengė į šoną kaip medžiojamas žvėris, ieškanti­s

6

Jussi Adler-Olsen

priebėgos. Ji padėjo plaštaką vyrui ant dilbio ir bandė šypsotis, žvilgsniu rėpdama prašmatnius svečius ir tvieskiančius šviestuvus. Priešais stovėjusi moteris kvatodamasi akimirkai atmetė galvą, tad staiga aiškiai atsivėrė tolimasis salės galas. Ten stovėjo jis. Tas vyras tarsi švyturys stūksojo virš visų kitų susirinkusių. Nepaisant gunktelėjusios figūros ir kreivų kojų, jis atrodė didingas, savimi patenkintas laukinis žvėris, o jo akys lakstė po minią kaip prožektorių pora. Netė vėl pasijuto sekama, tiriama iki kaulų smegenų ir aiškiai suprato, kad, jei dabar niekaip nesureaguos, visas jos gyvenimas per kelias sekundes pažirs į šipulius. – Andreasai, – tarė ji, pridėjusi ranką prie gerklės, kuri jau buvo lipni nuo prakaito. – Ar galime dabar išvykti? Nekaip pasijutau. Antrą kartą prašyti nereikėjo. Vyras pakėlė tamsius antakius, linktelėjo arčiausiai stovintiems ir paėmęs ją už rankos nusisuko nuo minios. Jis visada šitaip elgdavosi ir už tai ji jį mylėjo. – Ačiū, – tarstelėjo. – Bijau, kad vėl prasideda migrena. Jis linktelėjo, pernelyg gerai ją suprasdamas. Ir pats ne vieną ilgą tamsų vakarą pratūnojo svetainėje skausmui tvinkčiojant galvoje. Tai buvo dar vienas abiem bendras dalykas. Jiems keliaujant didingų laiptų link, ilgšis paėjo į priekį ir žengė priešais. Jis atrodo daug vyresnis, įvertino ji. Kadaise žaižaravusios akys prarado savo žvilgesį. Plaukai neatpažįstami. Dvidešimt penkeri metai atsiėmė savo. – Nete, ar tai tu? Tave mažiausiai tikėjausi išvysti tokioje draugijoje, – tiesiai rėžė jis. Ji žengė į šoną ir bandė prasivesti savo vyrą, tačiau persekiotojui ryžto nestigo. – Nejau neprisimeni manęs, Nete? – prisivijo jo balsas. – Tikrai prisimeni. Kurtas Vadas. Argi galėjai mane pamiršti?

˙ kalte

7

Viduryje laiptų ilgšis juos prisivijo. – Tai dabar tu Rouzeno kekšė? Įsivaizduoju, kaip pasiekei tokių aukštumų. Ji tempė vyrą už rankos, kad jį paskubintų, tačiau Andreasas Rouzenas buvo ne iš tų, kurie atsuktų nugarą iškilus sunkumui. Ir šita padėtis buvo ne išimtis. – Gal būtumėte toks malonus ir paliktumėte mano žmoną ramybėje? – paprašė jis, o žodžius palydėjo grasinamu, įtūžio kupinu žvilgsniu. – Štai kaip, suprantu, – nekviestas svečias žengė žingsnį atgal. – Tai tu iš tikrųjų įviliojai Andreasą Rouzeną į savo voratinklį, Nete. Puikiai pasidarbavai, – jis švystelėjo, kaip kitiems galėjo pasirodyti, kreiva šypsena, tačiau moteris žinojo geriau. – Bijau, šita žinia manęs nepasiekė. Kita vertus, nedažnai sukiojuosi tokiuose sluoksniuose. Neskaitau paskalų žurnalų. Tarsi sulėtintai Netė matė, kaip jos vyras niekinamai papurto galvą. Pajuto, kaip jis griebia jos plaštaką ir traukia. Akimirkai ji vėl atgavo kvapą. Neritmingas jų žingsnių aidas ragino kuo greičiau išeiti. Tik pasiekusius vestibiulį laiptų apačioje balsas juos vėl pasivijo. – Pone Rouzenai! Gal jūs nežinot, kad jūsų žmona kekšė? Paprasta mergšė iš Sprogės, per daug nesijaudinanti, prieš ką išskečia kojas. Jos menkas protelis neįžvelgia skirtumo tarp tiesos ir melo, tarp... Ji pajuto, kaip gręžia riešą vyrui sukantis. Keletas svečių bandė numaldyti vyrą, pertraukusį jų šventę. Pora jaunų gydytojų grėsmingai palinko prie ilgšio krūtinės, aiškiai parodydami, kad jis čia nepageidautinas. – Andreasai, nereikia, – šūktelėjo ji, kai vyras žengė link būrelio žmonių, apsupusių jos kankintoją, bet Andreasas nebegirdėjo. Alfa patinas žymėjo savo teritoriją.

8

Jussi Adler-Olsen

– Nežinau, kas jūs toks, – iškošė jis, – bet primygtinai siūlau susilaikyti nuo viešų pasirodymų, kol neišmoksit elgtis padorioje draugijoje. Žmogus pakėlė galvą – jis buvo gerokai aukštesnis už jį prilaikančius vyrus, ir visi susitelkė į jo suskirdusias lūpas: moterys rūbinėje, paduodančios kailinius ir medvilninius apsiaustus, pro šalį sliūkinantys svečiai, asmeniniai vairuotojai, laukiantys priešais sukamąsias duris. Ir tada pasigirdo niekada neturėję būti ištarti žodžiai. – Gal paklausk Netės, ar ji nėra sterilizuota? Paklausk, kiek abortų ji turėjo. Paklausk, koks jausmas po penkių dienų izoliatoriuje. Paklausk jos ir savo labui liaukis man pamokslavęs apie socialinius įgūdžius, Andreasai Rouzenai! Kurtas Vadas išsilaisvino iš jį laikančių vyrų ir žengė į šalį įtūžiu liepsnojančiomis akimis. – Aš išeinu! – spjovė, – o tu, Nete, – jis dūrė į ją drebančiu pirštu, – nešdinkis pragaran, kur tau ir priklauso. Kambarys net dūzgė dar sukamosioms durims neužsitrenkus jam už nugaros. – Čia buvo Kurtas Vadas, – sušnibždėjo kažkas. – Laureato studijų laikų draugas. Tai vienintelis geras dalykas, kurį galima apie jį pasakyti. Bet spąstai užsitrenkė. Netė buvo demaskuota. Visų žvilgsniai smigo į moterį. Ieškojo jos – tikrosios – požymių. Ar jos iškirptė pernelyg nekrenta į akis? Ar šlaunys nepernelyg vulgarios? O lūpos? Jie pasiėmė savo apsiaustus, o šiltas rūbininkės alsavimas atrodė beveik nuodingas. „Tu nė kiek ne geresnė už mane“, – sakyte sakė jos žvilgsnis.

˙ kalte

9

Viskas nutiko taip greitai. Moteris nuleido akis ir paėmė vyrą už parankės. Savo mylimą vyrą, kuriam nedrįso pažiūrėti į akis.

Netė klausėsi tylaus variklio gaudimo. Jie netarė vienas kitam nė žodžio, pro švysčiojančius valytuvus stebeilijosi į automobilio skrodžiamą rudens tamsą. Gal Andreasas tikėjosi, jog Netė viską paneigs, tačiau ji tylėjo. Gal Netė tikėjosi, kad Andreasas ją palaikys, padės rasti išeitį iš susidariusios padėties. Pažvelgs jai į akis ir pasakys, kad niekas, kad ir kas būtų nutikę, nesvarbu, kad svarbūs tik tie vienuolika metų, kuriuos jie praleido kartu. Ne tie Netės anksčiau nugyventi trisdešimt septyneri. Tačiau vyras įjungė radiją ir juos atskyrė saloną užlieję šaižūs garsai. Stingas lydėjo į pietus per Zelandiją, Šade ir Madona – iš Falsterio per Guldborgsundą tiesiai į Lolandą. Svetimi, jauni balsai naktyje. Vienintelis juos siejantis dalykas. Visa kita pradingo. Likus keliems šimtams metrų iki Blanso gyvenvietės, porai kilometrų iki dvaro, jis pasuko į kelkraštį laukuose. – Dabar papasakok. – Jo žvilgsnis įsikirto į tamsą lauke. Žodžiuose nė šlakelio šilumos. Jis net jos vardo neištarė, kad būtų jaukiau. Tik tiek: „Papasakok!“ Moteris užsimerkė. Meldė, kad suprastų, jog būta praeities įvykių, paaiškinančių, kad ją užsipuolęs vyras yra visų jos nelaimių priežastis. Ir vis dėlto viskas, ką jis pasakė, tiesa. Ji tai pripažino, patylomis.

10

Jussi Adler-Olsen

Tai tiesa. Viskas. Kankinamą, visa praryjančią akimirką buvo girdėti tik jo kvėpavimas. Galiausiai Andreasas atsigręžė į Netę tamsos sklidinomis akimis. – Tai štai kodėl mes negalėjome susilaukti vaikų, – tarstelėjo. Ji linktelėjo. Suspaudė lūpas, o tada viską papasakojo. Taip, ji kalta, nes melavo ir apgaudinėjo. Viską prisipažįsta. Jaunystėje ji buvo apgyvendinta Sprogėje, nors ir be savo kaltės. Nesusipratimų grandinė, piktnaudžiavimas galia, išdavystė. Ne dėl ko kito. Taip, jai atliktas abortas, ji buvo sterilizuota, tačiau tas siaubingas vyras, su kuriuo ką tik susidūrė... Andreasas uždėjo ranką jai ant plaštakos. Ji buvo tokia ledinė, kad šaltis, persmelkęs kaip elektros srovė, privertė ją nutilti. Tada vyras užvedė variklį, atleido gniaužtus ir, lėtai nuriedėjęs per kaimą, padidino greitį pro pievas ir tamsėjantį vandenį. – Apgailestauju, Nete. Negaliu atleisti už tai, kad leidai man visus tuos metus aklai tikėti, jog mudu galime tapti tėvais. Paprasčiausiai negaliu. O dėl viso kito, ką man papasakojai, jei atvirai, aš pasišlykštėjau. Jis nutilo. Netė juto ledinį dilgčiojimą smilkiniuose, sprando raumenys įsitempė. Andreasas pakėlė galvą. Arogantiškai, kaip visada, kalbėdamas su žmonėmis, kurie, jo nuomone, buvo neverti pagarbos. Pasitikinčiai, tarsi nekreiptų dėmesio į apgailėtiną patarimą. – Susikrausiu kelis daiktus, – tarė tvirtai. – Nuo dabar tu turi savaitę sutvarkyti kitus reikalus. Pasiimk viską, ko reikia iš Haungordo. Tu nestokosi. Netė lėtai nusigręžė į jūros pusę. Truputį nuleido lango stiklą ir įkvėpė juodų kaip rašalas bangų atneštų jūržolių kvapo. Gal tos bangos galėtų pasiimti ją kartą ir visiems laikams?

˙ kalte

11

Sugrįžo vienišų, neviltingų dienų Sprogėje jausmas, kai ta pati banguojanti jūra viliojo ją baigti apgailėtiną egzistenciją. Tu nestokosi, pasakė jis, tarsi tai rūpėtų. Jis nieko apie ją nežino. Moteris dirstelėjo į laikrodį ir įsiminė datą – tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktųjų lapkričio keturioliktoji; jautė, kaip virpa lūpos, kai atsigręžė į jį. Jo tamsios akys – tik kiaurymės veide. Tiktai kelio vingiai priekyje buvo prikaustę jo dėmesį. Moteris lėtai pakėlusi ranką sugriebė vairą ir kuo stipriau pasuko jį į dešinę – vyras nė paprieštarauti nespėjo. Variklis tuščiai suriaumojo, kai po ratais prapuolė kelias, o kai rėžėsi į vėjo užtvarą, žyrančio metalo garsas nuslopino paskutinį jos vyro pasipriešinimo šūksnį. Mašina įlėkė į jūrą – tai buvo tarsi grįžimas namo.

1 Lapkritis, 2010

Apie naktinį įvykį Karlas per policijos radiją išgirdo pakeliui iš namų Alerode. Įprastomis aplinkybėmis niekas nebūtų dominę jo mažiau nei su dorovės nusikaltimais susijusios bylos, tačiau šita kažkodėl pasirodė kitokia. Savo bute Enghavės gatvėje sieros rūgštimi buvo apipilta palydovių agentūros savininkė, tad Valstybinės ligoninės nudegimų skyriaus personalas turėjo apsčiai darbo. Dabar, deja, nesėkmingai, buvo kviečiami liudytojai. Jau buvo apklausta keletas įtarimą keliančių lietuvių, tačiau bėgant nakties valandoms paaiškėjo, kad tik vienas iš įtariamųjų galėjo būti kaltas, ir mažai tikėtina, kad pavyktų išsiaiškinti, kuris. Nebuvo jokių įkalčių. Ligoninėje auka pareiškė, kad nesugebės atpažinti užpuoliko, todėl dabar visus ruošėsi paleisti. Ar ko nors panašaus jis jau nėra girdėjęs? Eidamas per kiemą į policijos komisariatą vos ne kaktomuša susidūrė su Harmo aikštės varvekliu, kitaip – Branduru Isaksenu iš centrinės nuovados, jis traukė į automobilių stovėjimo aikštelę.

˙ kalte

13

– Skubinies kažkam apsunkinti gyvenimėlį? – praeidamas suniurnėjo Karlas, tačiau šis mulkis palaikė tai kvietimu. – Šįkart Bako sesuo, – šaltai atitarė Isaksenas. Karlas nesuprasdamas stebeilijosi į jį. Apie ką, po galais, jis čia niurna? – Nieko gero, – atsiliepė. Toks atsakas tiko beveik visais atvejais. – Girdėjai apie užpuolimą rūgštimi Enghavės gatvėje? Pasakysiu, vaizdelis nekoks, – nenutilo Isaksenas. – Gydytojai ją tvarkė visą naktį. Juk gana gerai pažinojai Bjorgą Baką, tiesa? Karlas atlošė galvą. Bjorgas Bakas? Žinoma, jis pažįsta Bjorgą Baką. Skyriaus inspektorių, kuris pateikė prašymą išeiti, o paskui pasirinko išankstinę pensiją. Tas savimi patenkintas niekšas! – Su juo toks pat draugas, kaip ir su tavim, – išspjovė Karlas. Isaksenas linktelėjo sukandęs dantis. Tiesa, jie puoselėjo vienas kitam tokį palankumą, kuris būtų nuneštas drugiui sparneliu mostelėjus. – O Bjorgo seserį Esterą? Ją, spėju, pažinojai? – pasiteiravo jis. Karlas spoksojo į kolonadą, palei kurią dabar ėjo Rouzė su permesta per petį lagamino dydžio rankine. Ką ji, po paraliais, ruošiasi daryti, atostogauti kontoroje? Jis jautė, kad Isaksenas seka jo žvilgsnį, todėl nusisuko. – Nepažinojau tos moters. Ji vadovavo viešnamiui? – pasitikslino Karlas. – Šiaip ar taip, tai labiau tavo valdos, todėl, jei neprieštarauji, man nerūpi. Isakseno lūpų kampučiai nusileido. – Ir tu gali pasiruošt. Bakas čia bus dar tau nė nesusigaudžius, kišis visur. Karlas suabejojo. Nejau Bakas viską metė ne dėl to, kad nekentė savo darbo ir bjaurėjosi policijos komisariatu?

14

Jussi Adler-Olsen

– Mielai prašom, – atsiliepė jis. – Tol, kol laikysis nuo manęs atokiai. Isaksenas perbraukė pirštais per dar nešukuotą juodą kaip derva ševeliūrą. – Klausyk, o ilgai reikėjo stengtis, kol ją patvarkei? – jis linktelėjo į Rouzės, jau spėjusios pradingti laiptų viršuje, pusę Karlas papurtė galvą ir žengė žingsnį. Tas Isaksenas prisigalvoja visokių nesąmonių. Patvarkyti Rouzę! Jau geriau stoti į vienuolyną Bratislavoje. – Luktelk minutę, Karlai, – tarė budintis pareigūnas, kai po pusės minutės Karlas ėjo į kabinetą. – Tau paliko psichologė Mona Ibsen, – ir pro praviras duris įteikė Karlui pilką voką, tarsi tai būtų dienos kulminacija. Karlas sutrikęs stebeilijosi į voką. Gal ir taip. Budėtojas atsisėdo. – Asadas čia nuo ketvirtos ryto, kaip girdėjau. Atrodo, kad jis turi daug laisvo laiko. Šiaip ar taip, ką jis veikia čia, rūsyje? Planuoja teroro ataką? – Jis sukikeno, bet staiga nuščiuvo pastebėjęs veriamą Karlo žvilgsnį. – Tai gal pats jo paklausk? – rėžė Karlas, iš laikraščių antraščių prisiminęs bylą moters, kuri oro uoste buvo suimta vien už tai, kad ištarė žodį „bomba“. Jo supratimu, tai, ką dabar išgirdo, buvo nepalyginamai blogiau.

Jau nuo apatinės laiptų pakopos jis galėjo pasakyti, kad šiandien yra viena geresnių Rouzės dienų. Į šnerves smogė stiprus dobilų ir jazminų kvapas, primenantis jam seną moterį Oster Briondersleve, kuri žnaibydavo šonus visiems atėjusiems jos aplankyti. Kai Rouzė

˙ kalte

15

šitaip išsikvėpindavo, jam įsiskaudėdavo galvą, jau nekalbant apie tą skausmą, kuris užeidavo jai nuolat nepakeliamai niurnant. Asadas paskelbė teoriją, kad kvepalus Rouzė bus paveldėjusi, o kiti manė, kad tokios rūšies dusinančių, puvėsius primenančių mišinių vis dar galima nusipirkti tam tikrose indų krautuvėlėse, kurioms nė per nago juodymą nerūpi, ar dar kada užsuks koks pirkėjas. – Sveikas, Karlai, gal užeitum minutei? – iš savo kabineto šūktelėjo ji. Karlas atsiduso. Kas dar? Jis sustingęs praėjo pro Asado gūžtą, įkišo nosį į kliniškai išdezinfekuotas Rouzės valdas ir akimirksniu pastebėjo didžiulį portfelį, kurį ji šįryt atsitempė. Kiek Karlas galėjo pasakyti, Rouzės kvepalai buvo ne vienintelis trikdantis dienos dalykas. Ne mažesnį apmaudą kėlė didžiulė šūsnis dokumentų, kyšančių iš jos portfelio. – Na, na, – atsargiai pratarė jis, rodydamas į popierių šūsnį. – Kas čia, po galais? Ji nužvelgė jį storai pieštuku apvestomis akimis. Tai nežadėjo nieko gero. – Tai senos bylos, užsigulėjusios įvairiuose komisariatuose per praėjusius metus. Bylos, kurios turėjo būti perduotos mums. Jau tau toks aplaidumas neturėtų būti naujiena. Pastarąją pastabą palydėjo savotiškas gerklinis gargesys, tikriausiai turėjęs reikšti juoką. – Šitie aplankai per klaidą buvo nusiųsti į Nacionalinį tyrimų centrą. Kaip tik buvau jų parsivežti. Karlas pakėlė antakius. Daugiau darbo, tai kodėl, po galais, ji šypsosi? – Gerai, suprantu, ką galvoji: blogiausia dienos naujiena, – pribaigė jį Rouzė, – tačiau dar nematei šito. Tai ne iš NTC, jis jau buvo ant mano krėslo, kai atėjau.

16

Jussi Adler-Olsen

Rouzė padavė jam apspurusį kartoninį aplanką. Atrodė, tikisi, jog jis peržvelgs popierius ten, kur stovi, tačiau turės ją nuvilti. Karlas neketino gilintis į ne kažin kokias dienos naujienas nė nesutraukęs pirmos cigaretės. Viskam yra vieta ir laikas, o jis, dėl Dievo meilės, ką tik atėjo. Karlas papurtė galvą ir nudrimblino į savo kabinetą, numetė aplanką ant stalo, o lietpaltį užmetė ant kėdės atlošo kampe. Patalpoje atsidavė pelėsiais, o dienos šviesos lempa palubėje mirkčiojo dar dažniau nei paprastai. Trečiadieniai visada būna blogiausi. Jis prisidegė dūmą ir nušliumpino koridoriumi į nedidelę Asado kamarėlę, kur viskas atrodė kaip paprastai – ant grindų susuktas maldos kilimėlis, tiršti, mirta dvelkiantys garų debesys, radijo imtuvas, transliuojantis kažką panašaus į delfinų poravimosi šūksnius kartu su bažnyčios choru, įrašytu juostiniu magnetofonu su nusitrynusiu, praslystančiu dirželiu. Stambulas pagal užsakymą. – Labas, – sumurmėjo Karlas. Asadas lėtai pasuko galvą. Saulėlydis virš Kuveito nebūtų raudonesnis nei įspūdinga vargšo vyruko nosis. – Viešpatie, Asadai, atrodai labai nekaip, – šūktelėjo Karlas ir nustėręs stabtelėjo. Jei komisariato patalpose siautėja gripas, telieka viltis, kad pavyks gauti plačią lovą. – Užpuolė vakar, – šniurkščiodamas pasiskundė Asadas ašarojančiomis kaip šunyčio akimis. – Bėgu nuo tavęs kuo toliau, – pasakė Karlas traukdamasis. Nėra prasmės dar ką nors sakyti, atsižvelgiant į tai, kad Asadas vis tiek nepastebės. Karlas grįžo į saugią savo teritoriją ir, užsikėlęs kojas ant stalo, pirmą kartą gyvenime pagalvojo, ar ne laikas pasiimti savaitgalio paketą Kanarų salose. Dvi savaitės po skėčiu su pusnuoge Mona prie

˙ kalte

17

šono būtų dar geriau. Gripas kartais taip ištuština Kopenhagą, kad atrodo, jog visi išvažiuoja. Taip pagalvojęs Karlas nusišypsojo, paėmė mažą voką nuo Monos ir atplėšė. Pakako beveik vien aromato. Subtilaus ir jausmingo. Trumpai tariant – Mona Ibsen. Nė kiek neprimena slogaus, kasdienio jo uoslės bombardavimo Rouzės kvepalais. Brangusis, – prasidėjo laiškas. Karlas ištirpo. Nuo tada, kai tysojo paslikas Brionderslevo ligoninėje su šešiomis siūlėmis šone ir apendiksu stiklainyje, į jį taip švelniai niekas nesikreipė. Brangusis, susitinkam pusę aštuntos pas mane valgyti Martyno žąsies, ok? Apsivilk švarką ir pačiupk vyno. Nustebinsiu. Bučiuoju, Mona

Jis pajuto, kaip kaista skruostai. Kokia moteris! Karlas užsimerkė, giliai užsitraukė dūmo ir ėmė kurti reginius, kurie tiktų prie žodžio „nustebinsiu“. Ne visi jie būtų tinkami stebėti su visa šeima. – Ką čia veiki, užsimerkęs ir taip plačiai išsišiepęs? – sududeno balsas už nugaros. – Ar neturėtum dabar vartyti tos bylos, kur daviau? Tarpduryje sunėrusi rankas, pakreipusi galvą stovėjo Rouzė. Tokia poza reiškė, kad nepajudės, kol jis nepadarys to, ką ji liepia. Karlas užgesino cigaretę ir paėmė bylą. Geriau jau pasielgti, kaip prašo, kitaip ji čia ir stypsos, kol atmegs rankų mazgus.

įsigykite

knygą dabar